Šiais metais leidžiama Elenos Mezginaitės kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“, kurioje – ne tik eilėraščiai, bet ir dienoraščiai, interviu ir kt.



       Kitąkart talentas, kūrybinės galimybės gali būti užkoduotos pačiame žmogaus, kūrėjo charakteryje, ir tai, kad kūrybos psichologijos specialistai iki šiol nesutaria, kas ką lemia – charakteris polinkį kūrybai ar pats talentas savo prigimtimi „iškreipia“, „sulaužo“ žmogaus charakterį, temperamentą, – mažai mus guodžia. Turbūt optimaliausia, kai pats kūrėjas nekreipia jokio dėmesio nei į savo charakterį, nei į savo visuomeninę laikyseną, ir tuomet visai nesvarbu, kaip tas charakteris, temperamentas komentuojamas kitų. Tai formuluodamas, pirmiausia galvoje turėjau Eleną Mezginaitę: išskyrus gal tik paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį, ji buvo pernelyg panirusi į save, į savo išgyvenimus ir vidinius konfliktus, kad dar turėtų laiko gilintis, kaip ji atrodo kitiems ir ką kiti apie ją mano. Tiesiog ji buvo ji, pati sau visiškai pakankama. Įdomiausia, kad toks „charakteris“ neįpareigoja, nereikalauja „vaidinti“ poeto ir rašytojo, o – dar įdomiau – pats atpalaiduoja vidines talento galias, raiškos galimybes... Vidinės talento galios yra „suveržtos“ kaip spyruoklė, o išoriškai žmogus atrodo kaip elementarus bohemos atstovas ar dar elementaresnis tarnautojas. Ir retas pagalvoja, kad šitas menininko atsainumas, demonstratyvus neįsipareigojimas niekam ir yra didysis vidinis įsipareigojimas sau ir savo kūrybiniam imperatyvui. Kaip tik tai lemia dažnus kūrėjų paklydimus, nuopuolius ir savižudybes. Galima iškart paklausti, o kuo čia dėta E. Mezginaitė? Štai kuo: jos laikysena dažnai priminė Mariną Cvetajevą. Iš miesto į miestą ją vaikė ne kas kita, o meilės istorijos; kad ir apie ką, net pokario komjaunuolius, ji būtų rašiusi, iš tikrųjų rašė apie save; bandymai reflektuoti kitų kūrybą jos raštuose tuoj pat virsdavo naujais eilėraščiais proza. Dar vienas argumentas: net skubiai perbėgę akimis per visus keturis rinkinius nustebsite, kiek čia geltonos spalvos ir kaip agresyviai ji gožia visas kitas spalvas. Kartais atrodo, kad ta spalva vartojama, varijuojama visai ne laiku ir ne vietoj. Tulžis, slopinamas blogumas (fizinis) ir pasišlykštėjimas. Ir geltonas prieš akis nuolat budinčios mirties kvadratas... O atrodė, kad Elena kaip reta linksma, komunikabili, draugiška. Išties tokia buvo ar norėjo tokia būti?

       Formaliai E. Mezginaitės biografija nėra nei spalvinga, nei įdomi. Gimė 1941 m. spalio 31 d. Rokiškio rajone, Petriškių kaime. (Kaip dabar matau po daugybės metų Eleną basą Rokiškio centre. Klausiu: ką čia veiki? Atsako: čia mano tėviškė, bet į svečius nekviečia, nors jau buvome įpratę susitikę laiką praleisti drauge. Turėjau po mirties perskaityti jos dienoraščius, kad suprasčiau, iš kur jos kūryboje atsirado tas valingai tramdomas, slopinamas tragizmas; ir ta visuotinė meilė, kurios nevalia tiesiai išsakyti, išrėkti.) Baigusi Rokiškio (tuomet E. Tiškaus) vidurinę mokyklą, įsidarbino rajono laikraščio redakcijoje. Neilgtrukus buvo priversta persikelti gyventi į Kupiškį ir įsidarbinti vėlgi vietiniame rajono laikraštyje. Deja, sėkminga žurnalistinė karjera ir čia tęsėsi neilgai: septintojo dešimtmečio vidury ji – jau panevėžietė, ir tokia išliko iki paskutinio atodūsio. Jei įdomu, Panevėžio darboviečių geografija: „Tėvynė“, „Panevėžio tiesa“, „Panevėžio rytas“, dar vienas solidus Panevėžio žurnalas „Laiko balsas“, nesuspėjęs net savo pavadinimo į atmintį „įmušti“ – vien todėl, kad solidus... Tarp Kupiškio ir Panevėžio – vis pritingint – baigta žurnalistika Vilniaus universitete. Svajota studijuoti dar ką nors, tarkim, miškininkystę... Iš Kupiškio, pagavus meilės depresijai, veržtasi į plėšinius, ir, regis, net dokumentai buvo sutvarkyti... Bet, kaip visada, impulso nulemti polėkiai „nutupdydavo“ vietoje. Tame pačiame Panevėžyje buvo viliojama iš vienos redakcijos į kitą, bet visada likdavo vietoje. Dėl žmonių, su kuriais dirbo. Prieraišumas, ištikimybė draugystei – nekintanti Elenos charakterio dominantė. Tiesa, sunkiau suprasti, kodėl neišvažiavo į Vilnių, kai buvo kviečiama dirbti „Komjaunimo tiesoje“, juolab kad tuo metu jos santykiai su Panevėžiu kaip miestu toli gražu nepriminė paskutinių metų šilumos... Bet E. Mezginaitė vis dėlto liko panevėžietė, ir visas jos vidinis gyvenimas vystėsi, komplikavosi ir lyginosi kaip tik čia.

       Kodėl taip įsakmiai akcentuoju sausus, nieko nesakančius E. Mezginaitės biografijos faktus? Man regis, nesupratę jos tyliosios vidinės dramos, mes liksime kurti jos kūrybai kaip ir iki šiol. Paradoksalu, bet jos kartos poetai dar buvo autobiografiški, nors ir gerokai „metaforizavęsi“, lyginant su 1930-ųjų kartos kūrėjais; E. Mezginaitės kūryboje biografiniai faktai (be retų išimčių) absoliučiai neatsispindi, ir tai kelia nuostabą: ką taip valingai tramdo valingas ritmas ir valinga intonacija? Tie, kurie su Elena dirbo arba tarėsi dirbą, turbūt net neįtarė, apie ką ir kaip jų bendrabarbė ar bendražygė rašo. O ji nerašė apie juos (aišku, išskyrus dienoraščius). Antra mįslė: jei poetas nėra autobiografiškas, jei jis nelinkęs eilėraščiu apsinuoginti, vadinasi, jis turi būti visuomeniškas, socialus, kritiškas... O čia nėra nei to, nei ano. Nors visko padraikyta skeveldromis, skutais, fragmentais... Bet jokio kaltinamojo nuosprendžio remdamasis jokiu eilėraščiu jokiame teisme poetei neperskaitysi. Tokios ir taip griežtai saugomos savo vidinės kūrybos autonomijos seniai nesu pajutęs, ypač galvodamas apie jos kartos kūrėjų knygas, kūrybos visumą. Net tokia menka detalė – išsiskyrusi su mylimu vyriškiu, dienoraštyje ji pagrasina: perrašysiu visus savo „juoduosius“ eilėraščius, kad tavęs ten neliktų nė ženklo. Ir išties – eilėraščių variantų, didesnių ar mažesnių korektyvų – begalės, bet atspėti, kur kas „pajuodinta“, o kur kas „pabalinta“, neįmanoma. Kalbama savitu, itin santūriu balsu, poetika grindžiama netikėčiausiomis vaizdų ir intonacijų sandūromis, sankabomis, nors paaiškėja, kad eilėraščių adresatai keičiasi. Keičiasi ir svarbiausi nuotaikų registrai: „Man reikia, kad manęs kas nors pasigestų ir lauktų, kad kažkam aš būčiau reikalingesnė už viską – už namus ir mielą vietovę, už visus draugus ir visus darbus. Atleisk man, jeigu aš reikalauju daugiau, negu man priklauso, bet aš negaliu gyventi be laimės“ (1965 m. kovo 19 d. dienoraščio įrašas). Ir staiga: „Šiuo metu tik viena aiškiai žinau – nenoriu gyventi. Nenoriu gyventi šitoj prakeiktoj žemėj, kur visi be išimties niekšai ir tik labai nedaug nesigina esą niekšai“ (1966 rugsėjo 29 d. dienoraščio įrašas). O dar taip neseniai džiaugtasi: visi mano, kad aš laiminga, kad man viskas labai gerai sekasi, bet aš kitaip negaliu... Aš turiu būti laiminga, nors niekas nežino, kiek tai kainuoja... O kaina paprasta – savigynos eilėraščiai, parašyti atsainiai, kartais net ironiška tonacija... Susitarkime – kalbame apie E. Mezginaitę iki pirmosios knygos, kai ji gyveno „Sūpuoklėse“ (jos eilėraščio pavadinimas): „Buvo pora žygių, kad tave užkariaut[ume] mūsų literatų būreliui“, – kalbėjo vakar Šukys. Žodžiai, paglostantys savimeilę. Aišku, aš ateisiu į tą būrelį, bet siūlytis nenoriu“ (1965 m. liepos 1 d. įrašas). Ir po poros savaičių: „Ateina toks jausmas, lyg esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Nebežinai, ko tau reikia. Nebežinai, kur tavo vieta. Man dažnai pavydi mano bendraamžės – to, kad aš visuomet patenkinta gyvenimu, savim, žinau, ko noriu, kad laiminga. Be abejo, aš laiminga. Kam tada gyventi, jei nebūti laimingu... O štai dabar galvoju kaip mokinukė – ar geru keliu nuėjau? <...> Mano norai prašoka mano valią. O aš pati nepasiekiu savo galimybių. Žodžiu, dar nesu tuo, kuo galiu būti“ (1965 m. liepos 19 d. įrašas). Šitas sūpynių judesys įsidėmėtinas, nes tų pačių sūpynių virvių randais jis vis giliau rėšis ir į kūrybą. Bet tai bus vėliau.

       Iki pat mirties Eleną vadinau M. Cvetajeva (ir, regis, tai jai patiko) ir tik po mirties, skaitydamas jos dienoraščius, sužinojau, kad neklydau: Elena mylėjo, ir labai daug, bet niekada nebuvo laisvabūdė, lengvabūdė. Jei jau mylėjo, tai rimtai. Iki „atbulinės pavaros“. Iškart prisiminiau J. Grušo nuostabą, kai šis pirmąkart perskaitė S. Nėries dienoraščius: gerai pažinojau, turėjom romaną, bet kad ji gyventų tokį intensyvų vidinį gyvenimą... Kaip iš akies trauktas apibūdinimas Elenos portretui: išties ji mėgdavo nesiskaityti su viešąja opinija, kartu miesto gatvėmis vidury baltos dienos vaikščiodavome basi (užrašas ant pirmos knygelės: „…kad per Kupiškį ir per gyvenimą eitum basom kojom“), šiurpą keldavo savo pomėgiu vaikščioti tiltų turėklais (dienorašty užfiksuota, kaip vienos tokios kelionės metu ji, prilaikoma draugo, virto ne į upę, o ant šaligatvio, ir kaip ji supyko, kad atsidūrė ligoninėje, o ne namie...). Ir staiga – proveržiai, kurių neįskaitysi net kūryboje: „Kažkokia baisi ramybė mano eilėraščiuose. Jie visuomet aiškiau už mane, anksčiau už mane išsakydavo mano mintis ir tiesą. Aš kartais nenorėdavau matyti tos tiesos, ramindavau save, bet teisūs būdavo tik jie“ (1966 m. spalio 7 d. įrašas). Gal taip pamažu artėjame prie vietos, kur užkastas dar vienas E. Mezginaitės poezijos atpažinimo raktas: ramybės, susitaikymo baimė? Ir drauge – savo temperamento baimė, baimė atsiverti, apie save pasakyti per daug? Žinojimas, kad vidinis, net sąlygiškiausias konformizmas kūrybai yra pražūtingas, ir jutimas – aš noriu žmonėms būti sava? O daugelį metų svėrė „mielosios Elenos“, o ne „bjaurios Panevėžio poetės“ vaizdinys. Tokiu atveju ištarmė būtų labai paprasta: iki pat „Šalto ginklo“ Elena kaip žmogus, kaip save formuojanti ir valingai tramdanti asmenybė savyje visąlaik daugiau ar mažiau tramdė Eleną poetę. Poetei pražūtingas imperatyvas: turiu būti laisva, linksma, visų mylima, bet kad niekas nežinotų, kas išties slypi manyje. O ten verda vulkanai, kurie kartais prasiveržia eilėraščiais. Bet eilėraščiai taip pat neturi būti savęs išdavystės forma. Taip formuojasi savita E. Mezginaitės poetika, bet nesiformuoja kūrybos kaip visumos vaizdinys. Visi pastebi, kad jos eilėraštis savitas, sugestyvus, bet taip pat visi nujaučia, kad štai su vidine dramaturgija kažkas ne taip... Įtampos styga kažkur staiga zvimbdama nutrūksta... Ir atrodo, kad pati poetė šitai jaučia, vis laukia savo valandos. Dienoraščiuose ji niekada nesididžiuoja, kad vienur ar kitur paskelbtas jos eilėraštis, tik kartais nusistebi: pamanyk, P. Čiplys gavo iš „Pergalės“ korektūras, o aš tuose jo žodžių brūzgynuose nieko nematau. Bet užtat kaip ji didžiuojasi savo kiemo paaugliais, su kuriais naktį ėjo vogti obuolių, kad šie ją vadina vardu. Vyresnę, dargi laikraščio korespondentę, o vardu... Pripažinimo, „savumo“ tema eina per visus dienoraščių sąsiuvinius, bet visur – vien kalbant apie žmogiškus santykius. Niekada apie kūrybą. Ji norėjo būti mylima, pripažinta bendradarbių, draugų bei draugių, ir visada klaikiausiai išgyvendavo bet kokį nepasitikėjimo „pareiškimą“, tegu ir netiesioginį. Ir neįtikėtinai skaudžiai ir ilgai kentėdavo dėl mylimo žmogaus išdavystės (jei kada nors bus galima paskelbti visus E. Mezginaitės dienoraščius, mūsų poezija pasipildys pačiu gražiausiu eilėraščiu proza lietuvių poezijoje, prilygstančiu R. Tagorei; deja, tai prakeiksmas, o adresato artimieji dar gyvi). Nes pati mylėjo. Ir mylėjo visada rimtai, be jokių išskaičiavimų. Bet įdomu: jokių konkretybių jos meilės eilėraščiuose niekas neišskaitys. Tik čia jau atvirkštinis procesas: realybę maskavo jau susiformavusi poetika, o ne realybė norėjo slėptis už neįžvelgiamų poetikos šydų. Reikia daug žinoti apie E. Mezginaitę, kad suprastum, ką jos kūryboje reiškia nuolat pasikartojantys laužai, rūkas, šernai ir briedžiai, pagaliau antros knygos pavadinimas „Skardis“.

       Įdomiausia, kad E. Mezginaitė, būdama ne tik iš prigimties, bet ir visa kūrybine biografija aukštaitė, niekaip nelaikytina aukštaitiškojo lyrizmo atstove (nors „Skardžio“ redaktorius A. A. Jonynas anotacijoje turbūt iš inercijos ją taip ir pavadino). Ji nepriklauso nei Biržų–Pasvalio poetinei linijai (E. Matuzevičius, J. Strielkūnas, M. Karčiauskas ir kt.), nei rytų aukštaičių lyrinei tradicijai (A. Vienažindys, P. Širvys, A. Miškinis, J. Šiožinys ir kt.). Jos mokytojai yra du: A. Maldonis (dzūkas) ir V. Šimkus (žemaitis). Vėliau – knygoje „Provincijos tango“ – atsiranda dar vienas akivaizdus autoritetas – M. Martinaitis, bet šįkart jau pernelyg juntamas, matomas, kad padėtų, o ne kenktų. Dar – XX a. rusų poezijos grandai, kurių kūrybos vertę šiandien patys rusai gerokai revizuoja (bet apie konjunktūros agresyvumą ir jos sprendimų laikinumą jau šnekėjome). Pavardės iš dienoraščių – pirmiausia K. Paustovskis, jo šešiatomė „Gyvenimo knyga“, J. Jevtušenka (pati gėdisi, kad skaitydama šį poetą verkia), visa rusų klasika (apskritai toks įspūdis, kad jaunystėje E. Mezginaitė skaitė mažai, pripuolamai, nes reikėjo gyventi, ir gyventi ne šiaip sau, o intensyviai). Prisišliejimas prie kurios nors aukštaitiškosios tradicijos Elenai būtų tikrai padėjęs, ji tikrai nebūtų buvusi tokia vieniša mūsų poezijos „pustomuose laukuose“, tačiau tai, ką ji perėmė savo charakteriu iš bendrųjų aukštaitiškųjų, sėliškųjų klodų, jai, regis, gerokai pakenkė. Bent jau sumažino poetinės kūrybos apimtis. Pirmiausia – žurnalistinio darbo samprata: aš rašau geras apybraižas (šių dienų akimis žiūrint, tiesą sakant, iš tų apybraižų rinktinei nebuvo ką ir pasiūlyti), ir žmonės man atsiveria todėl, kad ir aš jiems atsiveriu (iki tokio absurdo: išsikalba su prieš dvi dienas nuteistu vaikinu ir beveik įsimyli). Iškalbėta tiesa niekada nebebus kūrybos tiesa, tai viena, o antra, publicistinis diskursas vis dėlto, kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, veikė poetinį mąstymą, ir kaip tik jo poveikiu aiškinčiau vis didesnį ir didesnį „virvelinių eilėraščių“ įsigalėjimą jos kūryboje. Antras bruožas – aukštaitiškojo temperamento veržlumas, kurio provincijoje šeštajame septintajame dešimtmetyje turbūt kitaip nerealizuosi, kaip tik įsijungdamas į komjaunuolišką veiklą. Bent jau Panevėžyje Elena į komjaunimo darbus metėsi visa galva: jai patiko, kad pro langą mažybine vardo forma kreipiasi sekretorius, jai patiko važiuoti į reidus ir ekspedicijas, bet, žinoma, labiausiai patiko, kad į jos nuomonę atsižvelgiama. Su entuziazmu imasi pokariu sušaudytų komjaunuolių temos. Kol paaiškėja, kad į Maskvą, į reikšmingą konferenciją, važiuoja vis dėlto ne ji, o kita veikėja... Niekuo prie anų kapų paieškų neprisidėjusi... Viskas yra taip, kaip yra dabar, ir tuo įdomiau, bet vis dėlto... Šiandien sunku suvokti, su kokiu tikėjimu ir pasitikėjimu Elena bendravo su rajono komjaunimo komiteto aktyvistais, su kokiu entuziazmu ji važiavo į visokius susirinkimus, konferencijas (kaip dabar matau: jauna poetė su jaunu komjaunimo instruktoriumi po laukus gaudo kažkokius chuliganėlius, paskui veža juos į miliciją ir rašo protokolus; juokas, ir tiek, o tuo metu Elenai tai atrodė vos ne žygdarbis), nors neilgtrukus ji labai blaiviai, racionaliai įvertins ir partinių funkcionierių veiklą, ir žiniasklaidos galimybes bei ribotumus. Kita vertus, neatmestinas ir amžinasis E. Mezginaitės gyvenimo meilės argumentas: tiek gindama diplominį, tiek rašydama pareiškimą stoti į partiją ji mintyse nuolat tarėsi su savo jaunystės didžiąja meile. Su kuriuo – o tu siaube – ir man teko nemažai metų kartu dirbti: tai nebuvo nei liaudies gynėjas, nei komunistas, nei talentingas žurnalistas, bet Elena visu tuo tikėjo... Meilė, regis, daugelį metų jai buvo svarbiausias ir vienintelis argumentas, sprendžiant visus klausimus, visas problemas. Idėjiniai įsitikinimai, darbo principai keitėsi (nepamirškime, kad E. Mezginaitė buvo ne tik poetė, bet ir labai aštraus, labai savarankiško proto žmogus), o santykiai su žmonėmis iki mirties tokie ir išliko: maksimalistiniai ir skaidrūs. Kaip suderinti šias sąvokas, kurios lyg ir neigia viena kitą? E. Mezginaitės jau nebepaklausi... Tiesa, norėdami galime tarti ir taip: kai kuriuos Elenos sprendimus lėmė ne konkretūs žmonės, ne konkrečios vidinės ar išorinės užduotys, o neišeikvotas aukštaitiškas temperamentas ir neišnaudoti meilės resursai. Ne vien savo vyrui, vaikams, mylimiems draugams. Visiems, kuriais ji pasitikėjo. Regis, kad daug neišeikvotos meilės ji nusinešė ir į kapus... Paminėjau – meilė draugams, ir čia pat turiu tikslinti: draugų ji neturėjo daug. Nes paprasčiausiai daug jų negalėjo turėti: įsivaizduokite, jei jūs su ja susipažįstate, esate ilgai ir tyliai tikrinamas. Pirmiausia, ar esate protingas žmogus (tai svarbiausia), antra, ar doras (tai irgi svarbiausia), trečia, apie ką su jumis galima šnekėtis (tai irgi svarbiausia). Ir pagaliau: ar būsite vienadienis pašnekovas, ar viso gyvenimo draugas (prašau nemaišyti draugo ir draugų, apie kuriuos rašomi dienoraščiai). Išvada: komunikabiliausia iš visų mano pažintų poečių savo esme ar tik nebus buvusi pati vienišiausia? „Aš visa sudėta iš kelių ir žmonių. Normaliausias būvis – ruoštis kelionei ar išlipti iš autobuso, išsinešant miestelių dulkių kvapą“ (1966 m. rugpjūčio 4 d. įrašas), – sako mums E. Mezginaitė, ir šįkart atleiskime net profesionalei semantikos, stilistikos riktus. Įsiklausykime į pačią mintį.

       Dėl taip, o ne kitaip susiklosčiusio savo kūrybinio likimo Elena iš dangaus turėtų grūmoti ne beveidžiam, bevardžiam savosios lemties Dievui, o jau daug kartų minėtai ir nesunkiai įvardijamai literatūrinei konjunktūrai. 1972-ieji buvo paskutinieji metai, kai galėjo pasirodyti tokie poetai kaip T. Venclova, J. Juškaitis; po metų buvo išbarstytas jau surinktas V. Bložės rinkinys, kiek anksčiau iš pirmųjų knygų serijos išmestas A. Kalanavičius (dėl kurio dabar alpsta net švedai) ir pakeistas šiandien nieko nesakančiu A. Alioniu. Nuostolių būtų galima vardyti begales, bet partija klausė ne poetinės kalbos saviraidos reikalavimų, o grėsmių savo egzistencijai: vėl reikia užgniaužti eilinę revoliuciją socialistinio lagerio valstybėje, vėl ultimatumai iš „imperialistinių Vakarų“, o čia dar Kaune susidegina „šizofrenikas“ R. Kalanta ir į gatves pasipila jaunimo minios... Cenzūros vožtuvas nusileidžia, ir didžiausias E. Mezginaitės poezijos autoritetas iškilmingai palieka leidyklos vyr. redaktoriaus postą (tik nereikia manyti, kad A. Maldonis ir apie pirmąją E. Mezginaitės knygą būtų atsiliepęs taip pat, kaip atsiliepia dabar apie visą jos kūrybą; aš pats peržiūrėjau savo anų metų skaitymus: pirmojoje Elenos knygoje radau pasižymėtus vos penkis eilėraščius, ir įdomiausia, kad anuometinio piemens nuomonė nepakito iki šiol). Prasideda unifikavimas. Ir tik dabar, matant kad ir pirmąjį E. Mezginaitės pirmosios knygos rankraštį, daugmaž ima aiškėti, kas ir kaip buvo daryta (šį rankraštį kaip visumą būtina bet kokia kaina išsaugoti; nuo šių eilėraščių priklausė visas tolimesnis E. Mezginaitės kūrybinis likimas, ir neatmestina galimybė, jog pirmoji E. Mezginaitės knyga apskritai kada nors pakartotina autentišku pavidalu): braukta viskas, kas kvepia paradoksu, disonansu, vaizdo ar garsiažodžio sandūrų, sankabų „kibirkštimis“, kas eilutėje dėl netikėtų vaizdo prasmių gali sukurti dviprasmybę, o ką jau kalbėti apie liūdesio, ilgesio, nevilties motyvus ar bent jau jų užuominas, ir viskas keista „susiužetintu“, „suminiatiūrintu“ vaizdeliu, šiandienos terminais kalbant, poetine miniatiūra. Pusiau poetine, pusiau prozine. Todėl E. Mezginaitė pirmojoje knygoje per jėgą buvo padaryta gera dainų tekstų autore, bet netikusia poete (nes be paslapties, taigi ir be gelmės). Dabar jau matome, kad E. Mezginaitę traukė tegu ir sušvelnėjusi, „suminkštėjusi“, bet vis dėlto vencloviškoji poetika (nors be pastarojo turinio), tačiau knygoje liko niekieno poetika parašyti eilėraščiai. Taip nutiko visiems to laiko debiutantams. S. Jonauskas, dabar leisdamas savo rinktinę, į ją nebeįtraukia beveik jokio savo eilėraščio iš pirmosios knygos. S. Bucevičienė, anuomet išmušta iš vėžių, dabar leidžia vis prieštaringesnės poetikos knygas, ir jos rinktinių pagrindą sudaro tai, ko mes, andai pripratę prie jos pirmųjų knygų „gėlyniukų“ ir „žolyniukų“, nelaikėme net jai artimu stiliumi. O D. Saukaitytė, kurią anuomet visą išdainavo V. Kernagis (E. Mezginaitės pirmosios knygos geriausius eilėraščius taip pat daug kas išdainavo), išvis ilgainiui nutilo.

       Todėl turbūt neverta stebėtis, kad poetės „Skardis“ (1982) tarsi pakibo ore. Visi, kurie buvo šį tą iš Elenos kūrybos skaitę periodikoje, sulaukė jos poetikos patvirtinimo ir įtvirtinimo: skubrus kalbėjimas, kaip reta aiškiai akcentuotas jambinis ir chorėjinis ritmas, o jei pats ritmas nepakelia kalbėjimo įsakmumo, įtikinėjančio ir kategoriškai nurodinėjančio tono, jis sustiprinamas cezūra arba net eilėraščio grafika (kuri visada išliks problemiškiausiu E. Mezginaitės poetikos klausimu). Bet – pasaulėjauta išlieka skaidri, labai žmogiška ir ieškanti žmogiškumo (maždaug kaip aptartuose dienoraščių fragmentuose, bent jau pirmuosiuose citatų „balsuose“): „Su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja / ant baltų ramių pagalvių ar prie bėgančio vandens, / nakčiai laužą prigesinę, lengvą mintį pasikloję / ir sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks“. Čia ne pro šalį ir ekskursas į šalį: pavartykite bet kurią S. Bucevičienės rinktinę, ir sutiksite daugybę to paties ritminio, metrinio, net rimavimo principo eilėraščių. Toks tarsi bendras visos kartos eilėraščio piešinys. Kas su šio tipo eilėraščiais ateina iš ano laiko iki mūsų dienų? E. Mezginaitė nebeatsakys. Bet užtat pakartos savo jau cituotus dienoraščio nuogąstavimus: „O baugina mane užsitęsus ramybė – / kaip nesprogęs (kažin, kiek ilgai?) sviedinys. / Išeini, pareini ir pasiimi knygą, / bet jauti, kaip alsuoja uždusus ramybė / ir jau kvepia pavojum taikus kambarys“. Šie nuogąstavimai ją atves į savo kūrybos viršūnę – „Šaltą ginklą“, o kol kas ji dar rami, dar taikiai reflektuoja visas savo netektis ir visus savo susigraužimus (dar ne savigraužą): „Ten, kur mes sėdėjom, dilgėlės užaugo, / ir nuseko upė, nuskandinus draugą“. Polkos ritmas? Bet kiek čia dar elegijos, romanso, tango ritmikos atšvaitų, ir tai yra didžiausia šios knygos mįslė. Prieštaringas pasaulis „įforminamas“ neprieštaringiausiomis, vos ne estradinėmis formomis, o romansinius, sentimentalius motyvus lydi toli gražu ne tiesmukas, prieštaringas paradoksas. Šioje sandūroje iškyla M. Cvetajevos, B. Pasternako punktyras, nors, atrodytų, kur galėtum surasti prieštaringesnes natūras už anuodu poetus ir E. Mezginaitę? Tad kas vis dėlto poetinėje kūryboje ima viršų – pasaulėjauta, pasaulėvoka ar pati poetika, pati poetinė kalba? Poetikos formalistai atsakytų: forma, raiška, ir, galvodami apie E. Mezginaitę, turėtume jiems pritarti. Juolab kad visa vėlesne kūryba pati E. Mezginaitė būtų anų teoretikų pusėje.

       Nepaisant kai kurių abejonių, „Skardis“ E. Mezginaitės kūryboje buvo didysis jos gyvenimo ir kūrybos lūžis. Čia galutinai atpažinome jos poetiką ir estetiką, nors dar nelabai suvokėme, kas vyks vėliau su jos pasaulėjauta. Iš šios knygos į poetės kūrybinį aktyvą galėtume atrinkti jau ne penkis, o gal net trisdešimt penkis eilėraščius. Kai kuriuos iš jų – tokius, kokių poetė niekada jau nebepakartos. Turiu galvoje tuomet prasiveržusį formos žaižaravimą, garsažodžio ir minties žaismės dermę ir – skaitytojo suglumimą: kaip čia gražu, bet apie ką? „Mažam kalne ir mažam kalne / saulė tekės, o gal ir ne, / saulė tekės, lyg būtų jau/ miręs kažkas, ko aš bijau.“ Tai jau didžiosios poezijos „žaidimai“. Arba žaismėje ištirpstanti didžiausia išmintis, kuri „ištiesinta“, tiesiog pasakyta būtų gal net banali, o dabar švyti: „Vėjo naktį, šiaurės vėjo naktį / laiko mus tamsa ir atmintis. / Laiko mus tiesa – tarytum dagtį / žiburio ar sprogmenų. Mirtis // dar toli ir jau toli – gimimas...“

       Jei ne paskutinė E. Mezginaitės knyga „Šaltas ginklas“ (1999), sunkiausia būtų kalbėti apie rinkinį „Provincijos tango“ (1989): čia dar aiškesni tango, romanso, fokstroto, baladės motyvai, ir savaime tai neatrodytų nei ydinga, nei juokinga, bet dievaži atrodo neskoninga, kai tango ritmu išsakomos pačiam kūrėjui likimiškos frazės: „Tikėk poetų meilės amžinybe. / Ugnies galia ir nuopuoliu tikėk. / Tikėk, kad didis tas, kuris ne didis, / o pilkas ir gilus. Kuriam vis tiek, // ar iš toli užmatomas jo ūgis, / ar nepamiršo viešpats jo lemties“. Čia gerokai pasipildo poetinių mokyklų, įtakų repertuaras, ir šitaip jau aptarta nenuosekli E. Mezginaitės poetinė saviraida tarsi dar kartą išsišakoja („Mano kartos italas“, „Neuždrausk man važiuot į Ispaniją“, „Dukteriai raudoname vežimėlyje ties laidojimo rūmais“ ir pan.). Kertasi net vidinės poetinės, moralinės maksimos: tarkim, eilutės „Rašyk iš nevilties ir įsiūčio, / rašyk, pakenkdamas kitiems“, atrodo, būtų labiau tikę „Skardžiui“, o ne „Provincijos tango“. Bet nelauktai paaiškėja, kad po šiais išoriniais rinkinio bruožais, žaisminga jų bravūra veriasi daug gilesni klodai; visa įvaizdžių sistema, visa intonacijų ir ritmų skalė rengiama esminiam, radikaliam kokybiniam pokyčiui, šuoliui. Suprantama, pačiai autorei to nei įtariant, nei racionaliai reflektuojant, kaip ir visada būna kūrybos psichologijoje. Iš esmės keičiasi E. Mezginaitės eilėraščio peizažas ir „sielos gamtovaizdis“, kuris galutinai išsipildys ir įsitvirtins jau „Šaltame ginkle“. Vanduo čia nebėra tas, kuris nuslūgo, nuskandinęs draugą, ir dabar raminamai čiurlena po kojų. Dabar: „Tikėk, kad sunkiai ir teisingai ūžia / tiktai vanduo, kai ruošias išsitiest // švininėm juostom – šuoliui į bedugnę, / kuri praris, sumurdys ir iškels / jau lengvą šiukšlių putą“. Arba: „Vandenys, nustoję jūron veržtis, / gręžiasi ir kyla. Žemė dingsta, // o paskui iškyla baltas kalnas, / kvepiantis alyvom ir golgotom“. Ir miškai jau nebėra tie jeseniniškai geltoni tėviškės beržynai. Dabar: „Tai aš ėjau, tavęs dar nežinodama, / bet mindama kreivas mirties raukšles, / lig tų miškų, kaip dykuma vienodų, / kurių pakraštyje tave atkas“. Keičiasi viskas, prie ko mes buvome įpratę jaukioje, globiančioje ir globojančioje E. Mezginaitės kūryboje, todėl atsiranda nesutaikomos, neišsprendžiamos antinomijos aš–ne aš, tu–ne tu, gyvenimas–negyvenimas, buvau–nebuvau, esu–nesu...

       Elenos Mezginaitės kūrybą prieš akis turime jau kaip visumą, kaip baigtinį dydį. Poetui tai visada didelis išsipildymas.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1