Iš akmeninio latako vienas paskui kitą kapsi lašai. Jis girdi, kaip prasiskverbęs pro akmenis į ąsotį varva tyras vanduo. Jis girdi. Aiškiai girdi garsus: aslą brūžinančių, tipenančių, ateinančių ir išeinančių kojų. Lašai kapsi nesustodami. Vanduo iš ąsočio liejasi per kraštus ant šlapios aslos.
       „Kelkis“, – kažkas žadina.
       Jis girdi balsą. Bando atspėti, kieno jis, bet kūnas atsileidžia ir prislėgtas miego svorio, jis vėl užsnūsta. Rankos tempia tvirtai laikomus apklotus, kurių šilumoje ieškodamas ramybės slepiasi kūnas.
       „Kelkis“, – vėl kažkas jį ragina.
       Balsas supurto pečius. Priverčia atsisėsti. Jis pramerkia akis. Girdi iš latako į sklidiną ąsotį kapsinčius vandens lašus. Girdi pažeme velkamų kojų žingsnius… Ir raudą.
       Jis išgirdo raudą. Štai kas jį pažadino: švelni, širdį verianti rauda, kuri dėl savo skvarbumo galėjo įsismelkti į sapno tankmę ir pasiekti giliausius pasąmonės užkampius, kur tūno visos baimės.
       Iš lėto atsikėlė ir pamatė į durų rėmą atsišliejusios moters veidą, vis dar slepiamą nakties. Moteris verkė.
       – Kodėl verki, mama? – paklausė jis. Nuleidęs kojas ant aslos, jis atpažino savo motiną.
       – Mirė tavo tėvas, – tarė ji.
       Ir staiga tarsi būtų nutrūkusios visos sielvarto gijos, ji ėmė suktis ir vis sukosi, ir sukosi ratu, kol kažkieno rankos suėmė jos pečius ir sustabdė besiblaškantį kūną.
       Pro duris matėsi auštantis dangus. Be žvaigždžių. Švininis, pilkas, dar saulės šviesos nenuskaidrintas dangus. Besiskleidžianti blanki šviesa pranašavo greičiau ne prasidedančią dieną, o pamažu užslenkančios nakties pradžią.
       Vidiniame kieme – tarsi ratu sukančių žmonių žingsniai. Prislopinti garsai. O čia ta ant slenksčio stovinti, savo kūnu ateinančios dienos šviesą užstojanti moteris: pro jos rankas skverbėsi dangaus lopinėliai, o pro kojas – šviesos srautai. Šviesos nutvieksta asla po jos kojomis atrodė lyg užtvindyta ašarom. Ir vėl kūkčiojimas. Vėl švelni, bet skvarbi rauda ir jos kūną sukaustanti širdgėla.
       – Nužudė tavo tėvą.
       – O tave, kas nužudė tave, motin?

       „Vėjas, saulė ir debesys. Aukštai mėlynas dangus, o jo gilybėj galbūt skamba giedamos giesmės, galbūt nuostabiausi balsai… Žodžiu, viltis. Viltis mums ir mūsų sielvartui.
       Bet ne tau, Migeli Paramai, kuris numirei be atleidimo ir nesulauksi jokios malonės.“
       Tėvas Renterija ėjo aplink kūną aukodamas mišias už mirusįjį. Skubėjo kuo greičiau jas baigti ir išėjo nesuteikęs palaiminimo bažnyčioje susirinkusiems žmonėms.
       – Tėve, norime, kad jį palaimintumėt!
       – Ne! – atsakė purtydamas galvą. – Nelaiminsiu. Jis buvo blogas žmogus, todėl neįžengs į Dangaus Karalystę. Dievui nepatiks, jei užtarsiu šį žmogų.
       Tai sakydamas stengėsi suturėti savo rankas, kad šios neišduotų jo drebulio. Bet palaimino.
       Velionis sunkiai slėgė visų dvasią. Jis gulėjo viduryje bažnyčios ant pakylos, apstatytos naujomis vaškinėmis žvakėmis ir gėlėmis. Šalia pakylos stovėjo vienišas šermenų pabaigos laukiantis tėvas.
       Tėvas Renterija praėjo pro Pedrą Paramą stengdamasis nesusiliesti pečiais. Atsargiai mojuodamas pakėlė šlakstyklę ir pašlakstė šventintu vandeniu karsto viršų, apačią, puse lūpų murmėdamas kažką panašaus į maldą. Paskui atsiklaupė, su juo atsiklaupė ir visi kiti:
       – Pasigailėk savo tarno, Viešpatie.
       – Tegu ilsisi ramybėje. Amen, – atsiliepė balsai.
       Kai jam vėl pradėjo kilti įtūžis, tėvas Renterija pamatė, kad žmonės apleidžia bažnyčią, kartu su savimi išsinešdami Migelio Paramo kūną.
       Prie jo priėjo Pedras Paramas ir atsiklaupė šalia:
       – Žinau, kad jūs jo nekentėt, tėve. Ir pagrįstai. Kalbama, kad mano sūnus nužudė jūsų brolį, be to, jūs įsitikinęs, kad jis išniekino jūsų dukterėčią Aną. Įžeidinėjimų ir nepagarbos, kurios iš jo kartais sulaukdavot, – bet kam pakaktų. Tačiau dabar užmirškit tai, tėve. Priimkite jį ir atleiskite jam, kaip galbūt Dievas jam atleido.
       Jis padėjo ant klaupto saują auksinių monetų ir atsistojo:
       – Paimkite jas kaip auką bažnyčiai.
       Bažnyčia jau buvo tuščia. Prie durų Pedro Paramo laukė du vyrai. Jam išėjus, jie kartu nusekė paskui karstą, kuris laukė jų pakeltas ant pečių keturių kapralų iš Medija Lunos.
       Tėvas Renterija vieną po kitos surinko monetas ir priėjo prie altoriaus.
       – Jos tavo, – tarė. – Jis gali nusipirkt išganymą. Tik tu žinai, ar tokia yra kaina. Aš, Viešpatie, klaupiuosi prie tavo kojų prašydamas teisingumo arba neteisingumo, kurio kiekvienas mūsų galime prašyti… Dėl manęs pasmerk jį amžinoms kančioms, Viešpatie.
       Jis uždarė koplyčią.
       Įėjęs į zakristiją, susigūžė kampe ir verkė iš širdgėlos bei liūdesio, kol baigėsi ašaros.
       Tada tarė: „Gerai, Viešpatie, tavo valia“.

       Per vakarienę, kaip ir kiekvieną vakarą, jis išgėrė savo šokoladą. Jautėsi ramus.
       – Klausyk, Anita, ar žinai, ką šiandien palaidojo?
       – Ne, dėde.
       – Ar prisimeni Migelį Paramą?
       – Taip, dėde.
       – Taigi jį.
       Ana nuleido galvą.
       – Tu juk tikra, kad tai buvo jis, ar ne?
       – Nesu tikra, dėde. Nemačiau jo veido. Mane užklupo naktį, kai buvo tamsu.
       – Tad iš kur žinai, kad tai buvo Migelis Paramas?
       – Todėl, kad jis pats man pasakė: „Aš Migelis Paramas, Ana. Nebijok“. Taip jis man pasakė.
       – Bet tu žinojai, kad jis buvo kaltas dėl tavo tėvo mirties, ar ne?
       – Taip, dėde.
       – Tai ką tu darei, kad jo išvengtum?
       – Nieko.
       Abu trumpam nutilo. Girdėjosi, kaip tarp mirtos lapų šiurena vėjelis.
       – Jis man sakė, jog kaip tik dėl to ir atvyko: prašyti atleidimo, kad aš jam atleisčiau. Nepakildama iš lovos pasakiau jam: „Langas atidarytas“. Ir jis įlipo. Apkabino mane, tarsi taip norėdamas atsiprašyti už tai, ką padarė. Ir aš jam nusišypsojau. Prisiminiau, ko mane mokėt: kad niekada nieko nereikia nekęsti. Nusišypsojau norėdama jam tai parodyti, bet supratau, kad jis nemato mano šypsenos, nes buvo taip tamsu, kad aš pati jo nemačiau. Tik jutau, kad jis virš manęs ir kad pradėjo daryti man kažką blogo.
       Pamaniau, kad jis ruošiasi mane užmušti. Štai ką pamaniau, dėde. Ir aš visai nustojau galvoti, kad numirčiau dar prieš tai, kol jis mane užmuš. Bet turbūt jis neišdrįso to padaryti.
       Tai supratau, kai atmerkiau akis ir pamačiau, kaip pro atvirą langą skverbiasi ryto šviesa. Iki tos akimirkos jaučiausi taip, lyg būčiau nustojusi gyventi.
       – Bet tu privalai turėti kokių nors įrodymų. Balsas. Nepažinai jo iš balso?
       – Aš jo iš nieko negalėjau pažinti. Aš tik žinojau, kad jis nužudė mano tėvą. Niekada nebuvau jo mačiusi ir po to daugiau jo nemačiau. Nebūčiau galėjusi, dėde.
       – Bet žinojai, kas jis buvo.
       – Taip. Ir koks jis buvo. Žinau, kad dabar jis turėtų būti pačioje Pragaro gelmėje, nes to iš visos širdies maldavau visų šventųjų.
       – Nebūk tokia tikra dėl to, dukra. Kas žino, kiek žmonių už jį dabar meldžiasi! Tu – viena. Viena malda prieš tūkstančius maldų. O tarp jų kelios dar karštesnės nei tavo, kaip antai – jo tėvo.
       Jis dar ketino pridurti: „Be to, aš jam suteikiau nuodėmių atleidimą“. Tačiau tik pagalvojo. Nenorėjo skaudinti šios mergaitės ir taip palūžusios sielos. Priešingai – paėmė ją už rankos ir pasakė:
       – Padėkokime Viešpačiui Dievui už tai, kad pasiėmė jį iš šios žemės, kur jis padarė tiek blogo, ir visai nesvarbu, jei jis dabar yra Danguje.

       Žirgas prašuoliavo tą vietą, kur pagrindinė gatvė kerta Kontlos kelią. Niekas jo nematė. Vis dėlto viena moteris, kuri tuo metu kažko laukė miestelio pakrašty, pasakojo, kad matė sulinkusiom kojom, tarsi kniūpsčiomis lekiantį žirgą. Ji atpažino Migelio Paramo sartį. Ji net pagalvojo: „Šis gyvulys nusisuks sprandą“. Paskui pamatė, kaip žirgas išsitiesė ir nelėtindamas tempo nuskriejo vis atsigręždamas atgal, lyg jį staiga būtų išgąsdinęs kažkas, likęs jam už nugaros.
       Šios paskalos pasiekė Medija Luną naktį po laidotuvių, tuo metu, kai žmonės ilsėjosi po ilgo kelio, kurį turėjo įveikti iki kapinių ir atgal.
       Jie kalbėjosi, kaip kad visur žmonės kalbasi prieš išsiskirstydami.
       – Nuo to velionio man visur skauda, – pratarė Terensijas Liubijanesas. – Iki šiol gelia pečius.
       – Man irgi, – atitarė jo brolis Ubiljadas. – Net išlindo pėdų kaulai. Ir vis per tą šeimininką, kuris norėjo, kad avėtume batus. Bet juk buvo ne šventadienis, ar ne, Toribijau?
       – Ką norit, kad pasakyčiau? Manau, kad jis mirė pačiu laiku.
       Netrukus iš Kontlos atsklido daugiau apkalbų. Jas atvežė paskutinis vežimas.
       – Sako, kad tenai aplinkui klaidžioja jo siela. Kažkas matė, kaip ji beldėsi į kažkurios mergužėlės langą. Siela labai panaši į jį. Taip pat puošniai apsirengus.
       – Ir jūs manot, kad donas Pedras, būdamas tokio būdo, leistų, kad jo sūnus ir toliau vaikščiotų pas mergas? Įsivaizduoju, ką jis darytų, jei tai sužinotų: „Na gerai, – pasakytų. – Tu jau miręs. Gulėk ramiai savo kape. O visus reikalus palik mums“. Ir jei pamatytų jį aplinkui slankiojantį, aš beveik lažinuosi, kad nusiųstų jį atgal į kapus.
       – Tu teisus, Izajau. Senis ilgai nesiterlioja.
       Ir vežėjas nuvažiavo savo keliu: „Papasakojau jums, ką girdėjau“.
       Žybčiojo žvaigždės. Jos krito žemyn ir atrodė, jog dangus lyja ugnimi.
       – Tik pažiūrėkit, – pasakė Terensijas, – koks sujudimas viršuj.
       – Tikriausiai švenčia Migelito įžengimą, – įsiterpė Chesusas.
       – Ar tai nėra blogas ženklas?
       – Kam?
       – Gal tavo sesuo laukia jo sugrįžtant.
       – Kam tai sakai?
       – Tau.
       – Geriau, vaikinai, eikim. Daug keliavome, o rytoj reikia anksti keltis.
       Ir jie ištirpo kaip šešėliai.

       Žybčiojo krintančios žvaigždės. Komaloje pamažu geso šviesos.
       Dangų apgaubė naktis.
       Negalėdamas užmigti, Tėvas Renterija vartėsi lovoj. „Viskas įvyko dėl mano kaltės, – galvojo jis. – Aš bijojau įžeisti žmones, kurie mane išlaiko. Nes tiesa ta, kad gyvenu iš jų malonės. Iš vargšų negaunu nieko, o kaip žinoma, maldom sotus nebūsi. Taip buvo iki šiol. O dabar štai kokios pasekmės. Tai aš kaltas. Išdaviau tuos, kurie mane mylėjo, kurie manim pasikliovė ir ateidavo pas mane, kad užtarčiau juos prieš Dievą. Bet ką jie laimėjo savo tikėjimu? Užtarnautą Dangų? Ar savo sielų išganymą? Ir kam tas sielų išganymas, jei paskutinę akimirką… Vis dar matau Marijos Dijados, kuri atėjo manęs prašyti, kad išgelbėčiau jos seserį Eduviches, žvilgsnį.
       – Ji visada tarnavo artimui savo. Atidavė viską, ką turėjo. Net padovanojo sūnų, visiems. Ir parodė jį kiekvienam, kad kuris nors pripažintų jį savo sūnum, tačiau nei vienas nenorėjo to padaryti. Tada pasakė jiems: „Tokiu atveju aš esu jam ir tėvas, nors netyčia tapau jo motina“. Jie pasinaudojo jos svetingumu, kuris kilo iš jos geros širdies, – ji nenorėjo nieko įžeisti nei supykdyti.
       – Bet ji nusižudė. Ji nusižengė Dievo valiai.
       – Ji neturėjo kitos išeities. Taip nusprendė iš savo širdies gerumo.
       – Ji suklupo paskutinę valandą, – štai ką aš pasakiau Marijai Dijadai. – Paskutinę akimirką. Tiek daug gėrio sukaupti išganymui ir taip staiga jį prarasti!
       – Bet ji jo neprarado. Numirė apimta skausmų. O skausmas… Kartą jūs mums kalbėjot kažką apie skausmą, jau neprisimenu ką. Tai dėl to skausmo ji pasitraukė... Ją pribaigė kraujas, kuris uždusino. Iki šiol matau jos veidą – tai buvo pats liūdniausias mano matytas žmogaus veidas.
       – Galbūt daug meldžiantis…
       – Meldžiamės daug, tėve.
       – Sakau, gal, jeigu jau taip, su grigališkom mišiom… Bet tam reikia prašyti kieno nors pagalbos, kad atvežtų kunigų. O tai kainuoja pinigus.
       Regėjau Marijos Dijados, vargšės vaikais apsikrovusios moters, žvilgsnį.
       – Aš neturiu pinigų. Jūs tai žinot, tėve.
       – Palikim viską taip, kaip yra. Pasikliaukime Dievu.
       – Gerai, tėve.
       Kodėl ji taip drąsiai žvelgė būdama nuolanki? Ir kiekgi jam būtų kainavę suteikti jai atleidimą? Juk tereikėjo pasakyti vieną ar du žodžius, kad ir šimtą žodžių, jeigu tiek jų reikia sielai išgelbėti. Ką jis žinojo apie Dangų ir Pragarą? Ir vis dėlto jis, palaidotas šiame bevardžiame miestelyje, žinojo, kas buvo nusipelnę Dangaus. Žinojo jų sąrašą. Jis ėmė vardyti katalikiško panteono šventuosius, pradėdamas nuo šios dienos šventųjų: „Šventoji Nunilona, mergelė ir kankinė; Anersijas, vyskupas; Šventoji Salomėja, našlė, Alodija ar Elodija ir Nulina, mergelės; Kordula ir Donatas“. Tęsė toliau. Jau buvo pradėjęs pamažu snūsti, kai staiga atsisėdo lovoje: „Vardiju tuos šventuosius, tarsi skaičiuočiau avis“.
       Jis išėjo į lauką ir pažiūrėjo į dangų. Lijo žvaigždėmis. Nuliūdo, nes tikėjosi išvysti ramų dangų. Išgirdo, kaip gieda gaidžiai. Pajuto, kaip nakties skraistė pamažu apgaubia žemę. Žemę – „šią ašarų pakalnę“.

       – Tau pasisekė, sūnau. Labai pasisekė, – pasakė man Eduviches Dijada.
       Jau buvo gili naktis. Kampe pamažu blėso deganti lempa. Netrukus ji sumirksėjo ir visai užgeso.
       Aš pajutau, kaip moteris atsikėlė, ir pamaniau, kad ji eina atnešti naują žiburį. Girdėjau, kaip tolsta jos žingsniai. Aš gulėjau ir laukiau.
       Po kurio laiko, matydamas, kad ji negrįžta, taip pat pakilau. Ėjau pamažu, grabinėdamasis tamsoje, kol pasiekiau savo kambarį. Atsiguliau ant aslos tikėdamasis užmigti.
       Miegojau su pertrūkiais.
       Nežinia, kelintą kartą pabudęs išgirdau šauksmą. Tai buvo varganas šauksmas, panašus į girtuoklio rypavimą: „Oiii gyvenime, tu manęs nevertas!“
       Aš staiga pašokau, nes šauksmas skambėjo man prie pat ausų. Toks garsas galėjo sklisti iš gatvės, bet aš jį girdėjau čia, įsigeriantį į mano kambario sienas. Kai atsikėliau, balsas nuščiuvo – liko tik skraidančios kandies garsas ir tylos gausmas.
       Ne, neįmanoma išmatuoti po to šauksmo stojusios tylos gelmės. Tarsi žemė būtų atsidūrusi vakuume. Nesigirdėjo jokio garso: nei šnopavimo, nei širdies plakimo. Tarsi būtų sustojęs pačios sąmonės ūžesys. O kai ši būsena praėjo ir aš atgavau ramybę, vėl pasigirdo riksmas, ir jis dar ilgai skambėjo ausyse: „Palikit man nesurištas kojas, šią teisę turi visi pakaruokliai!“
       Staiga plačiai atsivėrė durys.
       – Ar tai jūs, donja Eduviches? – paklausiau aš. – Kas čia vyksta? Jūs bijot?
       – Mano vardas ne Eduviches. Aš Damijana. Sužinojau, kad esi čia ir atėjau. Noriu pakviest tave miegoti į savo namus. Ten turėsi kur pailsėti.
       – Damijana Sisneros? Ar jūs viena iš tų moterų, kurios gyveno Medija Lunoj?
       – Aš ten gyvenu. Todėl užtrukau, kol čia atėjau.
       – Motina pasakojo apie vieną tokią Damijaną, kuri mane prižiūrėjo, kai gimiau. Ar tai ne jūs?..
       – Taip, tai aš. Pažįstu tave nuo pirmojo tavo atsimerkimo.
       – Eisiu su jumis. Čia visokie šauksmai neleidžia man ilsėtis. Negirdėjot, kas čia vyko? Atrodė, lyg būtų kažką žudę. Nieko negirdėjot?
       – Galbūt tai buvo koks nors šiuose namuose įkalintas aidas. Prieš daugel metų šiame kambaryje buvo pakartas Toribijas Aldretė. Tada užkalė duris, kad jis sudžiūtų ir kad jo kūnas nerastų ramybės. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjai čia įeiti, juk nuo šių durų nėra rakto.
       – Jas atidarė donja Eduviches. Ji sakė, kad tai vienintelis gyvenimui tinkamas kambarys.
       – Eduviches Dijada?
       – Ji pati.
       – Vargšė Eduviches. Ji vis dar negali nurimti.

       „Fulgoras Sedanas, 54 metų, nevedęs, iš profesijos prievaizdas, galintis iškelti bylas ir palaikyti kaltinimus, man suteikta galia ir savo paties sprendimu reikalauju ir pareiškiu sekančius dalykus…“
       Štai kas buvo parašyta skunde, kuriuo jis apskundė Toribijo Aldretės veiksmus. O pabaigė taip: „Kaltinu dėl suklastotų žemės ribų“.
       – Niekas negali paneigti jūsų vyriškumo, donai Fulgorai. Žinau, kad galite pats už save pakovoti. Ir ne dėl jus palaikančios valdžios – jūs pats galite tai padaryti.
       Jis prisiminė. Tai buvo pirmieji Aldretės jam pasakyti žodžiai po to, kai jie abu pradėjo gerti, kaip visi manė, dėl to, kad atšvęstų paduotą skundą:
       – Šis popierius mudviem, jums ir man, donai Fulgorai, tiks tik užpakaliui nusišluostyti, niekam kitam jis netinka. Ir jūs tai žinot. Galų gale kas jums priklauso, jūs jau padarėt ir man kai kas paaiškėjo. Todėl, kad jūs vertėt mane nerimauti, kaip kad kiekvienas būtų nerimavęs. Dabar jau žinau, apie ką kalbama, ir mane ima juokas. Tai sakai – „suklastotos ribos“. Jūsų šeimininkui turėtų būti gėda, kad nežino, kam kas priklauso.
       Jis prisiminė. Jie sėdėjo Eduviches užeigoje. Net paklausė jos:
       – Klausyk, Viches, ar negalėtum užleisti man kampinio kambario?
       – Kokio tik pageidaujat, donai Fulgorai. Jei norite, imkit visus. Ar jūsų vyrai liks čia miegoti?
       – Ne, tik vienas. Dėl mūsų nesirūpink ir eik miegoti. Tik palik mums raktą.
       – Taigi, kaip jau sakiau, donai Fulgorai, – kalbėjo Toribijas Aldretė, – niekas neabejoja jūsų vyriškumu, bet man jau iki gyvo kaulo įgriso tas kekšės vaikas – jūsų šeimininko sūnus.
       Jis prisiminė. Tai buvo paskutiniai jo dar su nuovoka išgirsti žodžiai. Paskui jis elgėsi kaip bailys šaukdamas: „Sakai, galia, kuri palaiko mane! Tik jau!“

       Botago galu jis pabeldė į Pedro Paramo namų duris. Prisiminė, kai prieš dvi savaites pirmą kartą pabeldė. Laukė, kaip ir tada, kai turėjo laukti. Kaip ir tada, apžiūrėjo ant durų staktos pakabintą juodą kaspiną. Tačiau dabar jau nebesvarstė kaip anąkart: „Tik pažiūrėk, kabina vieną po kito. Pirmasis jau nubluko, bet naujasis švyti kaip šilkinis, nors yra tik kažkoks nudažytas skuduras“.
       Pirmąjį kartą jis laukė taip ilgai, kad į galvą net šovė mintis, jog galbūt niekas šiame name negyvena. Jis jau ruošėsi eiti, kai pasirodė Pedro Paramo siluetas.
       – Užeik, Fulgorai.
       Tai buvo jų antrasis susitikimas. Pirmą kartą tik jis jį matė, nes Pedritas buvo ką tik gimęs. O dabar – šis. Galima sakyti, pirmas susitikimas. O kalbasi su juo kaip su lygiu. Štai kaip! Jis nusekė iš paskos dideliais žingsniais, pliaukšėdamas botagu sau per kojas: „Greit jis sužinos, kad aš žinau, kas yra kas. Pamatys. Ir supras, dėl ko atėjau“.
       – Sėskis, Fulgorai. Čia ramiai pasišnekėsim.
       Jie buvo aptvare. Pedras Paramas įsitaisė ėdžiose ir laukė:
       – Kodėl nesisėdi?
       – Geriau pastovėsiu, Pedrai.
       – Kaip nori. Bet neužmiršk pridėti „donai“.
       Kuo tas vaikis mano esąs, kad taip su juo kalba? Net jo tėvas donas Lukas Paramas taip akiplėšiškai nesielgė. Ir še tau, nei iš šio, nei iš to šis vaikis, kuris niekada nebuvo įkėlęs kojos į Medija Luną, o apie darbą buvo tik girdėjęs, kalba su juo kaip su kokiu samdiniu. Tik pamanykit!
       – Kokia dabar padėtis?
       Fulgoras suprato, kad dabar jam pasitaikė tinkama proga. „Dabar mano ėjimas“, – pagalvojo jis.
       – Bloga. Nieko neliko. Pardavėm paskutinę bandą.
       Jis pradėjo traukti popierius, kad praneštų Pedrui Paramui, kiek šis dar skolingas. Ir jau ruošėsi sakyti „Skolingi tiek ir tiek“, kai išgirdo:
       – Kam mes skolingi? Man nesvarbu kiek – tik kam?
       Fulgoras padavė jam vardų sąrašą. Ir pridūrė:
       – Nebėra iš kur gauti, kad užmokėtume. Štai kur bėda.
       – O kodėl?
       – Todėl, kad jūsų šeima viską surijo. Jūs ėmėt ir ėmėt skolon nieko negrąžindami. Už tai reikia brangiai mokėti. Aš juk sakydavau: „Laikui bėgant jūs viską išeikvosit“. Ką gi, taip ir atsitiko. Nors aš žinau, kas norėtų pirkti žemes. Ir jie gerai užmokėtų. Tų pinigų užtektų išpirkti neapmokėtiems mokesčių orderiams ir dar šiek tiek liktų; aišku, nedaug.
       – Ar tik ne tu būsi tas pirkėjas?
       – Kaip galit mane įtarinėt?
       – Aš įtariu net savo šešėlį. Rytoj pradėsim tvarkyti reikalus. Pradėsim nuo Presiado moterų. Sakai, joms esame skolingi daugiausia?
       – Taip. Ir joms sumokėjom mažiausiai. Jūsų tėvas visad jas palikdavo paskutines. Kiek suprantu, viena iš jų, Matildė, išvyko gyventi į miestą. Nežinau kur, į Gvadalacharą ar į Kolimą. O Lola, tai yra donja Doloresa, liko viso turto savininkė. Jūs žinot, tos Enmedijo rančos. Tai jai ir turime sumokėti.
       – Rytoj nueisi paprašyti Lolos rankos.
       – Kaip galit pagalvoti, kad ji mane mylėtų; juk aš jau senas.
       – Prašysi jos man. Nepaisant visko, ji turi kažkokio žavesio. Pasakyk jai, kad esu ją labai įsimylėjęs. Ir paklausk, ką ji apie tai mano. Kartu pasakyk tėvui Renterijai, kad viską mums paruoštų. Kiek galėtum jam užmokėti?
       – Nieko, donai Pedrai.
       – Tada prižadėk, kad sumokėsi. Pasakyk jam, kad kai tik turėsiu, sumokėsiu. Aš beveik neabejoju, kad neiškils jokių sunkumų. Padaryk tai rytoj iš pat ryto.
       – O kaip dėl Aldretės?
       – O kuo čia dėtas Aldretė? Tu minėjai Preciadas, Fregososus ir Guzmanesus. Kodėl dabar išlindo Aldretė?
       – Dėl žemės ribų. Jis jau liepė aptverti savo dalį ir dabar prašo, kad pažymėtume likusią dalį, kurios trūksta, kad būtų padalyta nuosavybė.
       – Palik tai vėlesniam laikui. Tu nesirūpink dėl aptvėrimo. Nebus jokio padalijimo. Žemė nedalijama. Pagalvok apie tai, Fulgorai, tik niekam neišduok. Pirmiausia sutvarkyk viską su Lola. Nenori sėstis?
       – Atsisėsiu, donai Pedrai. Man pradeda patikti su jumis tvarkyti reikalus.
       – Papliurpsi Lolai apie šį bei tą ir pasakysi, kad ją myliu. Tai svarbu. Iš tiesų, Sedanai, aš ją myliu. Dėl jos akių, supranti? Tai padarysi ryt iš ryto. Aš atleidžiu tave iš prievaizdo pareigų. Pamiršk Medija Luną.

       „Iš kur, po velnių, tas vaikis išmoko tokių gudrybių? – stebėjosi Fulgoras Sedanas grįždamas į Medija Luną. – Nieko gero iš jo nesitikėjau. „Jis niekam tikęs, – taip jį apibūdino velionis šeimininkas donas Lukas. – Jis iš prigimties silpnavalis.“ Aš su juo nesiginčijau. „Kai numirsiu, pasiieškok kito darbo, Fulgorai“. – “Gerai, donai Lukai“. – „Pasakysiu tau, Fulgorai, kad bandžiau išsiųst jį į seminariją tikėdamasis, kad gal bent ten galės pavalgyti ir išlaikyti motiną, kai aš juos paliksiu. Bet jis net tam nesiryžo“. – „Jūs to nenusipelnėt, donai Lukai“. – „Nepasitikėk juo dėl nieko, net kai reikės mane senatvėje slaugyti. Galit manyt, Fulgorai, kad man nepasisekė“. – „Labai jus užjaučiu, donai Lukai“.
       O dabar štai kas. Jeigu jam taip nerūpėtų Medija Luna, jis nebūtų atėjęs. Nebūtų su juo susitikęs. Būtų išėjęs nieko jam nepranešęs. Bet jis mylėjo šią žemę: tas skurdžias kalvas, kurias tiek kartų įdirbo ir kurios vis dar iškenčia rėžiamą vagą kaskart duodamos vis daugiau… Mylima Medija Luna… Ir nauji prijungti plotai: „Ateik, Enmedijo žemele“. Matė ją, lyg ji jau būtų čia. Ir ką gi po viso to reiškia moteris. „Po velnių, tu teisus!“ – tarė jis. Ir žengdamas pro didžiuosius hasiendos vartus Fulgoras pliaukštelėjo botagu sau per kojas.

       Apmulkinti Doloresą buvo labai lengva. Jai net akys nušvito, o veidas išdavė susijaudinimą.
       – Atleiskit, kad nuraudau, donai Fulgorai. Nesitikėjau, kad donas Pedras mane įsižiūrės.
       – Apie jus galvodamas nemiega naktimis.
       – Betgi jis turi iš ko pasirinkti. Komaloje pilna gražių mergaičių. Ką jos pasakys, kai sužinos?
       – Jis galvoja tik apie jus, Doloresa. Apie nieką kitą, tik apie jus.
       – Nuo jūsų žodžių mane krečia drebulys, donai Fulgorai. Net neįsivaizdavau…
       – Todėl, kad jis uždaras žmogus. Donas Lukas Paramas, tesiilsi ramybėje, pasakė jam, kad jūs netinkama jam pora. Ir iš pagarbos tėvui jis tylėjo. Dabar, kai jo nebėra, nebeliko jokių kliūčių. Tai buvo pirmas jo sprendimas, kurį aš dėl užgriuvusių darbų vis atidėliojau jums pasakyti. Vestuvių datą paskyrėme poryt, ką manot?
       – Ar ne per greitai? Nesu pasiruošusi. Man reikia pasirūpinti kraičiu. Parašysiu savo sesei. Ne, geriau kam nors duosiu laišką, kad jai nuneštų. Bet kuriuo atveju būsiu pasiruošusi ne anksčiau kaip balandžio aštuntąją. Dabar – balandžio pirmoji. Taip, anksčiausiai – aštuntąją. Paprašykit jo, kad palauktų dar kelias dieneles.
       – Jis norėtų vesti tuojau pat. Jei vestuves atidedate tik dėl kraičio, tai mes juo pasirūpinsim. Velionė dono Pedro motina norėjo, kad dėvėtumėt jos drabužius. Toks šeimos paprotys.
       – Bet tų dienų reikia dėl kitų dalykų. Žinote, dėl moteriškų dalykų. Ak, man gėda tai sakyti, donai Fulgorai! Jūs verčiate mane raudonuoti. Tai mano mėnesio dienos. Ak, kokia gėda!
       – Na ir kas? Vedyboms tas pats, ar tai jūsų dienos, ar ne. Vedyboms svarbiausia mylėti vienas kitą. Jei yra meilė, visa kita neturi reikšmės.
       – Jūs manęs nesuprantat, donai Fulgorai.
       – Suprantu. Vedybos įvyks poryt.
       Ir paliko ją ištiestom rankom prašančią aštuonių dienų, daugiau nieko, tik aštuonių dienų.
       „Kad tik neužmirščiau priminti donui Pedrui, – velniai rautų, kietas vaikis tas Pedras! – kad jis neužmirštų pasakyt teisėjui, jog abiejų turtas yra bendras. Neužmiršk, Fulgorai, pasakyti tai rytoj iš pat ryto.“
       Tuo metu Doloresa, nešina ąsočiu, nubėgo į virtuvę užkaisti vandens: „Padarysiu, kad tai įvyktų greičiau. Kad prasidėtų dar šią naktį. Bet vis tiek man prireiks bent trijų dienų. To neįmanoma išvengti jokiomis priemonėmis. Kokia laimė! Ak, kokia laimė! Ačiū, Dieve, kad davei man doną Pedrą“. Ir pridūrė: „Net jei po to jis manęs ir neapkęs“.

       – Jau paprašiau jos rankos, ir ji sutiko. Klebonas nori šešiasdešimt pesų už tai, kad nepaisytų užsakų. Pasakiau, kad sumokėsit laiku. Jis pasakė, kad jam reikią pinigų altoriui sutaisyti ir kad jo valgomojo stalas vos laikosi. Pažadėjau, kad duosime jam naują stalą. Dar jis priminė, kad jūs niekad neateinat į mišias. Pažadėjau, kad ateisit. Ir dar sakė: nuo to laiko, kai mirė jūsų senelė, niekas nebemoka dešimtinės. Pasakiau, kad tuo nesirūpintų. Ir jis sutiko.
       – Ar nepaprašei trupučio avanso iš Doloresos?
       – Ne, šeimininke. Neišdrįsau. Iš tikrųjų. Ji buvo tokia patenkinta, kad nenorėjau aptemdyti jos entuziazmo.
       – Koks tu vaikas.
       „Ką! Aš vaikas! Penkiasdešimt penkerių metų! Jis dar tik gimė, o aš jau buvau vos keli žingsniai nuo mirties.“
       – Nenorėjau sugadinti jai džiaugsmo.
       – Nepaisant nieko, esi vaikas.
       – Kaip pasakysit, šeimininke.
       – Kitą savaitę nueisi pas Aldretę. Ir pasakysi jam, kad patikrintų savo tvorą. Jis užėmė Medija Lunos žemes.
       – Jis gerai išmatavo. Dedu galvą.
       – Vis tiek pasakyk jam, kad jis suklydo. Kad blogai apskaičiavo. Jei reikės, nugriauk tvorą.
       – O įstatymai?
       – Kokie įstatymai, Fulgorai? Nuo šiol mes leisime įstatymus. Ar turi kokį Medija Lunoj dirbantį mušeiką?
       – Yra keli.
       – Nusiųsk juos, kad susitvarkytų su Aldrete. Apkaltink jį dėl „žemių užgrobimo“ ar dėl ko kitko, kas tik ateis į galvą. Ir primink jam, kad Lukas Paramas jau miręs. O su manim dėl visko reikia susitarti iš naujo.
       Dangus vis dar buvo mėlynas. Jame plaukė keli debesys. Ir nors ten, aukštai, pūtė vėjas, čia, žemai, viešpatavo kaitra.

       Jis dar kartą pabeldė botago galu, bet tik tam, jog ką nors darytų, nes jau žinojo, kad durų niekas neatidarys, kol to nepanorės pats Pedras Paramas. Žiūrėdamas į durų staktą pagalvojo: „Gražūs tie juodi kaspinai, kiekvienas vis kitam mirusiajam“.
       Kaip tik tuo metu atsidarė durys, ir jis įėjo į vidų.
       – Užeik, Fulgorai. Ar pasirūpinai Toribijo Aldretės reikalais?
       – Jau sutvarkyta, šeimininke.
       – Beliko Fregososai. Tai palauks. Dabar aš labai užsiėmęs savo „medaus mėnesiu“.

       – Šis miestelis kupinas aidų. Atrodo, lyg jie būtų įkalinti tarp sienų ar po akmenimis. Kai eini, jauti, kaip kažkas iš paskos seka tavo pėdomis. Girdi traškesius. Juoką. Jau labai seną, tarsi pavargusį nuo juokimosi juoką. Ir nudėvėtus balsus. Visa tai girdi. Manau, kad ateis tokia diena, kai visi tie garsai išnyks.
       Štai ką man sakė Damijana Sisneros, kai ėjome per miestelį.
       – Buvo laikas, kai kiauras naktis girdėdavau šventės šurmulį. Kartą mane pasiekė triukšmas iš pačios Medija Lunos. Nuėjau pažiūrėti, kas ten vyksta, ir pamačiau tai, ką matome dabar, tai yra nieko. Nė vieno žmogaus. Gatvės tokios tuščios kaip ir dabar.
       Paskui nieko negirdėjau. Žinoma, šventės išvargina. Todėl nenustebau, kad visa tai baigėsi.
       – Taip, – kalbėjo Damijana Sisneros, – šis miestelis pilnas aidų. Manęs jie nebegąsdina. Girdžiu, kaip kaukia šunys, ir tegu sau kaukia. O vėjuotomis dienomis regiu, kaip nuo medžių šakų vėjas plėšia lapus, nors, kaip matai, čia nėra medžių. Bet jie kadaise turėjo čia būti, nes kitaip iš kur atsirado šitie lapai?
       Bet blogiausia, kai girdi besišnekančius žmones. Nors atrodo, kad balsai atsklinda iš kažkokio plyšio, jie tokie aiškūs, kad gali juos atpažinti. Tiesą sakant, čia eidama sutikau šermenų procesiją. Stabtelėjau sukalbėti „Tėve mūsų“. Man besimeldžiant viena moteris atsiskyrė nuo kitų ir priėjusi manęs paprašė:
       – Damijana! Pasimelsk už mane, Damijana!
       Jai nuo galvos nuslinko skara, ir aš atpažinau savo sesers Sikstinos veidą.
       – Ką čia veiki? – paklausiau jos.
       Tada ji nubėgo ir pasislėpė tarp kitų moterų.
       Mano sesuo Sikstina mirė, jei dar nežinai, kai man buvo dvylika metų. Ji buvo vyriausia. Šeimoje mūsų buvo šešiolika, taigi gali paskaičiuoti, kiek laiko ji jau mirusi. O dabar štai pažiūrėk – ji vis dar klaidžioja po šį pasaulį. Todėl neišsigąsk, jeigu išgirsi ir ne tokius senus aidus, Chuanai Presiadai.
       – Ar jums mano motina taip pat pranešė, kad aš atvyksiu? – paklausiau jos.
       – Ne. O beje, kas atsitiko tavo motinai?
       – Ji mirė, – atsakiau.
       – Jau mirė? Nuo ko?
       – Tiksliai nežinau. Galbūt iš liūdesio. Ji labai dūsaudavo.
       – Tai blogai. Kiekvienas atodūsis yra tarsi gurkšnis gyvenimo, be kurio žmogus pamažu nyksta. Tai ji mirė?
       – Taip. Maniau, kad jūs tai žinot.
       – O kodėl turėčiau žinoti? Jau daug metų apie ją nieko negirdėjau.
       – Tad kaip sužinojot apie mane?
       – …
       – Ar jūs gyva, Damijana? Atsakykit man, Damijana!
       Staiga tose tuščiose gatvėse likau vienas. Pro dangun atsivėrusių namų langus laukan lindo aukšti žolių stiebai. Sunykusios tvoros rodė savo sutrupėjusias nedegtas plytas.
       – Damijana! – sušukau. – Damijana Sisneros!
       Aidas man atsakė: „…jana …neros! …jana …neros!“

 
       Versta iš:
       Rulfo J. Pedro Paramo. México:
       Plaza & Juanés, 2000


        _________________

       * El novenario (isp.) – devynių dienų gedulo laikotarpis, per kurį velionio artimiesiems pareiškiama užuojauta ir aukojamos šv. Mišios už mirusįjį.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1