Lyginant Vakarų Europos universitetų humanitarinių mokslų pasiekimus matyti, kad baltistika sparčiausiai mezgėsi ir brendo Karaliaučiaus universitete. Jos raida nužymėta laikotarpiu nuo Prūsijos ponapoleoninių reformų pirmaisiais dešimtmečiais iki Karaliaučiaus žlugimo dėl Antrojo pasaulinio karo katastrofos. Universitete naujojo mokslo pamatus kūrė profesoriai prūsistai Peteris von Bohlenas, Johannas Severinas Vateris, lituanistai Martinas Liudvikas Rėza (Rhesa), Frydrichas Kuršaitis, pirmieji prūsistikos ir lituanistikos tyrimus vieniję Ferdinandas Nesselmannas ir Jurgis Gerulis, pagaliau ir latvių kalbos duomenis baltistikos brandai plačiai pradėjęs naudoti Adalbertas Bezzenbergeris. Mokslo istorijoje liko prūsų, lietuvių, Kuršių nerijos latvių kalbų fundamentalūs žodynai ar tik jų bandymai, senųjų

rašto paminklų tekstologinės publikacijos ir filologiniai tyrimai. Nepakartojamas studijų ir mokslo reiškinys buvo daugiau kaip du šimtmečius Karaliaučiaus universitete veikęs Lietuvių kalbos seminaras ir jo vadovų išugdytos lituanistikos tradicijos. Jos buvo svarbi Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio tapatumo ir atsparumo stiprinimo sąlyga. Karaliaučiaus baltistikos kūrėjai ir jų auklėtiniai aktyviai dalyvavo pasaulėžiūrų pažangos sąjūdžiuose, tobulino visuomenės narių ir atskirų tautinių bendruomenių tarpusavio supratimą ir sugyvenimą, diegė aukštesnius humaniškumo ir dvasingumo idealus. Jų poveikį nuolat jautė ir Didžioji Lietuva. Pokario metais Karaliaučiaus universiteto profesoriai akademinę veiklą tęsė Vakarų Vokietijoje, tačiau nebuvo kam plėtoti baltistikos. Jos tradicijas atgaivino ir praturtino naujoji vokiečių mokslininkų karta.

       Viktorui Falkenhahnui buvo lemta tapti paskutiniu Karaliaučiaus universiteto baltistikos ir lituanistikos dėstytoju. Vienintelio universiteto istorijoje rektoriaus lietuvio Jurgio Gerulio nurodymu dar būdamas studentas jis pakeitė negabų Lietuvių kalbos seminaro dėstytoją Paulių Salopiatą, Karaliaučiaus archyvų medžiagos pagrindu parengė ir 1939 metais apgynė didelės išliekamosios mokslinės ir kultūrinės vertės daktaro disertaciją ,,Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“ ir kaip perspektyvus mokslininkas buvo pakviestas dėstyti bei rengtis profesūrai. Tačiau senosios Albertinos profesoriaus mantija liko neapsiaustas. Kilus karui, V. Falkenhahnas buvo pašauktas į hitlerinį vermachtą ir išsiųstas į Rytų frontą vertėju. Tuo metu jis jau mokėjo apie dešimt senųjų ir naujųjų kalbų. Lydint sėkmei, iš karo grįžo net nesužeistas, profesoriaus vardo nusipelnė Berlyno Humboldtų universitete. Jame dėstė baltistikos mokslus, tarp kitų dalykų – ir lietuvių kalbą.

       Likimas V. Falkenhahną glaudžiai surišo su Lietuva ir lietuvių tauta. Mažojoje Lietuvoje augo ir brendo, išmoko lietuvių ir kuršininkų (Kuršių nerijos latvių) kalbas, prieškario Vilniuje studijavo kalbotyros mokslininkui svarbias hebrajų, lenkų ir rusų kalbas ir net vedė vilnietę merginą*. Rodos, jau 1966 metais atnaujino ryšius su Lietuva ir joje dažnokai lankėsi iki pat mirties. Visada veržėsi į jaunystės miestą Klaipėdą, čia ieškodamas savo praeities pėdsakų ir pažįstamų žmonių veidų. Deja, labiausiai trokštami asmenybės brandos miestai – Tilžė ir Karaliaučius – liko nepasiekiami.

       Lietuvon atvykusį Berlyno profesorių nuolat supdavo mokslininkai, menininkai ir žurnalistai. Traukė jo turtinga asmenybė ir galimybė prisiliesti prie pokalbiuose atsiskleidžiančio originalaus, bet jau beveik dingusio Rytų Prūsijos lietuvių ir vokiečių kultūros pasaulio. V. Falkenhahnas buvo dosnus žinių ir atsiminimų, gerbė ir mėgo lankytojus. Tai skatino rašančiuosius fiksuoti liudijimus ir bendravimo su autoriumi nuotaikas. Temų sklaida buvo gana plati. Iš pokalbių su profesoriumi gimusios publikacijos aprėpė XX amžiaus baltistikos mokslo būklę (ne kartą rašė akademikas Algirdas Sabaliauskas), originalią Vydūno kūrybą ir vydūnistiką (Vaclovas Bagdonavičius), lietuvių pasakų vertimą į vokiečių kalbą (Bronislava Kerbelytė), kultūros istoriją (Bronislavas Genzelis, Marija Macijauskienė), V. Falkenhahno praeities ryšius su dingusiu Mažosios Lietuvos dvasiniu pasauliu (Joana Daunienė, Bronys Savukynas), viešnagių Lietuvoje žingsnius ir potyrius (Bernardas Aleknavičius, Vytautas Kaltenis), lituanistinę veiklą VDR Baltistų komisijoje (Leonas Stepanauskas). Ekskursai istorijon, vardų ir įvykių atodangos kurstė vaizduotę ir sumanymus. Vieni iš reikšmingiausių ketinimų buvo Vydūno knygos „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“, paties V. Falkenhahno monografijos apie J. Bretkūną ir novelių rinkinio vertimai į lietuvių kalbą. Jų tada įgyvendinti nesugebėjome ne dėl nuo mūsų priklausančių aplinkybių, gaila, ne viską padarėme ir dabar.

       Šių eilučių autorių pažinčiai su V. Falkenhahnu paakino ir suvedė profesorius Zigmas Zinkevičius. Tai atsitiko 1977 m. vasarą. Pirmasis susitikimas, įvykęs tylioje Rūtų gatvėje, suteikė paskatų bendrauti kone iki pat profesoriaus mirties. Paskutinį kartą kalbėtasi 58-oje VDR Baltistų komisijos konferencijoje 1985 metų gruodį Berlyne. Jai pirmininkavo profesorius Raineris Eckertas, komisijos įkūrėjas V. Falkenhahnas dalyvavo jau garbės pirmininko teisėmis. Lietuvių tautos bičiulio netekome 1987 m. balandį. Jo paties išankstiniu apsisprendimu pranešimą apie mirtį našlė išplatino tik praėjus savaitei po laidotuvių. Kapo nėra: velionio pelenus sugėrė Berlyno pievelės žolynas.

       Bendrauti su įžymiu užsienio mokslininku skatino mokslo interesai ir žingeidumas. Profesorius ryšių nevengė, šių eilučių autoriaus asmenyje jis rado dėmesingą klausytoją ir galimybę nors mintimis sugrįžti į tuos laikus, kurie jam pačiam buvo svarbūs ir jautrūs. Pokalbiai buvo kryptingi. Kausimai ir atsakymai dažniausiai iš užmaršties kėlė lietuviškos knygos kūrėjų, leidėjų, spaustuvininkų, knygininkų, bibliotekininkų, rašyto žodžio populiarintojų vardus, komplikuotus tautinio sąjūdžio dalyvių, kurie kone visi buvo ir lietuvių spaudos veikėjai, santykius su radikalėjančia Vokietijos valdžia ir galia. Pašnekovo liudijimai padėjo suvokti Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro egzistavimo sąlygas paskutiniu veiklos dešimtmečiu, jo vadovų kaitos priežastis, mokslo interesus, ypač paties V. Falkenhahno veikalo apie Biblijos vertėją J. Bretkūną kūrimo aplinkybes. Tenka labai apgailestauti, kad dėl klausinėtojo patirties, o gal ir įžvalgumo stygiaus daug klausimų liko neužduota, kartu buvo prarasta galimybė atskleisti nemaža lituanistikai svarbių Albertinos ir jos iškilių profesorių istorijos puslapių. Pokalbių metu vengta užsienio mokslininkui sudaryti nepatogumų keliant sovietmečiu nepageidautinas temas. Viena tokių buvo Karaliaučiaus universiteto tąsa Vakarų Vokietijoje, senosios profesūros laikysena ir požiūris tiek į okupuotą Karaliaučiaus kraštą, tiek ir į dabarties lietuvių siekių bei iliuzijų erdvėje anapus Nemuno prasmingumą. Pats V. Falkenhahnas apeidavo asmenines problemas. Jas kėlė susidūrimai su VDR valdžios ir partinių organų vykdoma akademinės bendruomenės kontrole, trukdžiai bendrauti su Vakaruose likusiais vaikais iš antrosios santuokos. Antra vertus, šiandien ir mes klausimus galėtume teikti ne tik kitokius, bet ir kitaip, tačiau laiko, deja, nesugrąžinsi. Pasiteisinimui nebent galima pasakyti, kad visa, kas buvo užfiksuota, nedingo. Dalis medžiagos buvo publikuota straipsniuose ir knygose, dalis iki šiol saugiai laikoma garso juostose ir bloknotuose.

       Lietuviai V. Falkenhahnui skolingi solidžios monografijos. Tai būtų ir užduotis tyrėjui, nes tektų gilintis į patrauklią, turtingą, įvairiais ryšiais tautas, mokslo mokyklas ir epochas jungiančią asmenybę. Neabejotinai tokį veikalą turėtų rašyti lituanistas humanitaras, pirmiausia filologas. Aišku, kils ir sunkumų. Juos lemia dėl didžiausio XX amžiaus karinio konflikto nuo pasaulio žemėlapio ir žemės paviršiaus nušluotos istorinės prūsų ir lietuvių žemės, jų materialusis ir dvasinis kultūros paveldas, išblaškyti archyvai ir gyventojai, didėjantis laiko nuotolis. Asmenybės ir jos egzistencijos aplinkos paveikslą jau teks rekonstruoti iš detalių. Todėl nemaža tyrimų atspara taps ir minėtieji V. Falkenhahno prisiminimai, paviešinti ar tebesantys pašnekovų užrašuose.

       Čia pateikiame pirmosios susitikimų vasaros pokalbių su V. Falkenhahnu tekstus. Jie yra bendresnio pobūdžio (vėliau dėmesys dažniau krypdavo į detales) ir padarę didžiausią įspūdį publikacijos autoriui. Pirmosios dienos pokalbis, dalyvaujant ir Z. Zinkevičiui, vyko aktyvaus dialogo forma. Jį rašantysis šias eilutes tik konspektavo, todėl dabar belieka galimybė skelbti turimo teksto santrauką. Kitų dienų pokalbiai buvo įrašinėjami magnetofonu. Tai leidžia perteikti autentišką pašnekesio turinio ir V. Falkenhahno mintijimo giją. Tačiau atsiminimų tekstą teko gerokai redaguoti: dėl reto bendravimo su lietuviais Berlyno universiteto profesoriaus kalba nebuvo sklandi. Užrašinėjant atsiminimus, apie jų skelbimą spaudoje dar negalvota, todėl nesitarta ir dėl publikacijos pavadinimo. Kaip dažnai tokiais atvejais esti, beliko parinkti teksto frazę, labiausiai atitinkančią V. Falkenhahno minčių tėkmę ir dvasią. Atkreipiame dėmesį į pokalbyje minimas datas ir kitokias konkretybes. Jos kartais skiriasi nuo pateiktųjų kitose atsiminimų publikacijose. Šių duomenų patikimumo nesiimame spręsti. Jiems patikrinti reikėtų lyginamųjų tyrimų. Manytume, kad tai padarys tas V. Falkenhahno biografas, kuris užsimos didesniam veikalui.

 

 

 
       __________________

       * Viktoro Falkenhahno pirmoji žmona Nina Justickaja (1916. V. 19 [VI. 1 n. st.])–2005. VI. 27) buvo kilusi iš senos vilniečių Snarskių bajoriškos giminės. Pirmasis žinomesnis jos atstovas buvo Juzefas (Josifas) Snarskis. Jo duktė Anastazija ištekėjo už stačiatikio Piotro Kuškovo, sulaukė vaikų Anos ir Dimitrijaus. Ana 1915 m. ištekėjo už rusų tapytojo ekspresionisto Valentino Justickio (1892 Sankt Peterburge –1951 Saratove). Jis dailę studijavo Sankt Peterburge, Vilniuje ir Paryžiuje, kaizerinei kariuomenei artėjant prie Vilniaus kartu su šeima pasitraukė į Rusiją, 1937–1947 m. kalėjo Stalino gulaguose, paskutinius gyvenimo metus praleido Saratove tapydamas, kurdamas plakatus, teatro scenografiją ir net statydamas spektaklius. Pirmoji dailininko šeima nebuvo darni, jai suirus, Ana Justickaja su Maskvoje gimusia dukterimi Nina 1921 m. grįžo į Vilnių ir apsistojo tėvų namuose. Čia, Rūtų gatvėje, būrėsi inteligentų bendruomenė, buvo muzikuojama, skambėjo fortepijonas. Nuolatinis svečias ir sambūrio siela buvo kompozitorius Konstantinas Galkauskas. Pakviestas pasisvečiuoti, šiuose namuose V. Falkenhahnas susipažino su jaunąja Nina ir Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje ją 1936 m. kovo 5 d. vedė. Jų vienintelis sūnus Viktoras Justickis, gimęs 1941 m. balandžio 17 d. Karaliaučiuje, yra Mykolo Romerio universiteto sociologijos profesorius.