– IR TU, kai tik iš čia išeisi, keliauk ten, – ištariau jam, kai baigė pasakoti apie motiną, apie patėvį ir nusiramino, tarsi būčiau tikra, kad išeis. Kaip? Paspruks nepastebėtas – juk taip tamsu. Gaus automobilį, išvažiuos. Arba malūnsparniu išskris. Susitars su jais ir – net mintyse bijojau ištarti šį žodį – pasiduos. O jie jam nieko ir nedarys mainais. Nesvarbu kaip, bet išeis. – Trauk iš mūsų miesto į Vakarus, link jūros. Šitaip beeidamas, žinoma, tu norėtum važiuoti važiuotas, į tą pusę veda asfaltuotas plentas, bet kas nors tave atpažins ir bijos imti į mašiną – spjauk į visus, mink savo kojomis!..
       Toli, pačiame dangaus pakraštyje, pamatysi sodybą. Kaip ir daugelis senų sodybų, ji apaugusi dideliais medžiais. Tačiau kai prieisi arčiau, tau pasirodys, jog medžiai, nuogas šakas kaip rankas iškėlę į dangų, – negyvi. Tai seni, nudžiūvę, iš laukų parvilkti ąžuolai, į juos nejauku žiūrėti – kaip į kokius griaučius. Bet tu neišsigąsk, eik, prieisi žemės pylimą. Kai įeisi pro jo vartus, pateksi į kiemą ir pamatysi daugybę didelių ir mažų akmenų, ir tada suprasi – esi akmenoriaus sodyboje.
       Niekur neišvysi nė gyvos dvasios, stūksos tiktai akmenys, panašūs į keistus sustingusius padarus, pamatysi juose iškaltus veidus – Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės, paties Dievo su barzda, dar angeliukus, žvaigždes. Tik niekur nesutiksi žmogaus, ir taps nejauku. Tačiau kažin kas vilios vis eiti tarp žemės kauburių, akmenų, negyvų medžių. Ir iš visur į tave žvelgs tie patys akmeniniai veidai. Tau atrodys, kad jie kažin ką sako, tik tu negali suprasti jų akmeninės kalbos. Norėsi surikti, bet neišdrįsi – bijosi sutrikdyti akmenų tylą ir ramybę.
       Akys apibėgs žemės pylimą, užkliudys nudžiūvusį ąžuolą, ims kilti aukštyn, ten, kur rodo nuogos, panašios į dangun ištiestas rankas, šakos. Žvilgsnis klaidžios melsvoje, lygumą gaubiančioje dangaus platybėje. Ir pasirodys, jog ir visame pasaulyje nieko daugiau nėra – tik tu ir aukštas, šviesus dangus. Nebenorėsi nuleisti akių žemyn – bus baugu susidurti su tais akmeniniais veidais, nes negali suprasti jų kalbos. Žengsi dar ir atsidursi priešais mažą medinę kūtelę. Pro praviras duris įslinksi į vidų, ir viskas čia tau pasirodys pažįstama, tarsi kažin kada būtum buvęs. Plūstels šiaudų, gyvulių prakaito, mėšlo kvapas. Pamatysi ir gyvuliukų – avį su ėriukais, prie ėdžių pririštą asiliuką. Ranka tiesis pati, norės paglostyti minkštą gyvuliuko kailį.
       „Bet kam čia tas asiliukas? – dingtelės. – Juk niekas pas mus asilų nelaiko!“ Ir prisiminsi matytą – gal bažnyčioje, gal kokiame paveikslėlyje – vaizdelį: Kalėdų prakartėlė!
       Ir pajusi, jog kažin kas yra netoliese. Atsisukęs pamatysi jauną resva barzdele, ilgais plaukais vyrą. Basą. Iš pradžių išsigąsi – pasijusi kaip vagis, įsibrovęs į svetimus namus, nuduosi, jog apsirikai. Paskui galvosi, ar iškart prisipažinti, kas toks esi, kokios kaltės tave slegia, ar pameluoti, kad atvažiavai užsisakyti paminklo, o gal kaip ir daugelis, išgirdę apie šią sodybą ir apie keistą jos šeimininką, – pasižvalgyti.
       Tačiau tau dar nespėjus nė lūpų praverti, jaunasis vyras jau bus tave kiaurai permatęs, ir judviejų akys susidurs. Ne taip kaip kur nors – gatvėje, krautuvėje ar minioje – susiduria dviejų nepažįstamų žmonių akys ir stebisi, kad jų savininkai gyvena šioje žemėje, tik vienas apie kitą nieko nežino. Vyras žvelgs į tave kaip į seną pažįstamą ir nėmaž nesistebės čia išvydęs, tarsi jau seniai būtų laukęs. Iš šviesiai mėlynų akių, lieso veido suvoksi, kad jam viskas apie tave seniai žinoma, jam visai nesvarbu, kas tu toks, ar geras, ar blogas, ar smalsus pakeleivis, ar neturintis kur galvos priglausti benamis.
       Stovėsi sutrikęs, nežinodamas kaip, kokiais žodžiais išpažinti tave staiga prislėgusią kaltę, kuri juo toliau, juo labiau spaus, dusins. Tave ir drąsins, ir baugins šviesus baso vyro žvilgsnis, iš akių besiliejanti ramybė. Kai praversi burną norėdamas pasiteisinti dėl savo atėjimo, išgirsi tokį tylų, tokį pažįstamą, tarsi kažin kada girdėtą balsą, kad jog tave nukrės pagaugai:
       – Neslėpk savyje nieko – atiduok čia viską.
       „Kam tau? – išsigąsi. – Bet juk aš čia ir atėjau, kad pasislėpčiau nuo visų!“
       Bet jis neatitrauks nuo tavęs akių, ir pajusi, kad tos melsvos, it vaiko nekaltos akys veria kiaurai. Tas basas, ne į akmenoriaus namų šeimininką, bet į elgetą panašus vyras iš tikrųjų apie tave žino viską!
       – Nieko neslėpk ir pats nesislėpk, – pakartos jis aiškiau. – Jei bijai garsiai prisipažinti, prisipažink sau pačiam – mintyse.
       – O jei išsitarsiu? Kas man bus?
       Jis perbėgs žvilgsniu per gyvuliukus, per kūtelės sienas, išklys į lauką ir pakils aukštyn, kur ant pylimo stūkso akmeninė Dievo Motinos statula. Krūptelsi – statulos veidas tau pasirodys pilnas skausmo, akmeninės ašaros – kaip gyvos, tarsi riedėtų grublėtais akmens skruostais. Ir veidas tau pasirodys panašus į tau labai brangios – gal mylimosios, gal – motinos – moters veidą, o ašaros primins jai suteiktą skausmą.
       – Išgirs tik ji, – tarstels vyras. – Bet ji ir taip viską žino. Žiūrėk į ją ir sakyk sau – galiu būti stipresnis už savo nuodėmę, įveikti ją, štai žengiau vieną, pirmutinį, žingsnį, paskui žengsiu ir antrą, ir trečią, aš patikėjau, ir mano kelias bus kitoks… Jis mane ves pro blogus draugus, pro pagundas, pro atidarytas gėryklų, kalėjimų duris, aš daugiau prie jų nesustosiu, neužsuksiu. Kartok kaip maldą, ji viską išgirs, supras ir atleis – kaip motina. O tu patikėsi – pirmiausia savimi. Stebuklas ištinka tą, kuris patiki savimi, ir jis išgelbėtas! – Ir pridurs: – Jei neturi kur dėtis, pasilik.
       Stengsiesi įsikalti į galvą ir suprasti paslaptingus jo žodžius ir užsimerksi. Kai atsimerksi, basojo vyro jau nebebus. Išslinksi iš kūtelės, dairysies į takelius, vingiuojančius tarp akmenų ir medžių, norėsi kažko dar paklausti, gal padėkoti už priglaudimą, bet nesimatys nei jo paties, nei jokios gyvos dvasios. Darsyk pakelsi akis į pažįstamą Sopulingosios statulą, nuklysi akimis į dangų, ir tau atrodys, kad tokia pat rami, skaisti šviesa, sklidusi iš to lieso, nuolankiai besišypsančio vyro veido ir akių, spindi ir aukštybėse, ir tavyje. Prisiminsi kitą, šventame paveikslėlyje matytą vyrą, kuris kadai, – kai buvai mažas, užaugęs jį užmiršai, – tau atrodydavo tarsi neturintis kūno, tiktai sielą, kurios spindėjimas sklinda iš akių ir veido.
       Nutilau – prisiminiau, jog kambaryje esu ne viena. Tiktai manasis „svečias“ tūnojo nejudėdamas – galbūt snaudė. O gal nekalbėjau su juo balsu – tik pati su savim?
       – Tai kas toks buvo tas basas vyras? – paklausė jis. – Gal tikrai Jėzus Kristus? Kartą, jau šiais laikais, prieš Kalėdas į zoną atėjo kunigas su moterimis, atnešė dovanų. Prieš šventes ne vienas zekas nueina į koplyčią, mat tikisi ką nors gauti. O ir šiaip – įdomu!
       – Ne, tai sodybos šeimininko, akmenoriaus, sūnus. Jis padeda tėvui kalti antkapius, kad turėtų iš ko gyventi, o šventuosius iškalė pats vienas. Jis nori gyventi taip kaip Kristus, todėl visokiems vargšams, benamiams, prie degtinės, narkotikų pripratusiems nelaimėliams, buvusiems kaliniams, netgi žmogžudžiams yra vienintelis ir paskutinis jų besigailintis žmogus. Todėl daugelis, norėdami išsigelbėti, pas jį ateina ir pasilieka gyventi. Jis nieko jų neklausinėja, nesmerkia, ir niekada jiems nemeluoja. Todėl kiekvienas nupuolęs, ištiktas bėdos, gali juo pasitikėti.
       – Ar jis pats jų nebijo?
       – Nebijo. Jis, kaip ir Kristus, nieko neturi, ir iš jo nėra ko atimti. Jis kiekvieną atėjusį permato, bet nė vieno, kad ir blogiausio, neatstumia ir neišvaro, pasidalija duonos kąsniu, pieno lašeliu, medaus šaukštu. Tai kas kels prieš jį ranką? Ateivis, kuris yra pasmerktas, kuriuo jau niekas, nė jis pats savim nebetiki, pajunta, kad yra dar kažkas, kas juo tiki, ir palengva ima suvokti, kad ne taip gyveno, pradeda gailėtis, išmoksta kantrybės, ima atgauti viltį. Ne vienas ten pasitaiso.
       – Iš kur tu taip žinai apie tą sodybą? – paklausė be pašaipos, susidomėjęs.
       – Esu ten buvusi, – atsidusau. – Važiavau ieškoti savo vyro, išgirdau, kad jis ten prisiglaudęs. Skęsdamas ir už šiaudo griebiesi.
       – Ir suradai?
       – Ne, nebesuradau. Jis jau buvo pasirinkęs akmenį, pradėjęs kalti šventąjį – iš pradžių su šeimininku, paskui vienas. Dirbo be poilsio, apsipylęs prakaitu, matyt, pajuto savyje kažin kokią iki tol nesurastą gyslelę, tikėjo savimi. Bet ranka ėmė pavargti, ir jis vis dažniau ilsėdavosi. Tuomet prisimindavo laisvę, senus draugus, ir tarsi kažkas jį ėmė traukti už sodybos vartų. Iš pradžių jis išslinkdavo nedrąsiai, lyg ko bijotų ar pats nežinotų kur eiti. Palūkėdavo, ar kas nepašauks sugrįžti. Bet niekas nešaukė – ten niekas nelaiko, jei pats negali būti. Ir ėjo vis toliau, jo žingsniai greitėjo, galiausiai iš džiaugsmo ėmė bėgte bėgti, kol pamatė kelią, lekiančias mašinas. Kilstelėjo ranką, viena mašina sustojo – jis jau buvo geros išvaizdos, nebeatrodė kaip benamis, ir vairuotojas nepabūgo jo pavežti…
       – Tai tu, mažyte, važiavai ten be reikalo, – nusišaipė Paulius. – Ir patikėjai.
       – Aš vis dar tikėjausi. Net kai jo nesuradau, kai išgirdau, kad jis jau pajūrio mieste su valkatomis slankioja apie alaus barus, kioskus, vyliausi, jog sugrįš į tą sodybą, kur juo patikės dar sykį. Ir tada – parsivešiu namo.
       – Tai kur dabar tas tavo – esamas ar buvęs?
       – Nežinau.
       – Gal zonoje?
       – Ne, kalėjimui jis per geras…
       – O aš – blogas. Tai kaip man tas Jėzus Kristus ar į jį panašus padėtų? Na tu ir duodi, mažyte! – jis garsiai nusijuokė. – Ta ta ta, ta ra ra! – įveiktum gerumu, išgelbėtum... Pasiųstum pas tą šventąjį! Apie vieną tokią gelbėtoją pasakodavo ir patėvis, kai tik prisimindavo zoną. Tu nepagalvok, kad patėvis man visada buvo tik baisus kaip žvėris, kaip mano kvailos motinos kankintojas – ir niekas daugiau!
       – Iš tavo kalbos taip išeina, – atsakiau.
       – Ne, kartais jis būdavo gerai nusiteikęs ir pats atrodydavo geras – ir baisiausias žmogus juk būna ir geras! – ir kai imdavo pasakoti apie zonos gyvenimą, visi klausydavosi išsižioję. Turėjo, velnias, ir smarvės, ir liežuvį! Iš pasakojimų jo paties gyvenimas kaip kriminalas, rodomas per televiziją, o kalėjimas, kolonija, kur kelis kartus sėdėjo, – tai vietos, kur kiekvienas žmogus, norintis sužinoti, koks yra tikrasis gyvenimas, turi pabūti. Ir savo akimis pamatyti, kiek daug drąsių, šaunių vyrų, kuriems nepasisekė, kurie, neteisingai apkaltinti, ten yra uždaryti. Pasakodamas jis keisdavosi: akys užsidegdavo, plati be dantų burna šypsodavosi, veidas tapdavo toks keistai – žiauriai – gražus, pajaunėjęs. Ir nejučiom imdavau juo žavėtis, savo draugams pasakoti apie jo nuotykius, net jais girtis kaip savais, ne kartą kildavo nuojauta – užaugsiu ir pats patirsiu viską, ką girdžiu iš jo lūpų.
       Ir patyriau. Kai voronokas sustojo prie kolonijos vartų, o mus visus išlaipino, surikiavo ir apsuptus kareivių su šunimis laikė, kol įleis vidun, dairiausi į aukštas, spygliuotomis vielomis apipintas, su bokšteliais kampuose betono tvoras, korpusus, kur teks išgyventi ne vienerius metus, prisiminiau patėvio, motinos sugyventinio, pasakojimus. Ir pasakiau sau – išsipildė!
       Štai, tartum kuždėjo jis, žinai, koks tavo srokas, ir jau esi ramus, atkeliavai, kur aš kadaise buvau. Čia slinks tavo gyvenimas, apie kurį tiek daug girdėjai, duos pavalgyti, nakvynę, drabužį, reikės daryti viską, ką lieps, o pačiam apie nieką – nei ką esi padaręs, nei kas bus – nebegalvoti. Jei vis ir dieną, ir naktį galvosi, išeisi iš proto. Ilgainiui taip apsiprasi, jog nebežinosi, kuris gyvenimas – ar šiapus, ar kitapus tvoros, – tikras. Visus žmones suskirstysi į dvi rūšis – sėdėjusius ir nesėdėjusius. Pirmieji tau – savi, antrieji, ypač uniformuotieji, kuriais negalima pasitikėti, – svetimi, priešai. Kai išbūsi sroką ir išeisi pro šiuos vartus, džiaugsiesi tik pirmomis dienomis: pamatysi, kad nebeišmanai, ką daryti, apie ką kalbėtis su žmonėmis, ir tau pasirodys, jog gyvenimas laisvėje per daug nuobodus ir sunkus. Ir širdį ims gundyti kažin koks velniūkštis, o pačios rankos ką nors vėl padarys. Net nepajusi, kaip tave vėl čia atveš!..
       Jei būsi ne žioplas, bet krūtas vyrukas, niekas čia nepadarys tavęs nuskriaustuoju, veikiau pats, susitikęs ant tako kokį gaidį, įspirsi jam į užpakalį arba spjausi į marmūzę. Tačiau neužmiršk, – jei nuskriaustasis tai padarys tau, bet tu jam neatsilyginsi, pats tapsi toks kaip jis. Ir dar atsimink: saviems čia niekada negalima meluoti, kaip ir pasidaryti ožiu. O dėl to, kad betono tvoros apipintos spygliuotomis vielomis, kad tave saugo maži siaurom akim kareiviukai, kurie, pasakę maja tvaja – nepanimajet, gali iškart šauti, nenusimink. Pakelk aukštyn akis ir pamatysi, kad laisvės gali turėti tiek, kiek tik širdis geidžia ir kiek moki pasiimti.
       Tarsi paklausęs jo žodžių aš pakėliau akis virš betono tvoros, virš sargybos bokštų, ir man apsvaigo galva. Buvo ankstyvas pavasaris, vėjas iš aplinkinių laukų ir miškų plukdė tokį šviežią, gaivų orą, jog man, ilgai dusintam tvankioje kalėjimo kameroje, – virpėjo kojos, jaučiau, koks buvau gležnas, – širdis iš džiaugsmo suspurdėjo. Už kolonijos tvoros žaliavo garbanotas pušynas, plaikstėsi liaunos, nusvirusios beržų šakos, švietė aukštas, švelnus kaip plonytis audeklas dangus, spindėjo saulė. Čia ne kaip kalėjimo kieme, kur trumpam išleidžia pasivaikščioti, – toks platus dangus ir toks gaivus, iš miškų plūstantis oras.
       Dėkojau jam, patėviui, už tai, kad taip išpranašavo būsimą mano gyvenimą ir taip apšvietė, jog pirmutinį sykį atvežtas pasijutau tartum į tikruosius namus sugrįžęs. Viskas man, naujokui, buvo pažįstama: ir kameros su dviaukščiais gultais, ir kontrolės punktai tarp zonų, ir valgykla, kur viduryje buvo normaliųjų, o kampe – nuskriaustųjų stalai. Tikriausiai čia viskas tebebuvo taip kaip ir jo laikais, nors jau prabėgo nemažai metų. Man tikrai vaidenosi, kad pagaliau atsidūriau ten, kur norėjau būti nuo vaikystės. Kai valgykloje laikydavau rankoje nudilusį aliumininį šaukštą, pagalvodavau, kad juo ir jis srėbė viralą, kabino košę, knaibė sausą kotletą, – tas patėvis ir buvo tikrasis mano gyvenimo mokytojas. Nežinau, ką būčiau jam padaręs, jei būčiau susitikęs – tikriausiai nieko, tik apsidžiaugęs.
       O kai pamatydavau moteris – ne tik tas, kurios trumpai atkeliaudavo į pasimatymus, ne savas, čia dirbančias, bet kitas, globėjas, šefes, vis prisimindavau, kaip viena tokia geradarė buvo auklėjusi ir mano patėvį.
       Ji įkalbinėjusi, pasakodavo jis, galima sakyti, agitavusi, kad jis pakeistų savo gyvenimą, kad išėjęs anapus spygliuotų vielų nebesugrįžtų. Klausausi, klausausi, – šaipydavosi patėvis, – kaip ji įsijautusi man trelina, o pats spoksau į ją ir galvoju: kokia minkšta, kokia patogi bobikė, kitu laiku ir kitoje vietoje tarčiausi su ja dėl reikalo.
       Ir tada, kai aš užėmiau zonoje patėvio vietą, vis dar tebebuvo pasakojama ta pati jo laikų istorija, kaip viena, į kalėjimo mokyklą ateinanti mokytoja, tokia gerutė savo vyro žmonelė, rūpestinga savo vaikučių mamytė, susiuosčiusi su zeku. Ir patėvis, prisiminęs tą istoriją, pagalvojęs: gal ir jam pasiseksią suskelti su šia jei ne tokį, tai kitokį bajerį! Taigi, sakė jis, klausausi savo „geradarės“ viena ausim, o mano akys šneka jai apie kitką – pajutusi mano žvilgsnį, pati turėjo suprasti, ko man reikia. Bet ji nė velnio nesupratusi, tarsi būtų sutverta ne iš gyvos mėsos, bet iš akmens ar plastmasės. O gal buvo taip įsijautusi į gailestingumą, kad daugiau nieko ir negalėjusi suprasti. Ne, sakęs sau, joks šurum burum su ja neišeis – nei šiapus, nei kitapus tvoros. Ji atrodė kaip kokia Švenčiausioji Mergelė, įsitikinusi, jog yra iš dangaus atsiųsta gelbėti tokių nedorėlių kaip jis ir vis mala ir mala lyg prisukta. Na, pasakęs sau, jei nieko geresnio iš jos nelaimėsiu, tai bent sugraudinsiu kaip reikiant ir vis tiek nurausiu šiokios tokios naudos, – bus gražu pačiam pasižiūrėti!
       Ak, juokdavosi mano patėvis, kai prisimindavo tą atsitikimą, – jam užėjęs toks nikis, kad nors pasiusk, ir ėmęs bobelei sekti tokią graudžią pasaką apie savo gyvenimą, kad jai iš tikrųjų pasidarė jo gaila. Sakė jai nieko daugiau nepatyręs, tik neteisybes ir skriaudas. Na maždaug taip: visi jį tik skriaudė – nuo pat gimimo iki kalėjimo, ir ko tik jis nedarė, jam vis nesisekė ir nesisekė.
       – Na kas jums taip nepasisekė? – meiliai teiravusis toji geradarė, tarsi iš tikrųjų būtų galėjusi jam kuo nors padėti. – Jūs pasakykite bent vieną pavyzdį!
       – Ak, man taip sunku kalbėti, – atsidusęs patėvis iš pačios širdies gilumos ir klausiamai pažvelgęs į prižiūrėtoją. Ir nutilęs – tarsi skausmas būtų užčiaupęs lūpas.
       – Tai kas jums taip nepasisekė? – tokiu gailestingu balsu klausė bobikė, kaip sveikoji ligonį.
       – Mieloji ponia, jūs ir nepatikėsite, kas man atsitiko šį, paskutinį, kartą, prieš atsiduriant čia!
       Kai klausytoja jau buvo pasirengusi dėl jo išplėšti savo širdį, nutaisęs dar skausmingesnį veidą ir prabilęs.
       – Nagi, – ėmęs pasakoti, – einu mūsų miesto gatve, vėlus vakaras, aplinkui tuščia, nė gyvos dvasios. Ir kaip tyčia priešais atlinguoja toks senis. Visi tokie jau tupi namuose, spokso į televizorių, o šis spiknoja kažin kur. Na ar negalėtų jis tokį tamsų vakarą neiti iš namų? Ko gi jo metų žmogui slankioti tuščiomis gatvėmis? Mudu prasilenkiame ir jau einame kiekvienas savo keliu, bet atsisuku ir matau: senis taip pat atsisuko ir pagreitino žingsnį, matyt, bijo. Ak, tu manęs bijai! – sakau jam mintyse. Na, jei bijai, pagąsdinsiu. Pajuntu, kaip per mane pereina tartum elektros srovė – gal pagunda, gal nedora jėga, apsisuku ir seku jį iš paskos. Aš, galvoju sau, pasisveikinsiu, – negražu tokiu laiku tuščioje gatvėje praeiti pro žmogų ir nepasisveikinti, – ir pasakysiu, kad nebijotų. Kad ketinčiau ką nors jam daryti – nė minties tokios nėra!.. Taigi pasisveikinu, imu gražiai su juo kalbėtis, sakau, toks ramus vakaras ir panašiai, ir nepajuntu, kaip mano ranka pati pakyla ir suduoda. Nestipriai, rodos, tik norėjau pajuokauti, pažiūrėti, kas bus, o jis brinkt ir guli!..
       Patėvis kalbėjęs jausmingai, tyliai, beveik pašnibždom, ir vis stebėjęs savo klausytoją. Ir pamatęs – jo žodžiai pataiko tiesiai į tikslą. Kad ir ką jis pasakytų – bobikė viskuo šventai patikinti. Ir jam pačiam ėmę atrodyti, kad jo gyvenimas – tiktai vienos nelaimės. Net pasidarę savęs gaila. Dirstelėjęs į prižiūrėtoją, – rodos, ir šiam, prisiklausiusiam visokiausių zekų pasakų, buvę įdomu. Ir kaip kokiam sąmokslininkui leidęs kalbėti – riesk, ką nori, šnekėk, kokiais nori, netgi kolonijoje uždraustais zekų žodžiais.
       – Nebijok, tėvuk, sakau senukui, aš visai nenorėjau, še ranką, kelkis... Jis atkiša ranką, aš tiesiu jam savąją, bet ši, nelaboji, ne kelia, o lenda jam į kišenę. Ne, nieko nenoriu ištraukti, bet piniginė pati prašosi paimama! Tiek to, galvoju, paimsiu, juk neturiu nė kapeikos, bet ne visus, ir eisiu sau, kol senis neatsigavo. Bet ant jo rankos pamatau žiedą, tokį storą, apsivijusį pirštą kaip siurbėlė. Ne, man to žiedo nebereikia, gana piniginės, bet noriu išlaisvinti jo pirštą, o gal patikrinti, – kitur, šviesoje, – ar žiedas ir man tinka, ar lengvai nusimauna. Paskui aš pagalvojau: tai kam jis man davė tą, ne kitą ranką, gal viskas būtų ir kitaip apsivertę? Bet jau buvo po laiko! – patėvio balsas graudžiai suvirpėjęs ir užlūžęs.
       – Viešpatie! – bobelė susijaudinusi, jos didelės akys iš siaubo atrodė dar didesnės. – Ar jums neatėjo į galvą, kad buvote ką tik išleistas?..
       – Ne, neatėjo, – atsakęs. – Prieš išeidamas tiek daug galvojau, kaip turėsiu gyventi laisvėje, kaip kalbėsiuos su žmonėmis, kaip vaikščiosiu… Bet tada tarsi protas aptemo! Buvau toks susijaudinęs, kad visas drebėjau, o rankos visai neklausė, pačios darė, ką norėjo… Neką ir telaimėjau – piniginė buvo beveik tuščia, – kas seniui duos daug pinigų? Dokumentai man visai nereikalingi, tik įkalčiai, švystelėjau į tamsą. Tai už ką vėl sėdžiu? Už tai, kad nepasisekė, matyt, toks mano likimas, ne aš pats, bet jis valdo mano rankas, kojas… Gal, jei dar nebūčiau sėdėjęs, nebūčiau vėl pasodintas. Bet jie pasižiūri į popierius, aha, teistas, ir vėl prisiuva!
       – Matote, jei nebūtumėte sėdėjęs, – atsidususi bobikė ir taip gailiai pažvelgusi į prižiūrėtoją, tarsi prašytų, kad ir šis jo pasigailėtų.
       O patėvis, pasakojo, jau rietęs kitą bajerį – dar graudesnį, dar mažiau panašų į teisybę – juo gražiau fantazuosi, juo labiau tavim patikės! Ir kai bobikė jau buvusi netoli ašarų, prižiūrėtojas, iki tol klausęsis net nusisukęs, kad neprajuktų, liepęs užbaigti kalbą, išvesti kalinį. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei jis nebūtų pasigailėjęs viešnios, leidęs patėviui kurti visokias istorijas.
       Jis pats, pasakodamas apie tą atsitikimą, taip gudriai prisimerkdavo, imdavo tyliai iš širdies gilumos kikenti, tai „išdūriau“, sakydavo, bobikę, tai „išdūriau“ dūšios ganytoją!..

       – NE, GUSTE, aš ne lochas, kaip tas tavo buvusysis. Jei jis, kaip sakai, nė zonos nevertas, tai ko iš tokio norėti? O kad aš ne lochas, man pas jokį Jėzų Kristų nėra ko keliauti! Kada supratau, jog esu stiprus? Ne, ne tada, kai mokykloje užgavau tą mergytę, kai pirmąsyk atsidūriau už vielų. Mane tada tarsi kažin kas apšvietė, – juk pasitaiko, kad ko nors, kas tau darosi, nesupranti, bet netikėtai vieną gražią dieną tartum akys atsiveria. Ar žinai, ką reiškia būti stipriam? Kad gali su silpnesniu daryti viską, ką nori, pavyzdžiui, liepti, kad koks nuskriaustasis prieš tave atsiklauptų, išplautų kojines, pabučiuotų batą ar tą daiktą, kuriuo visi esame padaryti? Ne, mažyte, man nereikia, kad bučiuotų, aš ne pideras, – tik sakau taip, kad būtų aiškiau. Bet gali ir neliepti – ir ne iš geros širdies – iš žinojimo, kad tavęs bijo. Man bjauru žiūrėti į persigandusį silpnojo veidą, į gailias kaip primušto šuns akis, todėl ir patėviui, sakiau, nieko nedariau, išgėriau kaip su kentu ir atsisveikinau. Pati matai, kas aš, su kokiais viršininkais vedu derybas, kiek užsiprašiau. Su menku ir silpnu nesiderėtų!
       O tą kartą kolonijoje buvo kažin kokia – ne dabartinių, anų laikų – šventė. Atvažiavo mūsų šefai, buvo koncertas. Mes patys jiems surengėme koncertą – kolonijoje tiek daug gabių žmonių, jie gali viską: vaidinti, dainuoti, piešti, sugalvoja tokių išradimų, už kuriuos reiktų skirti premijas.
       Tą vakarą visiems, kas buvo užbaigę darbą, laisvi nuo budėjimo, liepė rinktis į klubą. Atsisėdau salėje ir klausiausi gyvesnio nei visada šurmulio – rengėsi pasirodyti mūsų „artistai“. Kaip ir daugelis, buvau eilinis žiūrovas, bet laukiau kažin ko nepaprasto. Kai salėje užgeso šviesos, pasirodė, kad esu laisvėje, sėdžiu kine, laukiu, kada pradės rodyti filmą. Apimtas laukimo ir jaudulio, nebemačiau aplinkui sėdinčiųjų juodais, vienodais drabužiais apsivilkusių vyrų, plikai nukirptų galvų – spoksojau į ryškiai apšviestą vis dar tuščią sceną.
       Tačiau mano akys vis krypo į pirmą žiūrovų eilę, kur kyšojo moteriškos šukuosenos, spalvotais drabužiais aptempti petukai. Ne tik aš vienas, bet ir visi zekai akimis iš tolo rijome tas gražias kaip gėlės viešnias, nors ne vienam atrodė, kad jos tik vaidenasi. Sekėme jų, sutūpusių tarp mūsų viršininkų, judesius, laukdavome, kol kuri atsisuks ir blausioje salės šviesoje parodys veidelį, besišypsančias lūpas, akis. Ir jos atsisukdavo, – tai šonu, tai priekiu, ir vieni mūsiškių pusbalsiu zekų kalba jas aptarinėjo, o kiti, tokie kaip aš, tylėjo, bet irgi kaito nuo atplaukiančių gal tikrų, o gal įsivaizduotų elektromagnetinių bangų. Gal ir pačios juto, kad yra varstomos daugybės godžių, alkanų vyriškų akių, ir nors ir sėdėjo priekyje tarp viršininkų, bet ne vienai – tai ir pats jaučiau! – galėjo būti nejauku, kilti baimė, jog į nugarą netikėtai įsmigs peilis, tačiau smalsumas, o gal ir amžinas noras kerėti nugalėdavo: joms magėjo pasidairyti, kartais – gal visai ir ne mums – nusišypsoti.
       Man bespoksant į viešnias, tokias gražias, spindinčias, bet nepasiekiamas kaip dvasias, bekuriant visokias fantazijas, tartum besapnuojant nesibaigiančius kalinio sapnus, prasidėjo koncertas. Mūsiškiai svečiams norėjo parodyti, kas ką moka. Garsus, penktą kartą sėdintis, kišenvagis buvo iliuzionistas ir jis išdarinėjo tokius triukus, kad jam smarkiai plodavo ne tik zekai, bet ir svečiai. Kitas bičas, užkakošinęs savo sugyventinę ir sėdęs ilgiems metams, pritardamas gitara dainavo tokias jausmingas ir graudžias dainas apie meilę, kad stvėrė už širdies… Mačiau, nors man gal tik pasirodė, juk neretai geidžiama priimi kaip esama, kaip viena viešnia jo beklausydama slapčia nusišluostė akis.
       Ak, mažyte, jei išgirstum, kaip dainuoja kaliniai, kokios ilgesingos, kokios skaudžios – tartum amžinai prarastas, nebesugrąžinamas gyvenimas – jų dainos, ir tau per kūną nueitų šiurpas, skausmas taip suspaustų širdį, kad pravirktum. O jei pamatytum, ką jie nupiešia, ką išdrožia iš medžio, ištekina iš metalo, ne tik sužinotum, kokie jie gabūs, bet ir koks baisus jų gyvenimas: kalinių padirbti daiktai – sunkūs, aštrūs, gremėzdiški, tarsi gundytų suknežinti kam nors makaulę, jų paveikslai, nupiešti tamsiom – juoda ir raudona – spalvom, kelia keistą kraupulį.
       Į sceną išėjo dar vienas mūsų bičas… Kai tas vyrukas, nušviestas prožektorių, pasirodė, zekai suūžė, o svečiai išpūtė akis. Mat jis visiems krito į akį dėl savo didelio, kaip krepšininko, ūgio. Dažnai ar dėl gimdytojų padovanotos, ar dėl gyvenimo būdo sudarkytos išvaizdos ne vienas kalinys atrodo ne toks kaip visi žmonės, pasitaiko tikrų debilų. Ir šis, nors ir aukštas, ilgu kaip žirafos kaklu, buvo apvalia maža – tokiam dideliam vyrui per maža – galvute. Bet jei kas nors būtų išvydęs jo apnuogintą kūną! Dėl to būtų reikėję nueiti į karštąjį liejimo cechą, kur jis iki pusės nusirengdavo. Tik toks velniškai stiprus kaip jis vyras ir galėjo ištverti tame pragare, kur svilina baisus karštis, ir prakaitu aptekęs į formas lieti skystą ketų, neataušusius liejinius traukti kabliu.
       Niekas ir netikėjo, kad jis galėtų išeiti į sceną. Todėl buvo įdomu, ką parodys, – iš tokio vyro laukėme kažin ko nepaprasto. Bet netikėčiausia buvo tai, kad jis – kaip paskelbė pranešėjas – deklamuos eilėraštį. Daugelis, tikėjęsi kitko, atsiduso tartum nusivylę, o kai kalinys ėmė deklamuoti iš pradžių tyliu, vos girdimu balsu, jo nė nesiklausė.
       Bet jis deklamavo vis garsiau, duslus, gerklinis, tarsi prarūkytas ar pragertas balsas vis stiprėjo, skverbėsi į ausis, smegenis, į sielą, kėlė šiurpą. Kai išgirdau pirmuosius posmus, suklusau ir, atpažinęs kadaise skaitytas, mintinai išmoktas eiles, susijaudinau.
Taip, aš tikrai jas prisiminiau, – tai buvo tas pats eilėraštis, o gal poema – tik iš atminties išdilo ir pavadinimas, ir autorius*.
       Mat kadaise buvau pamėgęs skaityti knygas – žinoma, ne tas, kurias liepdavo skaityti pagal mokyklos programą, – romanus apie karą, apie šnipus, apie keliones ir tolimas šalis, apie viską, kas buvo nepažįstama, nepanašu į kasdieninį gyvenimą, kas skraidino už klasės, bendrabučio sienų. Bet labiausiai mėgau skaityti apie drąsuolius, didvyrius, kurie nugali priešus, išsipainioja iš visokių bėdų. Ėmiau jausti tiems žmonėms, knygų rašytojams, tiek daug visko žinantiems, turintiems tokią fantaziją, dėkingumą ir pagarbą. Iš knygų tiek daug visko sužinojau, tapau labiau išsilavinęs už savo likimo draugus, o mano auklėtojai, vėliau visokie viršininkai ir tardytojai stebėdavosi, kaip sugebu gražiai riesti nebūtas istorijas, vedžioti juos už nosies. Kiek daug išmokau gražių žodžių, kuriais dėstydavau ir savas, ir svetimas mintis, todėl zekai prašydavo panoms parašyti laiškus. Kiek aš jų esu pripylęs – sugraudinęs, padėjęs užkariauti ne vienos panelės širdį! Ir pati matai, koks miklus mano liežuvėlis, ar ne?
       Toje poemoje pasakojama apie vaiką, našlaitį, kurį priešai paima į nelaisvę ir uždaro į vienuolyną. Jį augina vienuoliai, jam nieko netrūksta, bet labai ilgisi laisvės, artimųjų, gimtų namų. Man jo gyvenimas atrodydavo toks pat kaip ir manasis, o aš – toks panašus į jį! Internato bendrabutis, kuriame gyvenau, man buvo panašus į vienuolyną, kuriame jis įkalintas, iš kurio, paūgėjęs, sugalvoja pasprukti. Kaip džiaugdavausi, kai jis pabėga, kaip bijodavau, kad jo nesugautų! Ir kaip man būdavo jo gaila, kai, nusilpęs nuo alkio ir šalčio, jis pasiklysta kalnuose ir nualpsta. Man skaudėdavo širdį skaitant tą vietą, kai persekiotojai jį suranda, vėl uždaro į vienuolyną. O kai mirštantis vaikas pasakoja senam vienuoliui apie savo gyvenimą, klajones, kalnus ir su juo atsisveikina, numiršta, man jo – ir savęs! – taip būdavo gaila, kad niekam nematant – skaitydavau pasislėpęs – pravirkdavau. Besiklausydamas to ilgšio deklamuojamų eilių prisiminiau internato dienas, svajones, save – menką, visų skriaudžiamą vaiką, sugrįžusį į namus ir spoksantį pro apšviestą langą. Pajutau bekylant aną, pažįstamą, graudulį ir skausmą.
       O kai zekas deklamavo tą poemos vietą, kur pasakojama, kaip vaikas miške susitinka panterą ir su ja susikauna, jo prikimęs, kriokiantis balsas pasidarė toks baisus, kad aš pasijutau taip, tarsi mane krėstų elektra. Ir publika – zekai, svečiai, net viršininkai – sukluso, salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Jo balsas tai sustiprėdavo, tai prislopdavo, pavirsdavo dusliu, vos girdimu švokštimu, – besiklausydamas, rodos, matei, kaip žvėris bėglio vaiko akivaizdoje doroja papjautą gyvūnėlį, girdėjai, kaip dantimis traškina jo kaulelius. Ilgšio veidas žiauriai išsikreipdavo, akys prisimerkdavo, o rankų, rodančių, kaip pantera drasko grobį, pirštai susigniauždavo.
       Prieš pabaigą jis trumpam nutilo, atsikvėpė, apžvelgė salę ir vėl ėmė deklamuoti apie tai, kaip panterai, pamačiusiai vaiką, krauju apsilieja akys. Kaip ir vaikui, pajutusiam pavojų, užverda jo paties kraujas. Kadaise, kai skaitydavau tą poemos vietą, kur vaikas sugriebia vėzdą ir smogia žvėriui į kaktą, taip džiaugdavausi jo drąsa, jog inkšdavau iš jaudulio ir pasitenkinimo.
       Ir čia, pustamsėje kolonijos salėje, kur sėdėjo šimtai išblyškusiais, žiauriais veidais vyrų, mane apėmė pažįstamas jaudulys. Slėpiau tai, kas manyje dedasi, bet kai apmečiau akimis salę pamačiau – ilgšio deklamuojami žodžiai krito į šiurkščias, baisių nusikaltimų pridariusių žmonių širdis, kurių nesugraudins jokios ašaros, joks seilėjimasis, kaip grūdai į minkštą žemę ir kėlė tokią narsą ir pasitenkinimą, lyg jie patys ką nors galabytų, draskytų. Galiausiai kai kurie jų taip įsijautė, jog stenėjo, skatino šūksniais kažin ką – ar narsųjį bėglį, mirtiname glėbyje susikibusį su žvėrim, ar patį deklamatorių – ir ragino smogti kuo skaudžiau. Juos tarsi kaitino pasklidęs kraujo kvapas, lūžtančių kaulų traškesys, silpstančiojo dejonės, patenkintas nugalėjusiojo šnopavimas. Ir kai vaiko uždusintas žvėris ėmė gaudyti kvapą, kai geso jo akys, vyrai nebesitvėrė savo kailyje: muistėsi, šokčiojo ant kėdžių, gniaužė rankas, tartum patys smaugtų auką – ar žvėrį, ar žmogų.
       Kai ilgšis baigė deklamuoti, salėje stojo mirtina tyla. Bet visi jautė, kad oras buvo įkaitęs, traškus, tarsi pritvinkęs benzino garų, tereikėjo menkos kibirkštėlės, kad užsidegtų. Zekai ėmė taip smarkiai, taip džiaugsmingai ploti, jog galėjai pagalvoti, kad kils maištas. Plojau kartu su visais – vis dar tebejaučiau žiaurų virpulį, visą kūną užplūdusią jėgą. Mintyse sakiau sau: tu jau nebe anas, nuskriaustas internato vaikelis, bet suaugęs, stiprus vyras, kuris gali ne tik apsiginti nuo kitų, bet gali ir kitiems įvaryti siaubo – ir šiapus, ir kitapus spygliuotų vielų, visur, kur tik esama žmonių. Visi jautėme tą patį ir ilgais plojimais dėkojome tatuiruotėm išmargintam ilgšiui, tam tyčia parinktos poemos žodžiais šlovinusiam jėgą – tikrąją zekų gyvenimo teisybę: nesigailėk, laužyk kaulus, gerk kraują, ir būsi ne skriaudžiamas vaikelis, bet šustriakas, kurio visi bijos!
       Plojo ne tik valgykloje, bet ir čia, salėje, atskirai sėdintys nuskriaustieji: gal ir jie, plaunantys stipriesiems kojines, valantys išvietes, paversti gaidžiais, tą akimirką susapnavo ir sapne pamatė save stiprius, priverčiančius drebėti silpnesniuosius.

       KAIP JAU esame pranešę, vakar Džiugų mieste ginkluotas užpuolikas, bėgdamas nuo policijos, įsiveržė į butą ir įkaite paėmė moterį. Neseniai sužinota, kad tas pats užpuolikas kitame mieste šovė į laiškininkę, pagriebė pinigus ir paspruko. Sunkiai sužeista laiškininkė paguldyta į ligoninę, jos būklė stabili, gyvybei pavojus negresia. Vakar su pagrobėju, kuris didino reikalavimus, buvo vedamos derybos. Šįryt derybos dar neatnaujintos, apie įkaitės būklę žinių negauta, o jos dukros, kaip manyta, su ja nėra. Įvykius stebės ir praneš jūsų korespondentas Augustinas iš Džiugų.

       – Gyva! – nepajuntu, kaip man išsiveržia šūksnis. – Ačiū tau, Viešpatie, ji gyva… Ar tu girdi, Pauliau?!
       – Girdžiu, – tarsi kratydamasis mano peršamo džiaugsmo niūriai atsako. – Antrą dieną vis apie mane duoda!
       – Bet tu jos nenušovei!
       – Kad ir būčiau – nebėra šimtas penkto straipsnio, – burbteli.
       Išjungia radiją, ilgokai kažin ką galvoja, paskui ryžtingai, tarsi ketintų eiti prie telefono, atsisuka į koridorių.
       – Tai dabar jie turės dar pridėti faneros, – ištaria.
       – Ką tu kalbi, Pauliau? – mane apima išgąstis. – Juk tu jos nenušovei, neatsitiko pats baisiausias dalykas… Tai ir su jais tarkis gražiuoju, neerzink, kad tau pačiam ko nors neatsitiktų… Tuščia jų, tų pinigų, Pauliau!
       – Dabar mane gali vadinti ir Sauliumi, – šypteli. – Jie viską apie mane suuodė.
       – Kad man gražiau – Paulius. Sako, jis pirma vadinęsis Sauliumi ir buvęs blogietis, o kai pasidarė šventuoju, pasivadino Pauliumi.
       – Aš netapsiu šventuoju, sakiau! – nežinia, ar rimtai, ar juokaudamas atkerta. – Pirma netikėjai, kad jie sutiks su šimtu tūkstančių, o dabar pamatysi, kad esi verta dar daugiau!
       – Nereikia, Pauliau. Tegu tik tave išleidžia, kad ir be nieko.
       Jaučiu įsmeigtas jo akis, jis piktai šnopuoja. Ranka su ginklu pakyla.
       – Tai kiek žadi prašyti? – įsidrąsinu.
       Jis ilgai dėbso į mane ir blausioje, iš lauko besiskverbiančioje šviesoje matau išsišiepusį veidą, spindinčias akis.
       – Milijono, – sako tyliai, tarsi patikėdamas paslaptį.
       Spoksau į jį svarstydama, ar man nepasigirdo, bet jis žiūri į mane vis taip pat keistai vypsodamas. Atsigostu ir klausiu:
       – Litų ar?..
       – Nesvarbu, kad tik būtų milijonas! – švokščia su keistu, stiprėjančiu įkarščiu ir tarsi mato kažką kitą – nebe mane, nes žvelgia į tamsų kampą. – Ne tik dabar, kartais ir zonoje pagalvodavau – ten į galvą ateina visokiausių dalykų – apie milijoną. Besėdint laisvė atrodo toli, vis klausaisi tų pačių zekų kalbų – niekas tiek daug visko nežino, tiek neprikalba, kaip jie: ir apie politiką, ir apie garsius žmones, ir apie didelius pinigus – zonoje viskas skamba garsiau nei laisvėje. Aš pats, tiek daug visko prisiklausęs, vos ne universitetą baigęs, vis svarstydavau, kodėl amžinai turiu būt kalinys? Gal man jau nusibodo, užtenka? Tai gal geriau tapti politikos veikėju, kad būčiau ne kitų valdomas, bet pats kitus valdyčiau? Ir aš turiu galvą, ne kartą teistas, įstatymus išmanau neprasčiau už tuos, kurie juos sugalvoja. Žinau, kas mentams, tardytojams galima, o kas ne – jie įstatymų nesilaiko. Mano rankos būtų švarutėlės, marškinių apykaklė, rankogaliai – kaip sniegas, važinėčiau šarvuotu mersu arba BMV. Kodėl manęs niekas neklausia, ar noriu būti kaliniu, ar tris kartus sėdėjęs sėsti ir ketvirtą? Kuo aš prastesnis? Išsimarginau kūną tatuiruotėmis? Bet juk apsivilksiu kostiumą, nesimatys. Tiktai sukdavau galvą, kaip man, ką tik iš zonos išėjusiam, pasidaryti politiku, jei neturiu milijono? Duotų – atidirbčiau. Bet kas tuo patikės, duos avanso?
       Nepertraukiu jo šnekos ir, kad ir būgštaudama dėl prasiveržiančio jo įkarščio, nejučiomis imu šypsotis.
       – Geriau reikėjo pagrobti kokį piniguočių – būtų tikras reikalas, – įsiterpiu, kai jis akimirkai nutyla.
       – Ak, piniguočiai gerai saugomi, jų lengvai nepagrobsi, – ar juokomis, ar rimtai atsakė. – Galbūt galėtų pasamdyti kiti piniguočiai, kad pagrobtum ar užkastum konkurentą. Bet už tokį darbą milijono nepaimsi – turčiai šustriakams už paslaugas tiek nemoka! O turėdamas milijoną ir nešaučiau pats – pasamdyčiau kilerį, šis švariai padarytų darbą, padaręs – dingtų, niekas jo nesurastų, greičiausiai niekas ir neieškotų. Ir būčiau švarus kaip angelėlis – paremčiau sportą, gražuolių rinkimus, dalyčiau labdarą, bažnyčioje ne klūpėčiau su visais, bet sėdėčiau šone prie altoriaus, gal ant jo ir užkeltas, o man, kaip šventajam, melstųsi. Ir pas Romos popiežių nuvažiuočiau, gaučiau jo palaiminimą. Ak, pavėlavau, mažyte, – jie jau pasidalijo milijonus, nusisamdė sargybinius, prie jų taip lengvai neprieisi. Tai kaip man pasiimti savąjį milijoną? Gal manasis dar tebėra, jis, niekieno nepaimtas, tebelaukia manęs?.. Gal tu, mažyte, esi manasis milijonas?
       – Aš tiek neverta, – juokauju jausdama iš tamsos atkreiptą skvarbų jo žvilgsnį.
       – O kodėl gi ne? Jei jie vis šneka, kad rūpinasi savo mielaisiais Lietuvos žmonėmis, tegu nesigaili. Ir tau atskaičiuočiau nemažai gabalų.
       – Sakiau, kad man iš tavęs jokių pinigų nereikia! – nebeištveriu.
       – Na na! – pagrūmoja nepiktai. – Iš milijonieriaus – ir neimtum? Tau būtų didelė garbė paimti iš jo rankų.
       – Tikrai man būtų garbė, – imu juoktis.
       Mūsų pokalbis taikesnis – galbūt ir visas šis nuotykis baigsis juokais? Paulius sumaigo cigaretę, atitraukia užuolaidą, dairosi į lauką – tamsa jau šiek tiek praskydusi, bet rytas vis dar nesiskubina.
       – Tie pinigai tau nepatinka, – pasilenkia prie tebegulinčių vakare man pasiūlytų pinigų, pagriebia juos nuo stalelio tarsi norėdamas įsikišti į kišenę, tačiau numeta atgal. – Bet kiti bus geri. Ir tų, kitų, nebijosi paimti!
       – Aš jau geriau išlošiu – gal visą aukso puodą, – vėl traukiu jį į prasidėjusį mudviejų žaidimą.
       – Tai ko iki šiol neišlošei?
       – Nesiseka. Man daug kas nepasisekė… Bet, sakau, gal vieną kartą ims ir pasiseks.
       – Aš turėsiu milijoną! – išsiveržia duslus, švokščiantis balsas, ir suvokiu, kad jis nejuokauja, tiksliau – bėgdamas nuo supančio pavojaus, ima visai svaičioti. Ne tik tikras – pagrobtas, išviliotas, išloštas loterijoje – milijonas, bet ir kalbos apie jį, svajonės, kliedesiai, galiausiai – vien tik žodžio skambesys – žmogų gali padaryti pamišėliu. – Na ar tu supranti, kam man reikia milijono?
       – Suprantu, – atsakau klusniai.
       – Ir jei jie su manim šnekasi gražiuoju, vadinasi, galiu reikalauti, – kilsteli ginklą.
       – Taip, – pritariu.
       – Bet gal manai, kad juokauju? – klausia, tarsi iš jo šaipyčiausi. – Nė kiek! Jei turėčiau milijoną, tie, kurie laiko mane apsupę, jau būtų nutupdę kieme malūnsparnį, pagarbiai išlydėję iš jūsų miesto. Kur skrisčiau? Iš pradžių, pavyzdžiui, į Švediją, paskui – ir toliau – į Kanarų salas! Ne, geriau – į Seišelių. Ar esi girdėjusi apie Seišelių salas? Ne? Aš esu apie jas skaitęs, tai rojus pačiame pasaulio krašte, svarbiausia, niekas iš mūsiškių apie jį dar nesuuodė. Na jei ir neišskristum, jei sučiuptų ir nuteistų, tai tik dėl akių – atidėtų bausmę, pritaikytų amnestiją ar dar ką nors sugalvotų. Duočiau daktarams, susirgčiau ir sirgčiau, kol sueitų senatis. O dabar – neturiu milijono, užtat jie manęs tyko kaip užspeisto žvėries. Aš būtinai turiu jį gauti, ne kada nors, bet dabar, geresnės progos gali nepasitaikyti. Manasis milijonas nepaimtas, jis čia pat, už sienų, ir bus atvežtas arba nuleistas malūnsparniu iš dangaus, ir kai tik išauš, jis pats sakys: ateik, Sauliau Pauliau, pasiimk mane!
       Patyli, galbūt gėrisi savo kliedesiais, o gal – pavargo nuo ilgos šnekos.
       – Kai tik mano kišenėje bus milijonas, žinosiu, ką su juo daryti. Tai gražiai pagyvenčiau ištrūkęs iš tos sumautos šalies, kaip koks bankininkas, prisirinkęs milijonų. Norėtum, kad iškviesčiau?
       – Ką aš ten daryčiau? – juokiuosi prisiversdama. – Kur dukrą palikčiau?
       – Atvažiuotumėt abi, – vėl fantazuoja vis labiau užsidegdamas. Gal mane taip iškamavo prabėgusi naktis, kad jau viskas darosi vis tiek. Būtumėte viskuo aprūpintos, tu, jei norėtum, galėtum dirbti, o jei ne – gyventum savo malonumui, keliautum. Dukrai – garantuotas mokslas. Ne, negalvok, kad versčiau gyventi su manim – galėtum pati pasirinkti. Nors tu man patinki, – vėl nutyla, stengiasi tamsoje įžvelgti mano akis.
       – Jei pati turėčiau tiek daug pinigų, tau atiduočiau, – atsidūstu pavargusi nuo jo šnekų. – Kad tik tau pasisektų…
       – Man reikia milijono, ne mažiau!.. Milijonas – žodis, kuris skamba taip, kad visiems užtrenkia ausis, daugelis, jį išgirdę, užsimerkia iš pagarbos, iš baimės, nebemato, ko nereikia matyti. Sakyk – dešimt, šimtas tūkstančių – atrodysi kaip koks paprastas vagis, plėšikėlis, bet ištark – milijonas – oho ho! Tiesa, bankininkai, prisirinkę iš mulkių pinigų, išvažiuoja ne su vienu – su daug milijonų, bet man užtektų vieno. Aš ne gobšas, įsigyčiau krautuvėlę, kioską, degalinę ir gyvenčiau sau po palmėmis… Atrodyčiau paprastas žmogelis, bet kokią jėgą jausčiau savyje!
       – Neišmanau, kam šovei į laiškininkę, – noriu jį bent trumpam sugrąžinti į protą. – Ji milijonų nesinešioja.
       – Kiekvienas, kas imasi rimto reikalo, turi šiek tiek turėti pradžiai. Kad ir kruvinų, kam tai svarbu? Kai turėsi milijoną, užklosi ir tuos, kruvinus!
       – Ji nešiojo kitų, vargšų, kurie neturi už ką nusipirkti duonos, sumokėti už butą, pinigus. Ir pati vargšė, tokia kaip aš, kaip daugelis… Tai galėjai ne šauti į ją, bet tiesiai šviesiai pasakyti jiems: duokit milijoną – nešausiu!
       – Sutinku, mažyte, tai – mano klaida. Bet aš neketinau šauti, viskas atsitiko taip greitai, – ji nepaleido krepšio, rėkė, purškė dujas, o mano nervai – ne geležiniai, pirštas spustelėjo gaiduką, – turbūt kalbėdamas jis spusčioja pistoleto gaiduką, akylai seku jo ranką. – Ir man nebeliko kitos išeities, kaip pasiimti pinigus, vynioti kojas. Žmogus, sprunkantis su ginklu rankose, piktas, tą akimirką jis nieko negalvoja, gali nudėti kiekvieną – ir pirmą pasitaikiusį, ir tikrą motiną. Dabar, kai man tai sakai, suprantu: reikėjo tartis su ja gražiuoju – aš trinktelėsiu, bet neskaudžiai, pakentėk, trečdalį babkių tau atiduosiu… Būt sutikusi – prieš pinigus neatsispiria nė vienas. O dabar – pinigai čia, – jis tekšteli sau per šoną, – tik kas iš to, jie neveikia! Pinigai maži, ir, kaip sakydavo patėvis, man nepasisekė. Gamybos nuostoliai! Bet jei nebūčiau šovęs, ar su manim derėtųsi? O jei derasi, ir dar tokie tūzai, vadinasi, aš šio to vertas, stiprus. – Jis atsisuka į koridorių, grikšteli dantimis: – Ko jie neskambina? Jau prašvito – laikas!

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1