1964 m. lapkričio 22 d.

       Noriu žiūrėt iš arti į akis tau, ateinantis laike!
       Ne kitaip rašyti – kitaip gyventi reikia. O tai nelengva. Ir todėl aš nieko pati sau nežadu.
       Laiko nedaug, o aš noriu žūtbūt parašyti ką nors apie moteris – gal daugiau tam, kad pati save įtikinčiau – galiu. Kaip ten buvo pasakyta: „Norint ką nors parašyti, reikia visų pirma norėti – labai norėti pasakyti, turėti ką pasakyti ir mokėti pasakyti“. <…>

       1964 m. lapkričio 23 d.
       „Virš manęs tyliai spindi žvaigždutės,
       Lapelius glosto vėjas švelnus...“
       Tie ar ne tie žodžiai melodijai „Sugrįžk į Sorento“?
       Pūga – pirmoji žiemos pūga nutilo, ir drėgmė krinta iš juodo dangaus, ir jaukiai sugeria žingsnius šiltas, drėgnas vakaras. O kažkur girioje dabar į išakėjusį sniegą krinta tamsūs lašai, tyli beržai, tik eglės pačiom viršūnėm švokščia – vienodai, raminamai. Vėjas tyli – o jos siūruoja.
       „Meile akių – mano šalie!“
       Kad neužsimiegočiau – ryt į Antašavą. Ryt – komjaunimo susirinkimas. Ryt – „Vaikinas su velnio plauku“. Palauk, o kada gi parašyti?
       Nieko, viskas bus gerai. Aš dabar tikiu savo jėgom.

       1964 m. lapkričio 24 d.
       Įėjo į sceną Babkauskas – ir aš apstulbau. Nesitikėjau jį pamatyti čia, kur jis buvo „vaikinas su velnio plauku“. Toks kažkoks savas (po „Vienos dienos kronikos“), ir kiekvieną jo žodį priimi kaip seniai lauktą.
       Paskui atsitiktinai mes atsidūrėm restorane, ir vienu metu Nijolė susirūpinusi paklausė: „Kas tau yra?“ Tada aš galvojau – kaip lengvai galima suruošti pasakų vakarą ar cepelinų balių vien dėl to, kad atsilygintume už vyną tam mūsų partneriui. Ir negalima kartą per dvi savaites be baimės padėti rankas tau ant pečių.
       Vakar mane nugąsdino aiškus supratimas – aš nenoriu juo su niekuo dalytis.
       Gerai, kad buvo Irena ir nebuvo Danguolės – dažytos lėlės, toli gražu ne originalios. Ir mes juokėmės su Irka kaip vaikai dėl to, kad mums gera abiem.
       Gerai, kad Paustovskis parašė „Apysaką apie miškus“.
       Vietoj „žūtbūt“ neišėjo nieko. Ne aš kalta. Aš taip pat netikčiau heroje apybraižai, nors laikau (teisingai ar ne, neaišku) save neblogesne už daugelį. Ir daug kur pranašesnė jaučiuos.
       Jeigu aš būčiau save įvertinus anksčiau. Jeigu kas mane būtų įtikinęs tada, kad aš esu, kad galiu būti ir graži, ir gera, kad mane irgi galima mylėti. Bet aš nežinojau šito, kai man buvo septyniolika, devyniolika, dvidešimt.
       Aš vėl skaičiau Majakovskį. Bet skaityti jį lietuviškai – nesuprasti jo, rusiškai – pinasi nesvietiška daugybė naujadarų ir neaiškių žodžių. Tik ritmas lieka. O, kad jį kas nors paskaitytų scenoje – kiek už tai atiduočiau!
       Pasiilgau teatrų – jaukių Vilniaus teatrų.

1964 m. lapkričio 25 d.
O užuolaidų mums nereikia –
Tegul žiūri žvaigždės į langus,
Žiūri naktys rugpjūčio vaiskios
Ir šešėliai balandžio vangūs.

Eilutės iš eilėraščio, kurio gal niekad neparašysiu.

      
       1964 m. lapkričio 26 d.
       Aš greit pavargstu. O gal ir kiekvienas pavargtų, pasitrankęs visą dieną.
       Skapiškyje literatės man atnešė gėlių – tikrai sakant, žalią puokštę. Aš nelaukiau šito. Bet geriausia buvo, kai ta mokytoja (šiaip ji visa sausa, tik šabloniškais žodžiais tekalbanti) pasakė: „Mano mergaitės kalbėjo, kad labai nuoširdi...“
       Vėl rūpesčių daugiau, negu gali aprėpti. Ir kol iš jų neišskiri svarbiausio, sunku pradėti.
       O svarbiausio – aš neišskiriu.
      
Vakar rašiau Vladui „Ramoną“*. Nedaug. Pusantros valandos ant slenksčio – „aš noriu vieną kartą išeiti iš proto“.
       Aš irgi noriu, bet bijau paskui sugrįžti į protą.
       Vakar mes trys kalbėjom apie partiją. Beje, šito nereikėtų rašyti, bet tiek to. Aš sutinku, kad nepriaugau iki to. Bet aš galiu priaugti. Mano širdis švaresnė negu kai kurių tų, tylučių, rimtų, padorių iš išorės, o viduje niekšų ir savanaudžių. Ir visi žino tai, o vis dėlto be baimės (tikrai sakant, be jokios atsakomybės) įteikia jiems partinius bilietus – už jų išorinį padorumą.
       Ne, dabar aš jau nestosiu. Gal ir niekad. Jeigu ir priimtų. Nes aš svajojau apie tai kaip apie šventę. O atsidurti vienoje gretoje su štai tokiais prisitaikėliais nenoriu. Negaliu. Geriau jau tada gyvensiu vien savo gyvenimu.

       1964 m. lapkričio (ne, gruodžio!) 2 d.
       Dulkės nugula ant knygų... Kas su manim pasidarė? Nuo kada? Negi net nuo tada, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis ir aš atvažiavau į Kupiškį?
       Manyje dabar per daug abejingumo ir per mažai valios.
       Studijos – tik iš inercijos, tik sesijų metu. Knygos – lyg tarp kitko. O tai, kas turėtų būti svarbiausia, – to kažkaip neužčiuopiu.
       Reikia žmogui žinoti, ko jam reikia. Aš tai žinau nepalyginamai tiksliau negu Danguolė ir vis dėlto per daug neaiškiai.
       Tegul bus prakeiktas pesimizmas ir kažkieno kažkur man įdiegtas nepasitikėjimas savim. Tiksliau – netikėjimas, nevertinimas savo jėgų. Netgi tų, kurios, rodos, tikrai žinau, yra.
       Užeina darbingos nuotaikos. Vakar Subačiuj pravaikščiojau lig nakties. Pavardė tempia pavardę, įvykis įvykį, viskas pinasi. Būtinai nuvažiuosiu ten, dar ne kartą reikės nuvažiuoti. Ir parašysiu. O daugiau matysiu, ar užteks man kantrybės – faktus rinkti reikia labai kruopščiai. <…>

       1964 m. gruodžio 7 d.
       Matyt, nėra užsispyrimo. O gal aš tik neįpratus dirbti ir todėl greit atsibosta. Pradeda skaudėti akys.
       Groja Glierą. Man visa jo muzika į iškilmingą himną panaši.
       Vakar baigiau Bondarevo „Тишина“. Negalėjau užmigti, kol nebaigiau. Visada taip – traukia knygos, kai nėra kada skaityti. <…>

       1964 m. gruodžio 23 d.
       Įeinant į gastronomą linktelėjo galva tas rudaplaukis vaikinas – Nijolės pusbrolis. Išėjau – jis manęs laukia ties durimis: „Atsiprašau, kaip reiktų parašyti į laikraštį...“
       Gal gyventi taip ir teisingiausia kaip dabar – visą laiką įsitempus. Dabar jau man neramu visą laiką – planuoju, kaip suspėti daugiau parašyti.
       „Man bus visai kitaip“, – tvirtinau vakar Antanui, kai sėdėjom trise Skapiškio „peklelėj“. Kitaip – aš neįsivaizduoju ateityje savo asmeninio gyvenimo. Viena žinau – aš būtinai būsiu reikalinga kam nors. Taip buvo iki šiol, taip turės būti ir vėliau. Reikalinga kaip draugas, kaip žmogus. Ne kaip mylimas žmogus – vargu ar kas mane bemylės.
       O gal ir mylės – argi maža nesąmonių šiam pasauly? Bet ne tai svarbiausia. Aš visą laiką šitai žinojau, o dabar jaučiu. Protu ir širdimi jaučiu.

       1965 m. sausio 26 d.
       Valgykloje eilutėje prieš mane stovėjo trys merginos ir kalbėjo apie eilėraščius, apie skaitovus, apie kareiviškus laiškus. Į mane atsigręžusi buvo pati mažiausioji, juodai apsivilkusi. Pablyškusi, nei šviesūs, nei juodi plaukai lygut lygutėliai, tokie vešlūs ir natūraliai užšukuoti ant skruosto. Mažos, vaikiškai prasiveriančios lūpos. Bet pasižiūrėjau į ją, kai ji įdėmiai klausėsi draugių, ir nustebau – tokios rimtos, protingos rudos akys po nedažytom blakstienom ir pilkais antakiais. Studentų būryje nepastebėsi jos menkos figūrėlės, neįmantraus apdaro, neišskirsi jos negarsaus, neskambaus balso. Ir jos pačios nematysi, kol kartą nepasižiūrėsi į tas rudas melsvais baltymais švytinčias akis. O kai pamatysi – iškart sustosi.
       O kad mes visuomet žmoguje iškart pamatytume, kas svarbiausia. Kad ir kas tai būtų – geros akys ar paguodžiančios rankos, po abejingumo kauke besislepiantis didelis protas, už lengvų juokelių – dosni, nepaprasta širdis.
       O būna, kad kelerius metus vaikštai pro žmogų, kalbi su juo – ir nematai jo. Nematai to svarbiausio, ir vieną dieną jo supratimas pritrenkia tave, kaip rudų su melsvais baltymais nežymios mergytės akių žybtelėjimas.

       1965 m. kovo 5 d.
       Sninga ir sninga drėgnu, dulsvu sniegu virš juodo, paniurusio Lėvens. Stačios pusnys ties upės vaga – lyg žvaigždėtas krantas.
       O pavasarį tas Lėvuo sušvytės giedriausia žydruma, sutviskės sidabru prieš saulėlydį, dvelks šiluma ir ramuma vėsiom vasaros naktim.
       „Tau dar viską reikės patirti –
       Nuo žvaigždžių
       ligi žemės juodos…“

       1965 m. kovo 6 d.
       Štai imčiau dabar ir neičiau į tą mūsų pobūvį. Pasiimčiau Paustovskio knygas apie klajones, poetus ir pietų saulę. Kam man degtinė ir neblaivi galva?
       Paustovskis moka tai, ko turbūt nemoka nė vienas rašytojas pasaulyje, – vienu dviem sakiniais nupiešti vaizdą, kuris tau iškart krinta į širdį, nes jį staiga pamatai savo akim ir pradedi jo ilgėtis, ir jis, tas vaizdas, staiga pabudina giliai užslėptą, tegu paprastą, bet ryškią, ne visai realią ir juo labiau viliojančią svajonę. Štai, pavyzdžiui, pamatyti, kaip skyla ant grindinio krisdami saulėtą rugsėjį Kijevo kaštonai, pajusti geltonas Kolchidos liūtis, ilgėtis tuščių, į saulėlydį bėgančių vieškelių…
       Kažką neramaus ir gero pažadina man Paustovskis. Visada.

       1965 m. kovo 16 d.
       Bjauriai tuščia širdy. Net pavasario nebematau, nežinau, kada jis prasidėjo.
       Buvau Panevėžy. Aišku, darbą aš gausiu, ne ten, tai kitur. (Tik kažin kiek, kam teks lankstytis, mindžioti slenksčius ir jausti, kaip tave tiria ir svarsto – kas tu per paukštis. Baisu! Tik nesutelpa į mintis, kaip Kupiškį reiks palikti, nebesidžiaugti jo pirma žaluma, nevaikščioti jo šaligatviais, nematyti, kaip atslūgsta po potvynio Lėvuo ir sužydi ievynai.
       Aišku, Kupiškį palikti bus lengviau, kaip kadaise Rokiškį. Naujoj vietoj bus lengviau, kaip kadaise čia. Bet gal todėl toks ir savas man liko šitas miesteliūkštis. O ten, kad ir kur nuvažiuočiau, bus svetimi žmonės, svetimi kavinių pavadinimai, svetimos apylinkės.
       Bjauriai tuščia. Lyg kas būtų spjovęs į veidą ir nuėjęs.

       1965 m. kovo 19 d.
       Lyja, šlapia gatvėse, tik juoduose klanuose atsispindi silpnos šviesos. Nebaisus šitas pavasarinis lietus. Ir vėjo aš nebijau, ir bet kokio purvyno – ne. Tai ko man bijoti, jei kiekvienoj gyvenvietėj ar mieste, kur aš išlipsiu, tokie pat žmonės gyvena. Ir šoferiai, pakėlus ranką, taip pat sustos purvinam kely, ir su šypsena atidarys kabinos duris. Išlipsiu ir pasakysiu sau – šitais šaligatviais vaikščiosiu, čia eisiu pietauti, čia žiūrėsiu filmus, šituose kultūros namuose klausysiuos koncertų...
       Argi man ne vis tiek, kur tai bus? Argi ne vis tiek, jeigu aš visiškai viena – nei gimtinės, prie kurios būčiau prisirišus, nei namų, kur manęs pasigestų, nei žmogaus, kurio gyvenimas būtų mano gyvenimas?
       O man reikia, kad manęs kur nors pasigestų ir lauktų, kad kažkam aš būčiau reikalingesnė už viską – už namus ir mielą vietovę, už visus draugus ir visus darbus.
       „Atleisk man, jeigu aš reikalauju daugiau, negu man priklauso, bet aš negaliu gyventi be laimės.“

       1965 m. gegužės 15 d.
       <...> Šiandien pirmą kartą atėjo mintis (kad ir kaip būtų keista, pirmą kartą) – o gal aš čia gyvensiu ilgai ilgai. Pamatysiu, kaip pakils naujasis teatras Lenino aikštės ir Elektros gatvės kampe, kaip pakils žalias skveras ties juo, vaikščiosiu į tą teatrą. Aš galiu čia gyventi ilgai ilgai – tereikia panorėti.
       Bet aš dar nežinau, ar noriu.
              „Если мог б ты знать, как тебя ждала!
              Да устала ждать и любовь прошла“, –
       dainavo rusiškai nuoširdžiai ir liūdnai moteris filme „Kada daina nesibaigia“ – filme apie Leningradą ir dainas.
       „Да устала ждать...“ Kaipgi nepavargti?

       1965 m. birželio 11 d.
       Kaip nedaug reikia žmogui – šypsenos ir žodžio. Ėjau koridoriumi ir pamačiau būry pažįstamą veidą. Praėjau, bet grįžtant jau iš tolo nusišypsojo Naraškevičius. Aš matydavau jį redakcijoje, bet niekad žodžio vienas kitam nesam pasakę. O dabar pasikalbėjom kaip seni, geri pažįstami. Ir nueidama pagalvojau: štai taip ir būna – pasižiūri į žmogų iš tolo, susidarai apie jį nuomonę ir jau žinai, draugas ar priešas jis gali būti. Jeigu jis būtų nekaip apie mane galvojęs, nebūtų žengęs tų kelių žingsnių priešais. Ir man todėl gera. Ir dar – ko gero, aš tik čia pajutau, kuo mane jau riša Panevėžys.
       Buvom Valakampiuos. Pirmąkart tiek toli plaukiau Nerim. O skersai taip ir neperplaukiau – pabūgau, nors daug lengviau būtų buvę kitą krantą pasiekti, negu grįžti.
       Taigi, grįžti ne visuomet lengviausia...

       1965 m. liepos 1 d.
       „Buvo pora žygių, kad tave užkariautų mūsų literatų būreliui“, – kalbėjo vakar Šukys. Žodžiai, glostantys savimeilę. Aišku, aš ateisiu į tą būrelį, bet siūlytis nenoriu.
       Šiandien darbinga diena. Važinėjau, rašiau. Einu dabar daryti nuotraukų. Baigsiu perrašyti eilėraščius. O gal ir į kiną nueisiu.
       Vis dėlto gerai man vienai. Taip gerai, kad ir pas Bronę neužeinu, ir Leontinos neieškau – nors ji laukia kartais. Gera, nes visiškai abejingai žiūriu į vaikinus ir be pavydo į tuos, kur vaikšto dviese. Dieve duok jiems džiaugsmo. Man jo pakankamai. Gal net per daug. Kaip ir sielvarto.

       1965 m. liepos 2 d.
       Baisu pagalvoti, kaip aš rytoj prie jo prisiglausiu. Kaip pasiilgau – baisu pagalvoti. Norisi pulti užsimerkus, kaip drugiui į liepsną.
       „Tau visada sekasi“, – rašo Stasė. Sekasi, Stasele, aš irgi taip manau. Nors tu nežinai, kokia man visko kaina. Ir gerai. Geriau tegu man pavydi, o ne gailisi.
       O ramaus, užtikrinto būvio man nereikia. Daug geriau štai taip – nežinoti, kas bus rytoj, ir žinoti, kad rytoj gali būti visko. Ir laukti šito.

       1965 m. liepos 19 d.
       Ateina toks jausmas, lyg esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Nebežinai, ko tau reikia. Nebežinai, kur tavo vieta.
       Man dažnai pavydi mano bendraamžės – to, kad aš visuomet patenkinta gyvenimu, savim, žinau, ko noriu, kad laiminga. Be abejo, aš laiminga. Kam tada gyventi, jei nebūti laimingu!
       O štai dabar galvoju kaip mokinukė – ar geru keliu nuėjau? Baigsiu universitetą ir būtinai vėl spręsiu – kur dabar? Ir nebebus ryžto vėl kur nors pradėti iš naujo, ir norėsis.
       Mokytis, žinoma, galima – miškininkystės ar dar ko nors. Bet man nebereikia auditorijų ir paskaitų diena iš dienos.
       Mano norai prašoka mano valią. O aš pati nepasiekiu savo galimybių. Žodžiu, dar nesu tuo, kuo galiu būti. Ir dar nežinau, kuo galiu būti.
       Aš kaip akmuo, pasiruošęs riedėti ir vis laukiantis postūmio iš šalies. <…>

       1965 m. rugpjūčio 10 d.
       Darbas duoda pasitenkinimą tada, kai jis reikalauja šiokio tokio įtempimo. Kaip man dabar sekretoriaujant. O kai jauti, kad be didelių pastangų padarysi, ko iš tavęs reikalauja, lieka nuobodu, atidėlioji, pradedi tingėti ir nieko nepadarai.
       Žmonės bandomi ne kaip pelės po stiklo gaubtu, o taip, kaip bandomi lėktuvai. Lakūnas bandytojas visuomet jaučia ir riziką, ir atsakomybę už lėktuvą, ir pareigą išsaugoti jį. Ir kartais šita pareiga, šitas noras būna didesni už norą išsaugoti save.
       Mačiau „Kampinį kambarį“. Žiūrėjau filmą kaip gabalą iš mano būsimo gyvenimo. Leontina išėjus pasakė: „Gerai, kad dar mums taip nėra“. Aš nenorėjau ginčytis, sukandau dantis ir nutylėjau.
       Jai viskas dar ne taip. Ji greičiau atsisakytų vilties turėti savo („visiškai visiškai savo“, kaip sakė Jovita) mažylį negu Vytautą. O aš – priešingai.

       1965 m. rugpjūčio 16 d.
       Buvau vogt obuolių. Su kaimynu Jonu – rodos, septyniolikmečiu. Atėjau pas juos žaisti sviedinio į kiemą, paskui, kai sutemo, – obuolių. Ne todėl, kad jų norėjau, – romantikos ir vaikiškumo pasiilgau.
       Paskui sėdėjom ant suoliukų ties durim ir kalbėjom. Trise, dar Janė – irgi kaimynė. Sutarėm, kad Jonui ištaisysiu rašomąjį – turi pataisą. Ir kai su jais – pacanais – kalbu ir einu obuolių, man atrodo netiesa, kad man dvidešimt treji ir kartus gyvenimo patyrimas už mano pečių, kad aš jau tiek mačius ir perėjus – ir iš šalies stebėdama, ir pati savim, savo kailiu. Visa tai, kas jiems dar prieky.
       O vis dėlto jie man sako „tu“ ir sako „lig rytojaus“. Gaila, kad lig porytdienos, nes rytoj į Kupiškį. Ir vėl mane kvies prie sviedinio ir vogti obuolių.
       O aš vaikščiojau pro juos kelis mėnesius ir nesiryžau prieiti – nors dažnai norėdavos.
       Be reikalo! Aš dar daug kuo esu tokia pat pacankė (gal ir teisus Stepas) kaip ir jie. Man dar reikia visko – linksmų vaikėziškų šaikų ir sviedinio, vogtų rūgščių obuolių ir nešvelnaus žodžio. Reikia!
       Tu matai, Vladai, aš ne tiktai moteris. Aš ir vaikas.

       1965 m. rugpjūčio 31 d.
       Kaip aš anksčiau negirdėjau Čaikovskio! Kai dabar gros jo Pirmąjį koncertą, aš visuomet prisiminsiu vakarą medinėj tuščioj mokykloj, kur už langų – vėjo blaškomos liepų viršūnės ir prieš audrą slenkanti tamsa, ramų vaikino su knyga veidą.
       Virš Panevėžio vakaro giedroje lėtai skrenda nerangūs lėktuvai – lyg iš Marko Galajaus pasakojimų...
       Skrenda ir krenta lėktuvai... Štai pragyventa nemaža dalis gyvenimo ir nieko tame gyvenime nebegalima pataisyti.
       Mane kažkaip pritrenkė šitas lenkų filmas „Nutrauktas skridimas“. Nelauktai, žvėriškai geras. „Kas gi iš viso svarbiausia?“ – klausė žmogus, drąsus ir didvyris iš prigimties. O štai nešioja laiškus ir nebežino, kam gyvena.
       Štai susitiko artimi žmonės, perėję kryžių kelius, – ramūs, kultūringi, bet jau ničniekas gyvenime nebepataisys praradimo.
       Laužiasi kvailiai į kokias „Gėles dulkėse“ ir lieja ašaras dėl sentimentalios istorijos, o čia sunku verkti. Čia viskas gyva ir tikra.

       1965 m. lapkričio 1 d.
       Mintis nekeista, bet keista, kad ji mane nustebino kaip nauja – kodėl aš dažnai sakau: „Aš šitaip negaliu, aš taip nepajėgiu“, kai iš tiesų aš daug ką galiu, daug pajėgiu. Čia juk tas pats – nenuolaidžiauti sau! <…>

       1965 m. lapkričio 14 d.
       Tai velniava – prasėdėjau visą dieną, įskaudo akys, o nieko nespėjau padaryti – perrašiau Grubinsko kontrolinį, ir tiek.
       Perverčiau metinį komplektą. Teisi Leontina – pastebimai supilkėjo „Tėvynė“. Nebėra žmonių, kurie buvo tikri žurnalistai – Nagaitis, Lukoševičius. O mes, naujai atėję, – dar ne žurnalistai.
       Šita savaitė buvo baisi. Be kontrolinių, juk reikės duoti medžiagą, kaip visada atlanką ruošt komjaunimo konferencijai. Velniškai maža laiko. Bet užtai tuomet pajuntu, kaip stiprėja godumas gyvenimui.
       Šiandien per televiziją Laimonas Noreika skaitė Mykolaičio-Putino eilėraščius. Perkūnišką optimizmą ir dvasios stiprumą, didelį protą reikia turėti, kad sulaukęs devyniasdešimties (autorės klaida – V. K.) kalbėtų tokiais žodžiais...

       1965 m. lapkričio 15 d.
       Sigito eilėraščiai dar neišėjo net „pirmąja knyga“, o jau dėl jo ginčijasi „Literatūra ir menas“. Man jis prieš dvejus metus kalbėjo apie Šimkų. Dabar matau, kad jų draugystė verta šito vardo, – Šimkus užsispyrusiai visur giria Sigito eilėraščius. Aišku, giria ne todėl, kad jie draugai. Bet pats Šimkus tai juk iš tiesų rašo kitaip!
       Nežinau, bus Sigitas dideliu poetu ar ne. Aš prisimenu jį ir gerbiu kaip labai protingą ir gerą žmogų, bet kaip poeto nevertinu. Bent kol kas... <…>

       1965 m. gruodžio 17 d.
       Rytoj važiuoju į Subačių – Naraškevičius skambino, davė apybraižai tik keturias dienas. Ateina tokios minutės, kai delnai niežti – norisi rašyti. O rašyti aš galiu, galiu! Tegul, kai aš nusiunčiu eilėraščius, ateina tik atsakymas „ne“, o štai Čiplys atsinešė korektūras iš „Pergalės“ (nors, dievai žino, aš neprasibraunu lig padorios minties per jo žodžių įmantrybes). Kartais (aš sakau – kartais) šitas noras rašyti many nustelbia viską. <…>

       1965 m. gruodžio 18 d.
       Kai ėjau į „Niurnbergo procesą“, nemaniau, kad viskas bus taip stipru, atvira, baisu. Ir, sakyčiau, smarkiai objektyvu.
       Aš pastaruoju metu likau godesnė tokiems dalykams – stipriems, atviriems, baisiems...
       O kaip daug kas gyvenime yra svarbu ir svarbiausia!
       Reikia būti godžiam, stipriam, smalsiam!
       Vien todėl negalėsiu niekad kaip reikiant vertinti Leontinos, kad ji sako apie tokius filmus: „Man per stipru, man per baisu“. Saugo savo nervus...
       Planuoju, kaip rašysiu apie Grigaravičių... Bandysiu...

       1965 m. gruodžio 19 d.
       Sulijo. Šlapią parsinešiau šitą sąsiuvinį užrašams iš šviesios Subačiaus parduotuvės...
       Drėgnoj nakty jaukiai nutvieksta ferma atlapom durim – nuo jos sklinda raminantis šiaudų kvapas. O Subačiuj namų langai užuolaidom neuždangstyti – taip tylu ir ramu viskas...
       Man labai pravartu tokios kelionės į žmones. Nors šiandien neką tenuveikiau – pasitikslinau, ir tiek.

       1965 m. gruodžio 21 d.
       Pamažu, palengva ateina laikas, kai aš pasijuntu turinti ką žmonėms pasakyti.
       Rašau tą apybraižą, kur pažadėjau Naraškevičiui. Jeigu „Tiesa“ išspausdins šitą lyriką, patikėsiu savo gabumu.
       Kai rašau, nublunka viskas – ir mano, ir Leontinos gyvenimo tragedija, ir smulkūs buities rūpesčiai (nors jie man niekad ir nieko neužgoždavo), ir miglota ateitis, į kurią kartais baisu blaiviai pažiūrėti.
       Tiek turiu gerų temų dabar! Kad tik nepasiduočiau tinginiui!
       O redakcijoj – naujos bėdos. Keista, kad aš nesigailiu Platušio ir jei bus reikalas, atvirai pasakysiu savo nuomonę – jam ne vieta redakcijoje.
       Per griežtai sprendžiu apie žmones? Bet juk manęs toli gražu niekas nepasigailėjo, nors man buvo tik dvidešimt ir aš tikrai buvau tiktai kvailutė. Nieko, išgyvenau ir dabar neprašau atlaidumo ir pati sau.
       Vis dėlto Panevėžys man duoda tai, ko Kupiškis negalėjo duoti – visiško savarankiškumo ir visiškos atsakomybės už save supratimo.

       1966 m. sausio 1 d.
       Po triukšmingų dainų ir šokių muzikos tyloje staiga suskamba ausyse Čaikovskio Pirmojo koncerto tonai. Ir aš uždūstu iš susijaudinimo, lyg būčiau ilgai bėgus tamsia, tylia pieva ir staiga sustojus ant svaiginamai aukšto, saulės nutvieksto ir vėjų varstomo skardžio...
       Šiandien tikrai per daug tylu ir kasdieniška. O vakar gėrėm ir šokom, ir buvo labai nejauku, ir jaučiaus esanti ten, kur reikia. Pasiėmiau Algį, pripylėm stiklinę „Palangos“ ir nešėm drėgnom gatvėm lig ligoninės – ėjom sveikint Reginos. Paskui išėjau, stengdamasi išeiti viena. Ir visą naktį vėl sapnavau, kad į mane šaudo, mane sužeidžia, bet tiktai sužeidžia. <…>

       1966 m. sausio 11 d.
       Ėriškių kolūkio pirmininkas Giedraitis – protingas žmogus. Mes daug turim tų protingų, sumanių žmonių. Įsikalbėjom apie spaudos oficialumą ir išvažiavau su nuoskauda – juk visi mato ir supranta, koks paviršutinis šitas visų laikraščių nuomonės vienodumas, visi žino, kad visi tie laikraščiai vienose, oficialiose rankose. O kol taip bus, nebus nei objektyvumo, nei nuoširdumo, nei polemikos (dabar ji taip griežtai apribota, ta polemika, ir tokia nekalta!), nei reikiamo svorio spauda neturės.
       Tiesa, mes turim demokratiją, bet ją atsveria suvaržymai iš kitos pusės. <…>

       1966 m. vasario 24 d.
       Kodėl aš nežiūriu žmonėms į akis? Turbūt nenoriu, kad iš jų mano mintis skaitytų. Aš nemoku uždėti antvalkčio ant akių ir nuslėpti po juo nekantrumą, nuobodulį, priešiškumą. Ir nenoriu kitose akyse išskaityti tą patį abejingumą, nepasitikėjimą, išskaityti visai ne tai, ką kalba lūpos.
       Didelė, nesvietiška palaima – žiūrėti į akis žmogui, kuris tave traukia, kuriuo tiki. Bet tuomet bijau savo akių – jos per daug kalba. Kaip Auga sakė – kviečia, maldauja.
       Ką tai reiškia – akys? Atsimenu, kaip buvau pritrenkta po „laužų“. Šitiek laiko vaikščiojau pro Vladą, kalbėjau su juo, žiūrėjau jam į akis – ir nemačiau jo akių!
       Brangiai man kainuoja tai, kad tuomet kitaip pasižiūrėjau jam į akis. <…>
       Baisi knyga „Tykusis Donas“. Savo tikrumu baisi. Skaitai ir svaigsti, sunkiai, karščiuojančiai svaigsti. Ir nebemiela lieka vaikščiot žeme, kurioj nežmoniškas kančias patys sau skiria žmonės, ir kaukti norisi kaip vilkui, prislėgtam šitos skriaudos, gailesčio, neapykantos, bejėgiškumo, užplūdusio iš puslapių.
       Kas gi tu esi, žmogau? Tu dantim kaip žvėris, gini savo gyvybę ir savo noru guldai savo galvą už įsitikinimus – patį neapčiuopiamiausią dalyką, pakeli, kiek joks žvėris nepakeltų, nors negali kaip žvėris užlaižyti baisių žaizdų. Tau žemėj reikia tiek nedaug vietos, duonos ir oro – nematomo krislelio, su žeme palyginus, o tu plėšies, lyg viso pasaulio tau vienam reiktų – viso ir visiškai, ir jokių išlygų čia negali būti.
       Mes, žmonės, nežinom, kas mes esam.

       1966 m. gegužės 2 d.
       Groja Čaikovskį, pasakoja apie Čaikovskį ir Grygą. O Solveigos dainą – aš negaliu apsirikti – dainuoja ta Elė, kurią prieš šešerius metus sutikau Vilniuje.
       Groja Čaikovskį. „Mylintieji visuomet laukia....“ Nei su pagieža, nei su kerštu, nei su viską paminančiu išdidumu nesiderina tikras jausmas.
       Stiprus vėjas išgiedrino dangų. Ir aš rašau – „o išsistiebia, kaip tas medis, žmogus ir būtinai panori sužinoti, kur žemės vidurys“.<…>

       1966 m. rugsėjo 10 d.
       „Juk nieko nebuvo? O gal ir nebuvo...“
       Atitolstu nuo namų ir nuo darbo, nuo miškų, kur šiandien kvėpavau rudenėjančia žeme, ir Panevėžio kavinių. Nežinau, kur mano tikrasis aš.
       Namie sunku. Sunku dėl mamos ir kitų. Kažkaip nevykusiai viskas pas mus klostosi. Krauti plytas tai nieko, bet kai nėra prieky prošvaistės...
       Ir čia mane atsiveja suirzimas. O man atrodė – pabėgsiu. Bet ir namie, ir pas Augą aš taip pat neramiai miegu ir taip pat slogu.
       Kas buvo pastarosiom dienom? Vengrija – beveik realu. Nebepavydu Maskvos. Kupišky vėl gėriau redakcijoj (visi tokie geri, net Šeškauskas. Geri todėl, kad jiems nusispjaut į mane). Savoj redakcijoj šventėm žurnalistų solidarumo dieną. Buvo gerai. Bet tas gerumas visur vidutiniškas. Ir nesėkmės vidutiniškos. O nėra baisių smūgių. Ir nebėra Vlado „nuostabu“.
       Rašiau miškininkui laišką ir pirmąkart toptelėjo – vidutiniškas jis protu. Matyt, nereikalingas žaidimas.
       „Juk nieko nebuvo?
       O gal ir nebuvo...“

       1966 m. rugsėjo 12 d.
       Paskutinė atostogų diena. Paskutinės šiltos ir saulėtos rudens dienos. Nuostabios – nes paskutinės.
       Gal reikėjo šitokiom dienom važiuoti su Čipliu į Palangą? Nemačiau jūros rudenį. Bet man rudenį labiau reikia gelstančių, raustančių ramių miškų ir rudenėjančios žemės.
       Rudenį ypač reikia ramumo ir laimės.
       Velniam man vėl reikėjo tų „104 puslapių“... Tik širdį sujaukė.
       Ne, Leontina neteisi – mirtis tai ne užmokestis Natašai. Žmogus pats pasirenka sau ir gyvenimą, ir mirtį.
       Ir Galia neteisi – nemyli ne gerųjų. Nemyli tų, kurie save myli. Neretai ir kitais rūpintis – taip pat egoizmas.
       Priimu žmones tokius, kokie jie yra. Tik nepateisinu bailių.
       „Iš pradžių buvo lengva, o toliau bus sunkiau ir sunkiau, nes aš reikalauju pagarbos.“

       1966 m. rugsėjo 13 d.
       Išeini į orą kaip į šiltą, dulsną vandenį. Rugsėjo ramybė.
       Visiškai nenoriu dirbti.
       Noriu šiandien gatvėj susitikti žmogų, kuris nudžiugtų mane pamatęs. Nors ir Čiplį.
       Gyvenimas pasidarė pernelyg jau ramus ir bedžiaugsmis.

       1966 m. rugsėjo 29 d.
       Gal tai man – pagalvojau – kas atnešė geltonus gvazdikus ir įdėjo į pašto dėžutę?
       Aš išsimiegu, pavalgau, o šešėliai po akimis nedingsta ir nedingsta. Taip seniai buvo širdy visiškai ramu. Ir kai būna tokios minutės, jos būna baisiai laikinos...
       Taip pat sunku, kaip buvo pernai žiemą.
       „Mielieji, netampykite su savim praeities...“ Niekas nežino, kaip man reikia pagalbos. Mirtinai reikia.
       Šiuo metu tik viena aiškiai žinau – nenoriu gyventi. Nenoriu gyventi šitoj prakeiktoj žemėj, kur visi be išimties niekšai ir tik labai nedaug nesigina esą niekšai. Kur nemėgsta atvirų kortų ir pasijuokia iš gerų. Kur ir sąžinė, ir pareiga, ir žmogiškumas matuojamas tik vienu požiūriu – kaip man patogiau.

       1966 m. spalio 7 d.
       Kažkokia baisi ramybė mano eilėraščiuose. Jie visuomet aiškiau už mane, anksčiau už mane išsakydavo mano mintis ir tiesą. Aš kartais nenorėdavau matyti tos tiesos, ramindavau save, bet teisūs būdavo tik jie.
       Strielkūnui reiktų parodyti tai, ką aš rašau.

       1969 m. spalio 12 d.
       Man reikia rašyti neskaitant, ką kiti rašo, nes kitaip aš išsimušu iš savęs.
       Gyventi – nežiūrint, kaip kiti gyvena. Kaip reikia, kaip žvėriškai reikia švarumo – sau. Ne kitiems.
       Noriu gyventi, noriu gyventi. Noriu liesti tavo pirštus be veidmainystės, pridėti tavo delnus prie savo kūno – be veidmainystės, taip pasiutiškai reikia švarumo. Gal tai sakau todėl, kad jaučiuos jį turinti?
       Noriu rašyti – su pykčiu ir be veidmainystės. Kur tie mano žodžiai?

       1970 m. gegužės 17 d.
       Kai man blogai, aš galiu rašyti. Kaip tai keista – niekad nežinai, ką parašysi.
       Prakeiktai reikia ramumo. Biurgeriško gyvenimo, miesčioniško gyvenimo, šuniško gyvenimo – bet ko, kad tiktai būtų ramu.
       Pavargau būt gera – baigiu atsikratyti gerumo, pavargau būt protinga – gniaužiu savo protą, pavargau jausti – juokiuos iš savo jausmų, o vis tiek sunku.
       Senam teatre – sena gera pjesė „Beprotnamis“, ir mane lydi konkurenčių žvilgsniai. Viešpatie, pasigailėk jų visų, o aš jau pati savęs pasigailėsiu („Argi tu nežinai, kad praėjo, kas turi ateiti“).
       Jeigu reikia būt laužu – aš galiu būti, jeigu reikia būt vandeniu, kuris užpils laužą, – galiu, bet kam iš manęs reikalaujat būt laužu ir vandeniu tuo pačiu metu?
       Sunkiausia žmogui susitaikyt su mintim, kad viskas taip ir bus.
       Reikia asmeninės tragedijos – tada išvažiuosiu, tada rašysiu. O šiaip, matyt, man gana patogu gyventi. Iš tikrųjų – kaip nesudėtinga! Pasidžiaugti pogromais, Rimo skambučiais, laiku nubraižytais maketais, pasielvartauti dėl batų ir nedažytų grindų, kartkartėm pasigėrėti savo ribotom žiniom ar spektakliu.
       „Būt eiliniu žmogum – ar taip jau bloga?“ – Liudos žodžiai.
       Gera ribotam, kai jis nejaučia savo ribotumo. Gera talentingam, jei jis patenkintas savo talentu. Gera gražiam, jei jis mano esąs pats gražiausias.
       Mes niekad nekalbėjom apie tai su Rimu. Kodėl aš įsitikinus, kad jam tai irgi tragedija? Taip turi būti, nes antraip jis gėrėtųsi ir džiaugtųsi savim.

           

 
       * V. Jasinsko apybraiža „Ramonas pakėlė ginklą“ (1968 m. už ją gavo V.  Kapsuko-Mickevičiaus premiją).

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1