tekstai.lt

Nerijus Brazauskas. Kazio Borutos „Namas Nr. 13“ kaip avangardistinio romano bandymas (2005)

b_100_144_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_kazys-boruta_namas-nr13.jpg     Šio straipsnio tikslas – atidžiau pažvelgti į Kazio Boru­tos romaną Namas Nr. 13 (1928) ne per ideologijos, o per avangardistinės estetikos ir poetikos prizmę. Renato Poggioli tiksliai konstatavo, kad „[...] techniškai ir formaliai vienas iš svarbiausiu avangardistinio meno bruožu yra eksperimentavimas“ (l). Ši savybė labiausiai būdinga avangar­distinei poezijai, nors kai kada poetiniai ir kalbiniai ban­dymai pasiekdavo ir prozos sritį. Vienas iš retų lietuvių literatūros pavyzdžių, kuriam galima pritaikyti eksperi­mentinio romano terminą, mano manymu, yra avangardistinis Borutos romanas Namas Nr. 13, išleistas Rygoje ir paskelbtas periodikoje (2). Eksperimentinio romano definicija iš esmės tinka daugumai antrajame ir trečiajame XX a. dešimtmetyje Vakaruose parašytų romanų. Tačiau ekspe­rimentinio avangardistinio romano sąvoką pagrįstai galė­tume taikyti tik nedaugeliui kūrinių: Alfredo Doblino eks­presionistiniam romanui Berlynas. Aleksandro aikštė (1929), Johno Dos Passoso architektūriniams ir kinematografi­niams romanams Manheteno perkėla (1925), Keturiasdešimt antroji paralelė (1930), intelektiniam Aldouso Huxley'o – Kontrapunktas (1928). Eksperimentinį šių romanų pobūdį nulemia: istorinių faktų ir realijų panaudojimas, kinema­tografijos, dokumentinės žurnalistikos technikos taikymas naratyvo kūrimui ir perteikimui, tikslus ir nuolatinis vietos bei laiko fiksavimas, griežta romanų struktūra, primenanti architekto sukurtą konstrukciją, sąmoningas intelektinių idėjų reflektavimas, dėmesys filosofijos, mokslo veikalams bei laimėjimams, įvairių politinio ir socialinio visuomenės gyvenimo faktų konstatavimas, ironiškas stilius, visažinis naratorius, sąmoningas tikrovės akcentavimas.

      Kai kuriuos iš išvardintų bruožų regime ir Borutos kū­rinyje, kurio refleksija yra Janinos Žėkaitės, Dalios Strio­gaitės, Vytauto Kubiliaus, Vytauto Galinio darbuose. Žė­kaitė naujausioje savo studijoje teigia, kad Boruta, politinis emigrantas, „[...] Rygoje išleidęs nedidelę satyrą ,Namas Nr. 13', pavadinimu duodamas suprasti, kad kalba apie slaptąją policiją, įsikūrusią Kaune, Miško gatvėje, Nr. 13. Satyroje pavaizduotas Lietuvos, atseit išvietės, nepriimtinumas jam, ūkininkų vaikui“ (3). Striogaitė taip pat akcen­tuoja ideologinį matmenį, laikydama kūrinį „plakatiška apysakaite“. Anot jos, „profanavimas, karikatūra, absurdas, riksmas yra šio kūrinio meniniai principai“ (4). Visi anksčiau minėti tyrinėtojai Borutos romaną priskiria ekspresionis­tinei prozai, o Žėkaitė įžvalgiai pastebi ir futuristinės poe­tikos matmenį. Su tuo turime sutikti, bet reikia kai ką patikslinti, kadangi būtina atkreipti dėmesį į literatūrinius principus, kuriais remiantis parašytas kūrinys, o tai paaiš­kina ir ideologinio matmens vyravimą. Mano nuomone, Namo Nr. 13 meniniame audinyje susipina tiek ekspresio­nizmo, tiek futurizmo, tiek konstruktyvizmo gijos.

     Manyčiau, kad Boruta, rašydamas šį kūrinį, galėjo remtis rusų konstruktyvistų, 1924 m. susibūrusių į „Literatūri­nio konstruktyvistų centro“ grupę (ЛЦК), idėjomis, šios grupės, oponavusios Kairiojo meno fronto (ЛЕФ) judėji­mui, branduolį sudarė: Borisas Agapovas, Eugenijus Gabrilovičius, Kornelijus Zelinskis, Vera Inber, Ilja Selvinskis. 1924 m. rugpjūčio mėnesį Maskvoje jie paskelbė „Litera­tūrinio konstruktyvistų centro deklaraciją“, kurioje išdėstė pagrindinius savo grupės principus. Tai buvo komunistinę ideologiją propaguojanti grupuotė, skelbusi, kad iš esmės „[...] konstruktyvizmas yra motyvuotas menas“ (5). Šios lite­ratūrinės grupės ideologines, poetines, estetines idėjas gerai atskleidžia Zelinskio knyga Poezija kaip prasmė. Knyga apie konstruktyvizmą (1929). Joje teigiama, kad „[...] literatūrinis konstruktyvizmas – tai mokykla, kurioje kūrinio prasmė kartu yra ir pagrindinis įrankis, su kurio pagalba statomas visas kūrinys“ (6), šioje mokykloje svarbiausias vaidmuo ten­ka su ideologija susietai prasmei, kuri nulemia ir kūrybos techniką. Racionaliai organizuotas literatūrinis tekstas yra tai, kas gali organizuoti mases, dalyvaujančias kuriant so­cialistinę kultūrą. Be to, svarbus vaidmuo čia tenka tikslin­gų techninių sprendimų idėjai, kuri buvo perkelta į litera­tūros kūrimo plotmę. Grupės atstovai laikėsi pozicijos, kad poezijoje niekas neegzistuoja sau ir savaime: nei garsas, nei ritmas, nei įvaizdis, nes „jie vieningi savo vidinėje formoje, vaikai vienos prasmės“ (7). Literatūrinis konstruk­tyvizmas apeliavo į jauną tarybinės inteligentijos kartą, naujai iš sovietinės to meto tikrovės taško žvelgė į klasikų kūrinius (ir Boruta savo kūrinyje su tam tikru iššūkiu atsire­mia į Vincą Kudirką).

     Kaip matome, šios idėjos buvo tai, kas galėjo rasti atgarsį Borutos sąmonėje ir kūryboje. Nors jo tekstuose nepavyko aptikti tiesioginių nuorodų į minėtą literatūrinį judėjimą, bet kai kurie 1927-1928 m. laikotarpio laiškai ir straipsniai liudija autoriaus domėjimąsi konstruktyvizmu. Laiške Antanui Venclovai iš Rygos 1927 11 20 Boruta rašo, kad jis kaip rašytojas profesionalas pradedąs galvoti apie „[..] literatū­riškos technikos teoriją KONSTRUKTYVIŠKASIS REALIZ­MAS“ (8). Jis sako: „Visi -izmai paliko konstrukcijos principo teisybę, visa žmonijos kūryba užfiksavo realizmo pėdsa­kus, o istorija – individualybės spektrą“ (9). Be to, anot jo, literatūroje ypač atgimsta individualizmo problema, todėl svarbiausia yra „[...] konstruktyviškoji realybė, perleista per subjektyvišką prizmę“ (10). Boruta taip pat pastebi, jog tai pas­kutinis literatūriškas technikos žodis, kurio laikosi kairieji latvių rašytojai ir dailininkai. Konstruktyvaus meno ref­leksiją randame ir 1928-1930 m. parašytuose straipsniuose „Reportažo ir montažo principas literatūroje“, „Pavėju, bet ir prieš vėją“. Kaip matome, Boruta nebuvo atsitiktinai už­klydęs į konstruktyvizmo lankas, tačiau savita yra tai, kad autorius sukuria prozos kūrinį, o ne poezijos, į kurią daž­niausiai ir orientavosi konstruktyvistai. Tiesa, reikia konsta­tuoti, kad jų teoriniuose straipsniuose yra kalbama apie vi­są literatūrą, nors ir pabrėžiant ypatingą poezijos vaidmenį.

     Pirmajame Borutos kūrinio viršelyje, po pavadinimu, pažymėta, kad tai romanas. Žėkaitė nepagrįstai šį žanrinį pavadinimą rašo kabutėse studijoje Impresionizmas ir ekspre­sionizmas lietuvių prozoje (Literatūra ir kalba, 1.14,1977), tarsi laikydama jį parodijos bei grotesko elementu. Panašios pozicijos laikosi ir Jūratė Sprindytė, kuri Lietuvių apysakoje (1996), atsižvelgdama į kūrinio apimtį ir autoriaus auten­tiškas mintis, liudijančias siekį vengti įprastų literatūros konvencijų, tekstą pavadina apysaka. Kubilius taip pat kūrinį laiko apysaka, kuri parašyta „[...] ironizuojančia intonacija, lengvai bėgančia per dokumentinį reportažą, natūralų dialogą, portretą – šaržą, anekdotą ir groteskinę situaciją“, nors tuo pačiu metu jis pastebi ir tai, jog autorius yra mėginęs savo kūriniams suteikti netgi žanrinį romano įvardinimą (11). Valerija Vilnonytė Borutos Raštų paaiškini­muose ir bibliografiniame darbe Kazys Boruta. Bibliografija. 1920-1976 (1978) vartoja ir satyrinės apysakos, ir romano sąvoką.

     Pastarąją matome tituliniame Namo Nr. 13 puslapyje, ket­virtajame knygos viršelyje, kuriame teigiama, kad leidyk­la jau yra išspausdinusi Borutos kūrinį „NAMAS NR. 13, plakatiškas romanas, pirma dalis: LIŪDNOS IR GRAU­DŽIOS ISTORIJOS IŠ MŪSŲ BAŽNYTKAIMIO GYVENIMO, 1928, „Audros“ leidinys“. Kodėl „plakatiškas romanas“? To­dėl, kad tai agitacinis tekstas, kurio fragmentiškumą ir epizodiškumą yra užprogramavusi ideologinės linijos plė­totė bei konstruktyvizmo poetika, šios dvi priežastys iš autoriaus atėmė galimybę išplėtoti kitas naratyvines linijas, sukurti gyvus personažus, meniškai panaudoti įvairius gy­venimo faktus. Kitaip sakant, angažavimasis vienai poli­tinei idėjai eliminavo meninį fiktyvumą, vyraujantį Vakaru modernistų romanuose. Be to, minėtame Borutos kūrinio viršelyje, po antrašte „Paruošta spaudai“, skelbiama: „Na­mas NR. 13, antra dalis: UŽRAŠAI IŠ V. KUDIRKOS TUPYK­LOS“. Apie šią romano dalį neužsimena nė vienas tyrinėto­jas, jos kūrimas tikriausiai liko tik autoriaus planuose. Laiškuose Antanui Venclovai Boruta mini, kad jis planuoja toliau rašyti antrąją kūrinio dalį (1928. X. 18) ar net ruošiasi perdirbti visą tekstą, nes jam dėl jo „sarmata“ (1928. X. 30, in: Raštai, t. 10, 1976, p. 110-113). Tuo tarpu jau 1929 m. laiške, skirtame „Trečio fronto“ kolektyvo nariui“, autorius sako, kad jis: „Feljetoniško romano Nr. 13 antros ir trečios dalies nespausdins, bet medžiagą perdirbs į „Dvieju nulių“ apysaką“ (12).

     Visi šie žanriniai įvardinimai suteikia tam tikras nuoro­das, kurias patvirtina teksto analizė. Kūrinio pradžioje ran­dame pakartojimą, kad tai pirmoji romano dalis. Tuo tarpu antrajame skyriuje jau naratorius sako: „Taip liūdnai baigiasi pirmos romano dalies antras skyrius“ (13). Taigi pats autorius vartoja romano terminą, o jo kūrinys turi sąsajų su Doblino (14), Doss Pasoso, Huxley'o romanais, kuriuose siužetas ir intri­ga pakeičiama ar papildoma faktine medžiaga. Todėl neatsitiktinai Borutos kūrinio pabaigoje konstatuojama:

    

     Užrašai – faktai. Prisipažinsiu, gana graudūs. Bet te niekas neaušina be reikalo burnos, nes, jei reikės, faktais užčiaupsiu burnas. Iš to nauda, žinia, ne kokia: vieni nemalonumai. Nemalonumus kam nors davyti – neturiu mažiausio noro, todėl:

     1) teneužsigauna faktų didvyriai, nes jiems, jei ne žemėje, tai danguje bus atlyginta;

     2) teįvertinti bus teisingai faktų didvyriai ir dar teisingiau tebus jiems atsimokėta už jų nuopelnus (64).

    

     Šio romano savitumas yra tas, kad jis parašytas ir su­konstruotas remiantis konstruktyvizmo principais, kurie derinami ir su ekspresionizmo bei futurizmo ypatybėmis. Prioriteto suteikimą politiniam lygmeniui tikslingiau aiš­kinti konstruktyvizmo idėjomis, tačiau jų raiška sietina ir su ekspresionistinės poetikos teikiamomis galimybėmis. Ideologinis kūrinio matmuo, grindžiamas klebono, žydelio, policijos viršininko personažais, suvoktinas kaip autoriaus noras išjuokti tuometinę politinę santvarką. Būtent todėl Boruta sukuria nekonvencionalias, itin ekspresionistines situacijas: žmogelis pribjauroja šventorių, o kunigas jam atrėžia: „Tai suėsk!“; prostitutė klauso dvasiškojo ganytojo išpažinties; „sląstai“ kunigėlį nučiumpa „[...] už tos vietos, apie kurią paprasti piliečiai mano, kad ta vieta pas kunigus, kaipo nereikalinga, išpiauta“ (13, 33). Pastaroji situacija, kaip konstatavo jau Striogaitė, yra paimta iš realaus Lietu­vos gyvenimo, nes analogiškas įvykis buvo užfiksuotas Rygoje ėjusiame laikraštyje Liaudies balsas (1928 01 15, Nr. 1). Šis faktas neturėtų niekuo nustebinti, nes laikraščių ant­raštės, ištraukos, reklaminiai skelbimai randami ir Doblino ar Dos Passoso romanuose. Lietuvių autoriaus kūrinyje periodinės spaudos medžiaga yra labiau kontekstinė, o vokiečių modernisto romane ji betarpiškai susijusi su hero­jumi, nes papildo jo patyrimą, todėl dažnai yra apmąstoma Biberkopfo sąmonėje ir pasąmonėje. Borutos romane žurnalistinė informacija yra pajungta bendrajai naratyvinei pro­gramai, t.y. politinei linijai plėtoti. Jai tik patvirtina tikslaus ir realaus gyvenimo vaizdavimo principą, kuris pagrindžia ir avangardistinį romano pobūdį, ir prioriteto suteikimą ideologijai. Todėl logiška, kad kūrinyje vos ne postmodernistiškai perkuriamas klasikinis lietuvių poezijos tekstas (Prano Vaičaičio eil. „Yra šalis, kur upės teka“), kad itin mėgaujamasi religijos konteksto įpynimu į veikėjų kalbą. Štai jauno kunigo refleksija:

    

     Aš kartais ilgai galvoju apie Kristų ir Marija Magdaleną: kas galėjo traukti pranašą prie prostitutės, o prostitutę prie pranašo? Du priešin­gumai: purvas ir šventybė, kurie ieško bendro susikirtimo taško. Tegu bus taip (42).

    

     Šiame humoru, sarkazmu perpildytame kūrinyje vyrau­ja kandi Borutos ironija. Ji, kaip ir Doblino romane, yra esminis stiliaus požymis. Vokiečių modernisto kūrinyje ši meninė priemonė panaudojama herojaus sąmonei ir jause­nai atskleisti, o lietuviškame tekste ja grindžiamos ideologinės nuostatos. Naratorius sako: „Ramiai ir nelaimingasis Barboros anūkėlis karojo klojime, nes žmonės pasibijojo jį nuimti nuo virvės. Vėjas pūtė ir pasikorėlis per visą naktį drebėjo. Reiškia, vienas vėjas nerimo“ (52). Jaunasis gyven­tojas pasikaria bijodamas politinės policijos, o jo pomirtinis drebėjimas yra suvoktinas kaip visos to meto bažnytkaimio situacijos nusakymas, kai vyravo „[...] ramių peliečių visokiariopas kotavojimas ir gązdinimas“ (47).

     Avangardistinė poetika sietina su žodžių rašymu skir­tingais šriftais, raidžių padidinimu ir išplėtimu, skyrybos ženklų gausa. Eksperimentavimas sintaksės lygmenyje yra susijęs su perdėtai gausiai rašomais dvitaškiais, po kurių aiškinamas, konkretizuojamas prieš tai buvęs teiginys. Be to, kai kada Boruta vietoje žodžių modernistiškai rašo punktuacinius ženklus. Pavyzdžiui, Barbora sako policinin­kams: „Palaukit man jūs, pragaro veisle, aš jums parodysiu: pas patį vyriausią nueisiu, viską pasakysiu: užteks jums žmones kankinti, jūs – “ (22).

     Savitą linksnių vartojimą nulemia veikėjų kalba. Žydelio, grįžtančio iš nuovados, mintis persako pasakotojas: „O kaip stogo netaisysi? Reikia stogas taisyti. Lyja. Sorė verkia ir jo nelaimingą galvą keikia“ (18). Autentiška šneka liudija siekį perteikti realų gyvenimo vaizdą, o tai Borutai neretai pavyksta padaryti. Žinoma, tikrovė yra labai fragmentiška, ji, priešingai nei Vakarų modernistų romanuose, kuriuose realybės fone atskleidžiamas herojus, tarnauja išdėstyti politinėms tiesoms. Kalba ir vaizduojamos realijos Name Nr. 13 charakterizuoja ne protagonistą, bet ideologinę liniją, o toks sprendimas itin apriboja autoriaus galimybes sukurti modernistinio romano personažą.

     Futurizmo poetika sietina su romano žodynu, įvaizdžiais („elektriška mašina“), barbarizmais, neįprastais žodžiais ir keiksmažodžiais (karo pamiontkas, sterva, trisieksniniai žodžiai, latravoja, kurva, kotavojimas). Kai kada veikėju kalba itin futuristiška, pvz., vargamistrai skirtame raštelyje parašyta: „Ateik vakare į jaunimo klubą. Bus vipivakum, kortom poigrakum ir mergakum“ (32). Be to, autorius pa­naudoja kinematografinę techniką, kurią taip meistriškai naudojo Doblinas bei Dos Passosas. Boruta ją pasitelkia šeštame romano skyriuje, perteikdamas paveikslus, veiks­mus, žodžius, dekoracijas, taigi sužaisdamas ir teatro dis­kursu. Tai rodo, kad autorius nuolat eksperimentuoja for­mos lygmenyje.

     Tačiau bet kokiu atveju kūrybiniai bandymai atsiremia į konstruktyvizmo principus, kuriuos iškėlė minėta literatū­rinė grupė. Borutos romanui būdingos griežtos, tikslios konstrukcijos, schemos, akcentai, minties koncentracija, fakto dalykiškumas, konkretumas. Šių savybių buvimą galėtume pagrįsti konstruktyvistų pozicija, kad „[...] nėra grožinės literatūros kūrinio, kuriame nebūtų loginės pras­mės“ (15).

     Konstruktyvizmo principai aiškiai matomi romano kom­poziciniame, drauge ir semantiniame lygmenyje. Visas kū­rinys yra suskirstytas į septynis skyrius, kurių kiekvieno pradžioje preciziškai nusakyta, kas bus tame konkrečiame skyriuje (analogišką sprendimą panaudoja ir Doblinas, bet jo išankstinės nuorodos yra metaforiškos). Borutos romane „nuorodiniai“ tekstai parašyti mažesniu šriftu, jie visada išdėstyti dešinėje puslapio pusėje. Pvz., pirmojo skyriaus pradžioje rašoma: „Pirmosios pastabos apie du nolius ir dvi liūdnos istorijos: 1) apie kreigo garnius, o 2) apie juodo šilko kirptą barzdelę“ (7). Po to einančiame tekste yra pla­čiau aprašomi minėti įvykiai, faktai, duomenys. Visos ro­mano dalys yra glaudžiai susijusios, nes jose dėstomuose pasakojimuose vienaip ar kitaip rutuliojamos, pratęsiamos ankstesnių skyrių istorijos. Kai kuriuose iš jų, pvz., ketvir­tame skyriuje, randame itin detaliai išdėstytą ir sunume­ruotą klebono, viršininko ir žydo parengtą planą bei tokiais pat principais parašytą nutarimą, priimtą, neįgyvendinus anksčiau išsikeltų tikslų. Toje pačioje knygos dalyje matome ir preciziškai nurodytas jaunojo kunigo nesėkmių priežas­tis. Detaliu išvardinimu romano pabaigoje apibendrinama visa papasakota istorija. Kaip matome, Boruta nuosekliai išlaiko simetrijos principą, kurj itin aktualizavo konstruktyvistai. Be to, šie meniniai sprendimai patvirtina autoriaus minti, kad rašytojas konstruktyvistas „[...] pasidaro knygos tikru konstruktoriumi su Įvairiausiom konstruktavimo ga­limybėm“ (16).

     Savitu ekspresionizmo, futurizmo, rusų konstruktyviz­mo principų panaudojimu Borutos kūrinys išsiskiria ne tik XX a. pirmos pusės, bet ir visos XX a. lietuvių romanistikos panoramoje. Tačiau prioriteto suteikimas konstruktyvizmui nulėmė ir angažavimąsi ideologijai, o ne subjekto vaizdavimui, figūruojančiam Doblino, Dos Passoso, Huxley'o romanuose. Boruta nesukuria modernistinio romano he­rojaus, o tai jį labiausiai skiria ir tolina nuo minimų Vakarų romanistų. Doblino Berlyno. Aleksandro aikštės pabaigoje sa­koma: „Tai buvo savotiškas aiškinimosi procesas“ (17). Iš tiesų romane su Franco Biberkopfo personažo pagalba vaizduo­jamas žmogaus savęs pažinimo, patyrimo procesas, kurio nematome Name Nr. 13, bet kurį regime ir Filipo Kvorlzo ar penkių Johno Dos Passoso personažų istorijose. Būtent todėl tik avangardistinė poetika lemia modernistinį lietuvių autoriaus kūrinio pobūdį, pagrindžia jo romaniškumą. Šis tekstas žymi Borutos meninius ieškojimus ir bandymus kalbėti naujausia literatūrine kalba. Autoriaus suvokimas, kad pastaroji savo galią įgauna ne dėstant politines idėjas, bet vaizduojant subjektyvų herojų ir platų realistinio gy­venimo peizažą, galbūt nulėmė tai, jog mes turime gali­mybę susipažinti tik su pirmąja romano dalimi. Tačiau ir ir šios dalies meniniai ypatumai byloja, kad kūrinį tikslingiau vadinti avangardistinio romano bandymu, liudi­jančiu savalaikę Europos literatūros raidos refleksiją.

     _________________

    

     (1) Renato Poggioli, The theory of the avant-garde, translated from Italian by Gerald Fitzgerald, The Belknap Press of Harvard University Press Cambridge, Massachusetts London, England, Third printing, 1982, p. 131.

     (2) Kaip yra nurodžiusi bibliografė Valerija Vilnonytė, pirmosios dvi romano dalys (su nuoroda „Trūksta tęsinio“) buvo išspausdintos Brazilijos lietuvių darbininkų savaitraštyje Garsas, 1928 11 18, Nr. 10, p. 2; 1928 11 25, Nr. 11, p. 2.

     (3) Janina Žėkaitė, Modernizmas lietuvių prozoje, Vilnius: Lietuviu litera­tūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 95.

     (4) Dalia Striogaitė, Avangardizmo sūkuryje, Vilnius: Lietuviu literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 83-84.

     (5) Kopнелий Зелинский, Поэзия как смысл: Kнига о конструктивизме, Mocква, 1929, p. 315.

     (6) Ibid., p. 13.

     (7) Ibid., p. 212.

     (8) Kazys Boruta, Drauge su draugais [Raštai, t. 10], Vilnius: Vaga, 1976, p. 93.         .

     (9) Ibid., p. 93.

     (10) Ibid.

     (11) Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, Vilnius: Vaga, 1985, p. 107. šiame darbe Kubilius sako: „Pats autorius vadino savo kūrinius vaiz­deliais, etiudais, rapsodijomis ir net plakatiškais romanais“ (p. 105).

     (12) Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 138.

     (13) Kazys Boruta, Namas Nr. l3, Kaunas-Ryga: Knygų leidimo b-vė „Aud­ra“, 1928, p.19. Vėliau cituojant iš šio leidinio puslapiai nurodomi po citatos tekste.

     (14) Kazio Borutos domėjimąsi (tiesa, gal kiek vėlesniu metu) Doblino kūryba liudija jo laiškai Venclovai. Viename ju (3/IX [1930]) jis rašo: „Labai įdomus tas Doblino (jis psichiatras, pas ji rengiuosi eiti nervų gydyti) ,Aleksanderplatz'. Būtinai reikėtų bent kronikoje paminėti. Gal Šimkus tai atliks, jis seka gi vokišką literatūrą“ (Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 180). Kitame laiške (17/IV [1931]) jis Venclovai mini Doblino eseistikos knygą Žinoti ir keisti. Atviri laiškai jaunuoliui (1931), teigdamas, jog „Yra išėjusi Alf. Doblino labai gera knyga ,Wissen und Verandem', reiktų apie ją ,Tr[ečiam] frfontui]' parašyti“ (Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 223).

     (15) Kopнелий Зелинский, op. cit., p. 221.

     (16) KazysBoruta, Skambėkitvėtroje, beržai [Raštai, t. 9], Vilnius: Vaga, 1975, p. 200.

     (17) Alfred Doblin, Berlynas. Aleksandro aikštė: Franco Biberkopfo gyvenimo istorija, Vilnius: Vaga, 2003, p. 434.

    

     Kazys Boruta: Lietuviškas Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.

 

     b_500_719_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_kazys-boruta_namas-nr13.jpg