P a u l i s É l u a r d ' a s (1895–1952) gyveno ir kūrė XX a. kryžkelėje, kur susitiko pagrindiniai menai – poezija, dailė, muzika. Ypač ilgalaikė ir nuoširdi draugystė poetą siejo su dailininku Pablu Picasso. 1936 m. P. Éluard'as lankėsi Ispanijoj ir skaitė paskaitas apie dailininko kūrybą, susipažino su poetais Federicu García Lorca, Chose Bergaminu, Antoniu Machadu, Pablu Neruda.
Po karo P. Éluard'as parašė tekstą dokumentiniam A. Resnais filmui apie P. Picasso „Gerniką“. P. Éluard'as dailininkui paskyrė eilėraščių, lyrinių esė, o P. Picasso tapė P. Éluard'o ir jo artimųjų portretus, iliustruodavo jo knygas. Tokio bendradarbiavimo rezultatas – knyga „Taikos veidas“ (1951). Šioje knygoje-albume P. Picasso litografijos atspausdintos su P. Éluard'o eilėraščiais-miniatiūromis.
Iš prancūzų k. vertė Juozas Mečkauskas-Meškela
Pablui Picasso
I
Gražią dieną pamačiau tą kurio nepamiršiu
Kurio niekados nepamiršiu
Ir pranykstančias moteris kurių akys
Mane apsupo garbės špaleriu
Jos apsisiaustė savo šypsenom
Gražią dieną pamačiau nerūpestingus bičiulius
Vyrai svėrė nedaug
Vienas praeinantis
Jo šešėliui pavirtus pele
Spruko pakelės grioviu
Išvydau didelį didelį dangų
Gražius žvilgsnius žmonių netekusių visko
Tolimą paplūdimį kur niekas neateina
Graži diena prasidėjusi liūdnai
Juoda po žaliais medžiais
Bet kuri netikėtai aušros sudrėkinta
Prasiskverbė mano širdin kaip staigmena.
1936 gegužės 15
II
Parodykit man tą vyrą tokį švelnų priklausantį visiems laikams
Kuris sakė pirštai pakelia žemę
Susipinanti vaivorykštė besiranganti gyvatė
Kūno veidrodis kuriame rasoja kūdikis
Ir tos ramios rankos keliaujančios savo keliu
Nuogos paklusnios įveikiančios erdvę
Apsunkę nuo geismų ir paveikslų
Viena paskui kitą to paties laikrodžio rodyklės.
Parodykit man debesuotą dangų
Kartodami pasaulį pasislėpusį po mano vokais
Parodykit man dangų vienintelėj žvaigždėj
Puikiai matau žemę likdamas neapakintas
Tamsius akmenis vaiduokliškas žoles
Tas dideles vandens stiklines tuos didelius gintaro
gabalus kraštovaizdžius
Ugnies ir pelenų žaidimus
Žmogiškų ribų iškilmingą geografiją.
Taip pat parodykit man juodą korsažą
Sunykusius plaukus klaidžiojančias akis
Tų juodų ir skaisčių merginų kurios čia praeina
atsitiktinai ir beje man taip patinka
Jos durys išdidžios šios vasaros sienose
Keisti ąsočiai be vandens vien iš dorybių
Sukurtos be reikalo paprastam bendravimui
Parodykit man tas paslaptis kurios suvienija jų smilkinius
Su tais nesančiais rūmais kurie pakelia žemę.
1936 rugpjūčio 30
Pablui Picasso
I
Vieni išgalvojo nuobodį kiti juoką
Kai kurie sukerpa gyvenimui audros apsiaustą
Jie nužudo drugelius paukščius priverčia sukinėtis
vandeny
Ir išeina numirti į tamsumą
O tu atmerkei akis keliaujančias savo keliu
Tarp natūralių dalykų visais laikais
Tu surinkai natūralių dalykų derlių
Ir sėji visiems laikams
Tau gyrė dvasią ir kūną
Tu vėl uždėjai galvą ant kūno
Tu pervėrei liežuvį persisotinusiam žmogui
Sudeginai švęstą grožio duoną
Vienintelė širdis įkvėpė gyvastį stabui ir vergams
Ir tarp savo aukų tu tęsi savo darbą
Nekaltai
Baigta su džiaugsmais įskiepytais į sielvartą.
II
Oro puodelis šviesos skydas
Už tavo žvilgsnio iš trijų sukryžiuotų kardų
Tavo plaukai supina maištingą vėją
Po tavo sukrėstom spalvom tavo kaktos kupolas ir kirvis
Išlaisvina burną įtemptą apnuogintą
Tavo nosis apvali ir rami
Antakiai lengvi ausis permatoma
Tave išvydęs žinau niekas neprarasta.
III
Baigta su klaidžiojimais
Nes stalas yra tiesus kaip ąžuolas
Vilnonio audinio spalva vilties spalva
Nes mūsų laukas mažas kaip deimantas
Sutalpina visų žvaigždžių atspindžius
Viskas įmanoma esi žmogaus ir gyvulio bičiulis
Panašiai kaip vaivorykštė
Tai deginanti tai ledinė
Mūsų valia iš perlamutro
Keičia pumpurus ir gėles ne pagal valandą
bet atsižvelgdama
Į ranką ir akį kurias mes nežinojom turį
Mes paliesime viską ką matome
Taip pat dangų kaip moterį
Mes sujungiame savo rankas su akim
Nepatirta šventė.
IV
Buliaus ausis lange
Laukinio namo kur sužeista saulė
Vidinė saulė įsirausia žemėn
Pabudimo apmušalai kambario sienos
Įveikė miegą.
V
Ar būna nevaisingesnis molis už visus tuos sudraskytus laikraščius
Su kuriais tu meteisi laimėti aušros
Aušros kuklaus daikto
Tu pieši su meile tai akis laukė progos būti
Pieši tuštumoj
Kaip niekas nepiešia
Dosniai tu iškirpai viščiuko pavidalą
Tavo rankos žaidė su tabokine
Su stikline su buteliu kurie laimėjo
Vaikiškas pasaulis išniro iš sapno
Vėjas palankus gitarai ir paukščiui
Vienintelė aistra lovai ir valčiai
Neregėtai žalumai ir neragautam vynui
Mauduolių kojos apnuogina bangas ir paplūdimį
Rytą tavo mėlynos langinės užsklendžia naktį
Vagose putpelė kvepia riešutais
Seni rugpjūčio mėnesiai ir ketvirtadieniai
Įvairiaspalvis derlius skambios valstietės
Pelkių žvynai lizdų sausra
Veidas kaip aitrios kregždės kaip kimus saulėlydis
Rytas užžiebia žalią vaisių
Nuauksina javus skruostus širdis
Tu laikai liepsną tarp pirštų
Ir tu pieši tarytum gaisras
Pagaliau liepsna suvienija pagaliau liepsna gelbsti.
VI
Atpažįstu besikeičiantį moteries paveikslą
Dvilypė žvaigždė judantis veidrodis
Dykumos ir užmaršties neigėja
Šaltinis viržių krūtimis žaižaruoja pasitikėjimu
Atnešdamas dienai dieną ir savo kraują kraujui
Girdžiu kaip tu dainuoji jo dainą
Jo įsivaizduojamų formų gausybę
Jo spalvas klojančias kaimišką lovą
Paskui išeinančias nuspalvintais naktiniais miražais
Ir kai glamonė pasišalina
Lieka milžiniška prievarta
Lieka įžeidimas pavargusiais sparnais
Niūri metamorfozė vieniši žmonės
Kuriuos neganda ryja
Drama matyti ten kur nėra ko pamatyti
Vien tik save ir tai kas panašu į tave patį
Tu neįstengi susinaikinti
Viskas atgyja nuo tavo teisingų žvilgsnių
Ir ant esamų prisiminimų pamatų
Be tvarkos nei netvarkos paprastai
Iškyla žavesys galimybės leidžiančios pamatyti.
1938