Nėra nieko neįdomiau, kaip per patį liepos karštymetį kurpti užvilkintą straipsnį apie literatūros įdomumą. Bemintis žvilgsnis į bejausmį monitoriaus ekraną. Bergždžios pastangos atsiginti nuo plūstančių banalybių. Išties prasta pradžia. Ir vis dėlto rizikuoji, nes rizikuoti – įdomu. Įdomu svaigi baigties nežinomybė, pavojingas žaidimas, turintis lygias galimybes baigtis tiek pergale, tiek gėdingu pralaimėjimu. Jei prisipažintum atviriau, vis tiek begėdiškai tikiesi sėkmės, vildamasis, jog ir kraštutiniais atvejais „tuštuma ar aukščiausia jėga siunčia angelą – ritmą ir kalbą“.
       Įdomumo dėlei priminkime lygiai prieš septynias dešimtis metų „Akademiko“ žurnale išspausdintą V. Mykolaičio-Putino straipsnį „Ar mūsų literatūra neįdomi?“ Tai poleminis atsakymas į snobišką priekaištą, esą lietuvių literatūra nepatraukli. Putinui rūpi nepatenkinama literatūros situacija, visuomenės kultūrinis abejingumas, jis kalba rašytojų, t. y. labiausiai suinteresuotųjų, vardu, neieškodamas pačios literatūros kalčių. Sunku būtų paneigti įžvalgųjį klasiką, teigiantį, kad „literatūroj pirmiausia svarbu ne vadinamas įdomumas, bet dvasinė, protinė bei dorovinė vertė turiny ir išreiškimo grožis formoj“, arba „juo turtingesnė žmogaus dvasia, juo daugiau įdomių dalykų ras jis gyvenime ir literatūroj“ (Mykolaitis-Putinas V., Raštai, t. 9, Vilnius, „Vaga“, 1999, p. 111). Šiuokart klausimą pasvarstykime ir kitų suinteresuotojų, ne tik rašytojų, akimis, neslėpdami, kad kai kuriems iš jų Putino nuostatos, būdamos perdėm teisingos, jau tuomet galėjo pasirodyti mažumėlę nuobodokos.
       Bet pirmiausia leiskime šia tema pasakyti nuomonę dabartiniams kūrėjams. Citata iš G. Grajausko „Naujausių laikų istorijos“:

       Nė velnio jums neįdomu, prakeikti bulvių augintojai ir burblentojai lituanai, jums „net ne nusispjaut, o tiesiai šviesiai pochui: ir kokia kalba kalbėti, ir kokioj šaly gyventi – kad tik sočiai“. Čia jau necenzūruota frazė iš kitos G. Grajausko knygos, romano „Erezija“ (p. 186), pasiūlanti aiškią pirmosios citatos interpretaciją. Niekur nesidėsi, turi šis pareflektavimas teisybės, nes mūsų padangėje rašytoju susidomima tada, kai jam pačiam jau neįdomu. Paprastai tada, kai jis jau būna geresniame (tik nežinia ar įdomesniame) pasaulyje. Žinoma, galima įsivaizduoti, kad tame geresniame pasaulyje jis būna visada, o kai iš jo nusileidžia, jau nebėra rašytojas, tačiau vargu ar tokia hipotezė yra politiškai korektiška.
       Norint įdomumo sąvoką bent kiek apibrėžti, tenka pripažinti, kad tai vienas pačių subjektyviausių sąmonės ir objekto santykių. Šį santykį formuoja ne filosofinės nuostatos, o veikiau psichologinės ar sociologinės prielaidos, praktiniai taikomojo pobūdžio duomenys. Juk neįmanoma objektyviai paaiškinti, kodėl vieni domisi žuvytėmis, kiti – oro balionais, vieniems pramušta galva dėl ozono skylių, o kiti patiria esthesis žiūrėdami pro kaimyno durų rakto skylutę. Kodėl apskritai žmonės kuo nors domisi arba nesidomi niekuo, jiems tiesiog tiesiai šviesiai… (žr. antrąją G. Grajausko citatą). Kita vertus, kaip jau Putino pažymėta, svarbu domėjimosi kokybė. Atkutusi vartojimo kultūra ragina ne esmingai domėtis gyvenimu ir mirtimi, o konjunktūriškai dirsčioti, kutentis ir smaguriauti, dvasinį vektorių turintį susidomėjimą išstumia agresyvus fiziologinis smalsumas. Vizualinė civilizacija keičia girdėjimo, įsiklausymo kultūrą, dirgiklis atstoja išgyvenimą, triukšmas – tylą, kurią sėkmingai ardome ir savo literatūrologiniais diskursais. Metafizinius įdomumo objektus, vadinamuosius prakeiktuosius klausimus gožia šiapusybės užsimiršimo industrija, masiniai hobby ir vienadienių pasijų putos. Literatūra turėtų šiurpti nuo šitaip stekenamo estetinio skonio, tačiau būkime negailestingi iki galo ir paklauskime – ar pati literatūra prie tokio stekenimo neprisideda?
       Būties įdomumo šaknis – nenumaldomas pažinimo geismas, susijęs su kliūčių įveikimu, nuolatine rizika ir gundymo pavojais. Skinti draudžiamą pažinimo vaisių ir jį ragauti – įdomiausia. Tabu, nuodėmė, paslaptis, riba – ir begalinis noras paslaptį pažinti, ribą peržengti. Adrenalino poreikis ypač padidėja įsivyravus nuobodžiam rutininiam gyvenimui, po lūžių energiją praradusioms postepochoms. Antra vertus, įdomumo pojūtis žadina platoniškąjį idealumo siekį, amžinąjį sielos nesusitaikymą su kūno mirtingumu. Šią dinamišką būseną krikščionybė sieja su vidiniu ryžtu ir įpareigojančiu apsisprendimu, priešinamu drungnumui: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 15–16). Lietuviui papildomos komplikacijos: „Būsi kartus – išspjaus, būsi saldus – nuris“.
       Neatrasiu Amerikos pasakęs žinią, jog didelė dalis nūdienos literatūros yra drungna su šleikštumo prieskoniu. Toji apyšiltė dalis savo dydžiu įtartinai panaši į šleikščiai drungną gyvenimą, kurio trūkumu nesiskundė nė viena epocha. Kadangi tie patys poliai vienas kitą stumia, daug, pernelyg daug literatūros išspjaunama – urmu, jau nebeturint laiko atskirti dirses nuo kviečių. Galima spėti, kad drungnumą lemia vertybinis kyburiavimas tarp atsivėrusių galimybių rinktis ir baimės įsipareigoti savajam pasirinkimui, užsitęsusios savosios tapatybės paieškos. Pasakojimas tęsiasi ir virsta drungna nuobodulio pasaka.
       Taigi įdomumą suponuoja paslankus santykis tarp esamo ir galimo, leistino ir draudžiamo, geidžiamo ir nepasiekiamo. Lotyniškasis inter esse reiškia būti tarp (išpopuliarėjęs lietuviškas variantas – painiotis tarp viešųjų ir privačių interesų). Šį tarpinį būvį galima įsivaizduoti kaip aš – ne aš, aš – kitas santykį, kai žmogus tarsi nešioja kitą savyje, „gimdo“ kitą save. Anglai apie nėščią moterį sako: she is in an interesting position. Tokia moteris dar viena ir jau ne viena, ji nešioja kitą gyvybę, kuri galiausiai atsiskiria, perimdama savąjį genetinį paveldą. Kuo tarpinės būklės kraštinės toliau viena nuo kitos, tuo įdomiau. Įdomiausia ta teorija, kuri įtikimiausiai įrodinėja neįtikimiausią tiesą. Labiausiai intriguoja tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina (tą puikiai žino magai ir cirko fokusininkai). Pasak rusų kultūrologo Michailo Epšteino, įdomumo fenomeną sukuria žaismė tarp dviejų to paties modalumo polių, tarp įmanomo ir neįmanomo, perėjimas iš mažiau galimo į labiau galimą.
       Literatūrinį įdomumą taip pat laiduoja dviejų polių įtampa, todėl tokie populiarūs ją palaikantys žanrai – detektyvas, fantastinis trileris, siaubo romanas. Prisiminkime Voltaire'ą – visi žanrai geri, išskyrus nuobodų. Lietuvių literatūros istorija (dėl politinio korektiškumo?) yra, kaip žinome, atsisakiusi detektyvinių – avantiūristinių elementų, draminės biografijų intrigos ir todėl dažnai gali sukelti žiovulį. O ir pačioje literatūroje iki šiol trūksta balanso tarp kūrybinės žaismės, improvizacijų laisvės ir vidinio sąryšio, lanksčios intelektinės distancijos pačios savęs atžvilgiu. Panašiai pasakytina ir apie manieringa saviraiška virtusią kritiką, demonstruojančią tik vieno – egocentriškojo – polio viršenybę. Kartais jau lendančią per pakaušį.
       Literatūrą įdomia pirmiausia daro suinteresuota (plg. inter esse) kalba, ir šis suinteresuotumas yra esmingesnis už temos ar problemikos įdomumą. Kalbos suinteresuotumą, be talento, lemia pasirinktas kalbėjimo atskaitos taškas bei strategija, palaikanti eksplicitinio sakymo ir implicitinio nepasakymo pusiausvyrą. Artėti tolstant, tolti artėjant. Partolti, atitartų D. Kajokas, iš šio žodžio išauginęs visą eilėraštį, įtrauktą į naujausią knygą „Karvedys pavargo nugalėti“. Apsukriausia suinteresuotos kalbos perteikėja yra sintaksė, primenanti tokius gamtos judriuosius topus kaip ugnis, upė, kelias. Žiūrėti į ugnį, tekantį vandenį niekados nepabosta. Ir, priešingai, stovintis vanduo (lot. stagnum) – nykiai atgrasus. Kalbos poetinės vibracijos ypač sutirštėja tautosakoje, frazeologijoje. Įsiklausykime, kiek sintaksinės energijos slypi posakyje timt už vadžių – vėl iš pradžių. Šitaip sakoma apie reikalo neišjudėjimą iš vietos, erzinantį tūpčiojimą ar delsimą, kitaip tariant, apie nervus gadinančią statiką. Meistriškai balansuojama tarp itin grakščios formos (tobulas keturpėdis chorėjas, simetriška ritmika, pavydėtina instrumentuotė) ir užsispyrėliškai gremėzdiško turinio (apatinės girnapusės kompleksas, puikiai pažįstamas lietuvių meškinams). Kaip tik šio kalboje glūdinčio pusiausvyros meno nūdien jau „nebeatsimena“ dažnas poezija vadinamas žodžių srautas, nukrypstantis į vieną ar kitą polių ir su juo plokščiai sutampantis. Čia prisimintinas ir tropų tropas, metafora – perkeltinis stilistinis lyginimas, kai vienas lyginimo narys slepiamas. Metafora tiesiog „kūnu jaučia“, kad nepaslėptas, elementariai rodomas lyginimo procesas prarastų metaforinio šuolio netikėtumą, taigi būtų neįdomus. Metaforos, kaip ir įdomumo, logika grindžiama tabu tradicija, draudusia vadinti vardu visuotinės pagarbos objektus, šventenybes. Metafora taip pat „neleidžia“ vartoti įprasto daikto vardo ir savąjį objektą idealizuoja, šitaip išvaduodama jį iš banalių realybės santykių. Efektingiausiai metaforinį šuolį pademonstruoja oksimoroninės metaforos, paradokso poetika. Staigus nutolusių reiškinių suartinimas, priešingybių kaktomuša tarsi atkartoja būties dialektikos principą, kurio viena iš daugelio literatūrinių formulių galėtų būti Katulo odi et amo.
       Ieškant suinteresuotos kalbos teorinių atramų derėtų atkreipti dėmesį į M. K. Sarbievijaus traktatą „De acuto et arguto“ („Apie aštrų ir šmaikštų stilių“), kuriame jis aptarė taikios nesantaikos, arba netaikios santaikos principą, taikytą ne tik poetinei retorikai, bet apskritai būdingą baroko mąstysenai bei veiklai. Įdomu ir prasminga šį principą sugretinti su anglų metafizinių poetų vartotu vadinamuoju metafiziniu palyginimu (metaphysical conceit), neužmirštant, kad vienas iš šių poetų, Henris Vaughanas (1621–1695), vertė lotynišką M. K. Sarbievijaus poeziją į anglų kalbą
       Suinteresuotos – nesuinteresuotos kalbos žirklės, suprantama, atitinka ir bendresnes egzistencines bei socialines būsenas, tačiau ar įdomiai? Antai į eurostandartus besižvalgantys romanistai ilgai ir nuobodžiai įrodinėja vieną ir tą pačią tezę: gyvenimas – tuštybių tuštybė. Tezė gera, tačiau tezinis romanas – nelabai. Arba kitas variantas: tekstas (nenuobodus, savaip suinteresuotas) yra, o romano – nėr (G. Grajausko „Erezija“). Apskritai iš mūsų rašymų ir kalbėjimų kyšo toksai (drungnas?) personažas, kuriam ant kaktos parašyta: o man neįdomu gyventi, nors tu ką. Prezentuoti savo knygas, nukakti į muges, padalyvauti simpoziumuose, forumuose ar L. Donskio televizijos laidoje – dar dar, bet gyventi – ne. Nebent nusikeikti. Gimtąją literatūrą užplūdęs necenzūrinės kalbos srautas, ačiū naujų gyvųjų klasikų kultūrtrėgeriškoms pastangoms, išties veiksmingai paskleidė kanalizacijos kvapus ir legalizavo kriminogeninius polinkius.
       Žydai piktžodžiautojus užmėtydavo akmenimis. Biblinis Chamas už tėvo įžeidimą buvo prakeiktas ir pasmerktas vergauti. Gal ir dėsninga, kad šitaip į nešvankybes įjunko prakeiktų lyrikų tauta, niekaip neatsitiesianti po baudžiavų ir vergovių. Bliuznijantis lietuvių rašytojas vis dar įsivaizduoja, kad laužo tabu, maištauja prieš represinį autoritetą, atkuria egzistencinę autentiką, dusinamą eufemistinių dirbtinybių. Ir nemato, kad turškiasi nutekamuosiuose vandenyse kartu su fekalijomis. Ir nėra jam šansų prilygti šios srities meistrams, pradedant F. Villonu, baigiant Ch. Bukowskiu, nes jis, nabagėlis, bliuznija ne savąja kalba. Lietuvio lūpose keiksmybė – kolaboruojant užsileista agresyvi svetimybė, mažinanti ir taip jau iš visų pusių karpomą lietuvių kalbos raiškos lauką. Nešvankybė geriausiai jaučiasi ikikultūrinio mentaliteto terpėje, ten, kur viešpatauja primityviausi pojūčiai ir akli instinktai. Jos griebiamasi iš pykčio ir nevilties, tai negatyvi kultūrinės bejėgystės ir vaizduotės skurdo energija, išsiveržianti kaip maištas prieš civilizuotą pasaulį ir kalbą. Keiksmas liudija asocialumą, deindividualizaciją, chamišką kito pažeminimą. Kodėl jis taip traukia jauną ir vidutinio amžiaus lietuvių rašytoją, šitaip branginantį individualumą, originalumą ir žmogaus teises? O gal žmogus – tik išdidi manoji persona, kuri privalo žmogaus teisėmis naudotis, o žmogaus pareigas tevykdo kitas, kurį padrąsinsime teoriniais ditirambais? Malonus ir naudingas yra individualumo bei originalumo siekis, tačiau kodėl jo lietuviškosios reinkarnacijos (tiek literatūroje, tiek gyvenime) ribojasi tokiais prototipais kaip Čičinskas, Molio Motiejus ir Pilypas iš kanapių? Irgi savaip įdomūs klausimai...
       Įdomu tai, kas traukia asmeniškai ir ką norisi pačiam paliesti. Vaikas nuo kūdikystės šaukia – aš pats! Begalinis noras pačiam pačiupinėti, paragauti, įsitikinti (į muliažinį obuolį suleisti ikimokyklinuko dantys). Pernelyg ilgai neturėjome galimybės patys tvarkytis savo valstybinio ir kultūrinio gyvenimo. Atpratome. Ir vis dėlto yra viena įdomaus gyvenimo ir literatūros prielaida, kuria galima pasitikėti. Sykiu ir patarimas, kaip saugotis nuo visokeriopo drungnumo. Tai žodžiai iš B. Pascalio „Minčių“: „Jėzus kentės agoniją iki pasaulio pabaigos: nereikia tuo metu miegoti“.