Plungės viešosios bibliotekos lankytojų skaičius nuo sausio mėnesio išaugo 1049, Ignalinos – 2 300, Šiaulių – 15 744, į Alytaus J. Kunčino biblioteką ateina 6 350 daugiau lankytojų nei prieš metus. Panašūs skaičiai ir kitose šalies bibliotekose. Tačiau valstybės finansavimas bibliotekoms šiemet buvo nurėžtas daugiau nei dukart. „Kai biblioteka paliekama visiškame skurde, paliekama ne tik biblioteka. Čia pjaunama per kultūrą ir per žmonių gyvenimus“, – įsitikinusi Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Apie tai, kokią vietą visuomenės gyvenime užima knyga ir biblioteka, ir apie Vyriausybės kultūros politiką – su V. Daujotyte-Pakeriene kalbasi Lukas Miknevičius.

 

Lankytojų bibliotekose daugėja tūkstančiais, o lėšas naujiems leidiniams įsigyti Vyriausybė nurėžė dvigubai. Baisus neatitikimas.

 

Apie kokį nors situacijos normalumą čia neišeina kalbėti. Ir atrodo, kad ta situacija ne tik nežada gerėti, bet ir dar blogės. Kartais pagalvoju, ar nėra taip, kad krizės įteisinimas, legitimavimas leidžia žmonėms, turintiems teisę spręsti, elgtis neatsakingai. Padarai ką ne taip ir pamojuoji krizės pusėn: krizė kalta, ne aš.

 

Sakoma, kad biblioteka, kultūra palauks geresnių laikų, bet, mano nuomone, taip būti negali. Biblioteka mano sąmonėje priklauso prie tokių žmogaus gyvenimo, tiksliau būties, mazgų. Dėl to, kad tas mazgas jungia aukštesnius ir žemesnius lygmenis. Su bibliotekomis susijusios ir rašytojo galimybės, galiausiai visų žmonių, kurie apskritai susiję su knyga, gamina tą knygą – leidykla, redaktoriai ir t.t. Toliau eina kitas sluoksnis – tie, kas skaito, ateina į biblioteką. Kartais ne knygos pasiimti, o pabūti kitoje erdvėje nei kasdienybė.

 

Dėl to biblioteka yra mazgas. O mazgais reikia rūpintis. Visomis teritorijomis reikia rūpintis, bet ten, kur santakos, mazgai, ypatingesnės sueitys, reikia didesnio valdžios dėmesio. Kiek dar tokių mazgų žmogaus gyvenime panašių į biblioteką? Tai ligoninė ir mokykla. Ir pasižiūrėjus į tuos mazgus, jiems visiems trūksta dėmesio. Ir iš to, žinoma, nieko gero mūsų visuomenėje būti negali.

 

Kas dėl to kaltas? Žmonių, kurie priima sprendimus, trumparegiškumas, kvailumas? O gal akivaizdu, kad jiems kultūra apskritai buvus nebuvus?

 

Tikriausiai yra visų paminėtų dalykų po šiek tiek. Suprantu, kad žmogui, kuriam reikia dalinti mažėjantį pinigų kiekį, yra sunku. Bet kuo sunkiau, tuo atsakingiau. Kuo situacija kritiškesnė, tuo žmogus, kuriam likimas ar aplinkybės lemia būti sprendžiančiu, turėtų sutelkčiau dirbti, turėti dirbančių žmonių komandą. Turi būti labai aišku, koks veiksmas yra atliekamas. Kai biblioteka paliekama visiškame skurde, paliekama ne tik biblioteka. Čia pjaunama per kultūrą ir per žmonių gyvenimus.

 

Gražios yra pastangos aprūpinti darbu statybininkus, būsto renovacijos programos. Niekas negali sakyti, kad statybininkų, darbininkų grupei nėra reikalinga pagalba. Bet ir kultūroje juk darbininkai. Bibliotekos šiuo metu yra pagrindiniai knygų pirkėjai. Kiek žinau, bibliotekos turi skolų. Jos tikėjosi finansavimo ir ėmė knygas skolon.

 

Didžiausia problema yra visuminio mąstymo stoka. Kas atsitinka, kai apkapoji, rodos, vieną sritį? Kaip visa tai atsiliepia? Aš jau nekalbu apie kaimus. Atrodo, kad kaimas jau atsidūrė už tos ribos, kur dar galima ką nors kultūros požiūriu daryti. Nebeliko pradžios mokyklų, medicinos punktų. Dabar dėmesys persikelia į miestelius. Juose nebėra vidurinių mokyklų, ligoninės ir nebelieka bibliotekos arba biblioteka susitraukia iki labai menko lygio. O atstatyti tokius dalykus labai sunku.

 

Kultūros ministras sako, kad bibliotekos pilnos knygų, ir mes turime, ką skaityti. Šita mintis reikalauja gražaus paaiškinimo, o tas paaiškinimas yra labai paprastas: senąsias knygas labiausiai, tiksliausiai, kritiškiausiai ir aiškiausiai skaito naujos knygos. Kai naujų knygų trūksta, senos knygos ima nustoti savo galios.

 

Jeigu mes nebeturėsime jaunų rašytojų, nebeturėsime poezijos, tai Maironis išnyks labai greitai, po Maironio – Donelaitis. Jeigu nebeturėsime prozos, nebeturėsime ir Biliūno. Gyvenimas nyksta ne iš praeities, jis nyksta iš dabarties. Todėl yra svarbu teisingai, net ir krizės sąlygomis, tame gyvenime orientuotis. Kas nyksta dabarty, tas nykdamas kažką skandina ir iš praeities. Knygų, kultūros pasaulyje tai itin akivaizdu. Todėl negaudami naujų knygų mes neišvengiamai nustosime skaityti ir senąsias knygas.

 

Kaip tada atrodo, kai ministras Remigijus Vilkaitis pareiškia, kad norėtų žinoti, be kokių knygų Lietuva neišsivers?

 

Aš apie tai nenoriu kalbėti. Kai pradedi vertinti, užsikrauni atsakomybę. Mano požiūris yra toks: jeigu jau sutikai tapti kultūros ministru, tai mes turime teisę ir reikalauti iš Tamstos, kaip iš kultūros ministro.

 

Vyriausybė aiškina, kad reikia pakentėti ir sulaukti geresnių laikų, o tada jau ir kultūrai bus skirtas deramas dėmesys. Tačiau ar po tų kelerių metų beturėsime, kam tą dėmesį skirti?

 

Mes daug kartų girdėjome tokių kalbų: dabar sukurkime ekonomiką, ekonominius ryšius, gamybą, pramonę, statybą, o tada pasirūpinsime kultūra. Sunku kartoti banalias tiesas, bet galime pasiguosti, kad visos tiesos banalios. Niekas žmogaus gyvenime nelaukia. Jeigu dabar 12–16 metų vaikas paliekamas be knygos, be bibliotekos, jis tai praras visam laikui. Vėl dvylikos jis niekada jau nebebus ir neturės tų trejų ar ketverių metų, kai jam reikia perskaityti tas knygas, kurias skaito jo bendraamžiai visame pasaulyje, kurios yra rašomos Lietuvoje. Iliuzijų, kad galime palaukti, nereikia turėti. Mes nukerpame žmogaus galimybę. Ir tokią galimybę, prie kurios sugrįžti nebegalima.

 

Kultūros žemė jau buvo įdirbta, išpurenta. Nedidelių miestelių bibliotekos buvo įgavusios alsavimą. Vadinamieji projektai, programos – pasikviesime rašytoją, surengsime literatūros vakarą, pristatysime naują bibliotekos gautą knygą. Taip susidaro žmonių ratas, aplink bibliotekininkus atsiranda pirminis žmonių žiedas. Žmonių, kurie ateina, kalba, skaito, mąsto, paklausia, ar kokia nors knyga pasirodė, ima sekti naujienas.

 

Visas tas lėtai sudarinėtas tinklas dabar nyksta. Ir iš naujo jį sudaryti yra daug sunkiau nei pradėti iš pradžių. Galų gale, kaip reikės atkurti bibliotekos dirbančių žmonių pasitikėjimą, kad tokie dalykai galimi. Būtų labai gerai, kad mes visi – ir eiliniai eiliniausi, ir iškelti aplinkybių – nuolat grįžtume prie tų banalių tiesų ir vėl apie jas iš naujo pagalvotume, nesistengdami kalbėti arogantiškai, aukštomis frazėmis, pasirodyti originalūs ir apskritai nepasiekiami. Tai yra neleistina.

 

Kartais susidaro įspūdis, kad valdininkų sąmonėje kultūros, meno darbuotojai yra tie, kurie užsiima kažkuo nerimtu. Menininko darbas nelaikomas darbu. Kaip manote, kodėl taip yra?

 

Valdininko požiūris į kitus žmones yra valdininkiškas. Darbas jam asocijuojasi tik su tuo darbu, kurį jis pats dirba. Valdininkų vaizduotė yra nepajėgi įsivaizduoti darbo, kuris nepanašus į jiems žinomas darbo rūšis, pirmiausiai jų pačių darbą.

 

Kitas dalykas yra bendresnis. Mūsų kultūros žmonės, ypač jauni menininkai, yra priversti stovėti ištiesę ranką. Vien tai, kad jie priversti eiti su savo prašymais, pareiškimais sudaro tokį įspūdį, kad tas žmogus, kuris prašo, yra silpnas, pažeidžiamas. Daug geriau būtų, jei žmogus, išleidęs, pavyzdžiui, poezijos knygą, gautų atlygį, kuris bent prilygtų jaunojo menininko metinei stipendijai. Tai iš karto keistų aplinkybes. Prašymai yra tai, kas dar labiau susilpnina mūsų kultūros žmones.

 

Kūryba yra ypatingas ir sunkus darbas. Tačiau aš neturiu iliuzijų, kad tai bus suprasta. Užtektų ir įtvirtinimo sprendžiančių žmonių galvose, kad jie turi tikėti, jog tai yra darbas. Tikėti ir nespręsti kitų klausimų. Kad jie iš širdies tuo patikėtų, sunku tikėtis.

 

Grįžkime prie bibliotekų. Jos nebegali pirkti knygų, todėl nebeveikia ir sistema, kai autoriams, kurių knygos buvo skaitomos, atlyginama per Autorių gynimo agentūrą. Už atliktą darbą negaunama atlygio. Ir tai vėl susiję su bibliotekomis. Tai dar kartą patvirtina, kad biblioteka yra mazgas, apie kurį kalbėjau. Su bibliotekomis žmonės susiję darbiniais ryšiais.

 

Pastaruoju metu bibliotekose padaugėjo ne tik skaitytojų, bet ir knygų vagysčių. Savotiška XXI amžiaus knygnešystė?

 

Faktas, kad daugėja bibliotekų lankytojų yra labai įdomus, paradoksalus. Tačiau kultūros istorijoje paradokso veikimas yra svarbus. Vienas filosofas yra pastebėjęs, kad krizė yra moralės sąlyga. Krizė sustiprina įsipareigojimus, moralinius svertus. Krizinėje situacijoje žmogus turi elgtis atsargiai ir su savimi, ir su kitais. Krizė – kaip moralė sąlyga. Galima mąstyti, kad krizė žmogaus sąmonę pakreipia į kultūrą, į knygą. Teatras ar geras koncertas žmogui yra brangu, todėl bibliotekos erdvė yra tarsi užuovėja.

 

Dėl knygų vagysčių... Vagystė visada yra vagystė, aš to pateisinti negaliu. Kai knygą skaitai, ji yra kultūros daiktas, kitoks daiktas, daiktas, kuris veikia savo nedaiktiškumu, bet kai knygą vagi, ji yra tik daiktas. Nepaisant jokių tavo intencijų.

 

Kita vertus, pavyzdžiui, tik išėjus iš A.Mickevičiaus bibliotekos šalia yra knygynas, ir jeigu žmogus galėtų tą knygą įsigyti, jeigu jam užtektų finansinių galimybių, jis niekada tos knygos nevogtų bibliotekoje.

 

Žmonės, kurie plūstelėjo į bibliotekas primygtinai primena, kad knyga, kultūra jiems yra reikalingi dalykai. Ko reikia, kad tai išgirstų ir suprastų A.Kubiliaus Vyriausybė, bent jau Kultūros ministerija?

 

Žmonių grįžimu į bibliotekas reikėtų ne tik džiaugtis. Reikėtų tai analizuoti, suprasti, suvokti, kaip tai yra, kodėl taip yra. Kultūros politika turėtų į tai labai atsižvelgti. Kas tai yra kultūros politika, jei ne bandymas suvokti, ko reikia žmonėms, pareiga vykdyti žmonių troškimus, poreikius? Žinoma, gera kultūros politika tuos poreikius dar ir formuoja, sugeba skatinti, nukreipti. Bet tai jau aukštoji kultūros politika, kuri ne tik eina nuo taško iki taško, bet ir mato perspektyvą, kur reikia eiti. Kultūra negali būti palikta nekontroliuojamos, laisvo rinkos įstatymams ir dėsniams. Ji visą laiką turi būti formuojama. O dabar mes apie tai negalime kalbėti.

 

Kaip vertinate menininkų reakciją į išaugusius mokesčius ir mažinamą finansavimą? Ar tikrai reikia eiti piketuoti prie Seimo? Gal geriau visiems kantriai dirbti savo darbą ir tikėtis, kad būtent tai pramuš sienoje skylę?

 

Sunku pasakyti. Čia yra atitikimo problema. Norint atkakliai, visko atsisakius dirbti, reikia pasitikėti tais, kurie tavo gyvenimą tvarko. Ir menininkas, kuris imasi šitokio kieto, alinančio kūrybinio darbo, turi tikėti, kad tie, kurie tvarko jo gyvenimą taip pat stengiasi iš paskutiniųjų padaryti kiek galima daugiau ir geriau, kad jie laikosi tų pačių moralės principų. Ir krizės yra įveikiamos, kai susidaro tie atitikimai tarp žmonių dirbančių tiesioginį darbą, tvarkančių aukštesnį lygmenį ir tvarkančių aukščiausią, valstybinį lygmenį.

 

Visi šitie desperatiški menininkų, ir ne tik jų, bet ir gydytojų, kitų grupių, veiksmai kyla iš to, kad nėra atitikimo. Daugelis jų dirbtų nekreipdami dėmesio į sumažintą atlyginimą, atostogas ir taip toliau, jeigu jie tikėtų, kad visi veiksmai yra padaryti teisingai, apskaičiuotai ir kad tai nėra padaryta jų sąskaita.

 

Girdžiu, kad liūdna padėtis susidaro prestižinėje mūsų medicinos srityje – širdies chirurgijoje. Garsūs mūsų šalies chirurgai yra tokioje situacijoje, kad pasiruošę operuoti negali to daryti, nes jų operacijų skaičius yra apribotas. Ir aš manau, kad jie galėtų dirbti iš paskutiniųjų, net negaudami atlygio, jeigu jie tikėtų, kad kitos išeities nėra. Daug lengviau elgtis pasiaukojamai, kai tiki, kad ir kiti taip pat elgiasi. Bet mes neturime to pasitikėjimo.

 

Matote vilties šiam pasitikėjimui atsirasti?

 
Nežinau. Negaliu lengvai atsakyti. Kol kas nematau.
 
lrytas.lr
2009-06-10