tekstai.lt

Gediminas Mikelaitis. Jurgio Baltrušaičio kūrybos vertybių vertikalė (2004)

b_100_163_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_BaltrusaitisJurgis.jpg     Poeto Jurgio Baltrušaičio kūryba tyrinėtojams veriasi kaip didingas kultūros ma­syvas, apimantis kelias literatūras (Skandinavijos šalių, Rusijos, Vokietijos, Aust­rijos, Italijos ir kt.). Jo platesnis ir gilesnis pažinimas priklauso taip pat nuo kultūrinių sąsajų, bendrų filosofinių idėjų atpažinimo ir analizės, paties poeto pasaulėžiūros bei estetikos metmenų išryškinimo.

     Straipsnyje analizuojama, kaip Baltrušaičio poezijoje ir estetiniuose pasisaky­muose (straipsniuose, laiškuose) vertybės grindžia menininko poetinę filosofiją, kokios yra kūrinį ir poeto gyvenimą saistančios prasminės atramos; aptariamos asmenybės pastangos formuojant ir išryškinant vertybes; parodomas vertybių hierarchiškumas, pakopiška vertybių realizacija kūryboje ir jų transcendentiškumo nulemta gyvenimo transfigūracija. Straipsnyje daugiausia remiamasi fenomenolo­giniu metodu, bet aptariamų vertybių nesiekiama susieti su konkrečia filosofine sistema, nes nuodugni vakarietiškų ir rytietiškų idėjų analizė Baltrušaičio kūrybo­je būtų atskiras uždavinys.

     Vertybių funkcionavimas Baltrušaičio poezijoje ir estetikoje atskirai nėra tyrinėtas, bet jos pastebėtos analizuojant jo lyrikos simbolizmą, idėjas, būties sampratą, pasaulėžiūros nuostatas. Literatūros tyrinėtojai (Adomas Jakštas, Ba­lys Sruoga, Vytautas Kubilius, Viktorija Daujotytė, Kęstutis Nastopka, Vincas Natkevičius, Vacys Bagdonavičius ir kt.) Baltrušaičio kūrybą yra apibūdinę kaip filosofinę, intelektualinę, meditacinę, minties, idėjinę, metafizinę (1), o jo pagrin­dinę temą – kaip būties apmąstymą ir pavadinę jį „pirmuoju lietuvių būties poetu“ (2). Konstatuota, kad poeto kūrybos filosofiškumas nulemtas ne tiek do­mėjimosi konkrečia filosofija (pvz., Spreno Kierkegaard’o, Vladimiro Solovjovo ar artimesnio bendravimo su filosofais Levu Šestovu, Gustavu Špetu), ne tiek filosofinių idėjų reiškimo, kiek vidinės patirties sąlygotos būties mįslių, būties prieštaringumo ir dramatizmo refleksijos, nuolatinių mąstymo pastangų kelti pamatinius būties klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, įveikti pojūtinį „tikro­vės išoriškumą“, atrasti būties esmę, jos vienovės dėsnius ir asmens paskirtį (3). Rusų simbolistai, kurių dirvoje iš esmės subrendo Baltrušaičio meninis pasau­lis ir kurių pasaulėžiūra bei poetinė filosofija daugiausia buvo grindžiama So­lovjovo filosofija, pripažino dvasinę būties vienovę ir jos nevienamatiškumą. Žmogus Dievą pažįstąs per daugiariopą būtį, įveikia ją ir sugrįžta pas Dievą (4). Būčiai čia būdingi ir idealaus kosmoso, ir asmens, subjekto, ypatumai. Baltru­šaičio būtis ir sutampanti su gyvenimu, ir platesnė už jį: beribė, begalinė. Išskiriamos dvi baltrušaitiškos būties plotmės. Viena – žmogaus būtis, metafo– rizuojama būties slėpiniu, būties balade, būties arimu ir kt. Kita – būtis kaip šalia žmogaus esanti, kuriai žmogus atsiveria ir taip stengiasi įveikti savo eg­zistencijos uždarumą. Ši plotmė metaforizuojama būties šventove, būties poky­liu, būties vainiku (5). Akivaizdžias poeto pastangas suderinti būties plotmes ir harmonizuoti būtį taikliai yra pastebėję Antanas Masionis, laikęs Baltrušaitį „būties pilnatvės teigėju“ (6), Vincas Natkevičius, pabrėžęs būties vientisumą ir jos dalies, žmogaus, suskilimą bei iškėlęs būties damos ir „kūrybos, kaip žmo­gaus ir visatos prasmės“, vertybinius orientyrus (7).

     Faktiškai visi Baltrušaičio kūrybos tyrinėtojai pripažįsta, kad jo filosofišku­mas – ne abstrakčios tiesos paieškos, o pastangos rasti sakralų būties mįslės šal­tinį. Vienas iš poeto filosofinės lyrikos polių – amžinas „gyvojo Dievo ilgesys“ (8), o žmogaus būties krantai, „transcendencijos troškulio dramatizmas“ atskleidžia ir teologinį paradoksą: išganymo išsipildymą ir kartu jo pabaigą žmogaus bei pa­saulio istorijoje (9). Būties sakralumo, religinio garbinimo matmuo Baltrušaičio kū­rybos vertintojų dažniausiai iškeliamas kaip akivaizdžiausias, visaapimantis lyrikos bruožas. Jo poezija prilyginama „vargonų gausmui“ (Antanas Masionis) (10); „tai psalmių knyga, išminties spindėjimas, religiniai himnai, metafizinės elegijos [...]. Baltrušaičio lyrika – tai galinga religinė mintis, tyra sielos malda, kuri nieko neprašo, o tik garbina Dievą ir jo sukurtą pasaulį“ (Juozas Keliuotis) (“). Jo po­ezijos rinkiniai – „mąstytojo maldynai“ (Julijus Aichenvaldas), „širdies maldakny­gė“ (Viačeslavas Ivanovas). Baltrušaitis – „filosofas ir maldininkas“, „jo strofa – tai giesmės ir psalmės, jos skamba kaip vargonų fuga“ (Sergejus Kara-Murza). Baltrušaičio poetiniame pasaulyje „visa žmogaus būtis yra pavirtusi vienu Viešpaties valios akordu“ (Juozas Brazaitis), „Baltrušaičiui poezija – tai mistiškosios apeigos giesmė, o poetas – vaidila, tarpininkas tarp dievybės ir žmogaus, visatos paslapčių aiškintojas ir žmogaus sielos skaistintojas“ (Vladas Kulbokas) (12).

     Filosofiškumas ir religingumas yra kolonos, aplink kurias sukasi visas Baltru­šaičio kūrybinis pasaulis, o jo centras – žmogus visatoje su maldingu klausimu apie būties slėpinį. Toks pastovus jo poezijos modelis – „variacijos būties te­ma“ (13) (šiuo atžvilgiu Baltrušaičio eilėraščiai beveik nesikeitė nuo pirmo iki pas­kutinio rinkinio) – iš tikro pasižymi teminiu monotoniškumu ir monolitiškumu. „Gausių vidinių būties kontrastų keitimasis, sakytume, daugiau panašus į deko­racijų stumdymą vienoje ir toje pačioje nejudrioje scenoje (tegu ir prasiplėtusioje iki begalybės) negu į istorijos laiko judesį“ (14). Dėl tokio vienatemiškumo XX a. pradžioje Baltrušaičiui yra priekaištavę kai kurie rusų kritikai. Pvz., Valerijus Briusovas jo poezijoje įžvelgė individualizmą ir pompastiškumą: čia „nėra nieko kito, tik jis pats ir „pasaulis“, kitos individualybės Baltrušaičiui tarsi neegzistuoja, jis kalba arba apie save, arba apie žmoniją. Tai suteikia jo eilėms griežtumo ir rimtumo, o kartais paprasčiausiai išvirsta į pompastiką ir retoriką“ (15).

     Toks poeto mąstymas (minties apie mintį), gilinimasis į vieną temą tarsi už­kerta kelią naujiems atradimams ir palieka vietą tik įsimąstymui, naujoms inter­pretacijoms, pataisoms, papildymams. Baltrušaičio kūrybos gelmę, jos tyrinėjimų lygį ir tam tikra prasme kryptį rodo ir jo poezijos žymiausių tyrinėtojų prisipa­žinimai: „dar neatrastas raktas jo asmenybės visapusiškam pažinimui“ (Bronius Vaškelis) (16); „Baltrušaičio poezija tebėra neatspėta, jai neduotas vardas, kuris nu­ramintų, įrėmintų, įstatytų“ (17); „šio kūrėjo poezijos prasmės vis dar keičiasi“ (18); „vartydama užrašus, įrašus, apmatus supratau, kad poeto visumos jau neaprėp­siu“ (V. Daujotytė) (19).

     Apie Baltrušaičio poetinio pasaulio atramas kol kas rašyta nedaug: kaip mi­nėta, Natkevičiaus – apie poeto idėjas (būties damos, visatos prasmės); Daujo­tytės– apie iš aktyvaus atvirumo kylantį pasitikėjimą būtimi (rusiškuose eilėraš­čiuose) ir gyvenimo išmintį (lietuviškoje lyrikoje) kaip sunkų dvasinio pažinimo procesą (kelią, kelionę) (20). Kokiomis vertybėmis grindžiamos, kaip susiformuoja poeto kūrybos dvasinės atramos?

     Iš Baltrušaičio filosofinės estetikos išplaukia viena pagrindinių jo minčių, kad „menas, siekiantis tikros kūrybos, turi turėti vienintelį tikslą: žmogaus ir pasaulio paslaptį“ (21). Kūryba ir gyvenimu poetas stengiasi įminti būties paslaptį, skelbda­mas tikėjimą būtimi ir kartu išpažindamas Dievą kaip tos būties kūrėją, „tėvą visagalį“ (1: 82) (22). „Visa būtis ir jos marga tikrovė – iš nemarios Kūrėjo išmin­ties“ („Susimąstymas“, 3: 91). Pasitikėjimas būtimi auga iš „metafizinės aistros“ (23) kupino tikėjimo Dievu kaip būties ir visokio gyvenimo teikėju, iš platesnio, gi­lesnio jo pažinimo: „pripylė man širdin Kūrėjas ne ištremties gėlos – už tai aš būtį šlovinu karštai“ (3: 37). Tai poetinė Baltrušaičio formulė: filosofinis klausi­mas apie pirmutines pasaulio priežastis pateikiamas kartu ir kaip atsakymas – tai, ką protas suvokia ir pripažįsta, širdis išpažįsta, meldžiasi ir šlovina (širdis – vienas dažniausių poeto įvaizdžių – Šv. Rašte siejama su tikėjimo vieta: „žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ – 1 Sam 16, 7; „širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą“ – Rom 10, 10). Tad religingumas tampa visą Baltrušaičio kūrybą apimančia vertybe, jungiančia Dievo ieškojimą, pažinimą (ge­riausių būdų ir priemonių, kaip pasiekti suvoktus aukščiausius tikslus, žinojimą) (24) ir jo išpažinimą. Tai artima Solovjovui bei rusų simbolistų platoniškam vienio, kaip aukščiausių vertybių (tiesos, gėrio, grožio) jungties, supratimui: „tiesa yra protu mąstomas gėris; grožis yra tas pats gėris ir tiesa, tik įkūnyta gyva konkre­čia forma“ (25). Iš Dievo kaip Kūrėjo ir Tėvo globėjiškumo kyla Viešpaties ir jo būties šventumo garbinimas: „gerbk galingai, ryto būgne [...], garbink, vakaro trimite [...], gausk maldingai, amžių varpe [...], gerbkit, kanklės [...] visą būtį...“ („Giesmė“, 1: 141). Dermės su Dievu ieškoma jam savanoriškai paklūstant, su­vokiant Kūrėją kaip būties grindėją, pripažįstant ontologinę ir kosmologinę bū­ties savimonę. Todėl dažni nuolankumo ir garbinimo liepiniai Baltrušaičio lyriko­je suponuoja žmogaus, kaip tvarinio, savo vertės suvokimą ir emocinį aktyvumą, antropologinį kūriniškumą, pvz., eil. „Giesmė“ (1: 151): „nusilenk rugienai; bu­čiuok žemę; gerbk jos griausmą, žaibą, vėjus ir dėkok jai; laimink vakaro pa­švaistę“; „Žemai lenkiuos, bučiuoju žemę ir Dievą garbinu karštai“ (2: 41); „Prieš Dievo veidą nulinkau lėnai“ (2: 47).

     Labiausiai garbinimu pasireiškiantis religingumas Baltrušaičio kūryboje – ne tiek psichologinis, kiek meninis ir ontologinis vyksmas, žmogaus būties tapsmas. Ieškant Baltrušaičio kūrybos vertybinių pagrindų prisimintinas paties poeto paliu­dijimas autobiografijoje: „savo gyvenime aš težinau vieną vienintelį nepaprastą įvykį: tą mano žmogiškąjį gyvenimą nuo lopšio iki karsto, šitą paslaptingą minčių ir aistrų, žinojimo, tikėjimo ir vilties audinį, kur buvo, yra ir bus per daug skausmo, kur buvo, yra ir bus per daug džiaugsmų...“ (2: 318). Tai chronologiš­kas gyvenimas nuo gimimo iki mirties, kur šalia žemiškosios realybės nemažiau svarbi yra kita – anapusinė būties tikrovė, žemišką tikrovę saistanti tikėjimo ir vilties slaptingomis sąsajomis. Tikras gyvenimas – visavertis, apimantis visas tik­rovės apraiškas, proto ir jausmų, žinojimo ir tikėjimo paslaptingas audinys, ku­riame kaip tik slypi raktas būties mįslei įminti.

     Poeto lyrikoje, straipsniuose, pasisakymuose gyvenimas vaizduojamas kaip pi­ligrimo kelionė, kalnų takas, laiptai, kaip kopimas, kilimas pakopomis nuo žemės iki žvaigždžių. Prisiminkime, kad XX a. pradžioje rusų poetas ir kritikas Viačes­lavas Ivanovas Baltrušaičio ne tiek chronologinę, kiek dvasinę raidą yra apibūdi­nęs septyniais užsimiršimais: 1) stovėjimas pasaulyje be klausimų ir atsakymų, labiau stebint daiktus ir juos estetiškai vertinant; 2) pabudusi asmenybė susiduria su slegiančia pasaulio realybe ir pasitraukia į vienatvę; 3) pabunda religinės plot­mės būties klausimai – vienatvė pavirsta nuolankumu, laisvu sutikimu su trans­cendentine valia; 4) poetas graužiasi dėl žmogaus ribotumo; 5) atsiveria imanen­tinio pažinimo paslaptis, kryžiaus kančioje pajuntamas ryšys tarp žmogaus ir vi­satos; 6) tragiškai išgyvenamas asmenybės ir pasaulio vientisumas – dangaus ir žemės, lašo ir jūros tapatumas; 7) šeštojo pojūčio plėtojimas; susiliejimas su visata sudaro lyrinio patoso ir vidinės laisvės šaltinį; pastaroji santykiavimo su visata poetinė forma pati patvariausia, aprėpianti ir ankstesnes; „tai poetiškos išminties ir vidujo ilgamečio patyrimo melodinga apyskaita“ (Sruoga) (26). Vaškelis šiuos užsimiršimus vadina praregėjimais, tam tikrais dvasinio susikaupimo mo­mentais (27).

     Jie rodo, kad Baltrušaitis yra ne tik minties, tačiau ir pastangų, valingo savęs formavimo poetas, savo menininko asmenybės ugdytojas, laisvės vertės gilintojas. Vienas labiausiai poeto branginamų dalykų buvo prasminga laisvė. Baigęs univer­sitetą jis neieškojo jokios tarnybos; laikinai ėmėsi vertėjo darbo, užsitęsusio dau­giau negu dešimtmetį. Baltrušaitis nuolat jautė kelionių ir svetimų šalių ilgesį. Tačiau visa, kas tapdavo rutina, kur begyventų, jį vargino, slėgė. Nors miestuose pragyveno didžiąją gyvenimo dalį, bet jų nemėgo, miesto aplinka jį dvasiškai žlugdė, tačiau, pagyvenęs prie jūros, kalnuose, miškų aplinkoje, ilgėdavosi teatro, draugų, literatūrinių ir kultūrinių pokalbių.

     Svarbiausias Baltrušaičio laisvės įsisąmoninimo šaltinis – menininko vidinė patirtis, pasižyminti vidiniu degimu, dvasine įtampa ir intensyvumu („Ir širdis kaip žaizdras, ir dvasia liepsnoja!“ („Akordai“, 2: 223). Rašydamas apie Ibseną, poetas tvirtina, kad jis apsimestinio, „sudūlėjusio gyvenimo turinio naikintojas“ (28), teigęs ne naują dorovinę sistemą, o dorovinę kaitrą ir taip didinęs dvasinę erdvę ir vidinę laisvę. Toks menininkas (Karlas Almųuistas, Augustas Strindbergas) ko­vojąs prieš paveldėtais prietarais, sukalkėjusiais įpročiais ir nejautriu egoizmu grindžiamas pažiūras, griaunančias tyrumą ir gerumą. Baltrušaitis teigia, jog me­ninio vaizdavimo sėkmė priklauso nuo menininko išgyvenimo tikrumo, autentiš­kumo, kuris garantuoja dvasinės patirties vientisumą ir neleidžia vienu metu kal­bėti dviem skirtingomis, nesuderinamomis kalbomis. („Pakeleivio“ herojui, Ro­moje sukrėstam žvaigždėto dangaus didybės, kai žemė susilieja su dangumi ir apniukęs protas buvo pasirengęs nušvisti ir susitaikyti, išnyra nepažįstamas „ne­gailestingasis kankintojas“ – dvilypumo demonas, su kuriuo herojus nesėkmingai kovoja.) (29) Tokio autentiško vientiso vidinio patyrimo formavimas teikia bendrą kūrybos vertę, sustiprina estetinius išgyvenimus ir lyrikos meninį įtikinamumą, jei jis įstengia keisti patį menininko dvasinį gyvenimą. Menininko aktyvios dvasinės patirties autentiškumas – viena svarbiausių Baltrušaičio poetinės filosofijos ver­tybių. Baltrušaičio poezijoje išreikšta ir straipsniuose aiškinta estetinė patirtis bendriausia prasme dvipakopė: 1) kasdienio gyvenimo, ikirefleksinė, nekritiško juslinio suvokimo empirinė patirtis – visų pirma negatyvioji (skausmas, negandos, nesėkmės); dar svarbiau – sąlytis su kitoniška gamta (ko poetas taip ieškojo Skandinavijoje, Italijoje, kalnuose ir prie jūros bei kitur), kai didybės, erdvės išgyvenimas atverdavo dvasinį regėjimą ir „visas sudvasėjęs materialumas atrodo kiaurai perregimas, visiškai nustoja slėgęs sielą ir iškyla tarsi idealas“ (30); 2) patir­tos patirties refleksija, „patirties patirtis“ (31); patirtus dalykus reflektuodamas žmogus supranta, įvertina ir išmano gilesnį būties klodą, atliepiantį XIX a. pabaigos – XX a. pradžios filosofijos ir estetikos tendenciją, kai „būties prasmės klausimas virto patirties prasmės klausimu“ (32). Iš patirties išaugančio „dvasinio pasirengimo“ (33), kaip milžiniško telkinio gyvenimo rūdos, apmąstymas, veikli patirties sa­vimonė didina poeto galimybes kurti paveikesnius meninius vaizdus, leidžia la­biau įsiskverbti į žmogaus sielą ir „atidengti bei atkurti pasiklydusiame žmoguje pirminį tikrą žmogų“ (34). Taip subrandinamas egzistencinis patyrimas, „vesdinantis į religinį patyrimą, kryžiaus pobūdžio savęs viršijimą“ (35), padedantis išsinerti iš paviršinio personalizmo, iliuzinio bei empirinio „aš“ ir vienybę su Dievu patirti per savęs pažinimą. Tačiau išskirtas Baltrušaičio patirties pakopiškumas nesuskaido bendro estetinio patyrimo „kaip atsivėrimo naujai patirčiai“ (36). Poeto patyrimo dialektiką lemia ne vien žinojimas, bet intensyviai išgyvenamo autentiško patyri­mo sukeltas atvirumas tolesnei patirčiai (37). Baltrušaičio autentiška vidinė patirtis pasižymi netikėtais pakilimais, bangomis, subrandinančiomis tam tikrą dvasinį lygmenį, kuris, „nutvieksdamas vidinį poeto gyvenimą, sukaupia begalinę energi­ją, po truputį keisdamas žmogų pagal savo sanklodą ir prasmę“ (38). Tokios patir­ties autentiškumas tampa ir naujų meninių formų, ir nuolatinio asmens atsinau­jinimo kūrybiniu žaizdru, sulydančiu prigimties energiją bei nuolatinio religinio transcendavimo kreivę.

     Kita iš vidinės patirties išplaukianti ne tiek charakterio, kiek dvasios verty­bė – tvirtumas. Visų pirma tai atspirtis kasdienio šurmulingo gyvenimo vilio­nėms ir vergavimui įnoriams, tuščiam svajojimui, aistrų protrūkiams ir garbės troškimui, „mirksnio burtams“ (1: 106), iš suskilusios prigimties išriedančiam nusivylimui bei nihilizmui. Tokios Kierkegaard’o metafizinės nevilties (taip pat vienatvės) atgarsių (patirtų ir tiesiogiai verčiant Vakarų rašytojus, ir bendrau­jant su Šestovu, Špetu) esama ankstyvuosiuose Baltrušaičio eilėraščiuose („Bai­sos pilis“, 2: 252). Raginama „stiprinti kojų drąsą, greitį“ (1: 104), auginti savyje savitvardą, savo jėgų vidinę vienybę (39), nesigailėti to, kas atsitiktina, klai­dinga, nuo ko niekas neapsaugotas. „Grūdinti ir įtempti dvasią, kadangi viskas, ir Dionisijų apeigos, ir mažiausia dainelė, turi išsikalti iš žmogaus, išsiskleisti vidine įtampa kaip žiedas iš pumpuro, išsiskirti kaip sidabrinė rasa iš drėgno oro, antraip – viskas išsisklaidys į tuštumą“ (40). Dvasios tvirtybė apima dalį meno gyventi kaip asketinę savitvardą, t. y. „gebėjimo reikiamą valandą pakaustyti savo valią, kaip kad kaustomi darbiniai miesto arkliai. Jei to nepadarai, pradedi slysti, prarandi atramą ir veltui plėšaisi“ (41). Ji apima ir „žmogaus valios atgimi­mą [...] išsamesniems ir tvaresniems polėkiams“ (42). Štai Henriko Ibseno vienu vidinio žygdarbio bruožu Baltrušaitis laiko „stulpininkišką jo valios tvirtumą“, prie „žmogiškos būties kranto „padėjusį suvaldyti „tamsią chaotiškos ir laukinės valios vidinių poslinkių ir slaptingiausių ketinimų kalbą“ (43). Arba Augusto Strind­bergo „liūto valios drąsa ir nepalaužiamumu“ įgyta patirtis – jo kūrybos psicho­loginio įžvalgumo ir paveikumo garantas.

     Dvasios tvirtumas susijęs su menininko sugebėjimu „įsigilinti, apvalyti ir nu­galėti savyje žmogų“, visų pirma atsižadėti, apriboti savo žemiškąją prigimtį ir pajungti ją dvasiniams polėkiams kartu išaukštinant žmogų. Taip giliau jis suvoks pasaulio prasmę, įgis „magišką pasikeitimo jėgą, kuri lemia išlaisvinantį meno stebuklą“ (44). Vidinį menininko atsižadėjimo procesą Baltrušaitis apibūdino žodžiu „prisivyti“. Tai reiškia, kad už stipresnius išgyvenimus reikia „sumokėti bei atsi­lyginti tylėjimu, neišvengiamu sustingimu, atgaila, fiziniu ar dvasiniu darbu“. Tai reiškia be eilės atlikti praleistą, bet būtiną darbą, be kurio „klibėtų ateitis“ (45), ir taip užpildyti gyvenimo pilnatvę. Taigi nuo „prisivyti“ tarsi prasideda pasiaukoji­mo procesas – pirmiausia kaip „vidinis nusigręžimas nuo šio pasaulio saldybių“ (46): „ertovę ten, kur rožių daug yra, aplink aptveriau aklina tvora, – kad pilkos dulkės nuo žmogaus kelių neprasiskverbtų šventnamin gėlių!“ („Mano sodas“, 2: 54). Baltrušaitis rašė Vsevolodui Mejerholdui, kad „meno tikslas – lengviausio pasipriešinimo keliu užvaldyti žmogaus sielą“, išreiškiant tikro ir tariamo pasau­lio kontrastą, jų susipynimo jaudinantį grožį (47). Karas ir revoliucija išklibinę žmo­nijos gyvenimo pagrindus, o meną pavertę ne triumfuojančiu, bet karingu. Bal­trušaičio įsitikinimu, tikras menas „ieško naujo krikšto, priėjimo prie meno Jor­dano upės, nes tik menas, tik tikroji kūryba yra vienintelis įmanomas pasikeitimo stebuklas [...], tik menas tarnauja nuolatiniam gyvenimo perkeitimui“ (48). Tik au­kojimo menas atlieka pasikeitimo funkciją ir įstengia ne vien pažinti, bet ir įminti būties paslaptį. Tačiau kaip menas pakeičia? Pirmiausia kuriančiajam mo­kantis dvasinio pasirengimo, t. y. stiprinant dvasinį budrumą (kad gyvenimą do­vanojančioji Dvasia pernelyg dažnai nerastų savo apaštalų tingių, miegančių ar užsimiršusių); gilinant, spartinant, intensyvinant vidinį patyrimą ir taip didinant kūrinio žmogišką reikšmingumą. Baltrušaičio teigimu, aukojimo menas kuriamas tada, „kai kuriančiojo siela – kūrybos akte ir savo kūrybinės veiklos dėka įtrau­kiama į pasiaukojimą pasaulio paslapčiai, neišreiškiamai visuotinei valiai, į pasiaukojamą savimaršą ir į pasiaukojamą savęs išsižadėjimą, visiškai ir aklai ati­duodant savo vienišą atskirumą Nepažįstamam pasaulio architektui“. Toks buvęs Dante’s, Wiliamo Shakespeare’o, Fiodoro Dostojevskio, Fiodoro Tiutčevo, Alek­sandro Skriabino menas (49). Thd menas turįs tapti „džiaugsmingu aukojimo šlovi­nimu“. Galiausiai žmogaus sunkias, niūrias dienas pateisina tik ryžtas pasiaukoti, kai vargas ir kančia pasitinkami savanoriškai ir džiugiai. Ir tik tada galutinai įvyksta pasikeitimo stebuklas: poeto įkvėpimas iškelia gyvenimą virš gyvenimo. Įkvėpimo akimirksnis tampa panašus „į besikalantį grūdo daigą, kuris per storą suartos dirvos sluoksnį aštriu stiebeliu stiebiasi į dienos šviesą, į kito pasaulio saulę“ (50). „Moko pralėkę mirksniai saulėti – laimi, kas jėgia išsižadėti!“ („Mažybės galia“, 2: 169). Taigi žmogaus siela išsilaisvina laisvai ir nuolankiai paklusda­ma būties Kūrėjui.

     Pasiaukojimas kaip mažesnė vertybė Baltrušaičio kūryboje apima ir plačiai varijuojamą vargą, skausmą bei kančią kaip būdus kilti į aukštesnę būtį: „bet tęsk, širdie, šį tamsų kelią – kentėk be skundų dulkės dalią“ (3: 100); „smaugia dieną skurdas juodas, bet ir naktį tau į ausį zirzia jis kaip piktas uodas – tu jo niekad nepagausi...“ („Vargdienio pasaka“, 1: 99); „tad laimink skausmą, tingu­sis verge, ir gausi visa, ką mirksnis sergi“ („Aukuro rūkas“, 1: 122). Vargas yra neatskiriama šio pasaulio dalis („vargo psalmės, kad ir duslios, – garsas amžių sutartinės“, 1: 189), jis slopina žmogaus nerimą, suteikia ištvermės ir auklėja („juos daug kas dar pančios, jie daug dar dejuos, bet ašaros, kančios tik auklėja juos...“); jis yra Viešpaties kančios kelio skirtis ir veda į kryžių kaip kančios transformaciją bei duoda dvasinį tobulėjimo garantą: „jei aukščiau tu nori lipti, imk nelūžtamą ramentą ir, pakeitęs diego kryptį, kopk sode į kryžių šventą [...] kryžius žemės sodą valdo – atsiremk į petį stangų, ilgink savo žalią valdą – ir pakilsi tu į dangų“ („Apynys, 1: 94-95).

     Dievo pašaukimo ir paskirties žemėje atsakomybę atskleidžia žmogaus darbo ir kūrybos vertybės: „man užduota taką grįsti per šios žemės karalystę“ (1: 219). Jam duotas tik kelias, tik gairės, pagal kurias reikia realizuoti savo gyvenimą, nes būtis yra viena ir vienoda, o jos dalis, žmogus, – dvilypis: „dar pasaulis nesutvertas, ir šventovė nebaigta, tik laukų akmuo pažertas, tik pečiams galia duota“ („Avė, crux!“, 2: 65). Sukurtas kaip tampantis žmogus vykdo Dievo planą sunkiu darbu ir savo kūryba. Darbas ir kūryba ne tik nurodo kūriniškumo šaltinį („tu per vargą sužinosi, kas audėjas, kas šaudyklė“,1: 68), bet ir įprasmina vargą bei kančią: „bet į aukštybes žmogui kelią tiesia tik geležinis kūjis ir kova!“ (3: 59).

     Darbu ir kūryba žmogus pasaulį tobulina pirmiausia įveikdamas kliūtis, savo gyvenimo sunkį. Žmogaus būtis yra nuolat vykstanti, dedant pakopą po pakopos ir taip dvasiškai kylant į aukščiausią būtį. Dažnai Baltrušaičio naudojami laiptų, kilimo simboliai reiškia dvasinį tobulėjimą ir pamatinio būties žinojimo troškimą, norimą patirti jungtį tarp žemės ir dangaus. Žmogus yra dieviškosios kūrybos dalis ir turi paklusti jos dėsniams: „bet pajusk, kad staklės audžia amžių metme­nis, ne tavo...“. Įsisąmoninus Kūrėjo duotą paskirtį, privaloma pareiga pajunta­ma kaip gyvenimą spartinanti jėga, suvokiama darbo ir kūrybos veiksmų reikšmė: „bet priimk ir tokį kelią – kad ir vargšė, tu ne vergė – kito audeklo dalelė, tu jo margą mįslę sergi... („Audėja, 1: 67).

     Be darbo ir kūrybos vertės suvokimo, imperatyviais, kartais moralistiniais lie­piniais, kreipiniais žmogus raginamas įveikti „klystkelius duobėtus, dvasinį su­glebimą, nepalūžti nuo kančios naštos: „per žemės dumblą linksmas brisk ir būk galingas – ryžkis, drįsk!“ („Vilties giesmė“, 1: 133); „gavęs dalią bristi, eiti, stip­rink kojų drąsą, greitį, kad nueitumbei dar gyvas ten, kur eisi, nevėlyvas...“ („Marčia eroica“, 1: 104).

     Vilties vertybė suteikia jėgų ir energijos ištrūkti iš „mirksnio burtų“: „renkis, užskridėli, renkis, aušrą nutolusią vykis!“ („Gandrą lydint“, 1: 170). Vylimasis Dievo „rūpintojėliškumu“ net juodžiausiomis aplinkybėmis nuteikia galimybei „pri­glausti galvą“: „priglaus pats Dievas, – visados klajoklio lazdai kampą duos, jog bus suolelis, bus vieta, jei kam sunki būties našta“ („Klajoklio giesmė“, 3: 2“). Įsisiūbavus vilties vertybei, emocingai raginama laikytis jos ir vadovautis ja: „šir­die, pakelk sparnus!“ (2: 15); „degu ugny – tirpstu, liepsnoju ir vėl atgimstu jaunu žiedu“ (2: 254).

     Pagaliau pasiekiama pakopa, kai protas apniunka prieš būties beribę paslaptį, kai konstatuojamas proto aklumas, kai „turi protas, nieko nelaimėjęs, priimt sykiu gyvenimą ir mirtį“ (3: 45). Būties švytuokliškumo, jos audimo suvokimas ir proto bejėgiškumo prieš neaprėpiamą Dievo amžinybę pripažinimas sukelia šir­dies išgyvenimą – „būties mynimą širdimi“. Supratęs gamtą kaip Kūrėjo tvariniją ir savo kūriniškumą, žmogus ima garbinti bei melstis: „čiaušku lyg vaikas laimin­gas, Dievą išvydęs kartu...“ (2: 229). Per būties pilnatvės praregėjimus veriasi aukščiausia religingumo vertikalės pakopa – šventumas (51). Išgyvenant kryžiaus, kaip didžiausios kančios ir prisikėlimo, slėpinį, įvyksta meno teurgiškumo bei soboriškumo (52) nulemtas dvasinis žmogaus pasikeitimas, kurio metu nušvinta dieviškojo gyvenimo regėjimas, išlaisvinantis iš iliuzinio empirinio pasaulio ir leidžiantis bent akimirkai įsilieti į visatos būtį, atveriantis tikrą būties tiesą kaip autentišką gyve­nimą. Sruoga yra rašęs, kad „savęs atsisakymas, pasišventimas, pasiaukojimas – ne tiktai svarbi Baltrušaičio tematikos dalis, tai yra drauge ir jo kūrybos meto­das“ (53). Nuolatinį pasikeitimą simbolizuoja poetinė jo būties formulė (eilėraštyje, strofoje, kartais net atskiroje eilutėje): „todėl, priverkus žemės ašaruvę, atpildo saulės drąsiai lauk, lietuve“ (1: 147); kęsk, kantruoli, ką kenti [...], – vėl mirgės žiedai kiti...“ (1: 2“). Į pasaulio mįslės klausimą, užduotį pagal aforistinę struk­tūrą pateikiamas būties atsakas.

     Baltrušaičio kūryboje vidinės patirties autentiškumo (tapatumo), dvasios tvir­tumo, darbštumo ir kūrybiškumo, pasiaukojimo vilties vertybės susiejamos į re­ligingumo vertikalę, vainikuojamą iš Kūrėjo sklindančiu būties šventumu. Verty­bės čia ne tiek doriniai (dorybės), kiek iš menininko vidinio, estetinio patyrimo išplaukiantys universalūs ontologiniai būties principai. Būtent jie užtikrina poeto kūrybos vientisumą ir atsparumą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernis­tinio meno nihilistinėms ir destrukcinėms tendencijoms. Kartu Baltrušaičio kūry­bos vertybės yra ne primestinės idėjinės abstrakcijos, o menininko autentišku estetiniu patyrimu grindžiamos poetinės filosofijos atramos. Dramatiški vertybių poetiniai išgyvenimai nesukelia neišsprendžiamų konfliktų tarp filosofinės tiesos ir gyvenimiškos patirties. Aptartos vertybės motyvuoja ryšio su Dievu išgyvenimą, paaiškina religingumą Baltrušaičio kūryboje ir padeda suprasti poeto estetinio patyrimo virtimą gyvenimiška tiesa.

     Vienas iš Baltrušaičio lyrikos ir estetinių samprotavimų būsimų tyrinėjimų raktų galėtų būti jo kūrybos kultūrinio daugiasluoksniškumo (santykis su Ibsenu, Nikolajumi Rerichu, Strindbergu ir kitais anuometinę kultūrinę krizę bei meno fragmentaciją siekusiais įveikti menininkais), filosofinės, religinės, estetinės tiesos problemos, mistinio patyrimo nuodugnesnė analizė.

    

     (1) V. Bagdonavičius, Iškiliausios rytietiškojo dvasingumo viršūnės Lietuvoje, V Bagdonavičius, Sugrįžti prie Vydūno,Vilnius: Kultūra, 2001, p. 278-280; J. Brazaitis, Baltru­šaičio lietuviškasis palikimas, Apimti žmogų iki dugno. Estetika, literatūros kritika, vertini­mai,Vilnius: Aidai, 2001, p. 283-284; V Daujotytė, Jurgis Baltrušaitis,Vilnius: Mintis, 1974, p. 139-141, 154-157, 282-285; V. Daujotytė, Su Jurgiu Baltrušaičiu,Vilnius: Regnum, 1994; V. Daujotytė, Jurgis Baltrušaitis – metafizinis poetas, Jurgis Baltrušaitis: poetas, vertėjas, diplomatas,Vilnius: LLTI, 1999, p. 8-21; A. Jakštas, Meno kūrybos problemos, A. Jakštas, Raštai,Vilnius: Mintis, 1997, p. 3, 230; V Kubilius, Jurgio Baltrušaičio kelias, Jurgis Baltrušaitis, Poezija,Vilnius: Vaga, 1967, p. 6, 33, 41; K. Nastopka, Lietuvių eilė­raščio poetika,Vilnius: Vaga, 1985, 134; V Natkevičius, Idėjos Jurgio Baltrušaičio poezi­joje, Plyksniai ateitin,Vilnius: Aidai, 2002, p. 188-189; B. Sruoga, Nesialomos gyvybės poetas, B. Sruoga, Verpetai ir užuovėjos,Vilnius: Vaga, 1990, p. 305-306;

     (2) V. Daujotytė, Lyrikos būtis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 32.

     (3) V. Daujotytė, Su Jurgiu Baltrušaičiu, p. 10-15; V. Daujotytė, Jurgio Baltrušaičio papildymai, Apimti žmogų iki dugno..., p. 8-9.

     (4) В.Бычков.2000 лет христианской культуры, sub specie aesthetica,Москва:Университетская книга, 1999, c. 2, 284.

     (5) V. Daujotytė, Lyrikos būtis,p. 34.

     (6) A. Masionis, Poezija, kritika,Vilnius: Vaga, 1980, p. 343.

     (7) J. Natkevičius, IdėjosJurgioBaltrušaičiopoezijoje.., p. 199-200.

     (8)  V. Daujotytė, SuJurgiuBaltrušaičiu,p. 27.

     (9) D. Ciočytė, Biblijalietuvių literatūroje,Vilnius: LLTI, 1999, p. 103, “0.

     (10) A. Masionis, op. cit., p. 336.

     (11) J. Keliuotis, Jurgis Baltrušaitis – minties ir pastangos poetas, J. Keliuotis, Meno tragizmas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 270, 272.

     (12) Julijus Aichenvaldas, Jurgis Baltrušaitis; Viačeslavas Ivanovas, Jurgis Baltrušaitis – poetas lyrikas; Sergejus Kara-Murza, Jurgis Baltrušaitis; J. Brazaitis, Baltrušaičio lietuviš­kasis palikimas; V. Kulbokas, Jurgis Baltrušaitis, Apimti žmogų iki dugno..., p. 189, 205, 214-215, 282-283, 286.

     (13) V. Daujotytė, Jurgis Baltrušaitis – metafizinis poetas, p. 20.

     (14) A. Masionis, op. cit., p. 340.

     (15) B. Брюсов, Coбpaнuecoчuнeний,Mocква: Художественная литература, 1975, c. 6, 343.

     (16) B. Vaškelis, Jurgis Baltrušaitis – žmogus ir poetas, Jurgis Baltrušaitis: poetas, vertėjas, diplomatas, p. 70.

     (17) V. Daujotytė, Tekstas ir kūrinys, Vilnius: Kultūra, 1999, p. 80.

     (18) V. Daujotytė, Jurgis Baltrušaitis – metafizinis poetas, p. 8.

     (19) V. Daujotytė, Su Jurgiu Baltrušaičiu, p. 6.

     (20) Ibid., p. 37-66, 87.

     (21) Apimti žmogų iki dugno..., p. 72.

     (22) Baltrušaičio poezija toliau cituojama nurodant tik rinkinio numerį ir puslapį: 1 – Poezija, Vilnius: Vaga, 1967; 2 – Žemės laiptai Kalnų takas, Vilnius: Vaga, 1973; 3 – Lelija ir pjautuvas, Vilnius: Vaga, 1996.

     (23) V. Daujotytė, Jurgis Baltrušaitis – metafizinis poetas, p. 20.

     (24) Plg. B. Соловьев, Onpaвданиедобра,Mocква: Pecпубликa, 1996, c. 127.

     (25) Ibid., p. 10; taip pat žr. V. Natkevičius, Didžiųjų vertybių problema, Plyksniai ateitin, p. 46-58.

     (26) B. Sruoga, Baltrušaičio vainikas, Apimti žmogų iki dugno..., p. 238.

     (27) B. Vaškelis, Jurgis Baltrušaitis – žmogus ir poetas, ibid., p. 70. Minėtus Ivanovo išskirtus Baltrušaičio užsimiršimus dar yra komentavę Sruoga, Keliuotis, Daujotytė ir kt. Paties Baltrušaičio pripažintas dvasinio brendimo pakopiškumas neabejotinai jį sieja su mistinio patyrimo gilėjimo, religinio tobulėjimo raida, meninėmis priemonėmis išreikšta ir garsių dvasinio gyvenimo atnaujintojų: plg., pvz., Teresės Avilietės septynias sielos pilies buveines, kurių „vartai – malda ir apmąstymas“ (Thėrėse d’Avila, Le Chateau de l’ame, Paris: Seuil, 1997, 9); Solovjovo „vidinio žygdarbio laipsniai“ kelyje į „naują, malonės gyvenimą“ (B. CojiOBteB, ,IlyxoBHtie ochobm jkh3hh, Vf36paHHue npou3eedemiH, Poctob Ha floHy: ®emiKc, 1998, c. 136-137); Thomo Mertono septynaukštis kalnas (Thomas Merton, Der Berg der sieben Stufen, Einsiedeln: Johannes, 1957; taip pat žr. T. Sodeika, Thomas’o Merton’o „kopimas tiesos link“, Aukštyn širdis, Kaunas: VDU teologijos-filoso­fijos fakultetas, 1994, p. 2-5).

     (28) Apimti žmogų iki dugno..., p. 30.

     (29) Ibid, p. 187.

     (30) Ibid., p. “0.

     (31) V. Daujotytė, Patirties patirtis, Metai, 2001, Nr. “, p. 88.

     (32) R. Wiehl, Metaphysik und Erfahrung, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1996, s. 23. Galima manyti, kad iš to meto filosofijos visų pirma per Solovjovą ir Maxą Schelerj Baltrušaitis netiesiogiai yra perėmęs šiems mąstytojams svarbų Augustino vidinio patyrimo introspekcinį metodą (žr. H. Dahm, Vladimir Solov’ev und Max Scheler. Ein Beitrag zur Geschichte der Phanomenologie im Versuch einer vergleichenden Interpretation, Mūnchen: Friedrich Pustet, 1971, s. 60);

     (33) Apimti žmogų iki dugno..., p. 79.

     (34) Ibid., 30.

     (35) J. Ratzinger, Tikėjimas ir patyrimas, Naujasis Židinys-Aidai, 1994, Nr. 1, p. 17.

     (36) T. Sodeika, Apie refleksiją ir patyrimą filosofijoje, Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7(16), p. 63.

     (37) Tai atspindi Hanso-Georgo Gadamerio mintis: „patyręs žmogus pasirodo kaip radi­kaliai nedogmatiškas, kaip tas, kuris ypač sugeba patirti naujus dalykus ir iš tų naujų patyrimų mokytis, sugeba kaip tik dėl to, kad yra daug patyręs ir iš patyrimo daug ko išmokęs“ (ibid., p. 63).

     (38) Apimti žmogų iki dugno..., p. 49.

     (39) Ibid., p. 133.

     (40) Ibid., p. 136.

     (41) Ibid., p. 143.

     (42) Ibid., p. 94.

     (43) Ibid., p. 30-31.

     (44) Ibid., p. 129.

     (45) Ibid., p. 128.

     (46) Ibid., p. 81.

     (47) Ibid., p. 157.

     (48) Ibid., p. 77.

     (49) Ibid., p. 80.

     (50) Ibid., p. 79.

     (51) Pastebėta, kad šventumą palaiko žyniai, vaidilos, dainiai, poetai, ir kaip tik šventumo erdvėje vykstantis stebuklingas pasikeitimas pripildo būties džiaugsmo bei vaduoja iš vie­nišumo (žr. V. Daujotytė, Esė apie poeziją, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 225).

     (52) Žr. V. Daujotytė, Jurgis Baltrušaitis, p. 138-141.

     (53) B. Sruoga, Nesialomos gyvybės poetas, p. 305.

    

     Lituanictica, 2004, t. 58

 

     b_500_697_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_baltrusaitis_asaru_vainikas_3.jpg