Baugokai galėtų nuskambėti ši istorija apie senas kapines: pradedant ją nuo pabaigos, ji bylotų, kad vieną sekmadienį Violeta (mano žmona) su Milda (dukra) nuvažiavo į Pagramantį, šiandien Dievo užmirštą bažnytkaimį, kur sutikti tenykščiai nepažįstami žmonės jodviem papasakojo dvi versijas apie tai, kodėl jodviejų šeimos kape tarp senelių ir prosenelių buvę perlaidoti 1989 metais iš Sibiro parvežto vyro palaikai; pagal vieną pasakojimą atrodė, kad tasai vyras – dvarininko pavainikis, taigi iš tos pačios kilmingos bajorų giminės kraujo ir ilsisi jam beveik teisėtai priklausančioje vietoje, o kita versija aiškino, kad šito gulaguose nusigalavusio žemaičio ir tėviškėn parskraidinti kauleliai buvę tyčia paslėpti garbios dvarininkų giminės kape, – perlaidotus kitoje vietoje juos būtų tuoj išniekinę anie, kurių giminaičius velionis buvo nuskriaudęs, kai kuriuos ir nužudęs, o prieš mirtį, neva dažnai ir kankinęs, ne vienam ir akis išdūręs.
       Štai ir visa istorija iš lietuviškų vėlių gyvenimo XXI amžiaus pradžioje ir tame jų gyvenime gal ne visai užmirštą taliono paprotį, kaip visiems žinoma, gana paprastą: akis už akį ir t. t. Joje gal ir esama to, ko man reikėtų: dėmesio. (Šiandien šis žodis vis retesnis, o aš užaugau prie skelbimų lentų, kuriose kasdien buvo iškabinami vis nauji skelbimai, pranešimai, įspėjimai, prasidedantys juodomis ir spalvotomis (dažnai – raudonomis) raidėmis parašytu žodžiu: Dėmesio!) Dėmesio, beje, ne tokio ir didelio: tikrumas prasideda nuo bet kokio dėmesingumo dvelksmo. „Atgajos“ soduose, kur šiek tiek vėsiau negu Vilniuje, Dominikonų gatvėje, bet karštis vis vien marina visa, kas gyva.
       Keli šimtai kilometrų kelionės automobiliu, pasivaikščiojimas Gramančios ir Jūros pašlaitėmis nuo bažnyčios iki dvaro griuvėsių ir kapinių, vos ne trisdešimt Celsijaus laipsnių iki pat saulėlydžio ir sielvartingi išgyvenimai abi moteris labai nuvargino, o naktį, joms jau sugrįžus namo ir atsigulus miegoti, viena jų, išjungdama radiją, piršto nagu susižalojo akį. Tas ir tremtiniu, ir banditu vadintas maišelis kaulų sprogo lyg koks fugasinis užtaisas ir savo skeveldromis kaip plieniniais žmogaus vaiduoklio pirštų nagais grybštelėjo moters vyzdį. Po to – fizika, optika, psichika. Kibirkščiuojantis skausmas ataudė tamsius, bet iki tol ryškius daiktų apmatų siūlus; lyg pagal vienus ir tuos pačius optikos dėsnius tuoj aptemo, užsimerkė ir antra, sveikoji, Violetos akis. Beje, ir užmerktomis akimis moteris matė svetimą ir pavojingą numirėlį išniekintame savo šeimos kape. Vienos giminės dvasia netikėtai prabilo savo mirusiųjų lūpomis, ir buvo akivaizdu, kad tik šitaip gali tęstis mano žmonos giminės istorija.
       Tokia galėtų būti epinio kūrinio apie vieną liepos sekmadienį fabula. Prieš šimtą metų ji būtų buvusi panaši į daugelį Jono Basanavičiaus pasakojimų Iš vėlių ir velnių gyvenimo. Šis bei tas iš žydų tikėjimo vertimų į lietuvių tikėjimą: juk gali ir Lietuvoje rastis žmonių, kuriems svarbu statyti tiltą tarp dangaus ir žemės, tarp Kūrėjo ir Kūrinio. Banalus hasidizmas, kilęs, beje, Rusijoje. Šiandienėje literatūroje, kaip minėta, svarbus būtų nebent baugokas jos sakmiškumas. Visa kita – vaizduotės nežadinanti banalybė. Sakmė jau be mitinių būtybių, politinė, socialinė ir psichologinė, vadinasi, neišgalvota ir tik dėl autoriaus įgeidžių ne visai tikroviška. Tiesa, Kauno akių klinikoje galima būtų rasti tosios vaiduoklio sužalotos moters akies gydymo istoriją. Tiktai kam ir kiek ji rūpėtų, jeigu aš pasakočiau ne tiek ją, kiek apie tai, ką veikėme mudu su Džiugu, kol jo mama su močiute grįžo iš Pagramančio kapinių? Dvi visiškai skirtingos istorijos, tik abi yra tos pačios – vienos – dienos istorijos. Be to, mūsų akių istorijos.
       Tai gal ir žadintų vaizduotę: mat istorijose nėra tikrumo. Jos – tos pačios ir kitos. Komunikacijos aklagatvis, įrankiai manipuliuoti mūsų sąmonės regėjimais.
       Ką turėtume su jomis veikti? Galbūt tik matyti kaip teksto komponavimo būdą. Gretinti, skirti, tapatinti. Kiekvieną šiųdviejų neistorijų leitmotyvą. Su kuo, pavyzdžiui, galima būtų gretinti Basanavičiaus vėles ir velnius? Ir nuo ko juos skirti? Su kuo juos sutapatinti?
       Ką reikštų žinoti jas abi? Galbūt jos nurodytų, kad ši amplifikacija yra asiužetiška ir nepretenduoja į jokį naratyviškumą. (Išskyrus pirmąjį sakinį, kuris virto antrašte.) Amplifikacija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Sunku ją matuoti ir erdvės atžvilgiu. Tačiau ir istorijų kol kas nėra, tad pirmiausia jas abi aš turėčiau išrasti. Atrasti. Sukurti.
       Beje, nebe pirmąsyk.
       Esu aprašęs (viename savo romanų), kaip svarbu personažui (pasakotojui? autoriui?) buvo ryžtis naktį pereiti „žydkapius“. Rašydamas turėjau galvoje man puikiai žinomą vietą. Po karo prie parapinių Eržvilko kapinių esančios senos žydų kapinės buvo jau tik skirpstynas ir karklynas su išvartytais, sudaužytais buvusiais antkapiais, – visų užmirštos. Dieną čia vaikai landžiodavo kaip po mišką, o štai vidurnaktį jie ir surišti būtų bėgę kuo tolyn – romano personažas ne atsitiktinai pasirinko šituos žydkapius ir ryžosi pereiti per tokią vietą vien tam, kad suvoktų, kas esąs. Tai buvo jo drąsos ir savarankiškumo išbandymas, sąmoningumo proveržis, ribos peržengimas kaip savęs pažinimas.
       Pereiti vidurnaktį per senas kapines – nebūti bailiam. Mano romanas Akmenys, be abejo, yra mažai kam žinomas tekstas. Jei ne Vytauto Kubiliaus „Vagai“ parašytoje vidinėje recenzijoje išreikštas susirūpinimas, kodėl rankraščio tekstas neatitinka romano idėjos, nebūčiau jo tempęs prie tos idėjos ir būsimos knygos nepavadinęs romanu. Jo nereikėtų ir ieškoti, nebūtina tik jį perskaityti, kad prisimintume, ką išgyvena bailus drąsuolis. Yra kur kas senesnis ir labiau žinomas literatūrinis tokio leitmotyvo atvejis. Tai – Išėjimo knyga. Kai esi vienui vienas svetimame mieste, vėlyvą vakarą viešbučio kambaryje vartai stalo stalčiuje aptiktą Bibliją ir akimis perbėgi šį žmonių giminės likiminių įvykių aprašymą, supranti, kad išeiti iš Egipto buvo ne mažiau sunku, negu keturiasdešimt metų praleisti dykumoje ar įžengti į Pažado Žemę. Egipto rykščių motyvas yra ne tik genantis, bet ir stabdantis. Dievo ženklų ir stebuklų paslaptis įmenama, kad būtume išganyti, kad išsiaiškintume ir suvoktume, kas esame. Išgyventi reikia drąsos. Netgi didžiausiam bailiui.
       Šitų, amplifikacijos tekstu pavadintų, istorijų atveju, atrodo, yra kitaip: „žinoti“ – vadinasi, nebūti tuo, kas esi. Žinojimas ne tik „praveria“, bet ir „užveria“. Vargu ar šiuo atveju siekiama kalbėti apie išbandymus baime gyvenime. Vėlių ir velnių gyvenimas yra tas pats mums gerai pažįstamas meno pasaulis. Reikia tik likti šiapus arba persikelti anapus gyvenimo. Taip visada būna, kai žiūrime komediją, yra priminęs mums vienas poetas, ir juokas (pro ašaras) visada yra kažkas iš žinių misterijos. Abi moterys keliauninkės, sužinojusios, kad giminės kape tarp garbiųjų protėvių palaidotas abejotinos reputacijos partizanas, sakė man, kad žinoti yra daug blogiau negu nežinoti. Jodvi dievagojosi, kad proseneliai turėtų prisikelti iš kapo ir pabėgti nuo tokios kaimynystės. Tarytum kiti kapai, gal net anapus kapinių tvoros, leistų pamiršti bet kokią kaimynystę.
       Taigi užmirškime, ką jau žinome, ir perskaitykime, kas liko nepapasakota kaip sekmadieninės kelionės į Pagramantį užribiai. (Pasižiūrėkime į mažytes šitos akių istorijos siužeto šukes, kurių nematė keliautojos į Pagramantį.) Perfrazuodamas vieną autorių, sakyčiau, kad ne tik atsitiktinumas yra toks pat absoliučiai būtinas kaip ir būtinybė, bet ir siužetas yra toks pat absoliučiai tapatus fabulai kaip ir pati fabula. Dvi fabulos ir dvigubas siužetas viename tekste, ir kiekvienas dukart hermetizuotas, uždarytas. Pasmerktas akių apgaulei.
       Pasilikime „Atgajos“ soduose. Jiems – tik ketvirtis amžiaus, nameliai pastatyti pagal devynis tipinius sovietmečio projektus, čia nėra bažnyčios, nėra ir kapinių, tik po viena kita obelim galėtume rasti pakastus gyvūnėlius – nušautą ar užmigdytą šunį, nugaišusią katę ar kokį paukštį. Nėra kapinių ir netoliese esančioje Mykoliškių dvarvietėje. Iš artimiausių sakralių vietų – Batėgalos kaimo kapinaitės už poros kilometrų ant Neries skardžio, dar toliau ir kiton, pietų, pusėn nutolęs Kepaliušių piliakalnis. Prie šitų metafizinės komunikacijos vietų neprisiartinsime, o tik valanda po valandos seksime, ką veikėme, apie ką galvojome, ką bandėme suprasti ir ko nepavyko padaryti mudviem, anūkui su seneliu, kol keliauninkės sugrįžo. Anapus realios kelionės mudu lyg kurmiai rausime urvus po saulės išdeginta pievele, ir tik šviežios žemių krūvelės vienur kitur rodys mudviejų susisiekiančių požeminių kelių kryptį.
       Visą aną karštą liepos sekmadienį mudu su Džiugu laužysime Trečiąjį Dievo įsakymą: sunkiai, tiesa, ne fiziškai, dirbsime – mokysimės piešti susapnuotą šunį. Mudu užsikrovėme didelę naštą. Gal ne pagal pečius. Kitas anūkas, Džiugo brolis Fredas, su būriu talkininkų irgi nešvęs: lyg P. Cvirkos Krizas iš Pagramančio jis meistraus sau „inkilą“ gluosnyje, nuo kurio šakų kasdien su draugais šokinėja į Neries vandenis. Nė artyn prie gluosnio jis neprileis jaunesniojo brolio, kaip per mažam uždraus būti meisteriu, ir mudviejų su Džiugu draugystė tą sekmadienį bus vienišų, šiek tiek įsižeidusių dviejų vyrų maištas prieš kitus, nuo mūsų atsiskyrusius šeimos narius.
       Pradėsime piešimo pamoką ryte, nors iš pradžių man rūpės visai kas kita. Patikrinsiu, ar ganėtinai alyvos ir aušinamojo skysčio dukters audi, pripompuosiu oro į pernelyg minkštas priekines automobilio padangas, išlydėsiu keliauninkes į Pagramantį, o pats, uždusęs nuo seneliui nelengvų fizinių pratimų, atsisėsiu pavėsinėje ir gersiu puodelį rytmetinės žaliosios arbatos, senčos. Tik po valandos kitos, jau įdienojus, anūkams pabudus, pusryčiausim toje pačioje pavėsinėje, ir, Džiugo prašomas, vėl pasakosiu jam apie Ukvį, jo mamos šunį, kurio Džiugas niekada nebuvo matęs.
       Prieš aštuonerius metus čia, „Atgajos“ soduose, mūsų šeimos šuo Ukvis buvo nušautas lyg J. Biliūno Brisius, ir Džiugas puikiai žino šią istoriją, prasidėjusią ir pasibaigusią jam negimus. Ukvis buvo ligotas ir nepritapėlis. Džiugas taip pat nepritapėlis. Jis norėtų žaisti su kiekvienu ir su visais, bet jam nesiseka. Žvėriškai. Jis tuoj susipyksta ir sako, kad nenori su niekuo draugauti. Jis pareiškia, kad nori numirti, ir gal pajunta palengvėjimą.
       Džiugas norėtų pažaisti su Arse, kuri jau dvejus metus mūsų šeimoje užima Ukvio vietą. Šuo, aišku, to nežino. Arsė – dramblota rotveilerė, juodąją savo mantiją kur ne kur apsibarsčiusi auksu; su vaiku lakstyti jai greitai atsibosta, ir tada, norėdama atsikratyti Džiugu, ji tupia ir šiepiasi. Rodo Džiugui dantis, baltus ir aštrius. Nelįsk, byloja visa jos povyza, ir Džiugui belieka įsižeisti. Tu bloga ir nesąžininga, sako jis rotveilerei, Ukvis niekada taip nesielgtų. Jis remiasi suaugusiųjų pasakojimais apie sukalbamą ano šuns charakterį.
       Arsė jau nešiepia dantų, ji tik žiūri į ją kalbinantį Džiugą rudomis užsispyrėlės akimis. Genetikai tvirtina, kad jos protėviai – ne tik geri piemenų tarnai. Vėliau jie tapo mėsinių sargais. Priešus jie užpuldavo iš pasalų, smūgis primindavo ant galvų griūvančią sieną. Iš po tokios ne visada sveikas išlįsi.
       Įžeistoje vaiko sąmonėje gimsta tylus kerštas: Džiugas susiranda laistytuvą ir palaisto gėles, kurios auga ant gerojo Ukvio kapo, paskui eina pro blogąją Arsę prie manęs.
       – Atkaskim Ukvio kapą, – pusbalsiu sako. – Gal šuns ten nėra, gal jis prisikėlė? Juk gali šuo prisikelti iš mirusiųjų?
       – Ne. Šuo – ne Dievas. Ne žmogus. Jis neprisikelia, – patylėjęs priduriu: – Bet jis gyvena mūsų prisiminimuose. Kaip ir daug kas.
       – Ar jis neįkąstų man? Ar pažintų mane?
       – Galbūt, – pagalvojęs sakau. – Juk tu – mano anūkas. O Ukvis pažįsta mane. Žino, kas aš.
       – O kaip aklas šuo randa kelią? Šiąnakt sapnavau Ukvį. Jis bėgiojo ir puikiai matė. Mane. Visus daiktus. Sapne jis visai ne aklas.
       – Šuo užuodžia.
       – Ką?
       – Kelią, – atsakiau nebe taip tvirtai. – Žmones. Daiktus. Tave. Mane. Viską.
       Pasklaidęs knygą, kurią tą dieną skaičiau, šyptelėjau: ką Džiugas sakytų, jeigu aš perskaityčiau paaiškinimus, kuriais autorius palydi savo piešinėlius, beje, labai primenančius vaikiškas keverzones?
       – Ne, – Džiugas gynė savo požiūrį, – sapne Ukvis mato. Tu tik nežinai.
       – Kodėl tu netiki, kad aklas šuo užuodžia jį? Na, mato. Tu gal teisus. Matyti galima nebūtinai tik akimis. Štai šioje knygoje rašoma, kad šuo mato kojomis.
       – Iš tikrųjų? Taip parašyta?
       – Taip.
       – Ir šitie paveikslėliai – vaikams?
       – Ne visai. Ši knyga – nevaikiška. Ji – filosofinė.
       – Ką reiškia – filosofinė?
       – Joje – daug klausimų, į kuriuos nelengva atsakyti.
       – Ir tau?
       – Ir man. Pavyzdžiui, klausimas, ar aš suprasčiau Arsės kalbą, jeigu ji mokėtų kalbėti.
       – Kodėl? Kodėl nesuprastum, jei šuo kalbėtų? Juk tu supranti mane, kai aš kalbu?
       – Taip. Bet Arsė – šuva. Ji – kitokia, negu aš ar tu. Kai ją nupieši, išsyk pamatai, kad ji – kitokia. Dėl to verta piešti kitoniškumą. Žinoti, kaip tampi kitu.
       – Ar dėl to visi filosofai piešia?
       – Ne. Turbūt ne. Ne visi.
       – Ar galiu nuspalvinti šituos piešinius?
       – Galėtum, bet aš neleisiu. Tai – ne spalvinimo knygelė. Piešiniai skirti man. Kad geriau suprasčiau, kas čia parašyta. Kad man būtų malonu suprasti, jog aš niekad nesuprasiu, kas yra Arsė arba Ukvis.
       – Perskaityk, kas čia parašyta.
       – Parašyta, kad ne visai aišku, kaip mes matome. Klausyk: Ar tikrai šuo vejasi zuikį todėl, kad jo kojos mato sprunkantį ilgaausį?
       Štai kada mudu tikrai susikalbėjome. Yra dalykų, į kuriuos suaugusieji ir vaikai žiūri labai panašiai. Džiugas nusijuokė balsu, o aš – vien akimis. Juokas užkrečia. Kojos nemato, makaluodamas savo kojomis paprieštaravo Džiugas. Aš pritariu. Jis teisus. Kaip žiūrėti į ką nors kojomis? Gal jų pirštų galais? Tada negalėtume avėti batais. Basnirčiomis buvau įsispyręs į pusbačius numintais užkulniais. Pakrutinau abiejų kojų pirštus. Gal jie ir žiūri į ką, nors tikrai nemato.
       Tad kurie daiktai turi akis? Pagal filosofą – visi. O pagal Džiugą – nė vienas?
       Mudu pamėginome tokių daiktų – su akimis – nusipiešti. Obuolį. Lėkštę. Mėnulį. Debesį. Buvo visai nesunku. Obuolys su keliolika akių panašus į margutį. Mėnulis – į dekoruotą lėkštę. Duonos kepalas – pirštais subadytas, savaime lyg tuščiomis akiduobėmis sužiuręs.
       – Dabar – šunį. Juk tu sapnavai matantį neregį Ukvį. Gal sapne šuns kojos buvo tikrai su akimis. Nupiešk tokį Ukvį.
       Ir vėl Džiugas susijuokė.
       – Nesu matęs Ukvio. O tu nematei mano sapnuoto šuns. Kaip nupiešti susapnuotą šunį? Ar tu pažintum Ukvį, kurį aš susapnavau?
       – Taip. Ne, – nei sutikau, nei prieštaravau. – Būtų keblu. Tavo susapnuotas Ukvis – kitoks. Jis gal nepažįsta manęs ir gal net lotų ant manęs.
       – Sapne jis mato. Mato... Bet gal pradėsiu nuo arklio. Gerai? Arklio aš nesu sapnavęs. Tiks gyvas. Koks jis? Gal nubėgti į lauką, kur arkliai ganosi?
       Kurį laiką jis mąsto, nepiešia, paskui sako:
       – Jau žinau. Sapne visada daug taškų ir rutuliukų.
       Džiugas nupiešė – susuko flomasteriu – sapne matytus taškus ir rutuliukus.
       Tie taškai ar rutuliukai man priminė tas pačias mudu jau kankinusias slaptąsias daiktų akis.
       Tai jos, daugybė matomų ir nematomų akių, ir turėjo virsti kuo nors: obuoliais, slibinais, šunimis. Deja, deja. Pradėjome gal beviltiškai. Nesisekė! Piešėme tarsi nebūties siūlų kamuolius: susuka Džiugas flomasteriu daug linijų, pritaško taškų, paskui man pasako, ką jie reiškia.
       Obuolys. Lėkštė. Mėnulis. Pistoletas. Sviedinys. Daiktai ženklai. Tuo jie ir panašūs į žmones, kurie mato šiuos ženklus, bet ir patys tėra daiktai ženklai.
       Matanti susapnuoto arklio galva, ja nupiešti Džiugui itin sunkiai sekėsi, ir nė mano talka nepadėjo, – gyvulio snukis buvo vis nepanašus į save, akis – vis ne savo vietoje. Ne geriau sekėsi ir su matančiomis arklio kojomis. Kur jose turėtų būti akys, Džiugui buvo neaišku, paabejojęs prikabino jas pačioje apačioje kaip dvi mažytes pasagas.
       Arklį jis nupiešė lyg Leonardas da Vinci – piestu stojantį.
       „Pabaisa“, – apibendrino Džiugas visą darbą ir pasiūlė piešti Lemtono slibiną – tikrą pabaisą iš ne sykį perskaitytos anglų pasakos. „Puiku, – sutikau, – jeigu tik jį įsivaizduoji.“ Flomasterio nosis vėl ėmė šmižinėti po popierių. „Štai, – sako Džiugas. – Visai lengva.“ Slibinas – baisus, devynios jo galvos susirangė viena apie kitą ir atrodė kaip viena. O ir akių jis turėjo daugybę – ne tik galvose, bet ir krūtinėje, ir pilve, ir kojose, ir uodegoje.
       Matyti. Matyti. Matyti. Piešėjui reikia matyti. Kaip Mozei – degantį krūmą. Ne vien susitikus su Dievu žmogui prireikia poezijos – nekasdienės kalbos. Džiugas turi pamatyti, ko nematęs, ir tai, be abejonės, nėra kasdieniška.
       Slibinas taip pat panašus į piestu šokantį arklį, bet ir tai jam pritiko – atrodė tikrų tikriausias slibinas. Pavyko Džiugui toji Lemtono pabaisa. Graži, bjaurybė.
       Lyg ir paaiškėjo, kad piešti slibinus – lengviausia. Nors jų nesi nei matęs, nei sapnavęs.
       Pagaliau – šuo. Ukvis, šuo, kurio jis niekada nėra matęs.
       Vėl kankynė, kaip ir su arkliu.
       – Vargšas. Šuo su pėdkelnėmis, – pasakė Džiugas apie savąjį Ukvį su akimis ant kojų. Šuo piešiny tarsi mūvėjo vaikiškas kelnes. – Aš juk nemėgstu raštuotų pėdkelnių.
       Prisiminiau, kad Artūras, su kuriuo Džiugas pešasi vaikų darželyje, dažniausiai mūvi šachmatų lentą primenančiomis pėdkelnėmis.
       Ir juodais rutuliukais Džiugas nudažė visas šuns kojas.
       – Aš sapnavau juodą Ukvį, – paaiškino. Šeimos suaugusiųjų pasakojimai Ukvį minėjo kaip šateną, kurį reikėdavo dažnai šukuoti ir kirpti. – Sapne jis buvo juodas kaip varnas. Juodesnis už Arsę.
       Kol Džiugas piešė susapnuotus taškus ir rutuliukus, aš suvokiau, kad visą sekmadienio rytą sapno klausimai mane kamavo labiau negu Džiugą. Jam tai – žaidimas. Galėtume žaisti ir ką kita. Štai išeitume purtyti vyšnios, nuo kurios byra tikri saldainiai (kartais taip „Atgajoje“ būna), ir jis tuoj pamirštų dabartinį rūpestį.
       O aš tebeklimpau į sapnų filosofijas. Klausinėjau save.
       Kodėl sapnuoju retai arba neprisimenu, ką sapnavęs?
       Gyvenu be konfliktų. Mano vas hermetis, hermetiškasis indas, yra tuščias.
       Tačiau gal kaupiu jame svetimus konfliktus? Pasak G. Hegelio: visa, kas mano knygose priklauso man asmeniškai, yra klaidinga.
       Ar menu savo pirmąjį sapną?
       Ne. Bet juk tikrai būta tokio. Ar jis mena mane?
       Gal bandžiau išsiaiškinti, kada pradeda sapnuoti vaikai, pavyzdžiui, mano anūkai?
       Ne.
       Tik buvau skaitęs, kad vaikai sapnuoja ir dar negimę, įsčiose, bet dėl to juk netampa aiškiau, ar sapną įsčiose kas nors prisimena kaip sapną. Ar nėščios motinos žino, kada ir kaip žmogus supranta, kad jis mato sapnus, nepaaiškino net S. Freudas. Sapnavau Ukvį, sako man Džiugas, bet nesu tikras, kad vaikaitis žino, jog jis naktimis sapnuoja. Abejoju, ar jo sapnai skiriasi nuo to, ką jis veikia pabudęs. Džiugas tikina, kad jis tikrai sapnuojąs, ir net išvardijo ką. Ukvį (jo Džiugas niekada nebuvo glostęs, bet yra matęs jį fotografijose), Artūrą (su juo lanko darželį), burbulinę „oranžinę“ (pagal dėžutės spalvą) kramtomąją gumą, pilkąjį alyvinį (mėgstamą obuolių rūšį). Tarytum nebuvo kuo abejoti: visa tai galima susapnuoti. „Pamėgink nupiešti, ką sapnavęs, – prašau, – ne tik Ukvį, arklį ar slibiną.“
       Norėčiau sužinoti, ar tikras ir susapnuotas obuolys skirtingi: ar galime susapnuoti tapatybės skirtybę. Daiktai gali būti panašūs į žodžius. Dvasia gali būti ženklas. Piešinys tėra kažkas, ko mes negalime, kaip viso kito, suprasti atvejis.
       Galim piešti, kaip norim, galim kalbėti, ką norim. Ko nemokam nupiešti, tai pavadinam vardu. Ką ištariam, nebūtinai turim nupiešti.
       Klausinėdamas ir atsakydamas tebegalvojau apie savąjį sapną. Lengva paliepti piešti sapną. Ir man pačiam būtų gerai jį nusipiešus; išvydęs jį kaip piešinį, aiškiau suvokčiau, ką susapnavęs. Man baugu savojo sapno ir todėl neatsikratau minčių apie jį. Prašydamas Džiugo piešti savąjį sapną tarsi dalijuosi su vaikaičiu tąja baugastimi.
       Sapnai susiję su regėjimų rūšimis.
       Pernelyg sunku paaiškinti Džiugui, kas yra mūsų regėjimas. Jeigu ne pagal optikos dėsnius, tai ir aš nežinau. Platonas manė, kad akis tėra plyšys, pro kurį „išskrenda“ ypatingi regėjimo spinduliai, tad matymas esąs viso kūno dalykas. (Nereikia juoktis, Džiugai, mato ir zuikio kojos.) Sokratas pripažino, kad žiūra mums reikalinga vien tam, kad apaktume, nesustotume prie to, ką matome. Aristotelis „regėjimo organu“ vadino ir akį, ir sielą. Paradoksalu, tačiau akis antikos filosofams atrodė esanti žiūros aplinka. Tad ir šiandien topai „sielos akys“ ir „žiūros protas“ daug kam atrodo tapatūs.
       Visa toji maišatis ne tokia jau nereikšminga, kai svarstome, kaip galime regėti bėgantį zuikį ar savąjį sapną. Susigrąžintąjį, prisimintąjį sapną.
       Amplifikacija (šį žodį, verstiną galbūt kaip nušvitimas, vartoja analitinės psichologijos kūrėjai) nėra visiškai skaidri. Visiškai skaidrių dalykų ar daiktų neįmanoma surasti. Žodžių linzes mūsų akims gal ir nesunku uždėti, gal jos lyg pensnė nuvalytos ir beveik nematomos, tačiau ką daryti su tamsumais, į kuriuos jų skaidrumas mus nulydi? Ar Mėnulio užtemimas yra paties Mėnulio pasikeitimas?
       Ne. Juk astronomai aiškina, kad kažkas atsitinka su Žeme, Saule ir pačiu Mėnuliu.
       O mūsų pačių akių tamsa? Gal pagal Marcelijų Martinaitį: akių tamsoj, širdies šviesoj? Oksimoronų steigtis – ne vien poezijoje.
       Tegu jinai, akių tamsa, šiandien nebus paniekinta; jei kalbos filosofų reikia išsiugdyti, tai žiūros filosofais gimstame visi. „Pušinėjantys“ vaikai gal klausinėja savęs, kas yra daiktai tamsoje.
       Štai Džiugas kartais žaidžia nelengvą lingvistinį loto: piešiniams vienose kortelėse reikia surasti kitas korteles su jose užrašytais nupieštųjų daiktų pavadinimais. Būtų gal ir labai paprasta, jei Džiugas mokėtų skaityti. Kol kas žodžius jis įsidėmi kaip ir daiktus, „skaito“ kaip paveikslėlius. Raštas jam tėra grafinis ženklas, bet nebūtinai toks pat kaip mokančiam skaityti. Džiugas dėlioja korteles kaip nori, ten, kur, jo akimis, jos turėtų būti. Tačiau koks jis pasitikintis ir patenkintas savimi! Padėčiau jam, ir labai norėčiau, kad klausimas, kuris vienu ar kitu atveju iškyla mums, taptų prasmingas netgi tada, kai kortelės su daiktų vaizdais ir pavadinimais tyčia (!) sumaišomos. Nutolsta vienos nuo kitų. Sapnuose tokia sumaištis nieko nestebintų, bet ne vien sapnus turiu galvoje. Būna, kad gyvenime „aklas aklą veda“, – kaip juodu nueina ten, kur jiedviem reikia? O juk eina ir nueina, ir net greičiau negu regintieji. Paaiškinti tokią sėkmę yra nemažiau keblu negu elgetos ir princo tapatybę. Nesame juk tie, kurie žinome, nes nežinome, kokius impulsus mums siunčia akys; gal siunčia net užgesę – tebegyvuoja, neužgęsta žiūros aplinka.
       Piešimas užkrečia. Mėlyna linijų raizgalynė popieriuje priešais Džiugą žalsvėja po šmirinėjančia geltono flomasterio nosimi. „Tu matai žalsvus sapnus?“ – klausinėju anūko, o jisai pritariamai žybsi akimis ir linksi galva. „O kaip su juodu Ukviu? Tokiu juodu kaip ir Arsė?“ Džiugas nenusileidžia. Dabar jis žino: ne, ne juodas buvo Ukvis, jis sapnuoja kitokius sapnus. Žalius žalius. Kas jį perkalbėtų? Anot Jono Aisčio: man nesvetimi atodūsiai žali. Obuolys – žalias, toks pat kaip ir ant palangės. Tikras. „Bet aš norėčiau juos matyti geltonus, – atsako Džiugas, – norėčiau tokius juos ir nupiešti. Kai piešiu, jie pavirsta žaliais.“ Nenupieši, linguoju galva, net jeigu tasai sapnas – apie piešimą. Sau mintyse priduriu: bandyti, aišku, niekas nedraudžia, bet gal verčiau sapną apsakyti. Aprašyti. Rašyti drąsiau negu piešti. Tai kodėl pradėjęs dėstyti literatūrą universitete vis dažniau kalbu apie kitų rašymus, negu pats rašau? Gal bijau rašyti. Bijau ne prastai rašyti, o rašyti išmanančia savo darbą ranka. Ranka, parašanti žodį, rašo ne tavąjį, o kitų žodį. Je est un autre, primintų A. Rimbaud. Ar yra prasmės rašyti mirusius žodžius? Ar yra prasmės išmokti rašyti, gerai rašyti, parašyti šedevrą, jeigu pastarasis jau nesikeičia, negerėja, nešedevrėja? Jokios. Kaip nėra prasmės rašyti prastai, nes besimokydamas rašyti pradedi rašyti visai pakenčiamai, gal net gerai arba net priartėji prie to, kas laikoma šedevru. Nematomas šedevras, kaip rašė Honoré de Balzacas. Paslaptis, anot Gertrudos Stein, yra tokia: tą akimirką kai tu esi tu kadangi tavo šuva tave pažįsta tu negali parašyti šedevro ir šitaip klausimas baigtas. Šedevras neįmanomas, bet jeigu jis atsiranda, tai kažką byloja.
       Piešdamas, kaip ir rašydamas, nieko neišgelbsti. Vyksta ir tavo rankomis spartėja daiktų, kuriuos tu nori nupiešti ar aprašyti, irimas. Už lango visame „Atgajos“ sode kiekvieną akimirką kas nors nyksta. Miršta. Šešiasdešimt šešiuose šešių arų sklypeliuose plazdanti gyvybė keičiasi. Vadinasi, kažkas išnyksta, numiršta, kad užleistų vietą atsirandančiam, gyvam. Pasiryžti numirti yra sunkiau negu mirti, štai taip, kaip miršta ir nenumiršta visas pasaulis. Tikras ir susapnuotas, prasimanytas, įsivaizduotas. Man vaidenasi, kad tai, kas prasidėjo šio sekmadienio ryte, yra visiškai nerealu. Beveik nebesvarbu, ar šios amplifikacijos veikėjai gyvi, ar mirę, ar jie keliauja į kapines Pagramantyje, ar jie piešia susapnuotą šunį „Atgajos“ soduose.
       Galvojimas, rašymas, piešimas yra labiausiai nerealūs dalykai. Jiems nepritaikysi mirties ir gyvenimo kriterijaus. Nepasakysi, kad ši aplinkybė nesvarbi. Ji paverčia niekiu įsikalbėtą ar realų talento stygių, įstumia ten, kur išsižioję tavęs laukia fluxus ir panašūs meno komediantai. Viskas tinka, everything goes. Beveik ramu ir šventa, kai sužinai (staiga pagalvoji ir patiki), kad ir „Lietuvos ryto“ penktąjį puslapį, ir „Respublikos“ skiltį „Vienu sakiniu“ gali skaityti kaip W. Shakespeare“o tekstą.
       Vis dėlto Jonas Mekas yra prasto rašymo ar meno be ribų aristokratas. Juk jis siūlo tam tikras žaidimo taisykles. Ne viskas jam tinka. Vaiko keverzonė, meistro teplionė. Visi suklaidinti. Visi klimpsta į meno ideologiją. Pastarojoje meno nė kvapo, bet juk ant ko nors turėtų laikytis menas? Movizmas, štai ko man reikia, gyvenimo saulėlydy prisipažins Valentinas Katajevas, rusų, o gal žydų rašytojas. Movizmas, anot jo, prastas rašymas. Jo Šventasis šulinys yra toks – prastas rašymas. Kaip ir Užmaršties žolė, Mano deimantų vainikas ar Jau parašytas Verteris. O kodėl geru rašymu vadintinas to paties autoriaus Orendorfo sala, Geležies valdovas, Pulko sūnus ar Juodosios jūros bangos? Jokia Socialistinio darbo didvyrio proza negalėtų būti prasta. Kaip ir Eduardo Mieželaičio lyrika. Intelligenti pauca, prisiminė lotynišką posakį Paulis Valéry, žavėdamasis minimalistiniu graverio piešiniu, tuo, ko beveik nėra, arba yra labai mažai, ką galima visaip pavadinti – linija, skaičiumi, tvarka, forma, ritmu... Studijuodamas neliteratūrą, pačioje savo literatūrinių bandymų pradžioje, drįsau rašyti iš neišmanymo. Kaip šokdamas į vandenį tada nesvarsčiau, ar gilu. Pūkštelėsi ir suprasi. Traukė kitoks mąstymas. (Iš sovietmečio fizikų traukiau į lyrikų būrį, bet didžiavausi, kad nesu lyrikas, tai yra neverkšlenu prie berželio Sarbievijaus kieme.) Literatūrinis profesionalumas man buvo svetimas, ir tai buvo manoji korta.
       O dabar? Juk akivaizdžiai kenčiu jo, rašymo amato, gundymus. Vos laikausi, vos nepasiduodu. Kai gali rašyti, ką nori, kai gali išleisti už savo ir kitų pinigus, ką nori, gal centimetras po centimetro traukia metrinės savų knygų lentynos. Technokratas Vygintas Šukys, iš kurio knygų ne vienas mūsų mokėsi kompiuterio abėcėlės, demonstratyviai matuodavo kiekvieną naują Ramūno Klimo knygelę ir bičiuliškai ironizuodavo: „Dieve, kokia plona, ir kiek mažai centimetrų tu teparašei“. Taip ir pasibaigė: Ramūnas jau neberašo, ir jo knygų „centimetrų“ liko tiek pat nedaug. Jo rankraščiuose (bent Maskvos laike) neužtinku piešinių, juodraščiai dingę, gal sudeginti, publikuotas tekstas žodis žodin sutampa su paskutiniuoju kompiuterio variantu, tad ir pomirtiniai Ramūno Klimo raštai nepastorės, liks tie patys keli centimetrai, o ne metrai.
       Kai rašau ne kompiuteriu, matyt, iš įpratimo „peckioju“. Popierius viską iškenčia, be to, aš irgi nepasilieku ilgam rankraščių. Tebepiešiu prastai, kaip ir prieš keturiasdešimt metų. Net nebandau spyriotis, išsyk ieškau „profesionalių“ paišybos kelių. Nesu jų pamiršęs. Katinui ar zuikiui nupiešti tereikia kelių apskritimų ir trikampių. Kuo daugiau klišių! Piešimas panašus į paupyje (pajūryje) susirinktų akmenėlių karoliukus.
       Kitaip elgiasi Džiugas. Nežinia, kaip jis piešia. Iš melsvai žalių linijų susuktos „galvos“, pasak jo, esančios obuoliai. Susapnuoti, paaiškina. Žali, priduria, kaip ir anie, ant palangės. Atsiradę iš mėlynos ir geltonos spalvos linijų.
       Kaip ir šuo su pėdkelnėmis, ir vėl be jų. Žiūri savo akimis neakimis. Vėl tik linijų rezginiai, kuriuos pats žiūrintysis turi paversti „tikrovės“ vaizdais.
       Baisiai keistai piešia vaikaitis: pabaigia tuo, kuo pradėjęs.
       Arba visai kaip aš: nemoka pabaigti ir niekada nepabaigia piešinio. Vadinasi, ir nepradeda jo. Žinau, kai kurie piešėjai viską pasiekia pirmuoju bandymu. Taškai ir rutuliukai yra, anot Džiugo, viskas. Piešinys – ne forma, bet būdas ją pamatyt, – taip rašytojams vienas garsus dailininkas aiškino, kas esąs piešinys.
       Dailininko nuomone, nederėtų rašytojams imtis teptuko ar pieštuko. Suprantu jį.
       Iš kur tasai rašytojus persekiojantis noras gadinti popierių? Lentgalis, kurį šiandien pasidėjau priešais vietoj popieriaus lapo, – jokia išeitis. Į jį aš žiūriu kaip į popieriaus pakaitalą. Juk ir aš rašau geriau negu piešiu. Moku atpažinti literatūrinį profesionalumą ir bėgu, moku pabėgti nuo tokio. Tai – dovana. Turi ją ne kaip profesinį gebėjimą prirašyti daug popierių, o balsą, kuris pranoksta mano ketinimus. Ko daugiau? (Franzas Kafka: Aš norėčiau išmokti piešti. Visą laiką bandau išmokti. Tik nieko neišeina.) Kai dingsta ne tik gramatika ar skyrybos ženklai, bet ir žodžiai, o pieštukas ar plunksna nesustoja, vadinasi, jie juda ta pačia kaip ir vaizduotė linkme. Pastorintos raidės; paryškinti ar išbraukti sakiniai, klaustukai ir kiti(!) žodžiai paraštėse; nauji sakiniai, kuriuos skubėdamas užrašau greita ir ištįsusia it siūlas rašysena, jos po kurio laiko pats nepajėgiu įskaityti; trikampiai, apskritimai, „karakuliai“, kurie nieko man pačiam nesako. Keistoka toji liekamoji „plunksnos projekcija“ popieriaus lape. Yra būdų ją slėpti. Išleidęs pirmąją knygelę, plonytę Loteriją, nusipirkau „Consul“. Rašomąją mašinėlę. Ir antrą, pavadintą „Erika“. Trečią, antikvaro puošmeną, vardu „Everestas“, po 1990 metų įvykių gavau kaip Švedijos pastoriaus labdarą vargstančiam lietuvių rašytojui. Ar tik ne keliasdešimties mašinėlių siunta buvo išdalyta tikriems lietuvių literatūros klasikams ir jų parankiniams, besivaržantiems dėl jų vardo paminėjimo bent literatūros istorijoje. Rašydamas mašinėle ar kompiuteriu prarandi individuacijos galimybę: tarp pirštų ir popieriaus lakšto vis daugiau plyšių, kuriuose šeimininkauja kiti. Nepalieka jie man juodraščių, o tik – variantus, kuriuos suplėšau ir išmetu į šiukšlyną.
       Nuo to laiko, kai paslėpiau parkerį (įmečiau į stalčių ir pamiršau jį), panašu, kad esu tik buvęs rašytojas. Tiems, kurie norėtų sovietinę lietuvių literatūrą užmiršti kaip literatūrą, po kurio laiko prie žodžio buvęs bus visai nesunku pridėti priešdėlį „ne“. Nebuvęs. Jeigu būsiu įrašytas į literatūros istoriją, tai nebent kaip jos dalyvis: esu dirbęs įvairiausius literatūros politikai priklausančius darbus, tarp kurių vienas sudėtingiausių – derybos su Sovietų Sąjungos rašytojų organizacijos valdžia dėl lietuvių rašytojų bendrijos nepriklausomybės. Ji buvo paskelbta 1989 birželio 7 dieną. Dabar šis įvykis toks pat nesvarbus, kaip ir pirmoji mano knyga. Tiesa, yra šis tas bendra šiems istorijos paribiams: nei vieno, nei antro nebepakartosi. Bendra galbūt ir tai, kad sutarties tarp rašytojų sąjungų kaip nacionalinių politinių subjektų dešimtys variantų varė į neviltį ir kėlė bejėgystės pojūtį kaip ir rašant novelės variantą po varianto. Nebegaliu rašyti. Kas ir kiek kartų yra pakartojęs sau šį verdiktą? O kuris – dažniau ar daugiau kartų? B. Radzevičius? A. Masionis? L. Jacinevičius? R. Granauskas? Jei rašymas yra likimo ar Dievo dovana, nereikėtų sielvartauti. F. Kafkos dienoraščiuose negalios motyvas dažnėja nuo 1910 metų: Neturiu jėgų parašyti bent vieno sakinio. Nemiegojau tris naktis. Menkiausia pastanga ką nors veikti atima iš manęs paskutines jėgas. <...> Šiandien sudeginau daugybę senų, šlykščių popierių. <...> Ištarta balsu mintis išsyk netenka reikšmės; užrašytoji taip pat visada jos netenka. <...> Aš turėčiau išsimiegoti ir pailsėti. <...> Negaliu daugiau rašyti. <...> Viena eilutė kai kada man pavyksta, <...> kitą dieną aš vėl be jėgų. <...> Beprasmiškai eikvoju savo jėgas, būčiau laimingas, jeigu galėčiau rašyti, bet nerašau. Galvos skausmai nepalieka manęs... Spaudžiodamas rašomosios mašinėlės ar kompiuterio mygtukus, apgaudinėju pirštus ir akis. Jei gali nerašyti plunksna, nerašyk ir kitaip; toks gal rašytojo įstatymas. Beje, puikiai motyvavau, kodėl slepiu stalčiuje parkerį: plunksna mano pirštuose neretai virpa, lyg užsirašinėčiau savo kardiogramą. Pats kartais neperskaitau parašytų žodžių. Labai paprasta: rašymas kaip dovana – ne amžina. Jeigu jos iš viso būta.
       Gal prasta rašysena – tik artėjančios senatvės, ligos (Parkinsono? Alzheimerio?) ženklai?
       Piešinį pagadinti sunkiau. Jam labiau nei dailyraščiui tinka virpantys, su širdimi sujungti pirštai. Tikrovėje juk nebūna jokių tiesių linijų, o piešinys labiau nei raštas tebemėgdžioja tikrovę. Be abejo, jeigu mes manome, kad matome ją.
       Sapnas, kaip ir rašymas, tik iš pradžių atrodė nesusijęs su piešimu. Devynioliktame amžiuje aš būčiau valstietis ir man nė į galvą neateitų piešti sapnų. Jei ir rūpėtų pasvarstyti, ką reiškia sapnas, atsiversčiau sapnininką. Net spaudos draudimo laikais jį būčiau radęs. Dabar jau dvidešimt pirmas amžius, ir aš esu išėjęs iš savo kaimo. Kur atėjęs, reikėtų klausti kitų. „Atgaja“ nėra miestas, ir bent jau čia kasmet vasarodamas aš jaučiuosi kaip sovietiniame gatviniame kaime.
       Prieš saulėtekį mane prižadino šuns letena, atsisėdau lovoje ir pasičiupinėjau nugarą. Tarpumentę niežtėjo lyg sapne, bet jokio sapnuoto girinio obuoliuko joje neužčiuopiau. Buvau gal piktas dėl labai ankstyvo kalės ūpo pasivaikščioti. Paprastai juk keliamės ir traukiame į paupį visa valanda vėliau, apie šeštą. Tebemiegojo abu anūkai, Džiugas ir Fredas. Prisiminiau, kad jųdviejų mama turėtų jau keltis ir su močiute trenktis toli į Žemaitiją; Pagramančio bažnytėlėje šiandien bus aukojamos šv. Mišios už kilmingus giminaičius. Jodviem, mamai su dukra, reikės sukarti beveik penkis šimtus kilometrų; bažnytėlė – anapus Tauragės.
       Visą laiką jausdamas šuns letenos grybšnį tarpumentėje, paneriais sugrįžau su Arse saulei vos per sprindį tepakilus virš pušų viršūnių. Termometras jau rodė dvidešimt laipsnių. Užsiplikiau arbatos, prižadinau keliauninkes, pagirdžiau jas kava ir išleidau pro vartus taip ir nesusitarusias, kuriuo – Žemaičių ar Panemunės – keliu nuvažiuoti būtų arčiau.
       Skaityti rytais buvau įpratęs, bet ėmiausi vakar vakare pradėto staliaus darbo.
       Ant nusiobliuotos lentos storu pieštuku braižiau kvadratėlius būsimoms skylėms ir staiga labai aiškiai prisiminiau, ką sapnavęs. (Dažniausiai sapnus tuoj pat pamirštu.)