Rizikingas recenzijos pavadinimas, sudurtas iš paties Aido Marčėno naująjį poezijos rinkinį struktūrinančio eilėraščio „Sunkėjantys dūmai“ trečiosios eilutės ir iškart pateikiamo poezijos vertinimo, dar atkreipiant dėmesį į tai, kaip nepastebimai gali parazituoti prieveiksmis pakankamai. Rizikingu pavadinimu siekiama ir kontakto su ne sykį rizikuojančiais A. Marčėno eilėraščiais. Rizika yra ir pavadinti rinkinį „Pasauliais“, didžiąja daugiskaitine aprėptimi to, kas neaprėpiama. Riziką mažinanti, prie tūkstantmetės tradicijos patikimai prišliejanti (ir recenzentei labai patinkanti) paantraštė – lyrika. Antikos, kaip europinės kultūros, taip pat ir lyrikos pradžios, priminimas trijų paukštiškų sonetų cikle „Keturiasdešimtasis pavasaris. Antikos pabaiga“. Eilėraščiai komentuojami, aiškinami, žinant, kad išaiškinta nebus; aiškinimas turi kažkokią kitą prasmę, kitą lygmenį – prieš eilėraštį ar po; gal ir virš. Negalime pasakyti, juolab atsakyti, kas yra žmogus, lygiai taip pat ko nors trūksta visiems lyrikos apibūdinimams. Lyrikos pasaulis kuriamas kiekvienąkart iš naujo; tik taip jis atsikuria ir išlieka. Pirmasis A. Marčėno rinkinio eilėraštis „Laumžirgis“:

       Laumžirgis ant smilgos yra pasaulis, kuris gali būti poetiškai mąstomas, jei pamatomas – suvokiamas kaip „sistemos centras“. Nuo šito centro (papildymas „Metuose“ vykusiai diskusijai apie centrą ir centrus) poetas gali tik jam vienam žinoma trajektorija judėti į savo centrą – kamputį, kur vienu metu kažkas žymima ir kažkas nutrinama, kur sekundinis kitimas lieka stabilus kaip to paties matymas ir mąstymas. Laumžirgio ant smilgos pasaulis gali būti siejamas su seniausia poetine tradicija, einančia iš Rytų. Bet jau nebūtinai – ši tradicija iš sąmoningo domėjimosi lygmens yra nusileidusi giliau, prisisiekusi ir senosios baltų kultūros pirmavaizdžiuose (vadinasi, ir mūsų poetų pasąmonėje) slypinčio gyvo kontakto su mažiausiomis, mažytėliausiomis gyvybės struktūromis, liudijančiomis, kad visa yra viena.

       Renga – taip buvo pavadinti A. Marčėno ir G. Grajausko eilėraščių skaitymai Vilniaus knygų mugėje: bent iš dalies, sekant japonų tradicija, gyva eilėraščių grandinė reiškia galimybę atsiliepti, atsiliepimu spirališkai kylant aukštyn. Kartais ir leidžiantis, kad kilimo galimybė įgytų naujos energijos. Renga, kaip atsiliepimo (dialogo, komunikavimo) principas, įdomiai jaučiamas ir „Pasaulių“ struktūroje. Jos aptarimą reikia pradėti nuo išorės – dailininkui Romui Orantui dar sykį pasisekė sukurti gražią knygą. Viršelio akmenukai (graži, aliuzijų ir simbolinių nuorodų kupina negyvoji gamta) ir į ežiuką (J. Derrida pateikta lyrinio eilėraščio metafora – ežiukas greitkelyje) panašus spygliuotas kaštonas, graži natūralių spalvų gama. Tikslios šrifto proporcijos. Įdomus žaidimas su eilėraščiu „Sunkėjantys dūmai“; eilutės yra ir paryškinti skyrių pavadinimai: „Sunkėjantys dūmai“, „Vakaras su kurmiarausiu“, „Nubudęs kėkštas“, „Pakankamai blogas poetas“, „Metrikai“. Būsenos, judesiai, gestai, perėjimai iš gamtos į kultūrą, iš kultūros į gamtą: metrikai, įforminantys žmogaus gimimą, įrašantys; Metrika – nuoroda į senuosius Lietuvos teisinius aktus; metrika – poetinės technikos, eilėtyros sritis, metro – ritmo mato – erdvė, pabrėžtinai svarbi poetiniams kanonams (sonetams, sonetų ciklams ir vainikams).

       Kanonas ir ne kanonas, kanonas ir antikanonas. Šios techniškai dalinės ir visuminės priešpriešos ontologiniame lyrikos plane gali išnykti, gal net turi išnykti, nes atskiras eilėraštis yra ir atskiras, vienkartis kanonas, išsilaikantis sunkiai apčiuopiamose ir nusakomose ribose. Autoriaus ir neautoriaus („Kartais abejoju autoryste“), savo ir kito („Jei būtum dabar mirusiųjų“), savęs buvusio ir esančio – būsiančio. Persirašymas ir perrašymas kaip keliagubas buvimo kodas: keliaasmenis aš, perimantis ankstesnius įpareigojimus ir įsipareigojimus, prisimenantis ir cituojantis. Perimantis ir kartu atsisakantis. Neišnykstanti vardo ir pavardės tekstualizavimo žymė („Kartais abejoju autoryste“). Tai gana modernus (arba postmodernus) žaidimas, labiausiai ryškus „Metrikuose“, modifikuotuose sonetų vainikuose. Iš esmės „Metrikuose“ kalbama apie kūrybą, jos prasmę ir beprasmybę, kuri gali ištikti žmogų ir prasmės viršūnėje, apie kūrėjo – žmogaus ir žmogaus – kūrėjo santykius. Ar gali šie santykiai būti darnūs? Ar iš tiesų dvi puikybės (ir žmogaus, ir poeto) viename asmenyje, kaip teigia prieš „Priešaušrio algoritmus“ cituojamas S. Parulskis, negali tilpti? Ir ar čia problema? Greičiausiai problema tai, kad kūrėjas yra ar gali būti sukompromituotos egzistencijos (prigimtos nuodėmės) atpirkėjas; neišvengdamas dviprasmybės, į kurią veda ir moto iš K. Donelaičio „Pasakos apie šūdvabalį“: „Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti“. Antrojo vainiko – „Priešaušrio algoritmų“ – pradžia:

       K. Donelaičio šūdvabalis yra tas pats skarabėjas, mitinis vabalas, faraonų piramidžių sargas, gražiai aprašytas ir L. Gutausko: „Deimantai, safyrai, smaragdai, auksas, emalis ir kitos tauriosios medžiagos buvo naudojamos meistraujant šio vabalo atvaizdus. Faraonų krūtines ir netgi galvas puošė kaip tik šūdvabaliai“ („Musės“). Tad K. Donelaičio poetinė frazė „Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti...“ yra esminga; tekstų sąlytyje atsiranda galimybė lietuvių grožinės literatūros pradininko kūrinyje matyti skarabėjo – poeto metaforos ar ir simbolio galimybę. Žinoma, prisimename, kad K. Donelaitis „kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde gyvena“, panaudojo moralui: „Bet ir tau, žmogau, negražu, tu gėdą turėsi, / Kad kaip šūdvabalis ir tu vis smarvę mylėsi“.

       Literatūrinių aliuzijų klodas A. Marčėno „Pasauliuose“ gana tankus; būtinumas ne visada pakankamas, ne visada kyla iš eilėraščio vidaus, iš savaiminės struktūros poreikio. Grįždama prie „Priešaušrio algoritmų“ sakyčiau, kad K. Donelaičio frazė yra kūrybinių intencijų iškeltos aliuzijos pavyzdys. S. Parulskio citata dvyliktajame sonete kiek sustiprina abejotiną jo minties reikalingumą prieš ciklą; taip, puikus poetas ir puikus žmogus gal ir negali sutilpti, bet ar lengviau susitalpinti nepuikiam žmogui ir nepuikiam poetui. Asmens netobulumas negarantuoja poeto puikumo ar tobulumo. A. Achmatovos, F. Kafkos, T. Venclovos pėdsakai ryškina poetinį intertekstualumą. Tarsi sutelkiami autoritetai, nes atskiram poetui poezijos prasmės klausimas atrodo ne tik neišsprendžiamas, bet ir nebepriklausantis. Lyrikos savimonėje vis dar stiprėja abejonė eilėraščių reikalingumu, prasmingumu. Šiuo požiūriu yra sąsajų tarp artimu laiku išleistų G. Grajausko („Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“) ir A. Marčėno knygų. G. Grajausko „Būti poetu“:

       Iš tradicijos ir iš mokyklos (bet vis mažiau moksleivių bepasirenka ką nors rašyti ar ką nors mąstyti apie eilėraščius) dar esame įtikinti, kad lyrika yra svarbi, kad tai kultūros dalis, esmingiausiai susijusi su kalba, sugebanti pasakyti apie žmogų tai, ko kitu būdu pasakyti neįmanoma. Tad nenusigręžiame, išklausome, mandagiai burblename: įdomu įdomu...

       A. Marčėno „Tarptautinis forumas“:

       Taip, lyrikos kalba šiandien, jei atsigręšime į XIX amžių, gali būti laikoma viena iš mirusių žmogaus kalbų. Lyrikos kalba šiandien yra kita, kaip kita yra ir pati lyrika. Dar daugiau – lyrikos kalba kiekvieno tikro poeto kūryboje miršta ir prisikelia kitais pavidalais. Lyrikos kalbą suprantančių tėra nedaug, šių žmonių vis mažėja; kuo didesnis gyvenimo naudingumo koeficientas, tuo nesuprantamesni poetai, apskritai menininkai. G. Grajausko „Dailininko žmonos“ ironiško konteksto frazė: „...menininko rezistencija / yra praktinis jo paties / nepritaikomumas“.

       Grįžkime prie A. Marčėno „Tarptautinio forumo“; prestižinis pavadinimas – renginys, kuris galėtų (gal ir galės) būti surengtas nenaudingiems žmonėms – poetams apsvarstyti: ką jie gyvenime veikia? Kam jų reikia? Antrąja eilėraščio dalim pereinama į poeto poziciją – aukštas, gražus, gal ir neprotingas užsiėmimas, sankcionuotas aukščiausio neprotingumo laipsnio, būtino, kad žemėje (visatoje) išsilaikytų protas. Aukšta sąmonės tvarka, kasdienybei atrodanti kaip netvarka; netvarka, generuojanti kiek įmanomą žmogui palankesnę tvarką, plonais, nematomais siūlais surištą su kosminiu prasmės horizontu.

       Talentingų poetų skaudžiai (skaudžiau negu bet kada, o gal mums tik taip atrodo) jaučiamas kūrybos praktinis nepritaikomumas tampa kūrybos impulsu, galiausiai vėlgi – prasmės ieškojimu. Neišvengiamai ironišku: šokiruojantis G. Grajausko knygos viršelis vis dėlto ne šiaip sau – Arūno Mėčiaus piešinys „Mūsų laikų herojai“ (nuoroda į M. Lermontovo apysaką „Mūsų laikų herojus“, įprasminusią jauno, vienišo, mąstančio žmogaus likimą) pateikia technizuotos, ginkluotos, madingos, aktyvios ir agresyvios poros vaizdą. A. Marčėno eilėraštis „Apie lyrinį h.“ Vėl įdomi sandūra: dabarties literatūros tendencijos neištartą “lyrinį h.“ suvokia „ties beprotybės riba, / ant slenksčio, / kur talkina dvasios...“ Neatitraukiant rankos, neperskiriant, pereinama į kitą perspektyvą: „...kai nuo slenksčio / šitiek neištarto grožio / erdvės // stoiškam pasirinkimui // pavyzdžiui, / laisvo ir išmintingo gyvenimo“. A. Marčėno lyrikos knygoje jaučiamas nuolat iš naujo sprendžiamas prasmės klausimas, neišvengiamo pasirinkimo būtinybė: kaip būti, kaip rašyti. Pasirinkimas netgi tarp laisvo eiliavimo (laisvo nertinio metafora) ir tarp griežtų lyrikos kanoninių formų. Ši sandūra, o gal kontaminacija, yra vienas savitųjų „Pasaulių“ bruožų. Įdomus eilėraštis „Iš laisvo nertinio gyvybės“. Pradžia, laisvai prasitarianti („jei nebegeri, tarkim, metus –“), brėžianti liniją tarp dvasinės būsenos, neišvengiamai griežto pasirinkimo ir eilėraščio formų: griežtose formose yra daugiau mirties (bet ir daugiau galimybių ją estetiškai įveikinėti), laisvas nertinis labiau priglunda prie kūno, jį apima, perimdamas gyvybės šilumą ir ja pasidalydamas. „Poiesis“ ištartis – „natūraliai ryškėjančios struktūros“. Be abejonės, šios struktūros yra prasmingiausios, jos sujungia tai, „ką privalu ištarti“ ir „ką būtų išmintinga nutylėti“. Jei galima iš poezijos ko nors norėti, tai tik natūraliai ryškėjančių struktūrų.

       Natūraliai ryškėjančios A. Marčėno struktūros „Tikrame eilėraštyje“:

       Eilėraštis paprastybės (gintis nuo uodo) ir labai senos kultūrinės tradicijos („Bhagavadgytos“) sąlyčiuose, centre išlaikant kūrybos galimybių liniją. Dharma, galingoji dermė arba pusiausvyra, užsiminta ir kituose tekstuose; jausti ribą, kuri žmogui yra didžioji ir tragiškoji duotybė. Išminčiai seniai žinoma – žmogus negali sukurti nei skruzdės, nei uodo gyvybės. Poeto žingsnis – eilėraštis – irgi pakreipiamas negailestingos, krauju mintančios gyvybės linkui. Tekstas – kruvina dėmė. Dar daugiau – lavonas (jaučiu, kad rašydama recenziją, savaip pridenginėju baugiausias, tragiškiausias poeto ištartis). Iš A. Marčėno tragiškų priartėjimų geriau matyti kad ir G. Grajausko išganingi nutolimai – „o dabar tiesiog užrašysiu, ką / mačiau Kristianstado bažnyčioj...“ („Neeilėraštis“). Tarp prašymų, padėkų Dievui – pranešimas: „Mano mažoji sesutė / numirė. Patrikas“. Poezijos negalima sugalvoti. Ji yra. Turi būti pamatoma, išgirstama, pagaunama, sutelkiama į kalbos kristalą, pakreipiamą taip, kad švytėtų. G. Grajauskas pamatymą tarsi išpjauna iš gana didelės visumos (iš didelio medžio gabalo – maža skulptūrėlė, bet nenudailinta). A. Marčėnas daugiau susitelkęs į buvimo su savim erdvę, vis labiau prisodrinamą kultūros. Abejonė ir apsisprendimas interpretuojami kaip kultūros ženklai, jie neatskiriami nuo ironiško santykio – kalbėjimas lyg apie save nėra kalbėjimas tik apie save. Geras tekstas formuojasi nutolindamas; nuotolio modus – lieptas į visuotinesnį aspektą. Įdomus eilėraštis „Po žydinčiais jazminais“: jame kalbama apie šiais laikais standartizuojamo ir blukinamo vyriškumo santykį su kūryba ir poezija; dar toliau ar giliau – katastrofiškai senkanti vyriškoji energija humanistikoje:

       Pabaigoje grįžtama prie kūrybos – gimdymo mitemos: sąmonės šviesumo, skaidrumo (negerti!) reikia pilnaverčiam (visaverčiam) eilėraščiui išnešioti. Prasmės drama – ji vyksta ir eilėraštyje, ir sąmonėje: tarp sunkiai pakeliamo skaidrumo ir galiausiai dar sunkesnio apsinešimo, užsitamsinimo. Poezijos istorija ženklina ir sunkias sąmonės kovas su gundymais padėti įeiti ten, kur skaidriu būdu nepasiekiama, užsimiršti, gyventi narkotizuojančio, efemeriškai blyksinčio, nepalytimo grožio artumoje. Yra ir šis kūrybos prasmės ir artimai su ja kontaktuojančios beprasmybės horizontas. Prasmė (ir kūryboje, ir gyvenime) išlieka tik persekiojama beprasmybės.

       Didžioji poetinė pagunda – sukurti kažką ypatingo, kažką tokio. A. Marčėno siekiniai „Priešaušrio algoritmuose“ (prisiminkime, kad algoritmas – matematinė sąvoka, ateinanti iš viduramžių ir viena iš dabartinių programavimo kalbų; pagal griežtas taisykles atliekamų operacijų seka, skirta kokio nors uždavinio sprendimui): „...ištraukt šaknis, suformuluoti mintį, / eilėdaroj parodyt naują fintą, / kas buvo užrakinta – atrakinti / ir užrakint, kas buvo atrakinta“. Užmojis svarbus, bet ir ne be pavojų: vis dėlto tai yra valios ir jėgos principas, blokuojantis kai kuriuos pirminius dvasinės energetikos kanalus.

       Bet vienaip ar kitaip žvelgsime, A. Marčėno poetinio kanono viršūnės yra modifikuotų sonetų vainikai – „Metrikai“. Dar atkreipsime dėmesį į trijų sonetų ciklą „Keturiasdešimtasis pavasaris. Antikos pabaiga“. Keliaklodė vaizdų sampyna: pavasario mėnesiai paukščių vardais (kovas, balandis, gegužė, ne kartą savitai įforminti lietuvių poezijoje, išskirtinai pasitikinčioje metų ciklu), asmeninė patirtis, susijusi su artimais žmonėmis, sapno blyksniai, mitinės antikos linijos, vienin glaudžiamos soneto struktūros. Gražus ciklas; A. Marčėnas yra sonetiškas poetas. Sonetiškumas yra daugiau už sonetą ir už sonetų pynes. Pasaulėjauta – sąskambinga, poetika – techniška, gerai valdomos frazės ir ritmo vidinės konfigūracijos, netgi plečiant jų galimybes (sonetų vainiko perkeitimuose), išvengiant rimų prievartos. A. Marčėno kalba netrikdomai išsilanksto pagal sudėtingą asmeninės ir intelektualinės patirties kristalą, įžvelgiamą kad ir „Kovo idų“ baigiamuosiuose trieiliuose:

       Kiekvienas sonetas lydimas palyginti plataus autokomentaro. „Kovo idų“ aiškinimas pradedamas sakiniu: „Eilėraščio sąranga gan paini“. O ar gali kitaip būti sonete? Senelės Elenos prisiminimas, jaunystėje labai gražios moters, sąsaja su mitine Elena (Helene) ir kt. Nemanau, kad tokie komentavimai būtini lyrikai; užtektų, jei jau atrodo svarbu, neutralių paaiškinimų: vardo, citatos, kitos kalbos žodžio. Visa, ko jam reikia, eilėraštis turi įimti – įsiimti; visa, ko reikia skaitytojui, jis turi pajėgti išsiimti. Iš autokomentarų nebent įdomu matyti poetinės kalbos perėjimą į prozą: „...sąranga gan paini“ – sąrangiška poetinės akustikos požiūriu. „Viltingas sonetas...“ – sakinio pradžia – irgi gali būti panašiai interpretuotas. Apie ką kalbu – apie už teksto iškelto teksto judėjimą į centrą, gal net tendenciją į jį terptis. Autobiografinių motyvų daugiausia „Metrikuose“; daugiausia čia ir pasakojimo intencijų; nors poetinis lygis atrodo pakankamas, o kai kurie techniniai būdai itin išradingi, vis dėlto abejonė dėl dviejų kalbėjimo lygmenų (sonetinio sakymo ir komentavimo – aiškinimo) santykių išlieka. Soneto, sonetų vainiko savaiminis pakankamumas, savitalpa yra ir su žanrinio kalbėjimo struktūravimu susiję dalykai.

       Bandau įsivaizduoti, kad V. Mykolaitis-Putinas savo sonetams, rašytiems 1955–1960 metais, būtų palikęs autokomentarus – bent paaiškinęs, kodėl W. Shakespeare'as, kodėl rašoma sekant juo, kodėl L. van Beethovenas, J. S. Bachas, kodėl Miestas parašytas didžiąja raide ir kt. Būtų nepaprastai įdomu, vertinga kūrybos psichologijos požiūriu. Bet jei ir būtų tai aiškinęs, vis vien nebūtų prasitaręs tikrosios ir vienintelės sonetų priežasties. Tiesa, du paaiškinimai yra likę – prieš tikslias parašymo datas (jas išlaiko ir A. Marčėnas): „Kaunas, klinikos“; „Lovoje, sergant“. Ženklai, kad tai, kas yra iki teksto ar už jo, lieka, gali plėtotis; gal ir palikti tam, kad imtų reikštis.

       Šiandien eilių autokomentavimas dažnėja – gali būti, kad ši tendencija susijusi su pasakojimo, siužeto intervencijomis; lyrika nebepasitiki savaiminiu, netarpišku kontaktyvumu, ieško kitų sankabų su skaitančiaisiais. Naujasis lyrikos siužetiškumas – ne pasakojantis, o tarsi iš detalių bei situacijų susidarantis pasakojimas. Kartais (gal net dažniau) labiau domimasi rašančiais negu jų raštais: šiaip ar taip, poetas – viešas žmogus, nors ir nedažnai tematomas svarbiausiuose šiandieninio pasaulio veidrodžiuose – televizoriuose. A. Marčėnas turi asmeninių resursų publikai sudominti, bet yra per geras poetas, per arti pritrauktas poezijos, kad galėtų tai daryti. Didesnė perspektyva matyti mąstant ir mąstyti matant; šiuo gero poeto būčiai esminiu dvigubumu išsprendžiant ir pasaulių bei pasaulio dilemą: šiandieninis pasaulis gali atrodyti pernelyg vartotojiškas, pernelyg pragmatiškas lyrikai, bet pasauliuose, suimančiuose ir žmogaus praeitį, kūrybos (tad ir giliojo, problemiškojo žmogiškumo) prasmė lieka ir kaip galimos ateities horizontas.

       Žmogus kuria prasmę, kad galėtų būti jos kuriamas ir palaikomas – mintis, kuri formavosi skaitant A. Marčėno „Pasaulius“. Bet ji pernelyg tiesiaeigė; iškreivinsiu ją pirmąja pastaba prie „Priešaušrių algoritmų“: „Šio eilėraščio motto kontekste ironizuojamas mitas apie Sizifą, kurio akmeniu A. Camus grindė savo absurdo filosofiją“. Paskata skaitytojui – kodėl ironizuojama tai, kas mūsų sąmonėje yra užėmę tragiškojo prasmės absurdo vietą?

       Nejaugi šiandien Sizifo jau neįmanoma įsivaizduoti laimingo?