V. FALKENHAHNAS. Esu gimęs
1903 m. vasario 11 d. mažame Katenhofo kaime netoli Štetino35. Būdinga, kad aplinkui yra miškai. Ir pirmieji mano gyvenimo įspūdžiai susieti su giriomis. Atsimenu, gyvendamas kitame, jau ne gimtajame kaime, bet kuris irgi buvo tuose pačiuose miškuose, rugsėjo vakarą pabudino galingas briedžio šaukimas. Tas laukinis žvėris stovėjo prie mano lango atvertęs galvą ir maurojo. Briedžiai rugsėjo–spalio mėnesiais visada keldavo vestuves. Kai aš turėjau pusę metų, tėvai keliavo į Turkiją. O kaip grįžom, aš jau pasakojau. Tada tėvas studijavo Greifswalde. Kad sutaupytų pinigų, šeimą paliko kaimyniniame Katenhofo kaime Hohenbrücke. Čia motinos patėvis turėjo mažą dvarelį – 42 margus žemės. Tada briedis ir maurojo mano kambario lange.Hohenbrücke gyvenau su motina ir broliu. Wolfgangas buvo gimęs 1910 m. Dar turėjau 1904 metais Turkijoje gimusį brolį Güntherį. Bet jis mirė 10 metų amžiaus. Iš gyvenimo Hohenbrücke liko daug atsiminimų. Ypač didelį įspūdį visam gyvenimui padarė tos didžiulės girios. Motina pasakodavo apie senuosius vendus, t. y. slavus, kurie čia anksčiau gyvenę prieš vokiečių atsibastymą. Šiandien mes juos vadiname rytslaviais, polaben, o tada vadino vendais. Pasakojimai nukrypdavo apie čia buvusią pilį, nykštukus. Motinos motina buvo Ganskoff, t. y. turėjo slavišką pavardę. Slaviškos kalbos ji nežinojo, bet pagal lenkų kalbą jos pavardė turėjo būti kilusi iš Ganskowos. Etimologiškai ją reiktų sieti su žodžiu gąska – žąsis, žąsininkas. Ko gero, jos prabočiai turėjo reikalų su žąsimis.

       Tai būtų iš jos motinos pusės. Tėvo nežinojo. Buvo patėvis. Senelė anksti mirė, patėvis vedė kitą moterį ir mano mama gyveno pas juos kaip našlaitė. Patėvis labai troško išmokinti ją skambinti fortepijonu. Išgirdęs, kad Katenhofe mokytojauja vienas tinkantis žmogus, nugabeno podukrą mokytis. Taip mano tėvai ir susipažino.

       Aš negaliu pasakyti tikslių tėvų biografinių duomenų. Man rodos, abu gimę apie 1866–1868 m. Tėvas, Paulius Falkenhahnas – Naugarde, dabartinės Lenkijospamario mieste, motina Marie – Golno miestelyje netoli nuo Štetino. Mama mirė 1937 metais Tilžėje, tėvas – 1964 metais Berlyne, labai senas. Jis visada buvo žvalus, iki paskutinių gyvenimo dienų rengė mokinius brandos egzaminui.

       Tėvo tėvas buvo labai neturtingas ir religingas. Dirbo Naugardo kalėjimo prižiūrėtoju. Turėjo daug vaikų, bet mažą algą ir visada begalę skolų. Kai reikėjo vaikus leisti į gyvenimo kelią, senelis mano tėvui nutarė parinkti lengvesnį amatą – padaryti kurpiumi. Bet išėjo kitaip. Tame mažame mieste prie turgaus gana pasiturinčiai gyveno pašto direktorius. Kartą tėvas ėjo pro šalį ir išgirdo skambinant fortepijonu direktoriaus dukrą. Muzika jį tada taip sužavėjo, kad su ja bendravo visą gyvenimą. Atsižvelgdami į norus, tėvai parinko kiek patogesnęprofesiją. Baigęs mokyklą įstojo į preparandiją, o po to – į mokytojų seminariją. Tėvas buvo labai muzikalus, puikiai skambino fortepijonu. Mano senelis labai rūkė. Tad ir tėvo jaunystės svajonė buvusi nusipirkti pypkę iš pirmos algos. Tačiau ją gavęs suabejojo: ką pirkti? Natų sąsiuvinį ar tabako? Abiem neužteko. Nusipirko natas, nusprendęs pypkę pirkti iš kitos algos. Tačiau kitą kartą reikėjo pirkti knygą, vėliau – dar ką ir taip liko nerūkantis. Nuo mano tėvo šeimoje įsivyravo nusistatymas prieš alkoholį ir rūkymą. Ir aš to prisilaikau. Turiu prisipažinti, nors tėvai ir neturtingi buvo, bet šeimoje sugebėjo sukurti labai kultūringą atmosferą. Pirkdavo knygų, paveikslų, motina labai domėjosi menu.

       Motina yra pasakojusi, kad pirmoji mano pažinta svetima kalba buvo graikų. Turkijoje naująja graikų kalba kalbėjo visi pirkliai. Kartą lankėsi pas mus gydytojas.Jam išeinant aš sušukęs: „Staso, doktor!“ Reiškia – palauk. Norėjau jam atidaryti vartus. Apskritai naujosios graikų kalbos aš nemoku. Moku tik senąją.

       Motina papasakojo dar vieną atsitikimą, įvykusį per didelę musulmonų šventę mečetėje. Tėvai ten lankėsi iš įdomumo. Jiems nepastebint, aš ištrūkau, pabėgauir pastalėmis nulindau artyn prie besimeldžiančių šventųjų. Motina nusigando ir puolė ieškoti. O mane atvedė vienas šventikas, bet neleido tėvams mane barti, netgi savotišku būdu čia pat palaimino.

       Kaip pirmą kartą susidūriau su lietuviais, jau kalbėjau. Su labai seno ir garbingo amžiaus žydais susidūriau Ragainėje. Kartą nuskendo vienas tėvo mokinys – Trumpa. Būdvardį trumpas aš jau žinojau. Ragainės pavadinimas siejasi su ragu. Pradėjau suprasti, kad, mokant lietuvių kalbą, prabyla vietovardžiai. Atsimenu mūsų tarnaitę lietuvaitę. Aš su ja bandžiau kalbėti lietuviškai. Kartą pasakiau: „Duokit stiklą vanduo.“ Ji pataisė ir šie žodžiai taip įsiskverbė į sąmonę, kad išliko iki dabar. Akmuo, vanduo, vaidmuo ir panašių žodžių vartojimas

man niekada nesudarė sunkumo.

       D. KAUNAS. Dėl ligos vėlavote įgyti išsilavinimą. Kaip ir kada gavote gimnazijos atestatą?

       V. FALKENHAHNAS. Mano brolis Wolfgangas irgi sirgo, bet galėjo lankyti mokyklą. Jis bendravo su vanderfogeliais. Tai toks jaunimo judėjimas.Wandern – reiškia keliauti pėsčiomis, Vogel – paukštis. Jaunimas atsisakydavo rūkymo, alkoholio, o keliaudavo pėsti, grožėdamiesi gamta ir pan. Jie truputį buvo ir nacionalistai. Brolis apie 1926 metus įsimylėjo mergaitę, tačiau paaiškėjo, kad niekada negalės jos vesti. Brolis, pasitaręs su tėvais, nutarė prašyti priimamas į gimnazijos unterprimą – priešpaskutinę klasę. Direktorius sutiko. Po egzamino jį priėmė į šią klasę. Brolis padėjo susipažinti su programa, pats savarankiškai mokiausi ir jam padėjau. Wolfgangas gaudavo labai gerus pažymius. Tada, nors ir būdamas vyresnis, taip pat ėjau prašytis priimamas į gimnaziją. Direktorius, labai humaniškas žmogus, apžvelgė mane ir sako: „Aš jūsų nepriimčiau, jei ne geras brolio pavyzdys. Bandykim.“ Paskyrė vieno mėnesio bandomąjį laiką, po kurio privalėjau laikyti egzaminą. Po poros savaičių atsitiktinai susidūriau su direktoriumi. Jis turėjo įprotį ateiti į mokyklą anksti, apžiūrėti, pasitikti mokinius. Tada sutikęs mane nusivedė į savo kabinetą ir pasakė, kad pagal mokytojų atsiliepimus atleidžia mane nuo egzaminų. Taip aš tapau tikru mokiniu, o tai man buvo itin svarbu. Aš baisiai bijojau ir dabar bijau egzaminų. Tačiau brandos egzaminą išlaikiau labai gerai – atrodo, 1931 metais. Baigiau vadinamąją Tilžės reformrealinę gimnaziją. Be to, Tilžėje buvo klasikinė gimnazija – dominavo graikų, lotynų kalbos, realinė gimnazija su sustiprinta matematika, lotynų, anglų kalbomis ir reformrealinė gimnazija, kurioje ypatingai mokė matematikos, fizikos, chemijos,prancūzų, anglų kalbų. Direktoriaus pavardė – Busche’as. Gana žinomas matematikas. Išleido logaritmų lentelę. Busche’as buvo didelis demokratas, todėl hitlerininkai tuoj jį pašalino iš pareigų. Labai įstrigo atmintin daktaras Kernė – vokiečių kalbos ir literatūros mokytojas. Man brandos atestate jis įrašė aukščiausią įvertinimą – vienetą. Dr.Kernei aš ypač dėkoju. Į Karaliaučiaus universitetą įstojau tais pačiais metais. Tiesa, brandos egzaminus laikėme per Velykas. Universitete įsirašiau į teologijos ir filologijos studentus. Pirma paskaita buvo indologo Glasenappo, antra – įvadas į hebrajų kalbą, bet dėstytojo pavardės nepamenu.

       D. KAUNAS. Kokius dalykus ir kuriuos dėstytojus labiausiai pamėgote?

       V. FALKENHAHNAS. Iš dėstytojų – be abejo, Gerulį. Didelį įspūdį padarė Glasenappas. Jis labai žinomas žmogus, mokslininkas. Daugiausia domėjosi nekalba, bet literatūra, indų religijomis. Žinoma, apie indų religiją aš daugiau patyriauiš Vydūno, bet mokslinius pagrindus gavau tik iš Glasenappo36.

 

       1977 m. rugpjūčio 14 d.

 

       D. KAUNAS. Gal teko bendrauti su Hermannu Sudermannu? Jo romanai ir dramos tarpukariu buvo populiarios, kai kurios apysakos, parašytos Mažosios Lietuvos lietuvių tema, netgi ekranizuotos.

       V. FALKENHAHNAS. Asmeniškai neteko susidurti. Bet apie jį kalbėdavome su Vydūnu. O praėjusiais metais rašytoją paminėjome Berlyne, kai žurnalistas Leonas Stepanauskas surado jo buvusią vilą. Dalyvavo daug žmonių. Renginio paskatintas artimiau susipažinau su medžiaga. Man dabar atrodo, kad Vydūnasapie Sudermanną atsiliepė per aštriai, griežtai. Jis sakė: „Sudermannas rašė apie lietuvaites jų visai nepažindamas. Jis susidurdavo su didmiesčio paleistuvėmis.O tokiomis vaizdavo visas lietuves.“

       Kartą Vydūnas Berlyne sutikęs Sudermanną. Šis rūkė, tad išėjusi kalba apie įpročius. Sudermannas sakęs, kad rūkymas, alkoholis padeda jam rašyti. Vydūnas, atrodo, pasakęs ar tik savyje pagalvojęs, kad visi tie raštai esantys ne jo, bet alkoholio, šėtono sukurti.

       D. KAUNAS. Tilžė visada buvo garsi spaustuvėmis, knygynais ir bibliotekomis. Vien Otto von Mauderode’s vardas ko vertas. Ar iš arčiau pažinote Tilžės knygininkus?

       V. FALKENHAHNAS. Lankiausi keliuose knygynuose. Vienas priklausė tokiai freulein, bet jos pavardės neprisimenu37. Pas ją ir tėvas pirko knygas. Parduotuvė buvo Aukštojoje gatvėje. Kitas mėgstamas knygynas prekiavo gretimoje Kareivinių gatvėje. Jis pasižymėjo ypatingu turtingumu. Čia pirkau daug knygų. Kitų knygynų neprisimenu. Man būtinai reiktų pamatyti Tilžės gatvių planą. Tada daugiau minčių galvon ateitų.

       Šeimos biblioteka buvo didelė. Tėvas niekada negailėjo pinigų knygoms. Vaikų knygoms taip pat. Be to, buvo įprasta jas dovanoti per šventes. Viešosiomis bibliotekomis taip pat naudojausi, o ypač tada, kai Vydūnas rašė knygą „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“38. Tuo metu Vydūnui, kaip dirbančiam prieš vokiečius lietuvių veikėjui, bibliotekos jau neskolino knygų. Jo nepriimdavo ir į draugijas. Pavyzdžiui, čia veikė dvi labai įdomios draugijos: Kulturbundas ir Gamtos mokslų. Vydūnas priklausė abejoms. Nacionalsocialistų valdymo laikais jam nebesiųsdavo pakvietimų į renginius, netgi pasakė, kad dalyvavimastų draugijų veikloje yra nepageidautinas. Priešiška kompanija trukdė kūrybai. Mano uždavinys – parūpinti reikiamus leidinius, išrašinėti medžiagą.Ypač daug knygų reikėjo parsiųsdinti iš kitur, iš Karaliaučiaus, net ir iš užsienio.Tą aš dariau savo vardu. Atsimenu, labai daug triūso įdėjau, kol pasiekiau istoriko Christopho Hartknocho knygą apie Prūsijos lietuvius ir prūsus39. Vydūnui jos labai reikėjo, todėl per ilgą laiką veikalą gavau parsisiųsdindamas. Pats dažniausiai lankiausi Tilžės miesto bibliotekoje. Kur ji buvo – neprisimenu. Berlyno bibliotekoje yra didelis žemėlapių skyrius. Jeigu jūs norite, aš užsakysiu Tilžės miesto plano fotokopiją ir atsiųsiu. Žinau, kad kažką turi ir Vacys Bagdonavičius, nes jis, ieškodamas Vydūno namų, lankėsi Tilžėje. Kreipkitės į jį.

       D. KAUNAS. Dalyvaudavote Giedotojų draugijos renginiuose. Kokias dainas choras dainuodavo?

       V. FALKENHAHNAS. Viską galima rasti Vydūno sudarytose programose. Bet jei klausiate manęs, tai turiu pasakyti, kad repertuaras buvo milžiniškas. Prisimenu „Kas savaitės vakarėlį“, Maironio „Užmigo žemė“. Ją dažniau kartodavo. Paskui Vydūno „Amžius po amžių slenka ir gaišta“. Tai – šedevras. Muziką parašė Karlas Janzas40. Namuose turiu dainų knygas „Lietuvos varpeliai“41 ir „Giesmės“42. Pastaroji didesnė. Iš jos daug dainų choras dainuodavo. „Pranašai didis“ – viena žinomiausių. Tai – bažnytinė giesmė. Vydūnas papasakojo, kad lietuviai, giedodami vokiškas giesmes, jas perkreipė savo būdu. Taip Vydūnas padarė ir su giesme ,,Pranašai didis“. Ji tapo nuostabia lietuviška giesme43.

       D. KAUNAS. Jūs kūrėte Vokietijos baltistų judėjimą ir ilgą laiką buvote vadovas. Kas svarbiausia jo istorijoje? Ar šis judėjimas sieja su praeitimi?

       V. FALKENHAHNAS. 1963 metais vyko didelė pasaulinė slavistų konferencija. Ji rengiama kas penkeri metai. Tada nusprendė įsteigti pasaulinę baltistų organizaciją. Ją pavadino sekcija slavų–baltų santykiams tirti. Iš tikrųjų joje gvildenami tik baltų klausimai. Vyriausiasis šefas yra Kostas Korsakas. Kiekviena valstybė turi įsteigti savo vietines sekcijas arba komisijas. Taip buvo nutarta.VDR sekcijai man teko vadovauti nuo 1963-iųjų. Atsakingiausias uždavinys buvo pradėti veikti. Labai pasisekė, kad sutikau Berlyne gyvenantį lietuvių žurnalistą Leoną Stepanauską. Papasakojau, ką ketiname daryti, ir jis parašė į laikraščius, idėją išpropagavo. Kitais metais, Berlyne vykstant Kristijono Donelaičio 250 metų sukaktuvinei šventei, buvo nutarta suorganizuoti pirmą posėdį. Aš kalbėjau apie Donelaitį, jo „Metų“ reikšmę, Stepanauskas papasakojo apie donelaitikos tyrinėjimus Lietuvoje. Dar kalbėjome apie Janį Rainį. Maniau parašyti knygą apie jį, tačiau latviai nesutiko manęs priimti ir nenorėjo leisti susipažinti su archyvine medžiaga. Dabar tokie baltistų renginiai vyksta kas metai. Kvietimus-programas, gal po 150 egzempliorių, išsiuntinėjame į įvairius pasaulio kraštus. Šį rudenį VDR baltistų konferencija taip pat vyks. Praėjusį kartą kalbėjau apie Čiurlionį. Mes kreipėmės į Drezdeno leidyklą, prašėme išleisti knygą apie šį dailininką. Jos vadovai sutiko. Atsiuntė savo žmones į Lietuvą, patys perfotografavo paveikslus. VDR baltistų sekcijoje dirba labai garsus slavistas ir germanistas Hansas Holmas Bielfeldtas. Jis skaitė pranešimą apie baltų–slavų santykius. Bielfeldtas dirba Berlyne, yra Mokslų akademijos Slavistikos instituto direktorius. Kiti garsūs žmonės – prof.Wilhelmas Girnus, Valstybinės bibliotekos generalinė direktorė prof. Friedhilde Krause, lietuvių literatūros vertėja į vokiečių kalbą Irena Brewing. Yra dalyvių ne mokslininkų. Iš viso susitelkė 30–35 žmonės. Konferencijas lanko vienas dailininkas. Jis jaunystėje pažino Čiurlionio kūrybą ir dabar dirba jo įtakoje. Savo raštų, darbų neleidžiame. Stepanauskas labai kruopščiai viską protokoluoja ir išsamiai aprašo Lietuvos spaudoje. Pas mus kelis kartus buvo atvykęs Justas Paleckis. Sakė ir kalbą. Būna ir atsitiktinai iš Lietuvos atvažiavusių žmonių. Rimkuvienė iš Tilžės – eilinė moteris, bet aktyviai lankosi. Iš Bazelio atvyksta Engertas.

       D. KAUNAS. Kur, kuo ir kaip gyvenate šiandien?

       FALKENHANAS: Mano butas yra Treptovo parke. Jei ne medžiai, matyčiau Tarybinio kareivio paminklą. Atsibundu apie 6 val. ir net anksčiau. Prie lovos stovi stalas su knygomis. Man malonu gulėti ir dirbti. Lipu iš lovos, tik kai reikia kelti vaikus į mokyklą. Po to paprastai vėl atsigulu, jei nereikia eiti į universitetą ar dar ką nors daryti. Dienotvarkės nėra. Kiekviena diena skirtinga. Paskaitos būna prieš ir po pietų. Yra įvairių užsiėmimų. Turiu pramogų. Dalyvauju keramikų kursuose. Turime dirbtuvę, akademiškai išlavintą vadovą, nemokamai gauname medžiagų.Vieną mano keramikos darbelį galite pamatyti Kaune. Kitas dalykas – mėgstu piešimą, tapybą. Dirbu gana daug. Yra geras vadovas. Kartą per savaitę lankau smuikininkų kursus. Be to, groju ir altu. Pakankamai darbo turiu ir su esperantininkais. Esu jų mokslo sekcijos vadovas. Būna posėdžiai, reikia sakyti kalbas. Sutikau todėl, kad visame krašte veikia daug pavienių grupių, kurias būtina burti.

       D. KAUNAS. Kokias žmogiškąsias savybes Jūs labiausiai vertinate?

       V. FALKENHAHNAS. Atsakymas gali būti keistas. Man visų svarbiausia yra kuklumas, bet tikras, o ne apsimestinis. Kuklumas iš žinojimo, supratimas, kad viską, ką žmogus daro, nėra jo nuopelnai. Mane žavi Goethe. Jis suprato, kad kiekvienas kūrinys yra didžių dvasiškų esybių dovana. Goethe buvo ypatingai kuklus. Aš vertinu kuklumą, kylantį iš išminties.

       D. KAUNAS. Kokias savybes privalėtų turėti mokslininkas?

       V. FALKENHAHNAS. Jis turi saugotis mąstymo schematiškumo. Labai greitai, o ypač tarp studentų, prigyja kieno nors nustatyta nuomonė. Jei sako dėstytojas,tai reikia aklai tikėti. Mokslininkas turi suprasti, kad nieko nėra amžinoir pastovaus. Jis turi būti atviras naujoms žinioms, bandyti ir perprasti dalykusiš naujo. Mokslininkas turi užmiršti, ko jis iki šiol mokinosi ir kaip vaikas viską priimti iš naujo. Vydūnas sakydavo: „Jei tu nesutinki su kieno nors nuomone – nesipriešink. Tu turi mokėti eiti į smako vidų ir bandyti suprasti, įsiklausyti. Tada tu suprasi, kodėl tas žmogus toks yra. Įsitikinsi, kad jis yra teisus. Bet teisus iš savo taško.“ Tai irgi kuklumas. Didelis mokslininkas tą savybę privalo turėti.

       D. KAUNAS. Inteligento turtas. Kas tai yra?

       V. FALKENHAHNAS. Jo kultūra. Dvasios kultūra. Man tai yra brangenybė. Jei Jūs būtumėt aiškiaregis ir pažiūrėtumėt į mane, tai pamatytumėt aplink mane blizgančių vertybių. Tai tokie posakiai, kaip išsireiškė Sokratas: „Aš esu išmintingiausias žmogus, nes aš žinau, kad aš nieko nežinau.“ Tos brangenybės perimtos iš daugelio žmonių, o visų pirma – iš Vydūno.

       D. KAUNAS. Jūsų mėgstamiausi rašytojai ir jų kūriniai?

       V. FALKENHAHNAS. Pirmoje vietoje – Vydūnas, Shakespeare, labai gerbiu Goethe. Kartą manęs klausė: „Ką Jūs imtumėt į Šiaurės polių, jei leistų pasirinkti tik 10 knygų?“ Tai įdomus klausimas. Aš imčiau Vydūno „Amžiną ugnį“44, Sokrato, Platono raštus, Evangelijas. Aš nesu religingas, nelankau bažnyčios. Evangelija, Budhos kalba yra tokios gyvos, pilnos puikių posakių. Mano nuomone, tai žmogiškumo viršūnė.

       D. KAUNAS. Kaip Jūs vertinat dabartinį jaunimą?

       V. FALKENHAHNAS. Aš niekada neturėjau nemalonumų su jaunimu. Jis visada pagarbiai, nors galbūt nenusipelniau, žiūrėjo į mane ir matė daugelį dalykų,kurių tikriausiai net neturiu. Jaunimas yra labai geras. Žinoma, mano paskaitos, dėstomi dalykai domina tik atskirus žmones. Pašalinių čia nebūna. Tad mano padėtis gali būti išimtinė.Visi jie gyvai domisi mokslu, žingeidūs. Šie žmonės ateina pas mane su išankstine vidine kultūra. Aš netikiu, kad jaunimas palaidas. Jei pasitaiko ištvirkimo, tai kaltės tenka ieškoti kur kitur. Dėstytojai ir profesoriai ne visad tą duoda, ką jie privalėtų duoti. O neduoda todėl, kad savyje neturi. Jaunimas ieško vertybių, žmogiškumo vertybių. Ir kur jas randa, parodo didelę pagarbą.

 

 

 

 

1 Dovas Jagomastas (1904–1941) buvo šiek tiek jaunesnis už V. Falkenhahną. Mokėsi Tilžės ir Kauno gimnazijose, studijavo teisę, bet universiteto nebaigė. Dirbo tėvo spaudos įmonėje ,,Lituania“. Dėl aktyvaus dalyvavimo Mažosios Lietuvos lietuvių tautiniame ir politiniame sąjūdyje gestapo suimtas ir su kitais šeimos nariais sušaudytas Paneriuose.

2 Vydūnas. Vadovas lietuvių kalbai pramokti. – Litauischer Führer zur Erlernung der Anfangsgründe

der litauischen Sprache. – Tilžė: Rūta (Otto von Mauderode’s sp.), 1912. – VIII, 111 p. – Iliustracijos Adomo Brako, kalbą taisė Marta Raišukytė, Jurgis Šlapelis ir Jurgis Šaulys.

3 Robertas Minzloffas buvo žymiausias Tilžės fotografas. Turėjo ateljė ir fotoreikmenų parduotuvę Aukštojoje gatvėje Nr. 35. Nuotraukas tiekė spaudai ir atvirukų leidybai. Fotografavo lietuvių kultūros įvykius ir buitį, etninius tipus.

4 Vydūnas. Birutininkai. Dviveiksmė komedija. – Tilžė: Rūta, 1910. – P. 79, [1].

5 Vydūnas. Vargšas ir Besotis. Vienveiksmis žaismas. Sumanytas iš žmonių pasakos. – Tilžė: Rūta (Otto von Mauderode’s sp.), 1914. – P. 26, [4].

6 Kukuliškiai ir V. Falkenhahno viešnagės juose išsamiai aprašyti žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus apybraižose. (Žr.: Prof. Viktoras Falkenhahnas ir Kukuliškiai // Klaipėda. – 2002. – Liep. 10; Aisčių pasaka // Ten pat. – 2003. – Saus. 29, vas. 5, vas. 12, rugp. 13, rugp. 20, rugs. 3.)

7 Vėliau V. Falkenhahnas parašė pratarmę vydūnistų inicijuotam veikalo leidimui sovietinėje Lietuvoje. Jis buvo numatytas parengti ir paskelbti ,,Lituanistinės bibliotekos“ serijoje. Sumanymui žlugus, V. Bagdonavičiaus rūpesčiu rankraščio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė žurnale ,,Mokslas ir gyvenimas“ (1982, Nr. 8, p. 25–27). Po šios publikacijos Vakarų Vokietijos kunigui Fricui Skėriui tarpininkaujant V. Falkenhahnas tą patį tekstą nusiuntė ir veikalo leidimo rengėjams išeivijoje. (Žr.: Falkenhahn V. Einleitungswort zur zweiten Auflage – W. Storost Vydūnas ,,Sieben hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen“: Erinnerungen und Ansichten eines Deutschen / Kn.: Vydūnas. Sieben hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen. – Chicago, 1982. – P. 479–486.)

8 Vydūnas. Vadovas lietuvių kalbai pramokti. – Führer zur Erlernung der Anfangsgründe der litauischen Sprache. [2-as leid.]. – Tilžė: Rūta (Otto von Mauderode’s sp.), 1924. – P. 132. – Iliustracijos Adomo Brako, kalbą taisė Marta Raišukytė ir Viktoras Falkenhahnas. – Visiems talkininkams, ypač pažymint paskutiniojo indėlį, dėkojama vadovėlio baigiamajame žodyje (p. 128): Ein schöner Dank sei hier auch für die Korrekturhilfe zum Ausdruck gebracht, die Fräulein Marta Raißuk und Herr Viktor Falkenhahn ,Tilsit, geleistet haben. Letzterem, die die lit. Spracheaus der ersten Auflage dieses Buches als Autodidakt erlernt hat, sind auch sehr viele Bemerkungen und Ergänzungen zur Verbesserung des Buches zu verdanken, die auf seine Anregungen hin zu gunsten [! günsten – D. K.] solcher gemacht sind, welche ohne Lehrer lernen wollen (Taip pat nuoširdžiai dėkoju tilžiškiams panelei Martai Raišukytei ir ponui Viktorui Falkenhahnui už pagalbą skaitant korektūrą. Pastarajam, kuris savarankiškai išmoko lietuvių kalbą iš pirmojo šios knygos leidimo, dar dėkoju už daugelį pastabų ir papildymų, į kuriuos buvo atsižvelgta, nes jie palengvins įsisavinti lietuvių kalbą tiems, kurie norės ją mokytis be mokytojų. – Į lietuvių k. vertė Irena Tumavičiūtė.) Padėkoje Didžiosios Lietuvos lietuviai neminimi greičiausiai dėl tuo metu tvyrojusios politinės įtampos.

9 Filosofiniu gilumu pasižyminčią hinduistų šventraščio ,,Mahabharata“ dalį ,,Bhagavadgyta“ Vydūnas į lietuvių kalbą išvertė 1940 m., Antano Krauso pastangomis vertimas išspausdintas 1947 metais. (Žr.: Vydūnas. Bhagavad Gita. Palaiminantioji Giesmė. Vertimas iš sanskrito. – Detmold: Lietuvių skautų brolijos vadija, 1947. – P. 152.) Knygos įvade Vydūnas rašė, kad sanskritu pradėjo domėtis apie 1910 m., gilintis – studijuodamas Berlyne.

10 Helmuth’as Otto Maxas von Glasenappas (1891–1963), berlynietis, Tiubingene, Berlyne ir Bonoje studijavo indologiją ir religijas. Nuo 1920 m. profesoriavo Berlyno, 1928–1944 m. – Karaliaučiaus universitete. Daug kartų lankėsi Rytų šalyse, apie jas, ypač indologijos klausimais, parašė knygų. 1946–1959 m. dėstė Tiubingeno universitete.

11 Vydūnas. W. St. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. – Tilsit: Lituania, 1916. – 14 iliustr. l., 132 p. Kito pokalbio metu parodžius šią knygą, V. Falkenhahnas patvirtino, kad M. Raišukytė užfiksuota 3 merginų grupinėje nuotraukoje su parašu: „Litauerinen in der Tracht des 18. Jahrhunderts“ (Lietuvaitės XVIII amžiaus aprėdu – D. K.). M. Raišukytė yra vidurinioji. Ta pati nuotrauka įdėta Vydūno knygoje „Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen“ (1932, p. 301).

12 Vydūnas. Rožės ir Lelijos. Rūtos atminčiai. – Tilžė: Rūta (E. Jagomasto sp. ,,Lituania“), 1933. – 10 iliustr. l., 46 p. M. Raišukytė vaizduojama 8 portretinėse ir grupinėse šios knygos nuotraukose.

13 ,,Rūta“ – Vokietijoje žinomo namų leidyklos (Hausverlag) pobūdžio leidykla, skirta vieno asmens, ribotos paskirties arba labai siauros tematikos nekomercinei literatūrai leisti. Leidykla, pavadinta M. Raišukytės slapyvardžiu Rūta, pradėjo veikti apie 1904 metus. Ja rūpinosi to paties pavadinimo Vydūno raštų leidimo ir platinimo draugija, kuriai, be M. Raišukytės ir Vydūno, priklausė Lidija Smalakytė, Martynas Ašmutaitis ir Enzys Jagomastas. Finansuota iš L. Smalakytės, M. Raišukytės ir Anso Bruožio paaukotų lėšų ir pajamų, gaunamų už parduotus leidinius.

14 Oskaras Wöhrle Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo Lietuvos vokiečių okupacinės administracijos leidžiamo laikraščio ,,Zeitung der 10. Armee“ redakcijoje. Jam tarpininkaujant Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d., pirmiausia pasirodė vokiečių kalba Berlyno laikraščiuose ,,Vossische Zeitung“ (vasario 18 d.) ir ,,Tägliche Rundschau“ (vasario 19 d.). Vilniuje iš antikvariato buvo įsigijęs labai retą knygą – Jokūbo Morkūno „Postilla Lietuwiszka“ (1600), kurią 1932 m. nupirko J. Šaulys ir perdavė Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai. O. Wöhrle buvęs kairiųjų pažiūrų, socialdemokratas. Jo ryšių pobūdis su E. Jagomastu nežinomas.

15 Ona (tilžiškių papročiu vadinta Ane) Jagomastaitė (1900–1941) mokėsi Tilžės gimnazijoje, dirbo Lietuvos ambasadoje Berlyne, tėvo spaudos įmonėje ,,Lituania“, redagavo ,,Naująjį Tilžės keleivį“. Užrašė Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos ir atsiminimų, kurių dalis paskelbta ,,Tautosakos darbų“ 3-iame tome (1937). Hitlerinės valdžios bausmių sulaukė už lietuvių tautinį persekiojimą demaskuojančias publikacijas minėtame laikraštyje ir knygoje „Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas“ (1932). Gestapo areštuota ir kartu su vyru sušaudyta Paneriuose.

16 Daugiau apie E. Jagomasto asmeninę biblioteką žr.: Kaunas D. Donelaičio žemės knygiai: bibliofilijos apybraižos. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – P. 217–226.

17 Be Dovo, buvo dar du sūnūs. Studentas Jurgis (1917–1941) kartu su tėvais sušaudytas Paneriuose, spaustuvininkas Emilis, vedęs vokietę Elsę Lemkę, karo pradžioje gyveno Drezdene ir taip vienintelis iš visos šeimos liko gyvas. Turima duomenų, kad Emilis taip pat palaikė ryšius su Falkenhahnų šeima. Pavyzdžiui, tėvas Enzys Jagomastas 1928 m. liepos 30 d. laiške sūnui nurodo: „Neužmiršk tuojau ponui Studienratui Falkenhanui į Girulius keliatą žodžių parašyti. Jis man rašė, ir aš šiandien jam laišką rašysiu. Ale minau Tu jam rašyk!“ (Žr.: Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F. 101–227).

18 Šis žurnalistas buvo Emilis Meklenburgeris, po vedybų pasivadinęs Vilmantu. Galbūt taip jis padarė dėl žmonos Onos, kuri po santuokos lietuvių spaudoje pradėjo pasirašinėti Vilmantiene. Slapyvardžiui parinktas Mažosios Lietuvos mitologinio herojaus Vilmanto vardas. Prie Tilželės upės buvo Vilmanto piliakalnis. E. Meklenburgeris kartu su Jagomastų šeima sušaudytas Paneriuose.

19 V. Falkenhahno monografijoje „Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer“ (Königsberg, Berlin: Ost–Europa–Verlag, 1941) įrašyta: „Didžiai Gerb. mokslininkui ir rašytojui Prof. Dr. V. Mykolaičiui-Putinui autorius.“ Knyga yra V. Mykolaičio-Putino memorialiniame muziejuje Vilniuje.

20 K e l i u o t i s J. Sudeginęs tiltus // Literatūra ir menas. – 1977. – Liep. 2. – Nr. 27. – P. 12.

21 Augustas Heinrichas Hoffmannas (1798–1874), vienas žinomesnių XIX a. vokiečių poetų. Tyrė ir dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą Breslau (dabar Vroclavas) universitete, dėl liberalių pažiūrų propagavimo ir opozicijos valdžiai neteko pareigų, keliavo po Vokietiją, Šveicariją ir Italiją, 1848 m. buvo reabilituotas, nuo 1854 m. gyveno Veimare ir redagavo literatūrinį žurnalą. Kai kurie jo eilėraščiai tapo liaudies dainomis. Kūrybai išpopuliarėjus, dar gyvam esant pagal gimimo vietą pramintas Hoffmannu iš Falerslėbeno (Hoffmann von Fallersleben).

22 Kitais duomenimis, vedė Klarą Füllhasę. (Žr.: Bagdonavičius V. Vydūnas: trumpa biografija. – Vilnius, 2005. – P. 13.)

23 Lietuvių literatūros draugija nustojo veikti dėl Lietuvos–Vokietijos politinių santykių įtampos 1925 metais. (Žr.: Kaunas D. , Masalskis H. Paskutinis Lietuvių literatūros draugijos narių sąrašas // Knygotyra, 1998. – T. 34. – P. 176–181.)

24 Vilniuje gyveno Adomo Brako vyresnysis sūnus Tautvydas (1919–1990). Jis kartu su tėvu 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą. Jaunesnysis sūnus Ramūnas (gim. 1923 m.) kartu su motina pasitraukė į Vokietiją, dabar gyvena JAV.

25 V. Gaigalaičio filosofijos daktaro disertacija apie lietuvišką Wolfenbüttelio postilę buvo apginta Karaliaučiaus universitete 1900 m. ir dalimis paskelbta Lietuvių literatūros draugijos tęstiniuose mokslo darbuose bei atspaudais. (Žr.: Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573. Inaugural-Dissertation der Philosophischen Fakultät der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. zur Erlangung der Doktorwürde vorgelegt und nebst den beigefügten Thesen öffentlich verteidigt am Freitag den 22. Juni 1900 Mittags 12 Uhr von Wilhelm Gaigalat. – Tilsit: Otto von Mauderode, 1900. – Th. 1. [4], 57, [2] p.; 1901. Th. 2. 117–165 p.; 1903. Th. 3. 231–247 p.)

26 Tilžietė Margarita Kėkštaitytė po M. Raišukytės mirties rūpinosi Vydūnu ir savanoriškai ėjo jo sekretorės pareigas. 1938 metais rašytoją įkalinus, prižiūrėjo jo butą, lankė kalėjime ir gamino maistą, padėjo iš Berlyno atvykusiai seseriai tvarkyti Vydūno reikalus. (Žr.: Vydūnas. Kalėjimas–laisvėjimas. – Detmold: Lietuvos skautų sąjungos brolijos vadija, 1947. – P. 5–10, 14, 42.)

27 Žemaitis pedagogas Antanas Krausas (1905–1970) buvo nuoseklus Vydūno idėjų šalininkas ir propaguotojas nuo mokymosi Telšių gimnazijoje laikų.

28 Kunigaikštytė Elisabetha zu Wied (1843–1916) Rumunijos karaliene tapo ištekėjusi už kunigaikščio Karlo von Hohenzollerno. Slapyvarde Carmen Sylva pasirašinėjo tik literatūrinę kūrybą. G. Sauerweinas jos mokytoju buvo 1857–1860 metais.

29 G. Sauerweinas lankė Vydūną, bet pas jį nėra gyvenęs. Nesantaikos priežastis buvo kita. Kartą G. Sauerweino pakritikuotas dėl netobulo eiliavimo, Vydūnas įsižeidė, atsiliepė angliškai rašytu atvirlaiškiu ir ilgai tylėjo. Paskutiniais G. Sauerweino gyvenimo metais jų vėl susirašinėta. (Žr.: Kaunas D. Lietuvių spaudos darbuotojų ryšiai su Georgu Sauerweinu // Knygotyra, 2004. – T. 42. – P. 280.)

30 Bitėnuose kartu su M. Jankumi gyveno vyriausioji duktė Elzė, ėjusi šeimininkės pareigas, ir dėl nelaimingo atsitikimo (susižeidė žirklėmis) apakęs sūnus Kristupas. Spaustuvininko žmona buvo mirusi dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kiti vaikai gyveno savarankiškai.

31 Jesaičiai 1931 ir 1932 metais lankėsi Bitėnuose ir paliko autografus M. Jankaus namuose laikytame svečių įrašų albume ,,Amžinoji Rambyno kalno knyga“: Rudolphas Jesaitis, Gertaude Jesaitienė. Šalia 1932 m. rugpjūčio 16 d. įrašo dar nurodyta, kad R. Jesaitis yra iš Gastų (vok. vadintų Heinrichswalde). (Žr.: Amžinoji Rambyno kalno knyga. Saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių ir senųjų spaudinių skyriuje. – F. 130–2277. – L. 20, 26.)

32 Ernstas Emilis Kraštinaitis (1903–1983) buvo žymaus lietuvių visuomenės ir spaudos veikėjo Jokūbo Stiklioriaus sesers sūnus. Jo globojamas, nuo 1919 m. dirbo Tilžės ir Klaipėdos lietuviškų laikraščių redakcijose ir įstaigose. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, persikėlė į Kauną, vėliau – į Vilnių. Dirbo tarnautoju, vertėjavo, mokslo institucijų užsakymu perrašinėjo senovinius rankraščius vokiečių kalba. Pateiktos žinios apie Giedotojų draugijos narius greičiausiai yra klaidingos.

33 Senieji lietuvių skaitymai. D. 1: Tekstai su įvadais / Sutaisė Jurgis Gerullis. – Kaunas: Lietuvos universitetas (A. Prieso spaustuvė Leipcige), 1927. – VIII, [2], 311 p.

34 Ernstas Frenkelis (1881–1957), kilęs iš evangelikais liuteronais pasikrikštijusios Vokietijos žydų šeimos, Kylio ir Hamburgo universitetuose dėstė lyginamąją kalbotyrą, gerai mokėjo lietuvių kalbą, paskelbė mokslui svarbių baltistikos veikalų. Jo žmona buvo Rumunijos vokietė. Ši aplinkybė ir tarptautinis akademinis pripažinimas, matyt, padėjo išvengti nacių režimo susidorojimo, tačiau galėjo gyventi tik visiškai izoliuotas. Anot kitų šaltinių, į koncentracijos stovyklą profesorių ketinta išsiųsti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bet į ją nepatekęs todėl, kad arešto dieną gulėjo lovoje dėl lūžusios kojos. Neabejotina, kad E. Frenkeliui padėjo ir brolio, garsaus Berlyno mediko, ryšiai.

35 Štetinas (vok. Stettin, lenk. Szczecin) – Prūsijos, nuo 1871 m. Vokietijos Pamario provincijos sostinė prie Oderio upės ir stambus jūrų prekybos uostas. Po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai.

36 Studento ir profesoriaus interesų artumą liudytų ir H. von Glasenappo knyga „Brahma und Budda“ (Berlin, 1926) su autoriaus dedikacija: „Herrn Viktor Falkenhahn zur Erinnerung an das Sommer-Semester 1931. Helmuth von Glasenapp.Königsberg i. Pr. 10. Nov. 1931.“ Tekste daug greičiausiai V. Falkenhahno rašytų pastabų ir braukymų pieštuku, p. 47 įrašyta skaitymo data: 19. 10. 33. (Knyga yra D. Kauno rinkinyje.)

37 Vėliau pasakotojas knygininkės pavardę prisiminė ir patikslino: Freulein Ulbrich. Manytume, kad jis kiek apsiriko. Reiktų kalbėti apie žinomą, nuo 1883 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos veikusį firminį Wilhelmo Lohausso knygyną, V. Falkenhahno laikais priklausiusį Annai Ulrich. Jame buvo knygų, natų skyriai ir komercinė biblioteka.

38 Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen. Kulturhistorische Darlegungen unter Beigabe von zwei Karten und 50 Bildern in Schwarz-und Farbendruck. – Tilsit: Rūta–Verlag (Buchdruckerei ,,Lituania“), 1932. – 5 iliustr. l. – P. 478.

39 Hartknoch Ch. Alt-und Neues Preussen, oder Preussischer Historien Zwey Theile. Franckfurt, Leipzig: Martin Hallervord, 1684. – P. [40], 668, [5], [55].

40 Karlas Janzas – Vydūno jaunystės bičiulis, Lėciaus (vok. Lötzen) mokytojų seminarijos Mozūrijoje mokytojas, profesionalus muzikas. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir protestantų giesmes, jų įdėta Vydūno parengtuose rinkiniuose „Lietuvos varpeliai“ (1909) ir „Giesmės mišram chorui“ (1932).

41 Vydūnas. Lietuvos varpeliai. – Tilžė: Rūta (Otto von Mauderode’s sp.), 1909. – P. 48.

42 Vydūnas. Giesmės mišram chorui. – Tilžė: Rūta (Otto von Mauderode’s sp.), 1932. – P. 67, [1].

43 Dėl kompozitoriaus V. Falkenhahnas greičiausiai apsiriko. Rinkinyje „Giesmės mišram chorui“ ties giesmės ,,Pranašai didis“ pavadinimu (p. 64) nurodyta: „Liet. liaudies gaida. Harmonizavo C. Grafas Buelowas v. Dennewitz.“

44 Vydūnas. Amžina ugnis. Dramatiška trilogija. – Tilžė: Rūta (Otto von Mauderode’s sp.), 1912–1913. – P. 325, [1].