Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi.

       G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų.

       Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius. Kultūroje esama kažkokių universalių, antlaikiškų, neistoriškų veiksnių. G. Beresnevičius ir buvo pagavęs tuos nekintamus kultūrinių mechanizmų principus, atradęs žmonijos sąmoningumo konstantas, ir tai teikė jam interpretacijų laisvę bei jėgos minties skrydžiui. Jis sukosi virš mūsų gyvenimo lyg koks erelis, iš savo aukštybių kasdien rasdamas kokio nors intelektualinio grobio, kurio mes nepastebėdavome dėl savo stereotipinio mąstymo, dėl perdėm praktinio požiūrio į daiktus, ir pamėtėdavo laimikį mūsų dvasios puotai. Ir nesvarbu, kur šis laimikis būdavo atsainiai numetamas – į mokslinius leidinius, literatų spaudos puslapius, ryškiai blizgančius komercinius žurnalus (sibaritinė „glianco kultūra“) ar net į manieringos „Panelės“ puslapius – visur matydavosi kokybė, visi atpažindavo G. Beresnevičiaus ženklą. Tai buvo konceptualumo ir virtuoziško minties žaidimo kokybė, nes šiaip su jo tekstų materija redaktoriams kartais tekdavo gerokai padirbėti. Pačiam autoriui jų forma nebuvo itin svarbi, jam buvo svarbiau pačiupti, pagriebti ir sutaršyti laimikį, o visa kita – redakcijų „virėjų“ reikalas. Ereliai su musėm nesiterlioja.

       Regis, jam nebuvo labai svarbi periodikai skirta eseistika, kurioje gvildendavo politines bei visuomenines aktualijas. Atmenu, suredagavęs vieną jo esė „Metų“ žurnalui, kurios buvau gavęs tik skriejančios minties draiskanas, paklausiau – ar jis norįs pažiūrėti? Atsakymas buvo be žodžių – tingus mostas ranka. Jam neberūpi. Mintis jau skrajoja kitur, o su tuo, kas padaryta, tegul taršosi paprastas skaitytojas, tegul juos bando atspėti neįgalieji, profaniškieji mokslo profesionalai. Bet į savo mokslinius darbus, manau, jis žiūrėjo daug rimčiau ir buvo labai kruopštus bei konkretus. Čia jis buvo kuklus ir susikaupęs. Taip pat ir gyvenime, bendraudamas su žmonėmis jis buvo kuklus ir draugiškas. Na, nebent ypatingais dvasinio pakilimo atvejais, kai atsiskleisdavo jo egzaltuota „šamaniška prigimtis“, – tada jis pasidarydavo impulsyvesnis, kartais nenuspėjamas. Atitrūkęs nuo savo ezoterinių mokslų džiaugdavosi gyvenimu ir žmonėmis.

       Jis buvo kitoks nei profesionalūs akademinės konjunktūros atstovai, kurie itin rūpinasi savo leidinių forma, moksliniu publikacijų svoriu, taip pat ir savo socialine reikšme bei išvaizda. Jie nešvaisto savo energijos ir laiko paprastų skaitytojų visuomenei, nes jiems tai nenaudinga, nepadeda akademinei karjerai. Savo veikalus jie kompiliuoja kabinetuose, o jų šventės būna saugiai uždaros. Hermetiškoje akademinėje aplinkoje iš mokslinių publikacijų bei laipsnių susikūrę vardą, jie vengia pasirodyti realybės spaudoje, vengia atsiverti kaip žmonės, nes už skrupulingai susilipdyto intelektualinio kiauto ar mokslinių bei pedagoginių titulų šarvo gali greitai pasimatyti vidutinybės prigimtis. G. Beresnevičius šiuo požiūriu buvo bebaimis, o jo vardas – net keista – niekaip nesuteršiamas. Prie šios asmenybės kažkaip nelipo jokie masinei kultūrai būdingi dvasios teršalai. Stebėdavausi, rasdamas jo pėdsakus vienadienių skaitalų sąvartynuose, bet ilgainiui pradėjau jį gerbti dėl tokio nekonformistinio elgesio ir vertinti iš pirmo žvilgsnio lyg nereikšmingus tekstus. Juk visa tai, kur jis rašė, yra gyva masinė kultūra, – joje G. Beresnevičius sėkmingai dalyvavo, nes išmanė jos veiklos principus ir dar iš viso to gavo intelektualinės naudos, peno apmąstymams. Net ir sąmojinguose „Panelės“ patarimuose ryški mokslininko mintis, tik ji čia demokratiškai bei geranoriškai priartinta prie jauno žmogaus ir padeda jam susigaudyti blizgančio prekių pasaulio ir agresyvaus seksualumo džiunglėse. Iš tų G. Beresnevičiaus patarimų, skirtų bundančioms jauno žmogaus aistroms nušviesti ir nukreipti jas tinkama linkme, būtų galima sudaryti įdomią – protingą ir šmaikščią knygutę.

       Tokio kultūros herojaus ir geradario galbūt ilgai neturėsime, nes tokie gimsta retai, o miršta greitai ir paprastai. Erelius nustekena vištos ir vištidė, kurioje jie priversti reziduoti. Tas plokščias Pilaitės statinių rajonas, kur gyveno charizmą į kairę ir dešinę dalijantis kūrėjas, yra pats tikriausias vištiškos, dvasią niveliuojančios architektūros pavyzdys, ir tokiai aplinkai atsispirti gali tik stiprios asmenybės. Į tokį rajoną geriausia parsibelsti naktį, kad aplink save nieko nematytum, o prabusti geriau kur nors kitur, akiai malonesnėse „vietos aplinkybėse“. Vienoje šio plokščio ir kvadratinio rajono pusėje dėl keistos likimo užgaidos gyveno mitų ir kultūros ezoterikas G. Beresnevičius, kitoje yra „įbūtintas“ Arvydas Šliogeris, taip pat į jokius profesionalumo rėmus netelpantis unikalus mąstytojas. Žinoma, ši dviejų mąstytojų dislokacija neva Karaliaučiaus krašte yra atsitiktinė ir nieko nereiškia, bet aš ten daugiau beveik nieko nepažįstu, todėl man tai atrodo simboliška. Unikalus mąstymas standartizuotoje plokštumoje – kuo tai gali baigtis? Egzistenciniu nerimu, intelektualiniu pykčiu? Ar dionisišku išsilaisvinimu?

       Beje, kuo skiriasi originalūs mąstytojai nuo profesionalų? Pirmieji kuria, antrieji atrajoja tai, kas sukurta kitų. Analizuoja, sistemina, aprašinėja ir pateikia tai kaip savo mokslinius veikalus, apsigina mokslines disertacijas. Susikuria akademinį bei socialinį statusą ir pagerina savo asmeninį gyvenimą. Antrųjų yra dauguma, juos pavadinčiau krituolių skaidytojų kultūra. Yra toks biologinis terminas. Jie gyvena laukdami, kol į jų lauką nukris koks naujas vaisius, atkeliaus kokia nauja knyga. Taip kuriamas konjunktūrinis mokslininko vardas bei statusas. Iš vadinamųjų šaltinių ir citatų. Beje, A. Šliogerio tekstas vengia citavimo kaip kokio užkrato, jo mintis su kitais autoriais bendrauja tik iš tolo, kaip su dvasios viršūnėmis, bet vengia tiesioginio parazitavimo, nepaisant visos perrašinėjimo teikiamos naudos ir mokslinio saugumo. Skrupulingai audžiamas „pažinčių tinklas“ sukausto ir nuslopina laisvą mintį. Yra ir daugiau mūsų originalių autorių, kurie ką nors cituoja lyg prisiversdami, ir tik todėl, kad to reikalauja akademinio žaidimo taisyklės.

       G. Beresnevičius tiesiog gyveno, nardė kultūros šaltiniuose, o ir pats buvo gyvas šaltinis. Jis bus cituojamas ir kasdien bus valgomas intelektualinis kūnas jo, – jis dar ilgai sotins amžinai idėjų alkaną mūsų akademinę bendruomenę. Jis bus svarus citavimo indekso elementas.

       Mokslas buvo svarbus ir G. Beresnevičiui. Tačiau – spontaniškas minties tapsmas, jaudinantis būties ryšių atradimas, kaip sąmonės įvykis. Visos teorijos jam buvo ne tiek loginės samprotavimų konstrukcijos ar abstraktūs modeliai, bet gyvos idėjos, – lengvai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos į bet kurias žmogaus dvasinės ir kultūrinės veiklos sferas. Todėl jo mintis tokia patraukli, o tekstai – įdomūs, išliekantys atmintyje. Šiuo požiūriu palankus, jaudinantis vaizduotę buvo ir jo tyrinėjimo objektas. Mitologijų ir religijų tyrinėjimai – tai savotiškas būties detektyvas su baisingu nežinomuoju, kuris slepiasi anapus mūsų proto, bet kurį mes stengiamės išvilkti į sąmonės šviesą – kol jis mūsų nespėjo nusitempti į savo tamsą.

       Visgi G. Beresnevičiaus žvilgsnis niekada nebuvo atgręžtas į save, jo tekstuose nerastume nebylios introspekcijos, intensyvios introversijos, hermeneutinės meditacijos. Jam nerūpėjo grynoji metafizika, abstraktūs būties principai. Žinojimas jam buvo magija – bendravimas su galių pasauliu, su dievais, žmonėmis ir stichijų dvasiomis. Manau, jis mažokai kalbėdavosi su filosofiškuoju savo kaimynu iš I. Kanto alėjos. Jo gaivališka prigimtis linko į konkretumą ir mėgo ieškoti dinaminių būties ryšių. Jam žinojimas buvo daugiau magiškasis nei mistinis veiksmas. Toks žinojimas reiškia valią valdyti, manipuliuoti, – jis teikia džiaugsmingą galios pojūtį ir yra organiškai susijęs su gyvybės balsu žmoguje.

       Na o meditacija, sunaikinanti subjekto-objekto priešpriešą, griauna magiškosios savimonės pagrindus ir veda minties keleivį į dvasios dykumą, kuri daug kam ir yra išsvajotoji amžinybė ir geidžiamas nemirtingumas. O kartu – tiesiog didysis Anonimas ir gyvenimo pabaiga. Gal G. Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus ir – gerai išmanydamas visų tradicijų ezoterines praktikas – tiesiog sustojo prie lemtingos ribos ir atsigręžė atgal, pasirinkdamas gyvų žmonių bei dievų pasaulį? Juk savo įvairiausiais pavidalais jis taip pat yra begalinis. Samsara neturi nei pradžios, nei pabaigos. O anapus jos nėra nei draugų, nei moterų, nei linksmybių. Ir kam tada per anksti veržtis ten, iš kur esi atėjęs ir kur vis tiek vienąkart teks sugrįžti? Geriau jau ilgiau pabūti su savo mielais artimaisiais ir smagiai bendrauti su be galo įdomiu mitologinių dievų pasauliu. Dievai yra įdomesni už filosofus ir asketus.

       Todėl G. Beresnevičiaus žinojimas buvo daugiau „samsariškas“, „rhisomiškas“ ir „vijokliškas“, horizontalus ir panoramiškas, besidriekiantis begalinėmis asociacijomis į begalinius kontekstus, o ne vertikalus ir užsidarantis, išnykstantis gelmėje. Pvz., A. Šliogeris į tą gelmę keliauja su kiekvienu nauju savo tekstu, ir jo balsas darosi vis tolimesnis, tylesnis. G. Beresnevičius – atvirkščiai, buvo vis garsesnis ir žinomesnis. Tai asociatyvaus mąstymo talentas, iš čia ir jo begalinio kūrybingumo paslaptis. Ypač eseistikos, – pradėjęs nuo vienos minties jis galėjo ją tęsti kaip panorėjęs, bet kuria kryptimi – kaip tas minėtas vijoklis. Jo eseistika liejosi kaip iš gausybės rago, nors jos episteminis modelis, jos rėmai likdavo tokie patys, todėl jo tekstai kartais darydavo monotonijos įspūdį. Jis rašydavo apie mūsų gyvenimo reiškinius vis kitokiomis metaforomis, bet minties matrica iš esmės likdavo nepakitusi.

       Kaip tik eseistika išryškino G. Beresnevičiaus asmenybės bruožą – tai labai socialus, visuomeniškas autorius – rašymas jam buvo bendravimo būdas. Jo tekstai būdavo tarytum kasdieniškas pasikalbėjimas apie visiems žinomus ir rūpimus dalykus, kuriems charizmatinė autoriaus sąmonė suteikdavo papildomų prasmių, sudėliodavo įsimintinus akcentus bei apversdavo svarstomą dalyką netikėta, kartais net komiškąja puse. Kartais tai būdavo ne kokie ypatingi minties atradimai, o tiesiog retorikos talentas. Autorius nenorėdavo atitrūkti nuo gyvenimo ir nukeliauti ten, kur nesiekia paprasto, profaniško skaitytojo mintis. Jis visada buvo demokratiškas, artimas ir ištikimas savo skaitytojams. Jis buvo tarp mūsų ir dalijosi mūsų rūpesčiais.

       Ir dar viena ypatybė. G. Beresnevičiui buvo svarbus galios jausmas. Gamtos galia, dvasios galia, valia valdyti, manipuliuoti. Bet man atrodo – nors gal ir klystu – kad jis neturėjo tiesioginio, gyvo santykio su pasauliu – per gamtą ir per žemę, koks kyla iš žmogaus praktinės patirties. G. Beresnevičius buvo tikras miesto žmogus, ypač gerai jaudavosi Lietuvos sostinėje, Europos didmiesčiuose, o į gamtą žiūrėjo iš intelektualinės distancijos. Nei ką nors sėjo, nei pjovė, neturėjo „žagrės atminties“. Per atostogas ar atsitiktines išvykas tarytum pasitikrindavo savo apsiskaitymą, nukreipdavo savo minties lęšius į gyvą gamtos paveikslą. Gamta jam buvo sukultūrintas vaizdinys, interpretacijos laukas, su ja mąstytojo nesiejo joks realus darbas. Gal vėl klystu, bet – palyginti su A. Šliogerio „praktine“ upėtakių bei sietuvų mistika – jam buvo svetimas net ramaus buvimo prie upės jausmas. Manau, jis negalėjo būti gamtoje šiaip sau, nieko neveikdamas. Nes jis realiai gyveno knygų ir idėjų pasaulyje, o jame minties kuriama „magiškoji“ tikrovė yra antrinė, virtuali ir tikro pasitenkinimo ji neteikia. Tai tik simbolinių reikšmių sfera, kūrybinga, istoriškai sąlygota sąmonės veikla. Joje žmogus susikuria savo kultūrinę reikšmę, bet anksčiau ar vėliau kultūros nuvargintam žmogui kyla nepasitenkinimas, egzistencinis poreikis ieškoti gyvesnio ryšio su pasauliu. O tai yra ne kas kita, kaip bendravimas su žmonėmis – gyvesnio ryšio nebūna.

       G. Beresnevičiui gamtos kontempliacijos buvo laikinas poilsis, o gyvenimo pulsą jis jautė tik būdamas su žmonėmis. Jam buvo būtini draugai, kolegos, kompanija. Kažkaip neįsivaizduoju jo vienišo, matyt, vienatvę pakelti jam buvo sunkoka. Magas visuomet turi į kažką atsiremti, jo sąmonė yra gyva tik interaktyvumo sąlygomis. Jam buvo būtini draugai. Ir neretai – draugus sujungiančios magiškos substancijos, šventi duonos laužymo ir vyno gėrimo ritualai. Misteriška, visiems mums žinoma aplinka, magiška Vilniaus vietelė, kur renkasi ne tik gyvi žmonės, bet ir žemiškas puotas baigusiųjų dvasios... Mes išgėrėme somos, ir mes bendravome su dievais...

       Būtis yra prieštaringa, ją sudaro protu nesuvokiama įtampa tarp gyvenimo ir mirties. Šitą įtampą išspręsti, ją sugriauti gali tik paradoksali sąmonė. Paradoksas – dvasią kaustančių kultūrinių formų ardymas, tai minties principas ir soteriologinis įrankis, nuo seno taikytas dvasinėse disciplinose. Tačiau, paverstas svarbiausiu žmogaus gyvenimo principu, jis naikina ir patį subjektą. Paradoksas gyvas kurdamas prieštaravimus, o prieštaravimai suveikia kaip sprogstamasis užtaisas, sugriaunantis visas įtampas. Didžiausias prieštaravimas buvo pats autorius, ir jame glūdinti paradokso jėga suveikė dėsningai. Jis tiesiog susinaikino, savo elgsena pasityčiodamas iš savo dvasinės galios, iš savo reikšmės, jis naikinosi tarytum mesdamas pasauliui kaprizingą iššūkį – kaip vaikas – žiūrėkit, kaip aš galiu, kaip man viskas nesvarbu! Jis seniai vaikščiojo ties gyvybės ir mirties riba, nes didžiausias ir esminis paradoksas yra vienkartinė gyvenimo ir mirties realybė. G. Beresnevičius tą paradoksalią situaciją išsprendė savimi. Jis buvo ne tik teoretikas, bet ir praktikas – jam mąstymas buvo reikalingas tik tiek, kiek jis padėdavo gyventi. O kai nebepadėdavo gyventi, tai vis tiek padėdavo, bet jau kitaip ir jau kitur. Ten, kur susitinka visi.