Populiariai apibrėžiant, realizmas yra tikrovės atkūrimas. Kalbant apie realizmą paprastai turimas omenyje tikrovės vaizdavimas XIX a. literatūroje: neretai pasakoma, jog realizmas – tai XIX a. vidurio ir pabaigos literatūros ir meno kryptis, grindžiama tikrovės imitavimo principu.

       Tačiau svarstytini ne tik XIX a. realizmo reiškiniai, bet ištisa realizmo paradigma: literatūrinio mąstymo principas, nusidriekęs per visą Vakarų literatūros istoriją. Giliamintėje Ericho Auerbacho studijoje „Mimezis. Tikrovės atvaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje“ (1946) realistinis braižas aptariamas nuo Senojo Testamento ir Homero epo laikų. E. Auerbacho tyrinėjimai suponuoja išvadą, jog imituoti tikrovę – tai ne kopijuoti, o aiškinti. Panaši Michaelio Riffaterre'io formuluotė: tikrovės atvaizdavimas yra jos reikšmės atskleidimas. Tad realistinis romanas (meninė tikrovė) yra susijęs su referentine (nurodomąja) tikrove, nes siekia interpretuoti pastarosios esmę: realistai meninę vaizduotę sieja su tikrovės stebėjimu ir stengiasi, kad meninė vaizduotė būtų tikrovei adekvati. Apžvelgiant literatūrinę realizmo paradigmą akivaizdu, jog esama kuo įvairiausių tikrovės atvaizdavimo (t. y. interpretavimo, reikšmės atskleidimo) versijų.

       XIX a. vidurio ir pabaigos literatūroje itin ryškus realizmo paradigmos intensyvumas. Realizmas, kaip antrosios XIX a. pusės literatūrinė konvencija, ypatingas ne tuo, kad siekia atvaizduoti tikrovę, adekvačiai interpretuoti jos esmę (tuo jis nesiskiria nuo realistinių tendencijų bet kurio kito laikotarpio mene), o tuo, kad į pirmąjį planą iškelia klausimą, kokia sudėtinga ir nelengvai suvokiama yra realybė. Tokią XIX a. realizmo koncepciją suponuoja M. Riffaterre'io¹ ir kiti tyrinėjimai, ją savo straipsniuose ir paskaitose yra įžvalgiai formulavusi ir plėtojusi prof. Birutė Ciplijauskaitė². Realistiniame XIX a. tekste matyti intensyvus tikrovės, kaip apgaulingos, keliasluoksnės, suvokimas. Kraštutinis tikrovės neapčiuopiamumo akcentavimas vestų prie postmodernios prielaidos, jog objektyvi tikrovė apskritai neegzistuoja, ir tai vienas iš galimų atsakymų į šią filosofinę problemą. Realistinis mąstymas turi savą atsakymą: pagrįstas kitokiomis pamatinėmis filosofinėmis prielaidomis, jis neabejoja tikrovės buvimu. Ši literatūros kryptis pasižymi intensyvia pačios problemos refleksija: tikrovė suvokiama pirmiausia kaip užduotis, kaip keblus klausimas, į jį atkreipiant skaitytojo dėmesį. Žvilgtelėkime šiuo aspektu į didžiųjų XIX a. realistų kūrybą.

       Rašytojai realistai atkreipia skaitytojo dėmesį į tai, kad tikrovė turi fasadą ir gelmę, kad ji vienaip atrodo ar yra įsivaizduojama, o ką kita slepia gilesniame lygmenyje. Honoré de Balzaco romanų paviršius – tai ypatingas visuomenės papročių vaizdo spalvingumas; tačiau pamatinis rašytojo tikslas susijęs su pastanga atskleisti giliąsias tų papročių (socialinių normų) priežastis, rodyti visuomenės minčių tikrovę. Kaip teigia „Tėvo Gorijo“ („Le Père Goriot“, 1834) pasakotojas, svarbiau rodyti ne „tuščias kaukoles“, o „išsekusias širdis“.

       Kiekvienas realizmo autorius kuria vis kitokį tikrovės modelį. Net jei į ją žvelgiama panašiu aspektu, literatūriškai ji atvaizduojama vis kitaip. Pavyzdžiui, visuomenėje galiojančios teisinės sistemos neatitikimo teisingumui problemą „Tėvo Gorijo“ autorius komentuoja nusikaltėlio Votreno (Vautrin) balsu: šis kritikuoja teisinę sistemą, kuri baudžianti, jei pavogta nedaug, ir padedanti išgarsėti, jei pavogtas milijonas. Charlesas Dickensas „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ („Great Expectations“, 1860–1861) panašiai ironizuoja teisinės sistemos mechanizmą (Džegerso (Jaggers) manierų automatizmas, liudininkų samdymo motyvas...), bet didesnį dėmesį sutelkia ties teisingumo vidinėje personažo savivokoje klausimu. Fiodorą Dostojevskį („Nusikaltimas ir bausmė“, 1866) domina išimtinai asmeninė, psichologinė tikrovė, sąmonės erdvė, vidiniai teisingumo svarstymai. Theodoras Fontane vėlyvojo realizmo romane „Efė Brist“ („Effi Briest“, 1895) kvestionuoja visuomeninę kaltės sampratą, kritikuoja Prūsijos visuomenės susikurtą normų griežtumą, bet kritiką persmelkia rezignacinė nuotaika. Efė prieš mirtį teigia, jog nedidelis skirtumas, anksčiau ar vėliau pasitraukiama iš „gyvenimo puotos“, o implikuotasis autorius netiesiogiai klausia, ar išties esama kokio „didelio skirtumo“, kas gi esmingai svarbu.

       Realistai rašytojai ir tiki istorija, ir suvokia jos daugialypumą, neapčiuopiamumą. H. de Balzaco romanų įvadiniuose puslapiuose pateikiama trumpa istorijos santrauka: respublika, konsulatas, imperija ir t. t., susiejant kiekvieną laikotarpį su Prancūzijos provincijos ekonominiu vystymusi. „Eugenijos Grandė“ („Eugénie Grandet“, 1833) pasakotojas, aktualizuodamas senovės romėnų posakį Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nežinantys istorijos, visad esti vaikai“), priekaištauja visuomenei, kad toji užmirštanti istorijos pamokas. Ir vis dėlto H. de Balzaco pasakotojas atkreipia skaitytojo dėmesį į giliausių istorinių įvykių „nežymumą“, išsisklaidymą tarp visuomenės gyvenimo papročių, – kitaip tariant, pasimokyti iš istorijos esą labai sudėtinga. Anot Levo Tolstojaus visažinio pasakotojo, „tiesą papasakoti yra labai sunku“ („Karas ir taika“, 1867–1869). B. Ciplijauskaitės studijoje „Pastabos apie istorinį romaną“ atskleidžiamas atsitiktinumo vaidmuo XIX a. istoriniame romane; tyrėja analizuoja, kaip L. Tolstojaus romanui „Karas ir taika“ darė įtaką karo teorijos, teigiančios, jog „sprendimus dažnai padaro ne vyriausias štabas, o kareiviai, ir mūšio laimėjimas ar pralaimėjimas visų pirma priklauso nuo dvasios pakilimo ar nusiteikimo, kad viskas prarasta“³. E. Auerbachas realistinį istorijos atvaizdavimą yra apibendrinęs kaip problemą: anot jo, istorijoje esama prieštaringų tendencijų, ją neretai sudarą netvirti, nežymūs žmonių grupių veiksmai, ir tik labai retai susiklostanti lengviau apibūdinama situacija; lengviausiai istoriją apibūdiną tik propagandiniai lozungai – grubaus supaprastinimo rezultatas: juk dažnai tuos pačius lozungus vartojąs ir draugas, ir priešas⁴.

       Interpretuodami visuomenės gyvenimo dvilypumo vaizdus, realistai reflektuoja ribą tarp karjerizmo, veidmainystės, apkalbų „tikrovės“ ir žmoniškumo, gėrio tikrovės. Vienas socialinio elgesio kritikos aspektų – religinio gyvenimo kritika. H. de Balzacas, monarchijos šalininkas, smerkia prancūzų visuomenę dėl veidmainiško (tad vėlgi keliasluoksnio) religingumo: dėl revoliucinio abejingumo Dievui ir pinigų dievinimo. Romane „Eugenija Grandė“ funkcionuojanti visuomenė tikrovę apverčia aukštyn kojomis: ji kritiškai ne(pasi)tiki įvykiais, jausmais, žmonėmis (pasakotojas ironizuoja, jog tai ir reiškia „teisingai įvertinti dalykus“), tačiau įsiaistrina dėl menkos reikšmės sensacijų (žinia apie „kilnų“ tėvo Grandė nutarimą nemokamai gelbėti gerą vardą apskrieja miestelį per kelias minutes). Kolektyvo ir individo gyvenimą romanas traktuoja kaip krikščionybės tiesų parodiją: anot pasakotojo ironijos, visuomenės tikslas – „žemiškos prabangos ir tuščių malonumų rojus“, ir dėl šio „rojaus“ kūnas varginamas taip, kaip anksčiau – dėl amžinojo gyvenimo. Iškalbūs travestiniai autoriaus viražai: personažo kalambūras apie tai, jog palūkanų dėsnio autorius Jeremijas padėsiąs išvengti biblinio pranašo Jeremijo raudų, ironiška užuomina apie Eugenijos „lobį“ kaip biblinę „širdies vietą“ („Nuo tos nakties, kai ji atidavė savo lobį pusbroliui, ir jos širdis nusekė paskui lobį“⁵). Gustave'as Flaubert'as, romane „Ponia Bovari“ („Madamme Bovary“, 1857) parodijuodamas „egoistinio susijausminimo“ kupinus, neva „mistinius“ Emos Bovari (Emma Bovary) polėkius, netiesiogiai aiškinasi autentiško religingumo suvokimą. Ypač meistriška religinio gyvenimo sąmonės „dezinfekcija“ yra religingumas, įkūnytas Leopoldo Alaso-Clarino „Regentoje“ („La Regenta“, 1884–1885) Anos paveikslu. Ponios Bovari tikėjimo praktikavimas neturi beveik nieko tikro, o Anos – painus, dvilypis; autorius rodo ją skaitančią dvasinę lektūrą, patiriančią autentiškų išgyvenimų ir – prasilenkiančią su išpažinties tikrove: ironiškai komentuojama, jog Ana nė nenujautė patirianti ne mistinį polėkį, o juslinį poveikį (plg. baronienės Rainakienės išpažintį V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“).

       G. Flaubert'o romaną „Ponia Bovari“ galima skaityti kaip ištisinį tikrovės negatyvą. Ema nuolat prasilenkia su realybe: mene, religijoje, labdarybėje, meilėje. Skaitytojui rodomas šmėkliškas netikros meilės groteskas: ekipažas, „uždaras tarsi kapas ir sūpuojąs lyg laivas“, rieda miesto gatvėmis, ir miestiečiai jį mato tai išnykstantį, tai vėl pasirodantį, – lyg karietą vaiduoklę⁶. Šarlį (Charles) pasakotojas ironiškai apibūdina kaip nepriklausiusį tiems, „kurie visa priima taip, kaip yra“, ir taip užmena skirtį tarp „yra“ ir „priimama“ (t. y. suvokiama, interpretuojama). Iliuziniai Emos ir Šarlio siekimai yra ne vien materialistiniai, tačiau jie neprilygsta donkichotiškams, nes kupini egoizmo.

       G. Flaubert'as leidžia skaitytojui matyti visą personažo vaizdą: netiesioginė menamoji kalba atvaizduoja ir veikėjo mintis (antruoju, pasakotojo, balsu neretai ironizuojamas), ir išorinę būsenos raišką, pvz.: „Kaip galėjo ji (ji, kuri yra tokia protinga!) dar kartą suklysti? <...> Bovari alpstamai išbalo“⁷. Kartu atkreipiamas skaitytojo dėmesys į tai, jog kūrinio charakteriai vienaip atrodo, o kitokie yra. Pvz., viename paskutinių „Ponios Bovari“ skyrių matome vaistininko tarną, kuo nuoširdžiausiai raudantį naktį prie Emos kapo, ir zakristijoną, kuriam tuomet „paaiškėja“, kas vagia jo bulves. H. de Balzaco charakteriai taip pat vienaip atrodo, o kitokie yra dėl veidmainystės (tėvo Gorijo mikčiojimas); Ch. Dickenso – dėl to, kad autorius akcentuoja jų pastangą taikytis prie visuomeninių aplinkybių (Džegersas reikalauja iš Vemiko (Wemmick) mechaniško elgesio įstaigoje), L. Alaso-Clarino – dėl žmogaus prigimties dvilypumo (Ana – ir dvasinga, ir juslinga).

       Romanų situacijos taip pat dvilypės, galinčios apgaulingai atrodyti, būti klaidingai vertinamos. Ryškus pavyzdys – Ch. Dickenso „Didieji lūkesčiai“: niūri Estelos (Estella) situacija tampa visiška priešingybe idealizuojančioje Pipo vaizduotėje. Daugiasluoksnė tikrovė kiekvienam personažui gali reikšti pirmiausia vis ką kita. Antai G. Flaubert'o Ema prastai skambina „senu instrumentu blerbiančiomis stygomis“, o kitame kaimo gale „vienplaukis teismo antstolio raštininkas, įsispyręs į šliures, tarnybiniu raštu nešinas, sustodavo pasiklausyti“⁸ (beje, dėmesingumas reginio perspektyvai – apskritai svarbus „Ponios Bovari“ komponavimo principas). Marcelis Proustas romane „Svano pusėje“ („Du coté de chez Swann“, 1913) impresionistiškai kuria panašaus įspūdžio vaizdą ir komentuoja tikrovės daugialypumą: „Dažnai gražiausioji mums išlikusi kurio nors kūrinio vizija esti ta, kuri po neįgudusiais pirštais kadaise aidėjo iš suklerusio pianino“⁹. Realistinės tradicijos romano spektakliškumą galime interpretuoti kaip savotišką metanaratyvinį komentarą: autorius rodo, kaip tikrovė „išrandama“, kokia sceniška ji gali būti, kaip lengva su jos tiesa prasilenkti.

       Įspėdami dėl vaizduotės ir tikrovės neatitikimo, realistai neretai naudoja intertekstualumo principus. Metanaratyvinė intertekstualumo funkcija yra užsiminti apie tai, kad autorius pats irgi kuria literatūrą, o ne bando kopijuoti tikrovę. Panaši tikrovės problemos akcentavimo forma – iškalbos apgaulingumo rodymas. Realistams būdinga „suvedžiojimo žodžiu“ tema, savo ruožtu įgyja ir metanaratyvinio komentaro bruožų („suvedžiojimu žodžiu“ tema tampa užuomina apie sumaniai vartojamo žodžio galią)¹⁰.

       Išryškindami tikrovės keliasluoksniškumą ir apgaulingumą, rašytojai realistai provokavo gyvenamojo meto skaitytojus deautomatizuoti aplinkos suvokimą; tokį dialogą reinterpretuoja šiuolaikinis skaitytojas. Pasakotojo, romano charakterių, įvairių interpretacinių bendruomenių požiūriai sudaro realistinio romano polifoniją. Polifoniškumas (Michailo Bachtino tyrinėta „dialektinė vaizduotė“) atitinka realistų siekimą kurti objektyvų tikrovės vaizdą: suponuojama mintis, jog jos neįmanoma susprausti į vieną kurį modelį, ją paaiškina įvairių perspektyvų susikirtimas.

       XIX a. realizmo kaip tikrovės sampratos suprobleminimo koncepcija yra svarbi tyrinėjant ir Žemaitės kūrybą. Katrės apibūdinimas Vingių dialoguose – tai ne tik Katrės charakterio kūrimo forma (pateikiant personažės negatyvią charakteristiką), bet ir metanaratyvinis autorės komentaras apie žodžio tikrovės apgaulingumą. Žodžio tikrovė kelia abejonių ir apsakyme „Sučiuptas velnias“ (suvedžiojimo žodžiu tema). Pamėkliškas Bronislovo motinos portretas apsakyme „Atžala“ efektingai komentuoja paviršiaus ir gelmės santykį: „Netolimais pakromyje stovėjo moteriškė – ne moteriškė, šmėkla – ne šmėkla, ilga, liesa, išblyškusi, akys įdubusios, žandai išsikalinėję, visa panašesnė į mirusią nekaip į gyvą, o apsidariusi bajoriškai; rūbai juodi, krominiai, dar prie to šilkais apsiūti, gerai jau nurudavę; nors alkūnės žioravo prablindusios ir padelkos buvo apskidusios, vienok apsiūtas gedulių lankas rodė poniškumą...“¹¹ Autorė portretą kuria iš lenkiško šlėktiškumo pretenzijų ir jas ironizuojančio, į groteską krypstančio pasakotojos balso; toks portreto kūrimo būdas vėlgi atkreipia skaitytojo dėmesį į atrodymo, išvaizdos, išorės apgaulingumą, teatriškumą. Tikrovės, kaip sudėtingos, apgaulingos, gelmę slepiančios, samprata skatina naujai interpretuoti tokius Žemaitės prozos aspektus kaip nuomonių, – įvairių „teisybių“, – polifonijos formavimas ir tikros teisybės paieška. „Tada supratau, jog turi būti ir tikra teisybė“¹², – teigia Žemaitės pasakotoja apsakyme „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi“. Apsakyme „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“, kuriame skaitytojui rodomas nusikaltimo vaizdas, tikra teisybė neatitinka teisinės sistemos „teisybės“: užsimenama apie pastarosios korumpuotumą („Dilbai kaip širšūnai užniko lakstyti, globos ieškoti... <...> Po pusės metų Veronė be teismo, be jokio tardymo parėjo laisva“¹³). Veidmainiškas religinio gyvenimo keliasluoksniškumas akivaizdus apsakyme „Kunigo naudą velniai gaudo“. Žemaitė nekopijavo savo gyvenamojo meto realybės: išryškino, iškėlė į pirmąjį planą tuos daugialypės neliteratūrinės tikrovės aspektus, kuriuos atrinko kaip svarbius literatūriniam apmąstymui. Palyginimui prisiminkime Vaižgantą, kuris tą pačią kontekstinę Lietuvos kaimo tikrovę yra atvaizdavęs, – t. y. literatūriškai interpretavęs, – visiškai kitaip, išryškindamas ne ydą, o, plačiai cituotu rašytojo žodžiu tariant, „deimančiukus“.

       Tikrovės egzistavimu neabejojama, tačiau tikrovė suvokiama kaip problema. Manyčiau, tai bene įdomiausias XIX a. realistinių kūrinių aspektas.
 
       ¹ R i f f a t e r r e   M .  Text Production. – New York: Columbia University Press, 1983.
       ² C i p l i j a u s k a i t ė  B .  Literatūros eskizai. – Vilnius–Kaunas: LKMA, 1992.
       ³ C i p l i j a u s k a i t ė  B .  Min. veik. – P. 215–216.
       ⁴ A u e r b a c h  E .   Mimezis. Tikrovės atvaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 26.
       ⁵ B a l z a c  H   d e .  Eugenija Grandė. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. – P. 128, 157.
       ⁶ F l a u b e r t  G .   Ponia Bovari. – Vilnius: Onė, 1993. – P. 278.
       ⁷ F l a u b e r t  G .   Ten pat. – P. 210.
       ⁸ F l a u b e r t  G .   Ten pat. – P. 51.
       ⁹ P r o u s t  M .   Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 210.
       ¹⁰ C h a m b e r s  R .  Story and Situation. Narrative Seduction and the Power of Fiction. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1984.
       ¹¹ Ž e m a i t ė .   Raštai. – T. 1. – Vilnius: Žara, 1995. – P. 59.
       ¹² Ž e m a i t ė .   Ten pat. – P. 48.
       ¹³ Ž e m a i t ė .   Ten pat. – P. 268.