Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/zodiaida.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/zodiaida.jpg


zodiaida.jpg       Aldona Elena Puišytė. PALAIMINK ŽODĮ IR AIDĄ: POEZIJOS RINKTINĖ. – Vilnius: Vaga, 2005. – 478 p.

       Aldonos Elenos Puišytės rinktinė, apibendrinanti vienuolika poezijos knygų (1970–2004), raiškiai eksponuoja poetės kūrybos trajektorijas. A. E. Puišytė priklauso kartai, kurios egzistencinė patirtis itin prieštaringa: tai karta, vaiko ar paauglio akimis regėjusi pokario žudynes ir trėmimus, o mokymo įstaigose atakuota jau ganėtinai rafinuotos (todėl efektyvios) marksizmo ir komunizmo propagandos. Ne vieno šios kartos poeto kūrybai būdinga pasaulėvokos perskyla: idėjinis prisitaikymas prie sovietinio režimo ir dramatiški Lietuvos istorijos apmąstymai (vadinamoji „atlydžio“ poezija). Tokio dvasios skilimo sugebėjo išvengti tik labai nedaugelis, ir viena iš to nedaugelio – A. E. Puišytė.

       Rinktinė išryškina santykį tarp dviejų poetinių registrų, kuriuos autorė plėtojo nelaisvės laikotarpiu: vienu registru buvo kuriami eilėraščiai pogrindžio „Rūpintojėliui“ ir „į stalčių“, kitu – oficialiai spaudai. Pirmojo tipo eilėraščiai sudaro nemažą rinkinių „Šviesa pro erškėtį“ (1995) ir „Atminties vainikas“ (1996) dalį. Jiems būdinga pastanga krikščionybės filosofijos akiratyje reflektuoti individo, tautos egzistencinį tragizmą. Vyrauja lakoniška daugiasluoksnės semantikos frazė, sukelianti stiprų rezonansą tautosakinio, mitologinio ir biblinio kančios suvokimo kontekstuose (plg. tautosakinės sesers ir Antigonės jungtį eilėraštyje „Tyliai ten dainavo...“: „Suarė jo kapą, kaulelius – išbarstė. / Rinko juos į skarą sesė verkdama. / Sukalė ji naktį – neobliuotą – karstą. / Meldės ten, grabnyčių žvakę degdama“, p. 341). Ieškoma ištylėto, tinkamiausio žodžio, kuris kryptų į egzistencinės patirties šerdį, aidėtų asociacijomis, interpretuodamas patirties prasmę: „Kražiai. Kryžkelė. Kražantė. / Kryžius. Kraujas. Ir kardai. / Žemė raudanti, kur žengta / Priešo kojų... Vėl kirtai // Kardu mums, kazokų aini“ (p. 318). A. E. Puišytė kuria savitą moteriškosios tvirtybės oksimoroną, varijuojantį ir praturtinantį lietuviškų moteriškųjų reikšmių erdvę: pogrindžio tekstų kalbančioji yra ir „sukilėlių ainė“, kaip Jeanne d'Arc stojanti prieš dvasios cenzorius, ir „miškinių / liūdnoji, baikščioji sesuo“ (eil. „Cenzoriams“, „Man kryžium paženklino kaktą...“ ir kt.).

       Oficialiai, cenzūros prižiūrimai, sferai skirti tekstai turi kitokią poetinę dominantę: jie kupini daugiažodės eufemikos, sudėtingų metaforų ir aliuzijų (poema „Balsas – Vizija – Veidrodis“, „Choralai gyvenimui ir žodžiui“). Išryškinami kiti dieviškumo sampratos aspektai nei pogrindžio kūryboje: ne asmeniškas Dievo ir žmogaus ryšys, o Dievas kaip filosofinė abstrakcija, būties esmė, „Kosmosas“, metafizinė paslaptis:

Taip kurčias regi smuiką, bet negirdi 
Skaidrios melodijos. O klausančiam – almės. 
Kas jaučia esmę, tam nereikia skirti 
Nuo sparno skrydžio, aido – nuo giesmės. 

Išliks, kas tikra. Sąskambiais gražiaisiais 
Tyli elegija vėl klausą palytės. – 
Būtis ši – ne akimirkai, ne žaismui... 
Nedrąsiai žiūri mums į veidus paslaptis. – 

 

 
(„Tolima tyli elegija“, p. 89) 

      
       Prasmę sutelkiant ties grafiniais nutylėjimo ženklais, evangeliškai kalbama tiems, kurie geba išgirsti (plg. Mt 13, 16: „Palaimintos <…> jūsų ausys, nes girdi“). Abu registrai, tarsi dvi skirtingos literatūrinės autorystės, – dvi skirtingos poetinės „kaukės“ (jungiškos „personos“, t. y. savasties pasirodymo „kitam“ formos), – kuria ne disonansą, o dermę, nurodo intensyvią ir harmoningą adresato savimonę. Tokį kūrybos vaizdą atitinka įžvalgios rinktinės dailininko Kęstučio Grigaliūno iliustracijos, sukurtos pogrindžio mašinraščio motyvais.

       Rinktinės kalbančioji intensyviai aiškinasi individualų santykį su baltų ainiais (istorinė poema „Įvardijimai ir sąskambiai“), su tautos kultūros figūromis (elegijos Mikalojui Daukšai, Simonui Daukantui, Maironiui, Jurgiui Baltrušaičiui, Antanui Baranauskui, Šatrijos Raganai ir kt.). Aštri metafizinės tikrovės sąmonė plečia vidinę erdvę (pasak poetės, „esame ne tik šios žemės, bet ir dvasinės visatos keleiviai“); identifikuojamasi labiau su praeities amžių dvasia nei su „laiku karų-marų ir smurto“, nors „Viešpaties lemtuoju“, tačiau suvokiamu kaip svetimas (p. 403). Poetinė kalba teikia unikalios galios nurodyti ir patirti tai, ko nėra individualiame laike ir erdvėje. Metanaratyviškai įvardijama reikšminga poetinio mąstymo ypatybė: tai mąstymas, pagrįstas kitokia negu linijinė logika, tai suvokimas, lemiamas semantinių sąšaukų, fonetinių sąskambių, intuityvaus „tarsi žinojimo“, manuskriptų interpretacijos pagrįstos „spėjimu iš vardų, žodžių ir skambesių“ (p. 103), pokalbis su Maironiu randasi iš „garsų šiužėjimo“ (p. 79). Poezija suvokiama kaip kylanti iš įsiklausymo (įsiklausymo imperatyvas išryškintas ir 2004 m. rinkinio pavadinimu). Vytautas Kubilius kūrybinę A. E. Puišytės autorefleksiją yra siejęs su J. Baltrušaičio, Antano Jasmanto, Leonardo Andriekaus poezijos sampratomis: kūryba susikristalizuojanti iš gilumose aidinčių šnabždesių, kurie pro civilizacijos triukšmą žmonijai teikia sąlyčio su žmogaus ir būties esme galimybę. A. E. Puišytės žodžiais sakytume: tai galimybė išgirsti „tolimą tylią elegiją“.

       Tyla – per visą A. E. Puišytės kūrybą besidriekiantis motyvas: kas svarbiausia, pasakoma ir išgirstama tyloje. Tyla turi ir politinės rezistencijos konotaciją: kalbėti tyloje – tai slepiantis nuo okupanto akių („Tyliai ten dainavo: 'Rankšluostin įausiu...' / Tyliai ten raudojo: 'Kur, broleli, tu?..'“). Tačiau pagrindinė tylos leitmotyvo prasmė susijusi su žodžio filosofija: poetė įsiklauso į žodžio aidėjimą egzistencinėje patirtyje, į praeities kartų žodį, per tradiciją mokantį išminties, įsiklauso į tylą kaip žodžio foną, tylą kaip žodį. Įsiklausymo ir tylos problema rinktinės autorei aktualiausia ne sovietinės propagandos triukšme, o (atrodytų, paradoksas) tautai atgavus laisvę. Brėžiamas kontrastas tarp talentingo paprastumo poezijos ir piktžoliškai vešlios poezijos be pauzių, be tylos: „Tyliai stiebias į dangišką mėlį / Baltrušaičio skaisti ramunėlė / Ir sužėlę metaforų kuokštai – / Virš seniai nunešiotos kalbos“ (eil. „Nustebimas“, p. 423). Kuriami miniatiūriniai eilėraščiai – „atodūsiai tyloje“, atsigręžiama į haiku žanrą. Formuojamas dabarties idėjiniam kontekstui ypač aktualus klausimas: kaip išgirsti prasmę jau nebe pro propagandos, o pro banalybės triukšmą, t. y. kaip atpažinti ją nukartotose (ir todėl banalybėmis tapusiose) išminties formuluotėse? Šiame kontekste nutilti, suklusti yra atsisakyti visažiniškumo iliuzijų („viską žino tiktai plepioji banalybės burna įžūli“, p. 417), išmokti „nuolankumo“, kuris įgalina pajusti „sąskambius“ (p. 466). Netikėti, poetinę ir filosofinę nuostabą suponuojantys sąskambiai, pustoniai: ar jie galėtų atgaivinti prasmę, t. y. išlaisvinti ją iš banalybės kokono? Kaip šiandien įmanoma prasmingai prabilti apie klasikines vertybes? Paskutiniai rinktinės skyriai implikuoja šį klausimą. Klausimas lieka atviras, tačiau A. E. Puišytės kūryboje neabejotinai svarbus patsai jo iškėlimas.