Nenorėčiau pasistiebęs girtis, kad štai ir aš pažinau nuostabųjį poetų ir žmogų Kazį Borutą, kai dar yra drauge su juo vertusių politinių režimų spyrius, sėdėjusių vienoje kameroje kalėjimuose, vilkusių vergo dalių Sibire ar girdėjusių jo priešmirtinį atodūsį. Mudu pradžioje jungė gal tik Dovinės upė, atvingiuodama nuo Kūlokų kaimo ligi mūsų senovinės gyvenvietės liekanų. Net ligi pat stambaus istorinio gluosnio, po kuriuo, dėl užgautos suvalkiečio ambicijos paskelbęs bado streiką, savanoriškai numirė mano sene­lis... Upė — vietomis siaura ir vasarų perbrendama pasiraitojus vaiko kelnes, vietomis tarp tankių alksnių giliai įsirėžusi į juodą durpę, o pavasarį — griaunanti lieptus ir mano atminime net paskandinusi Vinco Krėvės žydelio Kušliaus antrininką ir nunešusi į amžinybę jo silkių, adatų ir stiklinių karolių „kromą“.

      Be to, gal nedaug ką nauja būtų galima ir prisiminti po pernykštės Vytauto Kubiliaus monografijos Kazio Borutos kūryba ir poeto draugų vis drąsiau skelbiamų biografinių fragmentų.

     Su Kaziu Boruta artimiau susitikti teko tik nuo 1921 metų, kai, grįžęs iš Rusijos ir mokydamasis gimnazijoje, o vėliau Marijampolės mokytojų seminarijoje, jis labai dažnai apsilankydavo mūsų bute, kur gyveno „ant kambario“ jo giminaitės ar kitos seminaristės. Nors buvau daugiau nei pora metų jaunesnis ir tada styrodavau tik liežuvį iškoręs tarpe pravertų durų, — Boruta savo samprotavimais man darė net gąsdinantį įspūdį. Tuose jo pokalbiuose beveik visada vyravo ne kokios nors gimnazistiško flirto temos, o tik pasaulėžiūriniai, religiniai ir politiniai klausimai, ir vis griaunantieji mūsų „paveldėtąją teisybę“, vis menkinantieji pedagogų „šventus pamokymus“, vis kaitinantieji ginčų klegėjimą ligi kieto kumščio smūgio į stalą. Atrodė, jog ir Lietuvoje tuoj prasidės revoliucija, kuri be pasigailėjimo nušluos ir priplėkusios galvos mokytojus, ir fanatiškus kunigus, ir visus mokslo draugus, vadinamus „klerikalais“, o gal net ir prakeiktą valdžios pataikūną mokyklos sargą, kuris Borutą įskundė direktoriui, kad pasislėpęs rūko...

     Čia reikia pastebėti, kad šį Dovinės krašto jautrios sielos suvalkietį labai nervino ir mūsų aukštesniųjų mokyklų mokymo ir auklėjimo tradicija, kuri Lietuvoje ir iki šiol mažai tepasikeitė. Mes buvome šviečiami tarsi nuo Sinajaus kalno ar bažnyčioje iš sakyklos. Mokinys privalo savo mokytojų klausyti, jų dėstomą dalyką įsidėmėti, atsiminti ir klausiamas be jokių savo pastabų pakartoti. Bet neleistina per pamokas kelti kokių nors švietėjui ar esamai santvarkai nepatogių religinių, visuomeninių ar politinių dulkių, kurios drumsčia jaunos galvos ramybę. Toks klasėje išdygęs prieštarautojas galėjo būti tuoj pat sutramdomas dvejetuku, o karštesniam protestuotojui grėsė ir elgesio pažymio sumažinimas.

     Bet Kazys Boruta nebuvo iš tų paklusniųjų, kurie, mokytojo autoriteto prislėgti, pagarbiai tyli, nosį įrėmę į kumštį, ir mūsų žemesniuosius kursus vis pasiekdavo nauji pasakojimai apie jo „disputus“ per tikybos, istorijos ar literatūros pamokas. Dėl to jau tada visi jį išskyrėme kaip retą tokį „revoliucionierių“ kitų vyresnio amžiaus seminaris­tų tarpe. O jo kovos aistra ir intelektualinis potencialas dar labiau stebino mūsų aplinką, kai jau nesivaržydamas aktyviai organizavo aušrininkus, platino seminarijoje nepageidaujamą Aušrinę, verbavo jai bendradarbius ir karštai grūmėsi su ateitininkais, kokiu anksčiau ir pats yra buvęs, kaip ir Antanas Venclova. Jis pirmasis gerokai pakreipė į kairę ir mano mokslo draugą Vytautą Montvilą, su kuriuo pradžioj spausdinome savo eilėraščius valstiečių liaudininkų Jaunime ir priklausėme tik vadinamajam moksleivių „bešalių“ būreliui, išdaiginusiam paskui ir tautininkų, ir komunistų, ir eserų, ir kažkur pradžios mokyklose laiko ir politinių įvykių užtemdytų „liaudies liktarnų“.

     Kazio Borutos revoliucinę dvasią neabejotinai gaivino ir senosios kartos socialistinis veteranas adv. Andrius Bulota, glaudęs Marijampolės liberalinę inteligentiją, dalyvavęs politinėje veikloje, prieš rinkimus sakęs rinkoje karštas prakalbas ir savo namuose rengęs aktyvaus kairiojo jaunimo „simpoziumus“.

     1924 m. gegužės 1 d. Marijampolėje paplito atsišaukimai, raginantieji švęsti darbininkų šventę, kai kur prie namų suplevėsavo raudonos vėliavėlės, įvyko mažos grupės demonstracijos ir, žinoma, susirėmimas su policija. Ir rodos dar šiandien matau iš tos dienos sųmyšio grįžtantį sukruvintą Kazį Borutą... Nuo čia ir prasidėjo jau visiems žinomas šio liepsningojo poeto ir neįveikiamo maištininko skaudžiai realus kryžiaus kelias, kurį ligi pat galo kone lygiais tarpais pažymi: pašalinimas iš mokytojų seminarijos, pašalinimas iš universiteto, areštas, tardymai, kalėjimas, emigracija, areštas ir vėl kalėjimas, pabaigai dar sovietinis tardymas, teismas, Sibiro tremtis ir — šlovingos Rasų kapinės...

     Nors ir labai dažnai išskirdavo mus erdvė, laikas ir kalėjimo virbai, bet Dovinės upės sujungti bičiuliški jaunystės ryšiai niekad nenutrūko. Kiekviena proga susitikdavome Marijampolėje, Kaune ir kone kasdien Vilniuje, susirašinėdavome, kai atsidūrė emigracijoj Rygoje ir Berlyne, nes jis man visada buvo vyresnysis draugas iš Kūlokų kaimo, kursai ir mane pirmasis primygtinai ragino rašyti eilėraščius. Deja, tai mano jaunų dienų „eiliuotai romantikai“ Kazys Boruta vis rasdavo ir rimtų priekaištų. Mat, tuose tiksliai surimuotuose posmuose man vis trūkę aktualios temos, kovos įnirčio, o jausmo žiežirbas vaizduojantis žodis esąs gimęs ne širdyje, o šaltoje galvoje išprotautas!..

     Na, gal nedaug bestigo „laimės“, kad likimas būtų mudu ir glaudžiau sujungęs. Juk turbūt ne be pagrindo sakoma, kad visų valstybių budrusis ponas ar draugas Saugumas turi net po uodega akį, kuria dar geriau mato. Tad vieną bene 1930 metų naktį jo lietuviški atstovai aplankė ir mano butą. Ir pokalbio turinys trumpas: „Mes viską žinome, tik prisipažink! Mes žinome, kad jau seniai draugauji ir susirašinėji su Kaziu Boruta! Kur Borutos laiškai, tau rašyti iš užsienio? Kur jo eilėraščių rinkinys Kryžių Lietuva, kurį jis tau atsiuntė? Vadinasi, turime įsakymą padaryti kratą!..“

     Ir kokia ironija! Tas pat saugumo pareigūnas, kuris tada taip nepaprastai uoliai ieškojo Borutos laiškų ir eilėraščių, neva griaunančių mūsų nepriklausomos valstybės pamatus, po Antrojo karo atsidūręs Vakarų „tremtyje“, apsisprendė grįžti į okup. Lietuvą, iš tenai stipriai nukeikč „apie kažkokią nepriklausomybę kliedinčius buržuazinius nacionalistus“ ir turbūt savo jau išbandytoje profesijoje nusipelnė ir tarybinio pagerbimo. Na, tebūnie jam lengva gimtoji žemelė! Ypač, kad nei Borutos laiškų ir nei jo eilėraščių nerado. Nors tuose jo emigraciniuose laiškuose buvo daugiau nusivylimo Vakarų socialistų idealizmu, skundo dėl savo griūvančių iliuzijų ir Dovinės krantų ilgesio, negu kandžiai niekinančių epitetų jį iš Lietuvos išginusiems politiniams priešams.

     Iš tolo galima būtų gana įtikinamai spėlioti, kad po 1940 m. Lietuvą apvertusių įvykių Kazys Boruta buvo jau tik ramiu „laimėtos revoliucinio žodžio kovos“ veteranu. Juk dabar jo nekęstieji „fašistai“, „klerikalai“ ir „buržujai“ jau buvo sulyginti su žeme. Tarybinėn valdžion įsėdo daugelis jo buvusių bendraminčių, o švietimo komisaro kėdėn — net jo suvalkietiškas jaunų dienų draugas Antanas Venclova. Anksčiau persekiotas ir kalintas audringasis poetas dabar buvo pakviestas į Vilnių, pradžiai duota jam kultūringos aplinkos Mokslo akademijos sekretoriaus vieta, o 1941 m. paskirtas Literatūros muziejaus vedėju. Tad ko dar bereikia? Atokiau nuo jo stovintis sakytų: na, dabar tiktai rašyk, kurk ir dainuok, kas iki šiol buvo širdyje užslėpta!

     O vis dėlto, artimiau su juo bendraujant, netrukus išryškėjo, kad ir tasai „sekretorius“, ir „muziejaus vedėjas“, ir buvęs kai kurių tarybinių rašytojų mokytojas ir įkvėpėjas štai ir vėl atkrito į senąjį nenuoramą ir maištininką Kazį Borutą... Kai A. Venclova ir kiti jo buvę bendraminčiai prie komunistinio režimo norom ar nenorom „priprato“ ar miklesnieji net persistengė savo patarnavimais sovietiniam saugumui, jis po pirmojo partijos išreikalauto „entuziazmo“ jau ir vėl apsiniaukė, nes labai regimai ir apčiuopiamai patyrė, kad tarybinė santvarka irgi yra diktatūra ir dar totalitarinė. Tai kaip tu būsi tasai Borutos visada siektas „laisvas žmogus laisvoje žemėje“, jeigu tau partija griežtai įsako būti tiktai tarybiniu ir ne kitokiu, o laisvės ribas apibrėžia okupantas?

     Draugiškuose pokalbiuose ir net viešuose išsišokimuose dabar jis ir vėl degė neapykanta dar griežtesnei žodžio ir rašto cenzūrai, žmogaus nusižeminimui iš baimės ir veidmai­ningam susitaikymui su melu, kad reikėdavo jį kartais prilaikyti už skverno ir nepaprastai „liaudiškai“ žodingo liežuvio, idant nepatektų ir į stalininio saugumo „ataskaitą“. Pavojingiausia būdavo, kai jis šitaip „borutiškai“ sprogdavo Menininkų klube ar kur restoranuose, visiškai neatsigrįžda­mas į užnugarį. Tik didžiųjų trėmimų metu jis pasijuto irgi nesaugus, susirūpinęs pritilo, o apytuštėje Rudnickio kavinėje rymojo liūdnas tarsi pragaro prieangyje. Be to, buvo nepaprastai sukrėstas ir jam išaiškėjusio fakto, kad kai kurie jo patikimi ir kultūringi draugai, partinės disciplinos įpareigoti, naktį turėję vedžioti NKVD pareigūnus ir nurodinėti suimamųjų butus. Toksai „komunistinis idealiz­mas“ nuo visokių žvalgybų nukentėjusiam ir jų visa savo prigimtimi nekentusiam buvusiam politiniam kaliniui buvo neįsivaizduojamai baisus.

     Vokiečių nacių okupacijos košmare Kazį Borutą teko jau rečiau sutikti, nes trumpai tegyvenau Vilniuje. To siaubingo laikotarpio „nacišką išlaisvinimą“ jis ir pats yra pavaizdavęs. Tenka tik džiaugtis kai kurių lietuvių anoje velniavoj dar tiek išlikusiais blaivaus proto likučiais, kad buvo skubiai sulaikyta „galvų medžiotojų“ ranka ir šis margos biografijos poetas išvengė Vytauto Montvilos, Vinco Grybo ir kitų tragiško finalo.

     Šiandien mes nesistebime, kad Lietuvos tarybininkai Kazį Borutą gerbia, vertina jo literatūrinę kūrybą ir kitaip jį vis „reabilituoja“. Duria akis gal tik tas jo „atpirkėjų“ per daug jau permatomas atsargumas ir pajaučiamos pastangos kad ir gražiomis frazėmis vis tiek kaip nors prasliuogti pro nemalonią teisybę. Va, net ir tenykštis objektyviausias literatūros kritikas Vytautas Kubilius vis dar kartoja ir kitiems įprastą perkūnsarginį teiginį, kad poetas esą ilgai „nesupratęs tikrovės“, kad jo buvęs „prieštaringo gyvenimo kelias“ ir kad jis klaidžiojęs tol, kol suradęs „tikrąjį“. O koks gi yra tasai „tikrasis“? Negi tik tas, kurs būtinai turi vingiuotis ir per sovietinius kalėjimus bei vergų stovyklas ir kuriuo „suminkštinti“ į tarybinę literatūrą grįžo Antanas Miškinis. Kazys Inčiūra ar „tarybinio žvalgo“ pareigom paaukštintas J. Mikuckis?

     Šia proga norėtųsi dar paklausti gerbiamą K. Borutos monografijos autorių: o kodėl gi taip tiksliai ir skrupulingai tenai suregistruotose poeto gyvenimo ir kūrybos datose visiškai nėra 1946-1949 metų jo sovietinio įkalinimo? Ar to, kas nepatogu priminti, jau ir nebuvo?

     Tiesa, ir atsparusis Kazys Boruta, leisgyvis sugrąžintas iš sovietinių akmenų skaldyklų, kartą buvo priverstas viešai prieštarauti savo principui, kad „totalitarinės diktatūros laikotarpiu menininkas gali būti tik drąsus žmogus, kuris nesiduoda save gvoltavoti“. Tai lyg ir patvirtintų jo vardu paskelbtas pokalėjiminis pareiškimas, kad — „Suprasdamas visą tarybinio rašytojo darbo rimtumą ir atsakomybę, aš noriu iki galo ištaisyti savo klaidas ir. įsisavinęs marksizmo- leninizmo didįjį mokslą, atiduoti visus savo sugebėjimus ir savo darbą socializmo reikalui“. Bet tokių tardytojo suredaguotų policinio stiliaus „atgailos maldelių“ mes esame skaitę ir daugiau. Juk Stalino teroro „perauklėti“ įžymiausie­ji sovietinio komunizmo kūrėjai atgailai net prašėsi sušaudomi...

     Na, Kaziui Borutai bent lietuviškieji komunistai už rusiškojo režimo smūgius ir savųjų išdavikų šunybę nors šiek tiek atlygino. Prieš pat mirtį jie suteikė prieštaringajam poetui „nusipelniusio kultūros veikėjo vardą“, įteikė į ligonio ranką „naują Rašytojų draugijos bilietą“, pašlovinimuose pavadino jį „mūsų draugu ir bendražygiu“ ir iškilmingai palaidojo Rasų kapinėse...

     Su Kaziu Boruta praleidau Kaune visą savo paskutiniąją Lietuvos dieną ir naktį. Mūsų niūrios nuotaikos jau neprablaivino nei jokie praeities atsiminimai, nei abiem nežinomos ateities spėliojimai. Iš ryto palydėjo mane į Nemuno laivą. Jis buvo apsisprendęs likti, nes emigranto gyvenimą pažįstąs savo kailiu. O kas gi jo laukia, likusio tėvynėje? „Galbūt blogiau nebus, kaip tik kalėjimas. O tas man — jokia naujiena...“ Tai buvo jo paskutinis atsaky­mas. Pasibučiavome tarsi amžinajam sudiev ir, į akis žiūrėdamas, dar sukuždėjo: „Ar velnias mus nustūmė nuo Dovinės kranto?..“ Ir sunkiais žingsniais nukrypavo į savo Pajiesį.

     Metmenys, Nr. 42, 1981 m.