Haroldo Pinterio paskaita dėl dramaturgo ligos 2005 gruodžio 7 d. iš Londono videokanalais perduota į Švedijos Stokholmo akademiją, kur jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

       Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius

 
       1958 metais aš rašiau taip:
       „Nėra didelio skirtumo tarp to, kas yra realu ir nerealu, nei tarp to, kas yra tikra ir kas – apgaulinga. Daiktas nebūtinai yra arba tikras, arba apgaulingas, jis vienu metu gali būti ir tikras, ir apgaulingas“.
       Aš manau, kad šie teiginiai dar turi prasmės ir dar tinka tikrovės tyrinėjimui mene. Taigi kaip rašytojas aš juos palaikau, bet kaip pilietis to daryti negaliu. Būdamas piliečiu, aš privalau klausti: Kas yra tiesa? Kas yra melas?
       Tiesa dramoje niekada nepagaunama. Tu niekada jos iki galo nesurandi, bet jos paieška intriguoja. Paieška yra kaip tik tai, kas skatina stengtis. Paieška yra tavo užduotis. Dažnai netikėtai aptinki tiesą tamsoje, susidurdamas su ja ar tik prabėgomis pamatydamas vaizdą ir pavidalą, kuris atrodo atitinkąs tiesą, ir dažnai nesupranti, kad tai padarei. Bet tikroji tiesa yra tokia, kad dramos mene niekad neįmanoma rasti vienos tiesos. Jų yra daug. Šios tiesos meta iššūkį viena kitai, nusisuka viena nuo kitos, viena kitą reflektuoja, ignoruoja, erzina ir yra aklos viena kitai. Kartais jautiesi savo rankose turįs lemiamą tiesą, bet ji praslysta pro tavo pirštus ir dingsta.
       Manęs dažnai klausia, kaip gimsta mano pjesės. Negaliu to atsakyti. Kaip ir negaliu apibendrinti savo pjesių, nebent pasakyti, kad taip jau jos nutiko. Kad yra tai, ką jos padarė.
       Dauguma pjesių yra pagimdytos teksto, žodžio ar vaizdo. Atsiradusį žodį tuoj pat seka vaizdas. Pateiksiu pavyzdžius dviejų tekstų, kurie visai netikėtai šovė man į galvą, o paskui juos sekė vaizdas, sekiau aš.
       Tos pjesės yra „Grįžimas namo“ ir „Seni laikai“. Pirmieji „Grįžimo namo“ žodžiai yra „Ką padarei su žirklėmis?“. Pirmasis „Senų laikų“ žodis yra „Tamsūs“.
       Abiem atvejais daugiau informacijos neturėjau.
       Pirmuoju atveju kažkas akivaizdžiai ieškojo žirklių ir reikalavo žinių apie jų buvimo vietą iš kažko kito, kurį įtarė galbūt jas pavogus. Bet aš kažkaip žinojau, kad asmeniui, į kurį kreiptasi, buvo nusispjaut į žirkles ar, tiesą sakant, ir patį klausėją.
       Žodis „tamsūs“ buvo pasirinktas aprašinėjant kažkieno plaukus – moters plaukus, – ir tai buvo atsakymas į klausimą. Kiekvienu atveju buvau priverstas šiuos motyvus gvildenti toliau. Tai vyko vizualiai, lėtai blykštant, pereinant iš šešėlio į šviesą.
       Pjesę visada pradedu įvardydamas veikėjus A, B ir C.
       Pjesėje, kuri tapo „Grįžimu namo“, pamačiau vyrą, įeinantį į atšiaurų kambarį ir klausiantį jaunesnio vyro, kuris sėdi ant šlykščios sofos ir skaito lenktynių laikraštį. Kažkaip įtariau, kad A yra tėvas, o B – jo sūnus, bet įsitikinęs nebuvau. Kad ir kaip būtų, šis santykis tuoj buvo pagrįstas, kai B (vėliau virsiantis Leniu) pasakė A (vėliau virsiančiam Maksu): „Tėti, ar neprieštarausi, jei pakeisiu temą? Noriu kai ko tavęs paklausti. Pietūs, kuriuos mes valgėme – kaip jie vadinosi? Kodėl nenusiperki šuns? Tu – šunų virėjas. Atvirai. Manai, kad gamini krūvai šunų“. Taigi, kai B pavadina A tėčiu, man pasirodė protinga tarti juos esant tėvu ir sūnumi. A taip pat buvo virėjas, ir jo patiekalai neatrodė nusipelnę geresnio vertinimo. Ar tai reiškė, kad ten nebuvo motinos? Nežinojau. Bet, kaip tuo momentu tariau, mūsų pradžia nežino pabaigos.
       „Tamsu.“ Didelis langas. Vakaro dangus. Vyras A (vėliau tapsiantis Diliu) ir moteris B (vėliau tapsianti Keite), sėdintys ir geriantys. „Apkūni ar liesa?“ – klausia vyras. Apie ką jie kalbasi? Bet tada pamatau prie lango stovinčią moterį C (vėliau tapsiančią Ana), kuri buvo kitaip apšviesta, atsukusi pirmiesiems nugarą, juodaplaukė.
       Tai keistas momentas, kada sukuriami iki tol neegzistavę personažai. Juos seka tai, kas neritminga, netikslu, net haliucinaciška, nors kartais visa tai gali užgriūti kaip nesustabdoma lavina. Autoriaus pozicija yra savotiška. Tam tikru atžvilgiu personažai jį pasitinka nelabai maloniai. Personažai autoriui priešinasi, su jais nelengva sugyventi, juos sunku įvardyti. Tu, žinoma, negali primesti jiems savo valios. Iki tam tikros ribos tu su jais žaidi niekad nesibaigiantį žaidimą – katę ir pelę, aklą vištą, slėpynes. Bet pagaliau supranti, kad savo rankose jau turi žmones iš kaulų ir mėsos, žmones valingus ir individualiai mąstančius, sutvertus iš komponentų, kurių negali pakeisti, manipuliuoti ar iškraipyti.
       Taigi meninė kalba yra labai neapibrėžtas sandoris, klampynė, batutas, užšalęs tvenkinys, kuris tavęs, autoriau, gali bet kada neišlaikyti ir įlūžti.
       Bet, kaip sakiau, tiesos paieškai galo nėra. Jos neįmanoma atidėti, nukelti. Ji turi būti įžvelgta dabar, šiuo momentu.
       Politinis teatras kelia visai kitokias problemas. Pamokslavimo reikia vengti visais įmanomais būdais. Svarbiausia čia objektyvumas. Veikėjams turi būti leista kvėpuoti savo pačių oru. Autorius ir jų negali riboti ir varžyti, kad patenkintų savo paties skonį, polinkius ar išankstines nuostatas. Jis turi būti pasiruošęs artėti prie jų iš skirtingų kampų, iš pilnatviškos ir neapgyvendintos perspektyvų srities, galbūt netikėtai ir atsitiktinai juos užklupti, bet, nepaisant to, suteikti jiems laisvę eiti, kur jie nori. Tai ne visada veiksminga. Ir politinė satyra, žinoma, šių principų nepažeidžia, iš tikrųjų veikia kaip tik priešingai, kaip jai ir pridera.
       Manau, kad savo pjesėje „Gimimo diena“, prieš galutinai sukaupdamas dėmesį į pavergimo aktą, tankiame galimybių miške leidau atsiskleisti visam galimybių diapazonui.
       „Kalnų kalba“ į tokį veiksmų diapazoną nepretenduoja. Ji lieka brutali, trumpa ir šlykšti. Bet pjesės kareiviai iš to gauna šiek tiek malonumo. Kartais užmirštama, kad kankintojus lengvai apima nuobodulys. Kad palaikytų dvasią, jiems reikia šiek tiek juoko. Tai, žinoma, patvirtino įvykių tėkmė Abu Ghraibe, Bagdade. „Kalnų kalba“ trunka tik dvidešimt minučių, bet ji galėtų tęstis ištisas valandas, ta pati atkarpa galėtų būti kartojama vis iš naujo, ištisas valandas.
       Kita vertus, spektaklis „Iš pelenų į pelenus“ man atrodo vykstąs po vandeniu. Skęstanti moteris, bangose šmėkšanti jos ranka, ji panyra ir išnyksta iš akiračio, siekia kitų, bet nieko neranda – nei virš vandens, nei po juo, – užčiuopia tik šešėlius, atspindžius, plūduriuoja; moteris – bejėgiškas kūnas skęstančiame kraštovaizdyje, moteris, nepajėgianti išvengti lemties, kuri, atrodė, buvo skirta tik kitiems.
       Bet jeigu mirė tie kiti, moteris taip pat privalo mirti.
       Politinė kalba, kurią vartoja politikai, į šią teritoriją užklysti nerizikuoja, kol dauguma politikų, kiek mums žinoma, yra susirūpinę ne tiesa, bet galia ir jos išsaugojimu. Šiai galiai palaikyti būtina, kad žmonės liktų nežinioje, kad jie gyventų nežinodami tiesos, netgi savo gyvenimo tiesos. Dėl to mus supa milžiniški apmušalai melo, kuriuo mes mintame.
       Kaip visi žino, invazija į Iraką buvo teisinama tuo, kad Sadamas Huseinas turi pavojingai daug masinio naikinimo ginklų, iš jų kai kuriuos galima paleisti per keturiasdešimt penkias minutes ir siaubingai viską nuniokoti. Mes buvome tuo įtikinti, bet tai nebuvo tiesa. Mums sakė, kad Irakas turi ryšių su Al Quaeda ir iš dalies yra atsakingas už žiaurumus Niujorke 2001 m. rugsėjo 11-ąją. Buvome tuo įtikinti, bet tai nebuvo tiesa. Mums sakė, kad Irakas grasina pasaulio saugumui. Buvome tuo įtikinti, bet tai nebuvo tiesa.
       Tiesa yra kažkas visiškai kita. Tiesa reiškia žinojimą to, kaip Jungtinės Valstijos supranta savo vaidmenį pasaulyje ir kokius būdus renkasi jam įgyvendinti.
       Bet, prieš grįždamas į dabartį, norėčiau pažvelgti į netolimą praeitį, t. y. į Jungtinių Valstijų užsienio politiką nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Manau, mums privalu šį laikotarpį apžvelgti kritišku, kad ir ribotu žvilgsniu, kuris yra visa, ką mums gali leisti šiandienos laikas.
       Visi žino, kas pokariniu laikotarpiu įvyko Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje: brutali sistema, plataus masto žiaurumai, negailestinga laisvos minties priespauda. Visa tai buvo apsčiai dokumentuota ir patikrinta.
       Bet aš šioje kalboje tvirtinu, kad to paties laikotarpio JAV nusikaltimai buvo registruojami paviršutiniškai, nesirūpinama juos dokumentuoti, žiniomis apie juos ir jų, kaip nusikaltimų, pripažinimu. Aš manau, kad į šias tiesas turi būti atkreiptas dėmesys, nes jos yra svarbiai susijusios su šiandienos pasaulio situacija.
Jungtinės Valstijos, nors jas iki tam tikros ribos ir varžė Sovietų Sąjunga, savo veiksmais pasaulyje leido suprasti, kad jos suteikė sau carte blanche1, kad galėtų daryti, ką nori.
       Iš tikrųjų tiesioginė invazija į suverenią šalį niekada nebuvo JAV priimtinas metodas. Apskritai joms labiausiai tiko tai, ką jos vadino „žemos įtampos konfliktais“. Žemos įtampos konfliktas reiškia, kad miršta tūkstančiai žmonių, bet miršta lėčiau nei numetus ant jų bombų krušą. Tu infekuoji šalies centrą, pasėji piktybinį auglį ir žiūri į plintančią gangreną. Kai masės pavergtos arba užmuštos (tai yra tas pats) – tau su savo draugais, armija ir didžiosiomis korporacijomis patogiai sėdint valdžios krėsluose, – tada išeini prieš kamerą ir pareiški, kad nugalėjo demokratija. Tokia buvo JAV užsienio politikos kasdienybė laikotarpiu, apie kurį kalbu.
       Įsidėmėtinas atvejis buvo Nikaragvos tragedija. Renkuosi jį kaip tinkamą pavyzdį, kaip Amerika suvokė ir dabar suvokia savo vaidmenį pasaulyje.
       Devintojo dešimtmečio pabaigoje dalyvavau JAV ambasados Londone susitikime.
       Jungtinių Valstijų kongresas rengėsi nuspręsti, ar suteikti daugiau pinigų kontroms, vykdantiems kampaniją prieš Nikaragvos valstybę. Buvau delegacijos narys, pasisakantis už Nikaragvą, bet svarbiausias joje buvo kunigas Johnas Metcalfas. JAV atstovaujančios pusės lyderis buvo Raymondas Seitzas (tada antras žmogus po ambasadoriaus, vėliau pats tapęs ambasadoriumi). Tėvas Metcalfas sakė: „Pone, aš globoju parapiją Nikaragvos šiaurėje. Mano parapijiečiai pastatė mokyklą, sveikatos ir kultūros centrą. Mes gyvenome ramiai. Prieš kelis mėnesius kontrų pajėgos atakavo parapiją. Jie viską sunaikino: mokyklą, sveikatos ir kultūros centrą. Jie prievartavo gailestingąsias seseles ir mokytojas, žudė daktarus pačiais brutaliausiais būdais. Jie elgėsi kaip laukiniai. Prašau pareikalauti, kad JAV vyriausybė anuliuotų paramą šiam sukrečiančio žiaurumo teroristų aktyvui“.
       Raymondas Seitzas pasižymėjo kaip protingas, atsakingas, labai gerą reputaciją ir didelę patirtį turintis žmogus. Diplomatiniai sluoksniai jį didžiai gerbė. Jis išklausė, padarė pauzę ir tada rimtai prabilo: „Tėve, leiskite jums šį tą pasakyti. Kare visada kenčia nekalti žmonės“. Po to buvo ledinė tyla. Mes nustebę žvelgėme į jį. Tačiau jis net nevirptelėjo.
       Nekalti žmonės iš tikrųjų visada kenčia.
       Galų gale kažkas pasakė: „Bet juk šiuo atveju „nekalti žmonės“ yra siaubingo barbarizmo, vieno iš daugelio subsidijuotų jūsų vyriausybės, aukos. Jei kongresas kontroms perleis daugiau pinigų, tokie žiaurumai tęsis toliau. Ar tai ne argumentas? Ar jūsų vyriausybė nekalta dėl žudymą ir destrukciją prieš suverenios valstybės gyventojus palaikančių aktų?“
       Seitzas buvo nesutrikdomas. „Aš nesutinku, kad pateikti faktai paremia jūsų tvirtinimus“, – pasakė jis.
       Mums paliekant ambasadą, JAV patarėjas man pasakė, kad mėgsta mano pjeses. Aš neatsakiau.
       Turiu jums priminti, kad tuomet prezidentas Reaganas padarė tokį pareiškimą: „Kontros yra moraliniai mūsų Tėvų kūrėjų atitikmenys“.
       Jungtinės Amerikos Valstijos daugiau nei keturiasdešimt metų rėmė brutalią Somozos diktatūrą Nikaragvoje. Nikaragvos liaudies kvapą gniaužianti revoliucija, kuriai vadovavo sandinistai, tą režimą nuvertė 1979 m.
       Sandinistai nebuvo tobuli. Jie arogantiškai vaidino teisuolius, ir jų politinė filosofija buvo ne be prieštaravimų. Bet jie visi buvo inteligentiški, protingi ir civilizuoti. Jie siekė sukurti stabilią, padorią pliuralistinę visuomenę. Buvo panaikinta mirties bausmė. Šimtai tūkstančių skurdo palaužtų valstiečių buvo išgelbėti nuo mirties. Daugiau nei šimtui tūkstančių šeimų buvo duota žemės. Pastatyta du tūkstančiai mokyklų. Gana įspūdinga švietimo kampanija smarkiai sumažino šalyje neraštingumą. Buvo įvestas nemokamas mokslas ir nemokamos sveikatos apsaugos paslaugos. Trečdaliu sumažėjo kūdikių mirtingumas, su šaknimis išrautas poliomielitas.
       Jungtinės Valstijos pavadino šiuos pasiekimus marksistų-leninistų ardomąja veikla. JAV vyriausybės požiūriu, buvo parodytas pavojingas pavyzdys. Jei Nikaragva galėjo įgyvendinti pagrindines socialinio ir ekonominio teisingumo normas, jeigu jai bus leidžiama kelti sveikatos apsaugos ir švietimo standartus, siekti socialinės santarvės ir nacionalinės savigarbos, kaimyninės šalys ims kelti tokius pačius klausimus ir daryti panašius darbus. Tuo metu, žinoma, buvo nuožmiai priešinamasi Salvadoro status quo.
       Anksčiau kalbėjau apie mus supančius „melo apmušalus“. Prezidentas Reaganas Nikaragvą viešai apibūdino kaip „totalitarinį požeminį kalėjimą“. Tai kaip tikrą ir pagrįstą komentarą perėmė žiniasklaida ir, aišku, britų vyriausybė. Bet iš tikrųjų apie baudžiamuosius sandinistų vyriausybės būrius nebuvo jokių duomenų. Nebuvo duomenų apie kankinimus. Nebuvo duomenų apie sistemos kurstomus ar oficialius karinius žiaurumus. Nebuvo nužudytas nė vienas Nikaragvos kunigas. Iš tikrųjų pačioje vyriausybėje buvo trys kunigai – du jėzuitai ir vienas marijonas. Totalitarizmo požemiai buvo – tiesa, už kitų durų – Salvadore ir Gvatemaloje. 1954 m. Jungtinės Valstijos nuvertė demokratiškai išrinktą Gvatemalos valdžią, ir apie du šimtus tūkstančių žmonių tapo laimėjusios karinės diktatūros aukomis.
       1989 m. Centrinės Amerikos San Salvadoro universitete Alcatlio režimo karinis batalionas, treniruotas Fort Benninge, JAV, žiauriai nužudė šešis pasaulyje ypač pasižymėjusius jėzuitus. Išsiskiriantis drąsa arkivyskupas Romero buvo nužudytas jam laikant mišias. Paskaičiuota, kad žuvo 75 000 žmonių. Kodėl juos nužudė? Nes jie tikėjo, kad įmanoma gyventi geriau ir kad būtina to siekti. Dėl šio tikėjimo jiems tuoj pat buvo suteikta komunistų etiketė. Jie mirė, nes išdrįso suabejoti status quo, tuo prigimtiniu ir nesibaigiančiu skurdo, ligų, pažeminimo ir priespaudos paveldu.
       Jungtinės Valstijos pagaliau nuvertė sandinistų valdžią. Smarki rezistencija truko kelerius metus, bet negailestingas ekonominis spaudimas ir trisdešimt tūkstančių mirčių pagaliau palaužė Nikaragvos žmonių dvasią. Jie buvo išvarginti ir vėlgi palaužti skurdo. Į šalį grįžo kazino. Panaikinta sveikatos apsauga ir nemokamas mokslas. Didysis verslas grįžo su kaupu. „Demokratija“ triumfavo.
       Bet ši „politika“ jokiu būdu neapsiriboja vien Centrine Amerika. Ji diriguojama visam pasauliui. Ji neturi pabaigos. Ir yra taip, lyg nieko nevyktų.
       Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos rėmė ir daugeliu atvejų paskatino visų dešiniųjų karinių diktatūrų atsiradimą pasaulyje. Turiu omenyje Indoneziją, Graikiją, Urugvajų, Braziliją, Paragvajų, Haitį, Turkiją, Filipinus, Gvatemalą, Salvadorą ir, žinoma, Čilę. Už košmarą, kurį Jungtinės Valstijos sukėlė 1973 m. Čilėje, niekada nebus galima nei atsiprašyti, nei už jį atleisti.
       Šiose šalyse mirė šimtai tūkstančių. Ar tikrai taip? Ir ar kaltė dėl jų visais atvejais priskirtina JAV užsienio politikai? Atsakymas yra – taip, visa tai įvyko, ir kaltė už tai tenka JAV užsienio politikai. Bet jūs to nesužinosite.
       Viso to nebuvo. Niekada nieko nenutiko. Net tada, kai atsitiko, vis tiek nieko neatsitiko. Tai nebuvo svarbu. Tai nebuvo įdomu. Jungtinių Valstijų nusikaltimai yra sistemingi, pastovūs, šlykštūs, negailestingi, bet apie juos beveik niekas nieko nežino. Čia reikia pripažinti Amerikos nuopelną. Ji, užsidėjusi universalų gėrį nešančios jėgos kaukę, ištobulino visiškai šaltą manipuliaciją valdžia visame pasaulyje. Tai – nuostabus, net šmaikštus, labai pavykęs hipnozės aktas.
       Aš jums sakau, kad Jungtinės Valstijos, be jokios abejonės, daro didžiausią gastrolių šou. Jos gali būti brutalios, abejingos, pilnos paniekos ir negailestingos, bet taip pat ir labai protingos. Kaip pirklys jos visomis išgalėmis siekia naudos vien tik sau, ir perkamiausia jų prekė yra savimeilė. Jos yra nugalėtojos. Paklausykite, kaip visi Amerikos prezidentai televizijoje taria žodžius „Amerikos žmonės“, kad ir tokiame sakinyje: „Sakau Amerikos žmonėms, kad laikas melstis ir ginti Amerikos žmonių teises, ir aš prašau Amerikos žmonių pasitikėti savo Prezidento veiksmais Amerikos žmonių naudai“.
       Tai sąmoju trykštanti gudrybė. Kalba panaudojama taip, kad būtų nuslopinta tiesa. Žodžiai „Amerikos žmonės“ yra išties malonus paglostymas. Tau nebūtina galvoti. Tik ištiesk nugarą, kad ji būtų glostoma. Glostymas gali uždusinti tavo intelektą ir tavo kritinius sugebėjimus, bet tai labai malonu. Tai, žinoma, nepritaikoma keturiasdešimčiai milijonų žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, ir dviem milijonams vyrų bei moterų, įkalintų begaliniame kalėjimų gulage, išsidriekusiame per visas JAV.
       JAV nebesuka galvos dėl mažos įtampos konfliktų. Jos nebemato prasmės nutylėti ar netgi būti nesąžiningos. Jos meta savo kortą ant stalo be jokios baimės ar pritarimo. Jos paprasčiausiai spjauna į Jungtines Tautas, tarptautinę teisę ar kritikų nepalankumą, kurį laiko bejėgišku ir nesvarbiu. Tai pat jos prisirišusios ant virvutės vedžiojasi mažą bliaunantį avinėlį – graudžią ir nerangią Didžiąją Britaniją.
       Kas nutiko mūsų moraliniam jautrumui? Ar mes jo kada nors turėjome? Ką šie žodžiai reiškia? Ar jie nurodo sąvoką, šiais laikais vartojamą labai retai, – sąžinę? Sąžinę, kuri verstų mus rūpintis ne vien savo reikalais, bet ir dalytis atsakomybe už kitų veiksmus? Ar visa tai mirė? Pasižiūrėkime į Guantanamo įlanką. Šimtai žmonių sulaikyti be kaltinimo daugiau nei trejus metus, be teisės skųstis ar bylos svarstymo, formaliai įkalinti amžinai. Ši totaliai neteisinė struktūra yra palaikoma nepaisant Ženevos konvencijos. Ji ne tik toleruojama, bet ją vargu ar apmąsto tai, kas vadinama „tarptautine bendruomene“. Tokį kriminalinį smurtą vykdo šalis, save vadinanti „laisvojo pasaulio lydere“. Ar mes galvojame apie Guantanamo įlankos gyventojus? Ką apie juos sako žiniasklaida? Jie išnyra atsitiktinai – mažame šeštojo puslapio straipsnelyje. Jie yra nuvežti į niekieno žemę, iš kurios jie išties gali niekad nesugrįžti. Dabar daugelis jų paskelbė bado streiką, juos maitina jėga, įskaitant gyventojus britus. Šiose prievartinio šėrimo procedūrose jokio delikatumo. Jokių raminamųjų ar anestetikų. Tik vamzdelis, smingantis tau į nosį ir į gerklę. Tu vemi krauju. Tai yra kankinimas. Ką apie tai pranešė britų užsienio reikalų ministras? Nieko. Ką apie tai pranešė britų premjeras? Nieko. Kodėl? Nes Jungtinės Valstijos pareiškė: mūsų elgesio Guantanamo įlankoje kritika laikoma nedraugiškumo aktu. Jūs arba su mumis, arba prieš mus. Taigi Blairas užsičiaupia.
       Invazija į Iraką buvo banditizmo aktas, akivaizdaus valstybinio terorizmo aktas, pademonstravęs absoliučią panieką tarptautinės teisės koncepcijoms. Invazija buvo savavališkas karinis veiksmas, kurį inspiravo daugiaaukščio melo serijos ir storžieviškas manipuliavimas žiniasklaida, taigi ir visuomene; aktas, skirtas Amerikos karinei ir ekonominei kontrolei Artimuosiuose Rytuose konsoliduoti, prisidengiant – kaip paskutine priemone, praradus visas kitas galimybes pasiteisinti – išvadavimu. Grėsmingas karinės jėgos įtvirtinimas pražudė ir suluošino tūkstančius nekaltų žmonių.
       Mes Irako žmonėms atnešėme kankinimus, kasetines bombas, urano panaudojimą, nesuskaičiuojamus atsitiktinio žudymo aktus, kančias, nuosmukį, mirtį ir vadiname tai „laisvės ir demokratijos nešimu į Artimuosius Rytus“.
       Kiek žmonių reikia užmušti tam, kad būtum kvalifikuojamas kaip masinis žudikas ir karinis nusikaltėlis? Šimtą tūkstančių? Tiek, manau, yra daugiau nei pakanka. Todėl būtų teisinga, kad Bushas su Blairu stotų prieš Tarptautinį karo nusikaltimų tribunolą. Bet Bushas yra gudrus. Jis neratifikavo sutarties dėl Tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo. Taigi jei koks Amerikos karys ar politikas dėl viso to atsidurs teisiamųjų suole, Bushas pasiųs savo jūrų pėstininkus. Bet Tony Blairas tokią sutartį ratifikavo, todėl jį baudžiamojon atsakomybėn patraukti galima. Jei teismas susidomėtų, galime duoti jo adresą. Tai Londonas, Downing Streetas, numeris 10.
       Mirtis šiame kontekste nesvarbi. Tiek Bushas, tiek Blairas mirtį atideda tolimesniam svarstymui. Jau prieš prasidedant sukilimui Irake, amerikiečių bombos ir raketos nužudė mažiausiai šimtą tūkstančių irakiečių. Šie žmonės neturi reikšmės. Jų mirtys neegzistuoja. Jie – nematomi. Jų net neįtraukė į žuvusiųjų suvestines. „Mes neskaičiuojame kūnų“, – pareiškė amerikiečių generolas Tommy Franksas.
       Invazijos pradžioje britų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose atsirado nuotrauka, vaizduojanti Tony Blairą, kuris bučiuoja irakietį berniuką. Nuotrauka pavadinta „Dėkingas vaikas“. Po kelių dienų vidiniame puslapyje atsirado nuotrauka ir istorija kito keturmečio vaiko, kuris buvo be rankų. Jo šeimą nušlavė raketos. Jis vienintelis liko gyvas. „Kada atgausiu savo rankas?“ – klausė vaikas. Ta istorija buvo nesvarbi. Na, Tony Blairas nelaikė rankose nei to, nei kurio nors kito suluošinto vaikelio kūno, nei jokio kruvino lavono. Kraujas yra nešvarus. Jis suteršia tavo marškinius ir kaklaraištį, kai stengiesi nuoširdžiai kalbėti per televiziją.
       Du tūkstančiai mirusių amerikiečių jau yra keblumas. Jie nuleidžiami į kapus, kai būna tamsu. Tokios laidotuvės nekrinta į akis, yra nekenksmingos. Suluošintieji pūva lovose, kai kurie – visam likusiam gyvenimui. Taigi pūva ir mirę, ir suluošintieji, tik skirtinguose kapuose.
       Štai ištrauka iš Pablo Nerudos eilėraščio „Kai ką paaiškinu“:

 

Ir vieną rytą viskas liepsnojo, 
ir vieną rytą veržėsi liepsnos 
iš žemės, 
gyvybes rydamos, 
ir nuo tada ugnis, 
parakas nuo tada, 
ir kraujas nuo tada.

Banditai su lėktuvais ir marokiečiais, 
banditai su žiedais ir hercogienėm, 
banditai su laiminančiais juodais vienuoliais 
nusileido iš dangaus žudyti vaikų, 
ir gatvėmis tekėjo kraujas vaikų 
paprastai, kaip teka kraujas vaikų.

Šakalai, kurių ir šakalas vengtų, 
akmenys, kuriuos ir sudžiūvęs dagys apspjautų, 
šliužai, kurių ir šliužai neapkęstų!

Aš mačiau, kaip Ispanijos kraujas 
pakilo prieš jus, kad viena 
išdidumo ir peilių banga 
jus  paskandintų!

Generolai 
išdavikai, 
pažvelkit į mano negyvą namą,  
pažvelkit į sudraskytą Ispaniją;  
bet iš kiekvieno negyvo namo trykšta degąs metalas  
vietoj gėlių,  
iš kiekvienos duobės Ispanijoj  
pakyla Ispanija,  
iš kiekvieno negyvo vaiko auga šautuvas su akimis,  
iš kiekvieno nusikaltimo gimsta kulkos,  
kurios vieną dieną
suras jūsų širdis.

Jūs klausiat, kodėl jo poezija  
mums nekalba apie sapnus, apie lapiją,  
apie didžiuosius jo tėvynės vulkanus?

Ateikit, pažvelkit į kraują gatvėse, 
ateikit, pažvelkit 
į kraują gatvėse, 
ateikit, pažvelkit į kraują 
gatvėse!2

      
       Tegu būna aišku, kad cituodamas Nerudos eilėraštį jokiu būdu respublikoniškos Ispanijos nelyginu su Sadamo Huseino Iraku. Cituoju Nerudą, nes niekur šiuolaikinėje poezijoje neskaičiau tokio galingo, įtraukiančio civilių bombardavimo aprašymo.
       Jau sakiau, kad Jungtinės Valstijos dabar yra visiškai atviros, mesdamos ant stalo savo kortas. Štai kur šuo pakastas. Oficialiai jos savo politiką deklaruoja kaip „pilnutinio spektro dominavimą“. Tai ne mano, tai jų sąvoka. „Pilnutinio spektro dominavimas“ reiškia žemės, jūros, oro, erdvės ir visų randamų išteklių valdymą.
       Jungtinės Valstijos dabar turi 702 karinius dalinius 132 pasaulio šalyse, – žinoma, su garbinga Švedijos išimtimi. Mes beveik nežinome, kaip jie į tas šalis nusigavo, bet jiems ten gerai.
       Jungtinės Valstijos turi 8000 aktyvių ir veiksmingų branduolinių galvučių. Du tūkstančiai jų yra visiškoje parengtyje ir gali būti paleistos po penkiolikos minučių nuo užduoties paskelbimo. Kuriamos naujos branduolinės galios sistemos, žinomos kaip bunkerių medžiotojai (bunker busters). Nuolatiniai amerikiečių partneriai britai ruošiasi pakeisti savo branduolines raketas Trident. Man įdomu, į ką jie taikosi. Į Osamą bin Ladeną? Į mane? Tave? Joną Jonaitį? Kiniją? Paryžių? Kas žino... Žinome tik tiek, kad ši infantili beprotybė – branduolinio ginklo turėjimas ir grasinimai jį panaudoti, – yra pati dabartinės Amerikos politinės filosofijos šerdis. Mes turime nepamiršti, kad Jungtinės Valstijos yra nuolatinėje karo padėtyje ir visiškai nesiruošia atsipalaiduoti.
       Daug tūkstančių, jei ne milijonų žmonių Jungtinėse Valstijose yra aiškiai nuvargę, susigėdę ir įsiutę dėl savo vyriausybės veiksmų, bet, kol padėtis tokia, jie nėra nuosekli politinė jėga – dar nėra. Bet nerimas, netikrumas ir baimė, kurią Jungtinėse Valstijose matome augančią diena iš dienos, nenyksta.
       Žinau, kad Prezidentas Bushas turi daug kompetentingų kalbų rašytojų, bet aš pasisiūlyčiau į tą tarnybą savanoriu. Aš parašyčiau trumpą pranešimą, kuriuo per televiziją jis galėtų kreiptis į tautą. Matau jį orų, rūpestingai sušukuotais plaukais, rimtą, triumfuojantį, nuoširdų, dažnai apgaulingą, kartais kreivai besišypsantį, keistai patrauklų, šeimininkišką.
       „Dievas yra geras. Dievas yra didis. Dievas geras. Mano Dievas yra geras. Bin Ladeno Dievas blogas. Sadamo Dievas buvo blogas, nepaisant to, kad jis Jo neturėjo. Jis buvo barbaras. Mes nesame barbarai. Mes nekapojame žmonėms galvų. Mes tikime laisve. Ir Dievas ja tiki. Aš nesu barbaras. Aš esu demokratiškai išrinktas laisvę mylinčios demokratijos lyderis. Mes esame gailestinga visuomenė. Mes gailestingai suteikiame mirtį elektros kėdėje ir mirtina injekcija. Mes didi tauta. Aš nesu diktatorius. Jis yra. Aš nesu barbaras. Jis yra. Jis tikrai yra. Jie visi yra. Aš turiu moralinį autoritetą. Matote šį kumštį? Tai mano moralinis autoritetas. Ir neužmirškite to.“
       Rašytojo gyvenimas yra labai trapus, beveik apnuogintas veiksmas. Neturime dėl to inkšti. Rašytojas pasirenka ir lieka ištikimas savo pasirinkimui. Bet tiesa ir tai, kad esi atviras visiems skersvėjams, o kai kurie jų iš tikro lediniai. Tu esi pats sau vienas ir išsiskiriantis. Neturi nei prieglobsčio, nei apsaugos – nebent mokėtum meluoti, – o jau tada, žinoma, mokėtum susikurti sau apsaugą ir, galima numanyti, taptum politiku.
       Šį vakarą keletą kartų paminėjau mirtį. Dabar pacituosiu savo paties eilėraštį „Mirtis“.

 

Kur buvo rastas miruolis? 
Kas rado miruolį? 
Ar tas miruolis buvo surastas miręs? 
Kaip miruolis buvo surastas? 

Kas buvo miruolis? 

Kas buvo tėvas ar dukra ar brolis 
Ar dėdė ar sesuo ar motina ar sūnus 
Pamesto negyvo miruolio? 

Ar kūnas buvo miręs kai jį pametė? 
Ar kūnas buvo pamestas? 
Kieno jis buvo pamestas? 
Ar miruolis buvo apnuogintas ar pasiruošęs kelionei? 

Kas privertė tave paskelbti miruolį mirusiu? 
Ar tu paskelbei miruolį mirusiu? 
Kaip gerai tu pažinojai miruolį? 
Iš kur žinojai, kad miruolis buvo miręs? 

Ar nuprausei miruolį? 
Ar užmerkei jo akis? 
Ar palaidojai kūną? 
Ar palikai jį pamestą? 
Ar pabučiavai miruolį? 

      
      Žiūrėdami į veidrodį manome, kad atvaizdas, žvelgiantis į mus, yra tikslus. Bet pajudėk milimetrą, ir jis pasikeis. Iš tikrųjų mes matome begalinę atspindžių virtinę. Bet kartais rašytojas privalo sudaužyti veidrodį, – nes iš kitos veidrodžio pusės į mus žvelgia tiesa.
       Tikiu, kad, nepaisant visų mus supančių siaubingų keistenybių, nepalaužiamas, nenukrypstantis, stiprus intelektualinis ryžtas mums visiems kaip piliečiams reiškia svarbiausią įsipareigojimą – mūsų gyvenimo ir visuomenės realios tiesos suvokimą. Jis faktiškai būtinas.
       Jei mūsų politinė vizija tokio ryžto neįkūnija, netenkame vilties išsaugoti to, ką jau esame beveik praradę – žmogišką išdidumą.



       ___________
 
       1 Veiksmų laisvę (pranc.).

       2 Vertė V. Karalius.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1