Kazys Boruta šiandieniniam skaitytojui pirmiausia aso­cijuojasi su jo prozos kūriniais, labiausiai romanu Baltaragio malūnas, o eilėraščiai lieka nuošaliau. Panaši padėtis ir kritikoje – pasak Rimvydo Šilbajorio, Borutos poezija „ma­žiausiai išliekančio atgarsio susilaukė, [...] nors joje atsi­spindi toks pat nenuoramos talentas, ta pati turtinga vaiz­duotė kaip ir kituose jo veikaluose“ (1). Šiame straipsnyje aptariamas vienas teminis Borutos lyrikos aspektas – su­kurtas literatūrinis poeto vaizdinys (2).

      Tokį pasirinkimą pa­skatino keletas priežasčių. Pirmiausia, dažnas poeto figūros pasirodymas (kartojasi kaip eilėraščio tema, kalbantysis subjektas, minima detalė nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų teks­tų). Antra, įsiskaityti į poetinę kūrėjo interpretaciją smal­su turint galvoje prozoje Borutos sukurtą besiblaškančio ir maištaujančio menininko portretą (pavyzdžiui, romane Mediniai stebuklai). Trečia paskata yra tam tikras Borutos asmens mitas, paties poeto ir jo bendraamžių konstruotas įvaizdis, ypač pasitelkiant nenuoramos epitetą ir vėjo me­taforą.

     Štai kaip Boruta prisistatė knygoje Gyvenimas drauge su draugu: „didelis nenuorama, poetas ir fantastas, turin­tis kasdien dešimt naujų projektų, kurių nė vienas neįvyk­domas, amžinai besiblaškantis ir dar neapsisprendęs“ (3). Antanas Vaičiulaitis 1938 m. Borutą apibūdino kaip „aud­rų ir vėjų poetą“ (4), o Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje prisiminė tarpdury sutikdavęs „vėju įskubantį Kazį Bo­rutą“ (5). Vytauto Kubiliaus teigimu, ne tik literatūrinėje, bet ir apskritai to meto visuomenėje jis buvo „apgaubtas bekompromisinio rašytojo aureole“ (6).

     Literatūrologijoje taip pat nusistovėjo tam tikra kalbėjimo apie Borutą tradicija: jis vadinamas „maištingos prigimties“ kūrėju, nepritapėliu, „neramiu“ avangardistiniu „antikonformistu gyvenime ir kūryboje“ (7). Papildomą intrigą kuria bendrai avangardinio meno, prie kurio šliejamas rašytojas, polinkis į metaliteratūrines refleksijas. Būtent su avangardizmo paradigma Borutos poezijos literatą sieja Dalia Striogaitė: jis „suprie­šina žymaus poeto šlovę ir biurgerišką baimę, niekingumą [...], menininkas nelygintinas su filisteriais – tai išdidi avan­gardistu savo vertės ir teisumo pozicija“ (8).

     Išties ankstyvuosiuose eilėraščiuose Borutos poetas avangardiškai veržlus, karingai įtūžęs ir chuliganiškai įžūlus: „Aš spjaudau žodžių visa artilerija / ir pilu ant galvų / kaip iš kibiro pamazgas“ (33). Kaip ir lietuvių keturvėjininkų tekstuose, čia blyksi žaibai, trankosi perkūnijos, šėlsta audros. Vėtra įsitvirtina raktinių žodžių vaizduojant kūrėją centre: poetui ant galvos „devynios vėtros draskos“ (91), jis „supranta, / kad be vėtros niekai viskas“ (68), jaučia nesutramdomą kūrybos gaivalą: „žodžiai veržiasi nepasa­kyti / ir jais baigi užtrokšti“ (185), „Taip veržiasi ugnikal­nis / Pro kraterius stačius, / O aš svaidau ne akmenis, / Bet degančius žodžius“ (161).

     Kartu jau pirmuosiuose tekstuose dažnas rašymo širdimi motyvas, programiškai prasilenkiantis su avangardo rašy­tojo profesinės amatininkystės, „žodžio darymo“ ideologija ir priartėjantis prie romantizmo tradicijos, prie tarpukario moderniųjų neoromantikų nuostatos lyrikui rankose neštis savo širdį (9). Nesyk pasikartoja tezė, jog kurti reikia „iš šir­dies“, patirtį perfiltruoti savimi („Viską aš surinksiu į šir­dies gelmes / ir jums sugrąžinsiu per savo giesmes“, 160). Lygiagrečiai karingam avangardistui egzistuoja tylaus ly­riko alternatyva. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Žvaigždžių kai­mas“ vyrauja ramios, svajingos, ilgesingos intonacijos: „Ta­da prisimena man žvaigždžių kaimas / su svyrančia pora beržų svyruoklių, / kur veržiasi su meile mano dainos“ (17). Dar santūresnis, intymesnis poeto vaizdinys pasirodo karo metų eilėraštyje „Naktovidžio žvaigždės“, reflektuo­jančiame susikaupimą ir kūrybą vienumoje:

    

     Naktovidžio žvaigždės mirga po langais,

     Vėl aš su eilėraščiais sėdžiu vakarais [...]

     Tyliai mirga žvaigždės, širdy neramu.

     Su tavim, su amžiais, su savim kalbu.

     Renkas žodžiai, telkias, veržias iš širdies,

     Gal jie šviesu taką iš nakties nuties. [...]

     Sumirgėkit, žodžiai, žvaigždžių vainiku,

     Jį visiems paguosti iš širdies pinu. (160)

    

     Rašymo „iš širdies“ paskirtis – būti žmonių paguoda. 1955-1961 m. datuotoje kūryboje, kai audros beveik nebežaibuoja, o žodžiai nebegaisruoja, nuoširdumo, psichologinio tikrumo kriterijus visiškai nusveria estetini: „Daug laiko sugaišau, kol sužinojau, / kad eilėraščiui visai nerei­kia / nepaprastų sąskambių ir žodžių, / o reikia tik papras­čiausios tiesos / ir tikros iš širdies į širdį kalbos“ (190).

     Dar viena pastovioji Borutos literatūrinio poeto vaizdinio plotmė yra valstietiškoji kultūra, prisodrinta mitologinių, tautosakinių detalių. Kūrybos procesas nusakomas žemdirbiška leksika, ypač dažna poeto – sėjėjo ar artojo paralelė. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Auštant“ su didingu pavasario atėjimu („Siaudžia griaudžia pagiriai, / kad aušra net plyš­ta, / dangų gręžia vyturiai“) sugretinamas žodžių sėjėjas, optimistiškai pasitikintis savo būsimu „derliumi“ („Veržias kupina širdis, / – gausų derlių gausi“, 11). Tokių sankabų tarp žemdirbio ir literato veiksmų per paraleles, palygini­mus, metaforas esama visoje Borutos lyrikoje, pavyzdžiui, „naktigonėm ganos / ne bėriai – eilėraščiai“ (94), daina tokia „kaip grūdas, / kuri arimus sėdama eina, / kaip sermėga saulėj nurudus“ (10).

     Tendencija poetą įvardinti žemdirbiškomis ar gamtos jėgų metaforomis prieštaringai jungiasi su nuolat Borutos lyrikoje reflektuojama opozicija tarp poezijos ir kaimo. Literatūrinis menininkas blaškosi tarp kaimiškosios ir kūry­binės tapatybės, kurios atskyla kaip dvi skirtingos, kon­fliktuojančios prigimtys. Viena vertus, savo kilmę jis sieja išimtinai su kaimu: „užaugau jų troboj ir žodį vargo / išsi­nešiau ant savo lūpų rūstu“ (65), kita vertus, būtent kūry­ba, kuri tvirčiau siejama su miesto erdve, atitveria jį nuo tėviškės: „Dalia, tu daluže dalele, / tai tu padarei taip man: / eilėraščiais užvertei kelią / sugrįžt atgalios kaiman“ (94). Kartkartėmis, kai buvimas poetu praranda turinį ir mo­tyvaciją, subjektas keikia „dienas tas ir valandas, / kur lėmė poetu man būti“ (93), vaizduojasi pareisiąs į tėviškę pėsčias ir iškeisiąs „šlovę tuščią į meilę žiemkenčiams ir vasarojui“ (94). Įdomu, kad literatūrinis poetas įsitikinęs, jog dirbant žemę radęsi žodžiai būtų visai kitokie, rūstybę pakeistų meilė ir harmoningesnis pasaulio jutimas: „Tada, jei žodžiai burną pravertų, / tai ramūs, stambūs, santūrūs, / kuriuos su meile aplinkui bertum, / kaip sėja artojai grūdus“ (94). Gamta, darbas laukuose, vakarų ramybė idealizuojami kaip godotina laimė: „užmiršiu visokią nedalią / kaip aną per­nykštį sniegą, / pamatęs, kaip želmenys želia / ir kalas pro antšalą diegas“ (94).

     Tapatybės prieštaras užaštrina hiperbolizuotai kritikuo­jamo miesto vaizdai. Ankstyvojoje lyrikoje miestas vilioja revoliucinės kaitos, technizuotos ateities viltimi, tačiau ilgainiui subjekto dėmesys susikoncentruoja į socialinį skurdą. Vėtrų optimizmą vis labiau slopina nerimas, kančia ir pasmerktojo savijauta. Borutos poetą mieste pakanda bodleriška šalna, tokia madinga tarp 3-4-ojo dešimtmečio lietuvių poetų (Ritos Tūtlytės teigimu, tai generacijai bū­dingas „įsakmiai akcentuojamas pesimizmas (A. Venclova, L. Skabeika, A. Rimydis), socialinis romantinis maištingu­mas (K. Boruta), elegiška nuotaika, išdidi panieka miestui. Visi šie poetai stengėsi apdainuoti ,savo amžiaus išvirkščiąją pusę' kaip kadaise ją apdainavo Ch. Baudelaire“) (11). Borutos eiliuojantis jau „ne kaimo berniokas“ jaučiasi „val­kata“, „paklydusia dūšia“, klajojančia „gatvių ir skersgat­vių tyruose“, o jo daina tampa „liūdnoka, per daug jau liūdnoka“ (29).

     Konfliktas su savo socialine aplinka (suvokta tiek ab­strakčiai, tiek konkrečiau kaip tuometinė Lietuvos visuo­menė) yra išskirtinai ryškus Borutos literatūrinio poeto bruožas. Bekompromisiškose sandūrose kūrėjas vienareikš­miškai iškeliamas kaip teisusis, bet paniekintasis, kenčian­tis nuo aplinkos brutalumo. Pavyzdžiui, eilėraštis „Pada­vimas apie keistą poetą“ baladiškai pasakoja apie žmogų, „kurio visi neapkentė, / nors jis buvo kantrus ir lėtas / ir į nieką nemesdavo akmenio“, tik visiems į akis sakydavo tiesą (121). Idealizuotą vaizdinį sustiprina folklorinės for­mulės: „kur jo kruvinos ašaros krito, / Kaip ugnis degino plieną, / O kas jo sielvarto žodį išgirdo, / Tas griovė kalė­jimo sienas“ (122). Dar labiau poeto figūrą sureikšmina tirštai pasitelkiamos religinės aliuzijos ar detalės. Proletaru besivadinančio Borutos poeto savivaizdyje paradoksaliai daug sąsajų su Kristumi – erškėčių vainikai, pasiaukojimo, net nu(si)kryžiavimo temos (Striogaitė, išsamiai nagrinėjusi Biblijos istorijomis grįstas Borutos paraboles – nukryžiuotas Kristus, sūnaus paklydėlio atgaila -, priėjo išvadą apie Borutą kaip „savižudiškos pasaulėjautos menininką“) (12). Antai eilėraštyje „Sopulingai motinai“ (64) subjektas-poetas kalbasi su motina apie poeto dalią. Jau kūrinio pavadinimas pritraukia krikščioniškąjį klodą, kuris toliau intensyvi­namas brėžiant panašumus tarp Kristaus kančios ir kūrėjo likimo: „kryžiaus kelias sūnui teks: / ir akmenims jį mėtys niekadėjai, / ir išvarys į svetimas žemes“. Poetas iškeliamas iki pranašų rango („Neverk, brangioji! Visada taip būna / poetų motinoms ir pranašų“, 64), papildomai įliejamos Prometėjo mito reikšmės (neatsitiktinai Borutos poezijoje keliskart pasirodo Prometėjas – Kavolio įvardijimu, „maišto sudievinimo mitas“) (13). Poeto prigimtis ir paskirtis suvo­kiama kaip prakeiksmas, neišvengiamybė, pasmerkimas, kartu patosiškai deklaruojant jos didingumą ir ypatingumą.

     Sakralizuojant kūrėjo vaidmenį, akcentuojant jo svarbą savai tautai, pasitelkiamas ir lietuvių vaidila: „Sakmėje apie Skomantą ir Borutą bei kitus jotvingių karžygius“ prie ąžuolo kelmo sėdintis vaidila byloja: „Kam aš savo giesmes paliksiu, / jei žuvo mano tauta? / [...] Nebent tik jų žygių garsą / Užbursiu girių ošime, / Kad būsimos kartos / Kaip raudą išgirstų / Ir būtų kaip ąžuolas tvirtos“ (158). Borutos poetas jaučiasi šio vaidilos įpėdiniu: „sena rauda pasklido girių ošime. / O man vaidilos kanklės paliko. Tai iš naujo giesmę sudėjau / apie jotvingių karžygius / ir narsius savo protėvius“ (158).

     Konfliktas su aplinka kyla iš ypatingo Borutos poeto jautrumo socialumui. Nuo pat ankstyvųjų eilėraščių, kai jis binkiškai „spjaudė“ žodžių artilerijas, jose garsiau gru­mėjo ne džiaugsmingas avangardiškas siautulys, bet vi­suomenės bėdų sukeltas įniršis, liejosi, Czeslawo Mitoszo žodžiais, „emocinis marksizmas“ (14). Nesyk išrėžiamas prie­sakas kūrėjui formuoti ir reikšti savo pilietinę poziciją: „Lietuva – žydinčio vargo vartuose kraštas“, „todėl čia poeto / paprasto balso per maža“, „reikalingas / skambus / ir smarkus / berniškas žodis“ (65). Šiai laikysenai „menas dar ne viskas“ (91), estetiką reikia papildyti veiksmu: „at­kakliai aš agituoju / už visokeriopą aktyvizmą“ (91). Jis kalba kaip rūstus visuomenės kritikas, revoliucingas agi­tatorius, politinis maištininkas: „Prakeikiu aš jūsų biržas ir rinkas, / bažnyčią, moralę ir visą paguodą. / Negaila man būtų viską išsprogdinti / Kur meilę / Ir kūną, ir sielą parduoda“ (33). Šis poetas eina „drauge su minia“, jaučiasi galįs būti jos vedliu, šviesti tarytum Jono Biliūno laimės žiburys (jei „žūti kartais tektų, / žinau, / kad būčiau mi­nioje žibintas / ir dainos mano – / minios širdy – / galingą rastų taktą“, 79) ar galingai skambėti kaip Vinco Kudirkos varpas budindamas Vilnių:

    

     Tai kartą bent sugausk visais varpais,

     Kad žodžiu varis naktį nuskardentų

     Ir kaip perkūnija prieš audrą trenktų

     Pritvinkusios širdies garsais,

     Prikeldamas iš miego

     Miestą šimtabokštį

     Iš naujo vėl gyventi ir kovoti.

     Tebus kiekvienas žodžių varpo dūžis

     Kaip pavergtos tėvynės laisvės šūkis. (185-186)

    

     Tai garsaus balso, plačios auditorijos, atviros tribūnos poetas, kurio žodžiai „į rinkas, į aikštes prašos, / nes jiems ankšta – / jiems maža pastogėse vietos“ (34). Poetas privalo būti su savo tauta (Borutos atveju ji suvokiama kaip vals­tietiškoji, darbininkiškoji visuomenės dalis, atmetant „žal­čius“ skriaudikus), o rūpestis savaisiais ir bendrai žmonija tampa svarbiausiu impulsu kalbėti: „Davei man jautrią širdį, / davei man lūpoms kaitrią žodžių ugnį, / tai negaliu tylėt užspringęs, / kai mūsų kraštas stovi ant bedugnės“ (64). Tik pokariniuose eilėraščiuose atsiranda kitų paskatų, pavyzdžiui, gamta ar pavasariška sostinė: „Tai kaip galiu neprakalbėti / skambiu žodžiu / ir paprastu, / kai Vilnius pradeda jaunėti / su kiekvienu pavasariu“ (187).

     Nors Borutos lyrika kvietė revoliucinius šūkius įveiksminti, tačiau vis tiek būtent žodis laikomas pagrindine ir galingiausia poeto jėga. Į savus žodžius-ginklus, kurių kiekvienas „skrenda kaip perkūnas“ (65), kreipiamasi: „Greičiau, mano žodžiai, greičiau / eilėraščių stulpais su­stokit! / Pačių stambiausių aš neišbarsčiau, / Paremkit mano mylimai pastogę“ (98). Žodžiu Borutos poetas pasi­tiki ir kaip geriausiai amžinybę laiduojančia, kūrėjo atmi­nimą saugančia priemone. Apie įsiamžinimą „giesme“ kal­bama dar antrajame rinkinyje: „jei ne gluosnių žalsvas kvapas / snūduriuos ant mano kapinyno, / tai bent skam­bės balsas atlapas / iš naujo geležies giesmyno“ (22). Pana­šiai kaip Horacijus, savo „Exegi monumentum“ kūrybinį palikimą priešinęs bronziniam paminklui, ar dar panašiau rėžtelėjęs Vladimiras Majakovskis („Man nusispjaut į bron­zą daugiapūdę“) (15), Borutos poetas irgi labiau trokšta ilgai išliekančio atminimo nei „bronzos šimto pūdų“:

    

     Man gyvo žodžio niekas neatstos, [... ]

     Neatiduočiau nei vienos dienos

     Už busimąjį bronzos šimtą pūdų. [...]

     Tik toks paminklas poetui atitinka. (184)

    

     Tiesa, Borutos poetas ir čia kūrėjo individualumą ap­gaubia pabrėžtina visuomeniškumo, gyvenimo kitiems svarba („noriu širdies krauju nupinti / Tėvynei savo ir žmonijai visai / Iš savo ilgesio ir jos kančių / Nevystantį gyvų gėlių vainiką“, 185).

     Apibendrinant poeto vaizdinio Borutos lyrikoje aptari­mą, galima pasakyti, jog kritikos teiginiai apie Borutą dau­geliu atveju tinka apibūdinti ir jo sukurtą literatūrinį poetą. Nors nemaža to portreto detalių galima tiesiogiai kildinti iš tarpukario literatūrinių tendencijų (kritika jau atskleidusi ryšius su vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu ir t.t.), atpažinti sąsajas su atskirais rašytojais (Vladimiru Majakovskiu, Sergejumi Jeseninu, Kaziu Binkių ir kt.), tačiau įdomiausia yra pati koliažiškai susijungiančių elementų įvairovė, menininko pavidalo ir būsenų mainymasis, prieš­taringų bruožų dermė. Ši konfigūracija ypač įdomi tyri­nėjantiems poeto įvaizdžių lietuvių literatūroje istoriją, nes Borutos poeto interpretacijoje netikėtai gausiai susieina 3-4-ojo dešimtmečio kultūroje egzistavusios alternatyvos: nuo avangardinių vėtrų iki romantinio širdies kraujo, nuo politinio maištininko iki „tautos švyturio“, nuo valkatos iki pranašo ir vaidilos, nuo veržlaus sėjėjo ir artojo iki socialinio kritiko, nuo „aktingo“ revoliucionieriaus iki santūraus lyriko.

    

     (1) Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 92.

     (2) Skaitomi rinkiniai A-lo! (1925), Dainos apie svyruojančius gluosnius (1927), Kryžių Lietuva (1927,1940), Duona kasdieninė (1934), Eilės ir poemos (1938), Suversti arimai (1964). Cituojama, jei nenurodyta kitaip, iš knygos Lyrika (Vilnius: Vaga, 1984), skliaustuose pateikiant tik puslapį.

     (3) Kazys Boruta, Gyvenimas drauge su draugu, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 39.

     (4) Antanas Vaičiulaitis, Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992, p. 30.

     (5) Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1938-1975, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 72.

     (6) Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 224..

     (7) Plg. Borutos įvardijimus Vytauto Kubiliaus monografijoje Kazio Borutos kūryba (Vilnius: Vaga, 1980), Dalios Striogaitės knygoje Avangardizmo sūkuryje (Vilnius: Lietuviu literatūros ir tautosakos institutas, 1998), taip pat apibūdinimus Juozo Keliuočio straipsnyje („nerimas ir revoliucingu­mas – jo būdingiausi kūrybos pradai ir pasaulėvaizdžio principai“, in: Juozas Keliuotis, Meno tragizmas, Vilnius: Lietuvos rašytoju sąjungos lei­dykla, 1997, p. 518.), Kazio Bradūno („prieš jokius režimus savo gyvenime nelenkęs galvos“, in: Lietuvių egzodo literatūra, Vilnius: Vaga, 1997, p. 9) ar Vytauto Kavolio tekstuose („asmeniškas maištingumas“, nepriklausomas žmogus, in: Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994).

     (8) Dalia Striogaitė, „Lietuviškasis avangardizmas ir jo patirtis“, in: XX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius: Vaga, 1994, p. 123.

     (9) Jonas Aistis, Milfordo gatvės elegijos, Vilnius: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 1991, p. 54.

     (10) Kazys Boruta, Duona kasdieninė, Kaunas: Prometėjus, 1934, p. 11. Vėlesniame šio eilėraščio „Rūsčioji laimė“ variante cituojama strofa iškrito.

     (11) Rita Tūtlytė, Antanas Miškinis, Vilnius: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 1997, p. 34.

     (12) Dalia Striogaitė, „Lietuviškasis avangardizmas ir jo patirtis“, op. cit, p. 131.

     (13) Vytautas Kavolis, Kultūrinė psichologija, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 25.

     (14) Czeslaw Milosz, Lenkų literatūros istorija, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 443.

     (15) „Мне наплевать на бронзы многопутье...“ (Vladimiras Majakovskis, Eilėraščiai. Poemos. Pjesės, Vilnius: Vaga, 1986, p. 435; išvertė Vytautas Montvila), šią Borutos ir Majakovskio sąsają pastebėjo Dalia Striogaitė (iš asmeninio pokalbio 2005 09 30).

    

     Iš: Kazys Boruta. Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas. Mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Borutos 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga, 2005.