Dvitaškis, kaip koks firminis Kęstučio Navako poezijos ženklas, jau įsigėrė į jo eilutes, strofas, eilėvaizdį ir tapo kone gerą gyvenimą žyminčia poetine etikete. ,,Mes gėrėm žodynų degtinę / ir pagirios būdavo sunkios“, – kadais parašytame eilėraštyje ieškočiau dvitaškio poezijos kilmės. Tos ,,pagirios“ išties nepraėjo be pėdsako. K. Navako žodžiai nušlifuoti, ritminiai eilučių krūviai subalansuoti, eiliakalystės menas artimas H. Radausko juvelyrikai. Turbūt nemažai tų pagirių ir būta, siekiant verbalinės nirvanos ar bent jau galuojantis visus poetus ištinkančia žodžiavimosi liga. Iš čia, manykime, ir dvitaškis, originali ritmo skirtis. Tie dvitaškiai sakinio pradžioje atrodo tarsi pasityčiojimas iš natūralias emocijas niveliuojančių „emotikonų“, vadinamųjų ,,smailų“ („šypsenų“) sutartinėje interneto ir mobiliųjų telefonų kalboje. Grafeminiai K. Navako eilėraščių žmogeliukai nesišypso, jie kalba. Vietoj amerikietiškosios kultūros stereotipo iš lūpų jiems byra raidės ir sakiniai. Tai dvitaškio poezija, įkvėptai besiaiškinanti ne tik santykius tarp daiktų, jausmų ir žodžių, bet ir vieną kitą egzistencinį santykėlį ar konfliktus tarp skirtingų ,,ars poeticų“.

       Kalbėti apie K. Navako poeziją nėra taip paprasta, kaip apie kokio kito tos kartos poeto: nei čia aiškios įvaizdžių sistemos, nei vienatinio rašymo metodo, o ir temos – visos miglotos, nesugaudysi, kur mirtis, kur meilė, o kur tiesiog apatija. Idėjinės programos (keičiame pasaulį iš pagrindų) nėra, pasaulėvaizdis neryškus, kažkodėl truputėlį jūrinis ar romantinis (vis burės, vėjas, debesys, pirštai, kraujas ir pan.). Nepavadinsi to filosofavimu, nes tai jausenų refleksija; intuityvusis abstrakcionizmas, nelauktą ir netikėtą banalybės spindesį pastebinti žiūra, kurią galima būtų kritikuoti už rimo neįmantrumą, bet negalima nesimėgauti jos grakščiu, raibuliuojančiu sklidimu, nors ištarmė, regis, nerūpestinga tarsi virtuvės pokalbis:

      
       Skliaustais (antrinė esatis ar jo galimybė) apkabintos veidrodinės žodžių formos skamba kaip dialogiško kalbėjimo, kurį rodo ir pavadinimo kreipinys, siekiamybė ir įgyvendinimas. Nuolankumas, išpažįstamas kaip išsiugdyta rašančiojo savybė (piemens metafora yra užuomina į pastoralinį veiklos pobūdį), gano upę – Herakleito įprasmintą laiko slinktį. Eilėraštis neretai sukelia kalbėjimosi su skaitytoju įspūdį, nors, atrodytų, tai paties kalbančiojo kreipimasis į save; invokacijoms dažnai vartojamos įvardžio ,,tu“ formos:

      
       Jeigu recenziją būčiau pavadinus ,,atspėtomis formomis“ ir rašyčiau norėdama atsekti poetinę K. Navako mokyklą, turbūt kalbėčiau apie prakilnias, beveik graudinančias H. Radausko ,,Kaštanas pradeda žydėt“ tonacijas ar kitų dendiškųjų estetų panašumus. Vis dėlto reikia pripažinti, jog K. Navakas kuria savitą poezijos mistiką ir metafiziką, tvirtai remdamasis lietuvių literatūros tradicija ir išmokęs virtuoziškai sustyguoti kalbos melodingumą. Asindetonas (o ir mažosios raidės), kuris turbūt tapo neišvengiamu kone kiekvieno šiandien rašančiojo garbės reikalu, padeda paversti eilėraščio ,,tvėrybą“ (ne tik autoriui, bet ir suvokėjui) stiklo karoliukų žaidimu, liūliuojančia ritmo ir rimo galia įsukdamas tas emocijas, kurias pažadina ir gera muzika; net kai esama su eilėraščio visuma lyg ir nederančios ironijos ar nepamatuoto sarkazmo, jie inkorporuojami taip, lyg būtų organiškai išaugę iš apgaulingai nostalgiškos lyrikos:

      
       Kičinių atvirukų ir kitų šmaikščių mažmožių mėgėja W. Szymborska panašiu principu konstruoja savosios poetikos paradoksą: buitines, netgi juokingas detales derina su egzistenciniu rūpesčiu ar rimtu atsidusimu. K. Navako eilėraštis įprastinėje lietuvių eilėdaroje – kaip sudėtingesnė šokio figūra (sukos – atvirukuos – tušinukuos; bitės – ardės – bevertis), turinti barokinio pastišo. Ryškios spalvos semantiškai galėtų būti siejamos ir su paaštrėjusiais pojūčiais, ir su pigia, kičine, papūgiška išorybės pasiūla – o galbūt šitos abi prasmės netgi susintetinamos. Sprendžiu iš to, kad atrakcionams, jei neklystu, prilyginamas eilių rašymas: ,,kad netroškot šito parko bet jį jums vis tiek išrinko / juk čionai garsiau nei girdis bei ryškiau negu matai“ (p. 14). Poezija yra koncentruotai išreikštas tikrovės patyrimas, dažnai lydimas tragikomiškos jausenos, kuri atsiranda į vieną sulydant aukštuosius ir žemuosius pojūčius, sublimuojamus tekste. Iš čia rašančiajam kyla ir tylos (tuštumos?) reikalingumas, atpalaiduojantis nuo kūrybinės sinergetikos įtampos (,,tik tarpai tarp žodžių / apsaugantys kiek nuo pasaulio“, p. 15). Secesija ir yra tas vidinis pasitraukimas į save, vienatvės būtinumo įdaiktinimas. Žodinė K. Navako tapyba (,,parafrazė“, p. 24) kartais pereina į kinematografinį būties poetizavimą (,,kvietimas“, p. 39) ir rodo gero skonio kultūrinių paralelių pajautas. Sonetuose, kurie pagal K. Navako versiją turėtų būti lyg kažkoks naujai atrastas klasikinio eilučių rikiavimo ir verlibro viduriukas, esama gan lakoniško trieiliavimo, artimo dar ir rytietiškai manierai. Vieną radau, kur turbūt rašoma apie epigonus: ,,tuščiaviduriai / lyg drabužiai iš spintų // pabėriau jiems saują / spalvotų skiautelių: renka / parsinešę klijuoja ant lapų // vėliau jau ir patys / eidavo link manęs su // blyksnio baltumo popierium // : nuo jo šviesos akli“ (,,šeštas“, p. 61). Cikle ,,iš nežinomo poeto dienoraščio“ kartojasi popieriaus baltumo motyvas, koduojantis, kaip spėju, ne tik rašto, bet ir apvalančios, nuskaistinančios tylos patirtį: ,,kažkas mane dar skaito: kažkas kvėpuoja mano miazmom: kažkam patinka – keisti / man tie žmonės: nuo puslapio šviesos balti // turbūt jie serga kaip ir aš“ (p. 77). Nemažai dėmesio skirta komiškai skausmingo santykio tarp neabejotinai išskirtinio savęs ir tarpusavyje prieš jį susivienijusių kitų nustatymui, apibūdinimui ir ištyrimui: ,,aš pilnas stalčių kiekviename po tetą ar pusbrolį. po kaimynę su vazonėliu klykiančių krokų. geriau gyvenčiau ant bėgių ir per mane važiuotų nepažįstami“ (p. 73).

       Nepaisant K. Navako bibliofilijos, knygoje nepiktnaudžiaujama nei bendrakeleivių vardais, nei pavardėmis; jeigu kas ir paminėtas (Hölderlinas, D'Artanjanas, Baskervilių šuo ir t. t.), tai saikingai ir neydingai, neapkraunant teksto inteletualinių pamatų akmenimis ir intertekstine puošyba. Priešingai, dauguma autoriaus eilėraščių įtartinai ,,kajokiški“, meditatyvūs, nuščiuvę.

      
       Galima būtų sakyti – miniatiūrinis K. Navako manifestas, sutrauktas ligi kelių sakinių. Tariamai atsainus ,,rašau. ką man veikti“ iš tikrųjų yra rašymo judesio orumą liudijantis apsimetimas. Minimali, asketiška daiktinė erdvė, žaismingas ir nepretenzingas santykis su ja, nebanalus tylos ir amžinybės troškimas. Švytintys akmenys ir neįjungtas televizorius – girdimai nebylios plastmasės ir negirdimai bylios uolienos derinys, neautentiško ir gryno būvio samplaika.

       Knygos struktūra paprasta ir harmoninga: pirmas ir kiti du skyriai (antras ir trečias) skiriasi kaip klasikinė muzika ir sunkusis rokas (ar džiazas, švelniau tariant). Man įdomesnė klasikinė dalis, nors išdžiazuotas verlibras irgi turi specifinio žavesio, tik kaip forma dėl masinio vartojimo yra kiek pabodęs. Valdydamas poetines formas ir pavidalus K. Navakas jau yra pasiekęs tokį meistriškumo lygį, kad galėtų imti ir rašyti hegzametru, jei tik jam šautų į galvą. Pati eilėraščio „tvėryba“ išoriškai gal kiek panaši, bet iš tiesų visiškai priešinga, tarkime, V. Braziūno monotonijai – į ketureilio krinoliną įspraustas eilėraščio turinys nėra šiaip verbalinis audinys; jis yra veiklus pats savaime, steigiantis formas ir pavidalus, vaizdus ir čia pat juos komentuojantis.

       Užsiimti poetinių K. Navako mįslių spėliojimu gali tik žmogus, gerai išmanantis fleitas, gero gyvenimo dėsnius, estezę. Laiko turintis žmogus, kuriam nebaisu skaityti eilėraščius, nuosekliai šokinėti eilučių laipteliais, atremti jų dvitaškio akių dūrį. Patirti milimetrinius laiko laimėjimus tarp kilometrinių vietos pralaimėjimų. Fleitos turi švelnius, sidabrinius balsus, garso eleganciją, oro pūtimo sistemą. Tai turi ir K. Navako poezija, užrašyta tariamai atspėjus mįsles, bet nenuspėjamai užsikrėtusi jų narpliojimo svaiguliu.