Aštuntajame Santaros suvažiavime Tabor Farmoje rugsėjo 9 d. buvo pastatyta Kosto Ostrausko vienaveiksmė „Pypkė“. Režisavo Antanas Škėma, vaidino: Antanas Škėma (A-as), Edvardas Liogys (Z-as) ir Laima Vasiliauskaitė (Pypkė). Dekora­cijos Vytauto Virkau.

Ostrausko „Pypkė“, vieno veiksmo kamerinė drama, mūsų dramaturgijoje nauja tiek savo tematika, tiek forma. Metafiziškai filosofiniuose rėmuose autorius psichologiškai sprendžia dvie­jų charakterių trumpos istorijos, gal galima būtų pasakyti – kriminalinio incidento, situaciją. Trečiuoju veikėju pasirinkda­mas daiktą – pypkę, suteikia jai protagonisto rolę ir čia pat apriboja ją tik iš užkulisų girdimu balsu. Dar daugiau: abu veikėjai asmenys daugumoje situacijų pypkės balso net visai negirdi, ir ji tepasilieka, daikto pavidalo nelaisvėje, veiksmo stebėtoja, komentuotoja, susumuotoja.

„Pypkės“ siužetas – mirusio sugrįžimas į šiapus išgyventi vieno nuotykio arba savo mirties istorijos, absoliučiai fantastinė situacija, traktuojama labai paprastai ir taip kasdieniškai, kad virsta savotiška groteska su humoro prieskoniu. Taigi „Pypkė“ nėra realistinis veikalas: jinai lanksti interpretacijai ir formi­niam pastatymo sprendimui. Ir kaip tik todėl Ostrausko „Pyp­kė“ daugybe pastatymo formos galimybių yra tikrai viliojąs gabalas išradingam ir ieškančiam režisoriui. Toksai buvo Škėma.

Aktorius, režisorius ir rašytojas Antanas Škėma savo raš­tuose ne kartą gvildeno panašias į „Pypkės“ situacijas, sukviesdamas scenon iš šio gyvenimo pasitraukusius personažus, atkurdamas jų gyvenimą, mintis, psichiką, veiksmus. Todėl „Pyp­kės“ tema Škėmos režisoriaus rankose, atrodo, bus buvusi jo medžiaga, ir drįstu teigti, kad nėra mūsų režisorių tarpe nei vieno, kuriam „Pypkė“ būtų buvusi taip ypatingai artima ir sava, kaip buvo Škėmai.

Škėma interpretavo „Pypkę“, išryškindamas ironiškąją vei­kalo pusę, nenugrimsdamas į gilią mistiką, filosofiją, metafi­ziką; o tų užuominų apsčiai galime rasti, skaitydami „Pypkės“ tekstą. Visi aktoriai priėjo prie duotosios medžiagos su tikru žinojimu; jos valdymas aiškus, lengvas, žaismingas. Ir jeigu Z-о ir Pypkės personažus vaidinę aktoriai, neturėję pilnutinio profesinio pasiruošimo, nebuvo įpareigoti tobulai techniškai per­duoti savo vaidmenis, režisoriaus sumanymus, liečiančius vei­kalo aiškinimąsi, atrodo, jie bus gerai supratę ir pajutę, nes jie sukūrė psichologiškai vieningą interpretacijos nuotaiką. Kažkur, tarp visų ištartų žodžių, nuskambėjo nepasakyti, bet įprasminti žodžiai: „Aš juokiaus, kol pravirkau“ – Ostrausko „Pypkės“ motto iš Aristofano „Varlių“.

Paties vaidinimo metodas buvo darnus rečitatyvinio skaity­mo ir mizanscenos junginys. Šis momentas buvo gerai išspręstas tarp sakomojo ar skaitomojo žodžio ir veiksmo ar judesio, kartas nuo karto laisvai pasinaudojant tekstu, čia pat atverstu ant pirmame plane stovėjusio pulto, tą kartą virtusio židiniu. Taip pat išradingai apvaidinti ir nesami daiktai: šimtinės banknotas, geltonų rožių vaza ir durys, o pusiaukelyje į realybę: plokščios objektų užuominos dekoracijose, laikrodžio skaitmė su keliais išdraikytais valandų skaitmenimis (A-as, pasistiebęs ant kėdės, laikrodį užsuka) ir pianino klaviatūra ant kelių spalvinių dėmių fono sienoje (A-as užgauna kelis klavišus; garso, žinoma, nėra). Visi taupiai naudoti teatriniai efektai norimai iliuzijai sukurti buvo psichologiškai pagrįsti, įtikinami ir meniškai tikri.

Ostrausko tekste Pypkė tėra balsas iš užkulisių. Škėma Pypkės vaidmenį sukonkretino, suteikdamas jam žmogaus pa­vidalą, matomą žiūrovo ir vaikščiojantį scenoje. Su šiuo pakei­timu sutinkant ar nesutinkant, Pypkės įvedimas scenon gal buvo padiktuotas sąlygų, nes salėj, kurioj vyko vaidinimas, ne­buvo nei pačios scenos, nei kulisų, ir balsui „iš užkulisų“ šiuo atveju sunku būtų buvę atrasti kitokį sprendimą. Įvedus naują veikėją scenon, teko jam surasti ir tinkamas mizanscenas. Veiksmo pradžioj A-as, įžengdamas scenon, turi atsinešti pypkę; ir šį momentą Škėma drąsiai išnaudoja savam pakeitimui įvesti. Jis neatsineša pypkės-daikto, bet Pypkę-personažą. Scenoje Pyp­kė, daiktas ir asmuo, tampa raktu į Škėmos spektaklį: staigiu, kampuotu, kartais tiesiog choreografiniu judesiu – čia sau, čia žiūrovui, čia А-ui, čia Z-ui tariamais žodžiais Pypkė išlieka apčiuopiama, matoma ir girdima, kikenanti ir besišaipanti, o kartu ir nesanti. Ji tėra veidrodis aniem dviem; veidrodis, kuris yra ironiška šypsena.

Nedidelėj, sceną atstojančioj platformoj, tarp išmėtytų taš­kų, įvairių spalvų kėdžių, veikėjų judesys buvo laužytas, ribotas ir susumuotas į statišką poziciją. Ir tik paskutinėje mizanscenoje kritusio žemėn A-о kūno gulsčia padėtis – nebejudanti hori­zontali linija – buvo vienintelis kontrastas gyvam vertikalių linijų įspūdžiui. Gal tai atsitiktinumas, pastebimas perdaug grafiškai nusiteikusios akies, tačiau itin įdomus ir savotiškai simboliškas, ir todėl paminėtinas. Vertikalių linijų žaidimas, atliepiąs viso veiksmo dinamiką, simbolizavo plonas, bėginėjančias, viršum kylančias iliuzijas, fantastiškus nerealius mo­mentus, o vienintelė horizontali linija – mirusio padėtis – vieną realybę.

Prieš žiūrovo akis vaidinimas skleidėsi vientisas ir darnus. Pirmoji vienveiksmio dalis, dialogas tarp A-о ir Pypkės, pačioj pradžioj pasirodęs pernelyg vienodas, tolimesnėje veiksmo eigo­je išsitiesino lygiame ir vienodame kopime į intrigą ir atomazgą lanke. Trumpi monologai arba vienur kitur veikale įspraustos frazės, tiesiogai atkreiptos į publiką, taip pat ir viena mizansce­na, kurioj A-as išeina į salę atsinešti scenon dar vienos kėdės ir paprašo žiūrovo jam tą kėdę užleisti, neiškrito iš bendros vedamosios nuotaikos, tik dar tampriau susiejo žiūrovą su aktoriumi; ir šis kontaktas sėkmingai buvo išlaikytas nuo pradžios iki galo. Apie visus aktorius bendrai galima būtų pasakyti, kad jie visi trys, kiekvienas savo charakteiro rėmuose, jei taip apskritai galima kalbėti apie „Pypkės“ personažus, buvo lygiai reljefiški ir aiškūs. Kiekvienas iš jų atsinešė savo skirtingus bruožus. Tuo būdu A-as buvo šaltas, užsispyręs, neišjudinamas, racionalus; Z-as naivus, paprastas, šiltas, nuskriaustas, silpnas, mažas, pasimetęs; Pypkė – daiktiška ir iš esmės tik esanti.

„Pypkės“ spektaklis buvo gyvas bei kūrybingas savo problematiškumu ir gaivus savo apipavidalinimo forma. Škėma apie šį spektakli kalbėjo kaip apie repeticiją, norėdamas pabrėžti, kad vaidinimo paruošiamasis darbas dar nebuvo galutinai baig­tas, daugelis detalių dar nebuvo visai išryškintos, ne visos mi­zanscenos išlygintos ir suvestos, kur-ne-kur tik užmestos, be baigminės faktūros. O vienok Tabor Farmoje parodytoji „Pyp­kė“ nebuvo tik bandymas, ir, pabrėžiu – eksperimentas. Mū­suose dažnas galvojame, kad eksperimentas yra visa, kas tik vaidinama ne tarp trijų sienų, jau nekalbant apie „ketvirtąją“, kuri taip galvojantiems būtų lygiai svetima, kaip ir scena visai be sienų. Šiandieną pačiame New Yorke, kur ir „Pypkė“ buvo repetuojama, kas vakarą vaidinama bent dešimt veikalų tokiomis „eksperimentinėmis“ formomis, kurios pasaulio scenose jau seniai yra priimtos ir pripažintos teorijos, virtusios taisyklėmis. Tai epizodas, atliepiąs viso modernaus meno istoriją aplamai. „Pypkės“ vaidinimas gal daugiausia buvo naujas tik pačiam lietuviškam žodžiui, ir tik tąja prasme mums patiems. Aiškūs ir apčiuopiami vaidinimo rezultatai įrodė režisoriaus platų teatro pažinimą ir pasiektus užsibrėžtus tikslus. Visi trys aktoriai ne­bandė ir neeksperimentavo, o pramatė kuriamojo spektaklio susikristalizavimą ir žinojo ką darą.

Vaidinimas buvo paruoštas uždaram santariečių suvažia­vimo būreliui, tačiau, nėra abejonės, buvo visiškai stiprus vie­šam teatrui. „Pypkės“ trupė planavo išeiti viešumon New Yorke ir, sąlygoms leidžiant, gastroliuoti Chicagoje ir kitur. Rugsėjo 9 d. Tabor Farmoje įvyko „Pypkės“ generalinė repeticija. Buvo premjeros išvakarės. Deja, premjera niekada nebeįvyks...

 

D. J.

 

Metmenys, Nr. 4, 1961.

 

      

      K. Ostrausko „Pypkė“ 1961 m. Santaros suvažiavime. Aktoriai A. Škėma ir L. Vasiliauskaitė.