N i j o l ė  R a i ž y t ė  gimė 1958 m. Prienų rajone. 1976 m. baigė Stakliškių vidurinę mokyklą, 1983 m. – Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinį fakultetą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Prozininkė išleido du novelių rinkinius: ,,Pakvaišėliai“ (1997), ,,Nuodėmių pirkėja“ (2002), romaną ,,Moterys ir sraigės“ (2003). Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2004 m. Gyvena Kaune, dirba muziejininke Maironio lietuvių literatūros muziejuje.


       Gal jai čia nepatinka, gal ją čia kažkas gąsdina, kad veide – nė lašelio džiaugsmo, pamanė vyras, kai žmona, pastačiusi lagaminą viduryje kambario, priėjo prie pliko, užuolaidomis dar neapkarstyto lango ir susimąsčiusi nužvelgė sodą: netvarkingą, apleistą, priaugusį piktžolių. Norėjo jos kažko paklausti, bet pagalvojęs, kad dabar tam netinkamas metas, išėjo į lauką padėti vyrams. Samdyti darbininkai, baigę iš sunkvežimio iškraustyti baldus, jau nešė knygas. Jų buvo tiek daug, kad vienas iš darbininkų neištvėręs nusistebėjo: ,,Dar nemačiau, kad žmonės turėtų tiek knygų. Ir kam jų tiek?“ Prašnekusysis buvo mažas, kresnas, pliktelėjęs, didelėmis kroviko rankomis, kurios, atrodė, visada ieškojo, ką čia pakėlus, stumtelėjus ar pastačius. Veidas – be inteligentams būdingos kaukės, atviras, nuoširdus. Kroviko partneris, – atvirkščiai, – buvo aukštas, liesas, šiek tiek panašus į rašytoją Balį Sruogą, ką tik grįžusį iš koncentracijos stovyklos. Sovietmečiu jis dirbo televizorių gamykloje, vėliau, gamyklai bankrutavus ir ją uždarius, pradėjo verstis atsitiktiniais nekvalifikuotais darbais. Jis dažnai, nervingai maigydamas cigaretę rūkė ir jautriai reaguodavo į jam pasakytas, nors ir menkas, nevertas dėmesio pastabas. Karlsonas ir Kalinys – tokias pravardes tiktų jiems suteikti. Kalinys, pamanęs, jog pastabą apie knygas mažasis Karlsonas adresuoja ir jam (namuose jis taip pat turėjo nemažą biblioteką), įgėlė: ,,Tu kaip tas policininkas iš vieno anekdoto; bendradarbiai svarstė, ką kolegai padovanojus gimtadienio proga. Kai vienas pasiūlė išrinkti įdomią knygą, kitas užprotestavo: ,,Baikit, vieną jis jau turi!“ Geraširdis Karlsonas neužpyko, atvirkščiai, net pradėjo garsiai krizenti.

       Namas, kurį išsinuomojo sutuoktiniai, buvo mažytis, žiemą apšildomas senoviška mūrine krosnimi, be karšto vandens ir vonios, iš pradžių tai labai nepatiko Nonai; vėliau nurijusi karčią nepasitenkinimo piliulę (Dieve, aš juk laukiuosi, kur skalbsiu drabužius? Kur maudysiu vaiką?), aprimo manydama: pati kalta, nereikėjo rietis su tėvais, nereikėjo jų erzinti; būčiau dabar sėdėjusi savo kambaryje kaip karalienė; valgis, pagamintas mamos, garuoja ant stalo, karštas vanduo, nors ir taupomas, visada panosėje – kiek nori pliuškenkis, vyk į šalį nuovargį, širdgėlą, skalbk, plauk. Tačiau prisiminusi, kaip Edvardas sunkiai gavo darbą, ramino save: nors ir skurdokai, bet gyvensime savarankiškai, nuo niekieno malonės nepriklausomi; mums jau beveik po trisdešimt, o dar niekada neturėjome savo lizdo. Nežinia kodėl, bet širdį vis tiek užgulė sunkumas, kurį sunku būtų paaiškinti žodžiais. Nerimas kilo tikrai ne dėl buitinių nepatogumų. Tai dėl ko? Nejaugi dėl tos kaimynės, kuri ją, vos išlipusią iš automobilio, pervėrė labai keistu ilgu žvilgsniu; atrodė, kad ta smalsi moteris nori išskrosti ją, pažinti, o gal net ir pavogti jos sielą. Didelės akys skleidė liūdesį, o iš rusvo gymio veido ir lieso kūno sklido, atrodė, niekada nenuslopinamas geismas. Moters tėvas tikriausiai buvo koks nors afrikietis, o motina – baltoji, pamanė Nona. Ta moteris jai išsyk nepatiko, net sukėlė nesuprantamą baimę; labiausiai jaudinosi dėl vaikelio, pagalvojo: ,,Šita ragana nekenčia vaikų ir norės pakenkti mano mažyliui“. Dėl Edvardo nesijaudino, tikėjo jo meile, be to, matė, kaimynė labiau susidomėjo Kaliniu, negu jos vyru: gašliu žvilgsniu glostė jo veidą, krūtinę, kojas, net grubiai jam šūktelėjo: ,,Ei, paskui užlėk pas mane, turėčiau darbelio!“

       Raudonplaukė prakalbo su akcentu, dėl to Nona nusprendė, jog kaimynė – atvykėlė iš kitos šalies. Vėliau paklausinėjusi gatvelės žmonių Nona sužinojo, jog čia ta keista moteris gyvena tik porą metų. Iš kur ta Roza atsikraustė, niekas nenutuokė, ji pati mažai apie save pasakojo, mažai su kuo bendravo, tačiau per dvejus metus šalia esančiuose namuose nutiko keistų dalykų: kažkur prapuolė dviaukščiame gyvenęs gražus jaunuolis, o namelyje, kurį Nona su vyru dabar išsinuomojo, vis keitėsi ir keitėsi žmonės; nepabuvę nė pusmečio, staiga išsikraustydavo; anksčiau nuomininkai išgyvendavo mažiausiai po penkerius, dešimt ir daugiau metų.

       Vos spėjus jiems įsikurti, Roza apsilankė jų namuose: šniukštinėdama, uostinėdama, visaip smalsaudama, ji skverbėsi į jų gyvenimą taip, kaip į kempinę sunkiasi lengva vandens srovė.

       Net nepasiteiravusi, ar galima rūkyti, išsitraukė iš plataus sijono kišenės didžiulę riestą pypkę ir, prikimšusi į ją kažkokių žolių, užtraukė dūmą. Po kambarį pasklido aštrus kvapas. Nona nė nepajuto, kaip jai viską išsipasakojo: apie savo menkai apmokamą, tačiau daug kruopštumo reikalaujantį restauratorės darbą Dailės muziejuje, apie pažintį su vyru, drauges, pomėgius; pavyzdžiui, vienas jos keistesnių hobių – domėjimasis numizmatika ir senų monetų rinkimas.

       – O ką gi jūs veikiate per dienų dienas? Iš ko gyvenate? – įsidrąsinusi paklausė Nona. – Viena, be vyro, kaip pragyvenate, kaip išlaikote namus?

       Moteris šyptelėjo ir kiek patylėjusi tarė:

       – Manau, kad aš uždirbu daugiau negu tu, sėdėdama nuo ryto ligi vakaro kažkokiame muziejuje. Tiesa, dabar tau atostogos... O aš – burtininkė. Buriu kortomis, iš rankos, na domiuosi chiromantija, jeigu žinai, ką tai reiškia. Taigi turiu savo firmelę, kuri klesti geriau, negu kokia nors brangakmenių parduotuvė; šiais laikais žmonės neturi už ką pirkti aukso, tačiau norėdami sužinoti savo likimą negaili burtininkei paskutinio lito.

       Nona suvirpėjo iš siaubo. Ji visada bijojo žmonių, turinčių trečiąsias akis, kiaurai matančių, žinančių, kokius žodžius tu tuoj ištarsi, numanančių, kas tau nutiks rytoj, poryt, po metų ar dešimties. Ji labai norėjo ką nors sužinoti apie savo ateitį, tačiau bijojo išgirsti, kad nieko gero ji negali tikėtis. Kadangi ji neprašė, Roza ir nepasisiūlė burti.

       Ji niekada nelįsdavo į kitų žmonių pasaulį, jeigu šie to nepageidaudavo, nes žinojo, kad tai – pavojinga; jeigu žmogus nori ramybės, jis ją gins bet kokiomis priemonėmis, gali gauti per snapą taip, kad ilgai neatsigausi. Taip pat ji žinojo, kad kai kurie žmonės turi didesnių galių negu ji, tačiau jų neišnaudoja, jas išjudina tik tada, kai koks nors įžūlėlis ar ligonis staiga ima ir peržengia ribą, per daug priartėja, ima smalsauti arba staiga jam kyla beprotiška mintis, tarkim, perstumdyti baldus pasirinktos aukos kambaryje. Gavęs per snapą, visiems guodžiasi, vaidina nelaimingą net nesusimąstydamas, kodėl taip nutiko. Tai žinodama, Roza vengė būti įkyri, nors, deja, kartais to neišvengdavo – ji juk iš to gyveno! Kai pakviestas Kalinys jos namelyje sutaisė šviestuvą, Roza, užuot ištraukusi iš stalčiaus keletą litų, koketiškai šypsodamasi ir žiūrėdama meistrui į akis tarė: ,,Galiu veltui pasakyti, kas pono laukia ateityje...“ Kalinys, atrodė, nė kiek nenustebo, nes ta jį pasikvietusi moteris iš pat pradžių jam pasirodė gerokai kvaištelėjusi, tai yra skyrėsi nuo jo pažįstamų dorovingų namų šeimininkių, pavyzdingų žmonų ir davatkų. Žiūrėdamas į ją, net suabejojo savo regėjimu, o jis, beje, vis dar buvo nepriekaištingas, tiesiog idealus; kai laikė vairuotojo egzaminus ir tikrinosi, gydytoja nusistebėjo: ,,Ooo! Tiek metų, o akys – kaip erelio!“ Vieną akimirką Rozos veidas buvo vienoks: nuoširdus, atviras kaip nesubrendusios paauglės, šviesus, o kitą – kitoks: pajuodęs kaip naktis, pilnas pavydo ir pykčio. Ši moteris jam kėlė baimę, tačiau kurstė ir smalsumą, todėl Luidžis (toks buvo tikrasis Kalinio vardas; jo motina, anglų kalbos mokytoja, buvo nutautėjusi, todėl ir davė nelietuvišką vardą, dėl kurio jis ne sykį turėjo keblumų) vis dėlto neatmetė Rozos pasiūlymo. Švelniai laikydama delną (tai kažkodėl jį išsyk sujaudino), moteris šnibždėjo: ,,...Gyvenimo linija... o... ilgai ilgai gyvensite... Meilė... taip taip... turėsite daug moterų, tačiau tik viena bus įstrigusi į širdį kaip rakštis...“ Jis beveik nepamena, kas nutiko, prisimena tik smilkalų kvapą, nuo kurio apsvaigo galva, o kambarys ėmė suktis ratu, rūgštų karšto vyno skonį (jis dar nebuvo gėręs tokio vyno), suprakaitavusius pakinklius ir tarytum vaivorykštė besimainančias Rozos akis; jos tai užsiliepsnodavo kaip ugnis, tai vėl užgesdavo, pavirsdavo melsvo ledo luiteliais; todėl jis taip ir nesuprato, kokios gi spalvos Rozos akys: žalsvos, melsvos, rudos ar juodos. Paskui jis negalėjo gyventi be Rozos. Ta moteris kažką man padarė, kartais mąstydavo jis, kažką, ko aš nepamenu ir nesuprantu. Dieną vaikščiodavo apdujęs, dirbdavo atbulomis rankomis, o vakarop skubėdavo pas ją, savąją Rozą. Netrukus Luidžį paliko žmona, nutolo ir pradėjo niekinti jau seniai suaugę ir savo šeimas sukūrę vaikai. Ar Luidžis buvo laimingas? Tikriausiai. Dabar darė tai, ko troško jis, o ne jo žmona, vaikai, giminaičiai ar draugai. Pats labai stebėjosi, kad taip elgiasi, retkarčiais suabejodamas savo realumu. Karlsonas, matydamas pradėjusį skęsti savo draugą, kalbėjo: ,,Mesk tą bobą, kam ji tau? Ar nematai, kuo tu pavirtai, paprasčiausiu prastos bobšės vergu. Būtų bent Kleopatra. O ji – tik paprasta, nežinia iš kur atsibasčiusi žydelka. Man nuoširdžiai gaila tavęs. Vakar buvau sutikęs tavo žmoną, sakė, Luidžiui pasimaišė protas, sakė, kad gal ir atleistų, žinoma, jeigu visiems laikams mestum Rozą“. Deja, Luidžis Rozos nepaliko ir pas žmoną negrįžo.

       Nona, pastebėjusi, jog jų baldus ir knygas parvežęs vyras kas vakarą užsuka į kaimynės namelį, kraipė galvą. Na ir greitai, manė, apvyniojo vargšelį aplink pirštą. Tačiau Nonai buvo ramiau, nes dabar Roza rečiau užsukdavo pas ją. Jai tik nedavė ramybės Rozos žodžiai, pasakyti vieną vakarą. ,,Saugok savo kūdikį, – pasakė nei iš šio, nei iš to. – Saugok savo vaiką ir save.“ Kai Nona apie tai pasakė Edvardui, šis nenustebo. ,,Kas čia keisto? Manau, kiekviena normali moteris taip pasakytų. Tai paprasčiausi mandagumo žodžiai. Šiomis dienomis pasidarei labai jautri, tikriausiai blogai miegi. Rytoj pat nueik pas gydytoją.“

       Roza jautė ir savo regėjimuose matė, kad Nonos kūdikiui gresia pavojus, tačiau nežinojo, kaip jai padėti. Nenorėdama gąsdinti rečiau ją aplankydavo, o jeigu netyčia susitikdavo gatvelėje ar prie upės, kur abi dažnai išeidavo pasivaikščioti, pasveikindavo ją šypsena ir keliais švelniais žodžiais. Pagaliau Nona liovėsi jos bijojusi ir nusprendė, kad Roza – savotiška, tačiau puiki ir niekam bloga nelinkinti moteris. Nona nė neįtarė, kad kaimynė, norėdama jai padėti, sudegino ne vieną krūvą žvakių prašydama gerųjų dvasių vargšei moteriai padėti, tačiau kortos vis tiek rodė baisius mirties ženklus. Todėl, kai vieną dieną išgirdo, jog Nonai gimė negyvas kūdikis, o ji pati vos išsikapstė iš mirties nagų, visai nenustebo, jos veide nesuvirpėjo nė vienas raumuo. Tačiau ši žinia ją vis tiek sukrėtė. Dar labiau ją skaudino liguisti Nonos priekaištai: ,,Aš žinau, tu norėjai, kad jis numirtų, tu neši blogį, nešdinkis iš čia, nešdinkis!“ Atrodė, visas pasaulis nusiteikė prieš Rozą, kaip ir tada, prieš trejus metus, Gruzijos kalnuose. Kaimelio moterys, ieškodamos kaltininko dėl šauniausio apylinkės vyro žūties, pasirinko ją – keistą paslaptingą atvykėlę, vos neužmėtė jos akmenimis. Jeigu nebūtų užšokusi ant padūkusio ristūno nugaros ir pasprukusi, jau seniai jos kaulus būtų išnešioję kalnų maitvanagiai. Supratusi, kad ir čia, Lietuvoje, aplinkiniai jos nemėgsta, nusprendė ir vėl persikelti gyventi kitur. Toks jau mano gyvenimas, atsidususi pamanė, amžinos klajoklės. Roza nė pati nežinojo, kiek pakeitė šalių, miestų ir kaimų – niekada jų neskaičiavo ir niekada nė prie vienos vietovės neprisirišo. Išmokdavo naujų kalbų, tačiau greitai jas pamiršdavo, sutikdavo puikių vyrų, tačiau neašarodavo su jais išsiskirdama. Roza mokėjo tai, kas sunkiausiai sekasi sėsliems žmonėms, – atsisveikinti. Manote, Rozai neskaudėdavo širdies, manote, ji buvo nudrėbta iš kitokio molio? Ne! Per kiekvieną išsiskyrimą su brangiu žmogumi jos širdis raudodavo, o siela apmirdavo. Bet tai trukdavo tik kelias akimirkas, greitai ši moteris vėl tapdavo kieta uola, milijonus metų stūksančiu akmeniniu luitu. Su Luidžiu, kuris nuskaidrino jos gyvenimą tylioje miesto pakraščio gatvelėje prie upės, Roza nusprendė atsisveikinti ypatingai, taip, kad jis dar ilgai jos nepamirštų. Žvaigždėtą rugpjūčio naktį Roza nusivedė Luidžį prie upės ir laikydama jo delną savoje rankoje kalbėjo: ,,Mėnulis skęsta aksominėje upėje, o auksu tviskančios žvaigždės tik šypsosi žiūrėdamos į jo kančias. Žvaigždės, šios mažos sagos iš mano išeiginės suknelės, tokios įkaitusios, kad supleškintų viską, ant ko nukristų: triukšmingus didmiesčius, apsnūdusius kaimelius, didingus kalnus, slėpiningus miškus, neaprėpiamus klonius ir net gilius vandenynus. Viena žvaigždė, nepaliaujamai tviskanti tavo akyse, man šnibžda, kad greitai tapsi laimingu vyru...“ Luidžis paklausė: ,,Kodėl taip graudžiai šneki? Aš ir dabar laimingas. Laimingas, nes esu su tavimi“. Roza, ištraukusi delną iš jo rankos, įbrido į mėlyną upę ir kalbėjo: ,,Būsi tikrai laimingas tik tada, kai sugrįši pas savo mylimąją, apie kurią man daug kartų pasakojai“. Luidžis pašoko kaip bitės įgeltas. ,,Aš negrįšiu! – šaukė. – Aš nė nežinau, kur ta moteris gyvena. Tą mergaitę palikau seniai ir nieko apie ją nežinau. Dabar ji tikriausiai jau susenusi, stora ir apsikrovusi vaikais. Kam ji man, jeigu turiu tave?“

       Roza nusišypsojo. ,,Nepurkštauk, – perspėjo, – tai tavo likimas, tai tavo fatališkas likimas, nuo kurio nepabėgsi Aš – ne tavo mylimoji, esu tik moteris, parodžiusi, kuriuo gyvenimo keliu tau reikia eiti.“

       Tačiau šie Rozos žodžiai Luidžio nenuramino. Žiūrėdamas į jos auksinį siluetą tamsios upė fone mąstė: ,,Ir kam man reikėjo išsiplepėti apie tą jaunystės laikų meilę, kas man atrišo liežuvį, kas privertė išlieti per visą gyvenimą susikaupusią širdgėlą? Jeigu Roza nieko nebūtų žinojusi apie paliktą mergaitę, dabar ir neskatintų pas ją sugrįžti. Mečiau ją, nes buvau plikas kaip tilvikas, o ji – taip pat vargšelė be skatiko. Kaip tyčia dar pasitaikė pinigais aptekusio turtuolio dukra; aistringai mane įsimylėjusi sakė: ,,Jeigu mane paliksi, nušoksiu nuo tilto į upę...“ Tada dar tikėjau moterų sakomais žodžiais ir labai išsigandau. Žmona man buvo meili, lipšni, uošviai – dosnūs, gimę vaikučiai – sveiki ir linksmi, tad ar galėjau savo likimu skųstis? Žinoma, ne. Buvau laimingas ir greitai pamiršau tą vargšę mergaitę iš purvino mažo namelio, kur ji gyveno su trimis broliais ir našle ligota motina. Dabar jos jau tikriausiai nėra tarp gyvųjų, broliai sėkmingai vedę, o mano pirmoji meilė... Taip taip. Keista, bet aš ničnieko apie ją nežinau. Lig šiol mano gyvenimas buvo toks laimingas ir nerūpestingas, kad aš niekada rimtai apie ją nepagalvodavau, tiesa, kartais pasiilgdavau jos šviesių akių žvilgsnio, ilgų tankių plaukų, kvepiančių laukų žolynais ir gėlėmis. Rūpestinga, iš meilės man truputėlį kvaištelėjusi žmona, pati nieko apie tai nenutuokdama, trynė ir trynė mylimosios paveikslą iš mano atminties, kol galų gale jis iš viso nustojo egzistavęs. Gal kam nors ir juokingai atrodys, bet mergaitės veido bruožai vėl išryškėjo tada, kai uošviai nusigyveno, aš praradau darbą, o mano žmona tapo pikta bambekle. Prisipažinsiu, net ir tada aš niekada nesvajojau sugrįžti pas tą mergaitę, kuri gyveno varganoje lūšnelėje. Tad eik šalin, piktoji dvasia, eik šalin ir negundyk manęs! Maniau, kad tu nuoširdžiai mane myli, pasirodo, ne, pasirodo, klydau. Nori išmušti mano gyvenimą iš įprastų nusistovėjusių vėžių? Mano amžiuje ką nors keisti iš pagrindų – tolygu savižudybei…“

       Taip mąstydamas Luidžis vis tiek geidė Rozos, manė, kad ši moteris jį tik erzina. Įkaitęs ir įniršęs puolė prie auksinio moters silueto, tačiau užkliuvęs už akmens nespėjo jos apkabinti: kniūpsčias pliumptelėjo į upę, nė neišgirdo, kaip Roza, garsiai nusikvatojusi, nubėgo miesto link ir ištirpo mirguliuojančioje žibintų jūroje.

       Jis niekada nebesutiko Rozos. Paslaptinga moteris išsikraustė gyventi į kitą šalį.

       Nona, keistajai kaimynei išvykus, lengviau atsikvėpė. Po metų pagimdė sveiką dukrytę. Kolegės muziejininkės, atėjusios jos aplankyti, stebėjosi: ,,Kokia graži!.. Net maža graži... Kaip princesė... Gal tau padėjo kokia nors burtininkė? O gal vaiduokliai, apie kuriuos rinkai medžiagą ir užrašinėjai legendas? Atrodo, tavo dukra bus laiminga...“

       Luidžis, keletą mėnesių įnirtingai priešinęsis, pagaliau išvyko ieškoti savo jaunystės mylimosios. Deja, negaliu pasakyti, kad ją surado ir juodu ilgai ir laimingai gyveno. Ilgaplaukė gražuolė jau dešimt metų gyveno Niujorke ir retai su šeima sugrįždavo į gimtąją Lietuvą. Luidžis svarstė: ,,Kodėl ji su manimi taip pasielgė? Ta kvaištelėjusi Roza, dėl kurios pamečiau galvą, jos ieškoti ir dabar keliaučiau kad ir į pasaulio kraštą. Ji juk tikriausiai žinojo, kad ana mergaitė seniai mane pamiršo. O gal Roza – tik labai pavydi ir kerštinga moteris, sumaniusi rafinuotai man atkeršyti už tai, jog, būdamas su ja, kalbėjau apie kitą, tą, kuri iš tikrųjų visąlaik gyvena mano širdyje...“

       O Nona, augindama gražią mielą dukrytę, prisimindavo Rozą, pasibaigus pogimdyvinėms atostogoms nusprendė negrįžti į muziejų, o atidaryti savo būrimo saloną. Žinojo, kad ne viena jos kolegė muziejininkė sutrikus širdies reikalams ar ištikus kokiai nors nelaimei laksto pas burtininkes ir palieka ten joms vos ne pusę algos. Gal aš turiu net didesnių galių negu ta Roza, rimtai mąstė, gal man puikiai seksis... Svarbiausia, būsiu pati sau viršininkė, niekas nelips ant galvos. Ir pinigai, taip, ir pinigai – didesni.

       Kaip nusprendė, taip ir padarė. Po dvejų metų – per tą laiką išstudijavo daug rimtų psichologinių ir naivių burtų knygų – Nona įkūrė būrimo saloną ,,Roza“. Šiuo vardu jį pavadino anos buvusios kaimynės keistuolės garbei. Nonai puikiai sekasi – nei klientų, nei pinigų nestinga. Ateina ir viena kita muziejininkė.

       Turiu jos adresą. Jeigu kada nors kam nors būtinai prireiktų...