b_115_142_16777215_00_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_kasauskas.jpeg

       Jonavoje ginkluotas užpuolikas įsiveržė į butą, paėmė įkaite merginą. Pagrobėjas nukautas, įkaitė išvaduota. * Panevėžyje, darbo kabinete, nusikaltėlis įkaite paėmė tardytoją. Nusikaltėlis nukenksmintas, tardytoja išvaduota. * Klaipėdoje į ligoninę atvežtas sužeistas vyriškis operacinėje paėmė įkaite medicinos seserį grasindamas nužudyti ją ir nusižudyti pats. Pagrobėjas peršautas, moteris išlaisvinta. * Panevėžyje ginkluotas nusikaltėlis pagrobė moksleivį, užsidarė bute. Vaikas išvaduotas, pagrobėjas nukautas.

 

Iš laikraščių       

 

 
       Ilgainiui vaduojant įkaitus su pagrobėjais imta derėtis, atsirado derybų specialistų, susikūrė derybų menas. * Stokholme įkaitė ištekėjo už banko plėšiko, todėl pagrobėjo ir aukos suartėjimas vadinamas Stokholmo sindromu.

       Iš pokalbių su įkaitų vaduotojais  
     

 
       – PAULIAU, įsijunk telefoną! Pauliau, svarbus pokalbis!
       Metalinis su megafono traškesiais vyriškas balsas skverbiasi į ausis, grąžo smegenis, ir, norėdamas nuo jo pabėgti, turėtum kniaubtis į pagalvę, raustis į guolį, sulįsti į pačią žemę. Buvau trumpam prisnūdusi, o dabar nubusdama imu suvokti, kokios kvailystės gali ateiti į galvą, kai prigesus sąmonei ima maišytis tikri ir netikri dalykai: juk čia antras blokinio namo aukštas, į žemę neįsirausi – apačioje dar vienas butas, rūsiai. Vienintelė priebėga tėra guolis ir ši trumpa pusiau snaudulio akimirka. Ir ne tik iš jos – iš giliausių miego gelmių ištrauktų skardus metalinis balsas, išmestų į paviršių tartum skenduolį iš vandens. Suvoktum, jog viskas tebėra taip, kaip buvo prieš užsnūstant, o sugrįžti į sapno prieglobstį nebeįmanoma.
       Turbūt jau paryčiai – aš visada pabundu tokiu pačiu laiku. Pasuku akis į langą ir man iš tiesų pasirodo, jog begaliniai ilga žiemos naktis nebe tokia juoda: įžvelgiu nuogas medžių šakas, gatvės žibintų dulsvai apšviestą daugiaaukštį kaimyninį namą. Pro mano langus nieko daugiau nepamatysi nė dieną – nebent didėlesnį dangaus gabalą.
       Tačiau – kame guliu? Ne miegamajame, ne savo namuose? Svetainėje, ant sofutės, ant kurios miega Deima. Kol buvo maža, ji gulėdavo kartu su manim, bet pasitaikydavo, kad ir ūgtelėjusi – ar sušalusi, ar iš įpratimo – vis dar atšlepsėdavo po pusiaunakčio, įsmukdavo po antklode. Dabar ji senokai jau miega atskirai, ir naktį eidama pro jos guolį aš pati stabteliu, pasiklausau jos alsavimo, įkvepiu šilumos ir pataisau nuslinkusį apklotą.
       „Bet kurgi Deima?“ – nusmelkia išgąstis, ir aš išsiblaivau.
       Patyliukais atsikvepiu ir, sulaikiusi kvėpavimą, klausausi. Ar vėl nepasigirs tas metalinis vyriškas balsas? Jis skardėjo vakar nuo priešpiečių iki vėlyvo vakaro, o paskutinį kartą megafonas trakštelėjo vėlai, jau naktį – tartum kažkas dar ketino prabilti, bet nebesiryžo, tiktai sukrenkštė, susipynė keletas lyg tarp savęs nesutariančių balsų ir išsijungė. Iki pat šiol visur – ir mano bute, ir už jo sienų, ir visame mieste – tebeviešpatauja gūdi visuotinio įmygio tyla, o balsas tikriausiai pasivaideno.
       Kaip galėčiau sužinoti, kiek dabar laiko? Jei naktis būtų giedra, paryčiais imtų mėlti langai, už miesto nusidriektų žaros ir prašvistų dar gerokai prieš saulėtekį. Dabar – žiemos pradžia, Adventas, saulė pateka vėlai. Bet jau seniai dieną saulės, o naktį – mėnulio ir žvaigždžių nebematyti, sutemus – dangus juodas, tartum vienu purvynu pavirtusi žemė, o išaušus ir jo tartum nebėra – tiktai vientisa, pilka, be prošvaistės, tankiai smulkiais lašeliukais dulksnojanti prieblanda, niūksanti ant stogų, medžių, grindinio. Diena nuo nakties skiriasi tik tiek, kad viena pilka, murzina ir trumpa, o kita, užslinkusi anksti, trunka ilgai ir, rodos, niekaip negali pasibaigti.
       Naujo mūsų prekybos centro aikštėje šviesos negęsta visą naktį. Už plačių tvieskiančių langų akį veria spalvingomis pakuotėmis prekių prikrautos lentynos, tačiau ir tarp jų, ir prie prekystalių, ir prie kasų nė gyvos dvasios kaip kokioje turtingoje, visokių gėrybių kupinoje, bet mirusioje karalystėje. Tartum nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro ten nebūtų su vežimėliais, su krepšeliais slankiojančių žmonių, išvargusių, tačiau šypseną išspaudžiančių uniformuotų pardavėjų, kasininkių, prekių tvarkytojų ir valytojų, raumeningų, juodai kaip duobkasiai vilkinčių apsauginių. Iš gatvės viduje viskas matyti kaip akvariume, tačiau pats, apakintas skaisčios šviesos, neką tepamatysi už langų – tiktai ateinančius ir išeinančius, tarsi akimirkai iš pilkos prieblandos ar juodų sutemų išnyrančius ir vėl jose išnykstančius žmones, automobilius, nutolstančias raudonas jų švieseles.
       Kartą tokią pat ūkanotą kaip ir visos dieną, gal – vakarą, dėliodama į lentynas duoną pajutau pro langą į mane smingantį žvilgsnį. Atsigręžiau ir už stiklo išvydau sulinkusią, lyg ką pažįstamą primenančią figūrą. Krautuvės lango šviesoje žvilgėjo žmogaus akys ir tartum kažin ko ieškojo prekybos salėje. Kiekvieną akimirką jos galėjo susidurti su manosiomis, galbūt žmogus mane jau ir pastebėjo ir, kaip man atrodė, ėmė vieptis, bet aš atsitokėjau ir akimoju pasislėpiau už lentynos. Ilgokai stebėjau vyriškį, mano akimis – valkatą, kokių daug slankioja apie kiekvieną parduotuvę, tačiau širdis ėmė smarkiai daužytis. Kai pagaliau jis pranyko, dar ilgai žvelgiau į lauką tarsi jo bijodama, o gal – norėdama vėl išvysti. Tačiau plūdo nesibaigiantis praeivių, iš matymo pažįstamų mūsų miesto žmonių, srautas, šmėsčiojo automobiliai. Žmogystos, ką tik norėjusios, kaip man atrodė, pamatyti mane, nebebuvo. Galimas daiktas, apsipažinau, juk dabar tiek daug valkatų ir benamių, ir jie visi tokie panašūs, tačiau širdis nenustojo trankytis, o rankos – virpėti. Man vis nėjo iš galvos smigus – bet gal man tik taip atrodė? – jo akių spindėjimas ir gailus, tarsi atsiprašantis šypsnys lūpose.
       Nuo to karto prabėgo kelios savaitės, bet aš vis dairydavausi į stiklines besivarstančias krautuvės duris, į langus, sakytum, trokščiau vėl išvysti andai iš gatvės dėbsojusią žmogystą. Kam? – klausdavau save. Kad pati, pasižiūrėjusi į ją, įsitikinčiau, ar tai tas pats, ar kitas žmogus? Na, kas iš to, kad pažinčiau, kad įsitikinčiau – tas ar ne? Kad iš pasenusio, sunykusio veido, iš sučiurusių drabužių, atstumiančios išvaizdos patirčiau, įsitikinčiau, jog jis nusmuko suvisai? O gal dar ne, gal jis toks pat kaip ir daugelis paprastų žmonių, tik man pasirodė kaip koks smulkiųjų prašantis nelaimėlis? Ir ko pagaliau man bijoti, jei ne tik į mane pažvelgtų, bet ir pristotų, – nesunkiai atsikratyčiau. Juk dar tada, kai tebeslankiojo mūsų mieste, eidavau ir praeidavau pro jį kaip pro svetimą. Jei ir užkliudydavau akimis, nebeklausdavau savęs, ar su juo tikrai gyvenau, ar jis – mano vienturtės dukros tėvas? Būgštauti nebūdavo dėl ko: jis nesikabindavo, nesiplūsdavo kaip kiti, panašūs į jį, neprašydavo smulkių, priešingai, – išvydęs mane, pats išdidžiai nusisukdavo. Tačiau aš vis dėlto spėdavau pajusti sutrikusį, gailaujantį ir baikštų jo žvilgsnį ir žinodavau, kad jį tvilko gėda ir jis iš tikrųjų manęs bijo. Ir juo atrodydavau gražesnė, – tuo metu ėmiau iš tikrųjų atsigauti, gražiau rengtis, šypsotis, – juo labiau buvau jam nebepasiekiama, kėliau baimę.
       Laimei, to – gal kito, tik panašaus į jį? – žmogaus daugiau nebemačiau: galbūt jis man pasirodė ar pasivaideno? Kita vertus, jei ir slankiotų, tai už storų krautuvės stiklų aš kaip ir vaizdas pro apšviestą langą jam būčiau nepasiekiama, – apsauga čia valkatų ne tik neįleidžia, bet ir jie patys nedrįsta eiti.
       Tamsoje apsipranta akys, o į svetainę smelkiasi ir dulsva gatvės žibintų šviesa, ir galiu atpažinti savus, vis labiau ryškėjančius daiktus: stalelį, fotelį, prie lango – vazonus su gėlėm, pasienyje – Deimos pianiną, ant sienos – vos įžiūrimą paveikslą. Bet kažin ko dar trūksta, kambarys atrodo ištuštėjęs. Netyčia krusteliu, subraška sofos spyruoklės – ir tuo pat metu sugirgžda netoliese riogsantis fotelis. Pamatau jame susigūžusį žmogų. Apmirštu, laukiu, ką jis darys? Tačiau ir jis, krustelėjęs, sustingsta. Nubudo ir vėl užmigo? O gal jo ir nėra, tik man pasivaideno? Kaip ir balsas iš lauko. Užsimerkiu. Gal ilgėliau palūkėjus ir paskui atmerkus akis jo nebebus? Aš nežinau, iš tikrųjų apsimetu, kad nežinau, kas šis fotelyje susigūžęs padaras, – ar žmogus, ar sapno šmėkla, bet suvokiu, jog vyras. Iš ko? Iš sunkaus kūno, kuriam pajudėjus, subraškėjo fotelis? Iš dumsančio stambaus silueto? Gal dar iš dvelksmo? Jau seniai mano namuose nebėra vyriško kvapo ir jei netikėtai atsirastų, sukeltų nuostabą, net baimę.
       Sėdinčiojo ranka šmėsteli prieš akis, pasiekia stalelį, ant kurio stovi radijo imtuvas. Trakšteli jungiklis. Ačiū Dievui, išgirsiu, kiek laiko. Jei diktorius ir nepraneš, suvoksiu iš transliuojamų žinių, muzikos. Tarsi nuo to, kuri dabar valanda, priklausytų ir kiti būsimi įvykiai, ir visas mano likimas. Galbūt tada pajėgsiu ir prabilti – dabar man atrodo, kad mano lūpos užklijuotos lipnia juostele, – ir ko nors paklausiu jo paties, ir tuomet – vis dar tebegyva menkutė viltis! – paaiškės, kad jis – ne vakarykštis įsibrovėlis. Ne jis!
       Iš radijo imtuvo išsilieja skaidri, iškilminga kaip bažnyčioje muzika. Jos fone pasigirsta jaunas, laibas, tarsi medumi pateptas vyriškas balsas. Kunigas. Skaito pirmosios Advento savaitės Evangeliją. Visai taip pat kaip ir jaunasis mūsų Džiugų parapinės bažnyčios kunigėlis. Tokių jaunučių, romiais, nuolankiais balseliais skaitančių Šventąjį Raštą, sakančių pamokslus, giedančių kunigėlių dabar daug, jie visi kalba panašiai, tartum gailiai virkaudami.

       Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus iki pat dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimo metu. Tuomet iš dviejų, kartu esančių laukuose, vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.

       Tačiau kunigas ničnieko apie mane nežino, jis ten, toli, šneka sau, o aš – čia, klausausi, galvoju – irgi sau. Tokios pranašystės skelbiamos kiekvieną rytą, jos man atrodo kaip pasakos – ir ne tik per radiją, bet ir bažnyčioje, kur nueinu per didžiąsias šventes. Bet per jas bažnyčia prisigrūdusi žmonių, netelpa viduje, daugelis, kaip ir aš, stoviniuoja šventoriuje, ir pamokslo beveik negirdžiu, jei išgirstu, neką tesuprantu, nebent sakytojas užsimintų apie tai, kas dedasi mūsų dienomis. Aš galvoju apie kažin ką kitą, prisimenu, ypač – savo pačios gyvenimą, kuris man tokiomis akimirkomis atrodo keistas, nesuprantamas, tvarkomas ne mano pačios, bet kitų nežinomų jėgų. Ir darosi graudu, kad viskas man klostosi taip netikusiai, kad kiti žmonės už mane laimingesni, o aš savąjį gyvenimą turiu slėpti nuo visų kaip kokį blogą darbą, nuodėmę. Pasitaiko, užsižiopsau, ir kai aplinkiniai ką nors daro – klaupiasi, atsistoja, žegnojasi, kartoja maldos žodžius, – atsigostu ir viską kaip ir jie darau paskubom.
       Kai vienas kunigėlis perskaito Šventojo Rašto ištrauką, kitas, matyt, vyresnis, nebe tokiu nuolankiu, bet tvirtu balsu ima jį aiškinti. Kaip ir kiekvieną kartą prisimenu, kad tai, kas rašoma Šventajame Rašte, dėjosi ne mūsų laikais, bet labai seniai, ir visai ne čia. Ten, kur prieš kelerius metus iš mūsų miesto išvažiavo paskutinė žydų šeima, ir mes likome visai be žydų. Ir gyvename čia, po sava padange, turime būti kantrūs, melstis, laukti, kol kada nors išsipildys Šventojo Rašto žodžiai. Galbūt jie ir pildosi, tik mes nežinome. Bet dar dažniau daugelis jų pasiklauso, tiktai nepaiso. Nebent prisimena ištiktas kokios didelės bėdos, nelaimės kaip ir aš dabar, ir tada juos prisitaiko sau pačiam. Taigi dabar jie ir man kažin ką sako, – ar pranašauja, ar įspėja, tačiau taip neaiškiai, miglotai, kad aš neišmanau, ką daryti, ko laukti, o paprašyti, kad juos išaiškintų, nėra ko.
       Kai antras kunigas užbaigs pamokslą, žinau, prabils dar ir trečias. Kartais trečia – moteris. Taip ir yra. Bet ji nuklysta dar toliau – knygoje, kurios ištrauką skaito, tikėjimo dalykai dėstomi taip išmintingai, tokiais moksliškais žodžiais, kad aš visai nieko nesuprantu, todėl nesiklausau. Pagaliau skaitymai baigiasi, moteris atsisveikina, ir jie – visi trys – nutolsta į nesibaigiančios nakties tamsą, palikę mane vieną su savo rūpesčiu. Taigi jie ir kalbėjo visai ne apie mane ir ne apie mano įnamį – apie kažin kokius kitus, galbūt niekur nesančius žmones. Kad bent sykį gyvenime – ar kunigas, ar jo lūpomis pats Dievas – man aiškiai, be užuominų pasakytų, ką turiu daryti, ko nedaryti ir saugotis, kad viskas gerai baigtųsi. Ir kas galiausiai bus!

       Kaip jau pranešėme vakar, Džiugų mieste ginkluotas užpuolikas, susišaudęs su policija, įsiveržė į butą, įkaite paėmė moterį, gyvenančią su mokyklinio amžiaus dukra. Su pagrobėju, kuris norėjo išpirkos, buvo vedamos derybos. Namas apsuptas, naktis prabėgo ramiai. Policija neatskleidžia savo planų, bet, mūsų žiniomis, gali būti rengiamasi įkaitę išvaduoti.

Čia jūsų korespondentas Augustinas iš Džiugų.       

       Diktorius dar skelbia žinias, praneša praėjusios buvusios nakties ir šios dienos orus, bet „manasis“ gyventojas pykteli, išjungia radiją.

       – NIEKO NEMATYTI, – sakau jam, kai abu, stovėdami prie lango, apžvelgiame kiemą, tamsoje dūluojančius medžius, kaimyninį namą, tuščią žibintų apšviestą gatvę.
       Kad ir nepatikėjęs – nei mano žodžiais, nei savomis akimis, – atsitraukia, kaip skydu prisidengdamas manim. Gerokai nutolęs nuo lango, bakstelėdamas ginklu pastumia į priekį. Šitaip, įrėmęs į nugarą pistoletą, varinėdavo mane ir naktį, ir mes apgraibomis prislinkdavome tai prie langų, tai prie durų: jam vis rūpėdavo pasidairyti, pasiklausyti, kas dedasi laiptinėje, patikrinti užraktą.
       Kur varys dabar? Į virtuvę? Į tualetą? Gal – į miegamąjį, kur stovi tuščia nepaklota lova? Nebenoriu spėlioti, pavargau, kartais man viskas jau darosi vis tiek pat. Atrodo, kad ir jis pats nebežino, kur eiti – jam svarbu judėti, įtikinėti save, o gal ir mane, jog ieško kažin kokios išeities. Taip ir yra – pasisukioję tamsoje, pareiname į svetainę, vėl įsitaisome ten, kur praleidome naktį: aš susirangau ant sofos, jis susmenga į fotelį.
       Atrodo, kad imu bijoti ne tik jo, bet ir tų, kurie tūno lauke, tarsi jam gresiantis pavojus grėstų ir man. Atklysta tolimi, tarsi su šia akimirka nesusiję prisiminimai: tėvai išėję iš namų, aš maža, palikta namie su mažesniu broliuku. Jau vakaras, naktis, tėvai nepareina, brolis ima verkšlenti. Aš bijau, širstu ant tėvų, tarsi visai palikusių mus, bet žinau, kad turiu drąsinti kitą, mažesnį už save. Tai man visada pasisekdavo: jei ištikdavo kokia bėda, tapdavau stipresnė už bet kurį vyrą.
       Juo arčiau rytas, juo labiau kažin kas tartum jį verstų iš kampo į kampą siūti. Vėl stojasi, eina kažin kur. Kad ir neraginama, turiu eiti. Apgraibomis nuslenkame į koridorių, tamsoje jis užkliudo spintelę. Cinkteli pajudintas telefono aparatas.
       – Tu, bliacha! – nusikeikia.
       Mano ranka pati sugriebia jam už alkūnės – bijau, kad vėl ko neužkliudytų. Jis neištraukia, – gal nejunta manosios, o gal jam šitaip drąsiau. Ilgokai stovime vienas šalia kito nekvėpuodami, besidaužančiomis širdimis, klausydamiesi, ar kas nors, išgirdęs bruzdesį, neatsilieps, neišsiduos. Tačiau ir bute, ir už durų, laiptinėje, tylu. Tik kartais, sudrebėdamas visais viduriais, dūzgia senas šaldytuvas ir dar kažin kas – gal vandentiekio vamzdžiai, gal elektros skaitliukai – zvimbia ir gaudžia visame name.
       – Nieko nėra, – raminu save ir jį.
       Tie priprasti naktiniai namų garsai man suteikia ramybės. Ir smilkteli, kad ką tik per radiją išgirsta žinia – nesusipratimas. Ji visai ne apie šį, po mano namus tamsoje slankiojantį, su ginklu mane varinėjantį vyrą, ir ne apie mane, gyvenančią, kaip sakė korespondentas, su mokyklinio amžiaus dukra. Galbūt toks dalykas atsitiko kitur, ne pas mus, ne man? Argi tai, apie ką kasdien rašo laikraščiai, kalba radijas, rodo televizija, galėtų atsitikti ir man? Gal tas greta stovintis žmogus apsiriko, ne ten pataikė, gal jis tiesiog iškrėtė kokį nors pokštą?
       Bet vyras, tarsi norėdamas priminti save, ištraukia alkūnę ir prislopintu balsu taria:
       – Ir nebus, kol neprašvis. O tada tai…
       – Sauliau, gal viskas baigsis geruoju, – pavadinu jį vardu ir išsigąstu pati.
       – Kaip – geruoju? – atsisuka jis ir iš tamsos įtariai dėbso.
       – Na taip, – aiškinu jausdama į save įsmeigtas jo akis. – Be blogų pasekmių.
       – Kaip, sakyk?! – švokščia.
       Tačiau man atrodo, kad jo balse išgirdau menkutę, mano suteiktą viltį, o gal ir pagalbos prašymą.
       – Ak, juk niekados nėra taip, kad kaip nors nebūtų! – išsisuku.
       – Ne, tokie dalykai lengvai nesibaigia, – ištaria niūriai ir šiek tiek nusivylęs.
       Kilsteli ginklą, balsas sutvirtėja:
       – Tokie dalykai, Guste, – ir jis įsikalė mano vardą, – baigiasi arba – arba!..
       Ilgokai žvelgia į langą, tyli, kažką galvoja, kol atsisukęs paklausia:
       – Kodėl tu mane vadini Sauliumi?
       Aštrus jo žvilgsnis, jaučiu, įsminga į mane.
       – Turbūt apsirikau, – teisinuosi. – Pas mus, prekybos centre, yra apsauginis Saulius… Visos jį taip vadiname.
       – Sakiau aiškiai – aš Paulius. Ir jiems, ir tau!
       – Atsiprašau… Bet telefonu kalbėdama tave taip vadino motina! – išsprūsta man ir tučtuojau pasigailiu savo žodžių.
       – Taip vadino? – klausia kupinu nerimo, grėsmingu balsu: – Tikrai girdėjai?
       – Nežinau, – lemenu išsigandusi. – Gal man pasigirdo…
       – Sakyk aiškiai, nepudrink smegenų! – niršta.
       – Sumaišiau tave su anuo Saulium, netyčia išsprūdo…
       Jis ilgai ir niūriai tyli, jaučiu, kad galvoja apie pokalbį su motina, pavadinusia tikruoju vardu.
       – Tu ją pažinai? – klausia.
       – Tavo motiną? Kaip aš galiu ją pažinti?
       – Gal ji čia pas jus, mieste, gyvena?
       – Jei ir gyventų – nepažinčiau. O jei ir pažinčiau iš matymo, nežinočiau, kas ji, juk nežinau nė pavardės. – Ir vėl išsprūsta nereikalingi žodžiai: – Kaip ir tavo…
       – Nežinai mano pavardės? – perklausia lyg stebėdamasis.
       – Ne. Juk matau pirmą kartą gyvenime…
       – Pirmą, – šypteli karčiai. – Nori pasakyti, kad ir – paskutinį?
       – Nenoriu… Aš niekaip nenoriu. Baikime tą kalbą, daugiau nebegaliu!..
       Aš beveik šaukiu, bet jis manęs nebegirdi.
       – Vadinasi, jie mane jau apšvietė! – iškošia tyliai pro sukąstus dantis.

       NORS jau vakar turėjau įsikalti į galvą, koks svečias pas mane prisiglaudė, tačiau vis dar nenorėjau su tuo susitaikyti. Ir vis tebesukau galvą, kas jis yra iš tikrųjų. Kartais atrodydavo panašus į tą, kurio nuotrauką, išspausdintą laikraštyje, viena kitai rodė mūsų moterys, sakydamos: gražus vyras, tik gaila, plėšikas, gaudomas policijos. Menu, man tada ir dingtelėjo, kad galiu su juo susidurti pati, sakykime, vėlai iš darbo einančią užpultų arba – šitaip juk irgi dažnai pasitaiko – įsiveržtų į namus. Ar tik neišsipildė šioji nuojauta, apie kurią buvau užmiršusi, – kai tik jis paskambino į duris, įsileidau? Bet dar ir šitaip pagalvodavau: esu jį šiaip kažin kur, galbūt gatvėje, mačiusi, bet greičiausiai prekybos centre, į kurį užeina daugybė visokiausių žmonių – tiek iš mūsų miesto, tiek iš toliau. Ne kartą pasitaiko ir taip, kad trumpai pamatęs žmogų gerai jį įsidėmi ir jis tampa tau tarsi pažįstamas, net kyla noras sveikintis, nors nežinai, kas jis. Taigi kai pamačiau jį iš arti, išgirdau raiškų, labai vyrišką, tartum kažkada įstrigusį į atmintį balsą, jis ir išniro iš daugybės kitų – senų pažįstamų, pirkėjų, praeivių būrio. Galimas daiktas, ir jis mane buvo įsidėmėjęs. Todėl ir paskambino. Ir daug nesvarstydama įsileidau.
       Beveik jo nebijojau – ir ne tik tada, kai su juo apsipratau, bet ir iš pat pradžių, kai mintyse tebekūriau užpuoliko – gal aprašyto laikraštyje, gal įsivaizduoto, su kuriuo, numaniau, kada nors galiu susidurti. Aš visada žinojau ir neklydau: man būtinai atsitiks tai, kas kitiems atsitinka retai arba juos visai aplenkia. Buvau įsitikinusi, kad jis nedarys man nieko blogo, net laukiau, kada suvisai aprims, prabils ir – šyptels, kaip šyptelima moteriai, namų, kuriuose svečiuojiesi, šeimininkei, arba kam nors silpnesniam, vaikui.
       Laikas, nors ir lėtai, vis dėlto slinko ir netruko prabėgti trumpa žiemos pradžios diena. Rodos, dar tik pietų metas, bet jau – ir popietė, o čia pat ir vakaras. Nors nejutau alkio, aš – ar iš įpročio, ar norėdama kuo nors užsiimti (įprasti ruošos darbai visada ir nuramina) – pasiūliau ,,svečiui“ užvalgyti. Jis sutiko. Atsisėdo virtuvėje ir iš rankos nepaleisdamas pistoleto, kita paėmė sumuštinį. Atsikando, tačiau kramtė lyg nenorėdamas, lyg ne savais dantimis.
       – Sausa, – ištarė. – Gal turi ko nors išgerti, mažyte?
       Ir tada – kaip ir tikėjausi – jis pirmutinį sykį ne piktai, o beveik draugiškai pažvelgė man į akis, ir nuo to žvilgsnio, ypač nuo ištarto malonaus žodelio man visai išgaravo baimė, pasidarė šilta – tartum būtų palytėjusi stipri, bet meili vyriška ranka. Visada, kai koks nors netgi mažai pažįstamas vyriškis parodo trupinėlį dėmesio, užkalbina ar pajuokauja, net jei – neįžūliai, neperžengdamas ribos – paliečia ranka, apkabina, aš jaučiuosi pamaloninta, net ir būdama supykusi, nebesutvardau šypsenos, kuri, jaučiu, nušviečia paniurusį mano veidą.
       Prisiminiau sekcijoje nuo kadai užsilikusį butelį.
       – Ar tau patinka degtinė? – paklausė jis, kai pastačiau ant stalo.
       – Nelabai. Man geriau – vynas, bet užvis skaniausias – šampanas.
       – Tikiuosi, kad neįpylei ko, – pasakė ir akimis liepė pačiai pakelti stiklelį.
       Sriūbtelėjau gurkšnelį, jis irgi pakėlė savo stikliuką, bet tik suvilgė lūpas.
       – Žinai, kad ir man nelabai! – ištarė susiraukdamas. – O kai toks kaip dabar reikalas, visai neimu.
       Prisimerkė, jo akių vyzdžiai susitraukė, tapo aštrūs kaip smeigtukai. Ir pastatė stikliuką ant stalo.
       – Žinai ką, mažyte, paskambink jiems, kad atsiųstų ko geresnio!
       Pažvelgė į mane ir keistai, bauginamai šyptelėjo. Už plonų lūpų pasimatė reti smulkūs dantys, dėl to ir jo veidas atrodė pašaipus, piktas. Vėl pakartojo savo nepaprastą norą.
       Vypsojau praverta burna, ir jis iš tikrųjų pyktelėjo:
       – Skambink, jei sakau! Gal bijai?
       – Bijau, – prisipažinau.
       – Manęs ar – jų?
       – Visų…
       Jis paniekinamai šyptelėjo ir mostelėjo ginklu, kad eičiau prie telefono. Tarsi ne sava ranka pakėliau ragelį, surinkau jo diktuojamą numerį. Atsiliepė tas pats kaip ir pirma vyras. Jis, išgirdęs mano balsą, iš pradžių atrodė sunerimęs. Bet kai išklausė prašymo, tartum nusiramino ir paprašė luktelti.
       – Kokio gėrimo? – paklausė.
       – Konjako, – sufleravo Paulius.
       – Kokio?
       – Paties geriausio, – kėlė balsą ,,svečias“ , kuris, matyt, nė pats nežinojo, koks gėrimas geriausias. – Ir cigarečių.
       – Irgi – geriausių? – pajutau, kad vyras šyptelėjo.
       Ir – netrukus suskambėjo telefonas, vyras liepė pasiimti siuntinį iš balkono. Paulius, slėpdamasis už mano nugaros, grindų šepečiu įsitraukė į vidų plastikinį maišelį. Sugrįžome į virtuvę. Negalėjau nematyti, koks buvo patenkintas, kad šitaip pašokdino savo priešus. Atsisėdo ant taburetės, atplėšė cigarečių pakelį, užsirūkė. Ištiesė kojas per visą mažytę – „chruščiovinę“ – virtuvėlę, traukė cigaretę ir pūtė dūmus į lubas.
       – Tvarkelė, ar ne? – šelmiškai man mirktelėjo.
       Pritardama išspaudžiau šypsnį.
       – Tau keista, kad aš – ir ne rūkorius, – kalbėjo sukiodamas tarp pirštų cigaretę. – Bet jei tokie dideli viršininkai man atsiunčia, negaliu nepamėginti!..
       Pakui ilgai ir atidžiai apžiūrinėjo butelį, skaitė etiketę ir, pastatęs ant grindų, ištarė:
       – Aš ne toks kvailas, kad imčiau į burną jų gėrimo. Ir patys būtų lopai, jei neįpiltų migdomųjų… Geriau – visai nieko negerti. Sakyk, kuo tu vardu, mažyte, kaip reikiant ir nesusipažinome?
       – Gustė, – ištariau. – Augustė…
       – Gerk, mano vargšele! – ištarė meiliai, pripylė stikliuką mano degtinės ir žiūrėdamas į akis padavė.
       Staiga pajutau graudulį, besitvenkiančias ašaras. Dažnai, kai kas nors mane užjaučia, kai ištaria meilų žodį, susigraudinu iš tikrųjų, tarsi gavusi trupinėlį pelnyto, seniai laukiamo, bet vis nesulaukiamo atlygio. Tartum pažvelgiau į save pačią svetimomis – gal jo, o gal kažin kieno kito – akimis ir iš tiesų pamačiau, kokia esu vargšė: man ir taip visokio vargo per akis, o dabar šitokia bėda.
       – Išgerk, pasidarys geriau, – užjausdamas ragino manosios nelaimės kaltininkas.
       Užsimerkiau, išlenkiau stiklelį. Kai gėriau, jis įdėmiai stebėjo, o kai užspringau, ėmiau kosėti, padunkseno delnu į kuprą ir atlaidžiai šyptelėjo:
       – Na, mažyte, tu ir ne gėrovė!..
       – Ne, ne… – braukiau ašaras ir – prieš savo valią – kaltai šypsojausi.
       – Ne, sakau, man nelabai patinka degtinė, – ištarė ir patylėjęs prisiminė: – O pamėginau anksti, nuo mažens kvėpavau jos garais… Ir čifiras – nelabai, išgerdavau tik dėl kompanijos, ten tokie įstatymai, jei vaišina, vadinasi, priima, negalima atsisakyti. O kai darbas, – tardamas šį žodį, jis kreivai ir taip šaltai šyptelėjo, jog man šiurpas perėjo, – nė vienas šustriakas nedaro kaifo. Išgėręs šitokiu daikčiuku nepataikysi, – paglostė gulintį ant stalelio pistoletą. – Ranka turi nedrebėti, galva – šalta, kojos greitai vyniotis… Manai, kad man tikrai reikėjo gėrimo, rūkalų? Užėjo noras juos pašokdinti. Ir matei, kaip jie šoka pagal mano muziką!.. Priminiau pažeistas mano teises. O dabar, mažyte, užkimšk ir padėk butelį, kad pagundos nebebūtų. Kai pasimatysime kitą kartą, išgersime ne vodkės – šampano, saldaus vynelio. Aš irgi mėgstu juos labiau, ir dar – jei su panelėmis!
       Degtinė man trenkė į galvą, pasidarė karšta, sienos ėmė eiti ratu, o baimė suvisai pranyko. Girdėjau, kaip jis šnekėjo, bet supratau ne viską, tik klausiausi kimtelėjusio, kartais suplonėjančio – kaip moters ar vaiko – balso. Norėjau klausytis ir klausytis. Jis kumžlojo sumuštinį, panarinęs galvą rijo sausus kąsnius. Užsimiršau, įsidrąsinau ir beveik atvirai į jį žvilgčiojau: iš dailaus vyriško jo veido visai išnyko įniršis, nedidelėse po ryškiais antakiais akyse suspindėdavo šelmiški žiburėliai, ir man jis atrodė vis gražesnis, vis simpatiškesnis. Nusmelkė keista, panaši į pavydą pajauta: šitoks vyras tikrai patinka moterims. Sugavęs mano smalsų, vertinantį žvilgsnį, o gal perskaitęs slaptas mintis, jis pažvelgė į mane taip aštriai ir giliai, kad aš susigėdau, nuleidau akis. Paskui abu staiga nutilome ir tarsi ėmėme kažko laukti.

       – MENTAI nutilo, – jis pasidairė į langą.
       Tebesėdėjo virtuvėje ant taburetės vis tokia pat poza, tik pakrutindamas per visas grindis ištiestas kojas, vis dažniau užsidegdavo cigaretę ir nesurūkęs sulamdydavo. Ir vis žvalgėsi – tai į žemą besiniaukiančią padangę, kuri ėmė tamsėti (baigėsi trumpa, blausi diena, sėlino vakaras), tai į gatvę, kurioje stabteldavo panorėję į mūsų namą pasižiūrėti praeiviai, tai į tamsiame koridoriuje tylintį telefoną.
       Ir kai laukiamas, bet vis dėlto netikėtas skambutis sudraskė įtemptą tylą, aš išsigandau, o jis šastelėjo į koridorių, sugriebė ragelį. Tačiau atsiliepęs piktai susiraukė: skambino ne jam – man.
       – Sveika, Gustele, – Deimos klasės auklėtoja vadino vardu. – Mergaitė pas mane, nesirūpink, – pasakė mokytoja ir nutilo, matyt, ieškodama žodžių, kuriais galėtų su manim kalbėtis ir tokią akimirką paguosti. Galiausiai ištarė: – Šnekėk su ja pačia…
       Jis klausėsi mūsų kalbos prisikišęs, o kai baigiau, neleido padėti ragelio.
       – Pasakyk, – jei mentai neišpildys, ko aš prašau, arba jei ką iškrės, tu neliksi gyva! – sušvokštė į ausį.
       Nutilus mergaitės balsui, pasijutau tokia vieniša, pasmerkta, kad ašaros pačios veržėsi iš akių. Nebeturėjau daugiau nė kam skambinti ir nors ne šiandien tai sužinojau, tačiau tik dabar pajutau, kiek mažai teturiu artimų žmonių, – tik vienintelį savo vaiką, dėl jo – ne dėl savęs taip bijojau.
       Sugrįžome į svetainę, ir vėl tarsi pirmąsyk pamačiau priešais sėdintį vyrą, ant stalelio gulintį jo ginklą. Anoji apgaulė, kai jis virtuvėje man šyptelėjo ir pamalonino švelniais žodžiais, išsisklaidė – tamsėjančioje prieblandoje dūlavo visai svetimas, bauginantis žmogus, o aš pati buvau nuo jo priklausoma. Žmogus atrodė kažin kuo nepatenkintas, garsiai šnopavo. Laukė skambučio, bet persekiotojai jam neskambino, tarsi būtų užmiršę. Ar tiktai jie – tiek mano įnamis, tiek jo persekiotojai – nežaidžia vieni su kitais nervais: kas nebeištvers, paskambins pirmas? Anie buvo kantresni – ir Paulius vis labiau nervinosi. Jis dažnai pagriebdavo ginklą, paliesdavo jo gaiduką, vamzdį kartais nukreipdavo ir į mane, ir aš sustingdavau iš baimės, kad paspaus. Prisimindavau dukrą, išgirsdavau ploną jos balselį ir niršdavau – nebe ant jo, bet ant : jie pasislėpę žaidė savo žaidimus, o rizikuoti, kentėti turėjau aš.
       Kad jam nepatiko mano duktė, pajutau iš karto, tarsi būtų kokia nereikalinga liudytoja. Ir visada taip būdavo, – jei tik sušnekdavau su kokiu vyriškiu, ypač jei pati krisdavau į akį, jam nepatikdavo, net sukeldavo pyktį mano vaikas kaip koks nereikalingas prielipas.
       Galiausiai Paulius nebeištvėrė: žengė prie telefono, rodos, pats ketindamas skambinti, tačiau apsigalvojo, – ištraukė iš sienos kištuką ir nusviedė ant grindų. Tačiau jie išsyk pajuto, kad jis atsijungė, šūktelėjo per garsiakalbį prisijungti. Ir paskambino.
       – Klausau! – atsiliepė netvardydamas įniršio.
       Prasidėjo kaip ir dieną ilgas pokalbis: jie sakė, kad automobilis jau atvarytas, veža ir pinigus, ir prašė, kaip sutarta, iki vakaro man nieko nedaryti. Taip, dingtelėjo man, jie tikrai vilkina laiką, o gal ir patys nežino, kaip elgtis.
       – Baikite kabinti makaronus! – nutraukė jis šneką ir pagrasino: – Jau vakaras, greitai naktis. Aš ilgiau nelauksiu, – jei jūs man šitaip, tai ir aš jai…
       Ir tarsi parodydamas, kas man atsitiks, mostelėjo ginklu.
       – Tai imk mersą, – sakė jie. – Gausi ir valiutos…
       Paulius akimirką luktelėjo – matyt, susvyravo, paskui atsisukęs pažvelgė į langą ir atsakė:
       – Jau tamsu. Naktį iš jūsų neimsiu nei tačkos, nei faneros
       – Tai lauk iki ryto, kol prašvis. Bet būk kantrus, viską šaltai apgalvok, – sakė jie. Iki ryto! – mane apėmė siaubas. Turėsiu drebėti iki ryto!
       Jis tarsi abejodamas, netvirtai, bet sutiko ir staiga pakėlė kainą:
       – Ir ne dešimt gabalų, bet šimtą, poniali?
       – Šimtą tūkstančių? – perklausė.
       – Sakau žmoniškai!
       – Litais? – teiravosi tarsi šaipydamiesi persekiotojai.
       – Kokiais litais? – jis įniršo, rodės, nusikeiks, bet staiga nuleido balsą ir beveik visai ramiai pridūrė: – Žaliais!
       – Gerai, duosime, – sutiko anie.
       – Ir man reikia ne tačkos, bet malūnsparnio!
       Jie patylėjo ir, kiek palaukę, vėl derėjosi:
       – Bet tai keičia reikalą, turėsi palaukti.
       – Ir kad būtų Raudonojo kryžiaus ir Žmogaus teisių gynimo atstovai! – priminė.
       – Bus, Pauliau, bus, ramino jie. – Jie jau žino ir patys važiuoja.
       – Tebūnie, – ištarė pavargusiu balsu, bet staiga pakėlė ginklą ir grėsmingai perspėjo: – Tik jei ką ne taip darysite, išgirsite šūvį – pirmas jai į koją, o jums įspėjimas! Antras…
       – Nešaudyk, Pauliau, neapsunkink savo padėties, – įkalbinėjo anie. – Mes tau duosime viską, ką pažadėjome…
       Jis nutraukė pokalbį, piktai numetė ragelį. Pasvarstė, ištraukė ir laidą. Ir tarsi apsiramino, matyt, susitaikė, kad reikės laukti iki ryto.
       – Reikėjo imti mašiną, jei siūlė, – pasakiau atsargiai, kai susėdome svetainėje vienas prieš kitą.
       Aš netikėtai sau pačiai pasijutau tokia drąsi, jog nepabūgau imtis to – nebe jo vieno, bet mūsų abiejų – rūpesčio: padaryti viską, kad jis kuo greičiau išsinešdintų iš mano namų.
       – Nieko, jie man atvarys ir malūnsparnį, – atsakė piktai.
       – Ir dar pareikalavai tiek daug pinigų, – nesitraukiau.
       – Na faneros tai turi pridėti, – ginčijosi.
       – Dėl Dievo meilės, Pauliau, nebeprašyk nieko daugiau! Kam tu juos erzini?
       – Ne aš juos, jie mane erzina! – pareiškė išdidžiai.
       – Šimtas tūkstančių! – aikčiojau. – Nė sapne tiek nesapnavau.
       – Tai tu… Bet ne aš.
       – Ar tau – mažai?!
       Bet jis į mane kreivai pasižiūrėjo ir šyptelėjo, matyt, nusprendęs šneką paversti juokais:
       – Juk tu, mažyte, brangiai kainuoji!
       Ir, patvirtindamas savo žodžius, pakilojo pistoletą.
       Kambaryje tapo visai tamsu, bolavo tik priešais sėdinčiojo veidas, ant kelių laikomos rankos. Paulius, tarsi besitraukiantis į sutemas, atrodė nebe toks piktas ir grėsmingas, lyg ir nerealus. Dar kelios akimirkos, ir jo visai nebeliks, kaip ir , esančių už namo sienų. Pažvelgiau į ginklą, padėtą ant stalelio, ir man smilktelėjo: o jei pagriebčiau šį taip arti gulintį daiktą? Tačiau ką su juo daryčiau: juk ne tik nemokėčiau, bet ir negalėčiau šauti į žmogų. Išmesčiau lauk, jei spėčiau atidaryti balkono duris. Ko gero, nespėčiau, ir ši smilktelėjusi pavojinga mintis užgeso.
       Bet jis paėmė ginklą, patikrino šovinius, dar kažką padarė – turbūt užtaisė. Ir nebepaleido iš rankų. Vėl ėmė krutėti, rangytis ant fotelio, žvilgčioti į nušvitusius kaimyninio namo langus – ir kituose namuose, ir gatvėje įsižiebė žiburiai. Kai priėjo prie telefono, man apmirė širdis – sugalvojo naujų reikalavimų.
       Kai pasišviesdamas degtuku ėmė rinkti ilgą daugelio skaičių numerį, supratau – skambino į kitą miestą.
       – Sveikas, seni! – pasisveikino su kažkokiu savo draugininku. – Klauseisi šiandien radijo? Ne? Tai paklausyk, išgirsi, į kokią bėdą pakliuvau! Užspeitė mentai, nežinau, kaip išsikapanosiu. Negali nieko suveikti? Sakai, ir pats po dangčiu? Na, tvarkysiuos vienas. Ne, čia aš ne vienas, yra dar tokia…– jis pažvelgė į mane ir, tartum įvertindamas, nusijuokė: – Lygstuosi dėl jos, noriu babkių nurauti… Matysimės, klausykis radijo!
       Vėl ir vėl skambino – visiems draugams aiškino tą patį, gyrėsi šnekėjęs su pačiu ministru, užsimindavo apie pagalbą, tik niekas jos nežadėjo. Ir pats suprato, kad niekas nepagelbės, buvo svarbiau pasigirti, kad apie jį praneša radijas, kalbasi aukšti asmenys. O gal ir pasiguosti. Kai ištardavo kokį keiksmą ar man negirdėtą kalinių žodį, nukrėsdavo šiurpas, ir jei būčiau galėjusi, būčiau neleidusi kalbėtis, atskyrusi nuo žmonių.
       Galiausiai, kai jau apskambino visiems savo draugams, o gal ir nusibodo visiems pasakoti tą patį, jis mane dar labiau nustebino. Staiga kažin ką prisiminė, vėl pakėlė ragelį. Atsiliepė moteriškas balsas.
       – Sveika, mažyte! – pasisveikino apsimestinai linksmu balsu. – Ar girdėjai per radiją naujieną? Girdėjai. Ir iš karto supratai, kad apie mane? Ką pasakysi – na vsiu respubliku, bliamba! Ot, bajeris, mergyte… Nebijok, bus gerai, greitai susitiksime… Mentai čia stovi, šūdą mala, bet su jais tariamės… Nežinau, gal susitarsime ryt, o gal dar šiandien. Kai iš čia nusitrinsiu, pasišnekėsime. Šįkart bus kitaip nei visada, mažyte, atčiuošiu su juodu mersu, bus daug babkių. Klausykis radijo, atia!..
       Baigęs kalbėtis, stumtelėjo mane į saloną. Tartum nieko nebematė – sėdėjo ir pats sau šypsojosi. Tylėjau. Jis turėjo išgirsti ir pajusti, koks piktas tas mano tylėjimas. Šit jis šnekasi su kažin kokia, atsiprašant, savo kekše, giriasi, maivosi kaip koks pajacas. Ir vadina ją, kaip ir mane, mažyte. O aš iš tikrųjų tesu jo belaisvė, kuria prisidengia ir kurią grasina nušauti. Ir šią akimirką, kai man parūpo, kaip ne tik pačiai išsigelbėti, bet ir jį apsaugoti nuo kvailysčių, jis begėdiškai mano akyse darkosi su savo merga ne tik nejausdamas dėkingumo, bet laikydamas mane pašluoste kojoms nusivalyti.