Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/geda%201.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/geda%201.jpg
geda 1.jpg

 

Kuomet visai sena, sulinkus ir apakus
Palenksi savo žilą
galvą prie liepsnos,
Tegul šita knyga į
delnus atplasnos,
Joje dar jaunos
šešėliuoja akys;

Ir blyksniai grožio to, nerūpestingo,
Ir kaip mylėjo jie,
melavo iš tiesų,
Tik vienas ją pažino,
net baisu, –
Klajoklę tavo sielą,
jautulingą;

Nuliūsk ir sušnabždėk – išskrido lengvasparnė
Iš žemės tavo Meilė,
pakilo į dausas,
Lengvai kalnų viršūnes
aplenkė visas,
Ją priėmė žvaigždynai į
savo šeimą darnią.

 

 
Iš W. B. Yeatso



Siuita
trims balsams, violončelei ir fortepijonui

Ir tą niūkią dieną, galop, kai aš sužinojau…

I

(…) žuvys švyst pašvyst, ėmė giedrėti dangus,
bet brangiausia man buvo

 

gūžta, gūžtelė, gūžtelytė,
na ir kas, kad be paukščio?

Paukščiai slyvmedžiuos glaudės ir baudės giedoti!
Dvi zylės, mėlynais bei šviesraudoniais balsais,
ar kitokiais, vienas Dievas jas žino! Betgi tos
gūžtos, gūžtelė ta, gūžtelytė man vienam jau pri-
klausė, beveik buvo mano, – suvyta iš šerelių, iš
arklio plauko, karčių ir uodegos, iš viso to, ką
naudodavom savo vaikystėj, rišdami meškeres, žie-
vėdami meškerykščius, iškirstus iš lazdynkrūmio
su rusvais, su dvilypiais, keturlypiais ir šešia-
lypiais, auksuotais, perauksuotais deimantais, in-
krustuotais riešuto kekėse…


II

Kažin koks svaigulys mušė į galvą, laikės pakau-
šyje, sklido iš lūpų, pirštais norėjau jas liesti,
prisimindamas Tavo, kurias aš nuploviau, nudeginau
savo aistra, – nereikia man svetimo geismo, nei pėd-
sako!
Viską išdeginau ir nutryniau kaip TUTANCHAMONAS iš
seno Egipto meldynų

 

(tai ten įsisukdavo vėjas, kai
įbrisdavo mažas berniukas, klau-
sydavos nendrių, volungės, afri-
kietiškos strazdo giesmės, perte-
kęs savo kūrybos bei erotizmų, tai
tenai, tai tenai…)

(…) murzina, išsipaišiusi veidą ir smakrą atplaukdavo
jo mergaitė, ištrūkusi iš auklių, iš prižiūrėtojų,
brolių, tėvų prieglobos, pašiurpusia oda,
rausvu liežuviuko galu ji lytėdavo džiūstančias lūpas…


ŠVILPYNĖLĖ IŠ NENDRĖS AR MOLIO!!!

(...) kaip užtemdavo sąmonė, kaip užtemdavo sąmonė!
Svaigulys vien tiktai pagalvojus, jog ateisi, jog
gulsies, jog būsi šalimais!

III

Aš žinau, jog žydėtų man girios, apylinkės, o ir
visas kraštovaizdis daug platesnis, debesys, sniegas
iš pusės šiaurinės, vanduo, vanduvos Tavojo kūno
baltumo:

 

netgi Saulė nėra jo bučiavus, dievas Ra
nėra jo lytėjęs, – Tu buvai sukurta man iš
jo kraujo, jo šviesos ir jo aukso,
iš jo sėklos, kuri deimantinė, bet
nėra jis Tavęs anei matęs, anei lytėjęs…


EPILOGAS

(...) Vėjas jau tilsta meldynuose, dangus nendre rašo
Tau laišką, debesys audžia kuo plačiausias skaras
papiruso, – mano laiškui ir Tavajai širdžiai…
JUK TURIU PASAKYTI, turiu pasakyti:

 

upė jau susisuko į audeklą, – tai bus
mūsų guolis, dangus išsiaukštino ir
susiskliautė virš galvos, – tatai bus
mūsų padangtė.

Juodas, baltas ir strazdanotas, rainas, pilkas, melsvas,
auksinis yra Tavo grožis, lūpos, plaukai, Tavo ausys ir
kaklas, krūtys, visi sąnariai ir slanksteliai, –

 

toks didingas šitas švytėjimas!
Be jokio atšvaito, – tai daugiau
nei tikrovė, svaja arba sapnas,
o mergaite, o moterie, o sesuo,
iš kurios gimsta motina, o
palaimingas

ŠEŠĖLI,

 

slenkąs nuo krūtų linkui strėnų, pilvo, šlaunų,

dar žemiau, vėl kelies ir dabar jau aukštyn, per kulkš-
nis iki šakumo, tarpvietės, iki savo šaknų ir šakų, ša-
kelyčių bei lapų, – esi ŽYDINTIS DIEVO NASTURTAS,
Tavo atšvaitas Nilo gelmėj, dumbluos, molyje ir danguj,

 

kursai dvyliktajam rate iš dešiniosios,
O TAU KAIRIOJOJE PUSĖJE

   

su zylutėmis, kurios beldžia į langą.




Moters kūnas vonioj už užuolaidos

– – – ak, matyti vien tai, ką norėjo laukuos
pasiklydęs berniukas – – –

       I

Regiu, kaip prausiesi. Pirmėliausia įžengi kilni ir nuoga, nuo nieko nepriklausanti karalienė, niekam nepriklausanti. Savo padais, pėdom ir plonyčiais pirščiukais čiuopi vonios dugną, baltą marmurą, dryžą, išjuostuotą šiek tiek tulpių, šiek tiek lelijų spalvom, kurios svaido atspindžius, meta juos aukštyn, apjuosdami klubus ir juosmenį, užskliausdami ties lubomis šitam vos įžvelgiamam limbe, dangaus ir pragaro priešangiuos, drignėj mėnulio, kada dangus po lietaus –

 

TATAI BŪNA VASARĄ –

       – – – per atvėsusį orą, vidudienį, priešaušrį, naktį arba vos prasibudus, nesvarbu, absoliučiai, visai nesvarbu. Juk svarbiausia – matau tiesiai arba savo lapotoj vaizduotėj –

 

šaltą akmenį, lygų ir baltą, ir ke-
liantį vėją bei šiurpą.

      
       II

       Tavo oda pašiurpsta, bet tik laikinai, kolei čiurkšlė vandens ima glostyti Tavo blauzdas, paskui aukštėliau, po to šokteli virš galvos, vanduo plūsta žemyn, atgaivindamas, glamonėdamas nugarą, juosmenį, strėnas, palaimos kauburėlį… Plaukus prausiesi, tuos plaukus, tamsius šerelius nelyg žirgo, eiklaus, elastingo. Tavo plaukai ima šiauštis, džiūgaut, garuoti, skleisdami vos užuodžiamą nakties aromatą. Strėnos, krūtys ir pažastys, ir alkūnės, kaklas, sprandas kiek palenktas ir galva, akys, virpa blakstienos. Visa tai vandeny, visa tai po čiurkšlėm (kaip pavydžiu tiems purslams ir pursloms!). Numazgojai jau viską, kas dar neseniai buvo vien siautulys ir palaima, skleidė nežemišką šviesą, elektrą, kaitrą, neturinčią jokių apribų. Aš buvau tas raudonas karalius iš Lidijos, Tave sergėjo mažas rusvutis šunelis ties uždanga, kaišiojo savo geidžiantį, skvarbų liežuvį…

       III

Kambarys buvo pilnas elektros, ne tos, o anos, kuri Tavojo kūno, – indaujoje ėmė šokčioti sidabriniai šaukšteliai, taurės glaustės, virpėjo viena po kitos, o ir antkaklis pamestas, antkaklis to šunelio, žiūrinčio į Tave, nesuvokiančio – o iš kurgi, iš kur kūno grožis, goslumas, šiluma, spinduliavimas, gobiantis, užliejantis, panardinantis, prausiantis jautrų kailį.

       IV

Oda, gerai išdaryta, išdirbta, ištempta, sutepta ir išglostyta. Senųjų meistrų papročiais, įpročiais, supratimu bei išmanymu savo dalyko. Dar viduramžių ir Renesanso, kada žmonės daug geriau aprėpdavo kūną, alebastrinį, vos parausvintą, rožinę ausį, irgi metančią atspalvius, skystą šviesą visom keturiom pusėm, ant grindų, kvadratėliais, šilko, gėlių, siuvinėtų ant sienos, Ožiaragio ir vienaragio krūmynuos. Viskas žydi mažyčiais žiedeliais, plasta aistros ornamentais, ten, Tavy, o laimingas slyvų medeli į rudenį!

       V

O, kaip geistina, kaip neleistina tai matyti, o matau, o žaviuosi tuos rusvu, mėlynai spinduliuojančiu kūnu. Tavo akys purslotos, vokai nuleisti, rankšluostis, ilgas ir žalias, apima juosmenį (aš jam pavydžiu!). Tai galėčiau matyti iš kitapus, t. y. iš tenai, kitos pusės, jeigu akys būtų kaip paukščio, jeigu būčiau kitaip sudarytas. Iš priekio ir iš užpakalio, tie smulkučiai pursleliai, plaukas įstrigęs burnoj, – tarsi kandžiotum šiaudą išdykėlėj mūsų vaikystėj, malūnų, laukinių vandens malūnų ūžesy
– – – pasilenk, pasilenk, kad matyčiau geriau, kas man Tavo užuolaidos ar šunelis, vis vien juk matysiu daugybę gūbrelių, linkių ir išlinkių, raumens, aptempto tarsi dundantis būgnas
iš jauno buivolo odos… To, kuris lekia iš karščio, nežino, kur dėtis – – –
– – – rankšluostis mus apjuos, nuramins baltos, šiugždančios, standžios paklodės, pagalvėlė, kur spurda iš drovesio, žalia, beveik išauksėjus gėlė. Atgijus, gyva, siuvinėta.

       VI

Antys atšilusioj upėj, pavasario kuosos, juosvi jų sparnai, aštriasnapės, – pilka, blausu, saulė kalas pro rūką, po tavo sparnu ilsis mano burna… Arba viskas slepiama rūbo, kuris prisiglaudė, glamonės (pavydžiu!), – tai neleistina, ilgu, per ilgu, lig vakaro. Dienos snaudulys, persmelktas geismo, slopaus, verčiamo tai į darbus, tai pinigus, bombas ir lėktuvus, nuogąstį, ilgesį, styrančio bokšto vienatvę.

       VII

Ak, dėkoju už ilgesį, už goslumą ir išgąstį kūno, tolima artima – viskas dabar jau sutampa, negali atsiplėšt, atsiskirt nei nutolti, priartinti. Kūnai, kur vejas ir pinas, kaip damaskinis, senas, kaip kardas iš įvijų – plieno. Iš Damasko, iš ten – kaukolėj, mintyse, galvoje. Pienas, pieno lašai ant įkaitusių lūpų.
Vandenį tą mylėk, vonią, vaikus, rankšluostį, pilką ir žalią, – leidžias dabar vieną šlaunį apvijęs, šunį, mane… Kas ne šito pasaulio, nėr jokio reikalo slėpti – spinduliuoja ir maišosi trigubas vėjas. Šiugžda, šlama, nelygu prie upės jau išskalbtos ir iškrakmolintos baltos antklodės, vėjas ir vandenys – srūva.


Fleita ir varnėnas, švilpiniaujantis į pavasarį

Sniegas baltas ir minkštas kaip tavo pečiai,
kaip šermukšnių kekės prieš aušrą,
kekės raudonų šermukšnių sniege, ant
užšalusios upės, leduose, kurie šyla
nuo atskridusių paukščių iš Šiaurės,
svirbelių, raudongūžių, zylučių…

Zylės būna visokių spalvų: baltos,
mėlynos, mėlyngurklės, raudonos,
zylės būna kaip Tavo burna
arba lūpos prieš aušrą, prieš aušrą, –

 

tada, kai gimsti ir numiršti iš naujo,
per naują, naujai… Tu dejuoji, o aimana
sunkias iš giliai, iš didžios gilumos,
iš tos upės, kuri man beveik nekalba.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ko dejuoji, širdie? Aš juk myliu Tave
kaip tą sniegą, baltą ir rausvą su
nukritusiom kekėm šermukšnių,
ko dejuoji, širdie, mano sese,
moterie snieguose ir ugny?

Ugnys, vis plieskiančios, įsiplieskiančios,
kibirkščiuojančios ugnys pavirsta į ledą,
ledas į vandenį, viskas srūva žemyn,
viskas teka tom upėm, kurios baigiasi
mariose ir danguje, melsvame danguje,
sniego popieriuj, – viskas baigias pas Dievą
ar Nieką, viskas tirpsta, kol žemėj
išaušta pavasaris,
kol mojuoja Tau beigi man, o ir zylėms,
kurios jau nuskrido, – žibuoklė.

 

Vieną sniegą, vieną ugnį ir ledą,
vieną vandenį ir daugybę šaltinių
iš požemio aš nešu Tau, nešu
tavo gimtąją dieną, –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Daug jau metų prabėgo, sesuo,
upių daug nusruveno su savo šaltiniais.
Grįžulas jau šimtą tūkstančių atsisuko
ir atriedėjo, nusisuko ir vėl nuriedėjo,
sesuo, žvaigždės – irgi, jos mūsų
seserys, andai buvo jos mažos, su
perkelinėm suknelėm, o berniukai
su sportbačiais, kepurėlėm snieguotom,
šermukšnių išraudonintom lūpom, –
jie kalba išpažindami Tau savąją meilę
nevykusiais žodžiais.

Aš taip pat kitados taip atrodžiau, buvau panašus į tą Grįžulą, į žvaigždes, kurios netekėdavo ir nesileisdavo – – – – – –

 

negi dar nevėlu, negi dar nevėlu,

   

negi, negi, ak, negi! Išpažint

savo meilę, sniegą, upę, zyles, kurios skrenda negrįžtamai į šilus, kur jonažolė rauda?
Širdį skauda, sesuo! Skauda gėlę, sniegą, šaltinį. Būk šaltinis, kuris nepaliaujamai teka, jo vanduo mėnesienoje skina žvaigždes, slepia savo užanty ir neša Tau dovanų. Du, tik du mėnulius, jaunus kaip Tavo pečiai, liaunus kaip krūtys, apvalius tarsi pilvas – – –
Ten užgimsta mūs vynas skaniausias, vynai, kur iš požemių, meilė, kuri tiesiasi saulėn, šviesi ir skaisti kaip žibuoklė su rožiniais polūpiais, su baltom, su raitytomis gijomis, su siūleliais iš aukso, sidabriniais varpeliais užanty –
Jie skamba, paklausyk, kaip jie skamba tada, kada niekas negirdi. Tik mudu, tiktai mums lemta šią melodiją girdėti, sesuo, mylimasai vainike, zyle mano širdies, širdie mano
zylės – – –

 

ta melodija – ji kieno? Nejau to paties strazdanoto
berniuko?




Vietoje užsklandos: baltieji lelijų žiedai

 

Mauruoto liekno viduryje
Baltesnės už balčiausį sniegą…

   

 
K. Binkis. „Vandens lelija“

 
Atsimenu, dar menu tas visas lelijas:

 

žydėjo, davėsi, sklaidėsi,
ypač žali buvo lapai ir polapiai
rudeniop tvenkiny netoli
Buivydiškių sukežusios dvarvietės…

 
(Tarnaičių kambary tebedegė žvakės, kažkas kirkino jas,
panelytė lapas po lapo vartė markizą de Sadą…)

 

 
Betgi aš buvau toks įtūžęs, man jau
šakės, man viskas velniop,
nusiminęs, palūžęs tetroškau
nulaužyti kakliukus
toms pakvaišusioms gulbėms,
šnypščiančioms palei krantą,
kaulijančioms pašaro (bulkos arba saldainių!)
savo ruduojantiems mažvaikiams…

Kokia baisi yra beprotybė ir klaikas! Visas šitas

 

gyvenimas, baltos lelijos ir gulbės,
jų lizdai jau seniai nušviesėjusiuos melduos,
nendrėse, nepasiekiamuos man vandenuos,
meilė, vaikai ir poezija

(jeigu norit…).