tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. „Kryžių Lietuva“ (1985)

b_100_157_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_boruta_kryziu_lietuva.jpg     1927 m. rudenį Rygoje išėjo Borutos eilėraščių knyga „Kryžių Lietuva“. Ją iškeikė oficialioji spauda (1), o tauti­ninkų valdžia slaptu cirkuliaru uždraudė platinti Lietu­voje. Kai kurie kritikai apgailestavo, kad Boruta „vietoj poezijos rašo plakatus“ (2). O pažangioji jaunuomenė pri­ėmė „Kryžių Lietuvą“ kaip pasipriešinimo literatūrinį ma­nifestą. „Neatsimenu kitos to laikotarpio poetinės knygos, kuri būtų taip giliai jaudinusi“ (3), — rašė vėliau A. Venc­lova.

      „Kryžių Lietuvos“ eilėraščius Boruta pradėjo rašyti Tel­šių kalėjime, kur buvo uždarytas kartu su maištingais že­maičiais. Susidūrus su prievarta, buvo dvi išeitys: 1) pa­teisinti prievartą kaip istorinį būtinumą, išsipirkti kompro­misų kaina ramų kampelį esamoje santvarkoje ir gražiai giedoti apie savo širdies prieštaravimus, 2) šokti prieš dur­tuvus, plėšytis prievartos kilpoje, daužyti žodžiu diktatū­ros sieną, kol ji pradės byrėti. Boruta nedvejodamas pasi­rinko antrąjį kelią. Fašistinė diktatūra užspaudžia visus tiesos kanalus, ir poetinis žodis tampa svarbiausiu užgniaužto teisingumo, sąžinės ir drąsos balsu. Žmogaus pa­skirtis sukilti prieš nelemtas istorinio laiko sąlygas, kurio­se uždaryta jo vienkartinė egzistencija, o poetinio žodžio misija — paliudyti ir stimuliuoti šitą sukilimą. Tokiu būdu lyrika gauna etinių vertybių pagrindą. Tai opozicijos poe­to tvirtovė; ji nesugriaunama, nes durtuvų diktatūra stūk­so be jokio humanistinio apdaro, ciniškai nuoga savo žiauria prievarta.

     Opozicinė lyrika visada prasidėdavo viešpataujančios valdžios neigimu. Tai jos išeities pozicija. Opozicijos poe­tui (F. Freiligratui, V. Hugo, J. Rainiui) valdžios klausimas buvo pagrindinis klausimas. Jei žmogus gyvena tik isto­rinėje situacijoje, tai ji neprivalo žaloti jo likimo, kurio nekompensuos jokia amžinybė. Ataka prieš durtuvų val­džią — pirmutinis sukilusio poeto žingsnis, kai „išmintin­gos galvos“ rimtai stebi žiogelių menuetą ar seka amžiną meilės pasaką, nepastebėdamos tironijos.

     Lietuvių poetinis žodis ne kartą šaukė sukilti visą tautą ar atskiras klases, kol kraštas buvo svetimųjų vergovėje. Boruta užsimojo prieš nacionalinę Lietuvos valstybę, pa­kliuvusią į neprašytų „vadų“ rankas. „Lietuva — kryžių kraštas, kapinynas, kur visa, kas žmogui brangu, palai­dota, apspjaudyta ir kryžiumi paženklinta“ (IX, 180), — ra­šė jis viename straipsnyje.

     Kokiais argumentais „Kryžių Lietuva“ griauna tautinin­kų diktatūrą? Knygoje nėra nė žodžio apie išvaikytą seimą ir pamintą konstituciją. Buržuazinės demokratijos vaidini­mas — „lįsti į koalicijas“, trinti „valstybingai parlamente kėdes“ (4) — autoriui atrodė mažareikšmis ir apgaulingas („parlamentuos klozetus reik įtaisyti“, I, 297, — siūlė jis viename eilėraštyje). Jo surašytame kaltinimo akte nefi­gūruoja socialinės priespaudos vaizdai, kuriais smerkė tautininkų režimą K. Jakubėno ir V. Montvilos eilėraš­čiai, — ponų rūmai ir alkani bedarbiai, malonės dvarpo­niams ir naujakurių varžytynės... Tai nėra programinė kritika, apginkluota socialinėmis ir politinėmis kategori­jomis, o greičiau emocinis protestas ir moralinis priešini­masis, trykštąs iš prispausto ir maištaujančio žmogaus sa­vijautos.

     Tautininkų valdoma Lietuva — tai kartuvių ir kalėjimų kraštas, kur atskiras žmogus sutryptas, o visa tauta pri­kalta prie kryžiaus. Boruta griebiasi konkrečių įvykių, bet palydi juos tokiu stipriu emociniu komentaru, taip meta- forizuoja ir hiperbolizuoja, kad jie virsta visuotinio smur­to simboliais. Visi trys milijonai, rodos, sugrūsti į kalėji­mus. Visi žemaičiai, rodos, varomi su dūzgiančiomis gran­dinėmis. Dieną ir naktį teška ant žemės kraujas, kad iš siaubo net žvaigždės gęsta. Tauragės sukilimas (8 sušau­dyti ir 332 suimti) (5) išsiplečia iki visuotinės katastrofos, kuriai apibūdinti tinka rūsti psalmės tonacija:

    

     Tą dieną netekėjo saulė

     ir nakčia užgeso žvaigždės.

     Juodoji gėla apgaubė pasaulį

     ir vieškelius skausmu išraižė.

    

     Tais vieškeliais nakčia ir dieną

     kalėjiman žemaičius varė.

     Dūzgimas pančių verkė ant rugienų

     nuo Telšių Plungės lig Žagarės.

    

     „Žemaičiai kalėjime“

    

     Lietuvos kaimas, dar neseniai skambėjęs nuo galingų berno žingsnių, virsta baimės ir kančios vieta, kur ūžauja tik šiaurės vėjai ir liejasi motinų ašaros. Baisi jėga užgriū­va ir drasko iš šaknų tradicinę kaimo gyvenimo atributi­ką, sulipdytą iš buities realijų („mykia karvė, iš tvarto varoma“), folklorinių įvaizdžių (,,rauda sesuva ant prie­klėčio“), tarminių lyčių, („vidurnakčia“, „sesuva“). Išdras­kyto kaimo viduryje stovi kenčianti motina — aukščiau­sias teisingumo simbolis, perimtas iš liaudies dainos.

    

     Surakinę sūnų kažin kur išvežė,

     į kalėjimą ar nužudyt, nežinia.

     Liko ant vieškelio kruvinos vėžės

     ir motina, pravirkdyta vidurnakčia.

    

     „Šiaurūs vėjai“

    

     Lietuva — personifikuota tautos figūra — žiūri pro ka­lėjimo langą, kybo ant kryžiaus, ir tik alkanas šuo mel­džiasi už ją į mėnulį. Boruta taria Lietuvos vardą su ro­mantine adoracija, o kartu pastumia i beteisiškumo duo­bes, kur jis įgauna skausmingos ironijos. Jis pirmasis su­rimuoja žodžius: Lietuva — šuva. Iš rūpintojėlio, ramybės ir meditacijos poetinio ženklo, jis padaro prievartos ir kančios metaforą, persunktą pykčio gaida: „Tai Lietuvą kryžiuoti keliam, / kryžiaukom žemė mūs nudryžus“ (6). Jis sujungia į vieną atkarpą Lietuvos ir kalėjimo vaizdus, ko niekas ligi tol nedarė. Iš pradžių moteris stovi prie kalė­jimo vartų, laukdama mylimojo (tai jo paties ir žmonos būsimo likimo vizija). Vėliau ji pasirodo kryžiuotame ka­lėjimo lange, apšviesta mėnulio, panaši į karalaitę, pagrobtą piktadarių. Tai romantinis tėviškės simbolis, pa­keltas iki žvaigždžių ir sergimas su šautuvais.

    

     Žvaigždės seselės sustojo ratu,

     Vainiką jos galvai nupynė.

     Langas kryžiuotas. Lange klaiku.

     Kalėjime rauda mano tėvynė.

    

     „Pasaka“

    

     Lietuva — „tautinės valdžios“ kalinys. Tauta ir valdanti politinė klika stovi skirtinguose prarajos krantuose. Kur prabyla valdžia, ten išyra normalus gyvenimas: motina netenka sūnaus, mylimoji mylimojo. Tokia pagrindinė „Kryžių Lietuvos“ idėja, išsakyta kraštutinės įtampos emocinėmis situacijomis. Gamta taip pat dalyvauja šios idėjos brėžinyje, statoma kenčiančios tautos pusėn kaip teisingumo principas ar būsimų permainų alegorinis ženk­las. Tai sudramatina eilėraščio įvykius ir koloritą. Juoda padange atslenka juodi debesys. Devynias dienas saulė neteka. Šitaip reaguoja gamta į valdžios represijas. O kai Tauragės sukilėliai, surakinti grandinėmis, žengia myriop, gamta sudreba ir lūžta aštriomis briaunomis, reikalauda­ma keršto:

    

     Geltona saulolaida rauda ant vieškelio,

     nuogosios šakos sulaužė į dangų rankas,

     tarytumei šaukia ir ieško

     perkūnijos po mėlynąsias padangių lankas.

    

     „Juodoji gyvatė“

    

     Tragiškoji krašto panorama, apmesta „Kryžių Lietuvo­je“ energingais štrichais, neturėjo konkrečių realijų. Bo­ruta nebuvo pastabus gyvenimo smulkmenoms, ir jo poe­tinis vaizdas nepakildavo tolydžio iš kitokios medžiagos, kaip V. Majakovskio lyrikoje. Piešinys iš natūros, repor­tažas iš įvykio vietos, toks autentiškas ir daugiaprasmis B. Brechto parabolėse, jam nesisekė. „Negana ponams kad mokesčiais smaugia, / žvėrių gauja vidurnakčių užpuo­lė“ (7). Vietoj atidaus stebėjimo ir analizės autorius mieliau griebdavosi plakatiško potėpio „Garuodamas kraujas švie­žiai pralietas / gaisru uždegė tamsų horizontą“ (8). Nuo ap­rašymo plokštumos jis skubėjo į pasikartojančių simbolių konstrukcijas, itin būdingas politinei lyrikai, pastovias romanso pozas (užlaužtos moters rankos), folklorinę atri­butiką (devynios dienos, septynios lelijos, šuns balsas į dangų neina). Boruta jautėsi laisvas ir stiprus tik išreikš­damas savo impulsyvų santykį, o ne vaizduodamas pačius objektus.

     „Kryžių Lietuvoje“ dominuoja neigimo pradas, perdėm kategoriškas, bet nediferencijuotas pagal klasines ir ideo­logines platformas. Toks kategoriškas neigimas susifor­mavo iš nesiliaujančių mėginimų tuoj pat nušluoti tauti­ninkų diktatūrą, kuri atrodė tik istorijos nesusipratimas, lengvai pašalinamas, kol autokratiniai režimai glaustėsi Europos pakraščiuose.

     „Kryžių Lietuvos“ psichologinis pagrindas — „įniršusio jauno žmogaus“ tipas, besišvaistąs sugniaužtais kumščiais, ant visų persiutęs, rūsčiai išdidus ir nepalenkiamas. Jo psichikoje dominuoja besiblaškanti priešpriešos emocija, nepasiduodanti tvirtoms ideologinėms išvadoms, suvo­kianti save per vėtros, kryžkelių, staugiančio vilko įvaiz­džių prizmę („Nerimsta iš vėtros išplėšta, / nelaimingoji mano galva“) (9). Savo antikonformizmu jis šliejosi iš dalies į „prarastos kartos“ pasaulėjautą, kurią piešė E. Hemingvėjus ir E. Remarkas, o savo desperatišku įniršiu ir maiš­tavimu atliepė „skito“ — neapykantos, naikinančios jėgos, pasaulį atnaujinančio barbaro — poetiniam mitui, kurį su­kūrė V. Briusovas, A. Blokas, S. Jeseninas.

     „Kryžių Lietuvos“ autorius, be abejonės, buvo paveik­tas „totalinio maišto“ idėjų, kurios po Spalio socialistinės revoliucijos pasklido Europos literatūroje kaip gaisro ki­birkštys. Kategoriškas priešiškumas buržuaziniam pasau­liui čia buvo sumišęs su anarchistiniu ekstremizmu, o ka­pitalistinės santvarkos žlugimo pranašystės — su bet kokių valstybės formų utopiniu neigimu. S. Jeseninas apdaina­vo Pugačiovą kaip „tikrąją revoliucijos stichiją“. Vokie­čių poetas E. Miuzamas rašė himnus anarchistų grupuo­tėms. Lenkų poetas ir romanistas B. Jasenskis sukūrė poe­mą „Žodis apie Jokūbą Sėlį“, išgarbindamas stichišką pro­testą. Rumunų prozininkas P. Istratis romantiškai poetiza­vo maišto motyvus (10). Vengrų ekspresionistų vadas L. Kašakas buvo artimas anarchistinei pasaulėžiūrai. Prancūzų poetas R. Desnosas sakėsi esąs „civilizacijos sukilėlis“, su­sidraugavęs su žmonėmis, maištaujančiais iki galo. A. Bre­tonas, siurrealizmo teoretikas, reikalavo be atodairos at­mesti esamą tikrovę. „Radikaliai sugriauti visą pasaulį“— svarbiausias šio plataus meninio sąjūdžio šūkis (11). Poetas turi eiti išvien su „amžina revoliucija“, kurioje reikės su­griauti iki pamatų „bet kokią tvarką, sveiką protą, logiką, darbą, auklėjimą, visas socialines prievoles, mokyklą, šei­mą, armiją, visas grandines, kuriomis mes suraišioti (12), — įtikinėjo 1925 m. P. Eliuaras.

     Maištaujantį herojų, išugdytą pokarinės Europos litera­tūrinių tradicijų, Boruta perkėlė į romantikos plotmę. Lyrinėse poemėlėse „Artojų maištas“, „Poema apie ber­ną“ (pradėta rašyti 1927 m„ baigta vėliau) šio herojaus žingsnių nepančioja kasdieninė buitis, o jo aukštas ūgis nesusmenga į istorinio laiko aplinkybes, sužymėtas tik sąlygiškai. Tai titaniška jėga, drebinanti žemę, šokanti iki dangaus, neįveikiama ir nenuslopinama, kaip ir amži­nas žmogaus nesusitaikymas su jį slopinančiomis gyveni­mo aplinkybėmis. Tai aistringai išpoetizuotas moralinis principas: kur yra prievarta, turi būti ir pasipriešinimas. Maištaujantis herojus buvo neišvengiamas atosmūgis prievartai, pagimdytas pačios santvarkos. Jis nežinojo jokių pralaimėjimų ir jokių refleksijų, ir veiksmas buvo vienintelė jo egzistavimo forma ir prasmė:

    

     Ei ūžkit vėtros, žalios viesulos!

     Peilį traukiu iš užantės.

     Krūtinėj staugia išbadėjęs biesas

     ir rūsčiai žvalgos akių tarpuvartės.

    

     ,,Artojų maištas“

    

     Borutos poemėlėse nedaug portretinių štrichų, konkre­čių įvykių, aplinkos aprašymų, nes ir čia galioja jo kūry­bos principas — viską stebėti iš vidaus. Šių kūrinių konst­rukcija laikosi sukiršintos savijautos įtampa. Kartais tai sukilimo komandos, bloškiamos be jokios aiškesnės fabu­los: „Mesk aręs lauką! / Stverkis už kuolo ar rungo!“ (13) Bet dažniausiai sukilusio žmogaus įniršis persikelia į gamtą, kuri tik ūžia, draskosi, vartosi, apimta maišto. Vėtra peri­ma griovimo ir laužymo jėgą, drebinančios dinamikos po­jūtį, ir darosi ryškesnė net už herojaus figūrą, protarpiais šmėkštelėjančią:

    

     Vėtra. Šėlstanti vėtra.

     Lyg vakarop pasikorė, kad ore,

     padangėj ir kaimo pastogėj

     siuntanti vėtrų ataka.

     Daužosi. Plėšosi. Plakas.

    

     Suintensyvintas aktyvumo judesys, Borutos poemėlių bevardis subjektas, deformuoja gamtos vaizdą. Politinės ir kultūrinės sąvokos išstumia gamtos reiškinius iš natū­ralių pavidalų: „Melsvas dangus vasaros vakaro, / tartum / tikras agitatorius / mitinguoja ant saulėlaidžio tako“ (14). Brutalus jėgos judesys atverčia žodį aštresniu kampu, pa­likdamas šiurkštumo ženklą: „Gaisrai aplinkui bastos“. Bet ekspresionistinis vaizdas šiuose kūriniuose gulasi į kaimo realijų vagą (bėris, žagrė, arimas, vagos, laukas), o plačiamostės tribūno intonacijos išsitenka trumpoje ir emocingoje eilutėje. Šį originalų junginį Boruta sukūrė veržlumo emocijų pagrindu, kuris tapo charakteringa jo lyrikos savastimi.

     Priešinimosi stichija, glūdinti daugiau žmogaus prigim­tyje negu socialinėje santvarkoje, susilaukė ir vieno kito intelektualinio argumento „Poemoje apie berną“. Žmo­gus — ne darbo arklys, o „žemės valdovas“, todėl nepri­valo vergauti prievartos sistemai. Diktatūros savaime ne­išnyksta — jos nuverčiamos. Maištas, griaunantis seną pasaulį iš pamatų, — vienintelė žmogaus egz'stencijos al­ternatyva.

    

     Prieš rytą naktis audra sprogo

     ir kilo visuotinas maištas.

     Iš vietų iš lėto išėjo trobos,

     ir medžių šaknys pragaišo. (I, 87)

    

     Maištą, šitą aukščiausią žmogaus paskirtį priespaudos sistemoje, Boruta paveda realizuoti bernui, sudėdamas į jo rankas tiek gaivališką neigimo jėgą, tiek poetinius priešinimosi argumentus. Maištaujantį berną jis įkelia stačiai į visatos centrą, kaip ir A. Blokas savo dvylika revoliu­cijos kareivių.

    

     O bernas žemę —

     viršum galvos iškėlęs —

     didelę —

     kaip savo skriaudą —

     nešė per šėlstančią audrą.

     Toks didelis kaip milžinas,

     pečiais įrėmęs dangų,

     nešė tartum mylimą

     glėby galingų rankų. (I, 88)

    

     Tai aukščiausia maišto romantikos viršūnė, į kurią Bo­ruta buvo įkopęs. Jis paleido į literatūrą naują personažą, miesčionijos antipodą, negatyvinio santykio su viešpatau­jančiu režimu simbolį. „Lietuviškos šiandykštės literatūros personažų tarpe dabartinis bernas — vienintelis maištinin­kas“ (15), — rašė K. Korsakas, kritiškai vertindamas šito maiš­to ideologinius pagrindus ir perspektyvas.

     Blokšdamas savo opozicinius eilėraščius į politinės ko­vos areną, Boruta nesirūpino jų nušlifuoti. Žodžiai rikiuodavosi į gana vienodas gretas trenksmingomis atžariomis pozomis, kuriose daugiau riksmo negu gilumos. Perkūni­jos ir vėtros.(daužėsi beveik kiekviename eilėraštyje, uždarydamos avangardistinį protestą atsikartojančių romanti­nių simbolių ir įvaizdžių tradicijoje.

     Skaitytojas, nusiteikęs opoziciškai smetoninio režimo atžvilgiu, nepastebėdavo „Kryžių Lietuvos“ meninių silp­nybių. Kai poetas stoja į dvikovą su tironiška valstybe, jo drąsa daro didesnį įspūdį už meistriškumą. Kai karo ko­mendantas kontroliuoja kiekvieną kalbantįjį bei rašantįjį, tiesos žodis krinta kaip bomba, ir nekompromisinė rašyto­jo figūra šviečia kaip didžiausia vertybė. Kairiajam lite­ratūros sparnui Boruta tapo dvasios statumo, moralinio principingumo simboliu. „Su dabartinės padėties valdovais aš niekados nesusitaikysiu. Jie man per Rygos atstovybę siūlė ne tik grįžti, bet ir pinigų, kaip dabar madoje“ (X, 103), — rašė seseriai.

     ________________

    

     (1) V. Paklydęs poetas. — Lietuva, 1928, sausio 5.

     (2) Židinys, 1928, Nr 1.

     (3) Venclova A. Kaziui Borutai 60 metų. — Literatūra ir menas, 1965, sausio 9.

     (4) Linonis K. [Boruta K.]. Didysis revoliucionierius. — Kovos keliais, 1926, Nr 12; Fašistų diktatūra braška. — Revoliucionierius, 1927, Nr b,

     (5) Aleksa O. Jeronimo Plečkaičio avantiūra. — Švyturys, 1974, Nr 13.

     (6) Boruta K. Kryžių Lietuva. — Ryga, 1927, p. 34.

     (7) Ten pat, p. 8.

     (8) Ten pat, p. 20.

     (9) Ten pat, p. 35.

     (10) P. Istračio romaną „Baragano dagynas“ K. Boruta 1932 m. išspaus­dino „Kultūroje“ ir išleido atskira knyga.

     (11) Nadeu M. Histoire du surrėalisme. — Paris, 1945, p. 236.

     (12) Žr. ВеликовскийC. ... K горизонту всех людей: Путь Поля Элюара. — M., 1968, c. 62.

     (13) Boruta K. Kryžių Lietuva, p. 25.

     (14) Ten pat, p. 23.

     (15) Radžvilas J. [Korsakas K.]. Bernas literatūroj. — Trečias frontas, 1930, Nr 3. p. 35.

    

     Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. V.: Vaga, 1985.

 

     b_500_785_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_boruta_kryziu_lietuva.jpg