Keturvėjininkų literatūrinis maištavimas nepritraukė tokių didelių talentų, kaip pritraukė lietuviškasis simbo­lizmas. Vienintelis poetas, išvengęs eklektiško manierin­gumo, sukūręs nevystančių poetinių kūrinių, pagrįstų nauja estetika ir stilistika, buvo K. Binkis. ,,Pas Binkį mažiausiai matome sportyvinių paskatų toj naujoj poe­zijoj (kas labiau žymu, pvz., pas Šemerį), griaunamojo azarto be jokios socialinės vertybės“ (1), – rašė P. Janeliūnas, vienintelis „Keturių vėjų“ kritikas. Lyrika niekad K. Binkiui nebuvo žaidimas ar eksperimentinė dirbtuvė kaip S. Šemeriui, J. Žengei ar A. Rimydžiui. Jis visada svajojo rašyti ne saujelei snobų, o visai lietuvių liau­džiai. Jei ne šis pasiryžimas, tai bent jau estetinė nuo­jauta sulaikydavo poetą nuo literatūrinio avantiūrizmo. K. Binkis turėjo perdaug stiprų meninį jausmą, kad pa­siduotų tuščiam žongliravimui. Pasidaręs literatūrinio są­jūdžio lyderiu, jis savo rinkinį ,,100 pavasarių“ (1923) sukūrė nuoširdžiai ir natūraliai, likdamas ir dabar, anot B. Sruogos, „giliai talentingas poetas“ (2).

      Stichiškai K. Binkio prigimčiai ekspresionizmas ir fu­turizmas buvo ne tiek teorinė ir estetinė sistema, o dau­giau veržlus ir nesutramdomas emocingumas (3). Ekspre­sionistų spontaniškumas, futuristų dinamizmas pažadino tokias poeto prigimties jėgas, kurios ligi tol nedalyvavo kūrybos akte. Bet poeto dvasinis gyvenimas ir dabar ne­įgavo pastovumo; “aiškios vidinės logikos, o reiškėsi dau­giau staigiais žybtelėjimais. Stipresnių, nuolatos veikian­čių vidinės raidos akstinų K. Binkis nerado avangardo šūkiuose. Dėl to jis palyginti greitai atšalo „Keturių vė­jų“ veiklai, o netrukus ir apskritai poetinei kūrybai (4).

     Naujuoju lyrikos keliu K. Binkis pasuko ne kaip ideo­loginės programos skelbėjas, o kaip jaunas, šaunus ir ne­rūpestingas vėjavaikis, kaip putojančios vitalinės energi­jos reiškėjas („Sodžiuj turėjau nekokią renome, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau“ R2 417). Čia glūdėjo jo lyrikos poe­tinis grožis, o kartu jos greito kūrybinio išsekimo prie­žastis.

     Poeto „aš“, ankstyvesnėje lyrikoje tylus ir drovus sva­jotojas, dabar tampa veiksmo žmogumi, panūdusiu visą pasaulį išvartyti savo ekspansyvia jaunystės jėga ir en­tuziazmu. „Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai / Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas“ (R1 91). Anksčiau eilėraščio subjektas tik atsargiai glaudėsi prie pasaulio, kuris atrodė nekintamas, tik švelniai komentavo savo nuotaikomis esamas sandaras, o dabar jaučiasi esąs iš­skirtinė jėga („Debesų keliu didžiuoju tik aš vienas te­važiuoju“ (5), galinti organizuoti pasaulyje visiškai naujus santykius ir suteikti daiktams naujus pavidalus.

     Šitai jaunystės ekspansijai ir šturmuojančiam santy­kiui K. Binkis nedavė jokių socialinių uždavinių ir politi­nės krypties. Apskritai jis nesistengė apibrėžti savo nau­josios lyrikos subjekto griežtesniais kontūrais, supresuoti jį į tvirtus ir užbaigtus minties bei jausmo dydžius. Lais­vas vėjas, atprunkščiantis nuo Baltijos,– naujosios K. Bin­kio lyrikos simbolis. TJe'pasitikėjimas Teorinėmis sistemo­mis, troškimas aiškaus gyvybės balso, pastangos grįžti į pirmykštes spontaniškumo versmes, kurios niekada ne­meluoja,– visų avangardo srovių siekimas. „Mes esame vitalinių, animalinių, energetinių faktų tyrėjai“ (6). „Ly­rika yra ne žinojimas, tikėjimas ar mąstymas, o juti­mas“ (7). Avangardistinės lyrikos centre stovi ne svarstančio intelekto ar rafinuotos kultūros, o grynos vitali­nės struktūros žmogus, dar neišsekintas civilizacijos. Toks jausenos tipas, atsiradęs pokarinio nusivylimo intelektu atmosferoje, atliepė lietuvių tautosakos bei literatūros tradicijų lygį. Todėl jį taip lengvai ir natūraliai perėmė K. Binkis.

     Pasaulį praturtino naujas grožis – judėjimo grožis. Ši­taip kalbėjo avangardizmo poetai. Pasimaišęs po ūžian­čias Berlyno ir Leipcigo gatves, ir K. Binkis persiėmė šita tiesa. Anksčiau tikrovė poetui egzistavo tvirtose ir pasto­viose gamtos formose. O dabar jo akyse visi daiktai, užkliudyti techniškosios civilizacijos, juda, šokinėja, le­kia. Net gamtoje nebėra ramybės ir pastovumo, o tik ne­sibaigiantis judėjimas.

    

     Berlynas aukštyn kojom drybso,

     O mėnuo, senas idiotas,

     Elektros viela pažabotas,

     Šypso.

     Gatvėse medžiai apkarpyti

     Nežino, ar jiems sprogt, ar ne...

     Tiktai už lango vazone

     Svaigių, skanių kvapų pilni

     Narcizai pradeda šaipytis

     Lyg vaikas alkanas sapne.

     Žvėryne miega krokodilai,

     Liūtai, beždžionės ir gyvatės.

     Šalia Žvėryno savo viloj

     Jau rengias gult aristokratės:

     Juk metas jau – nakties antra.

     Tramvajai ir automobiliai,

     Pabaigę gatvėse kadrilį,

     Seniai po urvus išsislapstė,

     Pralenkdami kuris katrą.

     Jau vietoms merkias elektra.

     Pakilo mėnuo dar aukščiau.

     Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,

     Pakreipęs savo snukį plokštų,

     Jis išsižiojo dar plačiau

     Ir atsiduso. Pūstelėjo.

     Ir šiltos srovės minkšto vėjo

     Užliejo knarkiantį Berlyną.

    

     „Vokiškas pavasaris“

    

     Daiktiškoji faktūra, išblukusi ir besvrė simbolistų ly­rikoje, vėl pasidarė pakankamai ryški ir apčiuopiama K. Binkio eilėraštyje. Kiekvienas daiktas čia egzistuoja kaip fizinė realybė, materijos gabalas, o ne sąlyginis idea­linės reikšmės ženklas. Didmiesčio aplinką stebi akylas žvilgsnis, kuriam rūpi išorės formos ir detalės kaip sa­varankiški dydžiai, o ne vien kaip vidinių būsenų analogijos. Visas eilėraštis – vien regimųjų įspūdžių seka. Į ją beveik neįsiterpia kitų pojūčių medžiaga, o juo la­biau refleksijos. Poetinis vaizdas – atskiras reginys su savo veikėjais ir spalvomis, savotiškai užbaigtaajr ne­priklausomas („Gatvėse medžiai apkarpyti“, „Jau ren­gias gult aristokratės“). Šituos reginius, nesaistomus tarp savęs jokių priežastinių ryšių, greitai gena į priekį judri ir pašaipi stebėtojo pozicija, sąmoningai izoliuota nuo autoriaus „aš“: tai mėnulis, slinkdamas padange, žvalgosi po mingantį miestą. Pasaulis matomas iš ironiškos distan­cijos, kuri neleidžia nieko poetizuoti, o juo labiau suta­patinti savęs su piešiamais objektais ir ištirpti juose. Poe­tas neįvardija savo jausmų, o kaip tapytojas atskiria juos nuo savęs ir nusako grynai išorinėmis miesto peizažo detalėmis (jo melancholišku ilgesiu dvelkia eilutės: „Nar­cizai pradeda šaipytis / Lyg vaikas alkanas sapne“). Taip darė ir V. Majakovskis, labiausiai pasikliovęs iš visų žmogaus jutimų regėjimu. (8) K. Binkio eilėraštis aiškiai orientuotas į naują poetinės vertės matą, kurį iškėlė li­teratūrinis avangardas. Kuo reljefingiau nubrėžtas ir dinamiškiau sumontuotas atskiras kadras, tuo meniškesnis kūrinys, nes čia nebėra niuansų, nutylėjimų žaismo ar užslėpto autoportreto – viskas pasakyta išoriniu regi­muoju vaizdu. Žodis čia priklauso tarsi ne eilėraščio sub­jektui, bet patiems daiktams ir įvykiams.

     Avangardistinės srovės reabilitavo empirinį požiūrį į tikrovę, kurį simbolistai atmetė kaip niekingą šliaužioji­mą paviršiumi. Eilėraštis be konkretaus fakto ir išorinio scenarijaus avangardo poetams atrodė tuščias plepėjimas. „Žiūrėk tiesiai į daiktą! ...Palik filosofiją filosofams! Niekados nepainiok konkretaus su abstrakcija!“ (9) – įro­dinėjo E. Paundas 1912 m., formuluodamas imažinizmo programą. „Nereikia niekinti nė vieno gamtos judesio, jos esmė ryškiai atsiveria tiek milžiniškose ir neaprėpia­mose sistemose – minia, žvaigždynų ūkas, vandenynai, tautos, tiek pačiuose paprasčiausiuose faktuose: ranka kažko rausiasi kišenėje, degtukas užsidega traškėdamas, gyvulių bliovimas, sodų kvepėjimas po lietaus, židinyje įsideganti ugnis“ (10), – rašė G. Apolineras. „Naujasis menas bus konkretus, jis nenarplios miglotų kosminių proble­mų“, – tvirtino čekų poetas I. Volkeris. Avangardo poe­tams nebėra daiktuose nematomų pusių, įvykiuose neži­nomybės, visatoje paslapties. Pažinimo grandinė prasi­deda lytėjimu ir baigiasi aktyviu veiksmu, iškildama vi­są laiką konkretumo sferoje.

     Eilėraštį K. Binkis vėl įstatė į konkretaus mąstymo vagą. Jis naujai įteisino daiktiškumo faktūrą, grįsdamas ją ne statiško konstatavimo, o aktyvios dinamikos ir de­formacijos principais („O mėnuo, senas idiotas, / Elekt­ros viela pažabotas“). Tai buvo moderni plastika, reiš­kianti judrumo, greičio, nestabilumo pojūtį, kurį išugdė XX a. miestų civilizacija.

     Ekspresionistai ieškojo ne išorinės, o vidinės dinami­kos, skverbdamiesi į nervinių reakcijų „sąmyšį“. K. Bin­kis negalėjo toli eiti paskui ekspresionistus – jam nebū­dinga vidinė painiava. Bet viename kitame eilėraštyje poetas vis dėlto pabandė „apvalyti“ pojūčius nuo roman­tinės glazūros, atskleisti „psichologinio srauto“ tekėjimą.

     Eilėraštyje „C 40°“ psichinis pasaulis egzistuoja be jokių idėjinių stimulų, moralinių idealų, valios varžtų, išorinių priežasčių. Tai kliedinčio žmogaus monologas, kurį K. Binkis parašė, matyt, pasiskaitęs populiarų pran­cūzų dadaisto P. Morano eilėraštį „39° 5“ (11). Tai haliu­cinacijų, trūkčiojančių jutimų, minties skeveldrų srovė, patraukianti savo konvulsiška įtampa.

    

     Suliepsnojo žodžių zigzagai:

     ...dar lentas atnešim...

     ...dega ir dega...

     ...ir rytą, ir vakarą keturiasdešim...

     Žodis po užkampius vaikosi žodį,

     Keturiasdešim...

     Ir rytą, ir vakarą Celsijus rodė.

     Ir kūnas kaip parakas dega.

     Tartum po paklode

     Velniai susikūrė sau pragarą.

     Iš sienos išlindo žirafas.

     Išsišiepė kertės.

     Apsivertė lubos.

     Prasidėjo kinematografas.

    

     „C 40°“

    

     Eilėraštis pasakoja kliedėjimo istoriją jos vyksmo aki­mirkoje, kol tebėra neaiški baigmė, kol nematyti jokios probrėškos sąmonės prietemoje. Tai lyg stenograma, su­rašyta be jokios logikos, lyg poetinė improvizacija per patį realaus išgyvenimo įkaršti, neleidžianti nei apžvelgti visumos, nei patyrinėti priežasčių. Nereikia baigti nė vienos minties. Nugirstų pokalbių nuotrupos gali painio­tis su haliucinacijomis be jokių aiškinančių motyvų. Kaž­kas kalba apie lentas (matyt, karstui). O čia pat išlenda iš sienos žirafa. Viena situacija peršoka į kitą be jokio sąryšio. Ir vis dėlto toks peršokimas – keistas, netikė­tas ir alogiškas – alsuoja nervine energija ir pasąmonės įtampa, kuri atstoja loginį vaizdų ryšį. Tai difuzijos prin­cipas– į eilėraštį suteka daugybė daiktiškų vaizdų, jie stovi atsitraukę toli vienas nuo kito, jų nesieja nei lo­gikos gija, nei taisyklinga muzikinė forma, bet kažkoks intuityvus santykis vis dėlto pateisina kontrastingą ir kontrapunktišką derinį. Tai būdingas moderniojo eilė­raščio komponavimo būdas (V. Vitmenas, G. Benas, V. Majakovskis, Dž. Ungaretis).

     Žinoma, K. Binkio eilėraštis, nepaisant demonstraty­vios netvarkos, turi pakankamai aiškią judėjimo ašį ir uždarus rėmus, kurie neįsileidžia itin tolimų asociacijų. Tai nėra palaida gausybės įvykių, paveikslų, škicų, šizo­freniškų vizijų maišatis kaip siurrealistų lyrikoje. Jis tik trumpam žvilgterėjo į požeminį psichikos sluoksnį, šiek tiek pasiklausė savivališko pojūčių nerimavimo, bet iš esmės šitas žmogaus asmenybės suskaldymo metodas, fi­ziologinis žmogaus traktavimas poetui buvo svetimas. Poetinio išgyvenimo K. Binkis neišvilko iš humanistinio apvalkalo.

     Kaimo gamta liko svarbiausia K. Binkio naujoviškos lyrikos bazė. ,,Jei pro langą laukų nematyčia, – / Reiktų kartis“, – sakė jis viename eilėraštyje. K. Binkis, urba­nistinės lyrikos pionierius, tebebuvo kaimo vaikas (12).

     Ekspresionistai ir futuristai žvelgė į gamtą su išdidžia panieka. Gamta – tik kliūtis vidinei ekspansijai. Gamta verčia menininką pamėgdžioti, vergauti tikrovei. O me­nininkas privalo reikšti savo vidaus energiją, turinčią ypatingus savo vidaus dėsnius ir formas. „Dailininkas ekspresionistas be paliovos rungiasi su gamta“ (13), – sakė vokiečių kritikas H. Fogeleris. Ekspresionistų ir futuristų dailėje gamta netekusi bet kokio savarankiškumo ir pa­našumo, ištisai pajungta kūrėjo vidinių potroškių ir fanta­zijos diktatui.

     Jaunatviška K. Binkio ekspansija, įsirėžusi į gamtos pasaulį, vis dėlto nedrįso jo įžūliai prievartauti. Nei de­besų, nei vėjų poetas nepavertė geometrinėmis figūro­mis. Jis neleido net asociacijoms šokinėti po gamtą nuo vieno žemės krašto į kitą, kaip V. Vitmenas arba V. Majakovskis. Gamta K. Binkio lyrikoje išlaikė savo įgimtą veidą ir natūralią tvarką. Poetas tik suintensyvino gam­tos išgyvenimą, davė jam ryškias metaforas ir hiper­boles, bet iš esmės pats išgyvenimo branduolys liko gana paprastas ir aiškus.

     Tokį gryną ir paprastą poetinį išgyvenimą reprodu­kuoja ir „Vėjavaikiškas vėjas“, vienas gražiausių K. Bin­kio kūrinių. Tai himnas vėjui, kuris, perėmęs iš poeto jaunatvišką ūpą ir gyvybinių jėgų perteklių, virsta ga­linga ir laisva stichija, nežinančia „nei krypties, nei kelių“.

    

     Ei, sumauros, sumauros, sumauros...

     Dar nematėt tikros jūs audros...

     O, nei žemės, nei dangaus!

     Vėjo niekas nepagaus,

     Vėjas ūš, vėjas gaus,

     Nesušvilps – negaliu,

     Nei krypties, nei kelių, —

     Kur pasuks – te valia.

     Ei, tai valia, tai valia, tai valia,

     Milijonas valių!

    

     Švilpianti ir ūžianti stichija, pilna patrakusio tempo, pralekia virš tautos istorijos, socialinių konfliktų ir in­telektualinių problemų, niekur nesustodama. Ji lieka be jokių filosofinių papildymų, kosminės tąsos ir asmeniškų komentarų. Ją sudaro ne statiška daiktų suma, o viską nešantis ir keičiantis judėjimas. Tokia žaibiška kitimo dinamika, grynas šios akimirkos veiksmas be jokių priežasčių ir komentarų buvo naujas lyrikos objektas, kurio jau negalėjo išreikšti psichologinis įsijautimas ar impre­sionistinis tapybiškumas (14).

     Veiksmo akimirka, atitraukta nuo subjektyvios inter­pretacijos, turi prabilti tarsi pati savo lūpomis. Kiekvie­na eilutė – uždara kitimo fazė („Pavirto pirtis“), staigus dinamikos mostas („Pabandė – triokšt!“), ūmus energi­jos pliūpsnis („O, nei žemės, nei dangaus“) be jokių paaiškinimų. Dabar menkiausią judesį poetas suintensyvina iki kraštutinės įtampos, o vos matomą poslinkį padidina iki triuškinančios griūties. Tik išpūsdamas krustelėjimo akimirką iki milžiniško dydžio, hiperbolizuotai retušuo­damas realius kontūrus, autorius nusako savo santykį ir pats save, nes atviros emocinės intervencijos arsenalas nebegalioja. Apnuoginta ekspresija – šitų kertančių ir sproginėjančių eilučių esmė. Kaip ir modernusis dailinin­kas, lyrikas nebeturi kitų išraiškos galimybių, išskyrus maksimalų kiekvieno poetinės drobės gabalėlio eks­presyvumą.

     Į pagrindines eilėraščio pozicijas autorius sustatė veiksmažodžius, reiškiančius dažniausiai akimirkos veiks­lą (pavirto, nusviro, čiupo, nutratino, sumauros). Kartais visa eilutė ar net ištisa strofa sudaryta iš vaizdingų veiksmažodžių, reiškiančių aukščiausią įtampą (,,Ei, su­mauros, sumauros, sumauros...“). Skirtingo laiko, for­mos ir atspalvio veiksmažodžiai, tankiai pasėti po visą eilėraščio plotą, sukuria nenutrūkstamo veiksmo įs­pūdi.

     Garsinė instrumentacija – kitas ekspresijos šaltinis. Pirmą kartą K. Binkis randa tiek daug aliteracijų, pamėg­džiojančių gamtos balsus („Vėjas atprunkščia nuo Balti­jos, / Siusdamas, siausdamas, / Šiaušdamas, lauždamas“), taip išradingai atrenka ir sudėsto eilutėje garsus, kad ji skamba kaip muzikalus patrakusio veiksmo piešinys (,,Ei, tai valia, tai valia, tai valia“). Tame pačiame eilėrašty­je pereidamas iš chorėjo strofos į daktilį ir dolniką, kai­taliodamas ilgas ir trumpas eilutes, poetas sugriauna rit­minės inercijos pastovumą, sukuria besikaitaliojančią laisvo ir impulsyvaus judėjimo melodiją. „Binkio futuris­tinei poezijai iš esmės būdingas astrofinis eilėraštis, pa­rašytas nevienodu metru – nuo silabiniu atžvilgiu simet­riško chorėjo („Vokiškas pavasaris“) iki asimetrinio jam­bo („Vasaris vėjas“ ir ypač „Donelaitiškas“), nuo asi­metrinio sinkopio („Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų“) iki verlibro („Botanika“, „C 40°“, „Salem Aleikum!“, „Pranašas“) (15).

     Poetinį vaizdą K. Binkis eksponuoja netikėtu kampu. Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš apačios, tai iš viršaus, išblaškydamas juos į keistas padėtis ir neįpras­tas metaforas („Klojimas klūpčioja girtas“; „Sodas kojo­se nebetvirtas“). Savo nelauktais šuoliais ir smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas kalambūrui, kurio tikslas apstulbinti skaitytoją („Katinas padange šliaužio­ti pratinas. / Plečiasi, pučiasi vėjo rieškučiose, / Paden­gė katinas padangę“). Ekspresionistinės dailės ir kinema­tografijos įtakoje toks kalambūriško tipo vaizdas gana plačiai prigijo avangardistinėje lyrikoje (G. Apolineras, V. Majakovskis).

     Savo naujoviškuose eilėraščiuose K. Binkis labiausiai bijojo „čiauškėti putpele“, t. y. rašyti gražiai, lygiai, jaus­mingai. Subtili emocija jam, kaip ir daugeliui avangar­distų, atrodė vien ištežęs sentimentalumas ar simbolistų mėgdžiojimas. Jis iš karto keliais registrais pažemino pa­sakojimo toną, padarė jį stačiokiškesnį. Vos pasigirdusią jausmingesnę gaidą tuoj pat nutraukia šiurkštokas bal­sas, staigus sakinio kirtis, rupi detalė. Eilėraštis „Vėja­vaikis“, nuosekliai kilęs į lyrinę aukštumą, staiga bai­giamas šitaip:

    

     Lik, pavasari, tarp pievų!

     Gaudyk savo varles, sliekus...

     Paukštės ilstančios, – sudievu!

     Aš pralenkiu ir palieku... (R1 81)

    

     K. Binkis išbraukia beveik visus epitetus, palikdamas sakinyje kone vienus daiktavardžius ir veiksmažodžius. Laužo lygią ir sklandžią sakinio tėkmę, griebdamasis emocinių šūktelėjimų, paklausimų, įterptinių žodelių („Ponas daktare, sveikata, matyt, kiek pasivėlino“), su­prastina poetinę sintaksę („Mielieji,—aš ne tam, kad nu­sigąstumėt, / Svarbu, kad didesniai ir gyvumo daugiau kad“). Jis gausiai vartoja šnekamosios kalbos intonacijas, kurios liejasi intymiais kreipiniais ir netikėtomis elipsė­mis, reikalauja laisvojo eiliavimo ir astrofiškos sandaros, perteikia ne tiek atskirus psichinius niuansus, kiek ištisą jų srautą.

    

     Žinote ką, ponas daktare?

     Užrašykite man šiandien oro.

     Tik skanaus ir gryno.

     Toksai apetitas, kad, rodos, sugerčia pusę pušyno. (R1 86)

    

     Naujam, dinamiškam ir gaivališkam lyrizmui tinka vi­si žodžiai, pirmiausia „kandus, aštrus, kampuotas – maiš­tininko žodis“ (E. Mieželaitis) (16), tinka visokios intona­cijos. Šis lyrizmas užlygina prarają tarp poetinės ir šne­kamosios kalbos, tarp knyginės sintaksės ir gatvės saki­nio. K. Binkio „kalbos reforma“, žinoma, neatmetė logi­nių jungčių, gramatikos taisyklių, skyrybos ženklų, kaip padarė kai kurie italų ir rusų avangardistai, o tik grąžino „lyriniam naudojimui“ sodrų liaudišką žodį.

     Naujoviškoje K. Binkio lyrikoje nebėra klasikinės si­metrijos – eilėraštis skyla į kelias šakas, juda šuoliais. „<...> Klasikinė eilėraščio schema tarsi sprogsta, plūs­teli naujoviškos dermės, alogiška sintaksė“ (17). Bet K. Bin­kio lyrizmas nepereina į asociacijų žaismą ir gilią po­tekstę. Geriausi jo kūriniai išlaiko aiškią ir stiprią vidi­nę organizaciją, kuri lemia visaip tildyto ir nenutildyto lyrinio išgyvenimo vientisumą.

     K. Binkis perėmė ironišką pasaulio suvokimą, būdin­gą XX a. lyrikai. Bet jo ironija neturėjo draskančio šiurkš­tumo, triuškinančios paniekos ir triumfuojančio istorinės pergalės šauksmo kaip V. Majakovskio, socialistinės re­voliucijos tribūno, ironija. Jis nukėlė poetinį žodį iš aukštų pozų, pastūmėjo arčiau kasdienybės daiktų, įve­dė urbanistinius prozaizmus, bet neatsisakė poetinės kalbos emocinių pagrindų. Jis suvokė, kad eilėraščiui svar­bu ne tik žodžio prasmė, bet ir jo tonas, moduliacijos, tempas, ištarimo ekspresija. Jis suartino eilėraštį su parodija, rimuotu feljetonu, eiliuotu plakatu, sugriovė už­darą lyrinę struktūrą, atimdamas iš eilėraščio koncentra­cijos galią, kurią avangardistai bandė pakeisti eksperi­mentų įvairove. Jo eilėraščiai išsišakojo į aktualias techniškosios civilizacijos temas (,,Radioekspromtas“, „Pasiutęs taksi“), reikalaudami iš autoriaus daugiau energin­gų gestų negu susikaupimo. Tačiau gaivalingas lyrizmas, atsineštas K. Binkio iš gimtojo kaimo ir perimtas iš lie­tuvių literatūros tradicijų, nepranyko ir šitose avangar­distinėse konstrukcijose.

     Eilėraštyje „Lenda į akis papieviai“ poetas, pasibaladojęs po svetimus didmiesčius, vėl grįžta į lietuviško kaimo prieglobstį, nieko geresnio pasaulyje neradęs. „Už kiekvieną išpjautą dūdą, / Už kiekvieną perpjautą pirštą / Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi, / Atiduotum – ir visa užmirštum“. Jo lyrizmas vėl alsuoja gimtųjų lau­kų kvapais ir spalvomis. Bet ši kaimo lyrika jau sumo­derninta – poetas ne dainuoja, o kalba trūkčiojančio rit­mo impulsais; kalba šnekamuoju tonu, kurį valdo ne li­teratūrinė norma, o intymus laisvumas ir paprastumas; vaizdai aštriabriauniai, o metaforos ne iliustruoja mintį, o yra lygiateisės lyrinio vyksmo dalyvės; visa eilėraščio sandara, labai judri ir veržli, turi išreikšti vienkartinę būties kulminaciją.

     XX a. Europos avangardistinės lyrikos patyrimą K. Bin­kis perkėlė į natūralią lietuvišką dirvą. Tai svarbiausias jo nuopelnas lietuvių poetinio žodžio raidoje.

     Į lietuvių lyriką jis įvedė naują poetinį kriterijų – ekspresyvumo kriterijų, kuriam pakluso visa pokarinė poetų karta nuo K. Borutos iki A. Miškinio.    

     ______________

    

     (1) Janeliūnas P. Kazio Binkio pavasaris. – Keturi vėjai, 1924, Nr 1, p. 49.

     (2) Pad. Kas. Min. str., p. 104.

     (3) Panašiai avangardo sąjūdį aiškinosi ir pirmieji lenkų futuristai (Prokop J. Z przemian w literaturze polskiej lat 1907-1917. – Wroclaw-Warszawa-Krakow, 1970, s. 38).

     (4) „Bet kada buvo pradėtas ruošti pirmas numeris „Keturių vė­jų“, tai K. Binkio entuziazmas jau buvo žymiai atslūgęs. Tą numerį suredagavo J. Petrėnas (P. Tarulis), ir Binkiui daug kas šiame nume­ryje nepatiko“. (Šimėnas A. Atsiminimai. – LKLI BR F KB, Nr 245).

     (5) Šitie K. Binkio žodžiai savo nuotaika ir ekspresija primena išdidų V. Majakovskio šūksnį:

     Эй, вы!

     Небо

     Снимите шляпу!

     Я иду.

     (6) Flake O. Von der jungsten Literatur. – In: Expressionismus: Der Kampf um eine literarische Bewegung, S. 53.

     (7) Cummings E. A. Poet’s Advice. – In: Poets on Poetry. New York-London, 1965, p. 379.

     (8) Альфонсов В. Слова и краски, c. 93-95.

     (9) Pound E. A Retrospect. – In: Poets on Poetry, p. 320-322.

     (10) Cit. pagal Alberes R. L'Aventure intellectuelle du XX siecle. – Paris, 1959, p. 187.

     J. Adamskis šitaip apibūdina G. Apolinero rinkinį „Kaligramą“: „Poezija ir proza praranda savo atskirumą: lyrikos kalba ir paprastoji kalba gyvena kartu, vaizdas tampa daikto analizės įrankiu, o daikto spalva ir formos įgauna autoironijos...“ (Adamski J. Historia literatury francuskiej. Wroclaw-Krakow-Warszawa, 1970, s. 365).

     (11) Klempeier V. Moderne franzosische Lyrik: Studie und kommentierte texte, S. 255-256.-

     (12) Straipsnyje „Aplink pavasarį“ jau vėliau (1938) poetas rašė: „Pastaruoju laiku atsirado žmonių, kurie pavasarį tepajunta tik obe­lims pražydus arba kai prasideda futbolo rungtynės. Tai aiškus nukry­pimas nuo lietuviškos prigimties. Net vieversys nėra pirmas pavasa­rio pranašas. Geras lietuvninkas pajus pavasarį iš žvirblio ar zylės balso. Šie mūsų įnamiai kartais sučirškia ir žiemą, tačiau koks skir­tumas balso tembre ir pačioj jų laikysenoj. Žvirblis, pamatęs, katiną, striksi skersas ir piktai čirškia. Tartum kartodamas iš Turgenevo išmoktą frazę: „Mes dar pakovosime, velnias paimtų!“ Ir tik paskutinį momentą, iš po pat katino kojų, purpteli čia pat ant tvoros. Tai vadinas pavasaris“ (R2 407).

     (13) Vogeler H. Expressionismus.– Hamburg, S. 21.

     (14) „Šiuolaikinės lyrikos kūrinyje nepakanka pasaulio subjektyvaus pajautimo (senojoje lyrikoje to pakako) ar vien savęs kūrinio orga­nizacijai. Šiuolaikinės lyrikos kūrinys turi stebinti ne atjautimu, o energija“... – rašė lenkų avangardizmo teoretikas J. Pšybosius. (Przyboš J. T. Peiper. Kwiat ulicy. – In: Lyrika polska: Interpretacje, s. 345).

     (15) Girdzijauskas J.. Lietuvių eilėdara.– V., 1979, p. 71.

     (16) Mieželaitis E. Keturi keturvėjininko portretai. – Kn.: Binkis K. Raštai. V., 1973, t. 1, p. 29.

     (17) Geda S. Kazys Binkis visu ūgiu... – Pergalė, 1974, Nr 3_r p. 163.

    

     Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V. Vaga, 1982.