epikūro ruduo

neturėčiau skųstis, malonumų netruko, gal mažiau moterų, daugiau filosofijos, bet šiandie neturėčiau gailėtis, su filosofija susilaukiau daugiau vaikų, plika akim atpažįstu, tegu retai matausi, bet šitaip ir gamtoj surėdyta, dabar dažniausiai vienas, kūno ne kaži kiek likę, kokį dūmą per dieną sutraukiu ar taurę stipresnio išlaižau, šiaip vis knygos, vis vienodesnės, ypač odiniais viršeliais, kaip ir moterys, pamenu, jaunystėj kiekviena buvo vienintelė gyvenime, skaitydavau, kol siūlių nebelikdavo, dabar visos kaip tos piemenės olimpo stadione, perkarusios, turinys be formos, niekuo neprisidengusios, gryna fizika, ryškus aristotelio mokyklos kvapelis, jokio malonumo, kadaise rašiau dienoraštį po dienos nuotykių, dabar tik atsiminimus, ką gi, irgi malonumas, pasakoti istorijas, ypač nebūtas, visą gyvenimą melavau sau, dabar galiu ir kitiems, vienintelis belikęs

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



apie provinciją

įsibėgėjus didžiajam lietuvių egzodui į miestą, gandrai iš inercijos nešė vaikus į kaimą, žiū, neranda užsakovo, palieka po griežčiu ar kopūstu, bulvių vagoj, o tie ir be tėvų išauga, visai kaip žmonės, tik širdies vietoj bulvė ar griežtis, geri žmonės

nebuvo gydytojų, ligos neįmantrios, bėdos tik su kūno mechanika, tai mechanizatoriai ir veterinoriai rūpinosi kaimo sveikata, išardo, sutepa, vėl sudeda, kažkaip sukdavos be naujų dalių, jeigu kas, be didelių skrupulų atiduodavo kunigui, tas turėjo kitą įrankių arsenalą, kryželiai, krapylai, kastuvai

koks kaimas be poeto, anksčiau sakydavo be durnelio, ne toks jau durnelis, išmano kalbą ne blogiau už veterinorių, pakanka, sudėlioja eilėraštį prieš bulviasodį, kol javai išplaukia, žiūrėk, jau išardė, soliarka sutepė, bulviakasiui kaip naujas

paauga vaikai ir mauna į miestą, geri, ale su bulve ar griežčiu širdy, užsispyrę, ėmė savas madas diktuoti, baisiai madingi tapo mechanizatoriai ir veterinoriai, nes visi pavargę nuo mandrybių, nuo nepagydomų metaforų ir sintaksių, ir taupiau gyvent ėmė, sutepa soliarka ar ūkiniu muilu praplauna, tik vienas kitas grynakraujis miestietis, iš prieškario užsilikęs, piktinas, atseit, postmodernizmas, galvoja, kad prancūziška liga

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



kelionė pas michalą

nerimas, kylantis prieš kelionę, paskutinę dieną stiprėjantis jausmas, kad darai kažką, ko neturėtum daryti, kad esi kažką pamiršęs, ne dantų šepetuką, ne pasą, bet žymiai svarbesnį dalyką, kurio negali įsidėti į kelionės krepšį, gal visą ligšiolinį gyvenimą, nes kas gi yra kelionė, jeigu ne naujo gyvenimo pažadas, la vita nuovo, eschatologinis bėgimas rojaus link, į kurį dar visiškai nesinori, tegu ir su grįžtamuoju ryšiu, tačiau gerai žinai, kad ne visada grįžti, kartais grįžimas tik dar viena kelionė, netgi ne į tą pačią vietą, nesibaigianti inkarnacijų grandinė, bet ne tavo valioje tai, ką laisva valia priimi, velniop, neturėtų čia būti teologinių speculorum, tiesiog spekuliuoji savo gyvenimu, kiek brangiau parduodi negu perki, pelną prageri avansu prieš pat kelionę, kad užmuštum tą nerimą, kuris netikėtai baigias savaime, vos krenti į lėktuvo sėdynę ar griebies už vairo

šįsyk vairas, kelias pažįstamas tik iki suvalkų, toliau trokų išvagotais keliais ligi vokietijos sienos, drengiant lietui, atlydys, pati vasario pradžia, langų valytuvams hipnotizuojant grimzti į kelionės transą, tavo vietoje galėtų sėdėti kitas, ir esi kitas, nebeturintis atminties, veidrodžiuose matantis ne save, tik kitus, patiriantis tikrąjį bendravimo malonumą, kuris didėja spaudžiant greičio pedalą, vienišiaus dviejų litrų skaistykla be orgazmo pažado

ir tie, kurie patyrė lytėjimo skonį, iki šiol jaučia maudulius kauluos, kurie nebejaučia, jau pakeitė judėjimo kryptį, keliauti žemyn ar aukštyn lengviau, atitrūksta pusė kūno ir kyla kartu su mažų kaimelių dūmais, siela, anot teologinių speculorum, to tik ir laukia, tuotarp kita pusė sulenda po žeme, vos kauburėlis tekyšo, šioj šaly retos gėlės pakelėj, stato kelio ženklą, czarny punkt, kur daugiau patyrusių lytėjimo skonį, bet čia retas paiso ženklų, leki ir tu per miestelius visu šimtu, čia lenkija, sakai, čia katalikų šalis, visi su civilinės atsakomybės indulgencijom

cypini stabdžius, metas nakvynei, kažkur už poznanės, tik pasukęs sankryžoj su šviesoforu, pravažiavai nakvynės namus, grįžti atbulas, pusamžis vyriokas praveria duris, iš veido galėtų būti kunigas, tarsi laukia, prašo vidun, mūrinis namas prie kelio, kieme marijos skulptūrėlė po obelia ar kriauše, kas ten supaisys vasario mėnesį, ir dar tamsoj, pasirodo, iš tiesų laukia, prie stalo prisėda, sako, žemės turiu kokį šimtą hektarų, sako, blogai bus su tuo žemės ūkiu europoj, ale dabar madinga agroturizmas, va namą patvarkiau, tik anokie čia turistai, tokie kaip ir tu, jokių atrakcionų nereikia, pernakvoji ir toliau savo keliais, tai dar vienu bizniu užsiėmiau, kai avarija, atskubu su savo technika, geras biznis, ypač pernai, artimiausioj sankryžoj per pusę metų net šeši mirtini atvejai, geras biznis buvo, bet neseniai pastatė šviesoforą, tai ir baigės, paskui pagalvoja, gaila tų žmonių, ale geras biznis buvo, sėdi ir lauki

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.




sounds of silence

užgula ausis akyse tavaruoja rodyklės
svetima kalba
variklis riaumoja sunkiai atplėšdamas
cinkuoto metalo cepeliną su mėsos įdaru
užrašas ant turbinos
sounds of silence
nieko nebegirdžiu
vien tylos garsus
esu pakeliamo svarumo būsenoj
stiuardesė patikrina
dantų sukandimą
liežuvis turi būti tylus
kylant ir leidžiantis
rekomenduojama ir visą skrydžio laiką
jokių skambučių nemokama
pagalbos linija jokių esemesų
viešpatie kurs esi danguje
nes ir taip netrukus būsi danguje
kritus slėgiui numatomas stebuklas
iš slapto lizdelio iškrinta paukščiukas
tada jau gali išsižioti
šaukti į deguonies ragelį
permušdamas variklio tylą
tada jau viskas galima
bet tai tik teorija
tam atvejui kai stoja variklio triukšmas
one more whiskey please
krutinu lūpas bet stiuardesė
regis supranta mane ir be žodžių

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.


matavimo vienetai

celsijus kai traukia skersvėjis perone
kai nesulaukęs traukinio keliauji bėgiais
celsijus kai išjungia šildymą
celsijus kai dega kakta kai laikos temperatūra
per visą žiemą

dioptrijos kai apsipažįsti
kai neperskaitai kainos
ir moki už visą gyvenimą
dioptrijos kai sėdi ne į tą troleibusą
negrįžti namo
dioptrijos kai ironijos akiniai

sekundės kai orgazmas
minutės kai omnitelis
valandos kai kelias
dienos kai pagirios

voltai kai perdegi
kai nutrūksta siūlelis
ir tavaruoji tamsoj

eilėraštis kai eilėraštis

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.




iš riterystės istorijos

pamenu griebdavaus ieties dar jaunas
į kalbos turnyrus mesdavaus stačia galva
karštakošis riteris
dievas tada nerūpėjo
dievas visad buvo pralaimėjimo dievas
sulinkęs po abitu be veido
gailestingas luošiams ir nevykėliams
išplėtęs šnerves uosdavau žirgo prakaitą
šviežio mėšlo kvapą pramaišiui
su garuojančiu krauju
dar nesupančiotas šeimyniniais pančiais
nepakeldamas antveidžio
perverdavau žvilgsniu
gražiausią šviesiaplaukę
žinodamas šiandien ji bus mano
sėkla papilvėj tvinksėjo stipriau negu širdis
negalvojau apie viso gyvenimo moterį
buvau karys nuo lūpų dar nenudžiūvęs
barbaro kraujas šiaurinių vėjų nugairintas veidas
kiek pablyškęs išsiilgęs saulėtų kraštų
su džiaugsmu priėmiau žinią
apie kryžiaus žygį
į pažadėtąją poezijos žemę
buvau jaunas
ir durnas turėčiau dabar pasakyti
išėjau karan
už tą patį pralaimėjimo dievą

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



iš šventvagysčių istorijos

trečią kartą ištariau
nepažįstu šito gyvenimo
ir puoliau prie žiemos darbų
kurių ne kaži kiek ir buvo
daugiau sukausi apie namus
kokią vinį į sieną įkalu
varvantį čiaupą užsuku
užuolaidas prieš naktį užtraukiu
bičiuliai iš kitų gildijų
vis paskambina sako yra reikalas
būtų gerai aptarus gal prie raudonojo vyno taurės
buvai arčiausiai jo daug matei
buvai nukakęs iki Jeruzalės
pas vikingus savas mokėjai slavams įtikti
pradžioje nekeldavau ragelio rytais
vėliau nustojau mokėti telekomui
stengiausi būti tvirtas kaip uola
sudeginau telefonų maldaknygę
išsikėliau į priemiestį tuoj ateis pavasaris
ir vasaros darbai
nestatysiu aš tos bažnyčios

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



curriculum vitae

gimiau alkanas
baigiau žaidimą klasėmis
diplomuotas melancholikas
visą gyvenimą dirbau padienius darbus
didžiausias stažas – kišenvagio
trumpai dirbęs klapčiuku prie vieno dievo
ir grabdirbiu prie kito
šiuo metu esu sezoninis rašytojas
gyvenu vienas su žmona ir sūnumi
esu išleidęs daugiau knygų negu parašęs
paskelbęs dešimtis paraiškų
apeliacijų ir aplikacijų
kelis pasiaiškinimus
šiemetinis kelių policijai apdovanotas
kultūros ministerijos premija
bėgių maratono laureatas
prašyčiau darbo pagal specialybę
kur nors prie žemės
kad ir piemeniu
su dūdelės alga

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



kaip visi

1


nepjausčiau savo vardo
ant suolų
iškeverzodavau ant sąsiuvinio
viršelio atsainia ranka
galvojau vardas tik šiaip sau
kad nebestų pirštu
ir nešauktų ei tu
to labiausiai ir bijojau

 
2


nėjau į darželį
bijojau vaikų
kurie šoka dainuoja
sustoję ratu
susikabina rankom
ir šaukia seneli šalti
seneli šalti

 
3


neturėjau džinsų
vienintelis klasėje
kol neatėjo siuntinys
iš amerikos
iki šiol esu tikras
kad tada mano gyvenimas
ir prasidėjo

 
4


nežinojau kaip gyventi
pabandau ir vienaip ir kitaip
kaip tam anekdote
nieko neišeina
apsidairiau
kad ir visi panašiai
tik vieniems gal gražiau neišeina

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



paraiškos forma

metai baigias laikas rašyti paraišką
kitiems metams
tėvas sako
anksčiau rašydavom penkmečiams
kad tėvai ne hunų laikais gyvenam
tau pensija iki mirties man mirtis iki pensijos
sveikatos nesaugau jau ėmiau šlubčioti
ir pats nestatyčiau už save hipodrome
tėvas sako gėda
kaip tau negėda
tavo amžiuj risnodavau per taigą
nuo ryto iki vakaro su nešuliais
ne lenktynės buvo galvoj
užtat visi dantys liko burnoj
tėvai tėvai
baigiu nusigraužti tuos žąslus
putos lūpų kampuos
seilės drimba kai lieku vienas
tėvas sako
su prakaitu išeina šlakai
išperti reikėtų tave
visas apsispuogavęs
teisus tėvai bet aš neteisesnis

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



šeštadienis, kovas,
viena iš galutinių stotelių

išeiti nebeturiu kur belieka grįžti
į kurčnebylį balsą į aklas rankas
siuvinėti žodžius ant tavo kūno drobės
jeigu dar galioja nerašytos taisyklės
kaskart kartu mirštantiems
ir atskirai prisikeliantiems
jeigu dar neišnyko amato įgūdžiai
kartoti judesius ir nesikartoti
nesu darbštus
nebaigęs dievo universitetų
neužbaigsiu tavo paveikslo iki šeštadienio
paliksiu adatą pusiaukelėj tegu spengia
tarsi zenono strėlė tarp nesusisiekiančių miestų
sekmadienį ilsėsiuos
nes išeiti nebeturiu kur

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



sakykim gruodis

sakykim gruodis kartachena kita pasaulio pusė
kur gyvena antipodai
juodaodė moteris pajūryje
aliejumi trina mano blyškią nugarą
nepajėgiu priešintis kaitri saulė
smelkias iki kaulų
ar turėčiau vadinti ją mano angelu sargu
juodais sparnais
sergėjančiu nuo gaisro
juodaodė priemiesčio moteris
pozuoja su vaikais mano
gašliai skaitmeninei akiai
siūlo apginti mane
nuo tvankios nakties vienatvės
turėčiau ir ją vadinti angelu sargu
juodaodė gatvės pardavėja
paslaugiai tiesia karolius
serginčius nuo piktosios akies
viešpatie antipodų
ar ir šis angelas tavo siųstas
kad patikėčiau
kad patikėčiau gyvenimu
kuriame nieko nebūna netyčia

 

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.

 

pradžioje nebuvo žodžio

budėjau prie tavo nuogumo
apelsino žievėm dangsčiau krūtis
virpantį nuo balandžio vėsos pilvą
tavo gėdą
nes buvau naktinis sargas
nes man buvo gėda
lupau apelsinus iki kraujo
burnoje plakės saldi
audringa jūra
buvau marionetė
ant kapitono tiltelio
kryžminiai vėjai
tampė mane už plaukų
iš būtojo laiko į esamąjį
iš esamojo į nesamąjį
nes man buvo gėda
mylėti tarsi niekada nepabusi
nes buvau apelsino žievė
išmesta į laukinį paplūdimį
nes maniau kad esu
pagaliau esu
iki kraujo

 

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.




apie žanrus lietuvių poezijoje

1


lyrinis eilėraštis butų visai ne žanras
jeigu nevaidintų tokio vaidmens
lietuvių poezijoje
paprastai autorius nori pasakyti daugiau
negu lyrinis herojus
lyrinis herojus su tuo nesutinka
todėl visada persistengia

 
2


epinio eilėraščio autorius
paprastai pagyvenęs poetas
beveik be išimties vyriškos giminės
todėl eilėraščio herojus dažniausiai su ilgu
kardu ar kalaviju
klaidžioja po antikinius griuvėsius
ieškodamas mūzos

 
3


intelektualiai poezijai reikalingas
intelektualus autorius
t. y. bent jau jeilio profesorius
todėl kūrinio subjekto padėtis nepavydėtina
ne viską supranta iš pusės žodžio
malkų priskaldo
likusią gyvenimo dalį autorius
paskiria komentarams

 
4


etnografiniai eilėraščiai pasižymi tuo
kad jiems paprastai nereikia skaitytojo

 
5


lingvistinio eilėraščio lyrinis herojus
yra pati kalba
taigi šiuo atveju autoriui belieka patylėti
dažniausia jis tai ir daro
nors autorystės ir neatsisako

 
6


minėtini ir patriotiniai eilėraščiai
kurių šiandien niekas neberašo
ir tai bene rimčiausias lietuvių poezijos
krizės požymis

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



poezijos skaitymai

po vakaro
balsai iš kairės ir dešinės
ar visad kalbatės su savimi
o taip turbūt nebūna, nuobodu
dešinė su kaire kairė su dešine
labai įdomu
beje kairiuoju ar dešiniuoju pusrutuliu
rašot eilėraštį
miegat moters kairėj ar dešinėj
kurioj rankoj laikote peilį
o kurioj šakutę
kokia jūsų politinė orientacija
kuria koja keliatės
dešine ar kaire masturbuojatės
o taip labai įdomu
kairiarankis sakot
tai išties privalumas
šiuo atveju impulsas
iš smegenų keliauja
viena dešimtąja sekundės trumpiau
tai išties privalumas
šiame amžiuje
kai visi taip skuba
toliau seka mechaniški plojimai
abiem rankom

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.



eilėraščio galiojimo laikas

baigias galiojimo laikas
eksportui nebetinka
transportuojant
pernokusios metaforos virs koše
įsimes puvinys
pusvelčiui atiduoda
turgaus dieną
žiū ir susidomės kokia studentė
brandžiais kūrybos vaisiais

 

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.

 

nepriklausomybės diena

nepriklausomybės dieną
t. y. 2004 metų vasario 16
mane pasveikino
trys nepriklausomos stirnos
baltais pauodegiais blykstelėjo
wiepersdorfo pušyne

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.


apie smegduobes

anais laikais, kai ėmė vertis smegduobės, lietuviams nieko kito nebeliko, kaip kraustytis po žeme, iki šiol gali atpažinti kokiam berlyne, vaikšto prisimerkę, pilnom kišenėm molio, tai kur ten žodis betilps, pirštais susirodo, baksnoja, poetas irgi, tik su antpirščiu iš močiutės podėlių, sidabriniu, tiesiai dievui į akį, ir nieko, pasirodo, irgi smegduobė, tik dar didesnė

nekalbūs lietuviai, tikra tiesa, daug padavimų yra apie tylenius, bet vienas dalykas girdėti istorijas, kitas su tokiu susidurti, žiūri iš padilbų, rankos kišenėj, minko molį, o ir poetas su antpirščiu vis taiko į akį, nekalbūs, bet jau viską gruntaunai, iš esmės, nedrįsk apie niekus šnekėti, ir tau po kojom iškas smegduobę

pradėjo europa kelią tiesti, via baltica, nutarė smegduobes užpilti, tik niekaip nesutaria, iš kur imti žemę, negi kitoj vietoj duobę kasti, ginčijos, susimušė, o poetas sidabriniu pirštu dievui į akį, ogi, sako, iškratykim molį iš kišenių ir žodžius turėsim kur susidėti, taip ir padarė, toliau laimingai gyveno, valdovų rūmus atstatė antpirščiui


Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.




žanro krizė

nebuvo taip
nepamenu kaip buvo bet ne taip
prasimanot
jeigu koja kliūva už akmens
nereiškia kad esu beviltiškas
bendrauju kaip moku
su žmogumi vienaip
su akmeniu kitaip
čia tau ne literatūra sako
žanro taisyklės griežtesnės
negu dešimt kalbos įstatymų
vos pakeiti stilių
jau ir meta iš baro
iš lėktuvo iš traukinio
grįšiu pėsčiom
spardydamas praeivius
bus jums žanro krizė

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.


 

e.

esu ne tas kuriam turėčiau atleisti
ir kas esu sau kad švytuočiau botagu
ir viliočiau cukraus gabalėliu
baigiasi kovas dienos stovi kaip lygios
su naktimis jau žinia kurios nusvers
turėsiu šveisti batus nusirankioti
plaukus nuo švarko
šviesoje viskas kitaip
viskas matos aiškiau
net peroksidinė fontano undinė
trenkasi galvą lietuj
ir neklausia kas esu sau kai esu kitiems
temidė nėra akla kitaip
kam gi tas juodas raištis
kai ant svarstyklių padėta
diena ir naktis
klausiu temidės tarnų
ką reiškia tas triukas su svarstyklėmis
jeigu ir taip gyvensiu iki gyvos galvos

Ališanka, Eugenijus. Exemplum: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.