A n t a n u i K a l a n a v i č i u i – 6 0
Tai va, Antanai, prigyvenom ir Tavo antrą rimtą jubiliejų. Gaila, žinoma, kad kaip ir ankstesnį – penkiasdešimtmetį – be Tavęs. Todėl ne švęsim, o tik minėsim. Įsivaizduoju, kaip būtumei sėdėjęs kokiame nors savo pagerbime – orus ir neabejotinai patenkintas (pripažinimo labai norėjai, tik mažai Tau jo teko gyvam), kaip būtumei skaitęs eilėraščius tuo savo gūdžiu – kaip iš bačkos – balsu, kaip būtumei apsidžiaugęs, jei tame pagerbime pirmoje eilėje sėdėtų Tavo sūnus su savo atžalėle (taigi Tavo vaikaičiu ar dukraite, gerai nebežinau, kas tavo Saugirdui gimė). Na, šito džiaugsmo, sakykim, ne per daug tenusipelnei, nes Tavo sūnų – ir labai rūpestingai – užaugino kitas žmogus, o Tu buvai sutikęs, kad Tavo vaikas turėtų kitą pavardę. Atgavai jį jau užaugintą, kaip dovaną. Atsiprašau, nedera Tau prikaišioti jubiliejaus proga, daugiau to nedarysiu.
Šešiasdešimt metų, o Tu likai nepražilęs ir nepraplikęs, ir kai mintimis atsigręžiu į Tave, matau vis tokį patį. Per mūsų pažinties trisdešimt su trupučiu metų beveik nepasikeitei – truputį pagilėjo kelios raukšlės, ir tiek. Kadangi Tavęs šiame pasaulyje nebesutiksiu, matyti Tave galiu visur, kur tik teko būti kartu.
Pirmiausia, žinoma, Universitete – antai per stojamuosius egzaminus prašmėžuoji pro Filologų berželį savo garsiosiomis baltomis vilnonėmis mamos megztomis kojinėmis, o mergaitės kužda: „Tai tas poetas, rašinį parašęs eilėmis“. Aure studentų bendrabučio kambaryje skaitai ir skaitai savo eilėraščius, nors kai kas jau norėtų užsiimti kuo kitu, sakykim, vėlu, merginos jau norėtų miego, bet kaip Tave sustabdyti? Nelabai paisei aplinkinių, dažniausiai būdavai nugrimzdęs į tą savo vidinį pasaulį, kuriame gyveno eilėraščiai – daugybė gyvų, ryškių vaizdinių, daugybė visiškai niekam net negirdėtų žodžių jiems nusakyti…
Ir, suprantama, Tau buvo visiškai neįdomu kalti visiems privalomas TSKP suvažiavimų datas ir pasakoti apie didelius komunistų partijos nuveiktus žygius. Tuo labiau, kad Tavo sieloje skambėjo partizanų dainos, kad žinojai apie pokarį Lietuvoje kur kas daugiau, negu aš, tremtinių vaikas (man tėvai beveik nieko šiom temom nepasakodavo). Universitete išsilaikei neilgai, Pedagoginiame institute turėjai daugiau Tau prijaučiančių dėstytojų, pavyko baigti, rodos, dar porą kursų, bet po trečio vis tiek buvai pašalintas.
Tačiau Tavo eilėraščiai buvo spausdinami, ypač „Lietuvos pionieriuje“ eilėraščiai vaikams – gražūs, vaizdingi. Ir kitoje spaudoje jų būdavo, ir literatūros renginiuose, poezijos skaitymuose kurį laiką dar girdėdavom Tavo balsą. Ir staiga – jau gyreisi, kad va gavai avansą, tuoj išeis Tavo knyga – tyla. Kodėl – iki šiol gerai nežinau. Versijų girdėjau visokių, bet neketinu kartoti. Ten, kur esi dabar, tikriausiai viską žinai, kai susitiksim ant debesų, gal papasakosi...
Vedei buvusią bendrakursę, su kuria mudvi nuomodavom kambariukus Užupyje, Žvėryne, Giedraičių gatvėje. Visur ten Tavo buvota, sėdėta, gerta kava, skaityta eilėraščiai, ginčytasi (daugiausia su manim, – mano bičiulė, o Tavo vienintelė mylimoji buvo kur kas geresnė diplomatė negu aš ir suprato, kad su Tavim neverta ginčytis). Užsisėdėdavai iki vėlumos, kartais tekdavo pakloti Tau šiokį tokį patalą ant grindų mūsų kambariuke. Po vedybų išsikėlėte į Kauną. Ten gimė sūnus, bandei dirbti šen ir ten, niekur nepritapai. Šeima iširo.
Grįžai į Dzūkiją, į savo Nedzingę, į savo „vienkiemio tylą“. Eilėraščiai buvo rašomi toliau, vis brandesni ir originalesni. Beveik nespausdinami. Dirbai visokius darbus, daugiausia melioracijoje, matyt, ten ir pakenkei savo širdžiai: fiziniai krūviai prisidėjo prie dvasinių išgyvenimų – vienišumo, atskirties, nepritapimo, nesaugumo, galų gale ir materialinio skurdo. Nes tas infarktas, kurs Tave išplėšė iš mūsų regimojo pasaulio, pasirodo, buvo trečias.
O mes gyvenom kiekvienas savo gyvenimą, daugelis – anaiptol ne rožėmis klotą. Kas iš to, kad iš mūsų kurso net keli – Onė Baliukonytė (dabar – Baliukonė), Petras Dirgėla, Viktoras Brazauskas ir aš – buvome išleidę po vieną ar kelias knygas. Visi turėjom savo rūpesčių, apie Tave nebuvo kaip nė prisiminti – žinojom, ten toli, kažkur Dzūkijoje esi, rašai. Kartais šmėsteldavo spaudoje kokia publikacija. Aš apie Tave rimčiau susimąsčiau tik per Atgimimą ir prikalbėjau Tavo buvusią žmoną kartu nuvykti į Nedzingę (aš nebuvau ten buvusi).
Ir štai gražiausias prisiminimas apie Tave gimtinės fone. Buvo puiki vasaros diena, mėlynas dangus vos padailintas debesiukais, pušynai, mažiukė vargana trobelė, nedidukė žvali Tavo Motinytė, trypinėjanti aplink, susirūpinusi, kuo čia mus pavaišinus, net keli šunėkai prie būdų ir viščiukėliai, visur bėginėjantys. Kelelis per mišką pro penkiakamienį keružį ąžuolą – iki ežero. Daug visokios kalbos. Politika besidomįs (nuolat klauseisi radijo), besidžiaugiąs Sąjūdžiu ir kad vėl pas mus spausdinami garsūs išeivijos poetai (apie juos žinojai ir anksčiau). Ir, žinoma, poezija. Eilėraščių gausybė susikaupusi. Paėmiau pluoštą, nuvežiau į Vilnių, po didokos publikacijos „Proskynos“ almanache Tau teko nemažas honoraras – pirmas po ilgos pertraukos. Tavo sudarytą eilėraščių vaikams knygelę bandžiau įpiršti „Vyturiui“, deja, sulaukiau tik atsirašinėjimo.
Nebesusitikau Tavęs – važinėjau į Armėniją, nusiaubtą baisaus žemės drebėjimo, rinkau ir vežiau patrankomis apšaudomais keliais labdarą į kasdien bombarduojamą, sugriautą, bet atkakliai kovojantį Kalnų Karabachą. Iš ten, vargais negalais prisiskambinusi į Vilnių dukroms, išgirdau tą žinią, – kad esu kviečiama į Tavo laidotuves. Nebuvo įmanoma, nenuvykau. Vėliau sužinojau, kad Tavo sesuo, brolis ir buvusi žmona (Tavo Motinėlė mirė anksčiau) pasirūpino gražiai palaidoti, viskas buvę kaip dera.
Į pirmąsias metines nuvažiavau. Tavo kapą begloboją ne tik giminės, bet ir Nedzingės žmonės, ypač – mokytojos ir mokiniai. Dar kelis kartus aplankiau tą smėlio kalnelį. Ten jau yra išmoningai išdrožtas kryžius, rūpestingų rankų prižiūrimos sunkiai smėlyne prigyjančios gėlelės žydi. Nedzingės mokyklos muziejėlyje Tu turi savo kampelį, ten esi svarbiausia garsenybė. Mokinukai nagrinėja sudėtingus Tavo eilėraščius ir rašo rašinius – ne tik Nedzingėje ir Varėnoje, visoje Lietuvoje.
Pagaliau buvo išleista storoka Tavo kūrybos knyga, ten įdėta šiek tiek laiškų ir prisiminimų. Tavo kūrybai skirta nemaža vietos lietuvių literatūros istorijoje, literatūros vadovėliuose ir chrestomatijose, esama ir bakalaurų bei magistrų darbų, gal jau ir disertacijų. Manau, Tau tai turėtų patikti. Bent anksčiau tai būtų labai rūpėję. Dabar, kai esi niekur – ir visur, gal kitaip atrodo.
Kai paskutinį kartą per Antanines lankiau Tavo kapą su Varėnos literatais ir Nedzingės mokytojom, visai virš mūsų galvų ilgai kažką mums pasakojo čiauškutis paukščiukas, čiulbėjo nenutildamas, kol tik ten buvom. O virš Tavo sodybos, kurią varėniškiai ir nedzingiškiai visaip stengiasi išsaugoti, suko ir suko ratus Tavo apdainuotasis raibas vanagaitis. Kažkaip tai susiję su Tavimi, ar ne? Netikiu, kad visiškai nutoltum nuo savo Nedzingės. O ir mums esi išliekantis, nes kaipgi užmirši tokį vienintelį, tokį ypatingą, visiškai – Poetą.