V. G. Bet diskutuodami mes tuos prisiminimus sureikšminame, juos įtvirtinam. Jei imsime ant kiekvieno kampo minėti kaip tik šito žmogaus prisiminimus, užuot kalbėję apie tų, kurie ir tada buvo laisvesni, ir prisimindami yra laisvesni – ar mes nedarysime meškos paslaugos? Jeigu Sigitas Parulskis nebūtų parašęs „omni.lt“ apie Aleksandro Pagrebnojaus „Eiles“, niekas nebūtų jų ir puolęs skaityt. Jūratė paminėjo R. Šavelio prisiminimus apie P. Širvį, kurie daug kur buvo pristatyti, dabar rengiama jau kolektyvinė atsiminimų knyga, bet neteko skaityt apie atsiminimus „Kur išaugo lietuviškas beržas“, kuriuos parašė Alfonsas Krasauskas, kilęs iš Obelių valsčiaus, kariavęs Antrajame pasauliniame, buvęs mokytojas. Iš šių atsiminimų sužinotume, iš kur P. Širvys toks atėjo. Autorius kartu su P. Širviu ėjo į mokyklą ir savo knygoje viską dėsto labai sąžiningai, daug rašo apie to krašto nuotaikas prieškariu. Tai net mūsų kultūros istorijai svarbūs atsiminimai. Bet tie prisiminimai parašyti Rokiškyje, juos užpernai išleido „Atkula“ (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos LIBIS centro duomenimis, ši leidykla yra išleidusi per 200 spaudinių, bet kiek žmonių apie ją žino?). Knyga, kuri turėtų lentynoj stovėti šalia R. Šavelio atsiminimų.

       J. S. Tai imk ir statyk. Kas tai turi padaryti? Aš apie ją išgirdau pirmą kartą. Kaip ir informatyvi Jono Griciaus knyga – ką tik atradau, nors išleista prieš kelerius metus.

       V. R. Žinoma, Jūratė teisingai sako, kad tie prisiminimai labai skirtingi. Bet juos galėtume grupuoti pagal vieną principą: valdžios ir ne valdžios žmonių knygos. Tai padėtų geriau suvokti ir L. Šepečio fenomeną. Galima būtų iškirti dar vieną atsiminimų „sklastą“ – L. Šepečiui vienaip ar kitaip pavaldžių kultūrininkų knygos.

       R. T. Visi prisiminimai laukia savo laiko, ir jie iškyla tam tikrais etapais. Išsekus represuotos visuomenės dalies kaltinimų energijai, ateina politikų kalbėjimo metas. Jie yra kantrūs, moka išlaukti ir pasireikšti pačiu jiems tinkamiausiu metu.

       V. R. Nyksta visuomenės atmintis, žmonės menkai besuvokia to represinio laiko ypatybes. Buvę valdžios veikėjai savo knygose lyg atsiriboja nuo kažkokių anonimiškų represijos struktūrų, nors kaip tik patys viską ir darė. Bet dabar atėjo laikas pateisinti save ir patvirtinti valdžios tęstinumą. Kadangi visi funkcionieriai sensta, o jie protingi, išsilavinę, gabūs žmonės, galintys pasisamdyti redaktorius; ateina metas, kai norima įtvirtinti tam tikrą istorinį požiūrį ir gerą savo vaizdinį toje istorijoje. Stengiamasi įteisinti buvusį partinį elitą, kaip svarbiausią Lietuvos valstybingumą išlaikiusią ir nepriklausomybę iškovojusią visuomenės jėgą, atstovavusią visai tautai. Toks požiūris turi tapti ir moksline nuostata.

       R. T. Iš tikrųjų prisiminimų literatūrą būtina kaip nors struktūruoti ir klasifikuoti. Prieš mūsų pokalbį užeidavau pasižiūrėti į tokio pobūdžio knygas – jų pilna, visi rašo kaip pašėlę. Atrodo, kad visus apsėdo praeities demonas. Ir viskas labai įdomu, svarbu, visuomeniškai reikšminga. Mėginau šį rašančiųjų atminties proveržį klasifikuoti remdamasis laiko kategorija, fiksuodamas: kada ir kokios prisiminimų knygos buvo leidžiamos, kokia tema, kokia tendencija jose yra vyraujanti ir koks yra kiekvieno etapo rašančiojo tipas. Išryškėjo lyg ir trys atminties literatūros bangos, kurias, pakeisdami vieni kitus, rašė: rezistentai, kultūrininkai ir politikai. Po Nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia prasiveržė sunkiausia tautos atmintis – tremtinių ir rezistentų prisiminimų knygos. Jos skaudžios ir teisingos, tai būtinas ir tikras istorijos liudijimas. Jos sukūrė stiprų emocinį foną, iškėlė martirologinę mūsų literatūros nuostatą, apie kurią pirmiausia ėmė rašyti J. Avižienytė. Tai knygos – kaltinimas, nukreiptos prieš nežmonišką sistemą ir jos vykdytojus. Nors šios literatūros personažai ir jų likimai nepaprastai ryškūs – iškart nustelbė bet kokį fiction literatūros dramatizmą – svarbiausia joje ne asmeniškumai („kaip aš dalyvavau didžiojoje istorijoje“), bet žmogiškumas, teisingumo siekis, o esminė jų tema – tautos likimas. Keista, bet pratrūkusi kaip keršto riksmas ši literatūra nebuvo kerštinga, anaiptol – joje girdėjosi ryškios krikščioniškojo humanizmo gaidos. Ji nebuvo estetiškai subtili, užtat labai stipri ir išraiškinga, ekspresyvi – kaip Evangelijų tekstai. Tiesiog stiprūs liudijimai, kuriuose ir buvo daugiausia tiesos. Antroji banga – literatų, menininkų prisiminimai, labai keista ir plati amplitudė, nuo Laimono Noreikos, Laimono Tapino, Vytauto Kubiliaus dienoraščių iki Vytauto Petkevičiaus ir Liudvikos Lisenkaitės. Tai – liberali ir individualesnė banga, kurioje jau svarbesnė yra asmenybių pozicija, jų santykis su epocha. Buvęs laikas sureikšminamas iš individualių, o ne iš kolektyvinės patirties pozicijų kaip rezistentų atsiminimuose. Kultūros dalyvių knygose svarbus asmenybės dėmesys sau, o praėjęs laikas įgyja ne tik politinę, etinę, bet ir estetinę reikšmę. Buvusio laiko matmenyje ieškoma kūrybingumo ištakų, asmenybės tapsmo prielaidų. Ir pagaliau trečioji banga – viską atokiai stebėję ir tyliai išlaukę savo laiko prabyla politikai bei valdžios žmonės su savo ar ne savo parašytais tekstais. Jie imasi charizmatinės užduoties – iš savo žinojimo aukštumų aiškinti profanams, kaip buvo iš tikrųjų, kokie tuomet sudėtingi dėjosi dalykai ir kokių pastangų bei išminties reikėjo jiems ginant visą tautą nuo mitologinės pabaisos – Maskvos Kremliaus valdžios. Kartais budelis darosi šventesnis už kankinį – tokia marksizmo išmokyta dialektika. Šitie prisiminimai patys rafinuočiausi ir iš skaitytojo reikalauja ypatingo išmanymo. Jie manipuliuoja slapta faktine medžiaga, kuri paprastiems mirtingiesiems buvo nepasiekiama nei tada, nei dabar. Šiuos tekstus reikia skaityti profesionaliai, kad jie patys demaskuotų save. Ir nepaneigiant fakto, kad juose daug autentikos ir tikrų dalykų, kad jie taip pat gali nušviesti giliąsias galių struktūras, avantiūras, sąveikas ir t. t. Taigi yra trijų tipų memuarinės literatūros autoriai: kolektyvinės atminties liudytojai, individualios saviraiškos autoriai ir anonimiškos personos, kurios savo impozantiškomis figūromis išreiškia ne tiek save, kiek galios struktūrų mechanizmus. Pastarojoje grupėje mažiausiai paprasto žmogiškumo, joje vyrauja marksistinio mentaliteto recidyvas – istorinio determinizmo jausena, suteikianti jų dalyvavimui valdžioje alibi statusą. Kadangi šis viską pateisinantis determinizmas šiandien nuėjo velniop, nes privilegijuotųjų klasę dengusi ideologija buvo klaidinga ir realybėje nepasiteisino, politikų atsiminimai dvelkia ir fatalizmu. Jiems teko itin sunkūs likimo išbandymai.
       Ir pirmai, ir trečiai kategorijai bendra viena – reabilitacijos tendencija: pirmieji besąlygiškai atmetė sovietų jiems primestą buožių vardą ir lageriuose nuskaidrėjo, nušvito kankinių aureolėmis, tretieji visu įmanomu apsukrumu kratėsi kolaboranto etiketės ir suteikė sau tragiškųjų kultūros ir istorijos herojų reikšmę. Pastarųjų tekstuose vis tiek jaučiamas buvusios galios, politinės reikšmės suvokimas ir paslėptas pasitenkinimo jausmas. Kad ir kaip ten būtų, jėga yra paskutinis ir nepaneigiamas šio pasaulio argumentas. Todėl, nuslūgus moralinės atsiminimų literatūros įkarščiui, paskutinieji prabilo stiprieji, jau ne tiek teisindamiesi ir bijodami visuomenės teismo (nes ši aktyvioji mūsų kapitalistinio pasaulio karta jau neturi istorinės atminties), kiek išdidžiai primindami save. Mūsų šiuolaikinei sanklodai jie tinka, nes pinigo ir ideologijos jėgos yra „susisiekiantys indai“. Tik pinigas pasirodė besąs daug stipresnis už nuogą ideologiją, o ir patys ideologai buvo godūs turtų, dažniausiai prasčiokiškos kilmės išsišokėliai, iš ištremtųjų bei eksproprijuotųjų kapitalo susikūrę sau privilegijas. Paauglystėje vienas draugas man išaiškino bolševikinės ekspropriacijos ir viso rusiškojo komunizmo esmę: kas turi, iš to – atimti, kas neturi – tam neduoti. Neatsitiktinai visi buvę rusų ir Pabaltijo kėgėbistai bei aukštosios nomenklatūros veikėjai pertvarkos metais pirmieji spjovė į visus komunizmo idealus ir politinės valdžios struktūras pavertė nusikalstamo pasaulio struktūromis arba tiesiog išdūmė į Ameriką pinigo kalti. Komunizmo tiesos ten jiems tapo ciniškų pasityčiojimų iš apiplėštos liaudies tema. Pirmoji mūsų laukinio kapitalizmo banga buvo pats tikriausias komunistinės sistemos paveldas. Komunizmas tai trečiai grupei – tikriesiems „galios žmonėms“ – niekada nerūpėjo. Todėl ir L. Lisenkaitė – nuoširdi, įsitikinusi komunistė, suprantanti sovietinę sistemą kaip visų skriaudžiamų vargšų globėją – mano klasifikacijoje lieka prie antros kategorijos autorių, o ne prie nomenklatūrininkų, nes ji turėjo savo įsitikinimus, turėjo aukštus principus, bet iš savo liūdnai pagarsėjusios komunistinės veiklos pati jokios naudos negavo. Naivi romantikė, arši kovotoja už teisingumą, savo atsiminimais ne apgaudinėjanti skaitytoją, bet apsigavusi pati – suklydusi visu savo gyvenimu (nors jai, žinoma, taip neatrodo). Ji – tikroji sovietinės ideologijos auka, – jos dabar kratosi ir patriotai, ir buvę nomenklatūrininkai, kurie savo atsiminimais kovoja vieni su kitais (nes vieni prarado savo turtą, o kiti, išlindę daugiausia iš kumečių genties ir įšokę į valdžios aukštumas, jį užgrobė). V. Petkevičius šioje situacijoje atrodo kurioziškai, net komiškai: pilnas savimeilės komjaunuoliškas chuliganas, „draugas mauzeris“ iš proletarinės tribūnos (jo tada tikrai reikėjo bijoti), iškritęs iš nomenklatūrininkų traukinio ir dėl to labai piktas. Begalinė puikybė, kuri ribojasi su savivale ir nepaklūsta partinei disciplinai, ir visam gyvenimui užgautos ambicijos. Liaudiškas komunizmas, suprantantis tik kumščio argumentus ir nepritampantis prie valdančiųjų klano, kuris visada buvo apsukrus, „politiškas“. Tai žmogus, kurį gudriai apgavo jo sėbrai – visa ta „grupė draugų“, apsukresnių turtų ieškotojų (rusiškas privalomas bolševikinės komunikacijos elementas, partinis kreipinys „товарищь“ primena ir liepia – „ieškok prekių“, tai banditinės kilmės kreipinys). „Tovariščui“ V. Petkevičiui iš sovietų sistemos reikėjo ne grobio, bet garbės, charizmatinės šlovės – vargšų draugas, didysis Lietuvos patriotas ir pan., bet toks egocentriškas naivuolis netiko nei bolševikų, nei patriotų valdžiai. Todėl jam ir liko daryti tai, ką darė visą gyvenimą – savo kūryba skųsti ir skųstis, kartais pamojuojant kumščiu, kurioje neliko šautuvo, mažai liko duonos, tačiau meilės niekada ir nebuvo, tik savimeilė.
       Už memuarų rašymo slypi ir turto klausimas. O kultūrininkų smulkmė visuomenei – kai sąskaitas suveda liaudis ir ponai, pirmoji ir trečioji grupės – nėra pati svarbiausia. Svarbūs yra tik tie, kurie kažką pralaimėjo arba laimėjo.
       Apibendrinus šią temą, ryškėja tokios tendencijos: aukos ir budeliai memuarinėje literatūroje keičiasi vietomis; aukų kaltinimus keičia budelių gynyba. Mes buvome ne budeliai, bet kirvis budelio rankoje, kuris kiek įmanydamas sukosi, spurdėjo toje rankoje, kapojo paskirus lietuvaičius, kad apsaugotų visą tautą nuo baisaus likimo. Beveik krūtine uždengę gynė tautos reikalą.
       Man iki šiol sunku atsikratyti subjektyvaus įspūdžio, kilusio dėl L. Šepečio vaidmens kultūroje: paauglystėje buvau jam labai dėkingas už knygą „Modernizmo metmenys“, kuri atvėrė langą į Vakarų meno pasaulį. Suprantu, kad turėčiau piktintis, jog apskritai buvome uždaryti, įkalinti, o ta knyga buvo tik ideologinis manevras, lyg kaulo pamėtėjimas, bet toks jau susidarė įspūdis: geras, impozantiškas dėdė, didelis žmogus, bet ir gudri lapė tauriai blizgančiu kailiuku. Nes visa kita, ką jis ten darė, man buvo nematoma, o ir dabar tebėra paslėpta.
       Taigi ta banguojanti atmintis, nuolat besimainanti atsiminimų literatūra... Istorinėje atmintyje stovi didelis rašančiųjų ego, kuris viską deformuoja, viską drumsčia. Nei fakto literatūra, nei išmonė.

       V. G. O kas toliau? Banga negali sustoti. Pakilusi ji turi nuslūgti.

       V. R. Po to turėtų ateiti jaunesnių tyrėjų karta, kuri jau nebežinos ir nebeprisimins sovietmečio gyvenimo gudrybių, niekur neužrašytų, tačiau visiems žinotų gyvenimo taisyklių, valdžios grasinimų bei gundymo atlygiu subtilybių. Dalis jų į tas subtilybes ir nebesigilins, juolab, kad joms suvokti bus reikalingi sudėtingi hermeneutiniai netiesioginio išskaitymo būdai, tad jie ims remtis jau įtvirtintais bendresniais požiūriais į istoriją ir istorinių asmenybių vertinimais. Vargu ar galima įsivaizduoti, jog nauja istorikų karta atliks desovietizacijos darbą.

       V. G. O gal iškils kitos subtilybės? Tarkim, jei dabar manęs kas paklaustų, koks nuostabiausias tekstas, parašytas apie TSKP XXV suvažiavimą, vykusį 1976-aisiais, pasiūlyčiau Gintaro Grajausko pranešimą „Mano miestas“ (skaitytas per X tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje, išspausdintas „Klaipėdos“ dienraščio priede „Gintaro lašai“ – 2006 m. liepos 26). Apie Klaipėdą norima papasakoti prisimenant save. Štai tas nuostabus tekstas:

       Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą – dabar sakytumėm, objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga, o pačių skaičių viduje tęsiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prisipildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiniu – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?
       Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsijungė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje vidurinio „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, jog į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę pro viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „Žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“ Pratūnojau ten nejudėdamas kokias porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir prisidengdamas prietema parbėgti namo.
       Gal tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje, kuriame iš esmės egzistuoja vien dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui. Bent jau kol sutems, ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

       J. S. Mūsų aptariamam žanrui kaip tik ir trūksta tokio tipo medžiagos – jaunesniosios kartos atsiminimų. Tokius „undergraundo“ atsiminimus į savo beletristikos knygas sudėjo Jurgis Kunčinas. Jis vienintelis tą medžiagą ir panaudojo. O daugiau nėra, kažkas iš mūsų ar dar jaunesni turėtų apie tai rašyti ir pateikti kitus požiūrio taškus.

       V. G. Kuo įvairesnė žiūra į „brandųjį socializmą“ yra labai reikalinga, ir kai ji bus užfiksuota, turėsime teisingesnį (gal ir netikęs žodis) vaizdą. Buvo ne tik LKP CK pirmieji ir antrieji sekretoriai, buvo vaikai, rašytojai, alkoholikai, karjeristai naturalis...

       J. S. Bet tai nebus strateginė linija. Nes istorikai neskaitys tų vaikų atsiminimų.

       V. R. Vaikų atsiminimai nepakeis išplitusių prisiminimų, taip pat ir istorikų sąmoningai ar nesąmoningai įtvirtinto požiūrio į valdžios tęstinumą, „tyliąją rezistenciją“ ir kitus dalykus. Juk vaikui tylųjį ar šiaip rezistentą prisiminti maloniau nei kolaborantą ar subinlaižį.

       V. G. Tada turi atsirasti dokumentinė proza, kuri formuotų teisingesnį požiūrį į mūsų istoriją.

       V. R. Regimantas iškėlė tris atsiminimų bangas. Sutikčiau, tačiau su viena išlyga – pagrindas tai bangai dėtas 1992-aisiais. Teorinis ir moralinis būsimos nomenklatūrinių atsiminimų pagrindimas – prieš dešiniuosius nukreipta Arvydo Juozaičio publicistika, teigusi, esą šie demonizuoją komunistus, kurie persivadinę LDDP yra pati demokratiškiausia, tikrai europinė partija, galinti pradėti naują Lietuvos istorijos tarpsnį. Tad jis ir agituojąs už komunistus valstybininkus, kurie esą stengiasi suvienyti tautą. Esu įsitikinęs A. Juozaičio sąžiningumu – jam išties labiausiai rūpėjo visuomenės ir tautos vienybė, tad visokias kalbas apie desovietizaciją jis laikė tautos kiršinimu bei skaldymu. Mano manymu, tam tikra desovietizacija būtų ne suskaldžiusi tautą, o bent kuriam laikui įtvirtinusi teisingumo (ir istorinio) nuovoką. Apribojus buvusios nomenklatūros galią, visuomenei būtų atsivėrusios kitos demokratizacijos galimybės. Nomenklatūros išteisinimas ir besąlygiškas LDDP veikėjų iškėlimas, laikant juos tikrosios demokratijos kūrėjais, padėjo buvusiam politiniam elitui tapti naujuoju politiniu bei ekonominiu elitu. Sovietinės nomenklatūros funkcionieriai buvo gan supratingi, tad nepuolė iškart džiaugtis liaupsėmis ir vaizduoti tikrųjų demokratų, o kurį laiką tyliai, tačiau ryžtingai vykdė vadinamąją „prichvatizaciją“ ir stiprino savo politinę galią. Tačiau po kurio laiko jiems jau parūpo patiems išsakyti savo požiūrį į istoriją ir pateisinti valdžios išsaugojimą.

       V. G. Bet aš tikiu, kad visada bus žmonių, kuriuos domins tuose kalbėjimuose ar rašymuose slypintys tikrieji dalykai, kurie perpras žaidimo taisykles, nesiduos suvedžiojami „fokusininkų“. Tikiu, kad visada bus vaižgantiškos nuostatos žmonių, kurie atsiminimų knygose ieškos tokių užfiksuotų situacijų, kurios atspindi kažką daugiau. Gal vis tiek žmonės atsirinks, kas yra tiesa ir kas – išmonė.

       V. R. Aš nesu toks optimistas ir savo pesimistinius pasvarstymus pagrįsčiau pora argumentų. Pirmiausia humanitarinių disciplinų būsena: sovietinės praeities tyrinėjimai nėra skatinami ir artimiausiu metu nebus skatinami. Tam reikalingos programos, finansavimas. Tokių tyrinėjimų neskatina nei valdžia, nei akademinis elitas – tie elitai kaip tik praeityje susikūrė savo gero gyvenimo pagrindą. Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, kas ir kokį poveikį darė kultūrai, kas ir kaip pelnėsi iš savo nomenklatūrinės padėties. Kitas dar svarbesnis dalykas tas, kad nyksta tautiškumo savimonė, nacionalinės sanglaudos jausena. Mažėja žmonių, kuriems tauta arba visuomenės rūpesčiai yra tokie pat svarbūs, kokie jie buvo, tarkim, Vaižgantui, pokario rezistentams ar iš tremties grįžusiųjų kartai. Iš Lietuvos per trumpą atkurtos Nepriklausomybės laiką išvyko bene septyni šimtai tūkstančių energingų žmonių, vadinasi, tautos gyvybingumas silpnėja, o visuomenės saitai vis labiau y^~ra. Kam žmogui knaisiotis po praeitį, ieškoti tiesos ar teisingumo, jeigu galima gauti Europos Sąjungos siūlomus pinigus už naujus projektus? Kam bereikalingi į praeitį nukreipti projektai, pavyzdžiui, socialinio ir kultūrinio sovietmečiu sukaupto kapitalo konvertavimas, senoji nomenklatūra ir naujasis politinis, ekonominis bei kultūrinis elitas, visuomenės demoralizavimas senajai nomenklatūrai virstant naująja.

       J. S. Ir dar pridursiu trečią argumentą. Kai paminėjai demoralizavimą, man staiga iškilo visas moralinių vertybių kompleksas, nes atsiminimai priklauso nuo sąžinės ir padorumo, kaltės ir atgailos. Šitie dalykai visuomenei dabar, deja, nerūpi. Štai be galo susireikšminęs A. Bieliauskas liudija, kad jam reikėję numirti iškart po „Kauno romano“, 1968 metais. Taip jis būtų „išpirkęs“ visas savo būsimas kaltes ir likęs šlovinamas bei garbinamas iki pat šios dienos. Cituoju iš IV tomo: „Šiandien nereikalautų iš tavęs atgailos už buvusias klaidas“. Tik už kokias? – klausia ir reziumuoja: „Atgailauti neturiu dėl ko“. Štai čia iškyla moralinės dimensijos klausimas. Žinau, kad V. Kubiliaus dienoraščiai, kurie jau publikuojami, taip pat sukels įvairių diskusijų, bet šis autorius visą laiką girdi sąžinės balsą, jaučia kaltę. Jis žino, kad turi dėl ko atgailauti ir savęs tikrai nepriskiria prie „teisingos kartos“. Tai iš principo skirtingos pozicijos ir laikysenos, nors žmonės iš tos pačios epochos, to paties literatūros lauko. Todėl vieną žmogų gerbiu, o dėl kito galiu tik apgailestauti. Išpūsti akis ir stebėtis dėl neva kaltės? Kokia vargana asmens savivoka, jei žmogus nenutuokia, jog jo vaidmuo buvo mažų mažiausiai problemiškas. Galiu suprasti L. Lisenkaitę, ji buvo partijos funkcionierė (beje, rusistė!), nuleista į Lietuvių literatūros katedrą sergėti ideologinio režimo. Bet rašytojas? Kuris laiko save psichologinio romano grandu, o pats turi tokių psichologinių problemų ir demonstruoja tokį savivokos laipsnį – tai tiesiog fenomenalu.

       V. G. Būtų labai įdomu, jeigu profesionaliai psichologiją išmanantys žmonės perskaitytų V. Kubiliaus dienoraštį, A. Bieliausko rašinius – kaip jie vertintų šių tekstų rašytojus?

       J. S. Dienoraštis rašomas sau, tai kas kita nei memuarai. Santykis su savuoju „aš“ abiejuose žanruose gerokai skiriasi. Dienoraštyje „aš“ yra kenčiantysis, o memuaruose – šlovingasis. Tas megalomaniškas atsiminimų ego – jis iškreipia proporcijas ir keičia spalvas, o pats sau – labai atlaidus. Jis taip jaukiai užpildo savo pasakojimą buities ir psichologinėmis detalėmis, kad ir mums tampa toks mielas, žmogiškas, sukelia empatiją...

       V. R. O išgyvenantis dėl savo kaltės mums tampa žavus, artimas ir pateisinamas...

       V. G. Jis tampa literatūrinis herojus!

       J. S. Jis didingas, nes, kaip įvardijo Regimantas, turi tragiškąją kaltę. Kaltas be kaltės. Tai – savotiškas heroizmo elementas.

       V. R. Kaltės klausimas žmogui – vienas esminių. „Tyliosios rezistencijos“ išstumia kaltę – prisiminimų herojai nebejaučia jokios kaltės, nors gali kartais ja ir pažaisti. Juk jeigu tu priešinaisi jau anais laikais – tai kas ir kuo gali tave kaltinti? Kas gali tave teisti, jei tu, kaip rezistentas, pats prisiimi teisėjo vaidmenį? Bet kaltė dėl savanoriško nuoširdaus tarnavimo valdžiai vis dėlto pasąmonėje kirba. Šitai liudija ir pacituotas A. Bieliauskas. Antraip, kodėl jam reikėtų taip arogantiškai gintis? Kam jam kalbėt apie atgailą? Nors jis tarytum negalvoja apie kaltę, bet staiga jo tekste išnyra klausimas – kodėl man atgailauti? Klausimą kildina gilesnis, neįsisąmonintas kaltumo jausmas, tad dokumentų lavina ir norima tą jausmą nuslopinti ar užmaskuoti. Žmogų išduoda pati kalba, išsprūstantys ir prasprūstantys pro sąmoningus įsitikinimus žodžiai bei sakiniai. Beje, tokių „prasitarimų“ esama ir V. Kubiliaus dienoraštyje. Kalba, rašymas ima „iškalbėti“ kitus, pačiam sau nesuvokiamus dalykus. Kalba kartais sako ką kitą, nei teigia kalbantysis ar rašantysis. Sakai viena, bet iš pasakymo staiga išnyra ar po kurio laiko ima rodytis ir kažkas kita. Kažkas rašantįjį graužia, jaudina, nepaleidžia, verčia dokumentų kaugėmis šizofreniškai teisintis ir teisti. Reikia ugdyti profesionalius skaitytojus, tada lengviau būtų susigaudyti atminties atsiminimų spendžiamose pinklėse. Didelė atsakomybė tenka literatūros kritikams ir literatūrologams, bet ir jų santykis su praeitimi taip pat komplikuotas. Kai kam gali atrodyti, kad kaltė yra toks dalykas, kurį jau reikia nurašyti, pamiršti. Bet ką daryti su nenurašytom konjunktūrinėm disertacijom, sovietinių „istorijų“ tomais? Tad suprantamas profesionalių skaitytojų nenoras mokyti visuomenę skaityti atsiminimus, juolab viešai apie juos kalbėti. O L. Lisenkaitės tekstas yra nuogas, atviras ir sykiu skausmingas. Ji nepajėgia vertinti ir pervertinti savo praeities, tačiau man pasirodė, jog labiausiai ją skaudina tai, kad užsipuola ne patys padoriausi žmonės. Jos prisiminimuose ryškėja gana sudėtingas literatūrologų grupės žaistas sugyvenimo su sovietine sistema žaidimas, kur ja naudojosi ir sistema, ir tam tikrą distanciją besistengiantys išlaikyti kolegos. Knygoje pateikiami disertacijų sąrašai, jų vadovai ir oponentai. Būdingas žaidimui oponentų duetas – Elena Bukelienė ir L. Lisenkaitė. Tai rodo, kad žaidžiama buvo sąmoningai: vieni buvo tarsi laisvesni ir galėjo šį tą pasakyti, o L. Lisenkaitę pasitelkdavo kaip ideologinę priedangą. Ji sutikdavo tą vaidmenį atlikti. Šitaip būdavo „prastumiamos“ pavojingesnės temos.

       J. S. Šita „žaibolaidžio“ sistema labai aiškiai yra įvardyta ir V. Kubiliaus dienoraščiuose – tik režimą aptarnaujančių rašytojų pridengiami galėjo reikštis tylieji opozicionieriai. Mes ir patys atsimename: eidavo straipsnių rinkiniai, kurių pirmieji du trys tekstai būdavo konjunktūriški – tam ir buvo reikalingi įsitikinę komunistai, – o po jų jau spausdinami rimtesni tekstai, tam tikra porcija tiesos. Kažkas juk turėdavo išstatyti tuos „kartoninius policininkus“, kad saugiau vyktų normalesnis akademinis diskursas. Ir mes tuose žaidimuose taip pat dalyvavome.

       V. R. Visiškai teisingai. Bet dabar L. Lisenkaitė gali jausti nuoskaudą dėl istorinės neteisybės ir kolegų požiūrio į ją – žaidėme visi, o dabar jai vienai suverčiamos visos valdžios nuodėmės.

       V. G. Ar bebus įdomu gilintis į tuos konjunktūrinius žaidimus žmonėms, kurie gimė daug vėliau, gyvens normalioje visuomenėje? Jeigu jie į abi puses žiūrės objektyviai? Kaip į tą policininkų mėgstamą žaidimą tardant įtariamąjį, kur vienas privalo vaidinti „gerąjį policininką“, o kitas – „blogąjį“, nes kitaip nebus žaidimo?

       V. R. O ką reiškia – objektyviai? Prisimename taip, kaip mokame ir kiek turime drąsos. Štai ir visas objektyvumas. Tačiau tai, ką prisimename, ir linkstame laikyti objektyviais dalykais.

       V. G. Sugebėt pabūti ir vieno, ir kito kailyje bei suvokti visas motyvacijas.

       V. R. Nepagyvenęs toje epochoje ir nežinodamas visų jos subtilybių, niekaip nepabūsi nė vieno iš jų „kailyje“. Ir tiesiog nieko nesuprasi, neatpažinsi. Juk ten tiek daug visokių niuansų, subtilybių, povandeninių srovių, slaptų interesų, išlikimo ir karjeros dalykų. Konjunktūrinis žaidimas cenzūros ir savicenzūros sąlygomis neturi jokių normalių psichologinių pagrindų, psichologija to žaidimo nepaaiškinsi – reikalinga tinkama socialinė teorija.

       V. G. Bet gal nepervertinkim tų savo ypatingų gebėjimų įskaityti. Rašo ir dabar apie XVIII a., apie XIX a., anie žmonės yra numirę ir jau neprieštarauja, kaip apie juos yra rašoma, kaip interpretuojamos jų veiklos. Lygiai taip pat bus ir su mūsų prisiminimais, – neliks tų aistrų.

       J. S. Na, taip ir bus...

       R. T. Taigi tikėkimės, kad praeitis save teisingai paliudys ne per ją užrašinėjančius asmenis, kurie tik deformuoja istorinę tiesą, bet per pačią kalbą. Yra visgi kažkoks kultūrinis antstatas, save reguliuojantis mechanizmas, ir atskirų individų valia nėra jau tokia visagalė. Ar nėra tos visos prisiminimų knygos kaip kolektyvinis psichoanalizės mechanizmas? Reikia tik kalbėti, o kai žmonės kalba, pradeda ryškėti tiesos ženklai. Kuo daugiau kalbėjimo, rašymo, tuo daugiau tiesos. Gal vis dėlto yra gerai, kad tiek daug rašančiųjų. Juk tas, kuris kalba, anksčiau ar vėliau išsiduoda. Jį demaskuoja kalba. O kalbėti, rašyti prisiminimus verčia vidinis nerimas, žmogaus pačią esmę pažeidusi problema. Galėtų juk nerašyti, bet rašo. Ir rašydamas nepastebimai ima teisintis. Ir tampa atpažįstamas. Svarbu lieka viena, kaip minėjo Vytautas, – kad mums apskritai rūpėtų tautos likimas, kad ateityje būtų ne tik kam rašyti, bet ir skaityti. Ir kad skaitančiųjų visuomenė būtų mąstanti. Tai – kultūros gyvybės ir jos išlikimo klausimas.

Parengė Regimantas Tamošaitis