MANSARDA, IV. Boguslavas nuėjo prie langelio ir užsidegė cigaretę. Prorečiais tyliai keikėsi. Jo ir Marijos meilės ryšys y~ra. Pasitikėjimas vienas antru buvo per silpnas. Jos priklausomybė nuo sekso – per daug stipri.
       Užteko trijų išsiskyrimo parų, kad suprasčiau, koks trapus ir apgaulingas buvo mudu ištikęs stebuklas, mąstė kunigaikštis rūkydamas ir spoksodamas pro langelį į tamsą. Koks plonytis pasitikėjimo ryšelis tesiejo mus. Užteko trijų parų, kad jos širdy užsimegztų naujas mažytis pasitikėjimo mazgelis. Iš mudviejų pasidžiaugimų, kad „bus buvę“, liko tik liūdesys ir supratimas, kad „nieko nebuvo, nieko“.
       Boguslavui nuo rūkymo pasidarė bloga. Pasižiūrėjo į laikrodėlį. Buvo dvidešimt trečia valanda.
       Velniai griebtų, pamanė kunigaikštis, myliu ją ir priklausomą. Jos gyvenimas turi būti man paslaptis. Tai jos pasitikėjimo manimi turinys. Taip pat ir jos žodžių „aš – vieniša, tu – vienišas, gyvenkim šia diena“ turinys.
       Boguslavas nusijuokė.
       Kodėl aš kraustaus iš proto? Taip, ji man nusikalto. Tačiau įkalčių aš negaliu ieškoti. Koktu ieškoti įkalčių. Nebegalėsi bendrauti nė su vienu žmogum, jeigu ieškosi įkalčių.
       Kunigaikštis mansardoj ir keikėsi, ir juokėsi. Tačiau širdies skaudėjimas neatlėgo.
       Išgirdo šnabždesį. Marija šnabždėjo balsu, kuriuo kalbėdavo, kai tebebuvo mergaitė.

      
Ir tuojau – garsesnis, energingesnis balsas. Anikės.

      
       Boguslavas stovėjo užkandęs žadą. Jis buvo griežtas karvedys. Užgrūdintas kontrabandininkas. Jis negalėjo mąstyti poezijos tekstais. Jos, mergaitės, atėjo. Buvo čia. Abi.
       Gana, papurtė galvą Boguslavas. Ne apie jas turiu galvoti. Mano galiomis neatskleidžiamos yra jų svajonės ir kaltės. Turėčiau dažniau susimąstyti apie save. Kodėl aš nuolatos veržiuosi prie moterų? Ko ieškau jų glūdumose? Ar ne vienos vienintelės mergaitės, kuri dar nė pati nežino, kad jau svajoja?

       SARKOFAGAS, IV. Prieplauka buvo maža, krantinė tuščia, jie turėjo šaukti, spiegti, mušti būgnus, kad į krantinę ateitų žioplių pasižiūrėti, kaip jie sulipa į baltą motorlaivį ir išplaukia.
       Sarkofagas didžiajam etmonui bus pastatytas! Ir ne iš akmens! Iš metalo! Turėjo džiaugtis visi.
       Šiandien Dievo diena, sakė ponioms ir ponams kunigaikštienė. Gyvenkime šia diena!
       Dangus buvo apsiniaukęs, oras – miglotas, Nemuno vanduo – tamsus ir atšiauriai ribuliuojantis.
       Puiku! – džiūgavo kunigaikštienė. Laivas siūbuoja, aš siūbuoju, jūs siūbuojate! Mes plaukiame į nežinią ir geriame vyną iš kakliukų.
       Marija viena ranka prilaikė raudoną skrybėlaitę su didele juoda kokarda prie šono, antra bliūškino juodą ilgą sijoną, kurį vis išpūsdavo vėjas.
       Velionis etmonas kariavo ir už tėvynę, ir už algą, tėvynė visada yra susimaišius su pinigais, laistydamas vyną skeryčiojo rankomis Mirskis. Aš toks! Kas moka, tam tarnauju.
       Aš vertinu tik prisiekusius tarnus, šaipėsi iš Mirskio pulkininkas Putkameris. Mirski, ar tu – prisiekęs tarnas?
       Cha cha cha! – juokėsi ir stūgavo Miežinskis. Priesaika – tai meilė arba politika. O nėra nei meilės, nei politikos, iš kurios nebūtų galima pasijuokti.
       Kas čia juokiasi iš meilės? – pyktelėjo kunigaikštienė. Ar užmiršote? Pranašas pasakė: mirsite iš meilės, jeigu iš meilės juoksitės.
       Oras taisėsi. Virš denio sklaidėsi saulės spindulių parausvinta migla. Šviesėjo visa padangė.
       Kunigaikštienė ir ori, ir koketiška skraidžiojo nuo ponios prie ponios, nuo pono prie pono. Kalbino, sakė pagyras ir padėkas, žavėjosi jų pasiekimais. Pasakojo trumpas ir juokingas gyvenimo istorijas. Ramino įsimaurojusius. Linksmino nusiraminusius. Veikiai nebeliko denyje žmogaus, kurio kunigaikštienė nebūtų pagerbusi.
       Motorlaivis ūžė ir girgždėjo. Pro ausis švilpė vėjas. Iš vis atkemšamų naujų butelių plūsčiojo vynas. Kūnai su kūnais vis dažniau ir lipšniau gludo, retsykiais jau galėjai pamanyti, kad denyje pukši ir ropinėja vienas didelis daugiagalvis ir daugiakojis kūnas. Pragaro katilas. Verda žmogiena. Sielos nuo gyvasčių atsiskiria. Kas bus? Jeigu siela ir tėra gyvastis, kas atsitiks kūnams, kai jie pasijus negyvi, tačiau dar pasibaisėtinai geidulingi?
       Nedrįsk! Nedrįsk peržengt kryžiaus!
       Šėtone, aš ne velnias!
       Marija pažino Liubeneckio balsą. Susirūpinus dairėsi, iš kur jis atsklinda.
       Vargas tiems, kurie su lietuviais susideda! – griaudėjo Otenhauzas. Lietuviai išsigąsta, kai pergalė jau arti!
       Ar girdėjot, ką šis roplys pasakė? – Kochanskis iškėlė ir purtė kumščius. O! O! Jei nemylėčiau artimo kaip pats savęs, šitom rankom… savom rankom išraučiau jam liežuvį!
       Į motorlaivio bortus šniokšdamos dužo vilnys. Dužo širdys, šukės traškėjo ir maišėsi, niekas nebežinojo, kuris kurios labiau geidžia, o kuria nori atsikratyti.
       Ei! Ei! Žmonos gali parklupdyti savo vyrus ant kelių, tačiau negali nunešti meilužiams jų galvų!
       Jūs? Jūs manote, kad turite meilužę?
       Vargšas Liubeneckis!.. Jis sėdėjo ant suolo prie borto ir laikė įrėmęs į kojos kelį brendžio butelį. Prorečiais iš jo vis gurkšteldavo.
       Chm, vyptelėjo Marija. Priėjo ir atsisėdo šalia Liubeneckio. Stengėsi suprasti, kur žvelgia, ką mato liūdnos Gabrieliaus akys. Žvelgdama joms įkandin, Marija išvydo ant Nemuno kranto dunksantį mišką. Maža gyvenvietė jame atrodė lyg blyškiai rausva žaizda.
       Na? – Marija glustelėjo prie Liubeneckio. Šis vienu mauku išgėrė kelis gurkšnius brendžio.
       Aš kaltas, pasakė tylutėliu balsu ir nukorė galvą. Aš neatvežiau į Jurbarką Liubomirskio.
       Jis kaltas! – užsiplieskė kunigaikštienė. Argi aš būčiau tave pabučiavus, jeigu tu būtum man nusikaltęs!
       Aš nusikaltau kunigaikščiui Boguslavui. Aš pakišau jam kiaulę.
       Kodėl tu kalbi apie Boguslavą? – Marija jau pyko. Argi jis vertas karūnos? Jis nevertas geros kepurės! Jis gali kautis tik dėl vienadienės garbės. Dvikovose – narsus, gyvenime – bailys.
       Neteisybė, tyliai atitarė Gabrielius. Karūna jau spindėjo ant jo galvos. Aš kaltas, kad karūna nukrito.
       Dabar Marija ėmė juoktis.
       Tu – geraširdis žmogus. Nemoki išsisukinėti ir meluoti. Ir manai, kad visi – taip pat sąžiningi.
       Nemanau, papurtė galvą Gabrielius. Mano žmona nesąžininga.
       Levutė? – sukluso Marija. Kodėl taip apie ją sakai?
       Ji turi meilužį.
       Chm. Ar tu tuo įsitikinęs?
       Taip, tarė Gabrielius ir vėl išgėrė iš butelio kelis brendžio gurkšnius.
       Negaliu patikėt! – sušuko kunigaikštienė. Kas jis?
       Nežinau, ką turi, tačiau turi. Aš jos akyse matau meilužio sielą.
       Marija linksmai nusikvatojo.
       Koks tu nuostabus žmogus! Matai kitų akyse karūnas, sielas, o jose nieko nėra! Ničnieko! Boguslavas pasitraukė iš kovos dėl karūnos todėl, kad pabūgo pralaimėti. Ne iš kiekvieno dvikovų meistro padarysi karalių. O tavo žmona liūdna, nes tu keliauji, keliauji, keliauji. Levutės akyse tu matai ne meilužį, o liūdesį. Gabrieliau, ar tau bloga?
       Liubeneckis tylėjo. Marija papurtė jį. Liubeneckis tylėjo. Buvo visiškai girtas.
       Ir tą pat akimirką Marija pajuto, kad nebegali nuo jo atsitolinti. Paprašė pulkininką Putkamerį, kad pakviestų motorlaivio kapitoną.
       Senas rūstus kapitonas storomis suskeldėjusiomis lūpomis, mažomis skvarbiomis akutėmis žiūrėjo į girtą Liubeneckį. Kunigaikštienė reikalavo, kad vyrai įkeltų jos pasiuntinį į valtį.
       Ar jūs norite nuskandinti šią mėšlo kupetą? – paklausė kapitonas.
       Aš noriu su juo pasiirstyti valtimi, atsakė Marija.
       Vyrai susižvalgė.
       Už motorlaivį, už degalus, už valtis, už gelbėjimo ratus, už variklio ūžimą, už jūsų darbo valandas užmokėjau aš, valingai kalbėjo kunigaikštienė. Aš jus nupirkau, tai ir elkitės kaip nupirkti.
       Mes taip ir elgiamės, niūriai pasakė kapitonas. Tačiau ar jūs mokate irkluoti?
       Nejuokaukite, pasukiojo krūtinę kunigaikštienė. Mane užaugino moldavai. Valtimi esu perplaukusi Balatono ežerą.
       Dabar kapitonas pasižiūrėjo jai tiesiai į akis.
       Matau, jūs nenuskęsite. Aš saugau jus nuo negarbės.
       Chm, pakreipė galvą Marija. Ar nežinote? Bastilija – sugriauta, visi – laisvi.
       Kapitonas, tyliai pasikeikęs ir pasispjaudęs, įsakė savo vyrams nuleisti valtį su dviem keleiviais į vandenį.

       KALTĖ, V. Liubeneckis gulėjo ant valties dugno priešais kunigaikštienę. Girtas. Be nuovokos. Rankoje tebelaikė butelį, kuriame dar buvo brendžio.
       Kunigaikštienė irklavo į vakarus, pasroviui. Irklavo retais, lėtais grybšniais, kartkartėm suvis neirklavo – laikė pakėlusi irklus lyg šlapius, varvančius sparnus. Valtį plukdė upės tėkmė, Dievo valios srauja.
       Upę ir krantus gaubė ramybė. Akiraty žaliavo kelios salelės. Vienos pakrantėj žirgai, įbridę į vandenį iki papilvių, gėrė prunkščiodami ir pūtuodami. Krantai slinko pro šalį tylūs, tamsžaliai, prorečiais nuo miglos melsvi. Nuo medžių ir krūmų krito ir kryžiavosi vos įžiūrimi šešėliai.
       Marija irkluodama pasijuto atsipalaidavusi ir laiminga. Nuo išgerto vyno maloniai svaigo galva ir leipo kūnas. Ji džiaugėsi atsikračiusi Anike. Podukra tebebuvo mergaitė. Numanė, ko ji ilgėjosi. Marija negalėjo leisti mergaitei bręsti Boguslavo akyse. Kunigaikštienė manė gerai pažinusi gyvenimą. Moterų – daug, mergaitė – viena. Vyrai, verždamiesi prie daugelio moterų, veržiasi prie tos vienos mergaitės. Ir ja būti norėjo pati Marija.
       Šviesios Liubeneckio kelnės tarpukojy ėmė tamsėti. Marija nustebusi žiūrėjo, kaip toji šlapia dėmė plito.
       Štai kaip. Vyrai šiais laikais sudrėksta anksčiau negu moterys. Kas čia dedasi? - garsiai paklausė. Aš – moteris. Kodėl aš irkluoju?
       Liubeneckis ir girtas pažino darbdavės balsą. Krustelėjo, pakėlė galvą ir apsidairė.
       Tu – vyras, pasakė Marija suirzusi. Irkluoti turėtum tu.
       Gabrielius pabandė atsistoti, tačiau kojos linko lyg guminės. Pasiuntinys vėl išsitiesė kaip ilgas ant valties dugno.
       Marija paleido iš rankų irklus, atkimšo nugertą brendžio butelį ir ėmė siurbti iš kakliuko.
       Pasigerti, pasigerti, krebždėjo galvoj mintys. Ir paskui bus gerai, ši naktis bus pašėlusi. Dieve, tu leidi būti man tuo, kuo esu, ačiū tau, tu matai, aš nuoširdžiai tau dėkoju.
       Į krantą ėmė dairytis gosliomis, apsiblausiusiomis akimis. Eglių matė mažai, pro šalį slinko beržų, ąžuolų, drebulių miškeliai. Beržų lapai gelto, daug jų jau geltonavo ant žemės.
       Toli priekyje dar trys valtys švysčiojo irklais. Marija neabejojo – tai jos pavyzdys uždegė ir kitų iškylos ponių bei ponų širdis, ir motorlaivio kapitonas leido iškylautojams pasiirstyti. Jų akių reikėjo vengti. Reikėjo glaustis prie kranto. Tik kurioj vietoj?
       Marija vis labiau irzo. Liubeneckis gulėjo girtas, ant kranto šmėksojo daug didelių akmenų, apžėlusių kerpe. Ant akmenų, ant žvirgždo mylėtis ji nenorėjo.
       Ar tu dar gyvas? – paklausė Marija Liubeneckį.
       Aš kaltas, tyliai atsakė vyriškis.
       Nelaimingas jis, pamanė kunigaikštienė. Levutė nenori jo.
       Marija dar akyliau žvalgėsi į krantą. A! Prasidėjo miškingos kalvos. Jų atšlaitėse ganėsi avys: nedidelės, pilkos, baužos – tokių Marija nebuvo nė mačius.
       Ją sudomino kelutis, apkritęs spygliais ir pernykščiais lapais. Jis niro į miško tankmę. Medžių lajos virš kelučio buvo susipynusios, gaubė lyg ir ne kelutį, o tamsų urvą ar tunelį.
       Marija pasuko valtį prie jo angos.
       Tolumoje ėmė kaukti motorlaivio sirena.
       Aš negirta, aš sergu, nudiegė širdį Marijai.

       STEBUKLAS, IV. Boguslavas atsibudo penktą valandą keturiasdešimt minučių. Gėrė daug vandens. Skaudėjo širdį. Devintą trisdešimt penkios minutės Papūgų dvare dar niekas nekėlė telefono ragelio. Nekėlė ir dar po valandos. Paskui dvi valandas pylė, pylė lietus, dundino skardinį stogą už Boguslavo lango. Triuškino kunigaikštį. Nuo širdies skaudėjimo jis ėmė dusti. Marija iš Jurbarko turėjo sugrįžti vakar vakare. O ji ir šiandien – vidurdienį – dar nebuvo sugrįžus.
       Myliu ją ir priklausomą nuo sekso, puolė į neviltį kunigaikštis. Tai kankinio meilė. Jos vyras nepakėlė kančių. Nepakelsiu ir aš. Ji sugniuždys dar ne vieną vyrą.
       Nuo minties, kad jis ne paskutinis Marijos kankinys, Boguslavui nepalengvėjo. Jis vis skambino ir skambino ir klausėsi ilgų telefono aparato pyp-čiojimų. Ir pamažėl rimstančio lietaus barbenimo į skardinį stogą.
       Penkioliktą valandą trisdešimt minučių Marija atsiliepė. Įtampos išsekintas Boguslavas uždavinėjo jai nerišlius klausimus.
       Esu gyva, kalbėjo Marija, jam atrodė, klejojančiu balsu. Sugrįžau gal prieš valandą. Dabar geriu arbatą su Berta. Ar viskas gerai susiklostė? Sarkofagas bus pastatytas. Pasirašiau sutartį, nors ponas Liubomirskis ir neatvyko. Ir gerai, kad neatvyko. Aš be kovos laimėjau. Tave. Neatidaviau tavęs karūnai. Pasilikau tave sau. Labiausiai patiko pasirašymo ceremonija ir iškyla Nemunu. Vakar. Plaukėm motorlaiviu. Dainuodami ir gerdami. Ne, nesu peršlapus. Tik įjuodus. Vanduo dušuose tryško tik pro kelias skylutes. Man labai padėjo tavo paskutinis skambutis, jeigu atsimeni, ką tada pasakei. Šiandien nebe-noriu su niekuo susitikti. Turiu pailsėti ir atsimainyti. Pavargau. Nusibendravau. Susitikt galėtume rytoj. Būtų apie ką pasišnekėti.
       Ar apie Anikę? – paklausė Boguslavas. Ar dar galime šnekėtis apie Anikę?
       Aš pavargau. Nebegalvoju nei apie Anikę, nei apie tavo karūną. Abi mūsų dalykinės sutartys nutrūko. Mudviem iki mirties užteks ir tos vienos – nedalykinės.
       Marija kalbėjo nualsusiu, leisgyviu balsu, tačiau ir su įprastu jai tikėjimu, kad pasaulis drykso prie jos kojų.
       Ji dar neišsiblaivė, pamanė Boguslavas. Gerai, susitiksim rytoj, pasakė garsiai.
       Išjungęs telefoną, kunigaikštis stovėjo neaprėpdamas padėties, kurioje atsidūrė. Marijos balso tonas ką tik paliudijo, kad ji, visus patikusius vyrus gniuždanti moteris, Jurbarke sugniuždė jį, kunigaikštį Boguslavą.
       Tačiau kodėl ji mano, kad nesugniuždė ir savęs? Kodėl ji didžiuojasi savo gera reputacija, kurią viešumoje palaiko tik buvusių meilužių baimė pasakyti apie ją tiesą? Jos buvę meilužiai tyli. Ir tylės. Nes prašnekę pirmiausia save, o tik paskui Mariją pažemintų. Todėl Marijos reputacija viešumoj gera. Nes kuris iš kunigaikštienę pamylėjusių vyrų viešai atsistotų šalia jos kaip sutuoktinis, kaip žmogus, pasiryžęs su ja gyventi iki mirties? Nė vienas. „Ir aš ją turėjau, ir aš ją turėjau, ir aš ją turėjau, o jis, kvailys, atsistojo šalia paleistuvės!“ Šių žodžių nenorėtų išgirsti nė vienas vyras.
       Boguslavas laikė save stipriu, daug valdžios turinčiu žmogum. Iki pat šiol tikėjo, kad jei jis atsistotų šalia Marijos, nė vienas jos buvęs meilužis neišdrįstų jo apkalbėti. Dabar tuo nebetikėjo. Marija Jurbarke Boguslavą pažemino daugelio įtakingų ponių ir ponų akivaizdoje. Ir atvėrė jam akis! Kunigaikštytė de la Fors pasidulkino su juo tam, kad įskaudintų nemylimą sužadėtinį ir šis jos išsižadėtų. Kunigaikštytė de Roan laikė Boguslavą viešu sužadėtiniu, kad slapčiomis galėtų šėlti su leitenantais ir jaunais kunigaikštukais. Grafienė Rijė troško vis naujų potyrių ir tik dėl to naudojosi Boguslavo slaptomis paslaugomis. Nė viena iš jo turėtų moterų nenorėjo, kad jis atsistotų šalia jų, būtų jų gyvenimo žmogus, mylintis ir mylimas. Kunigaikštienę Mariją pas Boguslavą atvedė kaltės dėl vyro mirties jausmas. Kunigaikštienė priėjo ir pasakė: „Mudu susitikom po dešimties metų! Įvyko stebuklas! Likimas vėl mus suvedė!“ Stebuklinė meilė įtikinamiausiai sunaikina kaltes. Boguslavas padėjo Marijai užmiršti kaltes. Ji atsitokėjo, atsitiesė, suspindo gyvenimo džiaugsmu ir Jurbarke vėl pripažino kūno viršenybę prieš sielą „dviejų sąjungoj“. Tikriau – „sąjungoj su vyrais“.
       Esu panaudos žmogus, rijo nuoskaudą Boguslavas. Esu vyras panaudai.
       Ir staiga pamanė: aš noriu pamatyti Mariją dabar; aš noriu pamatyti Mariją prisidainavusią, nusibendravusią, neišsiblaiviusią ir pavargusią.
       Suskatęs ruoštis kelionei, pirmiausia šoko ieškoti špagos. Tačiau kai špaga atsidūrė jo rankoj, prablaivėjo protas.
       Ne į dvikovą važiuoju. Kam špaga? Nereikia špagos.

       Išlipęs iš automobilio, kunigaikštis nei iš šio, nei iš to neišsilaikė ant kojų. Suklupo. Berta pamanė: girtas. Norėjo užstoti jam kelią ir neįleisti į vidų. Tačiau Boguslavas vikriai atsistojo, beveik bėgte įbėgo į rūmus. Užlėkė laiptais į antrą aukštą, atidarė Marijos apartamento duris.
       Kunigaikštienė miegojo. Jos drabužius Berta buvo tvarkingai padėjus. Tik štai – ant kėdės atlošo kabojo kiklikas, jo skverneliai, kuriuos gražiai šiurendavo vėjas, čia vienur, čia kitur buvo įplėšti arba suvis nudraskyti.
       Marija gulėjo apsiklojus antklode galvą, prisitraukus kelius prie krūtinės. Nelygiai alsavo. Prorečiu vos girdimai sudejuodavo. Atrodė, kad ir miegodama savo apartamente jautėsi nesaugi.
       Boguslavas atsargiai nutraukė antklodę nuo jos galvos ir pečių. Lovoje gulėjo ne kunigaikštienė Marija, o kunigaikštytė Marija, seniai pralėkusių metų mergaitė. Jos veidas buvo išburkęs, pilkšvas, poakiai pajuodę. Kaklas – nusėtas mėlynėm, nugara – subraižyta, išberta gelsvėjančiom, žalsvėjančiom dėmėm.
       Argi ši mergaitė kadaise mąstė apie Neprarandamąjį, kuris yra daugiau negu mylimasis, negu vyras, negu vaikų tėvas; kuris yra lyg ir antras Dievo Motinos sūnus, skirtas jai vienai? Ar ir dabar ši mergaitė neturėtų širdyje Neprarandamojo, jeigu aistra nebūtų sudeginus jos svajonių?
       Supratęs, kad išsekusi mergaitė neatsibus nuo jo žvilgsnio, Boguslavas nuo jos nusisuko.
       Akyse šmėstelėjo Dumskis, žalsvas paukštelis, įsikibęs nagais į užuolaidos klostę. Kybojo nejudėdamas, papuręs ir liūdnas.
       Kunigaikštis sukluso. Girdėjo tylų – lyg toli nuo čia kalbantį – mergaitės balsą: esu alkana, skubu gyventi, trokštu patirti viską viską, prilygti geidulingiausioms moterims; kiekvieną vyrą noriu išbandyti, pranokti, sugniuždyti, pamatyti bejėgį prie mano kojų; ilgiuosi moters įvertinimo, garbės – kad ir labiausiai nuodėmingos garbės; ką aš galiu padaryti, jeigu nieko negaliu pakeisti ir myliu myliu ydingas moteris, ydingus vyrus? jeigu šios moterys, jeigu šie vyrai taptų skaistūs, - nebemylėčiau jų, pasitraukčiau nuo jų.
       Boguslavas greitais žingsniais išėjo iš apartamento.
       Prasilenkė su Berta. Ji buvo užsidėjusi – vasarą! – kailinę kepurę, vilkėjo juoda suknia, atrodė kelias paras nemiegojusi, išblyškusi, sulinkus ir susitraukus – per anksti ir netikėtai greitai susenusi.

 
       DVIKOVA, IV. Kunigaikštienė Marija pakvietė Boguslavą pietų. Vasaros restorano pavėsinėje jiedu gėrė kavos, sulčių, nenoromis kneižėjo karštus patiekalus su daržovėmis. Brendžio užsisakė, tačiau taurių vis dar nedrįso pakelti.
       Kunigaikštienės poakiai tebebuvo ištinę. Ji valingai tikino, kad sveria tiek pat, kiek ir prieš išvažiuodama į Jurbarką. Ten buvo susirinkęs elitas. Apgailėtinas. Nejunta po kojų tvirto pagrindo. Geria, keikiasi, pasigėrę mauroja, tampa nežmonėmis.
       Esu nusivylusi žmonių mentalitetu, lyg išvadą pasakė Marija. Norėčiau studijuoti mentalitetą. Praktiškai. Tik va – reikėtų perskaityti daug teorinių knygų.
       Boguslavas tylėjo, žiūrėjo jai į akis. Marija atlaikė žvilgsnį.
       Sekmadienį motorlaivy ir aš per daug išgėriau, kalbėjo įtikinamai. Kai priėjau prie Liubeneckio, jis dar nebuvo girtas. Sielvartavo, kad jam neištikima žmona. Guodžiau.
       Žinau, tarė kunigaikštis. Man skaudėjo širdį.
       Liubeneckis tik sau prisiėmė kaltę, kad Liubomirskis neatvažiavo į sutarties pasirašymo ceremoniją. Sakiau, kad ne tik jis kaltas.
       Žinau. Man skaudėjo širdį.
       Marija žiūrėjo Boguslavui į akis stengdamasi atspėti, iš kur jis žino, kaip ji leido laiką Jurbarke. Levutė ką nors nugirdo? Bet argi Levutė būtų galėjus išplepėti kunigaikštienės paslaptis Boguslavui?
       Marija negalėjo tuo patikėti.
       Ir staiga pamačiau, kad Liubeneckis visiškai girtas, vėl prašneko kunigaikštienė. Mano pasiuntinys. Diplomatas. Girtas! Privalėjau jį paslėpti nuo elito akių. Motorlaivio kapitonui liepiau įkelti jį į valtį ir nuleisti į vandenį. Aš irklavau, jis miegojo. Nustėrau pamačiusi, kad jis prišlapino kelnes. Pasijutau bjauriai.
       Žinau, tarė Boguslavas. Visas tas tris paras, kurias praleidai Jurbarke, man skaudėjo širdį.
       Marijos akių vyzdžiai išsiplėtė.
       Aš tau pasakoju! – sušuko. Noriu pati tau papasakoti kaip buvo, kol visokių kvailysčių tau nepripaistė kiti.
       Taip ir yra – pasakoji, ramiai atitarė kunigaikštis. Bet – kam? Jurbarko šešėlis užkrito ant mūsų visam laikui.
       Marija nevalingai stvėrė taurę ir gurkštelėjo iš jos brendžio. Nebepajėgė ramiai kalbėtis, juolab kad Boguslavas su ja kaip ir nesikalbėjo. Dėjosi žinąs visus jos nutikimus Jurbarke. Ir ji nebesitvėrė savo kaily. Reikėjo alkoholio dozės. Siurbtelėjo iš taurės dar siurbsnelį.
       Jurbarko šešėlis. Ką tai reiškia? – Marija primerkė akis. Padėjau į bėdą patekusiam diplomatui. Ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar galiu padėti žmogui? Antradienį paskambinau karužui Janui Pšistanovskiui, jaunystės draugui. Pasveikinau gimtadienio proga. Ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar galiu pasveikinti jaunystės draugą? Vakar Tikocino įgulos komendantas Vikenas pakvietė kartu pavakarieniauti ir aptarti vyro palaikų pervežimo reikalus. Nenuėjau. Sėdėjau užsidariusi namie. Bet ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar man eiti, ar neiti su Vikenu vakarieniauti? Iki šiol buvau įpratusi bendrauti natūraliai ir nuoširdžiai. Ar nuo šiol aš turėčiau žmonių šalintis? Man gresia pavojus, aš esu priklausoma nuo alkoholio, nuo krūtų spenelių, nuo sekso… Ar žinai, kokie skaudūs man buvo tavo priekaištai? Supratau: tu suvis manimi nepasitiki.
       Aš tavim pasitikiu. Dabar. Ir visada, kai esi blaivi. Tačiau kaip aš tavim galiu pasitikėti, kai tau užeina chandra?
       Tu nesupranti. Chandra man užeina retai. Už retus paklydimus mudu susitarėm atleisti vienas antram. Tu – neatleidi. Nes visiškai nesupranti manęs. Aš viską dėl tavęs dariau nuoširdžiai! O tu supratai, kad gundau sau naudingą žmogų. Ar girdi, ką sakau? Dviejų sąjunga – tai ne naudingųjų klanas. Moteris ir vyras nėra klanas.
       Girdžiu, ką sakai, vis dar ramiai ištarė kunigaikštis, tačiau dabar ir pats išgėrė brendžio. Girdžiu, ką sakai. Tačiau ir aš tau sakau. Jeigu elgsies taip, kaip elgeisi Jurbarke, aš nuo tavęs atsitolinsiu, kad ir kaip tave mylėčiau.
       Jurbarke nieko neatsitiko! – sušuko Marija. Nieko, ničnieko neatsitiko!
       Mieloji, kaip atrodė šis „nieko neatsitiko“? Įsivertei pasiuntinį į valtį. Irklavai. Pasukai prie kranto. Paskui – į mišką. Nuo motorlaivio denio tave matė vyrai, su kuriais esi mylėjusis. Tai ar buvai ori? Apie kokį savo orumą man kalbi?
       O apie kokį mišką tu kalbi? – įsiuto kunigaikštienė. Pasigirdo motorlaivio sirena! Mes nebuvome išlipę į krantą! Pasigirdo sirena!
       Boguslavas liūdnai nusijuokė. Juto, kad yra įsitempęs, tačiau vis dar pajėgė išlikti ramus.
       Man vis sunkiau prie tavęs prisiliesti, pasakė. Esi ištvirkusi.
       Taip, esu ištvirkusi. Tokios tau ir reikėjo.
       Tokios ir reikėjo.
       Jokia kitokia moteris su tavim nesusidėtų. Kanoniška moteris – nesusidėtų.
       Tikriausiai nesusidėtų. Bet ir tu nenori gyventi šeimyninio gyvenimo. Tau reikia ateinančio ir išeinančio. Pati nori būti ateinanti ir išeinanti. Sakiau, paslaugų teikėjos man nereikia. Dėl tavęs aš su vyrais klajokliais nekonkuruosiu. Man reikia atsako į meilę, abipusio ir patikimo ryšio. Užsisakoma kaip prostitutė man netinka.
       Kunigaikštienė, triukšmingai patraukusi kėdę, atsistojo ir smulkiais žingsneliais nulipo mediniais laiptais ant šaligatvio.
       Boguslavas prie staliuko liko vienas. Rūkė. Žiūrėjo į melzganą giedrą tolį, atsiveriantį tarp aukštų gyvenamųjų namų. Suprato per daug įskaudinęs Mariją. Širdies skausmas dabar atrodė nebe laikinas, o lyg įgimtas, lyg brolis dvynys, kurį, daug metų miegojusį, pažadino visame kūne įsigyvenusi vienatvė.
       Boguslavas išsitraukė dar vieną cigaretę ir užsisakė balto sauso vyno.
       Mano iššūkį sukurti šeimą ji priima tik su sąlyga, kad ir aš priimčiau jos iššūkį – pripažinčiau kūno viršenybę prieš sielą, mąstė kunigaikštis. Ji nori išsiderėti teisę nesusilaikyti ir būti laiminga palankiomis progomis. Tačiau ar noru turėti šią teisę ji man jau nusikalto, ar dar ne? Ji visada, visur – namie, bare, tarpuvartėj, motorlaivy – laukia vyriškio atakos. Malonumų atnaujinimo. Naujų potyrių. Tačiau ar atakų laukimu ji man jau nusikalto, ar dar ne? Ar aš galiu nuspręsti, ko jai reikia, o ko nereikia? Ar galiu tai nuspręsti, jeigu nė pati Marija tikrai nežino, ko ir kodėl jai reikia? A! Laisvės. Nori būti laisvas žmogus… Kiekvienas nori būti laisvas, tačiau nė vienas protu neaprėpia, ką gyvenime daro kaip laisvas, o ką – kaip nelaisvas žmogus. Ar aš, siekdamas karūnos, buvau laisvas žmogus? Ne. Laisvę keičiau į nelaisvę! Ir to nežinojau.
       Boguslavas nuleido galvą.
       Ką aš padariau? – apmaudžiai klausė savęs. Užkapojau Mariją baisiais įkalčiais! Pasikliaudamas tik intuicija ir įsivaizdavimais!.. Ką aš dabar darysiu? Kur eisiu?

       Kunigaikštienė, išėjusi iš restorano pavėsinės, sustojo apytuštėj gatvėj. Atsirėmė į geležinių virbų tvorą. Nesuvokė, kas įvyko. Neišmanė, ką galvoti apie tai, kad su Boguslavu susipyko ir išsiskyrė.
       Kas pasikeitė? – stengėsi suprasti naują padėtį. Jis sėdi restorane prie staliuko, aš stoviu gatvėj prie geležinių virbų tvoros.
       Gyvenk šia diena. Ir vis kas nors „bus buvę“. Ką reiškia – „bus buvę“? Ir nelaimė, ir laimė bus praėjus? Iš tikrųjų, apstulbus suprato, bus praėjus. Ir nei nelaimės nepaliksi praeityje, nei laimės pasitausosi ateičiai. Tačiau kodėl nepasitausot vilties, kad ir vėl kada nors galėsi pasakyti: esu laimingiausia pasaulyje moteris, myliu ir esu mylima, sunkiai sergu, geriu štai mėtų arbatą su mylimuoju?
       Kunigaikštienė dirstelėjo į laikroduką.
       Po to, kai jis pasakė daug teisybės apie mane, išgyvenom išsiskyrę jau dvidešimt minučių.
       Marija grįžo į vasaros restorano pavėsinę.
       Turiu tau dar šį tą pasakyti, pareiškė atsisėdusi prie staliuko. Pusantro mėnesio man skaudėjo širdį. Kol rūpinausi sarkofagu, visą laiką skaudėjo širdį. Gal tu iš manęs perėmei tą skaudėjimą? Gal iš tikrųjų perėmei? Kad apsaugotum mane nuo pavojų, kurių aš nejutau?
       Galbūt, iš visų savo glūdumų atsiduso Boguslavas.
       Sutinku, Jurbarke aš elgiausi negerai. Užmiršau, kad tave skaudinu.
       Žinau, nusišypsojo Boguslavas. Užsisakiau balto vyno. Ar nori gurkšnio?

       Jiedu dar nežinojo, kad kartu puotauja paskutinį kartą.
       Kunigaikštienės apartamente ant stalo buvo ir baltos, ir juodos duonos. Ir duonos su grūdais. Vyne troškintos mėsos. Keptų jūros lydekų. Kepenėlių su bulvių koše. Vištos šlaunelių. Krūva salotų lapų, krapų ir petražolių. Raudonųjų pipirų. Ir marinuotų šparaginių pupelių. Ir padažo, nusistojusio trimis tirštumo sluoksniais.
       Obuolių pyrago. Kavos, mėtų ir čiobrelių arbatos. Vynų – prancūziško klareto ir portugališko saldaus basterto. Juokas! Buvo ir pigaus, bet ambicingai „Monarchų pilimi“ pavadinto raudono vyno. „Palangos“ trauktinės. Ir brendžio.
       Ar žinai? Šparagas – lelijinių šeimos pievų ir darželių augalas! – džiūgavo kunigaikštienė. Aš valgau lelijas. Ar matai? Aš šlamščiu, ryju lelijas.
       Iš tiesų jie abu rijo, šlamštė. Burnos vis buvo pilnos mėsos, padažo, garnyro arba daržovių. Ir jų pirštai buvo aplipę sėklytėmis, lūpos – riebaluotos. Per smakrus varvėjo padažai, prieskonių aliejai. Iš butelių į taures plūsčiojo vynas ir brendis. Pasipildavo ir ant akinamai baltos staltiesės. Ir ant kilimo.
       Į svetainę įskridusios žalios ir geltonos papūgos sumaištingai skraidžiojo, klykčiojo, sparneliais plakė sienų apmušalus, naktines užuolaidas, televizoriaus ekrano stiklą.
       Gatvėse – kamščiai, transportas stovi, mudu einam, tingiai samprotavo Boguslavas. Pareiname namo ir ryjam, ryjam.
       Supratau, tarė Marija. Persivalgei. Abu persivalgėm.
       Uždegė žvakes seksodromo kambary. Įjungė muzikinį centrą. Improvizavo namų pramogos striptizą. Subtilų, atskiestą trupučiuku gėdos jausmo. Kelnaites ir liemenėles demonstravo drąsiau, labiau pasitikėdama renesansinėmis savo kūno linijomis.
       Pasigailės Europa nugriovusi Bastiliją! – fantazavo kunigaikštis. Prisimins režimą, drausmę, griežtą tvarką. Pasiilgs Bastilijos! Pasiilgs graudžiau, negu aš pasiilgstu mirusios motušės.
       Įjungė televizorių. Gilią naktį rodė „Skandalingas nuodėmes“. Marijai nepatiko šaltas ir nenatūralus sanguliavimas. Ekranu panoro būt pati. Įniko pati sau viena šėlti.
       Ką įsivaizduoji, kai save kruši?
       Šito negalima sakyti. Ar maža ką galiu įsivaizduoti? To nereikia pasakoti.
       Dešinįjį spenį čiulpė, kairįjį tarytum melžė. Užliejo mylinčias Boguslavo akis nematytais vaizdiniais. Norėjo kunigaikštį prie savęs pririšti, kartu bijojo pati prie jo prisirišti.
       Kodėl tu netiki, kad man užtenka padėti galvą tau ant krūtinės? – paklausė atsigulus. Ar taip sunku patikėti, kad daugiau nieko man nereikia?
       Atsidūrė lyg mėlynų rugių lauke.
       Ūžt… ūžt… Brinko rugių šaknys ir varpos, akyse storėjo, augo stiebai - aukštyn, aukštyn, lig debesų.
       Viešpatie, ar aš neišprotėjau? Aš nesu alkoholikė. Garo, garo! Alkoholikė. Kumelė. Kalė. Tavo homo. Aš. Atsiminsi juodą valandą. Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes!.. Šiais metais turėjau dar tris vyrus. Francą Erdmaną, Liubeneckį, Vileiką. Kitais metais ištekėsiu už Vileikos. Kai mirs Anananzelmazelmazelma.
       Boguslavas pasijuto taip, lyg vienas vienužis būtų atsibudęs rugių lauke naktį. Žvelgė į keistą – nekonkretų – pasaulį sušalęs ir išsigandęs. Ir palengva – lyg sėlindamas laukan iš meškos urvo – išsirangė iš po antklodės.
       Pasišviesdamas žvake susiieškojo išmėtytus drabužius.
       Nieko negalvojo. Ničnieko. Tik nesuprato, ar Marija užmigo, ar jai buvo vis tiek pat, kad jis išeina, nes kunigaikštienė ištylėjo, nepasakė nė žodžio, kol jis apsirengė, atidarė ir uždarė laukujes duris.

       PASLAPTIS, V. Kunigaikštis sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo į motinos portretą. Į tamsiai rudas motinos akis.
       Kodėl manau, kad motušė buvo panaši į Mariną Mnišek? – klausė mintyse. Iš tikrųjų stebėjosi, kodėl taip mano.
       Mariną paskyrė klajūnui aferistui Bogdanui Otrepjevui, kai magnatai šiam dar tik kūrė Dmitrijaus Apsišaukėlio ateitį, o Marinai buvo gal tik keturiolika ar penkiolika metų. Ji ištekėjo už neva caro ir vainikavosi neva cariene būdama aštuoniolikos. Vėliau, kai vyrą Maskvos gynėjai nudaigojo, Marina Mnišek jau noriai ir pati stengdamasi nepraleisti progos ištekėjo už Apsišaukėlio Antrojo. Jeigu istorija būtų pramaniusi daugiau Apsišaukėlių, Marina paeiliui už jų visų vis noriau būtų tekėjusi. Marinos aistra nurimo, kai persekiotojai dukart apsišaukėlės carienės kūną pakišo po Jaiko upės ledu. Aplinkui plytėjo neaprėpiamos apsnigtos stepių platybės.
       Hm, vaikštinėjo po svetainę Boguslavas. Motušė po tėvo kunigaikščio mirties išsikraustė į Saksoniją. Sulindo kunigaikščiui saksui į pasturgalį. Ir gimdė, gimdė. Aistra nurimo, kai po nepavykusio gimdymo mirė. Laidoti mamytę vežė užpustytu keliu per apšarmojusį mišką. Ar šių sąsajų užtenka, kad galėčiau lyginti motušę su Marina Mnišek? Kvailys! Turėčiau bent paskambinti Marijai. Argi aš nesuprantu, kas yra aistra? Karštis. Saulės temperatūra. Du kūnai tampa vienu Saulės temperatūros kūnu. Moteris realizuoja mergaitės svajones ir yra nelaiminga, nes svajoja jau kitaip ir apie kitką. Tačiau ar aš galiu sakyti, kad ji nusikalsta? Kam nusikalsta – ar man; visai vyrijai; Dievui? ne man skelbti nuosprendžius. Esu tik klystantis vyrelis. Ir teatleidžia man, klystančiam, visos, kurias apkaltinau, kad joms manęs reikėjo tik panaudai.
       Turėčiau paskambinti, taip, bent paskambinti.
       Kunigaikštis paėmė mobiliojo telefono dėžutę. Surinko numerį. Marija atsiliepė stebėtinai greitai.
       Išėjau neatsisveikinęs, prašneko Boguslavas. Atsiprašau. Atsisveikinu dabar.
       Nori pasakyt s u d i e v?
       Per ilgai ilsiuos. Metas kibti į darbą.
       Vėl – į dvikovą? Su kuo susikausi dabar? Su grafu Rijė ar su grafiene Rijė?
       O!.. Praėjo mano dvikovų laikas. Ruošiuosi kelionėms į Karaliaučių, Paryžių, galbūt ir į Olyvą. Kurfiurstas pavedė man daug darbų. Velniai griebtų, pasaulyje juk turi atsirasti Prūsija.
       Kada vėl ilsėsies? Ar grįši čia?
       Nieks nežino to. Tačiau jei grįšiu… – Boguslavas patylėjo, norėjo kuo taikliau pasakyti, ką dabar jautė. Manau, kad grįšiu. Tikiuosi, grįšiu nu-skaidrėjusia sąmone ir giedru veidu. Sudiev.
       Sudiev.
       Nė nesusigraudino, pamanė Boguslavas. A! Neturiu liūdėt. Mąstau ne apie mergaitę. Ir ne apie moterį, iš kurios šviečia mergaitė. Tikrovė yra šiurkšti ir abejinga. Kas jai Marija, kas jai aš? Nuskink pievoj gėlę – tikrovė nė nepajus. Nušienauk visą pievą – tikrovė nė nepajus. Nukapok galvas visų kariuomenių kariams – laikas bėgs kaip bėgęs. Kodėl aš noriu, kad tikrovė apmirtų, kai mudu su Marija atsisveikinom?
       Kunigaikštis patraukė į mansardą surūkyti cigaretės.

       MANSARDA, V. Kunigaikštis, nė cigarečių iš kišenės nespėjęs išsitraukti, pro langą pamatė kieme stovintį automobilį. Sutemoj dar įžiūrėjo ant drėgno automobilio stogo nukritusius ir prilipusius klevo lapus, taip, klevo.
       Laikrodį buvo nusisegęs nuo rankos ir palikęs svetainėje. Nė nenuvokė, kuri dabar valanda. Dvidešimt antra? Ar galėtų būti, kad Marija, nė karto neatėjusi į mansardą metafiziniu kūnu (kas įrodytų, kad jis klysta?), dabar ateitų fiziniu?
       Automobilio durelės atsidarė, kai kunigaikštis užsidegė cigaretę. Marija, išlipusi iš automobilio, ėjo per kiemą. Buvo apsivilkusi ilgu rudeniniu paltu, tamsios spalvos. Jo skvernai lėtai plaikstėsi. Moteris ėjo kilstelėjusi aukštyn galvą, veikiausiai žiūrėdama į raudoną cigaretės žariją, žybsinčią tamsiame lange.
       Ir štai ji jau kopė į mansardą siaurais stačiais laiptais. Jiedu apsikabino.
       Nei jis, nei ji nesuvokė, ar ilgai tylėjo.
       Atsiprašau, atleisk, ėmė kuždėti Boguslavas. Pamilau, pasikėliau į puikybę, pasidariau įtarus, pradėjau pykti. Neturėjau teisės tavęs kaltinti. Yra Dievas. Ne man spręsti, ar tu ištvirkusi, ar skaisti. Aš galiu tau sakyti tik tai, ką tu nuolatos man sakydavai: ačiū, ačiū. Ačiū, sakau, dėkoju.
       Marija dar tvirčiau laikė Boguslavą glėbyje. Nusišypsojo, jam pasirodė, kad nusišypsojo.
       Pažadėjai grįžti nusigiedrijęs, džiugiai pasakė Marija. Tu jau dabar esi nusigiedrijęs. Dėkoju už žodžius, kuriuos dabar pasakei. Man jie labai brangūs. Aš sergu. Nuo tavęs slėpiau, kad sergu. Atsiprašau. Nenorėjau, kad nuolatos klausinėtum, kaip aš jaučiuosi.
       Boguslavas neklausinėjo. Veikiausiai dabar ir klausimo nebūtų surezgęs.
       Aš neištekėsiu už Vileikos. Aš nenoriu ištekėti už jokio vyro. Kam tekėti? Ar tam, kad vyras po kelių mėnesių mane palaidotų? Kodėl turėčiau mylimam žmogui suteikti skausmo ir išnykti?
       Ji tyliai prajuko.
       Mudviejų susiglaudimas kapinėse – ar jį dar atsimeni? – išliks. Taip susiglaudę leisim laiką amžinatvėje.
       Ir Jurbarkas išliks, pridūrė Boguslavas. Tas baltas sparnas su juoda plunksna - išliks. Gal kada nors taps gražus?
       Kad ir kaip būtų, mudviem užteks to, kas išliks.
       Abu žiūrėjo pro langą į tamsą, į tolumoj autostrada lėtai slenkančias automobilių šviesas. Buvo jau ruduo, ir žmonės, ilsėjęsi prie jūros, važiavo namo.

 
       EPILOGAS. Nuo to laiko kunigaikštienė Marija gyveno dar penkerius metus, mirė 1661-aisiais. Nesužinojusi nei kas, nei kada palaidojo jos vyrą kunigaikštį Jonušą Radvilą Kėdainių bažnyčioje. Praėjus ketveriems metams nuo Marijos Lupu laidotuvių Slucke, kunigaikštis Boguslavas Radvila išsirūpino popiežiaus leidimą ir Liepojoje vedė antros eilės dukterėčią kunigaikštytę Oną Mariją, Anikę, kurią kivirčų su Marija metais parsinešė namo iš avidės. Anikė mergaitės svajonių neįgyvendino. Pagimdžiusi Boguslavui dukterį Karoliną Liudviką, nebepakilo iš patalo. Netekties prislėgtas kunigaikštis Boguslavas, išgyvenęs dar beveik trejus metus, mirė pakeliui iš Varmijos į Karaliaučių 1669-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją – tą patį mėnesį, tą pačią dieną kaip ir jo pusbrolis didysis etmonas Jonušas.
       Atrodo, visi šiame romane aprašyti žmonės nevalingai tikėjo, kad, nepaisant paklydimų bei nuopuolių, ištikimai dalyvauja amžinajame Dievo gyvenime. O visą žemiškąjį gyvenimą kiekvienas įkvėptai kūrė sau epitafiją, kurioje meilė užgožtų liūdesį.

 
       2004 m. sausis-balandis