tekstai.lt

Christoph Zürcher. Lietuvių avangardo etika ir „optimali projekcija“ (1998)

b_150_112_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Christoph_Zurcher.jpg     Avangardinės literatūros modelio tyrinėjimai konkrečio­mis visuomeninėmis ir politinėmis sąlygomis negali būti be palyginimo su rusų, vokiečių ir italų modernizmo pa­tirtimi. Italų ir ypač rusų futurizmo santykis su valdžia gali būti parankiu kontekstu, kuriame būtų galima išskirti lietuviško modernizmo modelio ypatumus. (1)

     Keturvėjininkų literatūrai gali būti pritaikytas ir A. Flakerio „optimalios projekcijos“ konceptas. (2) Jis nusako pa­grindinę avangardinio teksto visuomeninę funkciją, kuri reiškia estetinį pervertinimą, apimantį ir moralinį, etinį ir vi­suomeninį bendros gyvenimo santykių sistemos pervertinimą, (3) Šia linkme aštriausiai ir labiausiai provokuojančiai skam­ba B. Groyso tezės. Jis manė, jog rusų avangardo mene ga­lįs atpažinti struktūrinius panašumus su menininko – ti­rono politinėmis koncepcijomis, iš kitos – avangardo pastangas reorganizuoti pasaulį pasitelkiant meną. (4) B. Groysas neabejoja, kad avangardas turi atsakyti už totalita­rinės sistemos nusikaltimus:

    

     Pagrindinis rusiškų straipsnių apie avangardą akcentas ir drauge di­džiausias jų trūkumas yra mėginimai įrodyti savo nekaltumą režimo nu­sikaltimuose. Tuo tarpu rusiškojo avangardo didumas, kuris bent jau šio straipsnio autoriui yra nenuginčijamas, turi prisiimti to laiko isto­rinę kaltę ir visus to laiko nusikaltimus. (5)

    

     Su tuo artimai yra susijusi ir avangardo recepcijos pro­blema. Remiantis istorine Rusijos konsteliacija paaiškėjo, kad agresyvūs avangardo manifestai ir programos staiga atrado atitikmenį sociopolitiniuose epochos įvykiuose ir todėl buvo transformuoti iš estetinės srities į etinę. B. Gro­yso žodžiais tariant:

    

     Jei, pavyzdžiui, Majakovskis paragins „suduoti pasauliui per galvą, tada šis raginimas gali būti perskaitytas kaip tipiškos avangardinės šo­ko estetikos manifestacija <...>. Visai kitokia recepcija atsiranda tada, kai valstybės jėga, su kuria susijęs poetas ar tapytojas, savo piliečiams iš tikrųjų praskelta galvą su kastetu. (6)

    

     Avangardo recepcija Lietuvoje, nepaisant kitokio sociopolitinio fono, šiandien ir pirmaisiais nepriklausomybės metais nėra neproblematiška. Todėl toliau trumpai turi būti aptarta avangardo recepcijos problema Lietuvoje.

     Norėdami geriau išryškinti sociopolitinių santykių kon­tūrus Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje, akimir­kai palikime nuošalyje nedidelę šalį prie Baltijos jūros ir nukreipkime žvilgsnį prie Adrijos: 1919 metų rugsėjo mė­nesį, kai lietuvių savanorių pulkai žygiavo atsiimti lenkų okupuoto Vilniaus, o su jais buvo ir vadinamasis meninin­kų batalionas, kuris muzika ir literatūra turėjo stiprinti da­linių moralę, nedidelis maištingų karininkų būrys, vado­vaujami atsargos vyresniojo leitenanto ir poeto Gabriele d'Annunzio, ruošėsi žygiui į Fiume miestelį prie Adrijos jūros. Jų vienintelis tikslas, už kurį visi būtų atidavę savo gyvenimus – bent jau taip ne kartą buvo sakęs jų vadas – buvo uostamiesčio Fiume užėmimams. Jis turi atitekti ita­lams, tik tuomet Versalio sutartimis suluošinta pergalė ga­lėtų tapti tikra. „Fiume arba mirtis“ – taip skambėjo jų šū­kis. Vadovaujami poeto d'Annunzio, kuris pats save buvo pavertęs menininku sėdėdamas dviviečiame lėktuve ar po­vandeninio laivo denyje, kariai į karą žiūrėjo kaip į poeti­nį spektaklį, o į pučą – kaip į propagandinį triumfą. Karas tapo menu. Savo kuprinėje d'Annunzio turėjo ne tik lieps­ningų žodžių ir dramaturgiškų idėjų, kurios vis kitaip pa­kreipdavo tą jo meno kūrinį, bet ir „Fiume respublikos“ konstituciją, kuri buvo artimai susijusi su anarchosindikalistų idėjoms.

     Žygis į Fiume būtų tapęs meno kūriniu, drąsus pučas turė­jęs sulieti gyvenimą ir meną. Bet ilgai neišsilaikė d'Annun­zio Fiume mieste – jis žuvo nuo italų karo laivo „Andrės Doria“ patrankos šūvio, o ir lietuviams savanoriams, tarp kurių galbūt buvo ir trys busimieji avangardistai Binkis, Tysliava ir Žlabys-Žengė, nepavyko atgauti Vilniaus. (7)

     Šiais dviem epizodais iš poetų, laikiusių save avangar­do atstovais, gyvenimų nesiekiama įrodyti paviršutiniško panašumo tarp italų ir lietuvių futurizmo, o priešingai – parodomos nevienodos istorinės aplinkybės ir su jomis su­sijusių modernistų skirtingas suvokimas. Lietuvių poetams žygis į Vilnių nebuvo nei naujos kultūros inscenizacija, nei meno kūrinys, technizuotą ir estetizuotą karą vertęs po­etiniu spektakliu. Dalyvavimas lietuvių savanorių gretose jiems buvo patriotinė užduotis, kuri iš esmės turėjo nekeisti visuomeninius santykius naujais, bet užtikrinti iškovotos nepriklausomybės saugumą. Modernumo atstovai apie pir­mą lietuvių respubliką galvojo ne kaip apie revoliucionieriškų matmenų laboratoriją, bet kaip apie nacionalinę vals­tybę, sukurtą pagal europietišką pavyzdį.

     Ir italų, ir rusų futurizmas atsirado revoliucinio perver­smo prieangyje, atvėrus duris ideologijų, siekusių visų visuomeninių struktūrų visiškos reorganizacijos, viešpa­tavimui. Futurizmo likimas, tiek Italijoje, tiek Rusijoje, bu­vo formuojamas painaus meno ir jėgos santykio. Nors gyve­nimo reorganizavimas atitiko futuristų programą, jėgos ir meno vienybės iliuzija pasirodė esanti trumpaamžė. Tiek fašistinė partija, tiek bolševikai niekada visiškai neatsisakė nepasitikėjimo futurizmu; kita vertus – realus visuomenės reorganizavimas neatitiko painių estetinių metmenų. Fu­turistų entuziazmas naujai būčiai, naujiems žmonėms ir naujam menui niekaip nesiderino su politika. Reikalavi­mas teikti pirmenybę menui nuolat konfliktavo su laisva­norišku pasidavimu politinės valdžios tikslams.

     Lietuviški santykiai tarp valdžios ir meno, kai formavo­si pirmosios avangardistų grupės, buvo visai kitokie. 1917 metų revoliucija suteikė valstybei nepriklausomybę ir parlamentinę demokratiją. Trumpai tariant, lietuvis nė nega­lėjo galvoti apie naujos valstybės ir visuomenės statybą, o tik apie esamos visuomenės atkūrimą pagal Vakarų de­mokratijos ir svajonių apie šlovingąją praeitį pavyzdžius. Palyginus su painiomis italų fašistų ir bolševikų ateities projekcijomis, tai buvo programa, kuri estetiniu požiūriu mažai ką galėjo pasiūlyti. Keturvėjininkams nepasitaikė ga­limybės savo menines koncepcijas susieti su revoliuciniu visuomenės pertvarkymo modeliu. Be to, tai buvo ne tik Keturių vėjų troškimas. Jų kūryboje ir programose nėra pri­sirišimo prie tam tikros ideologijos. Žinoma, su dideliu ma­lonumu buvo pasisakoma prieš miesčioniškumą, dar su di­desniu – prieš bažnyčią ir visus „gero tono“ atstovus. Bet antiklerikalizmas ir pasisakymas už atviresnę, žaisminges­nę ir laisvesnę visuomenę dar nebuvo politinė programa. Mano žiniomis, egzistuoja tiesus Keturių vėjų liudijimas apie jų kaip meninio judėjimo santykį su valdžia. Tarulio kal­boje per radiją (1926) jis Keturis vėjus susieja su naujai au­gančia jėga, demokratija:

    

     Ypatingai svarbu, kad jie [„Keturi vėjai“ – C. Z.] savo veikimą surišę su nauja augančia jėga, su demokratija, su darbo žmonėmis. Dabar pa­saulį valdyt atėjo naujos pajėgos. Griuvo ir baigia griūti carų ir karalių sostai. (8)

    

     Politinės leksikos vartosena čia yra miglota. Sunku nuspręsti, ar Tarulis demokratiją čia supranta vakarietiška prasme kaip politinės organizacijos formą, kurioje valdžia vykdo­ma per parlamentą ir rinkimų teisę, ar bolševikine – kai į valdžią ateina darbininkų klasė, pašalinusi kitas klases. Į tokius identifikacijos mėginimus nereikia žiūrėti kaip į po­litinį nusistatymą, bet tik kaip į entuziastingą pritarimą naujovėms.

     Rusiškajam avangardui yra būdingas didesnis tikėjimas pasaulio pakeitimu meno dėka ir noras šiuose pokyčiuose dalyvauti. Iš to seka tai, ką A. Flakeris vadino „optimalia projekcija“, būtent nuostata estetiniam pervertinimui, kuris apima ir moralinį, etinį, visuomeninį bendros gyvenimo santy­kių sistemos pervertinimų. (9) Optimali projekcija rusiškojo avangardo manifestuose iš pradžių iškyla taip pat nesusi­jusi su komunistinės visuomenės projektu, nors Леф ir Новый Леф šią sąsają propagavo. Menas, buvo sakoma pir­mojo Новый Леф numerio pratarmėje, yra kovojančių kla­sių jėga už gyvenimo atstatymą, kurį jis ne tik vaizduotų, bet ir kurtų. (10) Keturvėjininkų manifestuose (plg. šio dar­bo skyrių „Atsiradimas ir išnykimas (1922-1928)“) optimali projekcija yra svarbi sudedamoji dalis. Manoma, kad tai iš dalies yra dėl rusiškojo modelio įtakos – kartais „Žengte marš!“ atrodo kaip koliažas iš įvairios rusų žurnalų – Леф, Новый Леф ir Вещь kalbinės medžiagos. Be to, daugelyje tekstų galima rasti pabrėžiamų užuominų į geresnį rytojų, naują gyvenimą, EI Dorado ir t. t. S. Valentas kalba apie Binkio busimojo laiko paradigmą, priešingą Maironio esa­mojo laiko paradigmai. (11)

     Optimali keturvėjininkų projekcija pirmiausia pasireiš­kia kaip gyvenimo jausmas. Ji atsiranda iš putojančio tem­peramento, jaunuoliško polėkio ir išdykėlio poeto, stovin­čio naujos lietuvių literatūros priešaušryje. Ten, kur ateities projekcijos tampa konkretesnėmis, dažniausiai nėra akcen­tuojami visuomeniniai – utopiniai komponentai. Daugiau yra apdainuojamas Lietuvos įžengimas į naują civilizuotą epochą, kuri kitur jau prasidėjo. Savo konkrečiais pasireiš­kimais optimali keturvėjininkų projekcija kalba ne apie uto­pinį rytojų, o vystymąsi, kurį reikia prisivyti:

    

     Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

     Užaugęs pievose ir girių duburiuos,

     Kviečiu tave dabar j naują būvį,

     Kur radijo lakštingalos tau amžių amžiais suoks. (12)

    

     Galiausiai kartais tai tėra bevaisis drąsus sumanymas, keturvėjininkų norėtas pristatyti kaip tam tikras politi­nis požiūris. Tai nepavyksta jų kūryboje; tai nepasiseka ir jų neliteratūriniame gyvenime. Gal tai yra simptomiška, kad Binkis kūrė ir patriotišką maršą, ir vertė Interna­cionalą, ir parašė autoritarinio tautos vado A. Smetonos biografiją (kiek nemalonią).

     Nenuginčijama tai, kad Keturi vėjai disponavo revoliucionierišku temperamentu. Jų visuomeninio politinio ak­tyvumo ištakos gali būti greičiau randamos lietuviškų švie­tėjų tradicijoje.    

    

     _______________

     (1) Plg. pavyzdžiui: Manfred Hardt, „Futurismus und Faschismus“, Hardt 1989, 251-273 ir B. Groys, Gesamtkunstwerk Stalin, Munchen-Wien, 1988.

     (2) A. Flakerio terminas, sukurtas remiantis J. I.otmano idėjomis. Plg. Flaker 1989, 412.

     (3) Ten pat.

     (4) Plačiau B. Groys, Gesamtkunstwerk Stalin,Munchen-Wien, 1988.

     (5) B. Groys, „Die Ethik der Avantgarde“, B. Groys, Die Erfindung Russlands,1995, 101.

     (6) Groys 1995, 97.

     (7) Tada visi trys tarnavo kariuomenėje. Nėra tiksliai žinoma, ar jie išties dalyvavo šioje kampanijoje.

     (8) Keturi vėjai, nr. 2, p. 8.

     (9) Flaker 1989, 412.

     (10) Новый Леф Nr. 1, 1927 m. sausis. Paskelbta Drews 1983, 43.

     (11) Valentas 1993.

     (12) Tysliava 1969, 119.

    

     Christoph Zürcher. Lietuvių avangardo pavasaris. Iš vokiečių k. vertė D. Daujotytė, S. Keturakis. Vilnius: LLTI, 1998.

 

     b_500_810_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Lietuviu_avangardo_pavasaris.jpg