tekstai.lt

Bronius Vaškelis. Jurgio Baltrušaičio kolizijos kelyje į lietuvių literatūrą (1973)

b_100_125_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_baltrus.jpg     Jurgio Baltrušaičio gyvenime buvo daug prieštaravimų, bet, tur­būt, daugiausia jų iškildavo jo santykiuose su Lietuva. Ilgą laiką nie­ko bendro neturėjęs su lietuvių tauta, Baltušaitis tampa ir išbūna 19 metų jos įgaliotas ministras Sovietų Sąjungoje. Nuo studijų laikų įsijungęs į rusų kultūrinį gyvenimą ir tapęs žinomu rusų rašytoju, savo gyvenimo saulėlydyje ima kurti lietuviškai.

      Tokie neįprasti, atrodo, sunkiai suderinami, dalykai kaip tik ke­lia susidomėjimą ir spėliojimus. Turbūt, Baltrušaitis niekad nebuvo nutolęs nuo Lietuvos? Turėjo būti koks nors tokių įvykių brendi­mas, raida?

     Pats Baltrušaitis apie tai kalbėjo labai mažai ir gana miglotai. Jo bendraamžiai Baltrušaičio gyvenimo prieštaravimus bandė vie­naip ar antraip aiškinti. Žodžiu ir raštu pareikštos vienu ar kitu metu jų nuomonės apie Baltrušaitį, atrodo, yra susidariusios daž­niau iš nuogirdų bei gandų negu iš tiesioginės patirties. Baltrušaitį gaubė kažkokia neaiškumo skraistė. Daug kas apie jį girdėjo, bet mažai kas jį arčiau pažino ir dar mažiau jį suprato. Atsiminimuose diplomatas Petras Klimas pastebi, kad Baltrušaitis „buvo tarsi vaikš­čiojanti paslaptis“. (1) Tačiau kai kuriems, artimiau jį pažinusiems, Baltrušaitis atrodė kartais keistokas, užsidaręs, bet be ypatingos paslaptingumo aureolės. Baltrušaičio veiklos laikotarpiu stokota perspektyvos aprėpti visą jo sudėtingą asmenybę: diplomatą, sim­bolistą poetą, svetur gyvenantį lietuvį. Buvo beveik neįmanoma įsibrauti į jo slaptuosius sielos kampelius ir suprasti jo dvasines kolizijas ir prieštaravimus.

     Kuo toliau tolstame laike nuo Baltrušaičio, tuo labiau artėjame prie jo supratimo. Per atrandamus gausius Baltrušaičio laiškus, jį pažinusiųjų prisiminimus, subtilesnes biografines nuotrupas ima ryš­kėti Baltrušaičio vidinis paveikslas. Ar jis kada nors visai išryškės, dar per anksti spėlioti.

    

     I

    

     Baltrušaičiui buvo lemta gyventi toli nuo savo tautos ir jos visuo­meninio bei kultūrinio gyvenimo. Dvidešimtmetis Baltrušaitis at­vyksta 1893 m. į Maskvą, kaip kad atvykdavo šimtai kitų lietuvių studijuoti. Vieni baigę studijas grįždavo į tėvynę, kiti pasilikdavo Rusijoje. Baltrušaitis buvo vienas iš negrįžusiųjų.

     O jis svajojo grįžti ir jai dirbti! Tuo metu Maskvos universitete studijavęs W. Tomaševičius prisimena, kad iš visų svetimšalių, lan­kiusių lenkų studentus:

    

     mieliausias buvo lietuvis, pavarde Baltrušaitis. Aukštas, gražus vaikinas, vaikščiojo vasarą ir žiemą su juoda plačiais bryliais skrybėle ir juodu pledu, kurį dėvėjo ispaniškai (taip spėju, nors nė vienas iš mūsų ispano nė akyse niekad nematė), užsimetęs vieną pledo skverną ant kairio peties. Mėgome dėl to, kad suda­rė labai malonią, neeilinę nuotaiką. Buvo filologas, taip pat re­tenybė tarp mūsų, poliglotas (žinojo vienuolika kalbų), mokėjo mintinai nesuskaitomą daugybę eilėraščių, mėgo ir mokėjo de­klamuoti. Be galo mylėjo savo Lietuvą, mėgo pasakoti apie.ją, apie jos gamtą, žmones ir legendas. Svajojo apie laimingą va­landėlę, kad, užbaigęs studijas, sugrįš į tėvynę, į savo pamatus, ir dirbs dėl jos išlaisvinimo. (2)

    

     Veda rusę. Greit susibičiuliuoja su simbolistais – Konstantinu Balmontu, Valerijumi Briusovu, kurie šokiravo to meto visuomenę savo eilėmis ir elgsena. Su jais steigia spaustuvę Skorpionas, žurnalą Svarstyklės, dalyvauja dekadentų, mistikų, simbolistų ir kitokių -istų susirinkimuose, vakaruose. Lietuvių sambūriuose Baltrušaitis nesi­lanko. Mėnesius, kartais metus praleidžia Europos kurortuose bei miestuose, važiuoja per Lietuvą, bet ne į Lietuvą.

     Rusų periodikoje nuo 1899 m. ima, rodytis Baltrušaičio simbolis­tiniai religinio-mistinio pobūdžio eilėraščiai ir jo atlikti moder­niausių dramų ir romanų vertimai iš keliolikos kalbų (nuo 1895). Ne vienas besirūpinantis savo kalba ir savo tautos likimu lietuvis norėjo, kad Baltrušaitis rašytų lietuviškai. Paklaustas Baltrušaitis jausdavo reikalą, nors ir nevykusiai, aiškintis. Jonas Kriaučiūnas pri­simena, kad, susitikus su Baltrušaičiu dar XIX amžiaus pabaigoje, jis nusiskundė „draugais lietuviais, kurie jo lietuviškų eilėraščių ne­norį pripažinti vertais poezijos vardo. Todėl jis esąs pradėjęs rašyti rusiškai. (... ) Tiek lietuviškieji, tiek rusiškieji jo eilėraščiai man at­rodė visai neblogi ir aš abejus nuoširdžiai pagyriau. Bet mano pri­pažinimo jam nepakako, ir jis lietuviškai daugiau neberašė“. (3)

     O vis dėlto Baltrušaitis ir liko Baltrušaičiu, o ne kokiu Bielogla– zovu ar Bielozubovu. Ir Jurgis, o ne Georgij ar Gregorij.

     Visuomenė savo iškilusiuosius stebi, vertina ir moko. Ne kartą buvo mokytas savo tėvynainių ir Baltrušaitis. Tipiškiausias iš tokių turbūt buvo Adomas Jakštas. Susipažinęs su Baltrušaičio rusiškąja poezija, jis Baltrušaitį pastato greta kito lietuvio „kosmopolito“ – M. K. Čiurlionio:

    

     Ką jiems galėjo duoti vargšė, visų apleista jų tėvynė?! Nieko. Kas galėjo joje suprasti jų aukštas svajones?! Niekas. Na, jie ir krei­pėsi kitur, kitiems dievams apsiėmė tarnauti. Čiurlionis nenu­piešė nė vieno lietuviško veido, nepaliko net savo žmonos bei vaiko portreto. Kas sava, kas lietuviška, kas artima – jam buvo nemiela; egzotiškumas, keistumas – tai jo idealas. Tas pačias ypatybes randame ir pas J. Baltrušaitį. Išsižadėjęs Lietuvos, jis nė minėti jos nemini savo eilėse. Nepamilo jis nė priglaudusios jį Rusijos. Apie ją irgi nėra pas jį ne žodelio. Jo vienatinė tėvynė – tai kosmopolitiškai parnasiškoji svajonės sritis su savo „krikštolo pilimi“ ir kitokiais panašiais gražumais... Kaip pavadins Bal­trušaitį ateityje lietuviai, neapsiimam spėti. Galiu tik drąsiai pranašauti, jog jis, kaip inteligentas, savo krašto nė kiek nemylėjęs ir jam netarnavęs, neras Lietuvoje meilės. (4)

    

     Pirmasis pasaulinis karas. Baltrušaitis yra jo sukrėstas iki pačių sielos gelmių. 1915-1916 m. laiškai, rašyti bendraminčiui simbolis­tui Viačeslavui Ivanovui, (5) pilni nuogąsčio ir samprotavimų apie ru­sų pralaimėjimus bei tikėjimo rusų pergale. Saukiasi Dievo teisin­gumo ir mielaširdingumo Dievo rykšte – karu plakamai Rusijai. Kaip Baltrušaitis rūpinasi Varšuvos ir kitų Rusijos imperijos vietovių pra­radimu! Tuo pačiu metu vienas po kito buvo vokiečių užimami Lietuvos miestai, bet Baltrušaičio laiškuose nėra apie tai nė mažiausios užuominos. Atrodo, Baltrušaičio žvilgsnis aprėpia visą Europą, stab­teldamas ties ryškesniais žemėlapio taškais. Tėviškė – Lietuva lem­tinguose imperijų sprendžiamuose įvykiuose tebuvo mažas dėme­sio nevertas lopelis!

     Karo banga nubloškia tūkstančius lietuvių į Maskvą. „Kosmopolitas“ ir Lietuvos „nė kiek nemylėjęs“ Baltrušaitis atveria savo na­mų duris ir dosnią širdį nelaimės ištiktiems savo tėvynainiams. Vi­suomet vengusį politikos Baltrušaitį randame politinės partijos Santara pradininkų tarpe. Lietuviai inteligentai Maskvoje nusprendžia „leisti naują dailės, mokslo ir politikos mėnesinį žurnalą Saulėtekis, skiria­mą mūsų jaunuomenei, pažangiajai inteligentijai“. Organizatorių laišką, siuntinėtą po Rusiją ir net į JAV-bes pasirašo: „Redaktorius – leidėjas Jurgis Baltrušaitis“. (6)

     Lietuva budo ir kratėsi svetimųjų jungo. Skubėjo namo iš Rusi­jos lietuviai. Baltrušaitis ir dabar negrįžta; tampa valdininku Mask­voje: iš pradžių Liaudies švietimo komisariato teatro skyriaus repertuarinės sekcijos, o vėliau Maskvos meno tarybos teatro ir muzikos poskyriaus vedėju. Susikūrus socialinei, savišalpinei Mask­vos rašytojų sąjungai, priglaudusiai ne vieną prie naujos santvarkos nepritapusį rašytoją (vėliau tapusiai vadinamąja „Visos Rusijos ra­šytojų sąjunga“), Baltrušaitis išrenkamas į jos valdybą. (7) Kurį laiką dirba šios draugijos pirmininko Michailo Geršenzono pavaduotoju, o šiam atsisakius, tampa pirmininku. Tos draugijos narys E. Lund– bergas prisimena Baltrušaitį, kaip pirmininko pavaduotoją: „Šonu, aplenkdamas šiandienybę, praeina Baltrušaitis. Jis ne aklas, jis ma­to, bet taip stipriai susiūtas jo lietuviškas skeletas ir taip tvirta jo abstrakčios prislėgtai maldingos poezijos sandara, kad jo niekas nejaudina“. (8) Vladimiras Lidinas, buvęs tos draugijos valdybos narys, susitikdavo su Baltrušaičiu posėdžiuose:

    

     Ateidavo tikslus ir susikaupęs, kalbėdavo nedaug, neleisdavo daug kalbėti ir kitiems, bet jo portfelis būdavo išsipūtęs nuo po­pierių ir raštelių: Baltrušaitis apsiimdavo sutvarkyti daugybę dalykų ir, turbūt, jis viską, ką būdavo pasiryžęs padaryti, kruopš­čiausiai įvykdydavo. (9)

    

     II

    

     1920 m. vasarą Maskvoje vyksta Lietuvos taikos derybos su So­vietų Sąjunga. Lietuvių delegacijai vadovauja Baltrušaičio artimas draugas Tomas Naruševičius (Norus). Baltrušaitis dažnai apsilanko viešbutyje „Kniažnij dvor“, kur buvo apsistojusi delegacija. Daugelį vakarų delegacijos nariai praleidžia jo bute. Pasirašius taikos sutar­tį, Baltrušaitis paskiriamas Lietuvos atstovu Sovietu Sąjungoje. Šio­se pareigose išbūna iki 1939 m. pavasario. Pastoviai gyvena Maskvoje. Koks buvo Baltrušaičio, glaudžiai susijusio su rusų literatūra, kultūra ir visa aplinka, kelias atgal į lietuvių tautą?

     1920 m. rugpjūtį, po 27 metų, Baltrušaitis – negrįžėlis atvyksta į Lietuvą priimti iš Lietuvos vyriausybės įgaliojimų. Pirmi ryšių su Lie­tuva ledai pralaužti. Kasmet kelis kartus, daugiausia tarnybiniais rei­kalais jis lankosi Kaune. Po diplomatinių pranešimų Užsienio rei­kalų ministerijoje ir prezidentūroje, kelias dienas tesitęsiančių pasitarimų Baltrušaitis atsikvepia Konrade, Metropolyje bei pas drau­gus. Anot P. Klimo, atvykusį į Kauną Baltrušaitį „visi apspisdavo, norėdami ką nors sužinoti apie „Maskvos mįslę“. (10) Pradžioje su Lie­tuvos laimėjimais ir rūpesčiais jis susipažįsta diplomatinėje plotmė­je. Po to seka lėta pažintis su kultūriniu Lietuvos gyvenimu.

     Sprendžiant iš Baltrušaičio laiškų, užsimezgė nuoširdi, šilta Bal­trušaičio draugystė su Vincu Krėve, Baliu Sruoga. Su jais dalinasi literatūrinėmis naujienomis, savo kūrybiniais rūpesčiais. Daugiau­siai per juos jis susipažįsta su to meto lietuvių literatūra, ir jie trau­kia Baltrušaiti į lietuvišką Parnasą. Iš Baltrušaičio pasikalbėjimo su Henriku Blazu aišku, kad 1930 m. Baltrušaitis jau buvo susida­ręs nuomonę apie lietuvių kultūrinį gyvenimą. „Kultūrinis gyveni­mas yra atsistojęs ant tvirtų kojų ir dėl ateities bijoti netenka“ (11). Pirmojo nepriklausomojo dešimtmečio literatūrą vertina aukščiau už ankstyvesniąją:

    

     Anuomet buvo dainuojama sulig svetimu balsu. Senesniosios kartos rašytojai, daugiausia svetimos kultūros išauklėti, kurda­mi stengėsi kurti tautiškai. Aš vartoju tą žodį mistiška prasme, įdėdamas į jį visos dvasios brangenybes, kurias tauta turi. Bet jų kūryboje tas tautiškumas dirbtinas. Iš jaunesnės kartos, išauklė­tos savose sąlygose, galima daugiau tikėtis, nes jai dirbtinumas nereikalingas, ji gali semti iš pirmojo šaltinio, tik intuityviai pa­gaunamų tautos dvasios lobių. (12)

    

     Tiktai lietuviškas teatras, anot Baltrušaičio, „dar randasi lopšyje“. Baltrušaičio gyvenime teatras užėmė pirmą vietą po poezijos, o kartais net ją kuriam laikui nustelbdavo. Tik paskaičiuokim, kiek jis išvertė rusams: Gabriele D’Annunzio, Esmanno, Knuto Hamsuno, Gerharto Hauptmanno, Johanne L. Heibergo, Henriko Ibseno, Maurico Maeterlincko, Hjolmaro. Soederbergo, Augusto Strindber­go, Arturo Schnitzlerio, Oscaro Wilde ir kt. dramaturgų veikalų! Tokie pasaulinio masto teatro meistrai, kaip Gordonas Craigas, Vsevolodas Mejerholdas, Konstantinas Stanislavskis, Aleksandras Tairovas, brangino Baltrušaičio draugystę ir ne vienas iš jų kritiškais momentais atsiklausdavo Baltrušaičio nuomonės.

     Jaunystės draugų – Naruševičiaus, Stasio Šilingo – raginamas, jo dvasios brolių – Krėvės, Sruogos – skatinamas, Baltrušaitis 1927 m. išdrįsta žengti ilgai delstą žingsnį – išspausdina pirmą lietuvišką ei­lėraštį Ilgu širdžiai, o sakančiais metais garsiąją Ramunėlę. B. Sruo­ga sutinka ją su išskėstomis rankomis:

    

     Pro Nepriklausomybės iškilmes ir šiokiadienes rietenas, visai ne­pastebėjome vieno iš įžymiausių įvykių mūsų literatūroje. Tasai įvykis — ne kuri nors nauja pasireiškusi literatūrinė srovė, ne kuris nors puošnus, storas leidinys, ne naujas kuris literatūros žurnalas. Ne tas, kur mes linkę pro mūsų dvasios samanomis apaugusius akinius įžiūrėti didžius literatūros darbus.

     Tasai įvykis – vienas vienintelis, šešiolikos eilučių, Jurgio Baltrušaičio eilėraštis, įdėtas nežymioje vietoje „Lietuvos Ai­do“ 13-me numery. Tačiau tasai eilėraštis galėtų būti padėtas į svarstykles su kokia dešimčia kitų mūsų rašytojų eilėraščių rin­kinių – ir dar nežinia kas nusvertų! (13)

    

     Dar vieni ledai pralaužti – į lietuvių literatūrą. Baimė, kad neuž– tektinai prisimena lietuvių kalbą, išsklaidyta. Baltrušaitis P. Klimui yra prisipažinęs: „Kol aš nerašiau lietuviškai, maniau, kad aš esu pamiršęs lietuvių kalbą. Pradėjęs rašyti, aš prisiminiau visus savo vaikystės žodžius“. (14) Dar 1922 m. buvo pasirodžiusi žinutė: „Jurgio Baltrušaičio eilių rinkinys „Amžių ugniavietė“ netrukus žada ap­leisti spaudą. Tai bus pirmosios jo lietuviškų eilių knygos“. (15) Deja, Amžių ugniavietė spaudos „neapleido“. Greičiausia, nebuvo nė to­kio rankraščio. Baltrušaitis yra davęs daug pažadų, tiek rusų, tiek lietuvių spaudai, kuriuos retai teišpildė – kiek „baigiamų“ ar „rašomų“ rusiškai pjesių, poemų, novelių ir net romaną yra minėjęs savo draugams ir pažadėjęs redaktoriams! „Esu jau parašęs per nepri­klausomos Lietuvos laikotarpį visą eilių rinkinį. Pasistengsiu jį per­žiūrėjęs dar šiais metais (1930) išleisti“. (16) Spauda kartoja jo pažadus: „Jis [Baltrušaitis] lietuviškai sukurtų eilėraščių turi gerą pluoštą, kurį ketina išleisti atskira knyga“. (17) „Baigsiu spaudai ruošti didžiulį lyri­kos tomą, (...). Antras mano veikalas, kuris taip pat jau baigiamas, yra vienas mano didesnių užsimojimų, tai tragedija ‘Tamerlanas’ ar­ba ‘Timūras’.“ (18) V. Krėvė taip pat nesulaukė žadėto Baltrušaičio straipsnio (1928) ir paskaitos (1932), Petras Ruseckas straipsnio apie Rusijos lietuvius knygai Pasaulio lietuviai (1934). Kritikas Vytautas Kubilius linkęs tokius atvejus aiškinti ne tiek Baltrušaičio pažadų netesėjimu, kiek pačiu jo „kūrybiniu proceso savitumu. Jam [Bal­trušaičiui] iš karto, atrodo, gimdavo ištisos knygos sumanymas, kurį poetas tol nešiodavo ir brandindavo, kol telikdavo tik užrašyti“. (19) Paremdamas savo išvadą, V. Kubilius cituoja M. Baltrušaitienės tei­gimą, kad du mėnesius prieš mirtį Baltrušaitis pareiškęs žmonai: „Mano knyga baigta, beliko ją tik parašyti. Ramaus gyvenimo mė­nuo ir aš ją parašysiu“. (20) Neabejotina šio pareiškimo tikrumu, bet jeigu Baltrušaitis būtų per mėnesį parašęs, tai būtų buvusi pirma jo knyga, parašyta per tokį trumpą laiką.

     Pirmas lietuviškų Baltrušaičio eilėraščių rinkinys buvo paruoštas spaudai tik 1940 m. pabaigoje. Tai buvo eilėraščiai, rašyti daugiausia Prancūzijoje, jau išėjus Baltrušaičiui į pensiją. Iki 1940 m. lietuviškai sukurtų jo eilėraščių žinoma tik dešimt, o tragedijos Tamerlano-Timūro – kelios eilutės. Ar Baltrušaitis ką daugiau buvo parašęs lie­tuviškai iki išėjimo į pensiją, sunku nustatyti. Kaip liudija Kostas Kor­sakas, Ašarų vainiko I d. rankraščio gale paties Baltrušaičio buvusi pažymėta 1905-1940 m. data. (21) B. Sruoga straipsnyje apie Vaižgantą cituoja Baltrušaičio frazę: „Motina žemė, kryžiais nustatyta“. (22) Ši fra­zė yra pirmoji Baltrušaičio nedatuoto eilėraščio Motina žemė (Ašarų vainikas II d.) eilutė. Tokiu būdu, Baltrušaitis tą eilėraštį, ar jo frag­mentą, jau buvo sukūręs prieš 1929 m. Galima prileisti, kad ir dau­giau nedatuotų eilėraščių Ašarų vainiko I ir II dalyje gali turėti žymiai ankstyvesnes parašymo datas, negu 1940 metai.

    

     III

    

     Tapus „buržuazinės“ Lietuvos atstovu, Baltrušaičio vaidmuo ru­sų literatūriniame bei kultūriniame gyvenime, kuriame išbuvo akty­viu ir pilnateisiu nariu daugiau kaip 20 metų, turėjo keistis. Kaip kito jo santykiai su rusų rašytojais, teatralais ir kokia buvo jo padė­tis diplomatinėse sferose Maskvoje?

     Pradžioje, 1920-1922 m., Baltrušaitis stengiasi tęsti draugystę su rašytojais ir dalyvauti literatūriniame rusų gyvenime. Kurį laiką, kaip rašytojas, dalyvauja su savo poezija literatūriniuose vakaruose. Kartą (1920 m. rudenį ar 1921 m. žiemą), išėjus Baltrušaičiui į sceną skai­tyti savo kūrinių, lietuviai komunistai sukelia triukšmą, apšaukdami jį žmogžudžiu. (Jie protestavo prieš komunistų nuteisimą Lietuvo­je). Borisas Zajcevas, skaitęs tame vakare savo kūrybą, prisimena: „Baltrušaitis stovėjo išbalęs, kažką norėjo pasakyti, bet nieko neiš­ėjo... Baltrušaitį paskubomis išveda“. (23) Tai buvo paskutinis Baltru­šaičio, kaip poeto, pasirodymas rusų literatūrinėje scenoje.

     Baltrušaičio draugai, išskyrus kelis, nepajėgė prisitaikyti prie nau­jos aplinkos. Salo, alko, negalėdami kurti, duso. Baltrušaitis, sveti­mos valstybės privilegijuotas atstovas, draugų akyse buvo savotiš­kas pusdievis. Jie godžiai rinko nuo Baltrušaičio stalo lietuviško maisto gėrybes. Simbolistams – Andrejui Belui, Aleksandrui Blo­kui, K. Balmontui, V. Ivanovui Baltrušaičio pasiūlyta šoferio vai­ruojama Lietuvos atstovybės mašina tuo metu buvo prabanga. Ne­galintiems jokiais būdais išvykti į užsienį Baltrušaitis buvo paskutinė viltis. Su Baltrušaičio parūpintomis vizomis užsienin išvyksta A. Belij, K. Balmontas ir kiti. Anot B. Zajcevo, tokiu būdu Baltrušaitis Balmontą išgelbėjo iš mirties nasrų: „Niūrus kaip uolos Baltrušai­tis, ištikimas jo [Balmonto] draugas, išrūpino teisišką išvykimą – ir tuo jį išgelbėjo“. (24) Po poros metų tokiu pat būdu pagelbsti Zajcevui ir jo šeimai. Matydamas nesaugią poeto akmeisto Osipo Mandelš­tamo padėtį, Baltrušaitis siūlosi išrūpinti jam Lietuvos pilietybę. 1934 m. suėmus Mandelštamą, Baltrušaitis laksto pas rusų rašyto­jus, ragindamas jį gelbėti, primindamas tragišką kito poeto akmeisto Nikolajaus Gumiliovo likimą. Matydamas Paryžiuje poetės Ma­rinos Cvetajevos varganą gyvenimą, Baltrušaitis siūlosi padėti jai persikelti į Kauną. Balmontui mirus 1943 m. Paryžiuje, Baltrušaitis ir Zajcevas rūpinasi ant jo kapo pastatyti paminklą.

     Vėliau Baltrušaičio plunksnos bei idėjos draugams emigravus, mirus, kitiems, atstumtiems nuo literatūrinio gyvenimo, nutilus, at­rodytų, kad simbolistas ir „buržuazinės“ valstybės atstovas Baltru­šaitis turėjo jaustis vienišu mohikanu sovietinėje aplinkoje. Rašyto­jas Vladimiras Lidinas sugretina Baltrušaitį su kita buvusios Mask­vos seniena – vežiku:

    

     Viskas Maskvoje buvo kita ir nauja, keitėsi ir pati Maskva, vie­toje vežikų pasirodė automobiliai, o tramvajus palaipsniui pa­keitė autobusai. Bet ne kartą man teko matyti Baltrušaitį būtent Maskvos vežiko puskarietėje, šioje išmirštančioje retenybėje, su paskutine kaulėta, pašlubusia kumelše, kuri jau buvo savotiška muziejinė retenybė. Ir vežikas buvo jau nebe tas – pliušiniu cilin­dru su kokorda ir mėlynu durtiniu – o tiesiog apsivilkęs ruda odine, baigiąs rašyti, stuksint jo arklio pasagoms, paskutinius buities puslapius.

     Bet puskarietėje, truputį pakumpęs, ištikimas įpročiams, niū­rus, su portfeliu po pažastimi, sėdėjo senas poetas simbolistas, tapęs pasiuntiniu, giliai vienišas naujame gyvenime ir atrodantis tokia pat retenybe, kaip ir vežikas, kuris veža jį. Gal būt, mintyse laiko ribų istoriją rašė ir jis, Baltrušaitis, stuksint arklio pasa­goms, arba kūrė eilėraščius. (25)

    

     Rašytojas Ilja Erenburgas, kuris slapta retkarčiais susitikdavo su Baltrušaičiu, norėdamas, kad Baltrušaitis diplomatiniu paštu per­siųstų į užsienį jo pinigus ir kt., aiškiai nusako Baltrušaičio ir sovie­tinių rašytojų ryšių galimybes: „Jam norėjosi, kaip ir anksčiau, susi­tikinėti su rašytojais, bet jis buvo diplomatas, ir jo diplomatiškai vengdavo“, (26) t. y. nepriklausomos Lietuvos diplomato vardas truk­dė jam bendrauti su rašytojais. Sovietų organų leidžiamų asmenų palaikyti asmeniškus kontaktus su Baltrušaičiu sąraše nebuvę nė vie­no rašytojo pavardės. (27) Rašytojai kartais užeidavo pas Baltrušaitį slaptomis ar susitikdavo kur nors neva atsitiktinai. Svetimtaučiai, gyvenę Maskvoje, matė Baltrušaitį iš kitos perspektyvos. Loy W. Hendersonas, JAV diplomatas, artimai draugavęs su Baltrušaičiu 1934-1938 m. Maskvoje, rašo (1973. III. 9) laiške šio straipsnio autoriui, kad Baltrušaitis „ir toliau palaikė ryšius su rusų literatais, kurie išli­ko gyvi; ir užmezgė naujus ryšius su tais literatais, kurie po revoliu­cijos išėjo į priekį“. (28) Iš prisimenančių Baltrušaičio pasikalbėjimus Kaune ir Maskvoje atsiliepimų išaiškėja, kad Baltrušaitis ne tik pažino tuometinę rusų literatūrą, bet ypač gerai žinojo kultūrinių įvy­kių ir kūrybinių sąlygų užkulisius.

     Kokie bebuvo Baltrušaičio santykiai su rusų ir lietuvių literatūri­niu gyvenimu, Baltrušaitis nenustojo kūręs rusiškai. Yra išlikę dau­giau kaip 40 tokių eilėraščių, rašytų rusų kalba po kelis kasmet, bū­nant Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje ir jau pensijoje Paryžiuje. Tarp jų ir šeši eilėraščiai iš laikotarpio, kurį norėtųsi pavadinti lietuviš­kuoju, kada visa siela Baltrušaitis gyveno savo vaikystės Lietuvoje, kūrė Ašarų vainiką, Aukuro dūmus, Žiurkės įkurtuves. Sakoma, įpra­timas – antras prigimimas. Kartą, sėdint restorane Berlyne, Baltru­šaitis paima popierinę servetėlę ir ekspromtu užrašo Vaclovui Si­dzikauskui skirtą eilėraštį rusiškai. Pasikalbėjime su Alfonsu Vytautu Braziuliu 1938 m. Baltrušaitis pastebi, kad jo lietuviškų eilėraščių „knygoje bus skyrius, kurio visi eilėraščiai susidės iš 4 eilučių, nes juo toliau gyvenu, juo tikriau manau, kad eilėraščiai bendrai nepri­valo turėti daugiau, kaip keturias eilutes. Dideliam kūriniui sukurti tūkstančio eilučių nereikia“. (29) Kiek žinoma, tėra keli lietuviškai pa­rašyti Baltrušaičio ketureiliai. Tuo tarpu 20 ketureilių, parašytų ru­siškai 1930-1939, sudarytų gerą knygos skyrių.

     Dar caro laikotarpiu užsimezgusi Baltrušaičio glaudi bičiulystė su rusų teatru buvo tęsiama iki pat 1939 metų. Daugeliui su teatru susijusių asmenų, daugiausia iš Mejerholdo ir Kamerinio teatrų, bu­vo leista lankytis pas Baltrušaitį, į Lietuvos atstovybės priėmimus ir pan. Jis buvo kviečiamas į teatro premjeras, artistų pobūvius, juos sveikindavo jų sukaktuvių progomis, pajėgdavo gauti bilietus į teat­ro spektaklius paskutinę valandą. Baltrušaitis atveždavo jiems bei iš užsienio tų gėrybių, kurių stokodavo Rusijoje.

     Maskvos diplomatinėse sferose Baltrušaitis neva buvęs privile­gijuotas. L. W. Hendersonas prisimena, kad Baltrušaičiui „buvo leis­ta, neatsižvelgiant į jo diplomatinį statusą, judėti rusų visuomenės sluoksniuose daug laisviau, negu kuriam nors kitam diplomatinio korpuso nariui“. (30) Pasak prancūzų diplomato Roberto Coulondre’o, Baltrušaitis buvęs vienas iš viso diplomatinio korpuso Maskvoje, tu­rėjęs tiesioginį kontaktą su Kremliumi, t.y. su užsienio reikalų ko­misariatu. (31) Užsienių reikalų komisarams – Georgijui Cičerinui ir Maksimui Litvinovui – Baltrušaitis neoficialiuose susitikimuose bu­vo ne „gospodin Baltrušaitis“, tik „Jurgis“ ar „Jurgis Kazimirovič“. Per mūsų atstovybės Maskvoje priėmimą 1934 m. sovietų diploma­tas Konstantinas Umanskis rado reikalą pabrėžti apie Baltrušaitį dr. Albertui Geručiui: „On že i naš“ (Jis gi ir mūsų), t. y. ir rusų kul­tūros atstovas. (32) Todėl Baltrušaitis buvęs nepakeičiamas sovietinės santvarkos, jos oficialių pareiškimų bei įvykusių pasikeitimų aiškin­tojas. Ypač jo žinias ir patarimus brangino jo artimi draugai: anglų ambasadoriai Maskvoje R. Hodgsonas ir D. R. Chilstonas, prancū­zų – R. Coulondre’as, amerikiečių – W. Bullitas ir kiti.

     Prezidentas Antanas Smetona taip pat vertino Baltrušaičio pla­tų ir gilų Sovietų Sąjungos pažinimą ir ypač ištikimą tarnybą Lietu­vai. Ministrui Dovui Zauniui panorėjus Baltrušaitį iškelti toms pa­čioms pareigoms į kitą valstybę, tik prezidento Smetonos užtarimu Baltrušaitis pasiliko Maskvoje. Taip pat 1934-35 m., iškėlus mintį, kad Baltrušaitį reikėtų išleisti į pensiją, jam asmeniškai susitikus su Smetona, reikalas buvo atidėtas.

     1939 m. pavasarį Baltrušaitis išeina į pensiją, nors oficialiai ir buvo laikomas pasiuntinybės patarėju Paryžiuje. Pasiuntinybėje jo­kių įsipareigojimų neturėjo ir nuo 1940 m. sausio mėn. l d. jam buvo paskirta 700 litų pensija. Marija Kaunaitė savo (šiaip gana netiksliuose ir keliančiuose abejones) prisiminimuose mini, kad „J. Baltrušaičiui buvo pasiūlyta likti Tarybų Sąjungoje, garantuo­jant buto nuosavybę, gerą pensiją ir galimybę dirbti kultūrinėje srityje“. (33) Baltrušaičio sūnus Jurgis šį Kaunaitės teigimą katego­riškai paneigia. Taip pat sūnus prisimena, kad kalbėdamas apie politinius ir kultūrinius įvykius Sovietų Sąjungoje, Baltrušaitis daž­nai kartodavęs frazę: „Rusija serga“. (34) Loy W. Hendersonas, kuris ne kartą kreipėsi į Baltrušaitį „for advice and counsel“ ir ilgus va­karus praleidęs pas Baltrušaitį svečiuodamasis, dar neišspausdin­tuose memuaruose rašo: „Baltrušaičio laimei, jis buvo Vakarų Eu­ropoje, kada Sovietų Sąjunga užgrobė Lietuvą 1940 m. Jeigu jis būtų buvęs Maskvoje ar Lietuvoje, jis, be abejo, būtų buvęs areš– tuotas“. (35) Kaip pavyzdį Hendersonas pamini Baltrušaičio ilgame­čio bendradarbio Maskvoje Leopoldo Bagdono atvejį, kuris buvo 1940 m. suimtas ir dingo be žinios.

    

     IV

    

     Taip ir vingiavo J. Baltrušaičio gyvenimo kelias per du pasaulius: Rusiją – Maskvą, jo nuolatinius namus, kuriuos jis, anot jo žmonos, „laikė savo antrąja gimtine“, ir gimtąjį kraštą – nykštuką, pakilusį iš letargo, šešių mylių pušnimis bešuoliuojantį greta laisvųjų tautų. Dvi Baltrušaičio gyvenime nesutapusios, tarsi viena kitai prieštaraujan­čios, sąvokos: savi namai ir sava tėvynė! Tai išeivio kasdieniškoji re­alybė. Išėjęs į pensiją, Baltrušaitis neapsigyvena Lietuvoje. Kur bu­vo Baltrušaičio tikrieji – dvasiniai namai, jo siekimų pasaulis?

     Kasdieninis darbas, kad ir mieliausias širdžiai, nusibosta, reikia pertraukos, poilsio, laikino atsiribojimo. Ir Baltrušaitis ne vienam ir ne kartą pasiskųsdavo varginančiu, nusibodusiu tarnybiniu darbu. „Nekantriai laukiu vasaros, kad su gerais žmonėmis pasimatyti ir atsidusti“, – rašė diplomatui Juozui Urbšiui (1932.VI.11). Laiške

     Sruogai (1932. VI. 5) prisipažįsta, kad „čion vėl labai sunkus gy­venimas; be to, Lietuvos oro ir smilgų, ir tavęs, drūčiai pasiilgau“.

     Važiuodavo kasmet atostogauti tai į Vokietiją, tai į Austriją, Pran­cūziją, Italiją. Visuomet kelioms dienoms mielai sustodavo Kaune, Berlyne pas V. Sidzikauską. 1930 m. Baltrušaitis pasakoja H. Bla– zui, kad norėtų pabuvoti Lietuvos gamtoje: „Aš pats svajoju, kada galėsiu pagrybauti ir pauogauti Lietuvos miškuose, pažvejoti jos upė­se ir persiimti jos laukų ir žmonių dvasia, kuri kūrėjui, taip reikalinga“. (35)Tačiau, kiek žinoma, Baltrušaitis taip ir neprisiruošė bent kar­tą paatostogauti Lietuvo je.

     Per visą nepriklausomybės laikotarpį Baltrušaitis neaplankė nei savo gimtojo Paantvardžio kaimo. (Kiek žinoma, tik vieną kartą iš viso apsilankė tėviškėje apie 1912 metus). Pagal O. Štulienės, Bal­trušaičio sesers Onos dukters, pasakojimą, užrašytą Viktorijos Dau­jotytės: „Tik vieną kartą paprašė seserį Oną atvažiuoti į Kauną. Klau­sinėjo apie sveikatą, namiškius. Davė jai pinigų, šiaip gražių dovanų. – ‘Kažin kada dabar bepasimatysime’, – paklausė atsisvei­kindamas. Sesuo kvietė į Skirsnemuniškius, prie Nemuno, o Jurgis tik palingavo galvą“. (36)

     Atrodo, Baltrušaitis nešiojo giliai paslėptą meilę savo gimtiesiems laukams ir vaikystės dienoms. Giovanni Papini prisimena vieną epi­zodą, kada jis dar prieš Pirmą pasaulinį karą su Baltrušaičiu vyko iš Florencijos į Romą.

    

     Kuomet pasiekėme traukiniu žalias pievas, besitęsiančias tarp Trasimeno ir Orvieto, pamačiau staigiai nušvintant Baltrušaičio veidą.

     Žiūrėk! – tarė man.

     Pažiūrėjau pro langą ir pamačiau gražioje lankoje būrį ružavų paršų, kuriuos baltais marškiniais vilkįs jaunuolis varėsi ganyklon.

     Matai, – tarė jis man, – vaiku būdamas savo Lietuvos lygu­mose, ir aš buvau kiaulių saugotoju, ir kai jas pamatau, negaliu nesijaudinti. Dabar aš stebiu, kad tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. Padariau blogai, apleisdamas savo kaimą, sa­vo tėvynę, kad ieškočiau skausmo literatūroje, miestuose. Ir Enejus yra poetiškiausia Odisėjos asmenybė. O gyvuliai, paprastai supą poetus, yra daug blogesni už tuos, kuriuos savo jaunystėje varydavau ganyti ir girdyti._ _ _

     Romoje kartu nuėjome naujai aplankyti griuvėsius ir garsius paveikslus, bet niekur negalėjau surasti jo veide tos šviesos ir to džiaugsmo, kuris buvo jį nušvietęs, kuomet iš traukinio pamatė laukuose jaunąjį kiaulių piemenį. (37)

    

     Baltrušaitis ne kartą grįžo prie nevykdomos, bet nuolat puoselė­jamos, svajonės pamatyti savo vaikystės Lietuvą. „Išėjusiems negrįžti“ dalios gaida suskamba Baltrušaičio rašytame Ant. Miškiniui laiš­ke iš vokiečių okupuoto Paryžiaus: „Pasiryžęs skendėti literatūroj ligi ausų, aš norėjau visų pirma pavažinėti ar, tikriau, pasivalkioti po visus Lietuvos kampus ir užkampius ir giliai įsiklausyti į žmonių, paukščių ir žolių kalbas, bet užėjo karas, atėjo bolševikai su visomis baisybėmis, ir aš pasilikau tikrai ir tuo tarpu nepataisomai, vičvienaitis“. (38) Devyniolika metų Baltrušaitis dirbo diplomatinėje tarny­boje. Būta įvairių nuotaikų ir visokių momentų. Laiške V. Krėvei (1930.VI.6) iš Maskvos rašo: „Čion sunku; labai sunku; šalta; ir spau­džia kažkoks senas nepakeliamas laisvės ilgesys. Ne mano prigim­ties šunkeliais rėplioju!“. Kitame laiške Krėvei (1938.11.12) aiški­nasi: „Pats stengiuosi rašyti daugiau, bet turiu tiek tarnybos vargų, kad sunku nuveikti tiek, kiek norėčiau“. Kviečiamas į Lietuvos ne­priklausomybės 20 metų minėjimą Kaune, Baltrušaitis atsako Liu­dui Girai (1938.11.12):

    

     Ačiū už kvietimą į XX sukakties posėdį. Deja, negaliu atvykti, nes turiu daug skubaus ir svarbaus tarnybinio, darbo, kurį gal atliksiu, panaudojęs kai tik mūsų XX metų sukakties argumen­tus. O šiaip labai norėčiau būti kartu su amato puikiais draugais.

     Posėdžio dieną ir valandą būsiu visa širdimi su jumis.

    

     Sužinojęs apie Baltrušaičio mirtį, Faustas Kirša užrašo ant lape­lio kelis prisiminimų fragmentus. Vienas jų: „Gailėjosi buvęs diplo­matas. Kartą pas „Konradą“ jis man pasakė: ‘Viską atidaviau Lietu­vai, jei nebūčiau buvęs diplomatas, būčiau Nobelio laureatas buvęs’. Tada jis buvo nebe ministeris ir jautėsi nuskriaustas“. (39)

     Atrodo, kad nuėjimas į rusų literatūrą taip pat Baltrušaičiui bu­vo rakštis. „Nors savo sielvartais Baltrušaitis su niekuo nesidalino, – prisimena P. Klimas, – visi jautėme, kad jis tragiškai pergyveno savo nutolimą nuo Lietuvos. (...). Jis nuolat jautė graužatį, kad, būdamas lietuvis, dalyvauja ne savo tautos, o rusų literatūroje. Susitikęs su lietuviais, varžydavosi dėl to ir dar labiau užsisklęsdavo savyje“. (40) Tą jautė ir būdamas diplomatu. Jo sūnus prisimena tėvo apgailesta­vimą, kad taip gyvenimas susiklostė ir jis pradžioje nuėjo į rusų lite­ratūrą. Sūnui baigus studijas Sorbonos universitete, tėvas paliepęs dirbti Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir bent iš dalies atpirkti „tėvo skolą Lietuvai“. (41)

     Išspausdinus pirmuosius jo lietuviškuosius eilėraščius, atrodo, ta graužatis turėtų mažėti. Lietuva jį priėmė, kaip Šventajame Rašte tėvas savo sūnų paklydėlį. 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas suteikia Baltrušaičiui, drauge su Maironiu ir Adomu Jakštu, Gar­bės daktaro laipsnį. 60 metų amžiaus proga (1933 m.) Baltrušaitis sveikinamas aukštinančiais straipsniais. 1938 m. Baltrušaitis drauge su mūsų literatūros veteranais V. Krėve ir Gabriele Petkevičaite– Bite, išrenkamas Lietuvių rašytojų draugijos Garbės nariu.

     O vis dėlto Baltrušaitis Lietuvoje jautėsi tik svečiu. Keldamasis iš Maskvos, kurioje išgyveno 46 metus, nuolatiniais namais pasiren­ka ne Kauną, o Paryžių. Kaune jam būdavo malonu tik pasisvečiuo­ti. Paryžių ir anksčiau, būdamas diplomatu, dažnokai lankydavo. Bal­trušaitį Paryžius dar jaunystėje žavėjo, viliojo. Laiške savo draugui artistui Aleksandrui Djakonovui (1907. VII. 1), tuo metu turistui Paryžiuje, rašė: „Taip, Dievuli, Paryžius! Aš jame nebuvau, bet ži­nau, kad čia yra pats pilniausias žmogaus ir gyvenimo pasireiškimas jų šiandieninėje vidinėje būsenoje ir išoriniame pavidale. Svarbiau­sia žemės prekyvietė... Žmogiškumo triumfas, pernelyg žmogiško... Šių dienų žmogaus išbaigtumas... Kaktos ir pilvo darnumas... Non plus ultra... Paryžius – žmonija miniatiūroje“. Grįždamas iš Šveica­rijos, vežinas užbaigtu antruoju savo poezijos rinkiniu Gornaja tropa (Kalnų takas), Baltrušaitis pirmą kartą sustoja Paryžiuje. Tam pačiam A. Djakonovui aprašo savo įspūdžius (1911. X. 14): „Mes apsvaigę Paryžiumi, ir aš tik šiandien atkariavau porą valandų pasė­dėti kambaryje, laiškų ir bendrai rašymui. Šitame mieste jėgos, di­dybės, aistrų, kraštutinumų, turto ir skurdo – yra kuo virptelti visai sielai. Ir mes visi virpame... Mano mintis įtempta iki įdūkimo. Ir visi – kaip įtempta styga.“

     Pensininką Baltrušaitį užlieja gaivalinga kūrybos banga. Nei Lie­tuvos okupacija, kurią skaudžiai pergyveno, nei vargana materiali­nė karo meto padėtis neišmuša jo iš poetinių aukštumų; dienų die­nomis jis ištisai kuria eilėraščius. Ir štai pagaliau Baltrušaitis nešinas Ašarų vainiku, Aukuro dūmais ir Žiurkės įkurtuvėmis, po ilgų klajo­nių ir pastangų, grįžta į tikruosius savo namus – lietuvių literatūrą.

     Baltrušaičiai į Paryžių atvyko 1939 m. balandį. Apsigyveno tame pačiame name, kur gyveno sūnus su šeima, tik vienu aukštu aukš­čiau. Netrukus išvyksta į pajūrį ir apsigyvena paprastoje, be baldų Blondville-sur-mer viloje. Rašymui išsinuomoja mažą virtuvinį sta­liuką už 20 frankų mėnesiui. Ant jo, pasak M. Baltrušaitienės, (42) Bal­trušaitis sukūrė Žiurkės įkurtuves ir Ašarų vainiką.

     1940 m. pavasarį Baltrušaičiai vėl Blondville-sur-mer viloje. Vo­kiečiams užėmus Paryžių, kurį laiką negalėjo grįžti. Lyjant pro kiau­rą stogą ant stalelio bėgo vanduo. Vila nekūrenama. Tačiau, pasak žmonos, Jurgis daug rašė, daug rūkė ir daug gėrė kavos. „Vėliau, kai sunku buvo jos gauti, net ir drabužių į ją keisti nesigailėjo. O kai buvo galima gauti kavinėse, tai ten gerdavo. Kasdien žygiavo iš Blondville į Deanville po penkis kilometrus ten ir atgal kavos gerti. Eidamas retkarčiais sus savim kalbėdavęs, bet dažniausiai niūniuo­davęs, parinkdamas savo eilėraščiams melodijas. (...) Kūrybinio įkarš­čio pagautas, nemėgo, kad kas nors jį trukdytų vaikščiojimo metu“. (43) Jaunesniojo Baltrušaičio žmona Helena irgi prisimena Baltrušaitį Paryžiuje „vis kažką niūniuojantį (... ) ir vis rašantį eiles, kurias vė­liau mums pats paskaitydavo“. (44)

     Likus penkiems mėnesiams iki mirties (1943.VIII.2) jis rašė V. Si­dzikauskui: „Aš gi labai džiaugiuosi tik vienu – būtent tuo, kad sto­viu gyvas tarp gyvųjų – kaip visą gyvenimą trokštau stovėti vienoje brolių lietuvių eilėje nepakeliamai sunkaus vargo metu“.

     Jurgiui Baltrušaičiui mirus 1944.I.03 Paryžiuje prancūzų spau­doje pasirodė keli straipsniai apie jį. Savaitraštis Mūsų kelias (Dil– lingen, Vokietija) 1946.06.27 išspausdino Georges Matore, 1938­1940, 1941-1943 metais dėsčiusio prancūzų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, straipsnio vertimą:

     „(...) Pagrindinis Baltrušaičio įkvėpimo šaltinis yra liaudies kūry­ba. Net ir jo rusiškuose eilėraščiuose jaučiamas lietuviško folkloro atgarsis (... )

     Greta šitos tautinės, vietinės įtakos, Baltrušaičio kūryboje ran­dame vakarų kultūros įtakos žymes. Žmogus, mokąs trylika kalbų ir išvertęs dvidešimt šedevrų, aišku, negalėjo išlikti nepaliestas sveti­mų įtakų. Visų pirma – rusų literatūros, o ypatingai jos XIX am­žiaus pradžios lyrikų įtaka; kiek mažiau Baltrušaitis buvo paveiktas Victor Hugo ir prancūzų simbolistų, ritmas ir nuoširdumu dvelkiąs kai kurių eilėraščių stilius primena Woodworthą ir Longfellow. Po­eto siela giliai paženklinta Dantės ir Ibseno prakilnios minties, Wilde’o ir D’Annunzio estetizmo. (... )

     Jo kūryba ryškus liudininkas tų kilnių pastangų surasti tautinių ir vakarietiškų motyvų sintezę, kurios geriausiai charakterizuoja da­bartinės lietuviškos minties kryptį. (...)“

    

     V

    

     Šiandien nepasakytum, kad J. Baltrušaitis tebėra slėpiningas ar nesuprantamas; greičiau paradoksiškas, kelialypis. Pasišventęs tar­nauti tik Menui, gyvenime turėjo nuolatos grumtis su kasdienybe. Duonos rūpesčiai privertė jį mėnesius, metus prasėdėti prie įvairių vertimų, tapti valdininku – diplomatu. Mylėjo jūrą, kalnus, lankas, bet buvo lemta didžiąją savo gyvenimo dalį praleisti taip jo nemėg­tuose miestuose. Tarnaujant Menui per rusų literatūrą, jį persekio­jo jo vaikystės prisiminimai ir lietuviškoji prigimtis.

     Atvykęs į Kauną, Baltrušaitis paviešėdavo, anot jo, „savo amato“ žmonių – rašytojų bei apskritai kūrėjų tarpe. Tačiau ne lietuviai apskritai, ne ypatingesnės Lietuvos vietovės ir net ne jo vaikystės takeliai traukė jo sielą į Lietuvą. Poetui – žodžio meistrui reikėjo tiesioginio, gyvo ryšio su gimtąja kalba, simbolistui – lietuviškoje gamtoje įsiskverbti į žmogaus ir visatos paslaptis. Turbūt todėl jis puoselėjo svajonę „pasivalkioti po visus Lietuvos kampus ir kampe– lius“, norėdamas „įsiklausyti į žmonių, paukščių ir žolių kalbas“. Ar Baltrušaitis, turėdamas tokią galimybę, būtų kada nors vaikštinėjęs Lietuvos kaimų takeliais, vis dėlto ir šiandien lieka klausimas.

    

     (1) Čia cituojami P. Klimo prisiminimai apie J. Baltrušaitį, paimti iš keturių mašinraščio puslapių, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

     (2) Wincenty Tomaszewicz. Ze wspomnien lekarza. Warszawa, 1965, psl. 40.

     (3) J. Kriaučiūnas. Spraga mano gyvenime // Naujoji Romuva. 1938. Nr. 7, psl. 170-171.

     (4) A. Jakštas. Dainiai rašiusieji nelietuviškai // Mūsų naujoji literatūra. Kaunas. 1923, psl. 345-346.

     (5) J. Baltrušaičio laiškai V. Ivanovui saugomi M. Mažvydo bibliotekoje. Taip pat toliau šiame straipsnyje cituojami J. Baltrušaičio laiškai – V. Krėvei, B. Sruogai, L. Girai, jie yra saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, J. Urbšiui – M. Mažvydo bibliotekoje, A. Djakonovui – Lenino bibliotekoje Maskvoje.

     (6) Laiškas A. Rimkai, saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

     (7) Apie šios sąjungos veiklą, o ypač pirmuosius jos veiklos metus, labai maža tikslesnių duomenų. Paprastai be jos vardo bei vienos kitos frazės nieko sovieti­nės enciklopedijos bei kiti panašūs šaltiniai neduoda.

     (8) E. Lundberg. Zapiskipisatelia. Berlin, 1922, psl. 213.

     (9) VI. Lidinas. Jurgis Baltrušaitis // Pergalė. 1963. Nr. 9, psl. 168.

     (10) P. Klimo atsiminimai apie J. Baltrušaitį.

     (11) H. B. (H. Blazas). Jurgis Baltrušaitis // Naujas žodis. 1930. Nr. 10, psl. 210.

     (12) Ten pat.

     (13) B. Sruoga. Baltrušaičio ramunėlė // Studentas. 1928. Nr. l, psl. 4.

     (14) P. Klimo atsiminimai apie J. Baltrušaitį.

     (15) Cituota V. Kubiliaus iš bibliografinio žurnalo Knygos. 1922. Nr. l, psl. 67 //Jur­gis Baltrušaitis. Poezija. Vilnius, 1967, psl. 30.

     (16) H. B. (H. Blazas).

     (17) Redakcijos prierašas po J. Baltrušaičio eilėraščiu Ekspromtas //Naujoji Romu­va. 1933. Nr. 24-25, psl. 555.

     (18) A. Braziulis. Poetas Jurgis Baltrušaitis kalba apie savo kūrybą // Literatūros naujienos. 1938. Nr. l, psl. 3.

     (19) V. Kubilius. Jurgis Baltrušaitis. Poezija. Vilnius. 1967, psl. 31.

     (20) Ten pat, psl. 326.

     (21) Ten pat.

     (22) D. Padegėlis (B. Sruoga). Vaižganto kelias – poeto // Vairas. 1929. Nr. l, psl. 39.

     (23) B. Zajcevas. J. Baltrušaitis Maskvos literatūriniame vakare // Kūryba. 1944. Nr. 2, psl. 112. (Versta iš B. Zajcevo knygos Maskva. Russkijezapiski. Paris. 1939).

     (24) B. Zajcev. Dalekoje. Washington, D.C., 1965, psl. 45.

     (25) Vl. Lidinas. Min. straipsnis, psl. 169-170.

     (26) I. Erenburg. Sobranije sočinenij v deviati tomach. Liudi, gody, žizni. 8 t. (Mask­va. 1966, psl. 272.

     (27) Autoriaus pokalbis su meno istoriku Jurgiu Baltrušaičiu Paryžiuje 1973. V. 1.

     (28) Loy W. Hendersonas – JAV diplomatas Maskvoje.

     (29) A. Braziulis. Min. straipsnis.

     (30) Cituojama iš Loy W. Hendersono neišspausdintų memuarų skyrelio Chiefs of Legation in Moscow.

     (31) R. Coulondre. De Staline a Hitler: Souvenirs de deux ambassades, 1936-1939. Paris. 1950, psl. 158.

     (32) A. Geručio laiškas autoriui 1973.III.8.

     (33) M. Kaunaitė. Tokį atsimenu... // Pergalė. 1971. Nr. 3, psl. 111.

     (34) Autoriaus pokalbis su meno istoriku Jurgiu Baltrušaičiu Paryžiuje 1973.V.1.

     (35) Loy W. Henderson. Chiefs of Legation in Moscow (rankraštis).

     (36) H. B. (H. Blazas). Min straipsnis.

     (37) V. Daujotytė. Jurgis Baltrušaitis. Filologijos mokslų kandidato disertacija (Ma­šinraštis). Vilniaus V. Kapsuko Universitetas. 1971, psl. 80.

     (38) G. Papini. Atsiminimai apie Baltrušaitį // Židinys. 1939. Nr. 11, psl. 487. Iš italų kalbos vertė Vetusius (L. Blynas).

     (39) A. Miškinis. Mano pažintis su Jurgiu Baltrušaičiu // Lietuviai. 1944. Nr. 9/10.

     (40) P. Klimo atsiminimai apie J. Baltrušaitį.

     (41) Autoriaus pokalbis su meno istoriku Jurgiu Baltrušaičiu Paryžiuje 1973. V. 1.

     (42) J. n. D. [Jonė Deveikė-Navakienė]. „Poetą Baltrušaitį prisimenant. Pasikalbė­jimas su ponia Baltrušaitiene // Mūsų kelias. 1947. Nr. 22.

     (43) Ten pat.

     (44) Baltrušaitis Helena. Laimingų dienų miestas // Kauno diena. 1999 spalio 23 d.

    

     Jurgis Baltrušaitis – poetas, vertėjas, diplomatas: monografija. Red. D. Mitaitė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

 

     BaltrusaitisJurgis.jpg