tekstai.lt

Alfonsas Šimėnas. Keturvėjininkų paldienikai ir dabartis (1977)

b_100_162_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_literatura_ir_kalba_14.jpg     Kaune, Maironio gatvėje, dar neseniai stovėjo namas, pažy­mėtas 33 numeriu. Jame keletą metų (maždaug nuo 1920 iki 1924) gyveno Kazys Binkis su žmona, dvejetu vaikų ir savo motina. Jo butą sudarė keturi kambariai. Sau K. Binkis pasirinko patį mažiausiąjį. Tai buvo jo darbo kambarys. Rašomasis stalas, keletas kėdžių, etažerė su keletu knygų ir žurnalų, ant sienos K. Šimonio pieštas šeimininko nedidelis portretas. K. Binkis buvo pavaiz­duotas tulpių fone (ši puošmena, aišku, buvo inspiruota žinomų poeto eilėraščių) — štai ir visas to kambario apstatymas. Šiame nedideliame kambaryje dažniausiai pirmadieniais, o kartais ir kitomis savaitės dienomis rinkdavosi nedidelė grupė plunksnos darbininkų, pasivadinusių „paldienikais“ arba ,,broliais paldieninkąis“. Tie K. Binkio sugalvoti pavadinimai neprigijo, o prigijo naujas terminas „keturvėjininkai“, kuris išliko ir ligi šiol. Kas pirmas sugalvojo „Keturių vėjų“ pavadinimą ir ar tas pavadini­mas turėjo ką bendra su to pat pavadinimo gatve Paryžiuje arba su V. Hugo eilėraščių rinkiniu „Quatre vents de resprit“ („Ke­turi dvasios vėjai“), tikrai nežinau, greičiausiai jį sugalvojo K. Binkis. Pagaliau tai ir ne taip jau svarbu.

      Susirinkimai Maironio gatvėje prasidėjo, kai apie žurnalo išleidimą dar nebuvo galvojama, ir jis atsirado kaip tų susirinki­mų rezultatas, nors aš, pavyzdžiui, nepamenu, kad žurnalo leidi­mo klausimas būtų buvęs aptariamas „paldienikų“ susirinkimuo­se. Čia nieko nuostabaus: viena, aš galėjau užmiršti, antra, ne visuose susirinkimuose dalyvaudavau, trečia, K. Binkis buvo la­bai impulsyvus žmogus. Jis nuolat buvo pilnas įvairių sumany­mų, ir, ką kartą sumanęs, stengdavosi kuo greičiausiai tą sumany­mą vykdyti, o pradėjęs vykdyti, greit atšaldavo. Taip buvo su jo susižavėjimu agronomija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vy­tauto valdymo laikotarpiu, taip buvo su iliustruoto savaitraščio „Mūsų dienos“ redagavimu, žurnalistikos kursais, tai kodėl nega­lėjo būti ir su „Keturiais vėjais“. Galimas dalykas, kad viena iš nutolimo nuo „Keturių vėjų“ priežasčių buvo P. Janeliūno straipsnis, kuriame akivaizdžiai buvo parodyta V. Majakovskio įtaka kai kuriems K. Binkio eilėraščiams.

     Išleidus 1924 m. pirmąjį „Keturių vėjų“ numerį, „keturvėjininkų“ veikimas apmirė. K. Binkis išsikėlė ūkininkauti į Kalnaberžę; J. Tysliava išvyko į Suomiją, rašąs šias eilutes — į Pran­cūziją. Grįžęs iš Prancūzijos 1927 m., K. Binkį radau vėl Kaune. Po nepavykusio eksperimento tapti ūkininku jis vėl buvo kupi­nas naujų sumanymų. Vienas jų buvo „paldienikų“ atgaivinimas ir „Keturių vėjų“ žurnalo leidimo atnaujinimas. Pirmas toks „paldienikas“, jeigu neklystu, įvyko 1928 m. pradžioje „Mūsų ryto­jaus“ redakcijos patalpose. Jame, be K. Binkio, J. Petrėno ir rašančio šias eilutes, dalyvavo T. Tilvytis, A. Rimydis, J. Žengė, A. Gricius, taip pat B. Dauguvietis ir net V. Krėvė (pastarieji du pirmą ir paskutinį kartą).

     Jokios konkrečios medžiagos, apie ką buvo kalbama „paldie­nikų“ susirinkimuose, neliko ir negalėjo likti, nes niekas tų po­kalbių neprotokolavo. Vadinasi, vienintelis žinių šaltinis — daly­vių atsiminimų nuotrupos. Štai keletas tų nuotrupų. Netvirtinu, kad visi čia suminėti klausimai buvo diskutuoti susirinkimų me­tu, apie kai ką galėjo būti kalbama ir individualiai.

     Pirmiausia tenka paminėti amžinąjį turinio ir formos santykio ir primato klausimą. Kartą, pamenu, K. Binkis aiškino, kad turinį galima išreikšti įvairiais būdais: žodžiu, raštu, eilėmis, proza, vaizdu, garsais ir t. t., kitaip sakant, įvairiomis formomis. Vienos tų formų nieko bendra su menu neturi, o kitos, priešingai, kūrinį ir padaro menišką. Logiška išvada: turinį galima perteikti be meno, nežalojant jo esmės, o meno kūriniu jį padaro tik meninė forma. Dabar man visi tie ginčai dėl turinio ir formos atrodo kaip tariamas chemikų ginčas dėl vandens sudėties. Kas svar­biau— vandenilis ar deguonis? Kaip be vandenilio ir deguonies negalima pagaminti vandens, taip lygiai turinys negali atskirai egzistuoti be formos, o forma be turinio. Ginčas dėl primato yra grynai scholastinis ir beprasmis. Antras klausimas, dėl kurio buvo kalbėta, tai įkvėpimo reikšmė rašytojo darbui. Šis klausi­mas, manding, tolygus klausimui: ,,Ar egzistuoja dramblys?“

     Visiems aišku, kad kiekvienas darbas kartais dirbamas panau­dojant visą savo išmonę, visą energiją, visas pastangas, o kartais jis dirbamas, kaip sakoma, atgalia ranka. Netgi tą patį darbą dir­bant, rezultatai ne visuomet būna identiški: jie pareina nuo dir­bančiojo fizinės būklės, nuotaikos, noro dirbti ir pagaliau nuo sugebėjimo pasiimtą darbą atlikti. Pasitaiko tokia būsena, kada tam pačiam žmogui viskas iš rankų krinta, o kitą dieną, žiūrėk, jo rankose darbas degte dega. Pagaliau rašytojo darbo negalima lyginti su bet kuriuo fiziniu darbu. ,,Keturvėjininkai“ mėgo pasi­skolintą iš rusų futuristų terminą „daryti daiktus“ (делатьвещи). Meno kūrinys taip pat esąs daiktas, bet jis skiriąsis nuo kitų daiktų tuo, kad jis esąs unikalus, nepakartojamas.

     Įkvėpimo neigimas nėra „keturvėjininkų“ išradimas. Netgi toks poetas, kaip P. Verlenas, savo poetinės karjeros pradžioje tvirtino, kad įkvėpimo ieško tik aštuoniolikmečiai jaunuoliai (1), tai ką jau kalbėti apie mėgėjus kiek galima daugiau neigti, ko­kiais buvo , keturvėjininkai“. <...>

     Jiems buvo svarbu pasirodyti kitaip sukirptais švarkais, jie norėjo rašyti kitaip, negu kiti iki šiol rašė. Lengviausiai tai buvo su eilėraščiais: iki šiol laikytasi prozodijos taisyklių, vadinasi, rašykime nesilaikydami taisyklių arba bent jas paneikime iš da­lies. Sunkiau buvo su proza: pradėję nuo P. Tarulio įmantrybių a la „Nuovakarių skiauterys“, baigė senoviškai parašytu A. Gri­ciaus apsakymu.

     Kartais tie pasikalbėjimai būdavo labai primityvūs. Pamenu, K. Binkis sakydavo: „Ar jūs nepastebėjote, kad mėgstamiausias mūsų poetų rimas — ,,ai“: laukai, miškai, vaikai... venkime jų. Gražūs žodžiai „tėvynė“ ir „krūtinė“, bet kada jie vartojami kas trečiame eilėrašty, pradedi jų neapkęsti. Nerimuokite daiktavar­džio su daiktavardžiu, būdvardžio su būdvardžiu.“ Vertingiausio­mis kalbos dalimis (ne be A. Belo įtakos) buvo laikomas veiksmažodis ir daiktavardis (2). Vadinasi, kuo didesnis procentas daik­tavardžių ir veiksmažodžių, palyginus su kitomis kalbos dalimis, tuo vertingesnis eilėraštis. Buvo praktikuojami būdvardiniai epi­tetai, įvairūs parazitiniai žodeliai, reikalingi ritmui. Girdamas majakovskišką eilėraščio formą, patsai K. Binkis retai ja tesi­naudojo.

     Daug būdavo kalbama apie hiperbolių ir aliteracijų reikšmę. Tenka pripažinti, kad tų poetinių priemonių perdėtas vartojimas nepakėlė veikalų meninės vertės. Čia, gal būt, reikėjo daugiau pasekti K. Donelaičiu, negu futuristais:

    

     Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai

     Irgi, žemes biaurias išplėšdams, teškina šmotais.

    

     Ar tai ne puikus aliteracijų pavyzdys, nedirbtinių, o natūra­liai išplaukiančių iš pasakojimo. O štai lygiai toks pats puikus hiperbolių pavyzdys:

    

     Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,

     Ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė,

     O langų vienam perdėm skylė pasidarė.

    

     Štai apie ką pasikalbėjimai būtų pravertę žymiai daugiau, negu apie besaikį rusų futuristų hiperbolių vartojimą, ir ne tik tada pravertę, bet ir dabar, nes nuo „keturvėjininkų“ išmonių kai kurie dabartiniai mūsų poetai ne taip jau toli yra nužengę. <...>

    

     „KETURIŲ VEJŲ“ BENDRADARBIAI IR „PALDIENIKŲ“ LANKYTOJAI

    

     Kalbant apie „keturvėjininkus“, reikia pabrėžti du dalykus: pirma — ne visi, kurių straipsnius ar kūrinius spausdino „Keturi vėjai“, buvo „paldienikų“ lankytojai, ir antra — ne visi „paldienikų“ lankytojai bendradarbiavo „Keturių vėjų“ žurnale. Konkre­čiai: nei Butkų Juzė, nei P. Morkus, nei P. Janeliūnas niekad nedalyvavo „paldienikuose“, nors jų kūriniai ir pasirodė žurnale, o B. Dauguvietis, V. Krėvė į žurnalą neparašė nė vienos eilutės, bet į „paldienikus“ ateidavo arba bent buvo atėję.

     Nereikia taip pat suprasti, kad dalyvavimas „paldienikuose“ prilygo dalyvavimui kokioje viešoje draugijoje, formaliai įre­gistruotoje. Čia niekas nieko neregistravo ir jokių pareigų neuždėdavo, nebuvo nei valdybos, nei pirmininko, nei sekretoriaus, lankytojai buvo taip negausūs, kad visi tie formalumai buvo ne­reikalingi ir tada būtų atrodę juokingai, nors istorijai tai ir būtų naudinga: dabar nereikėtų įtempti atminties, norint užfiksuoti tai, kas vyko prieš pusę šimto metų. Bet tuomet niekam nė į galvą neatėjo, kad čia kuriama lietuvių literatūros istorija, kad apie tai bus rašoma storuose tomuose.

     Bendradarbiai irgi nebuvo lygūs: vieni pateko į žurnalą atsi­tiktinai, kiti įprašyti šį tą parašyti, ir tik keletas buvo nuolatiniai. Tai K. Binkis, J. Petrėnas, S. Šemerys, A. Rimydis, J. Žlabys; atsitiktiniai: J. Švaistas, A. Gricius ir jau minėti Butkų Juzė ir P. Morkus.

    

     LITERATŪRA, KURIA NAUDOJOSI ,.KETURVEJININ KAI“

    

     Bene mokyčiausias iš visų „keturvėjininkų“ buvo K. Binkis, kuris, be lietuvių kalbos, dar mokėjo vokiečių, rusų ir lenkų kalbas, bet kiek didesnės nuosavos bibliotekos neturėjo. Aktua­lių „keturvėjininkams“ knygų gauti buvo nelengva, o tarybinę literatūrą gaudavome tik atsitiktinai, dažniausiai per pažįstamus Lietuvos atstovybės Maskvoje tarnautojus, kurie ją atgabendavo diplomatiniuose lagaminuose.

     Tokiu būdu aš, pavyzdžiui, gavau keletą žurnalo „Краснаяновь“ (3) numerių ir kai kuriuos V. Briusovo, V. Majakovskio bei S. Jesenino leidinius. Lengviau buvo gauti rusiškas knygas, lei­džiamas Berlyne. Kurį laiką ėjo per rankas J. Petrėno gautas I. Erenburgo „Chulijo Churenito“ (4). Pamenu, J. Petrėnas gyrė V. Šklovskio knygą „Ходконя“ (5), bet jos man skaityti neteko. K. Binkis kurį laiką „sirgo“ J. Tuvimu. Iš jo gavau ir perskai­čiau minimo lenkų rašytojo eilėraščių rinkinį „Sokrates tanczący“ (6). Turėjome kai kuriuos V. Majakovskio redaguojamo žur­nalo „Леф)“ numerius (7). Buvo minimas prancūzų žurnalas „L’Esprit nouveau“ (8), bet jį pamačiau tik nuvykęs į Prancūziją. K. Binkis gyrė A. Fransą, skaitydamas jo veikalo „Le petit Pierre“ („Maža­sis Pjeras“) rusišką vertimą.

     Mažiausiai buvo kalbama apie vokiečių literatūrą, nors ją gauti buvo lengviausia. Išskyrus Franco Vertelio ir K. Edšmido (9) pavardes, kiti vokiečių ekspresionistų vardai atminty neišliko.

     Labai dėmesingai perskaičiau A. Belo knygą „Simbolizmas“. Man ji atstojo prozodijos vadovėlį.

     Kaip matyti iš šio trumpo išlikusių atminty knygų sąrašo, „keturvėjininkų“ lektūra buvo labai heterogeniška ir atsitiktinė, o kai kurios knygos (A. Franso) su modernizmu nieko bendra neturėjo. <...>

    

     JUOZAS PETRĖNAS

    

     <....> Tarp daugelio lietuvių inteligentų, atvykusių iš Petro­grado į Voronežą, buvo juodbruvas ilgaplaukis vyrukas (jo plau­kai buvo maždaug tokio pat ilgio, kaip dabartinių hipių). Liesame lagamine jis atsivežė jo išleisto satyrinio žurnalo, jau nepamenu, kokiu pavadinimu, vienintelio numerio keliasdešimt egzemp­liorių.

     Vyrukas pasirodė esąs daugelio amatų žmogus: jis buvo ir žurnalistas, ir rašytojas, ir teatro režisierius, nes netrukus vie­tiniame teatre pastatė savo pjesę. Ji vadinosi „Stebuklingoji ba­lana“. Spektaklio artistai ir žiūrovai buvo lietuviškų mokyklų mokiniai, režisavo autorius. Spektaklio pakartoti nereikėjo, nes nebūtų atsiradę žiūrovų.

     Netrukus man teko susipažinti su pačiu režisierium, kuris pa­sirodė esąs labai įdomus pašnekovas, žavėjęsis N. Jevrejinovo knyga «Teatras sau» (11) ir net buvęs pažįstamas su pačiu tos knygos autorium ar bent jį aplankęs. Jo pavardė — Juozas Petrėnas. Retkarčiais mudu susitikdavome ir ilgokai pašnekėdavo­me, vaikščiodami po miestą ar jo apylinkes. Kada aš 1918 m. bir­želio mėn. kartu su kitais moksleiviais išvykau į Lietuvą, J. Petrėnas tuo ešelonu nevažiavo ir į Lietuvą grįžo vėliau.

     Antrą kartą aš su juo susitikau jau Kaune 1919 m. pavasarį.

     Į Kauną jis atvyko iš Panevėžio gana originaliu būdu. Pane­vėžy nusipirko arklį, vežimą, įsisodino pažįstamą merginą St. R. ir tokiu būdu, pasiganydamas pakelėse, pernakvodamas, kur pa­sitaikė, po kelių dienų atsidūrė Kaune, sukoręs 120 km. Arklį ir vežėčias jis pardavė arklių turguje, dabartinėje Janonio aikštėje, ir prisistatė į Kauno miesto komendantūrą kaip mobilizuojamo amžiaus inteligentas, mergina irgi gavo tarnybą ir atgal į Pane­vėžį nebegrįžo.

     Dabar jau būtų sunku atspėti, kam buvo reikalinga visa ta arklio pirkimo ir važiavimo komedija, kada daug greičiau ir pa­togiau galima buvo atvažiuoti traukiniu.

     Šios knygos pirmojoje dalyje (12) aš platokai nupasakojau ir kito mano prietelio Liongino Speičio kelionę taip pat iš Pane­vėžio į Kauną, kuri užtruko kelis mėnesius, nes Kėdainiuose teko atsisėsti į kalėjimą kaip buvusiam Panevėžio švietimo skyriaus vedėjui Tarybų valdžios laikotarpiu. Panaši situacija susidarė ir J. Petrėnui. Iš gimtinės nuo Utenos jis išvyko į mažiau pavojingą vietą. Tinkamų dokumentų neturėjo, pakeliui jį būtų sulaikę ir areštavę. O kam gi į galvą ateis klausti dokumentų du vaidinu­sius įsimylėjėlių porelę jaunuolius? <...>

     Patekęs į kariuomenę, J. Petrėnas kurį laiką dirbo Kauno ge­ležinkelio stoties komendanto raštvedžiu, o vėliau perėjo į švie­timo skyrių, kur dirbo iki atleidimo iš kariuomenės. Kadangi abudu tarnavome karo valdininkais, buvome laisvi nuo kareivi­nių režimo ir po darbo galėjome eiti, kur norėjome, ir veikti, ką norėjome. Susitikdavome kartais vienudu, kartais su K. Bin­kiu ir kitais jaunais ar ką tik pradedančiais rašytojais, kalbė­davomės literatūros ir politikos klausimais, ir tie mūsų susitiki­nėjimai ilgainiui virto „keturvėjininkų“ „paldienikais“.

     Iš visų mūsų talentingiausi ir daugiausia nusimaną literatūros dalykuose buvo K. Binkis ir J. Petrėnas. Tačiau pastarasis ne­mėgo lįsti į priekį ir mielai užleisdavo pirmąją vietą K. Binkiui.

     Kaune, o gal ir anksčiau, Juozas Petrėnas surado savy dar vieną talentą: pradėjo piešti. Jo kambarys pasipuošė paveiks­lais, kurie ir dabar, po penkiasdešimt metų, galėtų būti eksponuojami bet kurioje abstraktaus meno parodoje. Tai buvo tri­kampių, kubų ir kitokių geometrinių figūrų kombinacijos. Kiek jose buvo originalumo, kiek nusižiūrėjimo į kubistų kūrinius, sunku pasakyti. Bet, kad tai buvo vienas pirmųjų lietuviškų ku­bistų, nors ir nebaigęs jokios dailės mokyklos, yra neginčijamas faktas.

     Piešė jisai daugiausia tušu, panaudodamas juodą ir retais at­vejais raudoną spalvą. Taip, pavyzdžiui, buvo nupieštas „Ketu­rių vėjų“ Nr. 1 viršelis.

     Man išvažiavus į Prancūziją 1924 m., J. Petrėnas buvo susi­žavėjęs skulptūra, atkurdamas savo piešinių figūras plastiškai. Kada aš po trejų metų sugrįžau iš Prancūzijos, J. Petrėnas jau buvo užmiršęs ir tapybą, ir skulptūrą. Turėdamas kuklią valdžios lėšomis propagandiniais tikslais lenkų kalba leidžiamo savaitinuko „Nowiny“ redaktoriaus pastovią tarnybą su pastoviu atlygi­nimu po nepasisekusio „Kauno naujienų“ eksperimento, rašė „Mė­lynų kelnių“ noveles.

     Tačiau ir šioje ramioje vietelėje jis ilgai nenustygo. <...>

     Kalbėti apie J. Petrėną ir nepaminėti jo vaidmens „keturvėjininkų“ sąjūdyje būtų nedovanotina, nes be jo vargu ar būtų išvydę pasaulį tie keturi „Keturių vėjų“ numeriai, kurie ir suda­ro viso sąjūdžio grobus. Labai galimas daiktas, kad viskas būtų pasibaigę „Keturių vėjų pranašu“ arba geriausiu atveju vienin­teliu numeriu, jeigu tą reikalą būtų tvarkęs K. Binkis, kuris buvo nuotaikos žmogus: greit užsidegdavo, bet greitai ir užgesdavo; bet koks ilgesnis nuolatinis darbas jam atsibosdavo, ir jis, mojęs ranka, griebdavosi kito. J. Petrėnas buvo ištvermingesnis, realiau žiūrėjo į galimus sunkumus, sugebėjo rasti lėšų žurnalo leidimui, tvarkyti medžiagą, organizuoti platinimą ir t. t. Daugeliui iš mūsų tuomet atrodė, kad pakanka tik noro ir reikalingo kie­kio medžiagos žurnalui išleisti, ir mes netgi nepasidomėdavome, iš kur, pavyzdžiui, imamos lėšos, reikalingos apmokėti už žur­nalo spausdinimą, kiek jo išspausdinta egzempliorių, kiek išpar­duota, kiek surinkta už skelbimus, ar žurnalas duoda pelną, ar nuostolį, jeigu pelną, tai kokį, lygiai taip pat kokį nuostolį. Man tik kartą buvo patekęs į rankas vienas „Keturių vėjų“ žurnalo numerių, kur J. Petrėno ranka prie skelbimų buvo užrašyta kiek­vieno skelbimo kaina.

     Negalima užmiršti ir cenzūros. Pavyzdžiui, ilgai buvo derėtasi su cenzorium dėl Juozo Žengės eilėraščio, kuriame buvo kalbama apie tai, kaip „Šventas Jonas gėrė alų su mergičkom, su vel­niais“ (13(, ir tai buvo ne vienintelis susidūrimas su cenzūra. Pasi­rodžius J. Petrėno apsakymų rinkiniui „Mėlynos kelnės“, auto­rius manęs prašė parašyti apie tą rinkinį straipsnį į „Keturis vėjus“, bet aš pasitenkinau kelių eilučių žinute, žadėdamas pla­čiau pakalbėti kitame numeryje, o kadangi kitas numeris nebe­pasirodė, tai ir kalbėti neteko. Pagaliau malonaus autoriui galima buvo pasakyti nedaug. Stiliaus įmantrumai, originalumo ieš­kojimas iš karto daro įspūdį, bet ilgainiui pradeda nusibosti, įkyri, pradedi ilgėtis natūralumo; kartais jie sąmoningai ar ne­sąmoningai skolinti iš kitų, kaip antai, veikėjo pakeitimas cha­rakteringu jam požymiu (vaikai vadinami ne vardais, o kailinu­kais ir sermėgėle — tai pasiskolinta iš A. Čechovo).

     P. Tarulio stilistikos perlai — neįprasti palyginimai, metafo­ros, provincializmai (gerai, kad negausūs). „Piktas vėjas — šiurkšti drobė veidus trina“, „Ežia — lieso šerno dygi sketera“ — štai palyginimas su provincializmu „sketera“ (ketera). „Rytas iš lėto išima iš nakties maišo langą ir pakabina sienoje, paskui ištraukia didžiulio raudonai dažyto su gėlėm stalo kulį, nubrau­kia savo plaštakų pečių, ir pečius pamažėl nubąlą.“ Čia turime negyvojo daikto (rytas) suasmeninimą, metaforą (nakties maišo), du provincializmus (kulį ir plaštakų).

     Originaliausiu iš visų rinkinėlio kūrinėlių laikyčiau vaizdelį „Vilko galas“. Autoriaus prašomas, tą vaizdelį aš buvau išver­tęs į prancūzų kalbą. Bet šis vertimas nebuvo išspausdintas.

     Kiti P. Tarulio raštai, ypač išspausdinti „Keturių vėjų“ Nr. 1, kaip „Nuovakarių skiauterys“, buvo dar įmantresni. Autoriui džiugu, „kada žodis išsprunka iš pasenusios prasmės rieškučių ir laisvas pats sau spindi, skamba ir aplinkui skrieja!“. Ten pat jis pateikė nesurištų tarp savęs žodžių, tačiau jų spindėjimą iš­vydo tik pats autorius, o mums, eiliniams skaitytojams, tai buvo beprasmis darbas, ir daugiau nieko. Dar galima suprasti Velemirą Chlebnikovą (14), kuris kūrė visiškai naujus žodžius savo žodynui praturtinti. Dauguma tų žodžių, kaip rodo garsus jo eilė­raštis «Заклятиесмехом» yra savotiška žodžio daryba, panau­dojant esamas žodžių šaknis. Čia bent rodoma šiokia tokia išmonė ir netgi sąmojis, tuo tarpu P. Tarulio spin­dinčių žodžių rinkinys rodo tik bereikalingai sugaištą laiką.

     Reikia tikėtis, kad savo vėlesniuose raštuose jis išsigydė iš to jaunystės noro rašyti ne visuomet žmoniškai, bet visuomet ki­toniškai.

     _____________________   

    

     (1) A. Šimėnas remiasi P. Verleno (Paul Verlaine, 1844—1896) eilėraščiu „Poezijos menas“ („Art poetique“), kuriame teigiamas muzikalumo, niuansų pra­našumas prieš tikslią prasmę.

     (2) Apžvelgdamas kalbos klausimus „Keturiuose vėjuose“, J. Švaistas straips­nyje „Kalbos kultūra“ (Nr. 1) yra gana neigiamai atsiliepęs apie A. Belo kalbos teoriją, jai priešpastatydamas V. Chlebnikovo ir G. Vinokuro teiginius apie kal­bą, pagal kuriuos „keturvėjininkai“ eksperimentavo su žodžiu.

     (3) Mėnesinis literatūros-meno ir mokslo-publicistikos žurnalas „Краснаяновь' („Raudonieji plėšiniai“ 1921—1942) gynė ir protegavo realizmą. Pirmuoju lite- ratūros-meno skyriaus redaktoriumi buvo M. Gorkis.

     (4) I. Erenburgas minimąjį romaną išleido 1922 m., gyvendamas Paryžiuje. Apie I. Erenburgą ir jo romaną „Chulijo Churenito“ rašoma straipsnyje „Apie naujus daiktus“ („Keturi vėjai“, Nr. 1).

     (5) Viktoras Šklovskis (g. 1893) priklausė vadinamam Opojaz'ui (Обществоизучениапоэтическогоязыка), buvo šios formalistinės grupės teoretikas. Jo knyga „Žirgo ėjimas“ (1923) teigė Opojaz'ui būdingas pažiūras: reikia tarsi iš naujo pagimdyti kalbą — meno šerdį,— apvalyti ją nuo įsisenėjusių, trafaretais tapusių prasmių. Apie V. Šklovskio teorines knygas užsimenama „Keturių vėjų“ Nr. 1 (p. 51), Nr. 3 (p. 11—12).

     (6) J. Tuvimo (Julian Tuwim, 1894—1953) eilėraščių rinkinys „Šokantis Sok­ratas“ (1920) žymėjo perėjimą nuo „Mloda Polska“ tradicijų į ekspresionistines-futuristines.

     (7) Žurnalas „Lef“ ėjo 1923—1925 m. Greta socialistinės minties kūrinių jame buvo išspausdinta nemaža futurizmą ir formalizmą propa­guojančios medžiagos. Apie „Lef'ą“ užsiminta J. Švaisto straipsnyje „Kalbos kultūra“ („Keturi vėjai“, Nr. 1).

     (8) Prancūzų laikraštis „Naujoji dvasia“ paminėtas straipsnyje „Apie naujus daiktus“ („Keturi vėjai“, Nr. 1). Apie jį užsimena S. Šemerys savo tarybinių metų rinktinės baigiamajame žodyje (S. Šemerys. Granata krūtinėj, V., 1969, p. 115).

     (9) K. Edšmidas (Kasimir Edschmid, 1890—1966), kaip ir F. Verfelis, buvo vienas žymiausių ekspresionizmo atsto­vų, šios krypties teoretikas. Keturvėjininkus, atrodo, ypatingai domino jo 1919 m. išėjusi knyga „Uber den Expressionismus in der Literatur und die neue Dichtung“ („Apie ekspresionizmą literatūroje ir naujoje kūryboje“). Apie šios knygos skai­tymą bei populiarumą užsimena S. Šemerys (žr. S. Šemerys. Granata krūtinėj, p. 115).

     (10) A. Belo knygoje „Simbolizmas“ (1910) daug vietos skirta poetinio žodžio technikai. „Keturiuose vėjuose“ rekomenduojama pradedantiems poetams pasi­skaityti A. Belo „Rusų keturpėdžio jambo tyrinėjimas“ bei kitus to paties auto­riaus raštus ritmo klausimu (žr. str. Vaikų literatūra suaugusiems. — „Keturi vėjai“, Nr. 3, p. 11).

     (11) Dramaturgas, režisierius, teatro teoretikas ir istorikas Nikolajus Jevrejinovas (1879—1953) propagavo egzotiką, stilizaciją, subjektyvumą mene. Jo tei­gimu, kultūra — būdingas žmogui persikūnijimo siekis, gyvenimas — nuolatinis „teatras sau“, todėl vaidinti reikia taip, kad sceninė drama taptų žiūrovo drama. Knyga „Teatras sau“ pasirodė rusų kalba 1915 m.

     (12) A. Šimėnas savo atsminimus apie žymesnius praeities įvykius ir kultūros veikėjus suskirstė į dvi dalis, iš kurių pirmoje, pavadintoje „Žvilgsnis į praeitį“ (1970), nušviestas minimas epizodas.

     (13) Eilėraštis pavadintas „Berniškas Jonas“. Išspausdintas 3-me „Keturių vėjų“ numeryje.

     (14) Velemiras Chlebnikovas (1895—1922) garsėjo kaip futuristų vadas ir kal­bos reformatorius. Jį apibūdino J. Švaistas straipsnyje „Kalbos kultūra“ („Ke­turi vėjai“ Nr. 1).

    

     Literatūra ir kalba, XIV, 1977 m.

     b_600_439_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_keturvejininkai.jpg