Musių vilkas

       Rašant knygą apie muses, velnius, žmones ir jų nuodėmingą kūnišką meilę, nepastebimai s u m u s ė j a  ir pati kalba. Pamažu ir ji tampa kiek įkyria, neatstojančia, tarsi zyziančia, sekinančia rašančiojo kantrybę ir dvasios galias. Mintys taip pat tarytum susparnėja, sustiklėja ir tampa perregimos kaip musės sparnas. Ir tuomet tai, kas atrodė jau išbaigta iki paskutinio taško, ūmai suvirpa, zvimbteli ir prašosi dar vieno rašto voratinklio – kad įklimptų į atmintį lyg į medų ir knygoje pasiliktų amžiams.
       Pažvelkit, kas gi ten ryto saulės nušviestu šilo taku priešais mus atskraidžioja – pakyla be garso, paskrenda žingsnį ir staigiu grįžtamuoju nusileidimu krinta ant šūdmusės?
       Tai angelų – velnių priešų – bičiulis m u s i ų  v i l k a s.
       Iš pirmo žvilgsnio net panašus į didelę mėšlamusę, kurių apstu šilo takuose ir keleliuose, nes kaip tik ant tų pušų spygliais išklotų takų ankstyvais rytais arkliai išsikrauna, kitaip tariant, nusišika, palikdami įspūdingas garuojančias žalių su aukso atspalviu obuolių krūvas – šūdmusių skanėstą, kaip kokiam žmogeliui skanėstas yra aukštas auksinis pyragas š a k o t i s.
       Tokiose atkampiose vietelėse ir darbuojasi sparnuotasis musių naikintojas.
       Žvelkim: eina sau moterėlė ar pusbernis į tolimą raistą uogauti. Ir, žinoma, eina takais ir keleliais, nes nerėplios žmogus tiesiai per kelmų sąvartynus ir tankmes, nors kelias dvigubai sutrumpėtų. Eina takais. Kas pusšimtį žingsnių pakeldamas šūdmusių debesį. Musės pakyla, pakrikusios netvarkingai vėl nutupia ant tako. Ir štai dabar tarsi iš po žemių pasirodo m u s i ų  v i l k a s. Musių spalvos, tik tarsi tigriškai dryžuotas. O kur tik skersi dryžiai – ten jau ir plėšrūnas. Prisiminkim širšes ar dryžuotaspalvius gylius.
       Šūdmusė labai greita ir atsargi – nuo menkiausio sujudėjusio šešėlio į kerpių patalus sprunka. Bet m u s i ų  v i l k a s  dar greitesnis. Be to, jis už musę gudresnis. Kai žmogaus žingsnių pabaidyta musė nutupia ant tako spyglių ir pradeda trinti priekines kojeles, taip išreikšdama pasitenkinimą arklio krūvų gausa, nuo žemės pakyla ir v i l k a s. Apsimetęs, kad musės nė nepastebėjo, skrieja virš jos į tolį – musė užmeta akį į virš jos galvos lekiantį plėšrūną ir nusprendžia, kad jis turi kitų reikalų, o v i l k a s  žaibiškai apsigręžia, ore padaro mirties kilpą ir grįžtamuoju lankstu krinta ant musės. Velnio perui nelieka nė menkiausios galimybės išnešti sveiką šėtono kailį.
       Niekas niekada nesuskaičiavo, kiek vienas m u s i ų   v i l k a s  per vieną dieną – nuo ankstyvo ryto, kai tik saulės spinduliai pasiekia garuojančias kvapnias arklio krūvas, iki tamsos – suryja tų šūdmusių. Šimtą? Tūkstantį? Juk kovoje su musės gentimi m u s i ų  v i l k a i darbuojasi tobulai pasiskirstę šilo takais ir keleliais. Vienam vilkui priklauso takas nuo pamiškės iki pirmos takų kryžkelės. Nuo šio taško į abi puses bėgančius takelius jau kontroliuoja kiti v i l k a i, kaip du medaus lašai panašūs į mūsų aprašytąjį. O kadangi visas kaimas taip pat kas rytą atskirais vežimais išvažiuoja į paraistėse išsimėčiusius juodesnės riebesnės žemelės sklypelius – tokia jau yra šilų žemdirbių žemdirbystė, beveik kaip drevininkystė ar grybininkystė, – tad ir šviežio arklių mėšlo visiems keleliams pakanka. Žodžiu, šį musių naikinimo arba medžioklės būdą galėtume pavadinti kooperatiniu, o senesnį žodį pavartoję, – kolektyviniu arba kolchoziniu, taigi anų laikų reliktu, juo laikytina ir kažkaip ant naujųjų prekybos centrų prekystalių vėl išlindusi „tarybinė“ šlapia dešra, kad prisimintume, kuo ji kvepia.
       Na o žygiuojančiam ankstų rytą į tolimiausias pelkes žmogui tas m u s i ų  v i l k o  virpėjimas prieš akis, tie jo neįtikėtini kūliavirsčiai ore, tos įspūdingos, musei galą nešančios mirties kilpos suteikia didį širdies pasitenkinimą – vis ne vienas žmogus, liūdnų minčių prislėgtas, atkampiais paraisčiais brenda, o su p a l y d o v u, su ištikimiausiu sparnuočiu, niekada nekliudančiu žmogaus, nes jis nesiurbia žmogaus prakaito, ašarų ar kraujo. Šėtono sugulovių naikintojas lydi žmogų iki paskutinės prieš raistą garuojančios šio ryto krūvos, dvelkiančios kažkokia užmiršta senove, nesmirdančios, o tiesiog kvepiančios kaip ir prakaitas, atsklindantis nuo ristele bėgančio ir smagiai vežimėlį traukiančio arklio pasturgalio. O jeigu žirgelis prieš neaukštą kalnelį dar ir bumbteli – tai gražesnio vasaros ryto nė įsivaizduoti negalima.
       Nuo m u s i o m i r i o  musė gali pasprukti, kad ir kaip jis cukrum viliotų, nes jis nejuda, tik laukia, nerodo iniciatyvos. Tačiau m u s i ų  v i l k e l i s  nuo saulės patekėjimo iki laidos, kai ima burkuoti pilkieji karveliai ir iš pušynų pasklinda aitrus, bet labai skanus sakų, t. y. terpentino, vaistinis, reumatus gydantis kvapelis, darbuojasi sparnų nesuglausdamas, kaip žmogus rankų nesudėdamas. Dėl to ir rezultatas puikus. Vilkas visada vilkas, kaip „Pariž vsegda Pariž…“
       Tad pirmą kartą į šilų takus pakliuvę ir m u s i ų  v i l k e l i o mirties kilpas išvydę nesugalvokite šio panašaus į musę musių naikintojo bausti. Jis – žmonių giminės draugas, bičiulis mieliausias, tarsi koks labai labai mažas, už egzotiškąjį kolibrį šimtus kartų mažesnis skrajūnas. Mažas, bet labai naudingas, kaip kitame žemės pakraštyje naudingas yra didžiulis Tailando dramblys…

       Voratinklių šalis

       Tai šalis, kuri plonu, lipniu voro siūlu apglėbia pušų jūroje dunksančius kaimus, upeliukus ir šalcinius, ir draves, ir skruzdėlynus, ir baravykynus, ir partizanų žemines nuo Kazimieraičio pulkininko J. Vitkausko ir Mardasavo slėptuvių iki Lietuvos partizanų kapų šalia Marcinkonių, Musteikos kryžiaus ir stalinizmo aukų kapinių tarp Pirmųjų ir Antrųjų Kabelių. Toks tobulai paprastas, kaip žvaigždynas, voratinklėlis, Belzebubo veislės naikintojėlis, ne kartą suplėšytas ir išardytas, tačiau vis iš naujo atsikuriantis, gal dar tankesnėm tinklo akelėm ir r e t e k i a i s  žmonių širdyse sutvaskantis.
       Pasižiūri iš juodojo genio meletos skrydžio aukščio į tuos kabančius Semiramidžių sodus, į tuos sidabrus, ir užgniaužia gerklę – kartais rauda dėl pražudytos pirmos gimnazistiškos meilės, dėl sudegintų nekaltų meilės laiškelių, menkų popierėlių, dėl negestančios ištikimybės ir meilės Aukščiausiajam, o kartais ir tik dėl širdies dubury gimstančios dainos:

      
       Ir rasų perlai karoliai kaip angelo ar žmogaus ašaros – tai tokia yra plonais vorų šilkais sujungta Dainavos šalis, sakytum, Dainavos šalies padavimas, pasak tos pačios šalies žvirblio Mickelio Vincės Krėvės…
       Ir vis dėlto ne pasaką ir ne padavimą čia norime aprašyti. Juos ir be mūsų daugelis dainių apdainavo. Ne. Norime pašlovinti tuos net Dievo akimi neaprėpiamus voratinklynus – kabančius, besisupančius, ant samanų it dangaus kilimėliai patiestus, sidabrais ryto saulėj tvaskančius. Ir ne dėl žmogui taip artimo grožio čia esančius, o su neišnaikinama musių velnio sugulovių paderme sunkią kovą kovojančius.
       Ištiestum visus Dainavos krašte virpančius vorų tinklus į vieną siūlą, tai kelis kartus Žemės gaublį apjuostum, šilkais apvyniotum. Siūlų kamuoliu Žemė taptų. Ploniausių visatoje siūlelių. Plonesnių už ploniausią mergelės kasos plauką. Malonybiniais žodeliais aprašomų kabančių lieptelių, kuriais ir mirtis atėjo, ir laisvė atbėgo, ir nuliūdimas prisiartino, širdį dėl neteisybės gniauždamas.
       Milijonai milijardų su trilijonais. Per šventą Joną rasų karoliais jo kaklą išpuošiantys. Subtilesni už ploniausias Bacho gaideles, gal net šventesni, šie kabantys žvaigždynai skirti vienam vieninteliam tikslui – Ba'al-Zebubo veislei naikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tie liepteliai nekabėtų – musės mums akis išėstų, kraują išsiurbtų, ašaras išlaktų kaip sparnuoti mitologiniai šunys.
       Bet džiaugias širdis matydama, kaip narsiai mažieji karžygėliai tą prakeiktą, nuožmią, negailestingą veislę naikina – kur tik pasižvalgysi po Krėvės kraštą, visur pamatysi džiūstančias, į dulkes virstančias, nelyg tylia liepsna liepsnojančias muses. Nuo jų spalvos ta liepsna darosi melsva, panaši į šaltųjų ugnių kalėdinę liepsną. Ir šiltas nuovargis apsemia dūšią nuo minties, kad ne vienas yra žmogus kovoje su velniu, kuris tiksliai Šventajame Rašte pažymėtais metais per Nojaus neapsižiūrėjimą ar per skubėjimą – mat lietus be perstojo pliaupė ir pliaupė ir vis mažiau neapsemtos žemės beliko, tad seniui reikėjo skubėti – įsileido velnią į laivą ir taip išgelbėjo nuo žūties vandenų gelmėse.
       Ir šiandien dar niekas nežino, kuo pasibaigs musių ir mažųjų vorelių kova. Mes tegirdime ausis ir širdis gręžiantį zyyyyyyziiiiimąąąąą, ir, atrodo, nebus jam pabaigos. Nors platūs šilai nenustoja tvaskėję nuo kabančių lieptelių, nuo voratinklių šilko, nuo perlais nusagstytų vorų kryželių. Toks miniatiūrinis Dainavos šalies Kryžių kalnelis, smėlio kauburėlis, iš pasaulio aukštybių neįžiūrimas, tarsi jo nė nebūtų. Bet jis yra, tas kalnelis. Ir jis auga. Nes pastaruoju laiku išpuolus vaisingiems musių lervoms metams kaip priešnuodis, kaip musiomirių taškeliai išplito ir vorų prižiūrimos erdvės. Taip pat yra ir kitose Lietuvos vietovėse, nors ten vieni eglynai ir žemė sunki kaip molio grumstai į karsto dangtį rudenį, vos spėjus nukasti bulbes…
       Tad ir vilties pagaliau vieną šventą sekmadienį įveikti m u s c o s  padermę nepraraskime, nes be vilties neišgyventų net voras, tas atkakliausias šėtono, Musių Valdovo, priešas…
       Tik tegu iki pasaulio pabaigos neišnyksta tie vadų ir paprastų girios kareivėlių žemines sujungę šventi voro tinkleliai, tie naktimis švytintys pasakų ratužėliai, it žėrinčių naktižiedžių vainikai ant nekaltai pražuvusiųjų galvelių. Ir tegu volungė liepoms pražydus čiulba:

       Epilogas

       Kaip jau patyrėm, musė nėra gerbiama, priešingai – ji priklauso įnirtingiausiai persekiojamiems vabzdžiams. Ir vis dėlto retai kam žinomas faktas, kad senaisiais laikais m u s i ų  m e d ž i o k l ė  buvo valdovų pasilinksminimo būdas.
       Iškiliame Mufe kūrinyje Insectorum sive minimorum animalium theatrum randame įdomų pasakojimą:
       „Mes neturime stebėtis tuo, kaip nuosekliai žvejai ir žuvys persekioja muses. Juk pats imperatorius Domicianas nelaikė musių medžioklės žeminančiu užsiėmimu. Didžiai susikaupęs ir užsidegęs jis geležine adata perverdavo visas ant jo kambario sienų ir lubų tupinčias muses. Tad jo vergams į klausimą „Kas yra pas imperatorių?“ būdavo nesunku atsakyti: „Nieko nėra, netgi musės“.
       Žiemos metas musėms panašus į marą – jų pasaulis tarsi užgęsta, išnyksta. Ir vis dėlto viena kita musė, suradus kokį šiltesnį plyšį, peržiemoja. Ir štai šitos „žieminės musės“ atšilus orams pradeda naują kartą.
       Neįtikėtinu greitumu šie musių likučiai ima daugintis. Nors viena musė vienu sykiu padeda apie 200 kiaušinėlių, tačiau vada keičia vadą, ir vienos musės palikuonių per vienerius metus, tiksliau kalbant, per šiltąjį metų laiką, susidaro astronominis skaičius – 120 000 000 (šimtas dvidešimt milijonų).
       Tad jeigu ne žmogus, ne žuvys, ne paukščiai ir ne vorai, ne širšės, ne cukrum pabarstytos musmirės, ne stikliniai spąstai, musės veikiai taptų baisia žmonijos rykšte.
       Nereikėtų išleisti iš akių ir plika akimi neįžiūrimo grybelio E m p u s a  m u s c a e, kuris (ypač rudenį) sunaikina didžiąją šios šėtono veislės dalį. Ant langų stiklų ar sienų matomos sustingusios, išpampusios, balta miglele padengtos musės – šio mikroskopinio didžiai naudingo grybelio triūso vaisiai.
       Ir vis dėlto netgi įkyrioji, visur esančioji m u s c a, o tiksliau, jos lerva – gelsvas vikšras, – nepaprastai greitai naikinanti pūvančius organizmus, grynina orą, o juk kaip tik švarus oras yra visų mūsų – ir rusų, ir lenkų, ir gudų, ir latvių, ir vokiečių, ir kitų žmonių gyvasties ir išlikimo pagrindas. Be vandens ir be duonos mes pajėgiame ištverti žiauriausius konclagerius, net be miego mes išgyvename tardymo rūsiuose. Ir tik be oro – ne. Dvi minutės be deguonies daugeliui mūsų yra riba, už kurios jau prasideda mirties savanos, pampos, dykvietės ir pati Sachara – tik be oro mes esam bejėgiai prieš mirtį.
       Tad ir paaiškėja, jog ir Belzebubas, Musių Valdovas, kad ir koks šlykštus, nuožmus ir negailestingas būtų, retkarčiais savoms sugulovėms suteikia teisę bent šiek tiek pasitarnauti žmogui. Nes juk ir velniui aišku, jog be žmogaus gyvastingumo, sykiu ir be jo nuodėmingumo, pats pragaro buvimas netektų prasmės. Dėl šunų ar krokodilų, ar gyvačių nuodėmių niekas ten, aukštybėse, nebūtų apie pragaro liepsnas nė pagalvojęs – visi prietaisai, katilai ir automatiškos šakės skirti tik žmogaus d ū š e l e i …
       Na o dabar, baigdami musės istoriją, pažvelkime, kaip šventoji lietuvių kalba, daugelio kalbų pramotė, nuo senų senovės mėgina apibūdinti musę. Kaip bando atskleisti velnišką jos prigimtį – smalsumą, įkyrumą, apgavikiškumą, gudrumą, suktą vikrumą, besotiškumą, rajumą, nuožmumą, negailestingumą, kraugeriškumą, jos ryšį su ligomis, su maitomis, su puviniu, su atmatomis. Ir su mirtimi. Ir kaži, kaži ar šventos kalbos raidės per visus tuos tūkstantmečius bus aptikusios b e n t  v i e n ą  n e p a n e i g i a m ą   m u s ė s  d o r y b ę?

       2002, Mardasavas