tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. Nelemtas būdas ir nerami širdis (1985)

b_100_163_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_kubilius_kazio_borutos_kuryba.jpg     1

    

     1929 m. vasarą Vienoje Kazys Boruta susitiko Salomėją Nėrį. Ji lengvabūdiškai krykštavo studentų būry, ir sunku buvo patikėti, kad šita provinciškai išsidabinusi mokytojukė yra įstabios lyrikos kūrėja (1). Rudenį jis pasiuntė laiš­ką į Lazdijus, bandydamas nusakyti, kokia turi būti poeto asmenybė. Tai nebuvo pamokymai, o greičiau jo paties sielvartas ir jo paties pasiryžimas: ,,Bet menkas poetas, jei jis eilėraštį savo gyvenimu nerašo. Tai visai ne poetas, bet tik šiaip sau rašantis. O mūsų poetai nemoka rašyti eilėraščių savo gyvenimu. Todėl jų gyvenimas troškus ir eilėraščiai nuobodūs“ (2).

      Borutos sprendimas visados kategoriškas: arba — arba. Kiekvieną tiesą jis kerta į dvi puses, nepalikdamas jokių išlygų ir perėjimų.

     Jei nori parašyti tikrą eilėraštį, būk pirmiausia gyveni­me smarkus bernas. Nepardavinėk savęs už skatiką. Ne­kaitaliok kailio. Netrokšk ramaus ir sotaus gyvenimo. Būsi vertas rašytojo pašaukimo tik tada, kai apie tave bus sa­koma— jis „nenorėjo ir nebuvo vien tik rašytojas. Jis pirmiausia buvo žmogumi (3).

     Kūryba — ne eilinis užsiėmimas, vienas iš daugelio, o gyvenimo būdas. Meninis žodis yra aukščiausias žmogiš­kos vertės išbandymas. Ne išskirtinės ir izoliuotos talento galios, o „viso žmogaus — net mažiausio jo krustelėji­mo — darbas“ (IX, 262). Nei erudicija, nei stilius negali pridengti baikščios sielos, užakusios sąžinės, standartizuo­to mąstymo. Žodis išrengia kūrėją iš paskutinių marškinių ir paleidžia į pasaulį tokį, koks yra. Literatūra — autentiš­ka žmogaus buvimo išraiška, o ne „gražus melas“. Todėl pirmuoju punktu Borutos programoje įrašytas ne meno, o žmogaus klausimas. „Reikalauju sau teisės žmogumi būti“ (4), — šaukė jis įniršęs smaugiančioms gyvenimo aplinkybėms.

     Poeto gyvenimas ir kūryba — vientisas aktas, kurio ne­įmanoma išskaidyti. Tokį vientisumą lemia visų pirma kūrybos ištakos: meninis žodis — tai paties gyvenimo ne­sutramdomas balsas, pačios istorijos neiškraipyta savimo­nė, gyvybės „grandis tarp praėjusių kartų ir būsimų kar­tų“. Antra, šitoje vienovėje menas nėra viską lemianti jėga ir galutinis tikslas. „O ir menas dar ne viskas“ (I, 104). Reikia iš savo gyvenimo ir kūrybos klodų išlydyti kažką daugiau negu gražus literatūrinis faktas — stambią žmo­giškumo poziciją, kuri šviestų kaip kelrodė žvaigždė (toks buvo A. Gercenas, R. Rolanas), smogiančią dvasinę jėgą, kuri keistų pasaulį. „Todėl mūsų dienų menininkas pri­valo būti revoliucionierius, agitatorius ir kitoks visuome­niško gyvenimo dalyvis“ (IX, 183), — rašė jis 1926 m.

     Boruta reikalavo meniniam žodžiui ne eksperimento laisvės, kaip daugelis modernistų, o atviro ir nevaržomo ryšio su visuomene. Kūryba jam buvo pirmiausia dialo­gas, o ne „stepių vilko staugimas vienumos dykumoje“, pasak austrų rašytojo H. Hesės. Boruta neigiamai žiūrėjo į prarają, atsivėrusią XX amžiuje tarp meno ir tikrovės, kai modernusis menas atsiskyrė nuo gamtos, išsižadėjęs ją kopijuoti, ir nuo buržuazinės visuomenės, pas;skelbęs savarankiška ir niekam netarnaujančia vertybe. Jam at­rodė, kad tikru menininku gali pasidaryti tik eidamas minioje, persiėmęs kilų žmonių rūpesčiais, jausdamas atsa­komybę už savo tautos likimą. Jis buvo užangažuotos lite­ratūros kūrėjas, išugdytas pozityvizmo tradicijos, kuri iš­stūmė menininką į istorijos lūžių areną, o žodį pavertė sąžinės balsu. Jis šventai tikėjo, kaip kitados Š. Petefis ar J. Janonis, kad poeto žodis gali tuoj pat pavirsti istorijos veiksmu. „O kas jo sielvarto žodį išgirdo, / tas griovė ka­lėjimo sienas“ (I, 134).

     Boruta regėjo poeto-pranašo, poeto-kankinio ligūrą ir norėjo žengti jos kruvinomis pėdomis. ,,Pilnos asmenybės poetas visada — ir pranašas, ir lyrikas“ (IX, 184), — sakė jis. Tave daužys pagaliais, mėtys akmenimis ir nukryžiuos ant bedugnės krašto, o tu privalai ,,visiems į akis sakyti tiesą“ (I, 134).

     Boruta troško laisvo, pilnavidurio gyvenimo ir tokios pat — išdidžios ir savarankiškos — kūrybos. Jei eilėraš­tyje skelbi nekompromisiškumo etiką, tai ir pats privalai gyventi nenulenkdamas prieš nieką galvos ir nesižemindamas beviltiškose situacijose. „Gyvenimas ir raštas — viena poema“ (X, 50), — sakė jis. Boruta nemokėjo kurti pakildamas virš savo realaus ,,aš“, pasikliaudamas dau­giau fantazija ar intuicija. Ieškodamas vaizdo, metaforos, idėjos, jis puldinėjo visur, blaškėsi ir kankinosi. Šitaip jis ištrūko iš literatūrinio profesionalizmo girnų, sumalančių mažo kalibro asmenybes, ir sukūrė savo gyvenimu bei kū­ryba bendresnės reikšmės fenomeną — tam tikros laikyse­nos ir elgesio simbolį.

     Boruta įspūdingiausiai išreiškė lietuvių literatūroje pla­tų, laisvą ir nekompromis'nį žingsnį prieš vėją — tą antikonformizmo moralinę ir estetinę poziciją, kuri taip giliai įsikirto į Europos meną, kai iš vienos pusės švietė socia­listiniai pertvarkymai, o iš kitos — žiojo nasrus fašistinės diktatūros. Boruta priklausė gausiam maištaujančių anti­fašistų rašytojų būriui (prisiminkim trečiojo dešimtmečio prancūzų L. Aragoną, vokiečių B. Brechtą, lenkų B. Jasenskį, turkų N. Hikmetą, latvių L. Laiceną) ir šitą būrį ryškiausiai reprezentavo Lietuvoje.

    

     2

    

     Boruta sakė: „Kiekvieną rašomą kūrinį reikia „kūrenti širdimi“ (5), t. y. savo žmogiškąja esme, patirtimi, visais savo idealų, vilčių ir pastangų resursais. Tad kokia ta „poeto širdis“, duodanti kūriniui gyvybę?

     Aukštas, didele nuplikusia galva, stambiais žemdirbio kumščiais, Boruta stūksodavo tarp kitų žmonių kaip sun­kus luitas — kažko paniuręs, įniršęs, užsispyręs — retkar­čiais drėbtelės žodį, pervers skvarbiu žvilgsniu ir vėl slo­giai tyli. O staiga užsidegs, ims švaistytis kategoriškais nuosprendžiais ir žėrinčiais projektais, pratrūks širdingu, viską apglėbiančiu jausmu, puls veikti su tokiu pašėlimu, kad, rodos, apvers pasaulį. Po to atslūgstanti banga vėl išmeta į depresijos krantą. Jis galėjo būti piktas ir šiurkš­tus, trankytis perkūnais kaip įdūkęs kaimo bernas. Ir ga­lėjo braukti vyrišką ašarą iš gailesčio ar susijaudinimo, būti neapsakomai geras ir vaikiškai patiklus, atiduoti draugui paskutinį pinigą, „surasti žmonėse, kas yra gero ir pasidžiaugti“ (6), supoetinti paprastus žmogiškus santy­kius kaip stebuklą ar didelę šventę. Tai prieštaringa, ne- sikartojanti ir neišsenkanti natūra be jokios rutinos — ūmai atsigręš į tave su visiškai nematyta grimasa ar pa­sielgs taip, kaip nesitiki niekas. Pats sakydavo: „Many šimtas dūšių“ (7) arba „Daug velnių manyje daužosi“ (8).

     Boruta mokėjo stipriai ir ambicingai užsimoti, nesiskai­tydamas su „realiomis aplinkybėmis“, „sveiko proto“ iš­skaičiavimais. Trenks kumščiu į stalą: šitaip turi būti — trūks plyš (9). Tokius ultimatumus jis skelbė ne tik pasaulio tvarkai, bet ir pats sau: jei gyventi, tai kad skambėtų, o jeigu ne — „tegu eina visa padebesiais“ (10), „jei būsiu — būsiu poetas, jei ne, prie pirmos progos parašysiu tašką“ (X, 98). Boruta — ne kontempliacijos, o veiksmo, rizikos, avantiūros žmogus, pasiryžęs vienu kirčiu viską išspręsti.

     „Smarkiai gyvenk“ (X, 240) — pagrindinis Borutos šūkis. Kuo dažniau subyrės ramios buities kiautelis, supleškės tiltai į praeitį, tuo mažiau poetai tebus „aplinkos pastum­dėliai“. „Man rodos, kad gyvent — tai taip, kaip ta audra: nuūžt, nugriaut visa sau nuo kelio ir prieit, prie ko rei­kia...“ (X, 66). Jam atrodė, kad pasaulis sudrebės nuo jo vyriško žingsnio ir drąsaus smūgio. Tokia visagalė buvo jaunystės ekspansija. Jis manė, kad niekada ir niekam nepasitrauks iš kelio, nenusileis ir savęs nepažemins. Matyt, ir šimtamargis tėvo ūkis, įvertintas dar prieš karą 57 000 rublių suma, žinomas per visą Liudvinavo parapiją dėl savo mūrų, lelijom apsodintų sodo takelių ir kviečių aruodų, teikė tokį pasitikėjimą savimi ir išdidų nenuolan­kumą —„aš Kazys, ir dar Boruta“ (X, 68).

    Kai ir jėgos šuoras sutikdavo kliūtį — neapeidavo jos tylomis, o dauždavosi stačia kakta į sieną. 1924 m. per Gegužės pirmąją, būdamas paskutiniajame mokytojų semi­narijos kurse, Boruta prisisegė raudoną kaspiną ir vaikš­tinėjo iškilmingu žingsniu gatvėmis; tuo tarpu visi moks­leiviai buvo išvaryti medelių sodinti. Baigiamųjų egzami­nų išvakarėse jį ištrenkė iš seminarijos. Reikėjo tik atsi­prašyti, bet jis griežtai atsisakė: „Padų aš nelaižysiu“ (11). Kai po eksterno egzaminų, per motinos ašaras išprašytų, buvo sulaikytas atestatas, jis pagrasino: „Juk nebus dau­giau ko veikti, kaip tamsią naktį ant plataus vieškelio iš­eiti!..“ (X, 72). Šitokiame moste — ir pasiutęs ambicingo suvalkiečio užsispyrimas: kapok į gabalėlius, bet nenusi­leis, ir žūtbūtinumo alternatyva: viskas arba nieko, ir des­peratiška drąsa, statanti gyvenimą ant kortos.

     Šitaip Boruta tikėjosi atsilaikyti prieš aplinkos volą, traiškantį iškeltas galvas, ištrūkti iš paklusnumo, karjeros ir sotaus gyvenimo kilpos, kuriai buvo tėvų numatytas. Vienintelė žmogaus vertė, jo supratimu,— tai priešintis istorinių sąlygų determinizmui, laužtis prieš inercijos trau­ką. Pasišiaušimas prieš vėją gali būti bergždžias, o plaukimas prieš srovę beviltiškas, bet jau pati priešinimosi pozicija įprasmina moraliai žmogaus egzistenciją. „Baisiai gera eiti vienam prieš audrą. Tada jėga plėšia krūtinę ir sparnai lyg atsiranda“ (12), — sakė jis. Iš pat jaunų dienų Boruta gyveno „karo stovyje“ su savo šeima, mokykla, visuomene.

     Per pirmąjį lietuvių kalbos diktantą Boruta, tik grįžęs į Lietuvą iš rusiškos mokyklos, prikabino nosines kiek­vieno žodžio gale. Mokytojas smagiai išsityčiojo. Per ki­tus diktantus įsižeidęs mokinukas nebežymėjo nė vienos nosinės iš principo. „Amžinas Boruta“, — sakydavo moky­tojas, pritrenktas tokio užsispyrimo (13).

     Namuose tėvas, ramaus, tvirto ir pastovaus būdo ūki­ninkas, mokė savo nenuoramą sūnų: „Nekišk nosies, kur nereik“ (14). Motina, energinga, atkakli ir iškalbinga kata­likų veikėja, pastačiusi Liudvinavo centre prašmatnius katalikių moterų namus, piktai šaukdavo, kodėl jis nekal­bąs poterių ir neinąs bažnyčion. Vyresnioji sesuo, moky­toja, geruoju protino: ko tu draskaisi, ko lendi į vargą ir kalėjimus, kai kiti ramiai rašo knygas, turi sočiai duonos ir garbės. Jis tylėdavo, bet darydavo savaip. Tik kartais supykęs trenkdavo durimis ir išlėkdavo iš namų, žadėda­mas nebegrįžti (15).

     Boruta nepakentė apsimetimo, vaidybos, saloninio eti­keto. Kalbėti ir elgtis kitaip negu jauti ir galvoji — baisus savęs išdergimas. Ką turėdavo ant širdies, droždavo į akis be jokios diplomatijos stačiokiškais žodžiais. Kavinėje ga­lėjo prieiti prie katalikų poeto ir pasveikinti jį donelaitiš­kai: „Sveiks, lietuviškos žemės šūde!“ (16). Sutikęs recenzen­tą, nepalankiai atsiliepusį apie jo kūrinį, galėjo išdėti jį į šuns dienas žioplių minioje. Jis galėjo pasistatyti pala­pinę miške greta prašmatnių vilų ir visą vasarą gadinti nuotaiką aukštiems valdininkams. Net sunkiai sirgdamas, išlėkdavo staiga į miestą „išplūsti kokio klasiko“, įsikal­bėjęs, kad tai jo šventa pareiga.

     „Dievas man davė talento ir dribtelėjo, tik nedavė su­valkietiško (tegu ir prakeikto) charakterio...“ (17) — skundėsi Boruta. Jis iš tiesų neturėjo žemdirbio kantrybės, kaip tėvas, kuris iš karo degėsių pakėlė ūkį, susiskolinęs sėklą, plūgą ir karvę (18). Tuo tarpu, kilus mažiausiam konfliktui, sūnus trankydavosi su desperatišku įniršiu, artėdamas į katastrofą. Užsidegdavo kaip atidrėkęs degtukas čirkšdamas, sproginėdamas ir padarydavo tai, ko prieš minutę nė nemanė daryti. Boruta — perdėm emocinė natūra, val­doma netikėtų impulsų.

     1925 metų rudenį Boruta areštuojamas. Kameroje — ramus bendraminčių studentų pokalbis. Staiga jis pašoka, griebia stambų vyrą už krūtinės ir taip bloškia į duris, kad jos išvirsta. Mat tasai studentas pasišaipė iš „didžiosios anarchistės“ M. Spiridonovos, kuri tuometiniam Borutai, svaičiojusiam apie atentatų perkūnijas, buvo šventa (19).

     Boruta 1939 m. statosi namus Pajiesyje (giminės nuta­rė — reikia ir proletarui pastogės). Iš Rotušės aikštės atsi­veda žmonių, išmoka visą suderėtą sumą, o tie dingsta po dienos. Tada jis muša telegramą broliui: „Greičiau atva­žiuok, nes padegsiu Pajiesį!“ (20)

     Boruta — įsimylėjęs. Kokią dovaną įteikti „žvaigždynų seselei“? Rožės ar knyga — miesčioniški niekniekiai. Kitas dalykas — Veneros figūra, stūksanti Vrublevskio biblio­tekos kieme. Jis užsiverčia skulptūrą ant pečių ir velka pro vartus „geriausiai pasaulyje moteriai“, bet sargas nu­tveria už skvernų (21).

     Boruta klausosi eilių. Vidurnaktis. Komendanto valan­da. Aplink karo griuvėsiai. O iš vieno lango trečiame aukšte skamba deklamuojantys balsai. Negalėdamas arčiau prieiti, užsikaria ant stogo, mirtinai išgąsdindamas susi­spietusias poetes (22).

     Tokių veiksmų — nelauktų, neprotingų ir gražių kaip eilėraštis — pilna Borutos biografijoje. Jis tvirtai nutaria gyventi ramiai ir taikiai („Tiktai susimildamas nesileisk su niekuo į konfliktą“) (23), bet vos padilgintas darosi „kaip balta geležis“, prie kurios neprisiliesk. Kasmet nuosekliai suplanuoja savo gyvenimą (vis dėlto suvalkietis), o jis vis vien susivelia į nelogišką kamuolį dėl neplanuotų poelgių ir netikėtų sprendimų („Kodėl aš priešingai darau negu apsisprendžiau?“) (24). Trokšta namų gūžtos ir šeimos židinio, o bastosi iš krašto į kraštą, iš miesto į miestą kaip dūšia be vietos. Nori atsidėti vien literatūrai, bet rašo politinius atsišaukimus, grasina buržuazinei valdžiai iš emigracijos, atsiduria teisme, surakintas grandinėmis, o kūrybai išsau­go vos metus, kitus. Jis niekina pinigą, karjerą,-šiltą vie­telę („buities problemas pavesk dievo valiai!“), protarpiais gyvena kaip padegėlis su vienu lagaminu, skursdamas ir plūkdamasis vertimais dėl duonos kąsnio.

     Boruta dažnai apimtas nervinio drebulio, kuris neleidžia jam subalansuoti savo charakterio ir drumsčia jo buitį („neramus negali duoti ramybės“ X, 237). 1925 m. žiemą karščiuodamas išlekia basas ir vienmarškinis į policijos nuovadą reikalauti vizos į užsienį, nesuvokdamas ką da­rąs (25). 1930 m. rašo iš Vienos: „...Visoks striokas apėmė mane, kai pusantros minties pradėjau nesukabinti ir per naktis nervinis drugys ėmė krėsti“ (26). Gydytojai draudžia bet kokį protinį darbą, nustatę, kad „dėmesio iškrikimas, asociatyvinių centrų susigadinimas ir kiti negalavimai surišti su nervų jautrumu, kurie dažnai pereina į drugį“ (X, 163). Hitlerinės okupacijos metais padažnėja nerviniai priepuoliai — jis ūmai pravirksta, ima drebėti, nori kaž­kur bėgti arba prašo vedamas pas psichiatrą (27). O kol vi­duje „baisus nerimas“, kol vyksta „grumtynės su savimi“, jis negali suregzti nė paprasčiausio sakinio. „O žinau la­bai gerai, kol visi debesys nenuslinks, kol visiškai nepragiedrės, kol aš nesurasiu aiškumos ir taikos su savimi, tol aš nė vienos eilutės negalėsiu parašyti ir neparašysiu“ (28). Jis sėdasi prie stalo su „švino galva“, kiaurą dieną daužosi į savo paties nebylumą, kaip musė į stiklą, vis daugiau grimzdamas į neviltį, vis pikčiau graužiamas nemigos — „išklišusios muzikantės“. „Negi iš tikrųjų būčiau tas tuš­čiaviduris stuobrys, kuriame daug ūžesio, o prasmės jo­kios? Tada apima mane klaikus beviltiškumas, ir aš stings- tu iš siaubo arba pradedu blaškytis, nerasdamas sau vie­tos“ (29).

     Į savo neurozes Boruta žiūrėjo kaip į profesinę ligą, būdingą dažnam menininkui, kurį nuolatinė kova su vieš­pataujančia sistema išmuša pagaliau iš pusiausvyros. Jis nebijojo atsidurti „ties paskutine riba“. Baisu buvo vieno: kad „tas nežmoniškas sielvartas sugrįš nebylus vėl į chaosą“ (30), kai tavo pašaukimas — įspausti į patvarią žodžio medžiagą išnykstančias kančias, pasipriešinimo, tikėjimo ir nevilties būsenas, kad visi jas pamatytų ir per jas per­eitų.

     Nervinės krizės, sumaišančios „žemę su dangum“, sie­josi ne tik su trapia Borutos psichine sandara (jis tik iš viršaus stiprus ir narsus) ar kūrybiniu darbu (t. y. savęs pasmerkimu amžinam nerimui ir nepasitenkinimui), bet ir su intelektualine-emocine žmogaus situacija didžiųjų pa­saulio sukrėtimų laikotarpyje.

    

     3

    

     1918 m. vasarą Boruta grįžo iš Rusijos karo pabėgėlių ešelone, pergyvenęs dvi revoliucijas. Iš Maskvos gatvių, nusėtų karininkų antpečiais ir buvusių valdovų portretais, jis išsivežė gyvenimo nestabilumo pojūtį. Pasaulyje viskas lūžta, sproginėja, vartosi aukštyn kojom, ir šita begalinė kaita — vienintelis tavo atsirėmimas. Revoliucija pavarė šuoliais „istorijos kuiną“, ir tu leki kartu, laužydamas ir maldamas visa, kas sena, nes tik veikimas įprasmina žmo­gaus egzistenciją. Išmokęs matuoti istoriją pagal staigių šuolių skalę, Boruta negalėjo sutikti su ilgu ir lėtu refor­mų keliu, o juo labiau su tam tikros lietuvių visuomenės dalies buržuazėjimu, kai buvo pamintas po kojų socialinis teisingumas, asmens ir žodžio laisvė. Visa kapitalistinė civilizacija dėl to darosi baisi ir nepakenčiama.

     Nesitaikstymas su ano meto viešpataujančiu režimu tapo Borutos moraliniu principu, o grūmojanti pykčio energija svarbiausia emocija. Jam atrodė, kad revoliucijų amžiuje griovimas yra pagrindinis istorijos atsinaujinimo aktas. Jis žiūrėjo į pasaulį kaip į laikiną vietovę, kurią reikia išardyti ir iš naujo perstatyti. Griovimo grožis be jokios disciplinos, pilnas nežabotų iliuzijų, traukė jį labiau negu aiškiais idealais pagrįstos tikslios programos, pasto­vūs statybos projektai.

     Boruta — poetas, įkūnijęs pasipriešinimą, žinojęs, ką neigti, bet nelabai žinojęs, ką teigti, supratęs kūrybą kaip maištą prieš esamas gyvenimo sąlygas.

     Boruta neperėmė iš Spalio revoliucijos pozityvaus pla­no — sukurti socializmą, vadovaujant proletariatui. Jis karštai ragino nusukti sprandą tautininkų diktatūrai. Bet kuri klasė atliks šią misiją, jei proletariatas, „buržuazijos duobkasys“, paliktas už borto?

     Jei Lietuvos valstybės neįmanoma pasukti į demokra­tijos kelią, ją reikia palaidoti. Šitaip grasino Boruta iš emigracijos. Bet kas palaidos? Jis nesišaukė pasaulinės revoliucijos, kaip V. Montvila. Tauta privalo spręsti savo likimą savo pačios jėgomis. Kiekvieno krašto raidos dialektika, Borutos supratimu, skirtinga. Kai tekdavo rinktis išeitį tarp šitos dialektikos vingių ir pasaulinio proceso perspektyvos, Boruta nejučiomis glausdavosi prie savo gimtosios žemės, jos nedidelių mastelių ir tradicijų.

     Boruta grūmojo ūkininkų sodyboms, kur žmogaus gy­venimas matuojamas naudos matais. Tačiau nenutraukė ryšių su gimtaisiais namais, kaip S. Nėris, ir nepersiėmė vargdienio pasaulėjauta, kaip K. Jakubėnas. Pasiūlęs tė­vui išdalyti žemę kumečiams, jis kas vasarą vienmarškinis plūkdavosi laukuose kartu su broliais ir samdiniais, buvo prisirišęs prie turtingos ir gražios tėvų sodybos, jau nema­tydamas čia socialinės neteisybės ir išnaudojimo, didžiavosi esąs darbščių žemdirbių vaikas ir vedė šeimos genealo­giją per ištisą šimtmetį iš laisvųjų valstiečių ir net iš jot­vingių. Boruta liko valstietiškos psichikos rašytojas, ne­prigijęs Europos didmiesčiuose ir modernizmo srovėse, suaugęs savo kūrybos temomis ir vaizdais su Lietuvos kai­mo materialiniu ir dvasiniu pasauliu, jo akyse dar nesu­skaldytu socialinio antagonizmo į priešingus polius.

     Neapibrėžtą asmenybės laisvę Boruta paskelbė aukš­čiausiu moraliniu principu ir galutiniu istorinės raidos tikslu. ,,Mano pasauliožiūros centras asmenybėje ir kova dėl tos asmenybės pilnumos“ (X, 163), — rašė jis 1930 m. Asmenybės suvaržymas, pažeminimas, sutrypimas jam buvo svarbiausias argumentas versti šalin buržuazinę san­tvarką. Gyventi be baimės, stovėti nesulenktu stuburu, nesitraukti iš kelio galingesnėms jėgoms, neišduoti savo žmogiško orumo pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis — tai Borutos egzistencijos moralinis pagrindas, suformuluotas ir palaikomas plačiųjų masių nepasitenkinimo tautininkų režimu. Fašistinė diktatūra be gailesčio kapojo gal­vas tiems, kurie bandė panašiai gyventi. Reikėjo rinktis — ar tapti eiline diktatūros auka, ar padaryti moralinį kom­promisą, bet dirbti literatūrinį darbą. Pakliuvęs į kalėjimą 1933 metais, Boruta padavė malonės prašymą, išsižadėda­mas politinės veiklos ir drauge savo didvyriškos nekompromisiškumo pozicijos...

     Suklupdamas ir netekdamas pusiausvyros, kada norė­josi ,,kuo greičiausiai pabėgti nuo savęs ir nuo esamo gyvenimo“ (31), Boruta neišleido iš rankų laisvės utopijos kaip stebuklingo žibinto. Todėl niekada nepasitraukė į nu­sivylimo tuštumą ar cinišką skepticizmą, o liko tikinčiu, pasiaukojančiu, besiveržiančiu žmogumi. Gyvendamas buržuazinėje Lietuvoje, „vėjo pagairėje“, be dievo ir aiš­kios pasaulio pertvarkymo vilties, Boruta nusikalė išdi­džios moralės principus. Žmogus bent savo viduje neturi susitaikyti su aplinkybėmis, kurios už jį galingesnės. Rei­kia būtinai siekti to, kas šiandien negalima, kad istorija pajudėtų į priekį.

     Šitie principai formavo kūrėjo asmenybėje aukštos įtampos dvasinę energiją, išlydytą iš socialinių ir politin ų utopijų iliuzinio spindesio, sunkaus nerimo, deginančio tiesos ir laisvės poreikio. Tokia buvo Borutos kūrybos psichologinė bazė, toks jos moralinis potencialas.

    

     (1) Boruta K. Lakštingala [Atsiminimų apie S. Nėrį fragmentas], — LKLIR, f. 60—204.

     (2) Laiškas S. Nėriai (1929, rugsėjo 30). — Kn.: Boruta K. Drauge su drau­gais. V., 1976, t. 10, p. 121. Toliau, cituojant K. Borutos kūrinių serijos dešimtatomį, nurodoma tik tomas ir puslapis.

     (3) Boruta K. V. Korolenko. — Kn.: Korolenko V. Giria gaudžia. K., 1937, p. 6.

     (4) Laiškas A. Venclovai (1925, kovo 3). — LKLIR, f. 1—4610,

     (5) Šiemečiai laureatai apie savo kūrybą ir lietuvių literatūrą. — XX amžius, 1939, vasario 11.

     (6) O. Šimaitės laiškas K. Borutai (1935? balandžio 14). — VRBR, f. 10—2—50.

     (7) J. Čiurlionytės pasakojimas 1972, spalio 20. Pasakojimo užrašai per­duoti LKLIR.

     (8) Boruta K. Gyvenimas drauge su draugu [Atsiminimai apie O. Kazanskaitę-Borutienę, 1946—1948], — LKLIR, f. 60—206, p. 36.

     (9) Krygeris M. Kazį Borutą prisimenant. — LKLIR, f. 60—735; M. Dereškos pasakojimas 1972, rugpjūčio 12,

     (10) Laiškas A. Venclovai (1925, kovo 3). — LKLIR, f. 1—4610.

     (11) Borutaitė-Bajerčienė M. Pluoštas prisiminimų apie rašytoją Kazį Bo­rutą. — LKLIR, f. 60—687.

     (12) Boruta K. Užrašų lapeliai (1931—1933). — LKLIR, f. 60—467.

     (13) Boruta K. Amžinas [Novelės eskizas]. — LKLIR, f. 60—212,

     (14) Borutaitė-Bajerčienė M. Pluoštas prisiminimų apie rašytoją Kazį Bo­rutą. — LKLIR, f. 60—687.

     (15) Ten pat; M. Borutaitės-Bajerčienės pasakojimas 1972, spalio 12.

     (16) Kauneckas V. Atsiminimai apie Kazį Borutą. — LKLIR, f. 60—688.

     (17) Boruta K. Pastabos pačiam sau (1960, sausio 6). — E. Borutienės as­meninis archyvas.

     (18) Boruta J. Prisiminimų nuotrupos apie tėvus ir tėviškę.— E. Borutaitės-Makariūnienės asmeninis archyvas.

     (19) K. Lukšos pasakojimas (1972, spalio 27); Lukoševičius J. Nuotrupos iš atsiminimų apie Kazį Borutą, — LKLIR, f. 60—914.

     (20) J. Borutos pasakojimas (1972, spalio 21).

     (21) J. Čiurlionytės pasakojimas (1972, lapkričįo 11).

     (22) Januškevičienė R. O metai nelaukia... — V., 1968, p. 343.

     (23) Boruta K. Pastabos pačiam sau, 1958, balandžio 16. — E. Borutienės asmeninis archyvas.

     (24) Ten pat, 1962, vasario 10.

     (25) Boruta K. Gyvenimas drauge su draugu. — LKLIR, f. 60—206, p. 40—41.

     (26) Laiškas M. Borutaitei (1930 m. pradžia). — LKLIR, f. 60—488.

     (27) J. Čiurlionytės pasakojimas 1972, spalio 20.

     (28) Laiškas J. Čiurlionytei (1943, vasario 9). — J. Čiurlionytės asmeninis archyvas.

     (29) Laiškas J. Čiurlionytei (1943, sausio 27). — Ten pat.

     (30) Laiškas J. Čiurlionytei (1943, vasario 9). — Ten pat.

     (31) Boruta K. Gyvenimas drauge su draugu. — LKLIR, f. 60—206, p. 39.

    

     Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. V.: Vaga, 1985.

 

     kubilius_kazio_borutos_kuryba.jpg