Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva. LIEPSNOJANTI TUŠTUMA. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2004. – 240 p.

       Turbūt nesuklysiu sakydama, kad rašytojų Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos kūryboje itin aiškiai juntamas herojų siekis neapsiriboti elementaria, buitine plokštuma, skverbtis į gilesnes ir esmingesnes žmogaus egzistencijos plotmes. Šia prasme įdomus ir neseniai pasirodęs, rudenį Lietuvos rašytojų sąjungoje pristatytas naujas romanas „Liepsnojanti tuštuma“, išsiskiriantis iš kitų šių rašytojų knygų ne tik tuo, kad jo pasakojimas yra labai atitrūkęs nuo įprastinio pasaulio, bet ir tuo, kad jis keistai susijęs su lyg ir užbaigtu penkių romanų ciklu „Pasviręs pasaulis“.

       Iš pradžių vertėtų pasakyti, jog ši knyga, neperskaičiusiems kitų epo dalių, gali pasirodyti paini, neįdomi ar net nesuvokiama. Vientisa fabula joje išardyta, yra daugybė tarsi nesusijusių scenų, gana padrikų charakterių ir įvykių, kurie susilydo tik knygos gale, prasidėjus magiškajam teatrui. Nesupratus romano veikėjų transformacijų (meninių, idėjinių) į veikėjus iš „Pasvirusio pasaulio“, dingsta pagrindinė knygos idėja, o jos epicentras pakimba tuščioje, visai neliepsnojančioje erdvėje. Tačiau pažvelgus giliau ir pasistengus suvokti rašytojų intencijas, atsiskleistų itin preciziškai sukurta, kaleidoskopiškai besikeičianti pasvirusio pasaulio panorama.

       Jeigu kiti autorių romanai iš esmės kalba apie herojų gyvenimą gana realistiškai, tai „Liepsnojančioje tuštumoje“ veiksmas rutuliojasi visai nepaprastoje aplinkoje – paslaptinguose senuose sanatoriumo rūmuose. Sovietmečiu čia būdavo uždaromi prie sistemos nepritapę ir jai pavojingi, kitaip mąstantys, tačiau realiai niekuo nenusikaltę žmonės. Po nepriklausomybės atkūrimo dauguma sanatoriumo gyventojų ir toliau liko rūmuose, tačiau netrukus atvyksta teisėtas jų paveldėtojas grafas Jurgis Radvila. Romano pabaigoje spektaklio metu ši nepaprasta aplinka dar kartą pasikeičia, tačiau, atrodo, ši ypatinga situacija yra būtina epo „Pasviręs pasaulis“ atomazgai – čia galutinai sprendžiasi šio pasaulio herojų likimas.

       „Liepsnojančioje tuštumoje“ veikia kiti herojai negu ankstesnėse epo „Pasviręs pasaulis“ dalyse. Tikrieji epo veikėjai pasirodo kaip sanatoriumo gyventojų vaidinamo spektaklio personažai. „Liepsnojanti tuštuma“ lyg pratęsia ankstesnį epą, tačiau skaitytojui iškyla klausimas, kuri realybė šioje knygoje yra tikroji? Transformuota tikrovė, kuriai teatro scenoje suteiktas laikinas egzistavimas, ar punktyriškai romano veikėjų suvokiama tikrovė, atsispindinti jų sąmonėje it pasvirusioje erdvėje? Kas iš tiesų yra sanatoriumo gyventojai? Galbūt jie tik pagilina, atskleidžia ir pagrindžia ankstesnio epo personažus?

       Atrodo, kad šioje knygoje rašytojai pabandė pabėgti iš „Pasvirusio pasaulio“ sūkurio ir pažvelgti į ankstesnių savo romanų herojus kitaip. Nepaisant knygoje aprašytų įvykių, pabaigoje paaiškėja, kad iš tikrųjų dauguma jų klostėsi dėl vienintelės priežasties: visko kaltininkas yra Jurgis Radvila, atgabenęs Mago testamentą ir organizavęs magiškąjį spektaklį. Taigi naudojamasi barokinio meno principu, kai žmogus ir jo vieta pasaulyje suvokiama kaip teatras, o gyventojai, virtę žiūrovais ar aktoriais, stebi ir įsigyvena į tai, kas vyksta scenoje. Autoriai kiekviename skyriuje įveda į kitą scenos kambarį, pakelia sunkias užuolaidas ir parodo besikeičiančią rampą, dekoracijas. Kyla įspūdis, kad romane vykstantys fantastiniai žaidimai sujungia kelis gyvenimus, kelias tikroves. Gyvenimas suvokiamas kaip misterija, kurios atomazgos negalima racionaliai prognozuoti. Autorių plunksnos lengvumas, greita siužeto ir veiksmo kaita leidžia susieti kelias skirtingas realybes.

       R. Kundrotui ir A. Lyvai nesvetimas filosofinis požiūris į pasaulį ir jo sanklodą. Nors jų santykis su religiniu pasaulėvaizdžiu yra gana savitas, vis dėlto teigčiau, jog kalbant apie „Liepsnojančios tuštumos“ fabulą tiktų filosofo Antano Maceinos mintis iš „Jobo dramos“: „Į egzistencinius klausimus gali būti tik transcendentinis atsakymas“. Juk realioje egzistencijoje atsakymo į svarbiausius gyvenimo klausimus nėra arba jie sąlygiški, trapūs, laikini.

       „Liepsnojanti tuštuma“ patvirtina, kad pasviręs pasaulis veikia pagal gėrio ir blogio kovos, o gal tiksliau – žaidimo, principus. Romanas, ypač jo užsklanda, primena pasaką, yra itin fantastiškas, bet kaip ir pasakoje jame veikia universalios žmogiškosios tiesos. Nors pasakojimo atomazga fantastinė ir veikia simbolinės figūros, ši fantastika nėra baugi ar absurdiška. Jeigu epo tėkmė kartais buvo neaiški, rašymo laisvė nebepaisydavo ribų, tai „Liepsnojančioje tuštumoje“ veiksmas pavirsta drama, simboline kova, o pagaliau – šviesia sakme. Romano veikėjai tampa simboliniai, praranda asmeninius bruožus, depersonifikuojami, tačiau ir toliau atrodo, kad juos galima sutikti gatvėje, kavinėje, parduotuvėje. Jie gyvena tarp mūsų, jie – tai mes. Ankstesnis jų gyvenimų absurdas įgyja simbolinį pateisinimą. Gerosios galios nugali blogąjį Magą. Tiesa, Magas miega, tad galbūt gėris nugalėjo tik laikinai. Šis mitas valdo ir įprasmina herojų gyvenimus. Mitai egzistuoja mūsų gyvenime kaip gėrio ir blogio figūros. Jie atveria ir uždaro ir šio epo erdvę. Painus ir nelogiškas ankstesniųjų veikėjų gyvenimas spektaklio metu tarsi pamatomas mito šviesoje. Jam atrastas prasmingas paaiškinimas ir išeitis. Ankstesnis neperžvelgiamas rūkas ir neprognozuojama realybė dabar pakankamai apšviesta sidabrinės pentagramos skleidžiamos šviesos…

       Epiniam siužetui išplėsti prireikė naujų meninės raiškos priemonių. Autoriai išlieka ištikimi magiškajam realizmui – savo herojų kasdienybėje atranda keistų, netikėtų, „pasvirusių“ reiškinių, atskleidžia slaptas, mistines ir intriguojančias jų savybes. Kitaip sakant, autorių nuomone, visa, kas yra stebuklinga, tėra tik naujas kasdienybės aspektas, galimybė. Nuosekliai plėtoti šias idėjas (jau užbaigus epą) nusprendžiama pasitelkus kinematografijos technologiją. Beveik pagal klasikines A. Tarkovskio „Veidrodžio“ nuostatas romano veiksmas suskaldomas į greitas kinematografiškas detales, kurios juda kurdamos spontanišką vidinį montažą. Todėl tampa nesvarbi įvykių chronologija, logiška veiksmo raida, aiškios personažų charakteristikos. Veikėjai tarsi vaikai žaidžia, kartais juokiasi, kartais kenčia, o likimas toliau audžia jų gyvenimus. Iš veiksmo ištrinama loginė, siužetinė tąsa, bet jame iškyla koncentruota akimirksnio motyvacija.

       „Liepsnojančios tuštumos“ struktūra turi pagrindinę siužeto liniją, kuri plėtojama apibrėžtoje erdvėje, tačiau čia nerasime tradiciniam lietuvių romanui būdingo nuoseklaus linijinio dėstymo. Autoriai sąmoningai vengia nuoseklios įvykių eigos, blaškosi tarp gausių veikėjų, klaidina įmantriais avangardinio stiliaus pasakojimais ir nuostabą keliančiais teiginiais. Tai suteikia neapibrėžtumo, paslaptingumo jausmą, laisvos interpretacijos galimybes. Kai kurie romano veikėjai pasirodo tik epizodiškai, kartais net sunku prisiminti, ar apie juos jau buvo rašyta.

       Pakankamai svarbi vieta skirta romantinei meilės linijai. Šiuo požiūriu plačiausiai atskleistas Meilės Pagonienės paveikslas. Dėsninga, kad ir ši siužetinė linija nėra rutuliojama nuosekliai. Iš pradžių paminėjus, kad Meilė buvo beprotiškai įsimylėjusi Faustą Pagonį, vėliau jau sužinome, kad ji, pavargusi nuo ilgo laukimo, nuolatinių vyro kelionių į užsienį, nutarė skirtis su Faustu ir ryžtingai, „vienu minties mostu ir gausiomis ašaromis išbraukė jį iš savo gyvenimo“ (102 p.). Galima tik nujausti, kokį laikotarpį apima romane aprašomi įvykiai. Paslaptingoje sanatoriumo erdvėje tiksli eiga nėra būtina – čia ji įgyja visiškai kitą prasmę.

       Ekspresyvus kinematografiškas siužeto vinguriavimas nesusilpnino dvasinių vertybių svarbos. Priešingai, pagaliau paaiškino Mago ir jo mokinių konfliktą, įprasmino idealų siekį ir pagrindė herojų galimybę išlikti, nenusiristi iki trivialios buitinės plokštumos. Minčių nuotrupos, samprotavimų detalės, gausi dvasinių mokymų, doktrinų paletė pateikiama be pretenzijų ir be akademinio siekio paaiškinti, pamokyti. Tai tik tikrovės snaigės, baltos, trapios ir krintančios iš dangaus, o dangus – tik debesys ir migla. Štai tokia truputį melancholiška improvizacija R. Kundrotas ir A. Lyva pagaliau užbaigia nesibaigiantį epą.

       Rašytojai kaip visada nevengia humoro, parodijos, grotesko elementų. Kai kurie jų veikėjai, pavyzdžiui, Antanas Poškus, net ir pats Jurgis Radvila, piešiami vien humoristine spalva. Autoriai mėgsta juoktis, šaipytis, ir ne visada aišku iš ko. Tačiau kartais jie visai atvirai siūlo iš esmės kitokį – pasvirusį – požiūrį į pasaulį arba į veiksmo faktūrą atvirai įpina dzenbudizmo doktrinų. Gali atrodyti, kad rašytojai iš visko šaiposi, tačiau atidesnis skaitytojas po šiuo išoriniu fasadu gali pajusti romano herojų polinkį į filosofinį tikrovės suvokimą. Šio kitokio – pasvirusio ar transcendentinio – pasaulio suvokimo persmelktas visas romanas, o jo pabaigoje triumfuoja labai svarbios vertybės: vidinė narsa, ryžtas, atsparumas pasaulio žvilgesiui, netikrų vertybių ignoravimas, švarios sąmonės išlaikymas. Ypatingo magiškojo spektaklio metu „Liepsnojančioje tuštumoje“ pasirodo ir veikia tikrieji herojai, – šia misterija romanas ir baigiasi, atsakydamas į svarbiausius „Pasvirusio pasaulio“ klausimus.

       Autoriai, kaip ir dauguma XX a. novatorių, kalbėdami apie kintantį pasaulį nemoralizuoja, jie tiesiai neįvardija negerovių, tik siūlo ir skatina individualumą, asmenišką atsakomybę – protaukite, mąstykite, svarstykite, neužmerkite akių, nepasiduokite amorfiškos minios šėlimui. Jei skaitydami netyčia apsnūsite, autoriai, kaip tikri dzenbudizmo adeptai, šūktels į ausį, treptels koja ar net kumštels. Šalin mieguistumą – prieš akis įstabus tikrovės žaismas, vyksmas, spektaklis. Bilietai išpirkti, kur jūsų vieta?