Eliševa

       Nespėjo įžvalgusis Česlovas Lomsargis, gelbėdamasis nuo persekiojimo ir jam grėsusios neišvengiamos tremties į Sibirą, palikti gimtųjų Juodgirių ir prisiglausti kažkur pas žmonos gimines Užnemunėj, netoli vokiečių sienos, kaip į jo paliktą vienkiemį, kurį jo savanorė kumetė Eliševa Bankvečer pati pasiūlė prižiūrėti, apdaužyta kareiviška „emka“ užgriuvo NKVD naujokai Povilas Genys ir jo bendradarbis Luką Andronovas, iki ateinant Raudonajai armijai dirbęs Miškinių lentpjūvėje.
       Įniršusiai besidraskant prie grandinės pririštam aviganiui jie privažiavo prie sodybos, iššoko iš mašinos ir išsitraukę iš dėklo pistoletus atsargiai lyg vagys ėmė sliūkinti aplink didelę, sukirstą iš rinktinių pušų, trobą ir dirsčioti pro langus, spindinčius auksine ryto saulės šviesa.
       – Ar yra kas namie? – kasydamasis pistoletu paausį šūktelėjo Genys. Niekas neatsiliepė.
       – Ei, ar yra kas? – Povilas riktelėjo dar garsiau. Lyg atsakydama jam pratisai ir liūdnai tvarte sumykė karvė.
       – Negi Lomsargis ir mūsų senąją draugužę kartu išsivežė? – sududeno nekantrusis Luką.
       – Vargu, – suabejojo vyresnis laipsniu Genys, kuris pavadavo išvykusį į Maskvą semtis kovinių žinių Aroną Dudaką. – Lomsargis jau kartą buvo palikęs ją sargauti, kai pernai buvau grūdų likučių atvažiavęs rinkti. Tada vietoj jo irgi radau peštukę Sevką, su kuria, atsimeni, kažkada dykvietėj už kareivinių žaisdavom medžiaginiu sviediniu... – Ir jis vėl su kažkokiu džiugesiu mestelėjo aukštyn jos vardą: – Ševka! Kur ji, kvaiša, pradingo?
       Ir vėl j jo šūksnį atsiliepė tik karvė, gal rasotoj birželio ryto tyloj ilgėdamasi išvykusio šeimininko, gal liūdėdama dėl to, kad stovi nemelžta pradvokusiame tvarte.
       – O ko ta, prakeiktoji, taip mykia? – paklausė Andronovas.
       – Ko, ko... – paerzino jį Povilas. – Matyt, jaučio pasiilgo? – Ir jis nusikvatojo.
       – Išlaužkim duris ir pirmiausia apžiūrėkim visą trobą, – pasiūlė Luką, pripratęs lentpjūvėje ne postringauti ir taukšti, bet ryžtingai veikti. Žodžiais net skiedros neperlauši.
       – Lomsargis ne toks kvailas, kad troboj slapstytųsi.
       Kariūnai išties būtų galėję išlaužti duris ir apšniukštinėti visus trobos kampus, bet tuo metu iš klėties neskubėdama, viena ranka šukuodama savo neklusnius lyg įelektrintus rusvus plaukus, pasirodė užsimiegojusi, kibirėliu nešina Eliševa.
       – Tave tik su patranka prikelsi, – nepiktai užsipuolė ją Povilas Genys, NKVD Miškinių skyriaus pavaduotojo pavaduotojas.
       Eliševos, Arono Dudako giminaitės, būdą Genys atsimena iš vaikystės – tik užkliudyk ją, pavadink nepadoriai, tuoj pat gausi antausį. Ne veltui siuvėjas Gedaljė Bankvečeris sakė, kad ji turėjo gimti berniuku, bet Viešpats prieš pat jai gimstant apsigalvojo ir apdovanojo Ševką, chi chi, ne laistytuvėliu su snapeliu, o laistytuvėliu su plyšiuku... Povilas kiekvieną šeštadienį su tėvu ateidavo pas Bankvečerius už atlygį gesinti žvakių. Pnina, Ševkos mama, mažutė kaulėta moterėlė, šlubčiojanti tarsi pašauta kojele balandė, visada vaišindavo Poviliuką kokiais nors žydiškais skanėstais: bulvėmis su slyvomis arba žąsų kakleliais, per šventes apdovanodavo meduoliais, bandelėmis su razinomis ir imbieriniais sausainiais.
       – Gerą sapną sapnavau, – tarė Eliševa, – tai nutariau pažiūrėti iki galo. Negi dėl jūsų, šaunuolių, turėjau šokti iš šilto patalo.
       – Turbūt Palestiną sapnavai, – įgėlė jai Genys. – Alyvų giraites, kupranugarius...
       Miestelyje visi žinojo, kur, pirmai progai pasitaikius, ketino išvažiuoti jaunesnioji Bankvečerio duktė, svajojanti dykumos vidury ant smėlio pastatyti savo – žydų – valstybę.
       – Nuo kada tu, Poviliuk, merginų sapnais domiesi? – tebesišukuodama atkirto Eliševa.
       – Mes, Ševka, ne sapnais domimės, – užmiršęs bendrus žaidimus dykvietėje prie kareivinių, šeštadienines žvakes ir imbierinius sausainius surimtėjo Genys.
       – O kuo? – apsimetė nesuprantanti Eliševa.
       – Neįtari?
       – Ne, – atkirto Eliševa. – Ir slėpk, prašau, kuo toliau savo žaislą. Nuo jo blogiu dvokia.
       Povilas Genys ir Luką Andronovas nesiginčijo su savo tiesioginio viršininko Arono Dudako giminaite, paklusniai įsikišo pistoletus į dėklus, bet dėl visa ko paliko juos prasegtus. Užsisegsi, o čia tave pykšt nuo aukšto ar iš už svirno. Tokioj glūdumoj be ginklo nė žingsnio. Svetimų ir prašalaičių, kiek teko girdėti, Lomsargis niekada nemėgo ir be kalbų užsiundydavo savo kudlotu Reksu, neklausęs nei vardo, nei laipsnio, tuos, kas išlįsdavo iš miško gūdumos ir traukdavo jo kiemo link, – nesvarbu, ar tu žydas, ar lietuvis, ar sentikis. Vos išgirdęs komandą „Čiupk jį, čiupk!“ šuo kaip juoda strėlė įsikibdavo į ateivį. Iš žydų niekas, išskyrus Eliševa ir duobkasį Jokūbą, į šią meškos irštvą nesiryžo nė nosies kišti. Tai kad ir nebuvo ko. Dauguma žydu, ne taip kaip Eliševa Bankvečer, kraustytis į Palestiną neketino; ypatingo noro iš siuvėjų, kirpėjų, odininkų ir galąstojų tapti žemdirbiais nerodė; gamtos gėrybes pirkdavo ne atkampiuose vienkiemiuose, bet triukšminguose ir jaukiuose miestelio turguose ketvirtadieniais ir pirmadieniais. Iš savo tolimų protėvių, atsidūrusių tryliktame amžiuje Lietuvoje, jų darbštieji palikuonys paveldėjo įsitikinimą, jog šiaurės vaisiai skrandžiui gal net naudingesni nei pietų, o šalčiai, priverčiantys greičiau krutėti ir suktis, kur kas geriau nei karštis, kur tarpsta tinginiai ir veltėdžiai.
       – O kur tavo šeimininkas? – paklausė Povilas. – Tik neišsisukinėk, – nesakyk, kad nežinai, jeigu nenori, kad tave apkaltintų melagingais parodymais.
       – Nežinau.
       Eliševa tikrai nenutuokė, kur jos mokytojas išvyko. Jokio adreso Lomsargis jai nepaliko, o prašyti ji nedrįso, paprašysi – ir ims ką negera įtarinėti. Pasakė žmogus – pas gimines į Užnemunę, palinkėk jam kloties, ir baigta šneka! Nekalbi ir liūdna Pranė turi gausybę giminių ne tik Užnemunėj, bet ir Dzūkijoj, ir net Latvijoj, kažkur prie Jelgavos. Juk galėjo paskutinę akimirką Lomsargis persigalvoti ir pasukti ne pas žmonos gimines į Priekulę, o, tarkim, į Klaipėdą ar Darbėnus. Iš pradžių jis apskritai niekur neketino kraustytis, manė čia, užkampy, pralauksiąs sunkius laikus, bet kai virš vienkiemio, atkirsto nuo likusio pasaulio Juodąja giria, kaip smalkės pakibo gandai apie gyvulinius vagonus, atvarytus į Miškinių geležinkelio stotį iš Rusijos gilumos, kuriais ketinama išvežti į Sibirą visus išnaudotojus buožes, liaudies priešus, jis pradėjo galvoti apie tai, kad būtų neblogai kur mėnesiui kitam dingus. Jau jeigu Jo Aukštenybė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona ir palyda, spjovęs į viską, išlėkė į užsienį, tai jam, jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos „antrosios“ respublikos – Juodgirių – „prezidentui“, kaip save po trečios taurelės mėgo vadinti Česlovas, pats Aukščiausiasis prisakė pasirūpinti saugumu. Tik kur pasislėpus? Pranė nuo ryto iki vakaro bamba, kad kuo toliau, tuo saugiau. Iš akių dink – iš pasmerktųjų sąrašų lauk. Bet Česlovas nenorėjo išvažiuoti iš Juodgirių taip toli ir ilgam išsiskirti su namais – gal, mąstė jis, įsirausus kur netoli girioj, išsikasus urvą ir įsibrukus kaip meškai žiemai, kad kartkartėm išlįstum ir aplankytum savo mielus globotinius – vištas ir žąsis, avis ir bites, karves ir arklius. Juk negalima mesti likimo valiai niekuo nekaltų gyvulėlių, ištikimai jam tarnavusių tiek metų. Su kuo čia pasitarus, kol neužsitrenkė spąstai ir kol jis su Prane nepakliuvo į gyvulinį vagoną ant gultų? Pranė apie tokius reikalus nieko nenutuokė. Kunigas klebonas Povilaitis kaip Aukščiausiasis veltui burnos neaušino. O jeigu prabildavo, tai tik tam, kad ištartų: „Melskitės, broliai ir seserys! Ir Viešpats jus išgirs...“ Argi paaiškinsi šventajam tėvui, kad Jį išpažįstančių brolių ir seserų laikai seniai praėjo ir kad prasidėjo šėtoniški visuotinės neapykantos ir tarpusavio kovos laikai...
       Česlovas ilgai dvejojo, kol pasiryžo išlieti sielą vienintelei klausytojai – Eliševai. Dar amžiną atilsį jo tėvas Jonas Lomsargis sakydavo: „Jeigu nori sužinoti, kas dedasi šitame beprotiškame pasaulyje, ir gauti patarimą, kaip tau elgtis, eik į bakalėjos ar į kolonijinių prekių krautuvę pas žydus, kurie visada iš anksto ruošiasi nelaimėms, kad tos staiga jų neužkluptų, ir apie visas galimas bėdas ir negandas sužino pusmečiu anksčiau nei kiti“. Mat jei ką iš vakaro išgirsta tolimoje ir pinigingoje Amerikoje koks nors gudrutis Chaimas, tą kitos dienos ryte jau paskelbia Icikas ar Mendelis atokiuose Miškiniuose ar apmusijusiame Ežeriškyje.
       Pranė ar iš pavydo, ar iš atsargumo maldavo Česlovą neplepėti, neatvirauti su Eliševa, kurią abu vadino lietuviškai Elenute; vis dėlto ji – žydė, ištrimituos visam pasauliui, o gal, neduok Dieve, ir išduos. Lomsargis neprieštaravo žmonai, gyrė už apdairumą, bet pagal seną ir patikimą paprotį sutikti, bet daryti viską savaip, vis dėlto prasitarė mokinei apie savo rūpesčius ir baimes. Jam patiko Eliševos nuoširdumas ir išprusimas bei, kaip manė Česlovas, žydams nebūdingas tiesumas. Kartais jam atrodydavo, jog laukuose ir darže, klojime ir bityne su juo būdavo ne baltarankė žydaitė, kuriai šovė į galvą tapti valstiete ir išmokti sodinti bulves, taršyti linus, išimti iš avilių medų, kinkyti arklį ir kirpti avis, bet tikra jo duktė, kurią dovanojo jam Viešpats už paklusnumą ir dorybingumą ir kuri prieš tėvų valią sugalvojo dumti už jurų marių, kad pritaikytų savo mokėjimą ūkininkauti Palestinoje, iš kur buvo kilęs Jėzus Kristus, kabojęs pagarbioj vietoj seklyčioje ir žvilgčiojęs nuo sukruvinto kryžiaus į molinius dubenėlius su žirnių sriubos likučiais ir apgraužtais kaulais. Ne, tokia neišduos, ja gali sunkią valandą pasikliauti.
       – Neapsimetinėk kvailele, – taikiai patarė Povilas. – Žmonės tau vienkiemį saugoti paliko, o tu net nepaklausei, kur jie važiuoja ir kada grįš? Kas tokiu melu patikės?
       – Aš be reikalo neklausinėju. Žinojimas trumpina gyvenimą.
       – Bet ir tylėjimas, Sevočka, jo neilgina, – pridūrė Genys, tikėdamasis palenkti vaikystės draugę į savo pusę ne žiaurumu, o švelnumu. – Ypač jeigu visaip užstoji netikusį žmogų, kuris anksčiau begėdiškai engė dirbančiuosius.
       – Kur, Poviliuk, tokios išminties pasisėmei? Iš Markso, iš Lenino knygų? O gal ilsėdamasis tarp dviejų taurelių pats sugalvojai? Pasakyk man, kas, tavo manymu, netikęs žmogus – ar tas, kuris nuo ryto iki vakaro nugarą lenkia? Kuris turtingesnis už tave? Pamaldesnis? Protingesnis?
       Įpratęs ryžtingai veikti lentpjūvėje, Luką Andronovas nusvilino Eliševą rūsčiu žvilgsniu ir prakošė:
       – Ar žinai, kas yra klasinis priešas ir kokia bausmė laukia to, kuris jį slepia?
       – Kodėl jums, Luką, klasinis priešas tik Lomsargis? – naiviai tyčiodamasi erzino Andronovą Eliševa. – O, pavyzdžiui, jo Reksas, kuris visa gerkle ant judviejų ambrija; arba jo bitės, kurios dabar virš jūsų skraido ir taikosi įgelti į viršugalvį; arba giria, kuri augina ne tik jums, bet ir tiems, kurie jums nepritaria, grybus ir uogas? Kodėl nesivaikote su pistoletais ant užpakalio šunų ir bičių, nekertate šile medžių, bet lakstote po apskritis ir ieškote kaltųjų tarp nekaltų?
       Tokio Eliševos atkirčio vietiniai žmoggaudžiai nesitikėjo. Apstulbinti jos žodžių, jie sutrikę žvilgčiojo vienas į kitą.
       – Radai ką lyginti, – rusiškai nusikeikė Luką Andronovas, kuriam nuo mažens buvo ganėtinai sunku perprasti reiklų lietuvišką tarimą ir teko prieš kiekvieną naują žodį daryti po trumpą pauzelę: – Ką tu mali? Manai, jeigu mes su tavim vaikystėj draugavom, o tavo giminaitis – mūsų viršininkas, tai tau viskas leidžiama? Kuo, susimildama, čia dėtos bitės, kuo dėtas šilas? Nenori atsakinėti – nereikia. Mes niekur neskubam. Palauksim. Maisto vienkiemy lig valiai, ne vienai parai užteks, jei neužteks – iš bado nenumirsim kiaulę paskersim, gaidžiui galvą nusuksim...
       – Darykit, ką norit. Man metas karvę melžti. Girdit, kaip mykia, vargšė, lyg prieš pasaulio pabaigą, – prakošė Eliševa, pasisuko ir, stengdamasi neišduoti jaudulio, nuskubėjo į tvartą.
       Ji priekaištavo sau, kad nesiryžo paklausti Lomsargio Pranės giminių adreso. Jei įvyks stebuklas ir sovietai pasigailės Česlovo, neišveš į Sibirą, tik atims žemę, kad atiduotų ją amžinam naudojimui kuriam nors iš tų gerklojančių šalininkų, kaip ji, Eliševa, palikta čia už šeimininkę, praneš apie tai Lomsargiui? Dar visai neseniai jai nė į galvą nebūtų šovę, kad Česlovo ir Pranės ateis ginkluoti Povilas Genys ir Luką Andronovas. Kuo Lomsargiai taip nusikalto? Ar ne tuo, kad visas jų gyvenimas sukosi aplink arimą, sėją ir kūlimą, kaip kad Saulė apie Žemę? O gal tuo, kad kasdien lenkė savo sklype nugaras, laistė prakaitu kiekvieną arą, arba tuo, kad garbino tik Dievą ir nieko, išskyrus sausrą ir polaidį, nekeikė? Už ką gi juos suimti ir – į gyvulinį vagoną?
       Eliševa melžė iš išbrinkusio tešmens į kibiriuką pieną, srovelės linksmai šaudė į alavinį dugną; ruda baltomis dėmėmis olandiškos veislės karvė vis sukiojo garde savo didelę karališką galvą ir kupinomis nečionykščio liūdesio akimis žvairavo į pritilusią melžėją. Pro mažą, musių nutupėtą langiuką tarsi plonytis dagtelis smelkėsi ankstyvos saulės spindulėlis, glostydamas molinę, šiaudais pakreiktą aslą. Iš kiemo kartais atsklisdavo duslūs Genio ir Andronovo balsai, kurie, matyt, įtemptoje lyg styga tyloje tarėsi dėl tolimesnių veiksmų ir valdiškų nurodymų bei lozungų prikimštose smegenyse dėliojo spąstus Česlovui Lomsargiui. Įsiklausydama į jų pokalbį, Eliševa mintimis nuskriedavo į Užnemunę ir meldė Dievą, kad Lomsargis nesumanytų visko mesti ir nakties tamsoj atidumti per pilną laukinių žvėrių ir nuodingų gyvačių girią į Juodgirius. Nuojauta jai kuždėjo, kad anksčiau ar vėliau jis neiškęs, neištvers išsiskyrimo su savo sparnuotais ir raguotais pavaldiniais, su nešienauta pieva ir išverstakiais karpiais, nebelauks, kol Lietuvoje viskas įeis į vėžes, ims ir, numojęs į žmoną ir gimines, pasileis – nors ir trumpam – gimtojo slenksčio link...
       Pamelžusi karvę, Eliševa išėjo iš tvarto ir, nekreipdama dėmesio į neprašytus svečius, gliaudančius po bevaise obelim saulėgrąžas, nužingsniavo su kibirėliu į trobą.
       – Senokai aš, Ševka, šilto pieno gėriau... – piršdamasis būti pavaišintas užkabino ją Genys.
       – Anksčiau, rodos, naminuke lepindavaisi, – įgėlė jam Eliševa. – Nejau partija liepė pereiti prie pienelio? – liūdnai pajuokavo ji, suprasdama, jog vaišėmis jų iš vienkiemio neišprašysi, nors ir vylėsi, kad po sena obelim draugužiai ligi nakties neužtruks. Juk vienkiemiuose ana va kiek liaudies priešų laisvai vaikštinėja, o jų, žmoggaudžių, visoj apskrityj – ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Paspjaudys iki vakaro lukštus, na iki nakties, ir iškeliaus atgal į Miškinius arba grobio į kitą apskritį pas kokius nors pasiturinčius Jonaičius ar Petraičius, nesuskubusiems nuo jų pasislėpti.
       – Kaltas, Sevka, kaltas, prisipažįstu, lepindavausi. Bet ir šilto pieno puodelio niekada neatsisakydavau.
       – Užsidirbkit – įpilsiu, – staiga pažadėjo Eliševa. – Kaip ten jūsų vadai mėgsta kartoti: kas nedirba, tas nevalgo ir negeria. Užuot saulėgrąžas gliaudę ir spjaudę, verčiau paimtumėt dalgius ir nors iki sutemų pašienautumėt pievą. Toks turtas saulėj dega. Tiesiog širdį gelia. O kai dalgiai atšips, aš jus ne tik pienu, bet ir kuo stipresniu pavaišinsiu, ir dar jūsų mėgstamo gėralo į kelionę įdėsiu.
       – Pašaliniais darbais mums griežtai draudžiama užsiimti, – tarė Luką ir išspjovė sau po kojomis lukštus. – Patylėjo ir netikėtai su iššūkiu pridūrė: – Pati žinai, kokį mes su Povilu šieną pjaunam. Nori, kad tau padėtume, bet mums pagelbėti nesutinki. Ar tau šito parazito gaila?
       – Gaila. Man visų gaila.
       – Žiūrėk, kad tavo gailestis prieš tave pačią neatsisuktų. – Andronovas, dramblotas, nesiskutęs, stumdamasis didžiuliu kaip kopūsto galva pilvu, pakilo nuo pušinio suolo, prasisegė marškinių apykaklę ir saldžiai balsu nusižiovavęs išsunkė: – Kol mes su Paška čia apsidairysime, gal prisiminsi, kur tavo šeimininkas išsmuko. Tu juk ne kvaila merga!.. – Jis vėl plačiai nusižiovavo ir kreipėsi į Genį: – Nuo ko pradėsim, brolau?
       – Man vis tiek, – sumurmėjo tas. – Kad ir nuo klojimo.
       Luką ir Povilas pradėjo nuo klojimo, paskui apieškojo tvartą, arklidę ir daržinę, tada net vištidę, suerzinę vištas, kurios, staiga prisiminusios, kad jos ne ropliai, isteriškai kudakuodamos išskrido į kiemą; paskui nusileido į išraustą prie trobos rūsį, kur buvo šaltai laikomi kumpiai, šūdiniai, dešros, serbentų ir bruknių uogienė. Iš ten sekliai, kaip dera tikriems bolševikams, išlindo kieman ne tuščiomis rankomis, nešini dviem puodynėlėm baravykų ir dviem buteliais Lomsargio sočiai privarytos tikros ruginės naminukės.
       Eliševa pro klėties langą atidžiai sekė jų padriką ir kvailoką bruzdesį ir laukė, kada Genys su Andronovu, supratę, jog be reikalo ieško „parazito Lomsargio“, įvirs į trobą ir lieps jai vykti kartu su jais į Miškinius, kur ji liausis atsikalbinėjusi ir kokiam nors svarbiam asmeniui – papulkininkiui Varfolomejevui ar Peredrejevui – išklos kaip per išpažintį viską, ko tik jos paklaus, o jeigu neišklos, tai keliaus ne į savo širdžiai mielą Palestiną, bet kartu su Lomsargiu atsidurs Sibire. Ir net giminaitis Aronas Dudakas, kuris kažkokiuose karininkų kursuose Maskvoje mokosi kovos su klasiniais priešais meno, neišgelbės.
       Eliševa, kai ji išgirdo žvalų Lukos Andronovo balsą, o paskui atkaklų beldimą į užsklęstas ąžuolines duris, išpylė kažkoks bjaurus karštis. Tuoj jie, pagalvojo Eliševa, iš nuovargio sukris ant suolo, paprašys ko užkąsti, greitosiomis stalugaly užsivers po stiklinėlę šaltos naminukės, greitosiomis įsimes, ką Dievas davė, lieps užsispyrėlei susirinkti daiktus ir „emka“ nuveš ją į Miškinius tardyti.
       – Tai tik tiek radote? – nustebusi, kad drįsta būt įžūli, ir šnairuodama į butelį Genio rankoje paklausė Eliševa.
       – Kol kas tiek, – netikėtai pritarė jai Povilas. – Bet mes nenusimenam. Lietuva – ne Amerika, rasim. Būk tikra. O tu, užuot šaipiusis, verčiau pavalgydintum mus ir važiuotum kartu.
       – Kur? Kitų ieškoti?
       – Kitus mes, Dievas duos, patys rasim, – šypsena prigesino bepradedančias įsidegti žarijas Genys. – Ar nenori pasimatyti su tėvu? Netikėtas pasiūlymas apstulbino Eliševa.
       – Norėčiau, – tarė Eliševa. – Kaip nenorėsi?
       – Turbūt ir pas seserį, ir pas Jokūbą norėtųsi?
       – Norėtųsi... Maža ko norėtųsi.
       Povilo pasiūlymas nustebino ir jo porininką. Kas, po paraliais, vyksta: atvykom suimti buožę Lomsargį, o vešim į Miškinius jo pagalbininkę?
       Pastebėjęs priekaištingą Lukos, sugluminto tokiu reikalo posūkiu, žvilgsnį Genys paplojo per petį ir švelniu viršininkišku tonu paklausė:
       – Ar teisingai, Luką, sakau? Kam Sevkai, mūsų senai bičiulei, kiurksoti šitame vienkiemyje ir kentėti už svetimas kaltes?
       – Teisingai, teisingai, – nenoriai pritarė vyresniam laipsniu suglumęs Andronovas. – Išties kam kentėti?
       Eliševa klausėsi jų ir mėgino suprasti, ką slepia mitraus ir plepaus Povilo, kuris prieš patekdamas į „baudžiamuosius organus“ dirbo dailide Barucho Bruchiso baldų fabrike ir dažnokai senu papratimu užsukdavo pas Bankvečerius, kur nagingoji Pnina kaip ir anksčiau, Smetonos laikais, vaišindavo jį imbieriniais sausainiais ir meduoliais, o jos žentas Aronas vedžiodavo ilgas ir nuobodžias kalbas apie pasaulinės revoliucijos pergalę, keistas pasiūlymas? Kodėl Povilas-Poviliukas staiga pasidarė toks gerutis? Ar gerinsis, ar gretinsis prie jos, ji, Eliševa, bet kuriam tardytojui pasakys tą patį, ką sakė Juodgiriuose: nieko nežinau, adreso man niekas nepaliko, Lomsargis įlipo į vežimą, supliekė bėriui ir išlėkė. Ar verta gudrauti ir gerintis, jeigu galima apseiti be nuolaidų, be apsimestinio kilnumo užlaužti jai rankas už nugaros, įstumti į „emką“ ir pristatyti kur reikia, – nors į Miškinius, nors į Kauną, bet kur.
       – Tėvas apsidžiaugs, kad atvažiavai. Ir Reizelė. Ir tavo draugužis Jokūbas. Na, ko tyli kaip Dievo motina? Matyt, galvoji, kad norim apgauti ir nuvežti tave ne pas tėvus, bet į kaliūzę? Juk manai?
       – Manau, – atsakė Eliševa.
       – Be reikalo. Niekam kitam aš to niekada nepasiūlyčiau. Jo kilniaširdiškumas nepadarė Eliševai įspūdžio.
       – Nors tu, Ševka, žinau, ne su mumis, bet tu ir ne prieš mus, – netvirtai ištarė Genys ir nesulaukęs nei linktelėjimo, nei pritariamo žvilgsnio, neišgirdęs nei įsipareigojimo, nei išsisukinėjimo, tęsė: – Tad kol nuspręsi, važiuoti ar ne, atnešk mums ko užvalgyti. Mano žarna žarną ryja.
       – Ir mano, – pralinksmėjęs ryžtingasis Andropovas pajudėjo stalo link. Eliševa išslinko į priemenę ir netrukus grįžo su užkanda – šonine, rugine duona, šviežiomis daržovėmis ir sūriu su kmynais.
       – Na, ką nusprendei? – pasidomėjo Genys, kimšdamas už abiejų skruostų šoninę ir kramtydamas neįrūgusius, spuoguotus, beprotiškai kvepiančius agurkus.
       – O vištos, o karvė, o arklys... Kas bus su jais? – pati savęs paklausė Eliševa.
       – O kas bus tau, jeigu pasiliksi?
       – Kas bus, tebūnie. Bet aš jų nepaliksiu. Be manęs jie pražus.
       – Kaip nori... – nagu krapštydamas pageltusiuose nuo tabako dantyse užstrigusius trupinius pasakė Genys. – Bet atsisveikindamas noriu tau patarti – dumk iš čia, kol ne vėlu. Kai tavo Lomsargį sučiups, – o jį būtinai sučiups, – tada niekam neįrodysi, kad nežinojai, kur jis slėpėsi. Niekam.
       Genys su Andronovu pakilo iš už stalo ir, pasičiupę Lomsargio grybukus, jau tapusiais visaliaudiniais, ruginę naminukę aprasojusiuose buteliuose, išvirto į kiemą ir nužingsniavo prie „emkos“.
       Pašėlęs budriojo Rekso lojimas ir motoro gausmas susiliejo į vieną sielą draskantį garsą. Paskui tapo tylu lyg kapinėse. Tik už lango stiklo, džiūgaujančiu dūzgimu pabrėždama tylą, vidudienio saulės spinduliuose lepinosi didelė pūkuota kamanė.
       Kamanės dūzgimas kažkodėl ne ramino, bet dar labiau slėgė Eliševa. Tai nebuvo baimė dėl savęs ar dėl nieko nekalto Lomsargio, tai buvo klampi ir neįveikiama neviltis. Išvykus Geniui ir Andronovui, jai net menkiausiam darbui – nurinkti nuo stalo valgio likučius ir suplauti indus – nekilo ranka. Eliševa sėdėjo ant suoliuko įsmeigusi akis į Aukščiausiąjį, kupiną amžino tapybinio gailestingumo, ir galvojo apie tai, kad jau nėra kur ir nėra ko važiuoti – nei pas tėvą į Miškinius, nei į Palestiną, ir kad dėl to kalta ne naujoji valdžia, o ji pati.
       Eliševa staiga prisiminė, kaip ją įkalbinėjo tuščiai nesvajoti, likti Miškiniuose ir gyventi kaip visi. Iš kažkur tyloje, kurią trikdė tik jos karštligiška mintis, imdavo sklisti kažin kokie balsai; jie garsėjo, sluoksniavosi, išstumdavo vienas kitą, nutildavo, kad po akimirkos vėl atgytų su ankstesniu atkaklumu ir aiškumu.
       Lomsargio balsas:
       – Kam tau toji Palestina? Ar tu tikrai tiki, jog ten teka pieno ir medaus upės? Tai melas! Tose upėse net kuojų ir gružlių nėra. O pas mus visko iki soties – ir žuvies, ir medaus, ir pieno. Kiek tik nori. Ir oras švaresnis, ir saulė sukalbamesnė, ir arabų nėra.
       Jokūbo balsas:
       – Šventoji Žemė irgi svetima. Skirtumas tik tas, kad ten šeimininkai ne lietuviai, o anglai ir arabai. Argi Dievas nenuomoja mums mūsų gyvenimo? Ir ar svarbu, kur mes būsim nuomininkai – šventojoj žemėj ar ne šventojoj, kur nuomosim būstą, iš kurio Visagalis paskirtu Jo laiku vis tiek mus iškeldins?
       Šioje įkyrioje balsų kakofonijoje pasimesdavo jos pačios balsas; blanko dar neseniai atrodę nepajudinami argumentai, kad geriau būti vargšu savo namuose negu kampininku svetimuose, pilnuose gėrybių, ir daugėjo širdį draskančių abejonių, kurioms anksčiau Eliševa neleido įsikurti. Iš tiesų, ar vertėjo gaišti tiek laiko, kad dievai žino kuriam laikui atsidurtum už kūjo ir pjautuvo užrakto? Ar reikėjo taip be atodairos, taip lengvabūdiškai sutikti saugoti svetimą gerą nuo tų, kuriems nieko svetima pasaulyje neegzistuoja? Viskas tavo. Imk, nesigėdyk.
       Eliševa nenuleido akių nuo sienos, ant kurios liūdėjo apaustas voratinkliais Kristus, ir tarsi klausė Jo (kieno daugiau paklausi), kur žmogui dingti, jeigu jis neturi nei gimtosios, nei svetimos šalies? Kur? Ir už ką jis, žmogus, atsako? Už vejamuosius ar už vejančiuosius? Už klasinį priešą Česlovą Lomsargį ar už klasinį draugą ir užtarėją Povilą Genį?
       Husariškas gaidžio giedojimas išsklaidė jos stingulį.
       Ji pakilo nuo stalo. Surinkusi į dubenėlį maisto likučius, likusius po nemalonaus vyriško valgymo, išėjo į kiemą ir pasuko prie šuns būdos. Užuodęs gundomą, šnerves draskantį rūkytos šoninės kvapą, Keksas jau iš tolo pasitiko ją nekantriu ir dėkingu inkštimu.
       – Šeimininko pasiilgai? – paklausė Eliševa, kai šunelis, viską išlaižęs iki blizgesio, pavizgino uodega ir bedė snukiu į jos valstietiško namudinio sijono padurkus.
       – Pasiilgai, – atsakė pati už kudlotajį sargybinį. – Ir gaidys jo pasiilgo, ir karvė, ir arklys... Ir net karpiai tvenkiny.
       Didelėse žaliose Rekso akyse tyliai teliūškavo pasaulio sielvartas. Eliševai galvoje staiga šmėstelėjo ir įsitvirtino tarsi nereikalaujanti įrodymų paprastutė mintis, jog ko jau ko, tačiau Rekso su tėvyne neišskirs, kartu su šeimininku į Sibirą neišsiųs.
       Dieve, grįždama į trobą atkakliai ji kvotė Visagalį, kas per pasaulis, kur šuo laimingesnis nei žmogus? Kodėl ir kam Tu sutvėrei šį pasaulį?
       Bet čia Eliševos dėmesį patraukė purptelėjusi iš po pastogės kregždutė, ir tardomasis Viešpats, atsakinėjantis tik į angelų klausimus, nublanko jos mintyse prieš lengvą ir greitą kaip strėlė paukštį; prieš blykčiojantį pastogėje dalgį; prieš nešienautą pievą ir išdegusią saulėje žolę; atminty iškilo tolimas taip pat birželio rytas ir Jokūbas, kuris nelygu vaiduoklis nelauktai netikėtai išlindo iš gūdžios Juodosios girios ir ėjo vienkiemio link.
       – Pas mus nekviesti tik vilkai ir šernai užsuka, – nemeiliai sutiko jį Lomsargis.
       – Jokūbas – mano draugas... – užstojo jį Eliševa ir sutrikusi pridūrė: – Jis, pone Lomsargi, mūsų miestelio duobkasys.
       – Duobkasys, duobkasys... – Česlovas voliojo burnoj neįprastą žodį, tarsi laukdamas, kol tas apsipras šiam pasauly, ir kai pagaliau apsiprato, pyktis užleido vietą atlaidumui. – Dievas viską pasauly taip surikiavo, kad kapo duobė maitina ne tik sliekus, bet ir tą, kas ją kasa kitam. Neturėdamas pinigų, namo nepasistatysi. Nei danguje, nei žemėje. Tavo draugužis irgi kartu į Palestiną ruošiasi?
       – Ne, jis neturi su kuo motiną palieka.
       – Dėl tokios kaip tu aš jaunystėje būčiau viską palikęs ir pasileidęs iš paskos nors į pasaulio kraštą.
       Pabaigęs apie kapus ir Palestiną, Česlovas nužvelgė nuo galvos iki kojų augalotą, plačiapetį, mėlynakį Jokūbą, dėvintį grubius, miestelio gyventojams nebūdingus drabužius, iš kampuoto, apžėlusio šiurkščiais rudais šeriais veido panašesnį į lietuvį kumetį, ir tiesmukai, nepatikliai paklausė:
       – Ar moki šienauti?
       – Moku.
       – Taigi! Liežuviu, kaip matau, tai puikiai. Tiesą sakant, dar niekad neteko regėti, kad žydas dalge mosuotų. Išmaišyk Lietuvą skersai išilgai, vargu ar kur išvysi tokį stebuklą.
       – Jis gerai šienauja, pone Lomsargi, – vėl užstojo Jokūbą Eliševa. – Jokūbas kasmet visą kapinių žolę nušienauja.
       Mintys apie Jokūbą praskaidrino veik nusiminusią Eliševa. Genys ir Andronovas savo klausimais tiek susuko jai galvą, kad ji visiškai užmiršo apie Jokūbą... O juk jis kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, kai žydų kapinėse nelaidojama, nešinas čekišku šautuvu (ji pareikalavo nusipirkt) skuba per pilną vilkų Juodąją girią jai padėti. Be jo Eliševa su tokiu ūkiu nė už ką nesusitvarkytų – išties prapultų.
       – Tavo rankos ne kaip žydo – stiprios ir nagingos, – po šienavimo pagyrė duobkasį rūstusis Lomsargis. – Dalgis – ne skustuvas ir ne siuvėjo adata – čia jūs meistrai. Mūsiškiai paskui tave šienauti nespės, – ir pažadėjo: – Iš manęs, Jokūbai, magaryčios.
       Lomsargis žodį tesėjo. Eliševa prisiminė, kaip Česlovas prie kaimiškais skanėstais dengto stalo dosniai pripildydavo nagingo šienpjovio briaunotą stiklinaitę ruginės naminukės, kaip negailėjo pagyrų jo meistriškumui ir rimtai siūlė eiti pas jį už gerą atlygį visam rudeniui į darbininkus. Lomsargis dievagojosi melsiąs žydų Dievą, kad iki žiemos Miškiniuose nieko nereikėtų laidoti, ir juokdamasis tikino, jog nors jis, Česlovas, ir nepriklauso žydų učiai, Aukščiausiasis būtinai įvykdys jo norą, nes Viešpats pirmasis žemėje viską pasodino ir pasėjo, o valstietis valstietį visada supras.
       Ir nors žydų Dievas kaip tikras valstietis viską žemėje pasėjo ir pasodino, Jis valstiečių palikuonio Česlovo Lomsargio iš Juodgirių kaimo prašymo neišpildė: Jokūbas nei žiemai, nei rudenim pas jį į darbininkus neatėjo, bet kai atvažiuodavo laisvu nuo laidojimo laiku, jokio darbo vienkiemyje nesibaidė – ir paskui plūgą ėjo, ir bulves kasė, ir šieną į stirtas krovė, ir jaujos stogą taisė, ir arklius kaustė, ir griovius kasė. Kad ir ką jis darė, tai darė ne dėl to, kad išgirstų Lomsargio pagyras, bet kad Eliševa į savo Palestiną neišvažiuotų.
       Perkračiusi mintyse, kuo iki penktadienio užsiėmus, Eliševa nutarė, kad šienaus. Per daugiau nei metus gyvenimo vienkiemyje ji nė karto nebuvo paėmusi į rankas dalgio – šienavimas buvo vyriškas darbas.
       Eliševa nusiėmė nuo kraigo dalgį, susirado sandėliuke galąstuvą ir, trumpindama kelią, pasileido per aviečių krūmus į pievą.
       Kasdien žolė pievoj, nusidriekusioj kone iki Raudonosios armijos tankų poligono, menko ir vyto, o birželio dangus lyg tyčia gailėjo debesų ir saulės kaitinamas virto didžiule krosnimi.
       Apsipildama prakaitu, nekreipdama dėmesio į neįprastą nugaros skausmą, ji ligi vakaro nušienavo siaurą pradalgę ir nuvargusi, patenkinta savimi, išsitiesė ant žalio, svaiginamo kilimo ir nė nepajuto, kaip užsnūdo.
       Ir susapnavo ji keistą ir absurdišką sapną, tarsi sėdi ji erdviame vežimaityje su odiniu patiesalu ir odinėmis sėdynėmis; ji kaip nuotaka ilga nėriniuota vestuvine suknele su raukiniais, blizgančiu veliumu, minkštais bateliais su sagtele; šalia jaunikis – Česlovas Lomsargis – juodu kostiumu, siūtu jos, Eliševos, tėvo, su didele rože kilputėj ir aukštu cilindru; į vežimaitį pakinkyta pora aikštingų žirgų, kurie neša juos Miškinių gatvėmis į bažnyčią tuoktis, o paskui juos kažką šaukdami bėga Gedaljė Bankvečeris, Reizelė ir duobkasys Jokūbas; Eliševa stengiasi suprasti pavymui lekiančius žodžius, bet kanopų kaukšėjimas nuslopina lyg maldavimus, lyg prakeiksmus; vežimaitis su jaunaisiais lekia, tačiau bažnyčios kaip nėr, taip nėr; pagaliau virš žirgų karčių pasirodo jos smaigalys, išnyra spalvoti langų stiklai, paskui – masyvios durys su kasdienių ir šventadienių pamaldų sąrašu – bažnyčia lyg gandras sklando ore, o vežimaitis vis skrieja ir skrieja...
       Kai Eliševa atsimerkė, dangus jau buvo pilnas didžiulių vasaros žvaigždžių. Dar būdama keistame sapne, ji bijojo pažvelgti aukštyn – o jeigu vėl išvys, kaip be atodairos skrieja vežimaitis ir kaip virš miestelio grindinio tarp žvaigždžių lyg baltas gandras sklando akmeninė šventovė.
       Grįžusi iš sapno į savo klėtelę – miegoti troboje, Lomsargio lovoje, jų patale Eliševa nesutiko – ji tik po vidurnakčio užpūtė žibalinę lempą ir išsitiesė ant šiaudų prikimšto čiužinio. Bet miegas nėjo – nors ir kaip ji vijo šalin sapne matytus vaizdus, jie atkakliai grįždavo iš nebūties, persekiojo ją, priartėdavo drumsdami sielą ir įgydami kaskart tikrų bruožų. Vartydamasi nuo šono ant šono ir įsiklausydama į nakties krebždesius, Eliševa veltui stengėsi atspėti, kas jos laukia. Kam ji, nemokša valstietė, ir dar sioniste, reikalinga pasaulyje, kurį valdo jos giminaitis Aronas Dudakas ir jo šalininkai Povilas Genys ir Luką Andronovas? Ką daryti, jeigu jų pasauly, kur teisybė žvangina antrankiais, ji nenori likti, o į kitą, jos išsvajotą, dėl savo lengvabūdiškumo jau negali patekti? Susitaikyti? Maištauti? Gal teisus buvo Jokūbas, kai kvietė pas save į kapines? Iš ten netremia į Sibirą, iš ten niekam nelemta nukakti į Palestiną, ten nėra nei šalininkų, nei priešininkų, nes gyvenimas visus išskiria, mirtis visus sujungia...
       Klėty buvo tvanku, moline asla šmirinėjo alkanos pelės; po lubų sijomis taikiai šiureno slapti grobikai – bemiegiai vabaliukai, kvepėjo sutrešusiais šiaudais; kažkur šile lyg įžeistas sustūgo vilkas, ir miško broliui pritarė budrusis Keksas.
       Eliševa pravėrė mažą, musių nutupėtą langelį ir, įkvėpdama nakties vėsos, be tikslo žvelgė į Juodosios girios sieną. Akimirką jai pasirodė, kad nuo šio juoduojančio milžino atsiskyrė vos akies krašteliu matomas šešėlis, kuris artėdamas ir didėdamas atrodė panašus tai į rūke pasiklydusį paukštį, tai į besiplaikstančius vėjy karčius. Eliševa staiga išgirdo susiliejantį su senų medžių ošimu žirgo kanopų bildesį. Išgirdo jį, matyt, ir Keksas, kuris ėmė suktis ant grandinės kaip vilkelis, džiaugsmingai sulojo žvaigždžių apšviestoje tamsoje, ir iš tamsos jam atsiliepė pratisas žvengimas.
       Lomsargis, droviai pagalvojo Eliševa, ir užsimetusi ant pečių vilnonę skarą išėjo į naktį.
       Kaukšėjimas artėjo, ir pro senos obels šakas jau buvo galima įžiūrėti ir arklį, ir raitelį.
       Ar nuo vėsos, ar nuo jaudulio Eliševa staiga susigūžė, kažkaip ne vietoj prisiminė savo sapną apie vestuvinę suknelę su raukiniais, veliumą, rožę kilputėje, vežimaitį, skriejantį paskui bažnyčią per dangų, apie tėvą Gedalję Bankvečerį, mėtantį pavymui gal keiksmus, gal maldas, bet greitai susitvardė ir pasileido raitelio link. Ji neabejojo, jog tai – Lomsargis. Niekam daugiau nešaus į galvą nakties metu brautis per Juodąją girią.
       Česlovas įjojo į kiemą, pririšo prie stulpo arklį ir, pastebėjęs tamsoje moterišką figūrą, tyliai pašaukė:
       – Ko, Elenute, nemiegi?
       – Jau išsimiegojau. Pievoje.
       – Pievoje miega karvės, o ne tokios mielos panelės kaip tu.
       – Šienavau ir nukritau kaip užmušta.
       – Tu šienavai? – nepatikliai paklausė Lomsargis. Ir prisiartinęs nerangiai ją apkabino.
       – Daugiau nebuvo kam. Jokūbas pažadėjo ateiti tik penktadienį. Buvo, tiesa, čia dviese.
       – Kas?
       – Povilas Genys ir jo kovų draugužis Luką Andronovas. Prašiau, kad padėtų, bet neprisiprašiau.
       – Vėl grūdų buvo atvažiavę?
       – Ne. Šįkart jūsų. Su pistoletais, – naudodamasi proga įspėti apie pavojų, tarė ji. – Valgysite?
       – Nėr kada, – sumurmėjo jis. – Ne tam aš tiek laiko čia šuoliavau. – Česlovas patylėjo ir po slegiančios pauzės paklausė: – Ir daug tu, Elenute, nušienavai?
       – Vieną pradalgę...
       – Va tai tau! Greitai vyrams nosį nušluostysi, – tyliai nusijuokė Lomsargis – Nesirūpink. Naktys dabar šviesios, žvaigždėtos. Prisiminsiu jaunystę, kai pas mūsų kunigo brolį tris vasaras dirbau, ir viską iki ryto nušienausiu. Kodėl turėtų prapulti geras daiktas. Po to apeisiu visus savo pavaldinius – kieno gaurelius paglostysiu, kam į akis pažiūrėsiu, kam į snukutį pakštelsiu. Tegu žino, kad šeimininkas dar, ačiū Dievui, gyvas.
       – Jie nepamiršo jūsų, – tarė Eliševa, mėnesienoj apžiūrinėdama Lomsargį, kuris kelionei iš Užnemunės į Juodgirius taip pakeitė savo išvaizdą, kad buvo panašesnis į padienį darbininką negu į vienkiemio šeimininką. Su tankia, ruda kaip vietinių sentikių barzda, atlapu striuku švarkeliu, milinėmis kelnėmis, sukištomis į kažkieno nupjautus guminius batus, ir kepure nulaužtu snapeliu.
       – Gyvulių ir žvėrių trumpas amžius, bet ilga atmintis. Ir skruzdėlė gero darbo iki mirties neužmiršta. – Jis nusivožė kaip bažnyčioj nuo galvos kepurę ir švystelėjo į tamsą, paskui nusimetė švarką ir nupėdino trobos link. – Labanakt, Elenute... Einu persivilksiu. Į šienapjūtę reikia kaip į vestuves, baltais marškiniais.
       – Gal nerizikuokit... Jokūbas žadėjo per penktadienį ir šeštadienį nupjauti, bet kažkodėl nesirodo. Jums geriau nešmėžuoti. O jeigu enkavedistai vėl su savo tarantasu iš Miškinių užgrius? Juk tokie, kai pagalvoji, ir užmušti gali, – bailiai sukuždėjo Eliševa.
       – Užmuš tai užmuš. Jeigu lemta atsisveikinti su šiuo pasauliu, tai verčiau čia, namie, negu kažkur už jūrų marių, Sibire. Savam lauke nors putpelė tave apraudos. Gerai!.. Užsikalbėjom mes su tavim! Pagirdyk, Elenute, arklį ir eik ilsėtis... Ryt baigsim kalbą... Ryt. Šventą dieną ir varna linksmiau kranksi.
       – Baltiniai, pone Česlovai, išskalbti, viršutiniame komodos stalčiuje...
       – Ačiū. Rasiu.
       Kol Eliševa girdė arklį, nuvargusį po ilgos kelionės, ir šėrė jį avižomis, Lomsargis persirengė baltais marškiniais ir basas, atleidęs nuo grandinės pamišusį iš džiaugsmo Reksą, kartu su juo nuskubėjo į pievą, kurią jis gavo kaip kraitį prie pernokusios ir nelabai gražios Pranės Žičkutės. Šuo visą kelią šokčiojo Česlovui ant krūtinės, laižė rankas ir gąsdindamas lauko peles ir jaukiai įsikūrusias putpeles skardeno kaip padūkęs.
       – Tyliau, kvaileli, tyliau. Kas tyliau linksminasi, tą rečiau peria.
       Reksas nedrįso nepaklusti, pritilo ir ištiesęs tvirtas pliktelėjusias kojas įsitaisė tolėliau nuo šeimininko, ant nušienauto rėžio.
       Dalgio žvangėjimas perrėžė mėnesienos užlietą tylą. Žolė paklusniai lyg šuo gulė Lomsargiui prie kojų. Jis lengvai ir neskubėdamas mojavo dalgiu ir sulig kiekvienu mostu smego į kažkokią šiltą ir nematomą sietuvą, iš kurios jį ištraukdavo tik nelinksma mintis,jog, ko gero, tai paskutinė šienapjūtėje painiame gyvenime ir kad jis jau niekada nepatirs šito su niekuo nepalyginamo, svaiginamo malonumo; juk jis gyveno pagal paties nustatytą metų skaičiavimą, nuo jaunumės, kitaip nei dauguma žmonių, jis skaičiavo ne metus, bet šienapjūtes. Jo šienapjūtės buvo kur kas laimingesnės, negu jo metai, kvepiantys ne žole, ne gydančiu visokias ligas dieviškuoju eliksyru, o mėšlu ir krauju, kaip ir šitie metai su jų plikabambiais valdovais, tokiais kaip veltėdis Genys ir persimetęs pas bedievius sentikis Luką Andronovas. Jeigu jam nutiks kas nors nepataisomo ir jis, Lomsargis, stos priešais Viešpatį ir arkangelai Paskutiniame teisme paklaus, kiek jis nugyveno žemėje, jis ramiai atsakys: keturiasdešimt penkias šienapjūtes, dėl kitų metų neverta nė burnos aušinti.
       Iki šiol Lomsargiui niekada neteko šienauti birželio naktį. Tai buvo kažkoks naujas ir neramus jausmas. Atrodė, kad jis šioje pievoje ne vienas, kad su juo ne tik ištikimasis šuo, naminis mėnulis ir nuo seno pažįstamos žvaigždės, bet ir kažkas nematomas, visą laiką paslapčia žvilgčiojantis į jį, stebintis kiekvieną jo žingsnį ir verčiantis kaip per išpažintį pavėluotai prisipažinti, nors jis, Česlovas, negalėjo suprasti, kuo buvo nusikaltęs ir dėl ko turi atgailauti, – gal jis kaltas, kad myli šitą pievą labiau nei tą, kuri, tapusi jo žmona, padarė jį, buvusį kumetį, tikru šeimininku, o gal dėl to, kad jis senatvėj palinko ne prie krikščionės, bet prie ateivės žydės, iškart patikėjęs jai viską: ir tvirtai suręstą trobą, ir gyvulius, ir nuimamą derlių.
       Užsnūdęs Keksas staiga stryktelėjo ir lojimu sudrumstęs tylą žaibu puolė iš savo salelės avietyno link. Bet po minutės jo balsas nutilo, ir iš tamsos, lyg praskiestos pienu, išniro Eliševa su ryšulėliu rankose.
       Pamatęs ją Lomsargis veikiau nuliūdo nei apsidžiaugė ir apsimestinai griežtai sušuko:
       – Stok! Kas eina? Šausiu!
       – Tai aš, Eliševa. Atnešiau jums užkąsti. Kas per darbas su tuščiu pilvu...
       – Ačiū, – santūriai sumurmėjo prietaringasis Česlovas, mat moteris šienapjūtės lauke laikė blogu ženklu – prasidės ilgi lietūs ar kokia kita neganda užgrius.
       Bet jį nustebino ne jos atėjimas, o atsitiktinis netikėtas sutapimas. Lygiai taip pat prieš daugelį metų į šitą pievą su ryšulėliu maisto atėjo jauna Pranė, prie kurios kūno Viešpaties akivaizdoje po atviru dangumi ilgai ir godžiai kaip teisėtas vyras jis glaustėsi tikėdamasis, kad ji pastos ir kitai vasarai pagimdys jam sveiką pjovėją ir artoją.
       Česlovas vengė žiūrėti į Eliševa, j jos rudus, mėnesienos nutviekstus plaukus, standžias po drobine palaidine styrančias krūtis, basas kojas ir tvirtas tarsi nulietas blauzdas.
       – Ačiū, – pakartojo jis. – Padirbėsiu, tada užvalgysiu.
       Jis norėjo, kad Eliševa čia nestyrotų, paliktų jį ir nueitų, netrukdytų jo; bet ši niekur nėjo, sukniubo ant nušienautos žolės šalia pritilusio Rekso, spoksančio žvitriomis akutėmis į tolimas žvaigždes. Išpešusi iš pradalgės smilgą ir įsikandusi ją, Eliševa sekė, kaip susikaupęs Česlovas vikriai mojuoja dalgiu ir žingsnis po žingsnio artėja prie savo valdų ribos – prie kanapių lauko, už kurių buvo pasislėpę jo nekenčiami Raudonosios armijos tankai.
       Pagaliau Lomsargis pavargo, padėjo dalgį, atsisėdęs atrišo ryšulėlį ir išsiėmė greitosiomis paruoštą maistą.
       Iš pradžių jis suleido dantis į duonos riekę su šonine, paskui iš butelio susipylė į perdžiūvusią burną visą kartoką spanguolių gėrimą.
       – Jau ir duoną išmokai kepti? – dar kartą instinktyviai kilstelėjęs jau tuščią butelį, paklausė jis.
       – Nelaimė visko išmoko.
       – Tikrai. Kai kepsi kitą kartą, iškepk ir mums mažytį kepaliuką. Gal, Dievas leis, mes dar grįšim. Pranės giminaitis Tadukas Taraila, tu jį turbūt atsimeni, buvęs Miškinių burmistras, sako, kad jau labai labai greit.
       – Grįšite, – paguodė jį Eliševa, nors iškart suprato, apie kokį Dievą kalba Lomsargis ir Pranės giminaitis Tadas Taraila, kuris neseniai jai girdint liaupsino išgelbėtoją Hitlerį – rusų ir visų čionykščių pakalikų priešą. – Būtinai grįšite.
       – Nors karste grįžti...
       – Na, kam jūs taip...
       Česlovas tik krenkštelėjo.
       Artimas ir karštas jos kvėpavimas trukdė jam kalbėti, ir jis, tarsi užbėgdamas už akių būsimiems klausimams, staiga nutilo ir niūriai susimąstė.
       – Greitai rytas, o dar nė pusės nenušienauta, – pasiguodė po slegiančios tylos Lomsargis. – Keliaukite, Elenyte, su Reksu namo. – Jis pakilo ir paėmęs dalgį sukomandavo: – Reksai, namo!
       Šuo nepatenkintas suinkštė. Jis suprato ir kaip kareivis vykdė visus savo vado nurodymus, bet šios įžeidžiančios komandos nė už ką nenorėjo klausyti, tartum Lomsargis ketino jį pasiųsti ne į jo gyvenamą būdą, bet kailio lupti. Pamėgink paklausyti, kai tiek dienų jiedu nei tikrovėj, nei sapne nesimatė. Kas sakė, jog tik žmonės sapnuoja? Turbūt ir keturkojai, ir paukščiai, ir gėlės! Ir jiems turbūt kas nors vaidenasi naktimis.
       – Kam sakoma – namo!
       – Eime, – nutarusi, kad Česlovo žodžiai skirti pirmiausia jai, pasakė Eliševa, imdama šunį už antkaklio ir vesdamasi per pievą. Reksas stengėsi ištrūkti, kilnojosi ant užpakalinių kojų, sukiojosi į šeimininką ir griausmingu balsu keikė viską pasauly – ir šitą pievą, ir šitą plaukiojantį danguj lyg tuščią dubenį mėnulį, ir šitas niekam tikusias žvaigždes, ir, žinoma, beširdį Lomsargį. Eliševa kliuvo už kupstų, už kažkokių šakų, sunkiai nulaikė įniršusį vienkiemio sargybinį, ir staiga už girios kažkas ryškiai švystelėjo ir ugnine tyre užliejo visą dangaus kraštą; tolumoj, už kanapių lauko, ten, kur savavališkai įsikūrė rusų tankai, kažkas užkaukė ir sudunksėjo, ir pro šias slenkančias pašvaistes, pro šią besiplečiančią ir negęstančią ugnį atskriejo kupinas nevilties Lornsargio šauksmas:
       – Eliševa! Reksai!
       Atrodė, kad jam kažkas staiga nutiko, ir jis, ką tik išvaręs juos iš pievos, dabar priverstas kviesti juos į pagalbą.
       Kol ji mąstė, kas nutiko, Reksas ištrūko ir puolė pas šeimininką.
       Eliševa nedvejodama pasileido iš paskos ir netrukus ryto migloj vėl pasirodė ir pieva, ir Lomsargis keistoj pozoj – be dalgio, nejudantis, sustingęs lyg senovinėj nuotraukoj. Nekreipdamas dėmesio į skrendančių voromis lėktuvų kauksmą, į tolimas pašvaistes ir nesiliaujantį zenitinių pabūklų tratėjimą, jis stovėjo vidury pradalgės, ir iš judančių lūpų atrodė, kad meldėsi, Pirmas pribėgęs Reksas džiaugsmingai ir nuolankiai įsitaisė prie jo kojų.
       Na va, pagalvojo Eliševa, Česlovo viltys ir tikėjimas greitai prasidėsiančiu karu išsipildė – vokiečiai nukreipė į Lietuvą savo pajėgas ir jeigu jau nugalės, kaip sakė Tadas Taraila, šituos Stalino erelius, tai gyvuliniuose vagonuose išveš į pasaulio kraštą ne jį su Prane, bet tuos, kurie grasino atimsią iš ji: žemę ir iškeldinsią; o ją, Eliševa Bankvečer, jos tėvą Gedalję, jos seserį Reiželę pakars ant pirmų pasitaikiusių pakelės drebulių.
       Lomsargis baigė melstis, persižegnojo, pasisuko į stovinčią nuošaly sutrikusią Eliševa ir, neslėpdamas džiaugsmo, suriko:
       – O sako, kad Dievo nėra! Yra! Yra! – žodžiai, tarsi sugriovę kažkokią tvirtą užtvanką, staiga plūstelėjo iš jo smarkia srove; – Dėkoju tau, Dieve, už su naktį, nepanašią į visas tas naktis, kai man teko drebėti ir slėptis, kai iš dore žmogaus galėjo atimti viską, net gyvybę. – Su kiekviena nauja fraze jis vis labiau jaudinosi. – Kaip nesimelsti tau, griežtai baudžiančiam netikėlius už piktadarybes? Tu, Elenyte, turbūt nesutinki su manim? Juk tokių netikėlių ir tarp jūsų, žydų, užtenka. Bet juos pasieks Dievo rūstybė, nuo Jo pykčio ir bausmės niekas niekur nepasislėps...
       Ji nenorėjo su juo ginčytis, temdyti jo džiaugsmo ir įtikinėti, jog Dievui, kuris šiandien gelbsti vienus, o rytoj pradeda be atodairos ir gailesčio bausti ir žudyti kitus, negalima melstis, kad Aukščiausiasis rūstauja ant visų žudikų, nesvarbu, kas jų auka, – judėjas ar krikščionis, bet ji protingai nutylėjo. Argi galima kuo nors paaiškinti žmonėms, kurie pasirengę naudą, gautą iš nusikaltėlio ir piktadario, laikyti tiesa ir geradaryste?
       – Nesutinki, žinoma, – balsu atsakė pats sau. – Todėl, kad tu žydė. Tik nemanyk, kad man nepatinka žydai. Man žydai iki keturiasdešimtųjų nieko bloga nedarė. Atvirkščiai. Bet jeigu būčiau Aukščiausiasis, būčiau sukūręs tik vieną tautą. Tegul jau visi būna, tarkim, lietuviai, arba žydai, arba amerikiečiai. Kam, sakykite, Jam prireikė priveisti tokią daugybę genčių, kad paskui kiekvieną dieną juos mokytų, gėdintų, išskirtų peštynėse ir taikytų? Kodėl Jis sumanė sau tokį galvos skausmą, nuo kurio nėra jokių vaistų?
       Juodąją girią tebedrebino bombų sproginėjimai – vokiečiai be atvangos taršė tankų poligoną už kanapių lauko ir nebaigtą pakilimo taką, bet pamažu griaustinis springo ir vis tilo ir tilo.
       – Nenusimink, Elenute. Jeigu nepabėgsi pas tėvą ir seserį – pamiršau jos vardą...
       – Reizelė, – priminė jam Eliševa.
       – Taigi jei liksi su mumis vienkiemyje, mes neleisime tavęs skriausti... Už kiekvieną gerą darbą Viešpats liepia atsimokėti ne sidabru ir auksu, bet gerumu. Jis ir mums prisakė taip elgtis. Tiesa, Reksai?
       Šuo pritariamai suurzgė, nors iš visų atlygių jam mieliausias buvo šviežios mėsos gabalas.
       Lomsargio pažadai sugraudino ją, bet ji neišsidavė, pasitaisė nuslinkusią nuo pečių skarelę, užsikosėjo iš jaudulio ir atsikvėpusi paklausė:
       – Su mumis eisite ar šienausite? Man atrodo, šiai dienai užteks. Kad tik kokia nors skeveldra neužkliudytų.
       – Šienausiu. Juk ne į mane vokietis taiko. Karas – sau, o šienavimas – sau. Gyvuliai ir bomboms krentant ėsti prašo. Dar pusvalandžiuką paprakaituosiu, ir tada visi kartu eisim, – nusileido Lomsargis.
       Plačiai mojuodamas dalgiu, jis klojo pradalgę po pradalgės neslėpdamas džiugesio, jog prasidėjo karas, ir skaidriame sidabriniame dalgio skambėjime buvo daugiau kerinčios ir džiaugsmingos Dievo palaimos negu apkurtusiame nuo trenksmų Aukščiausiojo apleistame danguje.
       Lomsargis grįžo į vienkiemį tada, kai nepaliečiama, nepasiekiama jokiais ginklais saulė jau auksino žirgelius ant raudonų čerpių stogo ir palengva virš Juodosios girios sklaidėsi šimtamečių pušų viršūnes gaubęs ryto rūkas.
       Buvo girdėti, kaip vištidėj sujudo pramigusios karą vištos, kaip tvarte sumykė kenčianti nuo nemigos karvė ir senoje nudžiūvusioje obelyje pragydo paukščiai, vikriai ir nerūpestingai straksintys nuo šakelės ant šakelės ir vis garsiau ir garsiau čirškiantys.
       Nusimetęs drabužius, Lomsargis prunkšdamas ir šokinėdamas prausėsi prie šulinio lediniu vandeniu, tarsi rūpestingai atlikdamas kokias senovės pagonių apeigas – plovė nuo savęs visas baimes ir abejones, bėgimo į Užnemunę prakaitą ir gyvulinių vagonų dvoką.
       Eliševa plušėjo virtuvėlėje. Jaukiai kvepėjo kiaušiniene su spirgais.
       – O kaip ponia Pranė laikosi? – mandagiai paklausė ji, kai atjaunėjęs, šventiškas Lomsargis ūkiškai įsitaisė prie stalo pusryčiauti.
       – Negaluoja. Kojos, vargšės, neneša, visiškai suakmenėjo, vis skundžiasi blogumu ir galvos svaigimu. Kad tik našliu netapus, – pakabino šakute geltonos kiaušinienės ir kramtydamas pridūrė: – Ieškok paskui sau tinkamos.
       – Duok Dieve poniai Pranei sveikatos, – palinkėjo Eliševa, bijodama pažvelgti į Lomsargį.
       – Ir tau to paties, – reikšmingai pridūrė Lomsargis, – Juk tu nuotaka kaip reikiant...
       Trobą užtvindė tyla, nuo kurios Elisevai ausyse dar ilgai tvinkčiojo ir spengė.

(Bus daugiau)

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1