RODOS, pripratau prie jo kaip prie savojo ir nebesistebiu, kad jis man matant sėdi ant klozeto. Jo ginklas – gal jis manim pasitiki, o gal kaip ir aš pervargo ir užmiršo pavojų? – guli tarp pravirų tualeto durų, tačiau vakarykštė mane gundžiusi mintis jį pagriebti nebelenda į galvą, atrodo kvaila. Man būtų gaila, jei kas nors jam atsitiktų: negalėčiau pažvelgti ne tik į nušautą, bet ir surakintą čia, savo namuose. Garsiai suūžia nuleidžiamas vanduo, prisipildydamas šniokščia bakelis. Galėčiau po jo eiti ir aš, bet man šiuo metu nereikia. Jis užgesina šviesą, pašnairuoja į šviesėjančius langus, į koridorių – tarsi nesulaukdamas skambučio ketintų skambinti pats. Suka į vonią, uždega šviesą, atsuka čiaupą. Prausis? Ne, pakiša burną, nuryja keletą vandens gurkšnių, ilgokai stebi, kaip kliokia skaidri srovė, kaip purslai tykšta ant akinamai baltų plytelių sienos. Galbūt jam čia atrodo, kad vis dar naktis?
       Užsimerkiu.
       Kadaise rytais, kai taisydavau pusryčius, klausydavausi, kaip vonioje garsiai ūžia vanduo, kaip taškydamasis, prunkšdamas prausiasi anas – jisai. Po karštos nakties būdavo ypač gerai nusiteikęs, prausdamasis uždainuodavo. Daina sukeldavo man šypsnį: žinodavau, jog tokios geros nuotaikos priežastis esu aš. Kai čia atsikraustėme, mums patikdavo mėgautis vonia, karštu vandeniu. Buvome kartu išgyvenę kelerius metus, nebesivaržėme vienas kito, bet čia, tarp baltų, spindinčių vonios sienų, mudviejų gyvenimas tarsi prasidėjo iš naujo, – aš nebeišdrįsdavau apsinuoginti jam matant, maudydamasi užsikabindavau duris. O jam patikdavo į mane žvilgčioti, išmuilinti, mazgoti. Ir pati kaip motina kūdikį trindavau jį plaušu. Tačiau besimaudant jam užeidavo toks noras, kad stipriomis rankomis sugriebdavo mane ir viską padarydavo čia pat, ne lovoje. Man tai atrodydavo nepadoru, nuodėminga, ištvirkėliška, prašydavau, kad pakentėtų, bet jam šitaip patikdavo ir jis būdavo nesuvaldomas. Ak, moterį galima pripratinti prie visko, ji darosi klusni kaip šunelis. Iškęsdavau, jei tik jam reikėdavo, o pati rytais klausydavausi vandens ūžesio, arkliško prunkštimo, dainavimo ir patenkinta šypsodavausi.
       Ne, nenoriu prisiminti, kaip tą rytą, girdėjau, jis tylutėliai apsirengė, bet nenusiprausė, neužsuko nė į vonią, tik pirštų galais išspūdino į laiptinę, atsargiai uždarė duris. Kitais rytmečiais, kai jį iš namų vydavo pagirių troškulys, pripuldavau prie lango ir, kai jis it blausus šešėlis išnykdavo už namo kertės, atsidusdavau. Tačiau tada nesikėliau, netgi nelydėjau mintimis, bet tebegulėjau lovoje, kur praslinko ilga, bemiegė ir košmariška naktis. Ausyse tebeskambėjo paryčiais mano pačios, pasijutusios žeminama, piktai iškošti žodžiai: ,,Matai, tu jau praradai ne tik mane, bet ir viską, ką turi savo!“ Išgirdęs juos, jis nutilo, tarsi sustingo, daugiau nebemėgino. Suvokiau, kad buvo įskaudintas kaip kiekvienas nepajėgus vyras. Kad norėtų prasmegti skradžiai žemę. Aš nuvijau nakties prisiminimus ir vėl galvojau apie jį, mintyse mačiau kertantį tarp namų link krautuvės, kuri buvo dar uždaryta, bet palei duris jau slankiojo ir ankstyvi pirkėjai, ir girtuokliai. Su viena tokia troškulio kankinama žmogysta jis pasisveikino paspausdamas ranką.
       Sugrįžo po vidurnakčio, kai jau buvau įmigusi. Nesipriešinau, tik sukausi į šalį, kad nejusčiau kvapo, kuris sklido ne tik iš burnos, – buvo taip permirkęs alkoholiu, kad juo dvokė ir glitus, kūną išmušęs prakaitas. Ir vėl jam nepasisekė. Atsitraukė, tyliai ištūnojo iki paryčių ir vėl taip pat tyliai išniro pro duris.
       Dieną pamačiusi jį mieste, kur pigaus vyno stiklinėje skandindavo savo nesėkmes, o gal jau galvodavo, kaip, sulaukęs nakties, atsigriebs, norėdavau prie jo prieiti, paprašyti, kad sugrįžtų, guosti, kad jam tai tik pirmas kartas, kad viskas vėl bus gerai, kai tik jis pats išsiblaivys, pailsės, atgaus jėgas. Gal ir iš tikrųjų būčiau išdrįsusi? Tačiau jis stebėdavo mane iš tolo ir pasišalindavo. Sugrįždavo nebe kasnakt, ir aš apmirusi klausydavausi, ar duryse netrakštelės raktas. Kartais išgirsdavau, kartais – ne, pajusdavau atgulusį šalia – Deimą būdavo nunešęs į jos lovelę. Nesipriešindavau, tik kartais pravirkdavau, o kartais prašydavau neskubėti, palaukti. Tačiau kai vėl nepasisekdavo, jis išeidavo. Kai kartą supykęs dėl nesėkmės kirto man į veidą, atsikėliau, pabėgau pas vaiką. Daugiau aš jo nebeprisileisdavau, o ir jis pats, bijodamas nesėkmės, nebelįsdavo, pergulėdavo ant sofutės, rytą išsinešdindavo.
       Naktimis vis dar ateidavo, prašydavosi įleidžiamas – nebeturėjo rakto, maldaudavo, verkdavo, įniršęs spardydavo duris, tačiau kitą dieną, pamatęs mane iš tolo, išdidžiai nusisukdavo. Gal tokiu pasipūtimu dangstydavo savo gėdą, o gal – smilkteldavo nuojauta – išsigalvodavo ir kančią, kad pateisintų savo paties gyvenimą? Ir kažin, ar apie tikrąją savo graužaties priežastį pasakodavo sugėrovams, ar kaip dažnas girtuoklis nebūtais dalykais kaltindavo mane vieną?
       Galiausiai pradingo suvisai. Tačiau dar ilgai tai iš vienur, tai iš kitur apie jį ateidavo koks nors girdas. Aš pati vis rečiau bepagalvodavau apie jį, jei ir prisimindavau, tai liūdnai, su gailesčiu, kartais – gerai, bet kaip apie mirusį. Ir kai aną vakarą toji panaši į jį žmogysta pažvelgė pro krautuvės langą, pagalvojau, kad nebejaučiu jam – jei tai buvo jis – jokių jausmų: nei meilės, nei tikro gailesčio, visai nieko. Ir jei jis išdrįstų prie manęs prisiartinti, nepakelčiau akių – girtuokliui negalima žiūrėti į akis, nebeatsikratysi, – tik ištiesčiau delną su keletu centų.
       Tačiau dabar matau svetimą vyrą, pasilenkusį prie kriauklės. Jis neketina praustis, tik nuryja kelis gurkšnius vandens, atgalia ranka šluostosi lūpas. Brėkštančio ryto šviesoje jis man atrodo nežinia iš kur atsiradęs – kaip iš kokio baisaus, tikrove pavirtusio sapno. Ir pats į mane ilgai žiūri. Spigina ne tik primerktomis akimis, bet visu veidu, paskui ima ir šypsotis, tik šypsnys – toks nejaukus, jog šiurpas nupurto. Ir nejučiom prisimenu panterą, apie kurią jis naktį pasakojo. Sukuosi į šalį, bet jo akys manęs nepaleidžia, veria, smelkiasi gilyn.
       – Ak, nežiūrėk taip! – dengiuosi plaštakomis veidą.
       – Bijai?
       – Bijau…
       Jis neatsako, tik šiurpokai vypteli.

       SU KIEKVIENA šviesėjančio ryto akimirka man stiprėja nuojauta, kad artinasi pabaiga ir galiausiai atsitiks kažin kas bloga. Ar Deima pabudo – jai patinka rytais ilgiau pamiegoti?
       – Kad tik Dievas duotų ir viskas baigtųsi geruoju, – atsidūstu. – Man jau laikas į darbą.
       Jis išgirsta atodūsį ir nustemba, tarsi buvo mane pamiršęs, o dabar pamatė.
       – Kur tu dirbi, Guste?
       – Naujame prekybos centre.
       – O! – šypteli. – Kasininke?
       – Ne, salėje tvarkau prekes. Kasininkės – turi būt jaunos, gražios, šypsotis pirkėjams…
       – Ar tu ne jauna, ne graži?
       – Man jau viskas, – atsidūstu. – Kad tik dukrą išauginčiau.
       – Nenusimink, tu pamatysi ir Kanarus, ir Seišelius! – Ar šneka rimtai, ar šaiposi.– Jei dirbtum su pinigais, abu suveiktume milijoną…
       – Tu rimtai apie tą milijoną ar – juokauji? – klausiu žiūrėdama į besimainančias, neįžvelgiamas jo akis.
       – Juk žinai, mažyte, kad aš nejuokauju! – kilsteli ginklą. – Tu ten kasdien dirbi?
       – Kasdien. Po dešimt ir daugiau valandų, ir taip pavargstu, kad vakare nebepastoviu ant kojų.
       – Kiek uždirbi?
       – Ašaras…
       – Pareikalausiu, kad pakeltų uždarbį. Ne tau vienai – visoms jūsų moterims!
       – Gink Dieve, tik nekalbėk tokių dalykų! – išsigąstu. – Sužinos, kad prasitariau, išvarys. Ir kam – ar aš, ar kita tokia pat vargšė – pasiskųsime?.. Turime būti nuolankios visiems – ir pirkėjams, ir savo viršininkams, visų bijoti, visiems šypsotis. Jei kam nors neįtiksi, kaipmat išspirs. Visos drebame, kur gausime darbo?
       – Jums nebereikės drebėti! – garsiai nusijuokia. – Aš jiems iš pradžių iškelsiu ekonominius reikalavimus, paskui – pereisiu ir prie politinių, įkursiu savo partiją. Įdomu, kaip jie tada su manim šnekėsis?!
       Bekalbėdamas sukioja pistoletą, ir kiekvieną kartą, kai mažytė – kaip tuščia akis – vamzdžio kiaurymė slenka pro mane, apmirštu. Jo veidas nebe piktas, tačiau išblyškęs, tarsi be kraujo lašelio, akys – stiklinės, kaip prisirijusio narkotikų.
       – Mano rankose jūs visi – ne tik tu, mažyte, bet ir jie, – sukikena, ir jo veidą iškreipia piktdžiugiška, kvaila šypsena. – Visi – iki vieno – nuo šiol dirbate man!
       Aš prašau:
       – Liaukis žaidęs su brauningu… Aš bijau!
       Bet jis manęs negirdi.
       – Mano vaikas liks vienas, – primenu.
       – A, vaikas! – šypteli. – Sakiau, iškviesime!.. Ne, mausiu ne į Kanarus, ne į Seišelius, bet į Štatus!.. Tiktai į Štatus – ten niekas nepažins, o galimybės didesnės nei kitur. Amerika – nuo seno Amerika… Tiek milijonų, kaip koks pasprukęs bankininkas, neturiu, bet pradžiai – užteks. Kas turi vieną milijoną, netrunka užsiauginti antrą – pinigai daro pinigus… Cha, tu, mažyte, tikrai pabūgai, kad negalėsi pasiimti dukros?
       – Keliauk vienas, Pauliau, – atsakau ir pati nežinau, ar bijodama užpykdyti apsimetu tikinti jo žodžiais, ar vis dėlto – jau šiek tiek tikiu. O gal – norėčiau tikėti?
       – Kai pasižiūriu, man tavęs gaila, Gustele.
       – Gailėkis mano vaiko...
       – O aš savų nesigailiu.
       – Turi?
       – Turbūt – juk aš normalios orientacijos, sveikas. Jei tikrai žinočiau – gailėčiausi. Bet kai nežinai, tai ir nesigaili.
       – Bet su tavim būtų baisu ir Amerikoje, – žaidžiu jo žaidimą.
       – Priprastum! Ne šitokios kaip tu – grožio konkursų misės – su mafijozais gyvena.
       – Ne pas misę – pas vargšę pataikei, – sakau žiūrėdama į vis taip pat piktai, bet kvailokai besišypsantį jo veidą, ir iš mano krūtinės išsiveržia atodūsis: – Ak, matyt, tokia mano dalia, turėjau vieną žmogų – gėrė, kankino, kol pats pražuvo, pasitaikė trumpam kitas – negaliu būt viena, turiu kam nors priklausyti! – irgi laikinas. Dabar bijau, kad galiu patikėt tavim... Su tavim, trečiu, baigtųsi blogiau, tik išduočiau ir palikčiau vaiką. Ne, Pauliau, nereikia nei tavo milijono, nei salų, nei Štatų. Tenoriu ramybės. Jei sąžinė nešvari – kokia ramybė?
       – Na, nebijok, aš dar ne milijonierius, – guodžia mane. Pamatęs, kaip aš seku jo ranką, tartum žaidžiančią su ginklu, šypteli: – O šituo daikčiuku daugiau nebesinaudosiu, gali būti rami.
       – Bet kai tu kalbi tokiais baisiais kalėjimo žodžiais…
       – Pažadu – nebekalbėsiu.
       Patyli, pasiklauso ir staiga įsako:
       – Tai paskambink jiems ir pasakyk!..
       – Ką pasakyti?
       – Ką ką! – pykteli. – Ar apsimeti, ar esi dūra ir nesupranti, kad keliu tavo kainą iki milijono!
       – Ak, ir vėl… Ar tu rimtai kalbi?
       – Eik, kad sakau! Ir pasakyk jiems, kalbėsiuos ne su jais, lochais, ne su ministru – su Prezidentu!
       Bet aš nepajėgiu atsikelti nuo sofos, tik spoksau jam į akis tikėdamasi, kad jose pamatysiu jei ne menką sveiko proto, tai bent abejonės spindulėlį. Tačiau nei akyse, kurios tai užsidega, tai priblėsta tarsi vėjo gaivinamos žarijos, nei veide – jokio ženklo, kad abejotų, išklausytų, ką sako kitas. Žmogus tokiom akim, tokio ryžtingo veido nesitrauks, nenusileis nė per plauką. Apima siaubas, kad vyras, kurio iš tikrųjų nepažįstu, daro beprotybę, kuri pražudys ne tik jį patį, bet ir mus abu. Jo žvilgsnis užkliudo mane, įsminga – tarsi nepažintų, o kai atpažįsta, jis rikteli:
       – Eik, skambink, ko sėdi!.. – nuleidžia balsą, o akys, tarsi pamačiusios kažin ką kitą, besislepiantį man už nugaros, šypsosi kaip sąmokslininkui ir jis kužda: – Bus man milijonas, tikrai bus!

       – SAULIAU, – metalinis balsas iš lauko ne vaidenasi kaip andai nubudus, bet skamba iš tikrųjų, – įsijunk telefoną, reikia pasikalbėti!
       Abu krūptelime, pažvelgiame vienas į kitą. Jo akyse šmėsteli baimė, man atrodo, kad jis norėtų paklausti manęs, ką daryti, bet neišdrįsta. Akimirką dar abejoju, ar balsas vis dėlto – kaip ir paryčiais – nepasivaideno?
       – Sauliau! – netyla jis. – Įsijunk telefoną!
       Jis krusteli, vėl klausiamai pasižiūri į mane, bet eiti prie telefono nesiryžta.
       – Eik, – sakau.
       Prijungiu laidą, atsiliepiu ir, uždengusi delnu ragelį, šnibždu jam:
       – Neužsimink jiems apie tą milijoną… Prašyk lygiųjų – tegu tave išleidžia, o tu man – nieko… Ar girdi?
       Jo akyse šmėsteli nuostaba, tartum nesuprastų, ką kalbu, paskui pritariamai linkteli galvą, rodos, mano žodžiai pasiekė jo smegenis.
       – Duok savo svečią, – prašo balsas ragelyje.
       Girdžiu, kaip jo saujoje treška gniaužiamas ragelis, matau, kaip ranka su ginklu pakyla aukštyn, lyg taikytųsi į kažin ką šauti. Bet pats aplinkui dairosi, lyg ko ieškotų – gal kieno patarimo? Spaudžiu ranką – esu su juo.
       Jis atsiliepia negarsiai, ir ne tik aš, bet ir jie turėtų pajusti, koks jis išvargintas.
       – Tai ką, Sauliau, sugalvojai per naktį? – derybininko balsas žvalus, gal apsimestinai linksmas.
       – Tą patį, – iškošia jis.
       – Tau reikia merso, pinigų? – tarsi rimtai klausia, tarsi juokauja vyras iš lauko.
       Jis tyli, bet, pajuntu, ima drebėti. Ragelyje tyla.
       – Tyčia klausk: kaip laiškininkė, – kuždu į ausį.
       Kalbantysis tartum – gal iš tikrųjų? – išgirsta mano žodžius:
       – Laiškininkė ligoninėje, – atsako. – Todėl, Sauliau, galvok šaltu protu. Išeitis yra.
       „Sakyk, kad sutinki!“ – kuždu jam į ausį.
       – Vakar buvome sutarę – šimtas tūkstančių, – sako jis.
       – Taip, – sutinka derybininkas.
       – Dabar – milijonas! – ištaria Paulius tyliu, bet tvirtu balsu.
       Derybininkas tyli.
       – Tai paskutinis mano žodis! – patvirtina „manasis“.
       Anoje pusėje tyla.
       – Laukiau iki vakaro, per visą naktį, o dabar jūs man vėl kabinate makaronus, – jis tarsi atgauna amą, ima šaukti: – Išaugo procentai, ar ne taip?!
       – Bet tai keičia reikalą, – išsisukinėja derybininkas. – Viskas vėl iš naujo.
       Kumščiuoju, kad nesiginčytų, bet jis nubloškia mano ranką.
       – Milijoną žalių, – jis nutyla, pagalvoja, aš sustingusi žvelgiu į jį. – Ir sraigtasparnį.
       – Čia nėra aikštelės nutūpti.
       – Tai lėktuvą.
       – Lėktuvą? – nustebęs perklausia derybininkas.
       Man dingteli, kad jie kaip ir vakar vilkina laiką.
       – Taip, lėktuviuką Wilgą. Tupi oro uoste už miesto.
       – O, tu daug žinai! – stebisi kalbantysis.
       – Iki oro uosto duodate tačką, lakūną atvežate patys.
       – Kas tau iš to milijono, Sauliau, – tarsi nusivylęs atsidūsta derybininkas ir ima tikinti: – Jei ir gausi, kur dėsi? Su juo neišeisi nė iš kambario. Kam jis tau?

       PERŠAUTA, bet dar gyva? Kodėl nejuntu skausmo? Girdėjau, kaip kažin kas sunkus nukrito ant grindų, kaip trenkė, prieš akis draikosi dūmai, smirdi paraku. Nežinau, ar rėkiau, bet man atrodo, kad netekau balso. Jis pasilenkia, pakelia pistoletą. Pasiklauso, pasidairo į langą, ištraukia apkabą, įdeda šovinį. Papučia į vamzdį.
       – Iškrito, pykštelėjo, – teisinasi išblyškęs, šiurpiai šypsodamasis.
       Ir susyk pasigirsta telefono skambutis – neramus, ilgas.
       – Sauliau, siūlome tau paskutinį kartą – padėti ginklą ir išeiti, – vyriškio balsas kietas, įsakmus, neleidžiantis prieštarauti. – Be jokių sąlygų – duodame lygiai pusę valandos!
       Jis – vis toks pat išblyškęs – atsigręžia, veria mane klausiamu, šiurpiu žvilgsniu.
       – Sakyk, mažyte, ar nenorėtum, kad pasiduočiau?!
       Užklupta negaliu atsakyti, tiktai gūžteliu pečiais. Jo akys prisimerkia, lūpos išsišiepia, pasimato smulkūs dantys.
       – Tai kaip – gal nori?
       – Gal tau taip būtų geriau…
       – O tau?
       Šypsodamasis jis žiūri į mane, o aš laukiu, ar jo akyse nepasirodys kokia abejonė, pagaila, žmoniškumo spindulėlis.
       – Juk tu pats žinai, Pauliau…
       – Ak, šit kaip, – sako jis, vis taip pat keistai, nesuprantamai šypsodamasis.
       Ir ūmai mane persmelkia abejonė, ar tik jis iš tikrųjų nėra tas vyras, apie kurį andai rašė laikraštis, tas pats, kurio tada ėmiau bijoti, dėl kurio pradėjau rakinti duris, tik vakar jį palaikiau kitu, pažįstamu – jis man netgi patiko – todėl apsirikau, įsileidau? Ir ne tas, su kuriuo kalbėjomės per naktį, bet anas, apie kurį pranešė radijas, kuris šovė į laiškininkę, o dabar dėbso į mane primerktomis, žiauriomis, šiek tiek besijuokiančiomis akimis?

       Su užpuoliku, kuris Džiuguose tebelaiko uždaręs įkaitę, o kitame mieste sužeidė laiškininkę, atnaujintos derybos. Pagrobėjas didina reikalavimus, manoma, kad jo būklė dėl nuovargio ir įtampos neprognozuojama. Bute pasigirdo šūvis, tačiau iššautas netyčia, įkaitė nenukentėjo. Manoma, kad policija rengiasi išvaduoti.

Čia jūsų korespondentas Augustinas, Džiugai       

       – NA SAKYK, Pauliau, kam tau reikia žūti? Tu toks jaunas, šitoks vyras!.. Ir nieko gero kaip ir aš savo gyvenime nematei! – kalbu greitomis, karščiuodamasi, galbūt pati kišu galvą į kilpą, bet nemeluoju, galiu padaryti viską dėl tos vienintelės akimirkos, viską paaukoti, kas bus paskui, nebesvarbu: ne kartą savo gyvenime ką nors negalvodama darydavau, net jei nujausdavau, jog paskui ilgai, gal net visą amžių, gailėsiuos. Darydavau! – Pauliau, dėl tavęs žengiu šitokį žingsnį… O gal tu manim netiki?
       Jis žiūri į mane nustebęs, tarsi nesuprastų mano žodžių.
       – Aš tau reikalingesnė už tą kitą – tave gelbsčiu!
       Jo akys smelkiasi vis giliau į mane ir, matau, įsismelkusios – suglumsta. Tačiau greit vėl ima šypsotis, tik šaltai, pašaipiai ir kuo toliau, tuo labiau. Bet aš nebegaliu pasukti atgal.
       Atsikvepiu, sutelkiu visas jėgas ir karštai dėstau:
       – Tu juk nenušovei laiškininkės, ir ji tau gali dovanoti… Pinigus tebeturi. Nuvažiuotume pas ją abu… Jei ji dovanotų, gal dovanotų ir jie. Paimtų, bet paleistų, – ne vieną palaiko ir paleidžia. O jei ne… Juk pats sakei, kad ir kalėjime – taip pat gyvenimas. Jei tave uždarytų, žinotum, kad yra žmogus, kuris tavęs laukia! Aš laukčiau tavęs, Pauliau, – pajuntu, kaip iškaista skruostai. Bet aš nesigėdiju ir jau visai nieko nebebijau – tai mano vienintelis, paskutinis ginklas. – Aš – išsiskyrusi, o kalėjime žmonės gali apsivesti, matytis… Tu man toks gražus, Pauliau! Net vakar, kai įpuolei, išraudęs, piktas, buvai gražus… Man pasirodei kaip koks senas pažįstamas. Ir visada man būtum gražus – net ir piktas. Nuojauta manęs neapgauna, jei žmogus man patinka, aš netikiu, kad jis blogas. Na paklausyk, ką sako ta, kuri nenori, kad žūtumei pats ir pražudytum ją – be jokio reikalo… Kito gerumas ir auka gali tave išgelbėti…
       Neklausiu savęs, ar tikiu savo žodžiais, ar man tik atrodo, jog sakau tiesą, bet trokštu, kad būtų taip, kaip kalbu, – man to gana.
       – O ką dukra tau pasakys? – atvirai šaiposi jo primerktos akys.
       – Ką pasakys! Žinoma, darau negerai pasirinkdama tave, apie ją – negalvodama… Bet juk ji nebemaža, viską supranta ir su manim kalbasi kaip suaugusi. Kai buvo atsiradęs kitas, sakydavo: mama, kam jis, šitoks, tau reikalingas, – nei pinigų duoda, nei dirbti padeda, negyvenk su juo… Vaikai šiais laikais protingesni už suaugusiuosius. Jei tau viskas baigtųsi gerai, svarbiausia, jei būtum geras ir man, ir jai, priprastų.
       – Na jei taip kalbi, tai aš dar viską pamatysiu, – atlaidžiai šypteli.
       – Kanarų salas! Seišelius! Ameriką! – tikinu beveik juokdamasi, man rodosi, jog rankose jau laikau siūlą, kurį vyniodama galiu ir pati išeiti iš spąstų, ir jį išvesti. – Žinoma, pamatysi! Juk žadėjo ir dešimtį, ir šimtą tūkstančių, gal – milijoną!
       Atsikvepiu ir mintyse įsakau sau – spausk, Auguste, neatleisk, nors gal jis pats ir nebetiki savo milijonu. Kaip galiu įtikinti, ką dar pažadėti?
       – Tai, sakai, man – vėl į zoną? – šiurpiai klausia.
       – Tu kaip apkurtęs! – pykteliu. – Sakiau, aplankysime laiškininkę… O jei ne – aplankysiu viena, pas tave atvažiuosime su ja, abi. Tu ją tik sužeidei, pats Dievas saugo žmogų, negi taip greitai ir nei iš šio, nei iš to leistų ir jai, ir tau žūti?
       Jis nebesiklauso – žiūri pro langą į lauką, kur jau visai šviesu.
       – Tai kaip darome? – neatstoju.
       Jis neatsako. Taip tylu, kad toli gatvėje girdėti duslus automobilio ūžesys. Neatplėšiu žvilgsnio nuo jo, laukiu, kol akyse spingtels vienintelis – kitokio negali būti! – atsakymas. Nesulaukusi atsistoju, žengiu prie telefono.
       – Nė iš vietos! – sugriebia už rankos. – Ar nesakiau, kad viena – nė žingsnio? Kad nė galvos nepajudintum!
       Atgalia ranka nutrenkia mane į pasienį, išrauna iš sienos laidą. Baksnodamas ginklu pristumia prie lango. Bet ko jis taip įdėmiai, slėpdamasis man už nugaros, stebeilija į kaimyninį namą, kurio pilkos, murzinai dėmėtos sienos jau aiškiai matyti, o languose žvilga blausūs prasidedančios dienos atspindžiai, tamsūs, į žmones panašūs šešėliai?
       – Matai, kas ten? – sušvokščia į ausį.
       – Ne…
       – Ne ten žiūri, – suspaudžia alkūnę. – Žiūrėk, kas ten, balkone!
       – Dėžės. Visada ten riogso.
       – Bet ten – prie dėžių? Žiūrėk, sakau! – pirštais tartum geležiniais gniaužtais spaudžia petį.
       – Rodos, žmogus.
       – Žmogus… Snaiperis!
       Iš tikrųjų prie dėžės glaudžiasi juodais drabužiais, su juoda kauke žmogus.
       – Tai matai, kaip jie su manim tariasi… Visą gyvenimą, kai tik pakliūdavau į jų nagus, jie mane mušdavo, daužydavo, o dabar kaip žvėries tyko. Ak, duotų kas automatą, ne vieną nupilčiau.
       Ir man sukyla pagieža jiems – padėsiu ne jiems, bet „savajam“, ir eisiu – iš apmaudo, iš keršto – su juo visur, jei reikės – ir į kalėjimą.
       Apimtas pagiežos jis šnarpščia ir dreba. Stumteli mane į koridorių, virpančiomis rankomis pagriebia telefoną.
       – Duokit man pasikalbėti su motina! – įsako persekiotojams.
       – Duosime, – taikiai, tarsi nebuvo paskutinio perspėjimo, tarsi balkone netyko juodas, kaukėtas žmogus, atsiliepia pažįstamas balsas. – Sujungsime, paskambinsime.
       Jis laukia, nervinasi, prideda ginklą prie kaktos, lyg ketintų spustelti gaiduką, bet tik paliečia. Keliskart pakelia, bet vis numeta telefono ragelį. Ištraukia, patikrina apkabą, tartum ruoštųsi šaudyti. Atrodo, praslinko marios laiko, tik jie kažin kur – turbūt kitame mieste – tebeieško jo motinos. Ar tik jis nenori pasakyti jai sudie? Kai išgirsta skambutį, ilgokai žiūri į aparatą, tarsi nesiryždamas atsiliepti. Pakeliu ragelį.
       – Sauliuk, – lyg iš po žemės atsklinda silpnas, verksmingas vakarykštis balsas.
       Sugriebia ragelį ir greitai ima pilti:
       – Čia aš, motin… Saulius, sakau, ar apkurtai?! Ne, manęs nemokyk, pats žinau, ką darau… Sakau, daug nešnekėk, neturiu kada klausytis! Tu žinojai, kad tada išbėgdamas iš namų išsinešiau pinigus?.. Žinojai. Nepasakei patėviui? Ne. Tai gerai, aš taip ir maniau. Sakai, jis bijojo, kad kada nors pareisiu namo? Bijojo!.. Tikrai, buvau prisiekęs, kad užkasiu… Bet tai buvo seniai, labai seniai… Sakėsi, kad buvome susitikę? Ne? Tu daugiau jo nebematei? Ai, motin, kam skleidei kalbas, jog aš pridėjęs prie jo ranką? Ne tu, bet kiti žmonės taip šnekėjo?.. Melagystė, motin!.. Nekliudžiau jo nė pirštu, tegu sau šneka kas ką nori. Aš tau, motinai, prisiekiu: nesu kaltas, nori – tikėk, nori – ne… Tiki?.. Tai gerai. O dabar paklausyk, ką tau pasakysiu.
       Ilgokai galvoja ir tarsi suradęs tinkamų žodžių, neleisdamas jai prasižioti, beria:
       – Žadėjau parvažiuoti pas tave, ir – su dideliais, dideliais pinigais. Apsižiūrėtum namą, nupirkčiau. Sakai, vėlu, nebeturi sveikatos?.. Nežadi ilgai gyventi?.. Ai, motin, baik šitokias kalbas!.. Jei parvažiuosiu su dideliais pinigais, pagydysiu. Nesvarbu, kas iš mūsų kaltas, mums taip išėjo, ir tiek. Parvažiuočiau, atsilyginčiau tau už visus vargus, ir mums visam laikui būtų gerai, supratai? Esi viena pati?.. Aš tavęs neapleisčiau, juk tu man – motina. Tiktai, sakau, nesigraudink, neliek ašarų… Nebėra kada… Dabar man taip išėjo, kad negaliu atvažiuoti tau atsilyginti. Tad lik sveika, motin, kažin, ar pasimatysime. Sakau, lik sveika, ar neprigirdi? Nebegaliu su tavim ilgiau šnekėtis!..

       – ČIA TAS, ko man reikia! – džiūgauja stovėdamas vonios tarpduryje. Jis manęs nemato. – Prisileisiu juos prie pat durų ir susprogdinsiu.
       – Kam? – klausiu nežinodama, ką sakyti.
       – Kam! – nepažvelgia, bet suirzta, piktai išsišiepia. – Kad būtų kraujo… Daug kraujo!
       Ir tyliai, šiurpiai susijuokia.
       „Čiagi ūkiškas muilas!“ – vos neištrūksta man šūksnis, bet sučiaupiu lūpas.
       – Nedaryk taip, Pauliau, – prašau išsigandusi labiau nei pirma.
       Bet jis negirdi, tik džiaugiasi.
       – Pagalvok pats – susprogdinsi namą, žus ne tik jie, bet ir daug nekaltų žmonių.
       – Koks mano reikalas? Neturiu ko gailėtis! Man – tik kraujo…
       – Na negaila manęs, mano vaiko, kitų… Bet kodėl negaila savęs?
       Jis dar plačiau, beveik vaikiškai, todėl dar baisiau, šypsosi. Galbūt ir aš turiu džiaugtis, kad nebežino ką darąs? Bet kai vėl atsisuka, kai ilgokai dėbso nejaukiomis pamišėlio akimis, mane ima vis didesnė baimė. Sakyti jam, kad tai ne sprogmuo, o muilas? Tik ar supratęs nesiims ko nors baisesnio? Nesakyti, apgaudinėti ir – vilkinti laiką? Ar neatsipeikės pats? Paliečiu jo ranką, bet jis nejunta manosios. Ir žinau – juo daugiau jo akyse pikto džiugesio, juo turiu būti atsargesnė, meiliau šnekėtis. Svarbiausia – sugrąžinti jį iš ten, kur klaidžioja geltonomis ugnelėmis spindinčios jo akys, kad mane pamatytų, išgirstų. Ir lyg ieškodama kokio patarimo ar pagalbos atsisuku į langą – lauke jau drumzlina, pusiau šviesi, pusiau tamsi žiemos diena. Noriu, kad kuo greičiau bėgtų laikas, kad ateitų pabaiga, tačiau kai suvokiu, jog baigiasi, gal jau praslinko paskirtas pusvalandis, – trokštu, kad viskas užtruktų ilgiau.
       Atsigręžia, žiūri – tiesiai į mane, sakytum, į pačią sielą – vis tokiu pat ilgu, besišypsančiu, nekaltu žvilgsniu.
       – Jei mūsų nesudraskys, tai…
       Ir pakiloja ginklą.
       – Ką dabar išsigalvoji?! – šūkteliu. – Juk jau buvome sutarę. Tai tu visko – ir manęs atsisakai?
       Jis, man rodos, apsimetęs kvaileliu vypso į akis. Smilkteli: kaip mažas užsispyręs vaikas!
       – Esi ujamas, gaudomas kaip žvėris, niekas tavęs nesigaili nuo mažens, – mano žodžiai drąsina mane pačią, jis vis taip pat tyliai, nekaltai šypsosi, ir man atrodo, nori, kad prašyčiau dar. – O man – man vienai – tavęs gaila, Pauliau! Ką tik norėjai, kad išvažiuotume kartu.
       – Norėjau! – mėgdžiojasi tarsi juokdamasis. – O dabar sakau, kad visko sulauksim čia.
       – Čia?!
       – Žadėjai su manim gyventi?
       – Gyventi, bet ne…
       – Žadėjai! Kas taip pasižada – pasižada iki galo... Į zoną aš daugiau negrįšiu. Jei motina mane pagimdė kalėjimui, tai tegu mano kapas bus čia.
       Vienoje rankoje jis laiko ginklą, kitoje – sprogmenį, ir vis taip pat nekaltai ir baisiai šypsosi, tik akyse spindi anos gelsvos, pašaipios, piktos ugnelės. Ir vėl manęs nebemato. Viltingai dirsteliu į telefoną – ar nesuskambės, ar neatsiras dar kokia išeitis, gal dar viena atvangos akimirka? Tačiau telefonas tyli,– ir žinau, kad niekas daugiau nebeskambins. Juntu, kaip įsitempia apgaulinga tyla, kaip dunksi artėjančios grėsmės žingsniai. Argi jau viskas po laiko, ar nieko pati nebegaliu pakeisti, belieka tiktai laukti?
       Viešpatie, ir jam jau prasideda, bet aš dabar jau išmanau, ką turiu daryti, žinau, kad nebegalima laukti nė akimirkos, ir Tu viską žinai, tai būk geras, padėk man!

       Meldžiuosi tais pačiais senais savo žodžiais – jie man kadaise padėjo. Ne šis įsibrovėlis, bet kitas, tikrasis, mano žmogus stovėjo toje pačioje vietoje, kilpa, sumegzta iš plonos sintetinės virvutės, buvo užmauta jam ant kaklo, prikabinta prie durų rankenos. Tik trumpą valandėlę tebuvau išleidusi jį iš akių, girdėjau, kaip jis atsuko čiaupą, kaip ėmė ūžti vanduo. Galvojau apie tai, ką jis tarsi man, tarsi sau pačiam, o gal kažkam kitam šnekėjo: kokia kaukolė, kokia geltona kaukolė, kaip išsiviepusi! Aš jį suniekinau – ką čia paistai, tai telefonas, jį mums neseniai įvedė, pats juo džiaugeisi, ar sapnuoji? A, gerai, atsakė, dėkingai šyptelėjo, paskambinsiu viršininkui, kad vėluoju. Gerai, ištariau, paskambinsiu pati, pranešiu, tu sergi, pagulėk, išvirsiu stiprios arbatos. Jis linktelėjo galvą ir dar sykį nusišypsojo, bet gailiai, liūdnai, aš paėmiau jį už rankos, jis nesipriešino, nuvedžiau į miegamąjį, paguldžiau. Gulėjo ramus, dar prašė, kad būtinai paskambinčiau, priešingu atveju jam baigsis blogai, pažadėjau, bet jis pridėjo prie lūpų pirštą, ėmė vėl tildyti. Tsss, ar girdi? – klausė. Ne, negirdžiu, atsakiau. Groja, sakė jis. Padespaną, tokį senovinį šokį, – kai tarnavau kariuomenėje, grodavome, rusų karininkai su savo mergom šokdavo… Gal, sakiau, už sienos groja radijas, bet aš nieko negirdžiu. Juk jis muzikantas, pagalvojau, geriau už mane girdi. O, kaip jos šoka! – suriko jis. Kas šoka? Panos šoka! Nematau, kame šoka? Jis parodė į palangę ir nusijuokė – ne man, bet sau, o gal kaži kam kitam: panos šoka – parapam parapam parapampa! – į vieną pusę… Apsisuka ir – į kitą – parapam parapam parapampa!.. – mėgdžiojo melodiją, kurios aš negirdėjau. Su ilgais, drūžėtais, užkeltais sijonais – šit viena šlaunis plika, šit kita… Paryžius!.. Norėjau jam pasakyti: tai užuolaida – drūžėta, su klostėmis, nuo lubų iki grindų, bet jis, pritardamas negirdimai muzikai, niūniavo melodiją. Staiga atsikėlė iš lovos.
       Nebuvau savo akimis mačiusi baltosios, tiktai girdėjusi apie ją, ir nežinojau, ką daryti. Aš meldžiausi: Viešpatie, jam jau prasideda, neišmanau, ką daryti, tik žinau, kad negalima laukti nė akimirkos, Tu viską žinai, būk geras, padėk man! Ir Jis išgirdo mano maldą, ir staiga pajudino už peties, įsakė keltis, nes vanduo negali taip ilgai ūžti, suteikė man stiprybės, žinojimo, aš pašokau, atidariau vonios duris.
       Ir dabar sakau sau: jei mes norime juos išgelbėti, turime ištraukti iš ten, kur jie žiūri taip įsitempę, kad nieko daugiau nebemato, nebepažįsta, ir neleisti klausytis anų, kurie jiems kalba arba groja. Jie turi sugrįžti iš tenai kad ir būdami neregiai, ir apkurtę.
       – Pauliau, gal mes galime užsidaryti vonioje ir išsigelbėti? – klausiu.
       Bet jis manęs negirdi, nemato.
       – Tik sienos plonos, o duris galima išspirti koja, – abejoju.
       Negaliu nieko daugiau greitom sugalvoti, nebent melstis.
       – Pauliau, šauk dar kartą! – sugriebiu jį už rankos.
       – Kam? – atsisuka – jo akys klausiančios, įdėmios.
       – Kad išgirstų! Išgirs ir pagalvos, kad peršovei. Ir duos, ką žadėjo…
       Jis šypteli, palinguoja galvą.
       – Ne, jie nepatikės, kad galėčiau į tave šauti, žino – mudu jau susigyvenome.
       – Pauliau, reikia mėginti, nors ir kažin kas!
       Bet jis ir vėl nebegirdi mano žodžių. Baksteli ginklu.
       – Tss, klausykis!.. – tildo.
       Mano ausis pasiekia besiartinančio sunkvežimio riaumojimas.
       – Kamazas! – apsidžiaugia. – Atveža betono blokų, apdės sienas… Nė raketa nepramuš!
       Iš tikrųjų lauke, po langais, kurtinantis motorų ūžesys, į vidų plūsta benzino dūmai.

       SMENGA žemyn – tartum norėtų atsisėsti, tarsi kažkas staiga jam būtų pakirtęs kojas. Ausyse tebeaidi negarsus iš lauko, nuo kaimyninio namo, atskriejęs pokštelėjimas. Sugriebiu vyrą abiem rankom, bet jis toks sunkus, neišlaikau. Paleidžiu, nukrenta ant grindų. Žvelgia drumstomis, tarsi nieko nematančiomis akimis. Bet ūmai akys prisimerkia, atgyja, jis mane atpažįsta, sukrutina lūpas, lyg norėtų kažką pasakyti. Žvilgsnis veriantis, piktas, pašaipus. Pakyla ranka, ir aš matau tiesiai į mane žiūrinčią mažytę, apvalią, tuščią tarsi išlupta akis vamzdžio kiaurymę. Jis taikosi į mane. Sugriebiu ranką, suku į šalį, šūvis trenkia prie pat ausies. Nieko nebegirdžiu, tikriausiai sudribsiu šalia. Skausmo nejuntu. Klykiu iš visų jėgų, tik nežinau, ar balsu.

      * Kalbama apie M. Lermontovo poemą „Mcyri“.

      2004


Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1