Woody Allenas (1935) – JAV kino režisierius, aktorius, scenaristas, prozininkas, dramaturgas, garsus Niujorko žydų komikų mokyklos atstovas. Sukūrė savimi nepasitikinčio intelektualo,
       gyvenančio jam priešiškoje visuomenėje, tipažą.

    
       N o v e l ė s

      

       Grafas Drakula

       Kažkur tolimoje Transilvanijoje siaubūnas grafas Drakula, laukdamas ateinant nakties, guli savo karste. Kadangi saulės spinduliai jam tikra pražūtis, iki saulėlydžio jis slepiasi saugiame atlasu išmuštame miegamajame, ant kurio sienų sidabru išrašytas jo giminės vardas. Tačiau vos tik sutemsta, kraupus piktadarys, vedamas protu nesuvokiamo instinkto, išlenda iš slėptuvės ir, pasivertęs atgrasiu šikšnosparniu ar vilku, šniukštinėja po apylinkes, kad atsigertų aukų kraujo. Prieš saulei patekant Drakula vėl skuba į savo patikimai paslėpto karsto prieglobstį ir užmiega.
       Štai jo vokai virpteli; paslaptingas instinktas jam sako, kad saulė beveik nusileido ir laikas nubusti. Šįsyk jis pasijunta ypač išalkęs; guli apsirengęs raudonu šilku pamuštu apsiaustu su gobtuvu ir fraku, laukia tokios tamsos, kad jau galėtų nustumti karsto dangtį ir išlipti. Svarsto, kokią auką šį vakarą pasirinkti. Kepėją ir jo žmoną, pamano. Jie sultingi, neįtarūs ir lengvai prieinami. Mintys apie lengvatikę porą, kurios pasitikėjimą jis klasta pelnė, įaudrina kraujo troškimą iki karštligės, ir grafas vargiai besusitvardo, kad iš karsto per anksti neišliptų.
       Staiga suvokia, kad saulė jau nusileido. Veržliai tarsi pragaro išpera pakyla iš karsto ir pasivertęs šikšnosparniu greitai skrenda link patiklių sutuoktinių namuko.
       – Ak, grafe Drakula, koks malonus netikėtumas! – atverdama duris pasveikina jį kepėjo žmona. (Prie namų siaubūnas vėl atvirto žmogumi – po malonaus džentelmeno kauke paslėpė grobuoniškus ketinimus.)
       – Kodėl atėjote taip anksti? – klausia kepėjas.
       – Jūs mane kvietėte pietų, – atsako grafas. – Tikiuosi, aš nesuklydau. Jūs mane kvietėte?
       – Taip, kviečiau, tačiau septintą vakaro.
       – Kaip tai suprasti? – suglumsta Drakula ir dairosi.
       – Na nieko tokio, galėsite kartu su mumis pažiūrėti saulės užtemimą.
       – Užtemimą?
       – Taip, šiandien – pilnas saulės užtemimas.
       – Ką?
       – Šiek tiek tamsos nuo pusiaudienio iki dviejų minučių po dvyliktos. Pažvelkite pro langą.
       – Oi oi, pakliuvau į didelę bėdą.
       – A?
       – Prašau man atleisti, tačiau aš...
       – Kas jums, grafe Drakula?
       – Man jau reikia eiti. Taip, taip. O Dieve... – paklaikęs jis bando sugraibyti durų rankeną.
       – Eiti? Jūs ką tik atėjote.
       – Taip, bet... man labai negera...
       – Grafe Drakula, jūs išblyškęs kaip drobė.
       – Išblyškęs? Man reikia įkvėpti gaivaus oro. Buvo malonu jus pamatyti...
       – Nagi užeikite. Jauskitės kaip namie. Gal norėtumėte išgerti?
       – Išgerti? Ne, man jau reikia bėgti. Eee, jūs primynėte mano apsiaustą.
       – Tikrai. Nusiraminkite. Gal šlakelį vyno?
       – Vyno? Oi ne, seniai nebegeriu, kepenys, visa kita, na jūs žinote. O dabar man tikrai reikia skubėti. Ką tik prisiminiau – pilyje užmiršau išjungti šviesą, sąskaitos bus milžiniškos...
       – Būkite malonus, – kepėjas spaudžia grafo ranką draugiškuose gniaužtuose. – Jūs nė kiek mums netrukdote. Tik pamanykite, atėjote per anksti.
       – Patikėkite, aš mielai pasilikčiau, bet kitame miesto gale šį vakarą rengiamas senosios Rumunijos aristokratų susitikimas, o aš atsakingas už šaltus užkandžius.
       – Vis skubate, skubate, skubate. Taip ir širdies smūgis gali ištikti.
       – Taip, gali... o dabar leiskite...
       – Šįvakar aš gaminu vištienos plovą, – įsiterpia kepėjo žmona. – Tikiuosi, jums patiks.
       – Nuostabu, nuostabu, – šypsosi grafas ir stumia moterį į nešvarių baltinių krūvą. Paskui per klaidą atidaro sandėliuko duris. – Viešpatie, kur tas prakeiktas išėjimas?
       – Ak, grafe, – juokiasi kepėjo žmona, – jūs toks pokštininkas.
       – Žinojau, kad jums patiks, – taria grafas, išspausdamas šypsenėlę, – o dabar pasitraukit iš kelio.
       Pagaliau jis randa laukujes duris.
       – Ak, tik pažiūrėk, motuše, – sako kepėjas, – atrodo, užtemimas jau baigiasi. Vėl išlenda saulė.
       – Taip ir yra, – taria grafas ir užtrenkia duris. – Aš nusprendžiau pasilikti. Tik greičiau užtraukite užuolaidas. Greičiau! Nagi, pajudėkit!
       – Kokias užuolaidas? – stebisi kepėjas.
       – Ką – neturite užuolaidų? Taip ir maniau. Gal bent rūsį šioje lūšnoje turite?
       – Ne, – meiliai taria kepėjo žmona. – Aš vis sakau Jarslavui, kad iškastų, tačiau jis manęs neklauso. Toks jau tasai Jarslavas, mano vyrelis.
       – Aš dūstu. Kur sandėliukas?
       – Jūs ką tik iš jo išėjote, grafe Drakula. Palinksminote mus su motuše.
       – Ak, grafe, koks jūs pokštininkas.
       – Klausykite, aš kuriam laikui užsidarysiu sandėliuke. Pabelskite pusę aštuonių.
       Tardamas šiuos žodžius, grafas pasislepia sandėliuke ir užtrenkia duris.
       – Chi, chi, jis toks juokingas, Jarslavai.
       – Ei, grafe! Išeikite. Užteks kvailioti.
       Iš sandėliuko pasigirsta slopus grafo balsas:
       – Negaliu. Prašau, leiskite man čia pabūti. Man viskas gerai. Tikrai.
       – Grafe Drakula, liaukitės pokštauti. Mes ir taip mirštame iš juoko.
       – Galiu jums prisiekti, aš dievinu šį sandėliuką.
       – Taip, bet…
       – Suprantu, suprantu… jums atrodo keista, tačiau aš čia jaučiuosi kaip šventėje. Neseniai sakiau poniai Hes: gerame sandėliuke aš galiu išstovėti valandų valandas. Miela moteris, ta ponia Hes. Apkūnoka, bet labai miela… Na, o dabar jūs galite užsiimti savo reikalais, pašaukite mane, kai nusileis saulė. O, Ramona, liam pam pam pim pam pam pim, Ramona…
       Tuo metu ateina meras su žmona Katia. Jie ėjo pro šalį ir nusprendė užsukti pas savo gerus draugus, kepėją ir jo žmoną.
       – Sveiki, Jarslavai. Tikiuosi, mes su Katia jums nesutrukdėme?
       – Žinoma, ne, pone mere. Išlįskite, grafe Drakula! Mes turime svečių!
       – Grafas – pas jus? – nustebęs klausia meras.
       – Taip, ir jūs neatspėsite, kur jis, – sako kepėjo žmona.
       – Taip anksti aš jo beveik niekada nesu matęs. Tiesą pasakius, aš niekada nesu jo taip anksti matęs.
       – Tačiau jis čia. Pasirodykite, grafe Drakula!
       – Kur jis? – klausia Katia, neišmanydama, ar juoktis, ar ne.
       – Išeikite tuojau pat! Prisijunkite prie mūsų! – Kepėjo žmonai trūksta kantrybė.
       – Jis sandėliuke, – atsiprašomu tonu taria kepėjas.
       – Tikrai? – klausia meras.
       – Nagi eime, – kepėjas beldžia į sandėliuko duris, šaukia grafą apsimestiniu geraširdišku balsu. – Pakvailiojote ir užteks. Pas mus svečiuojasi meras.
       – Nagi išeikite, Drakula, – šaukia garbusis meras, – išgersime.
       – Ne ne, pradėkite be manęs. Aš čia turiu reikalų.
       – Sandėliuke?
       – Taip. Nenorėčiau, kad dėl manęs jūs keistumėte savo planus. Aš jus ir čia puikiai girdžiu. Įsiterpsiu į jūsų pokalbį, jei norėsiu ką nors pridurti.
       Šeimininkai ir svečiai susižvalgo, gūžčioja pečiais. Įsipila vyno, gurkšnoja.
       – Neblogas šiandien buvo užtemimas, – nugerdamas iš taurės sako meras.
       – Taip, – sutinka kepėjas, – neįtikėtinas.
       – Aha. Sukrečiantis, – pasigirsta balsas iš sandėliuko.
       – Ką jūs pasakėte, Drakula?
       – Nieko, nieko. Nekreipkite dėmesio.
       Ir taip besišnekučiuojant lėtai bėga laikas, kol meras neapsikentęs atplėšia sandėliuko duris ir sušunka:
       – Išeikite, Drakula. Aš visada laikiau jus tikru vyru. Užteks šitų nesąmonių.
       Dienos šviesa plūsteli į sandėliuką, ir keturių apstulbusių žmonių akivaizdoje piktasis siaubūnas sustunga, lėtai išskysta, virsta skeletu ir galiausiai subyra į dulkes. Pasilenkusi ties baltų pelenų krūvele, kepėjo žmona sušunka:
       – Še tau, kad nori! Pietus turbūt teks atidėti?



       Šefas

       Aš sėdėjau savo kontoroje, valiau visokį šlamštą iš „trisdešimt aštuntojo“ vamzdžio ir galvojau, kokia bus kita mano byla. Būti privačiu detektyvu – tiesiog malonumas, ir nors kartais mano dantenas pamasažuoja automobilio domkratu, saldus žaliųjų kvapas atperka net ir šį nemalonumą. Čia nekalbu apie poniutes, kurios yra viena iš nedidelių mano organizmo reikmių, ji šiek tiek pranoksta būtinybę kvėpuoti. Štai kodėl, kai mano kontoros durys atsivėrė ir pro jas ryžtingai įžengė ilgaplaukė blondinė, vardu Hetera Batkis, mano seilių liaukos ėmė dirbti trečia pavara. Mergina pareiškė, kad ji uždirba nuoga pozuodama dailininkams ir jai reikalinga pagalba. Jos sijonėlį vos galėjai įžiūrėti, megztinis standžiai aptempė krūtinę, o figūra buvo sudaryta iš parabolių, galinčių įvaryti širdies priepuolį net kalnų jakui.
       – Kuo galėčiau padėti, mažule?
       – Norėčiau, kad surastumėte man vieną tipą.
       – Dingęs asmuo? Ar jau kreipeisi į policiją?
       – Viskas daug sudėtingiau, pone Liupovicai.
       – Vadink mane Kaizeriu, mažyt. Na ir kas tas sukčius?
       – Dievas.
       – Dievas?
       – Taip, Dievas. Kūrėjas, Pradinis Principas, Pirminė Priežastis, Visaapimantis. Norėčiau, kad man Jį surastum.
       Visokie pakvaišėliai į mano kontorą užsukdavo ir anksčiau, tačiau kai jie atrodo kaip šita pupytė, nori nenori, išklausai, ko jiems reikia.
       – Kam tau?
       – Tai mano reikalas, Kaizeri. O tavo – surasti Jį.
       – Atleisk, mažyt. Tu kreipeisi ne tuo adresu.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad aš, nesužinojęs visų aplinkybių, bylos tirti nesiimu, – tariau stodamasis.
       – Gerai, gerai, – tarė ji, prikando lūpą, timptelėdama pasitaisė kojinės siūlę. Pikantiškas vaizdelis buvo skirtas man, tačiau šią minutę aš nebuvau linkęs praryti kabliuko.
       – Dėstyk, tik trumpiau, mažyt.
       – Na, tiesą sakant, aš visai ne pozuotoja.
       – Ne?
       – Ne. Ir mano vardas ne Hetera Batkis. Aš – Klerė Rozencveig, mokausi Vasare. Filosofijos fakultete. Vakarų minties istoriją ir kitką. Iki sausio man reikia parašyti kursinį. Apie Vakarų religiją. Visi mano kursiokai rašys teorinius darbus. O man reikia žinoti. Profesorius Grebanjė sako, kad tą, kuris suras tikrų įrodymų, iškart permes į aukštesnį kursą. O man tėvukas pažadėjo mersą, jeigu išlaikysiu puikiai.
       Aš atplėšiau pakelį cigarečių, paskui pakelį kramtomos gumos. Rūkiau ir čiaumojau. Jos pasakojimas mane ėmė dominti. Išpaikinta studenčiokė. Aukštas IQ ir kūnas, su kuriuo vertėjo artimiau susipažinti.
       – O kaip Jis atrodo, tas Dievas?
       – Niekada Jo nemačiau.
       – Iš kur man žinoti, ar Jis egzistuoja?
       – Kaip tik tai ir reikės išsiaiškinti.
       – Nuostabu. Kaip Jis atrodo, tu nežinai. Kur Jo ieškoti – taip pat.
       – Ne. Tikrai ne. Tačiau aš įtariu, kad Jis – visur. Ore, kiekvienoje gėlytėje, tavyje, manyje, netgi šioje kėdėje.
       Aha, panteistė. Mintyse tai įsidėmėjau ir pasakiau, kad imsiuosi jos bylos – šimtas žalių per dieną, padengtos išlaidos, plius pietūs su ja restorane. Ji nusišypsojo ir sutiko. Kartu nusileidome liftu. Lauke jau buvo tamsu. Galbūt Dievas egzistuoja, galbūt ir ne, tačiau šiame mieste tikrai yra daug vyrukų, tykančių pakišti koją mano tyrimui.
       Pirmu kabliuku pasirinkau rabi Icchaką Vaismaną, vietinį rabiną, kuris man buvo skolingas; kažkada išsiaiškinau, kas kiaulės taukais įtrynė jo skrybėlę. Jau po pirmų jo žodžių pajutau, kad kažkas ne taip, nes jis išsigando. Smarkiai išsigando.
       – Žinoma, tas, pats žinai, kas, egzistuoja, tačiau aš negaliu tau pasakyti nė Jo vardo, nes Jis mane vietoj nutrenks. Tiesa, niekada nesupratau, kodėl tardami Jo vardą kai kurie žmonės nervinasi.
       – Ar tu Jį kada nors matei?
       – Aš? Juokauji? Aš džiaugiuosi nugyvenęs tiek metų, kad pamatyčiau savo anūkus.
       – Tai iš kur žinai, kad Jis egzistuoja?
       – Iš kur žinau? Nieko sau. Argi aš galėčiau įsigyti kostiumą tik už keturiolika dolerių, jei tenai, viršuje, nieko nebūtų? Imk, pačiupinėk – grynas gabardinas, kokios dar gali kilti abejonės?
       – Daugiau man nieko negali pasakyti?
       – Kodėl – negaliu? O Senasis Testamentas? Kaip, tavo manymu, Mozė išvedė žydus iš Egipto? Šypsodamasis ir šokdamas čečiotką? Patikėk manimi, Raudonosios jūros neperskirsi kokiu nors šūdniekiu, pirktu prekybos centre. Tam reikia jėgos.
       – Tai Jis kietas, ar ne?
       – Aišku. Labai kietas. Ir dėl savo sėkmės geresnis Jis tikrai netapo.
       – Iš kur tu tiek daug apie Jį žinai?
       – Todėl, kad mes – išrinktoji tauta. Iš visų savo vaikų mumis Jis labiausiai rūpinasi, apie tai norėčiau kada nors su Juo šnektelėti.
       – Kiek jūs mokate Jam už tai, kad esate išrinktieji?
       – Oi, neklausk.
       Mat kokie reikaliukai. Pasirodo, žydai neblogai susiję su Dievu. Senas geras reketas. Aš jums stogą, jūs man – mokat. Sprendžiant iš to, kaip su manimi kalbėjo rabi Vaismanas, Jis lupa devynis kailius. Aš pasigavau taksi ir nuvažiavau į Denio biliardinę Dešimtojoje aveniu. Valdytoju ten dirbo vienas slidus tipas, kuris niekada man nepatiko.
       – Čikaga Filas yra?
       – O kas klausia?
       Aš sugriebiau tą atmatą už atlapų, kartu prigriebdamas ir didelę odos raukšlę.
       – Ką pasakei, šiukšle?
       – Jis galiniame kambaryje, – pasikeitusiu tonu atsakė dvėsena.
       Čikaga Filas. Pinigų padirbinėtojas, bankų plėšikas, banditas ir prisiekęs ateistas.
       – Tas bičas niekada neegzistavo, Kaizeri. Visi plepalai apie Jį – tušti. Kažkas suka uodegą, ir vikriai suka. Jokio Šefo nėra. Dirba visas sindikatas. Tarptautinis. Nors dauguma jų – iš Sicilijos. Vieno vado jie neturi, gal tik Popiežių.
       – Norėčiau su juo susitikti.
       – Galiu suorganizuoti, – tarė jis ir pamerkė akį.
       – Ar Klerės Rozencveig vardas tau girdėtas?
       – Ne.
       – O Heteros Batkis?
       – Palauk. Na žinoma. Peroksidinė merga su dideliais papais. Iš Redklifo.
       – Redklifo? Ji man sakė – iš Vasaro.
       – Melavo. Ji dėsto Redklife. Vienu metu buvo susidėjus su tokiu filosofu.
       – Panteistu?
       – Ne, empiriku, jei gerai prisimenu. Šlykštus tipas. Visiškai neigė Hegelį ir dialektinę metodologiją.
       – A, vienas iš tų.
       – Taigi. Daužė būgnus džiazo trio. Paskui užsėdo ant loginio pozityvizmo. Kai nesuveikė ir tai, perėjo prie pragmatizmo. Paskutinėmis žiniomis, jis nušvilpė krūvą žalių, kad galėtų išklausyti Šopenhauerio kursą Kolumbijos universitete. Chebra jo jau ieško – bent vadovėlius atims, kad paskui perparduotų.
       – Ačiū, Filai.
       – Patikėk manimi, Kaizeri. Veltui stengiesi. Tenai, viršuje, nieko nėra. Tuštuma. Jeigu aš bent sekundei patikėčiau autentiška būtim, argi galėčiau kombinuoti padirbtais čekiais ir dulkinti visuomenę, kaip dabar dulkinu? Visata griežtai fenomenologiška. Nieko amžino. Viskas beprasmiška.
       – O kas vakar laimėjo penktą bėgimą?
       – Santa Beibi.
       Pas O'Rurką išgėriau stiklą alaus ir pabandžiau susumuoti gautus duomenis, tačiau jokios prasmės juose nemačiau. Sokratas nusižudė, bent jau taip apie jį buvo kalbama. Jėzų nugalabijo. Nyčė išsikraustė iš proto. Jei kas nors tenai, viršuje, su šituo viskuo susijęs, Jis tikrai nenori, kad apie Jį žinotų. Kodėl Klerė Rozencveig man melavo apie Vasarą? Nejaugi Dekartas buvo teisus? Ir visata iš tikrųjų – dualistinė? Ar vis dėlto Kantas pataikė į dešimtuką postuluodamas Dievo egzistavimą moralinio imperatyvo pagrindu?
       Tą vakarą aš pietavau su Klere. Oficiantas atnešė sąskaitą. Nepraėjo nė dešimt minučių, o mes jau buvome lovoje. Ir patikėkit manim, ten aš išėjau visą Vakarų minties kursą. Su tokiais gimnastės sugebėjimais Kler galėtų drąsiai daryti olimpinę karjerą. Paskui ji gulėjo šalia manęs, jos ilgi šviesūs plaukai dryksojo ant pagalvės, mūsų nuogi kūnai vis dar buvo susipynę. Spoksodamas į lubas, aš rūkiau.
       – Klere, o jeigu Kjerkegoras teisus?
       – Apie ką tu?
       – Na tikrai žinoti nieko neįmanoma. Galima tik tikėti.
       – Absurdas.
       – Nebūk tokia racionali.
       – Aš ne racionalistė, Kaizeri, – ji prisidegė cigaretę. – Nebūk toks ontologiškas. Bent dabar. Nenorėčiau, kad su manimi būtum ontologiškas.
       Kažkas ją slėgė. Aš pasilenkiau ir pabučiavau ją. Suskambo telefonas. Ji pakėlė ragelį.
       – Tau.
       Skambino seržantas Rydas iš žmogžudysčių skyriaus.
       – Vis dar ieškai Dievo?
       – Taip.
       – Visagalio? Didžiojo Vienio, Visatos Kūrėjo? Pirminės Priežasties?
       – To paties.
       – Kažką, atitinkantį šiuos aprašymus, ką tik atvežė į lavoninę. Siūlyčiau kuo greičiau ten spausti.
       Tai tikrai buvo Jis, ir, turint omenyje, kaip Jis atrodė, pribaigė Jį profesionalai.
       – Jis jau buvo miręs, kai atvežė.
       – Kur Jį rado?
       – Sandėlyje, Delansio gatvėje.
       – Įkalčių yra?
       – Tai neabejotinai egzistencialistų darbas.
       – Iš kur žinai?
       – Viskas padaryta nei šiaip, nei taip. Jokios sistemos. Vieni jausmai.
       – Nusikaltimas iš aistros?
       – Ir tai reiškia, kad pagrindinis įtariamasis – tu, Kaizeri.
       – Kodėl aš?
       – Visi skyriuje žino, ką tu manai apie Jaspersą.
       – Tai nepaverčia manęs žmogžudžiu.
       – Dar ne, tu – tik įtariamasis.
       Išėjęs laukan, aš giliai įkvėpiau ir pabandžiau išvaikyti miglas iš galvos. Nusisamdžiau taksi į Niuarką. Neprivažiavęs itališko Džiordino restorano išlipau, vieną kvartalą ėjau pėsčiomis. Jo Šventenybė sėdėjo prie staliuko salės gale. Pats tikriausias Popiežius, tikresnių nebūna. Šalia jo gunksojo pora subjektų, įrašytų gal tuzine policijos suvestinių.
       – Sėskis, – pakeldamas akis nuo picos tarė jis ir atkišo man ranką su žiedu. Aš išsišiepiau iki ausų, bet žiedo nepabučiavau. Jis sunerimo, puiku. Vienas – nulis mano naudai.
       – Ar norėtum picos?
       – Ne, ačiū, Jūsų Šventenybe. Bet jūs valgykit.
       – Nieko? Net salotų?
       – Ką tik pavalgiau.
       – Kaip nori, bet salotų padažas čia geras – liežuvį galima praryti. Čia ne Vatikanas, kur padoraus maisto su žiburiu nerasi.
       – Išsyk kalbu apie reikalą, Popiežiau. Aš ieškau Dievo.
       – Pataikei, kur reikia.
       – Tai Jis vis dėlto egzistuoja?
       Mano klausimas juos labai pralinksmino. Viena iš gorilų, sėdėjusių šalia, tarė:
       – Matėt proto bokštą? Paduok jam Dievą!
       Aš, norėdamas patogiau įsitaisyti, truputį truktelėjau kėdę ir prispaudžiau jam koją.
       – Atsiprašau, – tariau. Tačiau jis net paraudo iš pykčio.
       – Žinoma, Jis egzistuoja, Liupovicai, tačiau susisiekti su Juo galima tiktai per mane. Su niekuo kitu Jis nesikalbės.
       – Kodėl tau vienam tokia garbė?
       – Todėl, kad aš dėviu raudonus drabužius.
       – Kalbi apie šituos skudurus?
       – Tu čia nepokštauk. Kiekvieną rytą atsikėlęs aš apsivelku raudonais drabužiais ir visiems iš karto tampa aišku, kas pasauly kiečiausias. Viskas slypi drabužiuose. Pats pagalvok: jei aš vaikščiočiau vilkėdamas treningais ir sportine striuke, niekas manęs stambia religine figūra nelaikytų.
       – Aišku. Ir čia akių dūmimas. Jokio Dievo nėra.
       – Nežinau. Nesvarbu, ar yra, ar nėra. Pinigėliai plaukia nemaži.
       – O ar tu niekada nepagalvojai, kad vieną dieną skalbykla pavėluos atiduoti tavo raudonas drapanas ir tu tapsi vienu iš mūsų?
       – Aš naudojuosi specialia vienadiene paslauga. Moku keliais centais daugiau, tačiau, manau, saugumas to vertas.
       – Ar Klerės Rozencveig vardas tau girdėtas?
       – Taip. Brin Mavro koledžo tiksliųjų mokslų fakultetas.
       – Tiksliųjų mokslų, sakai? Ačiū.
       – Už ką?
       – Už atsakymą, Popiežiau.
       Vėl pasigavau taksi ir, pakeliui užšokęs į kontorą ir greitai kai ką pasitikrinęs, nurūkau prie Džordžo Vašingtono tilto. Važiuodamas pas Klerę sudėliojau iš gabalėlių visą mozaiką, pirmą kartą – visą. Klerė pasitiko mane apsigobusi permatomu peniuaru ir atrodė labai sunerimusi.
       – Dievas mirė. Čia buvo farai. Jie ieško tavęs. Jie mano, kad Jį nugalabijo egzistencialistas.
       – Ne, mieloji. Tai padarei tu.
       – Ką? Nejuokauk, Kaizeri.
       – Tai buvo tavo darbas.
       – Apie ką tu kalbi?
       – Apie tave, mažyt. Ne apie Heterą Batkis ar Klerę Rozencveig, bet apie daktarę Eleną Šepard.
       – Iš kur sužinojai mano vardą?
       – Brin Mavro koledžo fizikos profesorė. Pati jauniausia iš kada nors vadovavusiųjų katedrai. Viduržiemį šokiuose tu susipažinai su džiazo muzikantu, įklimpusiu iki ausų į filosofiją. Vyrukas buvo vedęs, bet tavęs tai nesustabdė. Porą dienų pasivartėte lovoje ir tu nusprendei, kad tai – meilė. Apsirikai. Jus skyrė kažkas trečias. Dievas. Matai, brangute, jis tikėjo Dievą ar manė tikįs, tačiau tavo žavioms mažytėms mokslinėms smegenims reikėjo tiksliai tai žinoti.
       – Ne, Kaizeri, prisiekiu, ne taip buvo.
       – Taigi tu apsimetei studijuojanti filosofiją, nes tik taip galėjai įveikti kai kurias kliūtis. Sokratu atsikratei greitai, tačiau jį pakeitė Dekartas, tau teko pasinaudoti Spinoza, kad atsikratytum Dekartu, o kai tau nepadėjo nė Kantas, pašalinai ir jį.
       – Tu nežinai, apie ką kalbi.
       – Leibnicą sumalei į miltus, tačiau to neužteko, nes jei nors vienas žmogus patikėtų Paskaliu, tau – šakės, taigi atsikratei ir Paskaliu. Štai taip tu ir padarei klaidą, nes pernelyg pasitikėjai Martinu Buberiu. Jo kinkos, mažut, pasirodė per silpnos. Jis tikėjo Dievą, todėl tau pačiai teko Dievą pašalinti.
       – Kaizeri, tu išsikraustei iš proto!
       – Ne, vaikeli. Tu apsimetei panteiste, kad atsidurtum arčiau Jo, jeigu Jis egzistuoja. O Jis egzistavo. Jūs abu nuėjote į Šelbės vakarėlį, ir kai Džeisonas nematė, tu Jį nugalabijai.
       – Kas yra tie, velniai rautų, Šelbė ir Džeisonas?
       – Argi svarbu? Vis tiek gyvenimas – visiškas absurdas.
       – Kaizeri, – virpėdama visu kūnu tarė ji, – tu manęs neįduosi?
       – Įduosiu, mažut. Kai nudedama Aukščiausioji Būtybė, kažkas juk turi prisiimti atsakomybę.
       – Ak, Kaizeri, mes galėtume kartu išvažiuoti. Tik tu ir aš. Pamirštume filosofiją. Įsikurtume kokioje nors ramioje vietelėje ir galbūt užsiimtume semantika.
       – Atleisk, širdele, neišdegs.
       Ji paplūdo ašaromis, jai nuo pečių nuslydo peniuaro petnešėlės ir staiga aš atsidūriau priešais nuogą Venerą, kurios kūnas tarsi sakė: imk mane, aš tavo. Veneros dešinė ranka taršė man plaukus, o kairė spaudė „keturiasdešimt penktojo“, laikomo man už nugaros, gaiduką. Tačiau nuspausti nespėjo – mano „trisdešimt aštuntojo“ kulka pasiekė ją anksčiau, ir ji, paleidusi iš rankos revolverį, nustebusiomis akimis pažvelgė į mane.
       – Kaip tu galėjai, Kaizeri?
       Jos gyvybė sparčiai blėso, bet aš dar spėjau jai pasakyti viską, ką norėjau.
       (Jaspersas?)
       „Visatos manifestacija, kaip sudėtinga idėja savyje, supriešinta su būties buvimu tikrosios Būties viduje arba išorėje iš esmės yra konceptualus niekas arba Niekas <...>“
       Koncepcija, žinoma, rafinuota, bet aš manau, kad prieš mirtį Elena ją suprato.