tekstai.lt

Jovita Jankauskienė. Maišto kultūra Kauno literatų bohemiškosios savimonės kontekste 1919–1940 m. (2012)

b_150_102_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Binkio_chebra.jpg     Įvadas

 

     Apibrėžiant intelektualo, menininko sąvoką priskiriama pozicija būti šalia normų ir institucijų, deklaruoti laisvesnį santykį su jomis. Tarp meninio pasaulio žmonių nepasitenkinimas valstybe, valdžia, politikais, nusiskundimai prasta kultūros, meno, menininkų padėtimi beveik įprastas požiūris [64, 33]. Tokio nepasitenkinimo apraiškų bei emocionalių nusiskundimų gausu Pirmosios Lietuvos Respublikos literatų viešajame bei privačiajame diskurse. Moderniojo bohemiškumo tradicijos atstovams tapo tarsi privalu deklaruoti karą su visuomene, jos normomis ir institucijomis, bjaurėtis vyraujančia socialine tvarka [64, 37]. Įvairūs kovos, maišto šūkiai gana dažnai kelti ir Kauno literatų: skelbta kova prieš senąją literatų kartą ir jos kūrinius, prieš netinkamą bevertę spaudą ir literatūrą, miesčioniškumą ir praktiškumą, konkretų rašytoją ar jo kūrinį, skaitytoją ir neskaitančiuosius ir kt. [35, 221–223].

      Kai kurie iš autorių netgi siūlė savo receptus, kaip visa tai pakeisti. Nepasitenkinimas politiniu režimu spaudoje buvo išsakomas rečiau negu privačiuose laiškuose ir prisiminimuose. Pastebima viešoji opozicija valdžiai daugiausia reiškėsi kairiųjų literatų kūryboje bei spaudoje, ryškiausia ji buvo „Trečio fronto“, „Kultūros“ žurnaluose, taip pat kai kurių rašytojų – Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Kosto Korsako, Kazio Borutos – kūryboje. Literatai deklaravo, jog stengiasi susikurti specifinę profesinę kultūrinę aplinką, siekia atsiriboti nuo merkantilinių tendencijų ir išsaugoti menininko bei intelektualo laisvę, kritišką santykį su oficialiąja kultūra. Nors apie platų maištavimą tarp Kauno literatų negalima kalbėti (Lietuvos literatai nerengė skandalingų viešų visuomeninių akcijų prieš plačiosios visuomenės skonį ir papročius), maištas daugiau reiškėsi pavieniais spontaniškais veiksmais. Konkrečiai apibrėžti literatų maišto neįmanoma, kadangi jis reiškėsi įvairiomis formomis, o šiam straipsniui pasirinktų labiausiai matomų maišto formų sąrašas yra negalutinis. Remiantis Albertu Kamiu (Albert Camus), galima lakoniškai sukonkretinti, jog rašytojų maištas nuo kitų skiriasi tuo, kad jis dažniausiai egzistuoja ne kaip realus veiksmas, bet kaip „vaizduotės nuotykis“, „išvirkščioji nuobodulio pusė“, būdas stebinti ir tobulėti [53, 41–55]. Įvairūs literatų maištavimo būdai ir kryptys tapo šio straipsnio objektu.

     Tarpukario bohemos tema lietuviškoje istoriografijoje įvairiuose kontekstuose buvo liesta įvairių sričių specialistų, tačiau tik nedaugeliui ji tapo pagrindiniu tyrimo objektu. Deramo dėmesio nesusilaukė bohemos kaip maišto kultūros ir su tuo susijusių elgsenų analizė. Išsamiausiu tyrimu bohemos tema laikytinas Justinos Minelgaitės straipsnis „Tarpukario Kauno bohemos ypatumai“. Šiame darbe aptariamos bohemos termino ištakos, raidos koncepcijos, daug dėmesio skiriama išoriniams bohemos bruožams, aptariamas Kauno bohemos atstovų įvaizdis, moterų vaidmuo, kiek glausčiau analizuojamos bohemiškumo apraiškos Kauno menininkų gyvensenoje, viešose ir privačiose erdvėse [67, 17]. Reikia paminėti ir Andriaus Zeigio darbą, kuriame analizuojama Kauno kavinių kultūra, trumpai pristatoma ir bohemiško gyvenimo jose raiška, daugiausia dėmesio skiriant „Konrado“ kavinei ir jos svečiams [78, 28]. Bohemos tema tyrimo objektu tapo ir Arvydo Pakštalio straipsnyje „Bohemos gyvenimo atspindžiai XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaune“, kuriame autorius pasirinko išryškinti keletą atskirų bohemiškos elgsenos fragmentų [70, 20]. Dar viena istoriografijos grupė – bohemos termino genezę bei raidą laike aptariantys užsienio autorių tyrimai, kurie leidžia išskirti svarbiausius tiriamojo reiškinio skiriamuosius bruožus, savybes bei palyginti juos su lietuviškomis aktualijomis [1; 3; 16]. Taip pat, rašant apie literatų pasaulį, labai svarbus tampa literatūrologijos įdirbis. Išskirtinai reikšmingi šiam darbui Leono Gudaičio, Loretos Jakonytės ir kiti darbai Lietuvos literatūrologijos ir literatų gyvensenos tyrinėjimuose [58; 59]. Ieškant atskirų literatų elgsenose bohemiškų bruožų pagelbėjo biografiniai tyrimai [2; 13; 19; 23; 27].

     Bohemiškos literatų elgsenos bei jų vertinimai atsispindi įvairaus pobūdžio šaltiniuose: autobiografijose, memuaruose, korespondencijoje ir spaudoje. Didžiausią, taip pat ir svarbiausią darbe naudotų šaltinių grupę sudaro rašytojų autobiografijos bei atsiminimai. Šiuos duomenis gausiai papildo literatų epistolinis palikimas, kuriame atsiskleidžia tarpusavio santykiai, autorių požiūris į laikmečio aktualijas. Spaudos šaltiniai suteikė vertingos informacijos atskleidžiant viešąsias nuomones apie literatų boheminius įpročius bei diskusijas įvairiomis temomis.

     Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ryškiausiai matomas ir būdingiausias Pirmosios Lietuvos Respublikos Kauno literatų maišto kultūros formas. Pagal adresatus, į kuriuos nukreiptos maišto kryptys, keliama keletas uždavinių: aptarti opozicijas valdžios ir visuomenės atžvilgiu, apibūdinti konfliktus literatų bendruomenės viduje, besireiškusius literatūrinių srovių atstovų nesutarimų ir kartų konflikto pavidalu, bei apžvelgti maištą kaip kovos prieš nuobodulį ir rutiną priemonę.

     Siekiant įgyvendinti išsikeltą tikslą ir uždavinius buvo pasitelktas analitinis aprašomasis metodas, leidęs tyrinėti atskiras objekto dalis bei analizuoti šaltinius. Tekstų turinio prasmei suvokti bei jo interpretacijai naudotas hermeneutinis metodas. Segmentus jungiant į visumą buvo pasitelktas ir sintetinis metodas.

 

     Opozicijų apraiškos valdžios ir visuomenės atžvilgiu

 

     Literatų bohemiškos elgsenos bei jų refleksijos buvo glaudžiai susijusios ne tik su pasirinkimu tapti menininku (tai tapo pirmu žingsniu link bohemos), bet ir su gyvenamuoju laikotarpiu. Menininkų, literatų gyvenimo ir išgyvenimo sąlygas veikė kultūros politika, valstybės prioritetai šioje srityje bei pačių rašytojų sugebėjimas sau susikurti nišas, kuriose jie save galėtų realizuoti. Kritiškas santykis su valstybinėmis institucijomis bei oficialiąja politika leido save identifikuoti kaip autsaiderį, susvetimėjusį su visuomene ir tapo viena bohemiškosios tapatybės išraiškos formų.

     Pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros politika gana plačiai aptarta Dangiro Mačiulio ir Mindaugo Tamošaičio veikaluose [65, 76]. Tarpukariu vienos rašytojų grupės turėjo oficialių organizacinių struktūrų pagrindą ir galėjo laisvai reikšti savo mintis, o kitų oficialus egzistavimas ir reiškimasis spaudoje buvo apsunkintas valstybinės kultūros politikos, kadangi savo pažiūromis prieštaravo šiai ideologijai. Universitete taip pat didėjo atotrūkis tarp atskirų studentų srovių. Ryškiausia perskyra buvo tarp ateitininkų ir kairiųjų [51, 20–21]. Anot Kazio Borutos, „Lietuva vis daugiau skilo į kairę ir į dešinę, ir universitetas dažnai būdavo panašus į mitingą ar seimo tribūną“ [26, 13]. Dešinieji Lietuvos rašytojai, susibūrę apie katalikų ir tautininkų ideologines stovyklas, dirbę tautinės kultūros linkme, buvo geriau finansiškai aprūpinti negu kairieji, nes juos globojo valdžia, o kairiesiems, oponavusiems oficialiajai ideologijai, tokios sąlygos suteiktos nebuvo [76, 13].

     Įstatymiškai buvo draudžiami ardantys drausmę, diskredituojantys vyriausybę, kenkiantys prezidento autoritetui, skleidžiantys klaidingas žinias, propagandinio, agitacinio pobūdžio, kenkiantys vidiniam ar išoriniam valstybės atsparumui, drumsčiantys viešąją rimtį kūriniai [74, 106–108]. Vis dėlto nebuvo iki galo aišku, kas buvo laikoma „politikavimu“. O ir pats cenzūros mechanizmas, daugelio teigimu, buvo artimas nesusipratimui, kadangi buvo tikrinami net tautininkų leidiniai, o kai kurie kairiųjų pereidavo gana lengvai, ypač turint kompromituojančių žinių apie vyriausybės narių santykius [29, 97–107]. Kartais patys kairieji stebėjosi cenzūros nepastabumu. Bronys Raila rašė: „Tautininkų spauda į mus ilgai nekreipė didesnio dėmesio, beveik ignoravo, tik retkarčiais pasišaipydavo ar pirštuku pagrūmodavo. Valdžios cenzūra mums veikė kaip ir visiems, bet ne griežčiau kaip visai opozicinei krikščionių – demokratų, liaudininkų ir socialistų spaudai. Buvo galima kentėti, net derėtis, o kai kada šį tą ir nusiderėti“ [45, 151]. Kazys Boruta taip pat nesitikėjo, kad pirmas „Trečio fronto“ numeris „taip gerai išrodys po „vyriausio redaktoriaus“ globa“ [26, 149]. Panaši situacija klostėsi ir su Antano Venclovos apysaka „Žmogus tarp pjūklų“. K. Borutos nuomone, cenzūra ir čia buvo pakankamai nepastabi [26, 153].

     Gana neblogai literatų požiūrį į politikų bandymus apsibrėžti politikos sąvoką atskleidžia Juozo Keliuočio aprašytas ar sukurtas beveik anekdotinis pokalbis su propagandos vadybos direktoriumi, bandant išsiaiškinti, kas toji neleidžiama politika:

 

      – Jei taip, tai dabar susitarkim ką laikysime politika. Jei aš atspausdinsiu N. Romuvoj, pono prezidento politinę kalbą, ar tai jau bus politika?
      – Ne, tai nebus politika! – atsakė juokdamasis direktorius.
      – O, jei aš paskelbsiu straipsnius apie mūsų kovas dėl Vilniaus ir Klaipėdos ir įdėsiu straipsnį apie Tautų Sąjungą, ar tai jau bus politika?
      – Oi ne! Tai nebus politika!
      – O jei aš įdėsiu straipsnį, kad švietimo ministerija nevykusiai tvarko Lietuvos kultūros reikalus, jei nurodysiu kokioj sunkioj, tragiškoj būklėj yra atsidūrę mūsų valstiečiai ir kas reikia daryti jų šiai būklei pagerinti, – tai tas ar jau bus politika?
      – Čia jau bus politika ir po to mėlyni lakštai automatiškai jums taps privalomi!
[10, 21].

 

     Pats Antanas Smetona, viešai pasisakydamas meno klausimais, pirmiausia akcentavo, jog svarbiausia, kad menas būtų tautiškas – reikštųsi lietuviška forma, o klausimas, ar menas turi betarpiškai ir sąmoningai tarnauti valstybės reikalams, jo nuomone, vienas sunkiausių meno ideologijoje. Vis dėlto į šį klausimą jis pabandė atsakyti. Meno, kaip valstybės politikos įrankio, vaidmens jis neatmetė kaip visiškai negalimo, kadangi tikruoju meno pavyzdžiu jis laikė renesanso laikotarpiu būtent pagal valstybės ideologiją sukurtus kūrinius. Tačiau Lietuvos atveju jis darė tam tikrą išlygą ir teigė: „Ne tiek svarbu, ar menas tarnauja kokiai idėjai, svarbiausia, kad menas kurtų menu. [...] Kada menas reiškiamas tautiškomis ir meniškomis priemonėmis, tai jis ir bus tikras menas. Ir bolševikų menas, jei jis bus nuoširdus, gali palikti amžinas“ [17, 75]. Taigi, prezidentas nesiūlė jokios kultūros politikos koncepcijos ir mažai kišosi į kultūros reikalų tvarkymą, nesiekė veikti nei literatūros, nei meno, o kūrėjus bandė kreipti tautinės kūrybos linkme, reguliavo spaudos turinį cenzūra, bet neprimetė menininkams kūrybinio gyvenimo normų [54, 306–307].

     Jaunų literatų kredo apibendrintai atsiskleidžia Kazio Borutos požiūryje ne tik į kūrybą, bet ir patį gyvenimą: „Kad ką dirbti, tai dirbti, kad ne, tai ne! [...] Man rodos, kad gyvent – tai taip, kaip ta audra: nuūžt, nugriaut visa sau nuo kelio ir prieit, prie ko reikia: arba prie dievo, arba prie velnio! [...] Aš rašysiu, kaip aš norėsiu, ir man to nieks neuždraus!“ [26, 66–67].s ir visuomenės kritikus, tokius b ūtų galima įvardinti trečiafrontininkus Kazį Borutą, Antaną Venclovą, Bronį Railą ir kitus, kurių laiškuose dažnai išreiškiama būtinybė sujudinti literatūrinį pasaulį, apversti jį aukštyn kojom. Naujo sąjūdžio poreikis atsirado, kaip teigiama, dėl „žiopliškos“ literatūrinės atmosferos, „Keturių vėjų“ idėjinio bankroto bei kitų literatūrinių blogybių. A. Venclova laiške K. Borutai jau 1926 m. rašė: „Manėm įkurt kokią literatišką draugiją, bet aišku, kad ji toliau išsikoliojimų nė per sprindį nenueis: didžiausias pažiūrų palaidumas“ [20, 47–48]. Viena iš naujo žurnalo bei literatūrinio sąjūdžio steigimo priežasčių buvo planuojamas atsakas, jų žodžiais tariant, „išsikvėpusiems“ „Keturiems vėjams“: „Tuščia pasaka, broli, „4 vėjai“ seniai gyvas lavonas, ir jo tokie vyrai, kaip Petrėnas ir Binkis ir K°, neatgaivins. Galėjom gaivinti mes, jaunieji, bet nebuvo nei pas vieną tikro noro. Ir velniam lavonus gaivinti, jei galima naują sutvėrimą į svietą paleisti!“ [26, 75]. K. Borutos laiškuose, deklaruojamoje sąjūdžio idėjinėje programoje matyti, jog atkirčiu keturvėjininkams turėtų tapti ne jų idėjų paneigimas ar kritika, bet pats kolektyvo pobūdis, kuris K. Borutos planuose buvo projektuojamas kaip būsimo didelio judėjimo, galbūt net literatų profesinės sąjungos, kooperatyvo pradžia, kuri vėliau išaugtų į visą leidybos mechanizmą, ilgainiui nešantį pelną. Jau iš anksto buvo numatoma, kad žurnalas dėl savo krypties gali būti uždarytas, todėl K. Boruta žiūrėdamas į ateitį manė, jog profesinę sąjungą būtų sunkiau panaikinti [26, 115]. Galbūt dėl skirtingų pažiūrų į būsimą judėjimą platesnė organizacija nebuvo įkurta.

     Trečiafrontininkai gana aiškiai suformulavo savo kairiąsias politines pažiūras, literatūroje bei spaudoje smerkė Lietuvos valdymo formą ir kėlė Sovietų sąjungos pavyzdį. Taip pat ši jaunų literatų grupelė daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams, pirmiausia, darbininkų problemoms. Kritikuotas tiek krikščionių demokratų, tiek A. Smetonos valdymas, abu šie laikotarpiai buvo vertinti kaip nedemokratiniai – nesuteikiantys pakankamų kūrybinės laisvės sąlygų. Antanas Venclova savo prisiminimuose klerikalų valdžią kaltino korupcija, valstybės turto grobstymu, spekuliacijomis. Jo teigimu, su valstybine politika nesutikę literatai lengviau atsikvėpė tik trumpą laiką – 1926 m., kada valdžioje buvo socialdemokratai [51, 47]. Tautininkų valdžia jam asocijavosi su fašizmu, visi jo prisiminimai („Jaunystės atradimas“) demonstratyviai persmelkti neapykanta šiai valdžiai. Panašiai manė ir J. Keliuotis. Jo nuomone, literatūrą žlugdė „autoritatyvinės diktatūros konservatizmas su jos fašistinėm tendencijom“ [34, 211]. Skirtumas buvo tik tas, kad A. Venclova dėl tokių savo pažiūrų nukentėjo. Gyvenimo Kaune pradžioje, anot A. Venclovos, jo straipsnius laikraščiai priimdavo spausdinti be jokių problemų. Tačiau dėl tokių pasisakymų spaudoje (Maironio kritika, laikraštyje „Socialistų atstovas“ išspausdinto studentų himno „Gaudeamus“ parodija) A. Venclova buvo atleistas iš tarnybos Žemės ūkio ministerijoje. Dar viena A. Venclovos ir kitų viešo politinių pažiūrų reiškimo pasekmė buvo žurnalo „Trečias frontas“ uždarymas. Vėliau jam buvo sunkiau susirasti darbo ir išspausdinti savo kūrinius. Baigęs universitetą A. Venclova negalėjo įsidarbinti Kaune, lietuviškoje gimnazijoje, kadangi, kaip jis teigė, jose dirbo tautininkams ištikimi mokytojai. A. Venclovai baigus universitetą, politinės pažiūros vėl pakišo koją – nebuvo galimybių gauti stipendijos studijuoti užsienio universitetuose [51, 12; 21, 238]. J. Keliuotis taip pat jautė valdžios varžymus aktyviai reikštis spaudoje, vis dėlto „Naujajai Romuvai“ buvo šiek tiek lengviau išsilaikyti, kadangi ji deklaravo savo nepartiškumą ir tai, anot J. Keliuočio, varžė „fašistinius, iš esmės priešiškus elementus sistemiškai persekioti žurnalą“ [34, 211].

     Nors trečiafrontininkai kaltino „Keturis vėjus“ dėl apolitiškumo, tačiau jau 1922 m. „Keturių vėjų pranaše“ Kazys Binkis kritikavo „politikos pusgalvių“ valdymo būdus [25, 6]. B. Raila prisiminimuose rašė, kad „Keturi vėjai“ savo ūpu ir stiliumi patiko daliai jaunimo, tačiau nepatiko ideologinėms ir politinėms srovėms: „Tautininkai buvo nepatenkinti dėl jų pajuokimo ir kaltinimo „pseudopatriotizmu“. Katalikai dėl per daug įtartino maištingumo, ypač dėl išsišokimų prieš moralės ir krikščioniškos etikos normas, nepagarbų Dievo ir šventųjų traktavimą. Liberalai ir šiaip „pažangieji“, nevirškinantys humoro, tai laikė vien nerimtu triukšmavimu, praktiškai nepateisinančiu skelbtųjų pažangumo šūkių. V. Kapsukas „Keturiuose vėjuose“ nerado jam patinkamų ir Maskvos bolševizmui naudingų idėjų“ [45, 250].

     Pirmasis „Trečio fronto“ numeris išėjo su skambiu šūkiu: „Pastaraisiais nepriklausomo gyvenimo metais mes, jaunieji, prigyvenom ligi to, kad mum liko tik vienintelė alternatyva: arba – pasikart ant daržinės kraigo, arba – išleist literatūrinę gazietą. Mes pasiryžom sunkesniam sprendimui, mes pasiėmėm sunkiausią iš visų pareigą: gyventi (nes reikia), būti rašytojais (nors Lietuvoj tai yra visų biauriausia profesija), būti visur ir visuomet aktingi“ [41, 1]. Buvo išleisti 5 numeriai. Kaip rašė A. Venclova, šis žurnalas vis labiau kėlė visuomenės susidomėjimą, buvo skaitomas moksleivių, darbininkų, studentų, kaimo žmonių [51, 178]. Grupelė rašytojų siekė, kad jų „meno žodis visada judintų, neramintų, pykintų, nervuotų, džiugintų, drąsintų“ [51, 181]. Vadinasi, jie norėjo, kad jų žurnalas keltų visokias, tiek geras, tiek blogas, emocijas, tačiau nieko nepaliktų abejingo. Galima teigti, kad iš dalies jiems tai pasisekė, žurnalas turėjo šiokią tokią įtaką visuomenės pažiūroms. Tai gana gerai iliustruoja Salomėjos Nėries atvejis. Ši poetė, buvusi dešinioji, pasak A. Venclovos, veikiama žurnalo, kardinaliai pakeitė savo pažiūras ir prisijungė prie kairiųjų leidžiamo žurnalo [51, 178–181]. Iš K. Borutos ir A. Venclovos susirašinėjimo atsiskleidžia kiek kitokios S. Nėries pakvietimo į „Trečio fronto“ kolektyvą priežastys. Poetė kviesta ne dėl to, kad jos darbai atrodę tinkami žurnalo krypčiai, bet dėl reklamos ir maišto prieš katalikiškųjų pažiūrų rašytojus: „Šiaip ji (Salomėja Nėris – J. J.) gana ašaringa, bet suvilioti reikia jau vien dėl to, kad kokią porą prabaščių apopleksija užmuštų. [...] Bėdos mums dėl to didelės nebus, o vandenį sudrumsime“ [26, 142].

     Gana greitai ir pats žurnalas susilaukė kritikos: „Visų krypčių buržuazinė spauda, visa reakcija sukilo prieš mus. Įnirtimas pasiekė aukščiausią laipsnį. Kovoje buvo vartojami šmeižtai, prasimanymai, insinuacijos“ [51, 190]. Maskvoje leidžiamame komunistiniame žurnale „Priekalas“ trečiafrontininkų maištingos nuotaikos taip pat buvo sutiktos neigiamai. Tik šiuo atveju buvo teigta, kad jų pozicija pernelyg švelni, prisitaikanti, tą rodo ir tai, kad „Trečias frontas“ kuo puikiausiai leidžiamas oficialiai ir beveik nevaržomai [19, 19–22]. Apskritai, komunistams nepatiko, kad trečiafrontininkų maištas tebuvo išreikštas tik spaudoje, nevykdant jokių realių veiksmų – nedalyvaujant mitinguose, streikuose, barikadose ir panašiai [33, 92–97].

     Leidžiant vis naują „Trečio fronto“ numerį, žurnalas radikalėjo. Ypač tai pasijautė dviejuose paskutiniuose jo numeriuose, kuriuose jau buvo remiamasi marksistine ir tarybine literatūra [51, 181–185]. 1931 m. jungtinis 6–7 „Trečio fronto“ numeris cenzūros buvo atmestas. Kartu iširo ir bendraminčių draugija [51, 194–203]. Vis dėlto žurnalo uždarymas nebuvo pagrindinė sąjūdžio išsiskirstymo priežastis, trečiafrontininkų skilimas buvo prasidėjęs jau anksčiau. Kęstutis Raškauskas pagrindine iširimo priežastimi įvardijo vidinius dalyvių konfliktus, vykusius dėl pažiūrų prieštaringumo ir kai kurių narių (Valio Drazdausko) per didelio polinkio į komunizmą bei bandymų paveikti kitus narius [73, 221–225]. Nors iki galo nebuvo įgyvendinti anksčiau minėtieji K. Borutos visa apimančio maištingo literatūrinio sąjūdžio planai, tačiau žurnalo rengėjai dėjo pastangas sujudinti literatūrinį Lietuvos gyvenimą.

     Pirmosios Lietuvos Respublikos valdžios politika literatų atžvilgiu neturėjo aiškios krypties ir buvo labai prieštaringa. Viena vertus, literatūros daugiausia buvo remiama politiškai tinkama kūryba, kita vertus – net ir kairieji už savo kūrinius gaudavo literatūrines premijas. Kairioji, politiškai angažuota, literatūra buvo draudžiama, tačiau buvo leidžiama nemažai šios krypties kūrinių ir laikraščių, o autoriai dažniausiai nebuvo baudžiami arba bausti pakankamai švelniai (žurnalo, knygos konfiskavimu, pinigine bauda ir pan.). Buvo draudžiama literatūroje kelti politikos klausimus, tačiau iki galo nebuvo aišku, kas buvo laikoma politika ir kokie klausimai laikyti netinkamais. O literatų vertinimai tiek Aleksandro Stulginskio, tiek Antano Smetonos politikos atžvilgiu buvo labai panašūs ir dažniausiai neigiami. Matydami politikos spragas, jie naudojosi galimybėmis ir nišomis išreikšti įvairias savo pažiūras, kritiką. Be to, vykdytos policinės priemonės bei cenzūra literatus ne tik mažai stabdė, bet kai kuriais atvejais tapdavo akstinu patikrinti jos budrumą. Neigiamas požiūris į bet kurią valdžią stiprino literato išskirtinumą, formavo jo, kaip visuomenės autsaiderio, identitetą.

 

     Generacijų prieštaravimai

 

     Konfliktai veikė kaip literatūrinės kaitos variklis. Dar vienas svarbesnių dalykų, dėl kurio buvo grumtasi literatūros lauke – rašytojo ir kūrybos samprata: kas turi galios pasakyti, kas yra „tikra“ literatūra, o kas jau nėra, ir tokiu būdu vienus rašytojus įtvirtinti lauko centre (su visomis jame gaunamomis privilegijomis), o kitus išstumti. Ši konfrontacija pasireiškė konfliktu tarp literatūros kūrėjų kartų ir grupių [66, 60–70].

     Kuriantis Lietuvos valstybei literatūra turėjo vienus uždavinius, o jai susikūrus atsirado nauji. Nepriklausomybės laikotarpiu formavosi nauja literatų karta, todėl natūralu, kad kito ir literatūros pobūdis, radosi naujos literatų srovės. Vaiva Račiūnaitė teigia, kad tokį lūžį tarp senosios ir naujosios kartų iš dalies sąlygojo miestietiškos kultūros atsiradimas. Kaunui tapus Lietuvos sostine, čia dirbti ar mokytis atvyko nemažai kuriančių žmonių, atsirado nauja inteligentų karta. Dėl to, kad keitėsi jų gyvenimo būdas, buvo pereita nuo kaimiškos visuomenės prie miestietiškos, kartu kito ir mentalitetas bei pažiūros, kurios atsispindėjo literatūroje [72, 91–104].

     Modernistinės literatūros kūrėjai deklaravo siekį pakeisti ne tik literatūrą, bet ir perauklėti žmogų ir visuomenę, sukurti naują pasaulį. Lietuvių avangardizmui taip pat buvo būdinga subjektyvistinė ir anarchistinė pasaulėžvalga, materialistinė, „žemiškoji“ orientacija, ligtolinio meno (realizmo, romantizmo) ir ankstesnių modernistų estetinių principų pajuokimas, menininko antikonformizmas bei modernią epochą atitinkantys nauji kūrybos principai, tokie kaip laisvė, aktyvizmas, maksimalus išradingumas [75]. Modernistinis maištas suvoktas kaip grupinis uždavinys – tikslų siekta ne pavieniui, bet telkiantis į modernistinius sąjūdžius. Tai, kad modernizmas buvo suvoktas kaip maištavimas savaime, liudija ir Juozo Keliuočio požiūris: „Aš ieškojau naujų kelių, maištavau prieš tradicines tendencijas, domėjausi impresionizmu, ekspresionizmu, neoromantizmu, visomis modernizmo tendencijomis“ [11, 30].

     Vytautas Kavolis, žvelgdamas į tarpukario laikotarpį, didžiausiais maištininkais, kovotojais įvardijo keturvėjininkus ir trečiafrontininkus. Jis teigė, kad tokie žmonės kiekvienai tautai yra reikalingi kaip meniniai novatoriai tam, kad duotų naujų impulsų kūrybai, tačiau jie yra nepajėgūs sukūrę kažką naujo tai ilgiau išlaikyti, toliau jų darbus turi tęsti konservatyvesnių pažiūrų asmenys, kurie gali sujungti tai, kas nauja, ir tai, kas sena [62, 250–251]. Taigi, maištininkai reikalingi kaip atnaujinanti jėga, tačiau paprastai jų veržlumas ilgai netrunka [59, 39–40]. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio literatūros istorija patvirtina šią teoriją: 3-iajame dešimtmetyje suklestėjęs avangardizmas savo maištingumu davė naujų postūmių literatūrai, tačiau gana greitai išsikvėpė ir į jų vietą 4-ajame dešimtmetyje sugrįžo tradicinės literatūros atstovai.

     Nors literatūros istorijoje romantizmas traktuotas kaip senoji lietuvių literatūros srovė, o simbolizmas – kaip vienas pirmųjų literatų žingsnių į moderniąją literatūrą, tačiau jaunesnių literatų simbolizmo ir romantizmo atstovai buvo statomi greta ir traktuojami kaip atgyvenos. Beveik visos vėlesnės literatų srovės kritikavo romantikų ir simbolistų kūrybą, teigė, kad ji nebeatitinka jų dienų reikalavimų. Ir vienos, ir kitos srovės atstovų buvo tarp Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų, ir tai kėlė įvairias studentų reakcijas – nuo susižavėjimo iki nepasitenkinimo. Romantizmo ir simbolizmo atstovai daugiausia koncentravosi literatūrinėje, kūrybinėje bei pedagoginėje veikloje, o politinių klausimų kėlimui beveik neskyrė dėmesio. Avangardistinių literatų judėjimų – „Keturių vėjų“, „Trečio fronto“ – viena svarbiausių užduočių buvo kritikuoti, netgi parodijuoti šių dviejų srovių kūrybą ir atstovus. Pavyzdžiui, Antanas Venclova, tik atvykęs į Kauną studijuoti, 8-ame „Baro“ numeryje ėmėsi gana aštrios visos senosios literatūros kritikos. Daugiausia jos teko Maironiui. Jis teigė, kad Maironio laikų idėjos, kaip ir jis pats, pasenusios, o kūriniai nebeatitinka laiko dvasios ir meno reikalavimų [51, 13].

     Jaunųjų literatų nuomonę senosios literatų kartos atžvilgiu neblogai iliustravo Kazio Borutos laiške Antanui Venclovai išsakyti žodžiai apie J. A. Herbačiauską: „Skaičiau, žinai, Herbačiausko straipsnį. Na ir durnius! Diedas gyvena pradžia lenkų 20 šimtmečio ir nei iš vietos. Visa jo mandrybė bene pasenus 30 metų“ [26, 177]. Nors laiškas atskleidžia tik asmeninę nuomonę, tačiau tokias nuotaikas galima justi beveik visame avangardizmo judėjime. Vyresnieji taip pat kritikavo jaunuosius. Juozapas Albinas Herbačiauskas neigė keturvėjininkų kūrybos meniškumą, laikė ją beprasmiška [27, 83]. Visus modernius judėjimus kritikavęs Juozas Jakštas „Keturių vėjų“ kūrybą laikė „šuns lojimu“ ir „vaikišku išdykavimu“ [40, 81–95].

     Nors iš avangardistų ir neoromantikų bei simbolistų nesutarimų galima įžvelgti kartų konfliktą, tačiau vis dėlto juos labiau skyrė ne amžius, o literatūrinių bei politinių pažiūrų skirtumai. Juozapas Albinas Herbačiauskas, būdamas vyresnės literatų kartos atstovas, tačiau kartu ir modernizmo pradininkas Lietuvoje, laiške Juozui Urbšiui seniais vadina savo bendraamžius, turėdamas omenyje ne jų amžių, bet pažiūras: „Seniai (Tumų generacija) į mane biškį šnairuoja, mat jie bijosi, ar aš jiems nepadarysiu konkurencijos ir jų didybės neužtemdinsiu. Su jaunesniais veikiai susibroliavau, gerai viens kitą suprantam ir atjaučiam [...]. Ir aš pats, nors man 46 metai, jaučiuosi labai jaunu, ką mūsų Kauno seniai (50 metų !!!) su pasipiktinimu man vis prikaišioja“ [1, 6].

     Kartų klausimu spaudoje užsimezgė diskusija tarp „Naujosios Romuvos“ bei „Akademiko“ ir „Vairo“. Dviejuose „Naujosios Romuvos“ numeriuose išsakoma keletas požiūrių į senosios ir jaunosios kartų konflikto priežastis. Čia palaikomi jaunieji ir daugiausia kritikos tenka vyresniosios kartos atstovams. Jie kritikuojami dėl per didelio prisirišimo prie praeities ir nenoro ieškoti naujovių, o jaunieji, jų nuomone, su savo entuziazmu šioje srityje yra pranašesni. Kaltinami aptingimu bei arogancija, darbo vietų užėmimu bei kitokiomis „nuodėmėmis“. Jaunieji skatinti kovoti prieš senius ir išsikovoti sau pozicijas, kurios, pasak jų, yra užgrobtos [31, 860]. Dar platesnis ir aštresnis J. Balio straipsnis šia tema publikuotas „Akademike“. Čia kalbama, kad Lietuvoje „tėvų“ ir „vaikų“ konfliktas ypač aštrus ne tik dėl amžiaus skirtumų, bet ir dėl skirtingų mokyklų bei kultūros kartų susidūrimo. Senieji čia kaltinami neryžtingumu, nepaslankumu, lėtumu, o svarbiausia, kaip ir „Naujojoje Romuvoje“, užimamomis vietomis – dėl to žlugdomas jaunimas ir jam neleidžiama dirbti [23, 54–55]. Taigi, jaunųjų pozicija išreiškia norą išstumti vyresniosios kartos atstovus iš jų užimamų pozicijų bei šias vietas užimti patiems. Į pastarųjų kritiką bandoma atsakyti plačiame „Vairo“ straipsnyje. Šiame straipsnyje ginami senųjų nuopelnai. Teigiama, kad amžiaus kriterijus nieko nereiškia, o jaunųjų nepasitenkinimo kėlimas vertinamas kaip bambėjimas, kuris kaip tik yra vienas senatvės požymių. Čia kartų konfliktas vadinamas išpūstu, specialiai sukeltu jaunosios kartos atstovų siekiant pažadinti nesantaiką ir pašalinti senuosius iš valstybinių tarnybų: „Jaunųjų ir senių konfliktas paaštrėja pas mus tuomet, kai atsiranda koks kandidatas į atsakomingesnę vietą ir konfliktas tęsiasi, kol toksai kandidatas savo tikslo pasiekia. Paskum konfliktas aprimsta, iki kitas kandidatas atsiranda“ [43, 493]. Iš šios diskusijos galima suprasti pagrindines „kartų konflikto“ priežastis: jaunieji neslėpė, kad turi intencijų išstumti senosios kartos atstovus iš jų pozicijų, senieji, tai suprasdami, stojo į gynybines pozicijas, aiškindami savo teises į šias vietas ir kritikavo jaunuosius dėl nereikalingo konflikto aštrinimo bei nepagrįstų pretenzijų.

     Dar viena diskusija įvyko tarp Juozo Keliuočio ir Vinco Krėvės. J. Keliuotis, kalbėdamas apie „Naujosios romuvos“ žurnalą ir klubą, teigė, jog šiuo literatų bei kitų menininkų sąjūdžiu siekta moderninti, atnaujinti ne tik lietuvišką meną, bet būta ambicijų vykdyti politinius, socialinius bei ekonominius pokyčius, tačiau, kaip pats prisipažino, tai tebuvo teoriniai svarstymai [9, 54]. „Naujosios Romuvos“ įkūrėjo svarstymuose išryškinami senosios literatų kartos trūkumai, kuriuos, anot jo, turėtų ištaisyti į lietuvių literatūrą ateinantys, jo sutelkti jauni rašytojai. Vyresniuosius literatus J. Keliuotis kaltino neveiksnumu ir sumiesčionėjimu, susitelkimu į materialinės gerovės kūrimą. Neneigdamas jų įdirbio svarbos valstybės kūrimosi laikotarpiu, teigė, jog 4-ame dešimtmetyje ši karta jau buvo išsisėmusi ir savo kūryba nebeatitiko laikotarpio realijų. Įdomu tai, kad vos 9 metais vyresnį Kazį Binkį 3-io ir 4-o dešimtmečio sandūroje jau priskyrė senajai literatų kartai ir kaip senatvės žymę įvardijo jo silpnybę pirkti dvarus [9, 53]. Jo nuomone, kartų konfliktas savo piką pasiekė 1933 m., kai „Naujosios Romuvos“ karta ėmė stumti vyresniuosius iš jų pozicijų.

      Kostas Korsakas, kalbėdamas apie „Trečio fronto“ dalyvių įvardijimą trečiąja generacija, taip pat pabrėžė, kad žodis generacija šiam reiškiniui yra netikslus, kadangi jis įvardija kartą, o ne idėjinę kryptį. Jo nuomone, svarbiausia apsibrėžti ne savo amžių ar tikslą sudaryti atskirą literatų kartą, bet akcentuoti vienminčių literatų idėjinius išskirtinumus. Taip pat teigė, jog savo pažiūromis jiems žymiai artimesni gerokai vyresni rašytojai: Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Jonas Biliūnas, negu kai kurie trečiafrontininkų bendraamžiai [37, 171–172]. Su trečiafrontininkais taip pat konfliktavo jauni literatai, priklausantys dešiniajam visuomenės sparnui ir bendradarbiaujantys tautininkų spaudoje [56, 93]. Pavyzdžiui, tos pačios kartos atstovas Jonas Aistis tikriausiai dėl jų pažiūrų nesutapimo su savosiomis daugumą narių laikė netalentingais, iš kurių išimtis, jo nuomone, buvo tik Petras Cvirka [16, 213]. O B. Raila prisiminimuose rašė, kad šiam judėjimui simpatijas reiškė tokie gerbiami asmenys, kaip Mykolas Riomeris ir Petras Leonas, jam pritarė ir liaudininkai, liberalai, socialdemokratai, eserai ir kiti [45, 134].

     Tam, kad būtų užsitikrintas, pagrįstas literatūrinio sąjūdžio naujumas, buvo imtasi ankstesnių kartų bei kitokių pažiūrų literatūrinių grupių kritikos. Kartų konfliktas, kaip ir kiti literatų bendruomenių tarpusavio konfliktai, daugiausia pasižymėjo skirtingomis politinėmis bei literatūrinėmis pažiūromis, o kūrėjų amžius mažai turėjo reikšmės. Tiek keturvėjininkai, trečiafrontininkai, tiek J. Keliuotis, kritikuodami savo oponentus, vartojo skirtingas sąvokas, tačiau iš esmės kalbėjo apie tą patį. Terminas „senasis“ reiškė pasenusį, nebeaktualų mąstymą, o „jaunasis“ – tai, kas nauja, modernu.

 

     Maištas kaip žaidimas

 

     Viešasis karnavalas – išraiškos būdas. Bohema gali būti suvokiama ir kaip simbolinė agresijos forma, siekianti sudaryti kontrastą visuomenėje įprastoms gyvenimo normoms. Vienas iš menininkų bruožų, įvardijamų bohemos atstovų, – siekis atsiriboti nuo merkantilinių, vartotojiškų tendencijų. Literatai aptariamuoju laikotarpiu ne tik užsiėmė kūryba, bet ir kūrybiškai žiūrėjo į savo gyvenimą, ir tai atsiskleidė per jų viešąją elgseną. Išradingas elgesys viešose vietose, elgesio taisyklių laužymas tapo turėtos ar siektos laisvės, kūrybingumo išraiška. Kaip rašė Michailas Bachtinas, „mes negalime suprasti dramos, jeigu nesuprantame komedijos“ [52, 474]. Turima omenyje – analizuojant bet kokias viešąsias elgsenas, svarbu ne tik tai, kas atitinka visas įprastas elgesio normas, bet ir tai, kas atskleidžia kitą nekonvencionalią jų pusę. Deklaratyvus visuomenės konvencijų nesilaikymas – tai žaidimo forma išreikštas maištas prieš jas. Tačiau toks elgesys, kurį galima apibūdinti kaip karnavalinę elgseną, – ne tik spektaklis, bet ir gyvenimo būdas, paremtas savomis taisyklėmis ir laisvėmis [52, 7].

     Tarpukario literatų gyvenime dalyvavo du svarbūs veikėjai – ironija ir parodija, – kurie reiškėsi viešose ir privačiose erdvėse, netgi akademinėje aplinkoje, buvo dažni literatų, ypač jaunųjų, aplinkos svečiai bei akcentai. Kvailiojimai buvo ne tik išskirtinė saviraiškos forma, bet ir lengvai prieinamas visuomeninės kritikos įrankis. Pauliaus Galaunės teigimu, tuo laikotarpiu visi menininkai mėgo progai pasitaikius pasilinksminti, tik skirtumas buvo tas, kad vieni iš jų tai darydavo tyliai, savoje kompanijoje, o kiti – viešai ir triukšmingai. Visuomenė gerai žinojo tokius menininkų polinkius, ir nors juos vadino skandalais, tačiau, P. Galaunės teigimu, buvo pakankamai atlaidi ir „nurašydavo“ tai menininko prigimčiai, neva nieko kito iš jo ir negalima tikėtis [32, 316].

     Agnė Jurčiukonytė rašė, jog visas avangardizmo judėjimas, kuris buvo paremtas provokuojančia laikysena ir skandalingais teatrališkais išsišokimais, buvo poveikio žiūrovams priemonė, skirta atkreipti į save dėmesį, išsiskirti bei radikaliomis priemonėmis, dadaistinėmis klounadomis nustebinti, šokiruoti skaitytoją. Į šį žaidimą buvo įtraukta ir literatūra, suteikiant jai naujų stilistinių formų, ir literatų viešoji laikysena [61, 153]. Taigi teatrališkumas ir kuriamas skandalo efektas apėmė tiek literatūrą, tiek patį gyvenimą.

     Jolita Mulevičiūtė aptarė „Metropolyje“ vykusius maskaradus. Menininkai labai mėgo šiuos maskaradus, atsakingai žiūrėjo į pasiruošimą jiems. Ši tradicija žavėjo dėl galimybės nors laikinai persikūnyti į kitą asmenį [68, 46–67]. Tačiau karnavalo elementų buvo ne tik maskaraduose, tikrieji bohemiškumo proveržiai kildavo spontaniškose viešosiose akcijose, nerečiau ir privačioje erdvėje, tačiau visą laiką išlaikydavo pagrindinį principą: elgsenos pavyzdžiais platesniam ar siauresniam visuomenės ratui buvo demonstruojamas menininko kitoniškumas.

     Menininko karnavališkas elgesys dažnai pasireikšdavo netikėtais proveržiais ir suteikdavo šurmulio nusistovėjusiam miestietiškam gyvenimui. Atkartojamos žinomos elgesio normos leisdavo miesto bendruomenei kartu su menininku išgyventi jo konfliktą. Būdingas pavyzdys iš Boriso Dauguviečio gyvenimo: „Mama išsiuntė tėvą parnešti medinio kryžiaus formos stovo eglutei. Pati susiruošė į parduotuvę. Bėga ji Kęstučio gatve ir mato: priešai ateina minia. Priekyje jos vyras, nešdamas kryžių, giesmes gieda, visus žegnoja. Iš paskos seka žioplių minia“ [28, 28]. Procesijos parodija, pagyvinusi miesto bendruomenės kasdienybę, buvo tai, ko menininkas siekė savaime, leisdamas visiems „žiopliams“ dalyvauti karnavaliniame vaidinime, kur režisierius prisiėmė dvasininko vaidmenį, o minia lengvai pasidavė jo provokacijai.

     Vladas Krivickas taip pat pastebėjo, jog bohema yra linkusi save išreikšti per blefą ir tam tikrą žaidimą, kuriuo asmenys tarsi pozuoja siekdami aplink sukurti mitologizuotą savo įvaizdį bei tam tikrą ideologiją. Visų pirma tai bandoma kurti išskirtine kalba, komizmo elementais joje [63, 6]. Praktiškai kiekvienas Juozapo Albino Herbačiausko pasirodymas viešumoje tapdavo nedideliu spektakliu. Savo okultistines istorijas jis dėstė tiek tarp literatų „Konrado“ kavinėje, tiek viešoje paskaitoje Vytauto Didžiojo universitete. Eugenijos Vaitkevičiūtės teigimu, tokia J. A. Herbačiausko elgsena buvo skirta reklamos vardan, mat naujai atvykusiam į Lietuvą rašytojui reikėjo kažkaip pritraukti žmonių dėmesį, tapti žinomam [77, 94]. Laisvojo menininko, skandalisto reputacija buvo palaikoma sąmoningai ir tendencingai. Taip jis jautėsi išskirtinis, galbūt vienintelis toks. Tai atskleidė kad ir jo pasisakymai pensijos skyrimo klausimu: priverstinai išėjus iš Vytauto Didžiojo universiteto, jis liko labai nepatenkintas, kodėl jam, garsiam rašytojui ir veikėjui, buvo paskirta tik 400 litų pensija [10, 58]. Apskritai jis tikėjo maišto kaip revoliucinės priemonės galia. Bandęs ekstravagantiškais poelgiais bei kūryba pakeisti visuomenę, gyvas būdamas J. A. Herbačiauskas nesulaukė norimo rezultato, todėl įsižeidęs dėl per mažos pensijos J. Keliuočiui ir F. Kiršai pasakojo, kad protesto vardan numirs iš bado ir tada įvyks revoliucija, viskas pasikeis ir Lietuvoje taps gera gyventi [10, 54–67]. J. Keliuotis pastebėjo, kad J. A. Herbačiauskas dažniausiai taip elgėsi dėl kelių priežasčių: protesto prieš skaitančiosios visuomenės skonį vardan – jo kūriniai nebuvo taip vertinami kaip vieši neįprasti pasirodymai; kita vertus, tai tebuvo neturinčio ką veikti rašytojo žaidimas, juokavimas. Nors dažnai jo pasisakymai buvo vertinti neigiamai, kaip bepročio kliedesiai, bet kokiu atveju jie sulaukdavo dėmesio [10, 5].

     Maištavimas kaip teatras konkrečią formą turėjo 3-io dešimtmečio pradžioje, „Vilkolakio“ teatro gyvavimo laikotarpiu. Į satyros ir grotesko rūbą įvilkta visuomenės kritika buvo žaismingas būdas išryškinti visuomenės ydas. Tačiau net ir patys kritikai nemėgo būti kritikuojami kitų. A. Sutkus prisimena, kaip įsižeidė Faustas Kirša, kai buvo pašieptas dėl jo literatūrinės apgavystės išaiškėjimo [49, 43–46]. Apskritai tiek „Vilkolakio“ programai, tiek vėlesniems „Keturiems Vėjams“, „Trečiam Frontui“ bei jų nariams buvo būdinga ironiška kalbėsena, kuri tapo tarsi privaloma maištaujantiems novatoriams. Sarkazmas ir ironija, kaip visuomenės kritikos forma, buvo pasitelkti ir jumoristinėje spaudoje: „Kuntaplyje“, „Vėploje“, „Yloje“ ir kitur, kur buvo kritikuojamos ne tik visuomenės ydos, bet nevengiama pasišaipyti ir iš savo kolegų bei savęs pačių.

     Kritika visuomenės normų atžvilgiu vyko ir per rimtojo gyvenimo parodiją, pavyzdžiui, inscenizuotus teismus. 1927 m. gale universitete buvo surengtas „Keturių vėjų“ „teismas“. Jie buvo kaltinami tuo, kad jų protestas prieš estetizmą, simbolizmą, romantizmą išsikvėpė, sunyko, o jie pasinėrė į bulvarinę spaudą. Ir nors jie buvo laikomi gabiais rašytojais, tačiau, A. Venclovos nuomone, juos sužlugdė aiškių idėjų nebuvimas, formalizmas, stilistinis įmantrumas, taip pat ir bohema, girtavimas, nepakankama valia iki galo atlikti užsibrėžtą darbą [51, 61]. B. Raila savo prisiminimuose užfiksavo dar daugiau priežasčių, dėl ko jie tada pusiau rimtai, pusiau juokais kaltinti. Jie buvo kaltinami ir pripažintų autoritetų griovimu, ramybės drumstimu, visuomenę šokiruojančia laikysena, pernelyg dideliu poezijos sutechninimu. Nepaisant visko, jie buvo nuteisti tik „sunkiem literatūros darbam iki gyvos galvos“ [45, 241–245]. Tiek A. Venclova, tiek jo bendraminčiai – Kazys Boruta, Leonas Skabeika, Butkų Juzė, Jonas Šimkus, Kazys Jakubėnas, Kostas Korsakas, Bronys Raila – pastebėjo, kad nenori eiti tokiu keliu kaip jie, ketino ieškoti kitokių kelių [51, 61–62]. B. Raila pastebėjo, kad „Keturių vėjų“ teismas virto daugiau senosios literatų kartos nei jų pačių teismu [45, 246].

     1929 m. kovo 3 d. būrelis studentų Lietuvos universiteto auloje surengė lietuviško romantizmo teismą. Kaltinimai buvo panašūs, kaip ir visa kita jų kritika – romantikai kaltinti pasenusių dalykų rašymu. A. Venclova savo prisiminimuose teigė: „Tuo metu, kada Lietuvoje vis pasiučiau įsigali fašizmas, rašyti apie išgalvotas, nieko bendro su gyvenimu neturinčias fatimas burtininkes yra nereikalinga ir tiesiog kenksminga“ [51, 90]. Kaip rašoma tuose pačiuose atsiminimuose, teismas išėjo gana chaotiškas, ginčai buvo palaidi, visi dėstė, kas jiems šovė į galvą, ir tą pačią dieną sprendimas nebuvo priimtas. Tik po kelių dienų buvo paskelbtas nuosprendis – „lietuviškąjį romantizmą laikyti kritikos priežiūroj“ [51, 90].

     Literatai mėgdavo vieni kitus pašiepti, atvirai pasijuokti iš vienas kito silpnybių ar trūkumų. Jų pačių teigimu, dažniausiai tai nebuvo piktybiškas tyčiojimasis, greičiau tik dar viena žaidimo forma. Žinoma, buvo ir išimčių. Skirtingų srovių literatai ginčijosi tiek spaudoje, tiek tarpusavyje. Pavyzdžiui, Bronys Raila prisiminė: „Mes iš Express grupės Miškinį ir Aistį su didžiausiu malonumu pravardžiuodavome graudaus sopulio poetais“ [45, 30]. Nors šie pašiepimai dažnai buvo gana aštrūs, tačiau jie buvo tokie įprasti, kad draugystės nepaveikdavo: „Juokdamiesi vieni iš kitų ir erzindamiesi, mes tada vis dėlto nepraradom savo draugysčių ir pajėgėm respektuoti skirtingą įsitikinimą“ [45, 278–279]. Tikriausiai didžiausias pasišaipymų meistras buvo Petras Cvirka, kuriuo bandė sekti ir kiti kolegos. Halinos Korsakienės teigimu, Antanas Venclova, sekdamas Petru Cvirka, pats taip pat dažnai bandė kurti anekdotus apie savo draugus, pašiepti jų silpnybes, tačiau pats nepakęsdavo kritikos savo atžvilgiu [20, 62].

     Įvairūs vieši skandalai buvo naudingi kaip reklama. Dėl to spaudoje atsirasdavo įvairių kritikos straipsnių. Net jei buvo rašoma neigiamai, vardo įtraukimas į literatūrinę apyvartą davė savų pliusų. Pavyzdžiui, Valys Drazdauskas rašė: „Manau, kad ginčus baigt su ponu Herbačiausku ir dėl to neverta, kad tie skandalai nebloga reklama. Reikia kirkinti senis kol nusibos“ [5, 54].

     Skandalingas elgesys viešose vietose gana dažnas literatų maišto prieš nuobodulį būdas. Pulgis Andriušis (Fulgencijus Andriuševičius) teigė mėgęs ekspromtu sakyti viešas prakalbas, dainuoti bei rodyti „fokusus“. Viename iš Humanitarų draugijos balių, užlipęs ant scenos ir tarp draperijų radęs išgėrusį kolegą, pasitelkė V. Krėvės alegoriją: „Radau tarp draperijų susmūkusį, virstinai girtą kolegą. Kitų padedamas, įnešiau negyvėlį scenon, šiaip taip pasodinau kėdėn ir, uždangai atsiskleidus, ėmiau pasakoti humanitarinei publikai, girdi, štai žaliame it bijūnas darželyje augo klestėjo jaunikaitis, senų tėvų paguoda bei ateities ramstis, bet įstojęs į universitetą, pateko į visokių skerdžių rankas, ir va, kuo dabar jis pavirto!“ [13, 47]. Kitą kartą jis su kolegomis meno mokykloje taip „pažymėjo“ darbo dienos pabaigą, kad buvo padegta auditorija, o pasilinksminimo dalyviai turėjo sprukti pro langą [13, 57]. K. Boruta taip pat mėgo iššūkius nusistovėjusioms normoms, mėgo plūstis ir gyveno pagal savo taisykles, pavyzdžiui, merginą pabandė nustebinti ne banaliomis gėlėmis ar knyga, o iš Vrublevskių bibliotekos kiemo paimta Veneros skulptūra [48, 415].

     Žaismingą „protesto“ akciją prieš įprastas visuomenės konvencijas įvykdė keturvėjininkų grupė, nusprendusi „Laisvės“ restorane atšvęsti Juozo Tysliavos vardadienį, kaip rašė Teofilis Tilvytis, ne miesčionišku, o kaimišku būdu: jie pasirinko alų gerti ne iš bokalų, kaip įprasta, o tiesiai iš kibiro. Deja, prisiminimų autoriaus teigimu, J. Tysliava draugų išradingumu neliko patenkintas, o įmurkdytas į kibirą supyko, teigdamas, jog literatas neturėtų elgtis kaip kiaulė. Tokį J. Tysliavos nepasitenkinimą T. Tilvytis aiškino nepritapimu prie nerūpestingos keturvėjininkų grupės ir polinkiu į miesčioniškumą [8, 50–51]. Taip pat gana įdomią Kazio Binkio „maišto“ prieš mieščioniškumą formą aprašo Juozas Petrulis: „Šeimininkas (K. Binkis) nemaža rūkydavo. Jis baigęs rūkyti, papiroso nuorūką numetė ant grindų. [...] Matyt jis, keturvėjininkas ir buityje laužė įprastines miesčioniškumo normas“ [12, 15].

     „Žiburėlio“ bendrabutis, kuriame gyveno nemažai jaunų literatų ir kitų įvairių sričių studentų, prisiminimuose aprašomas kaip pastovi nuotykių, spontaniškų kvailiojimų vieta: „Linksmas kūrybiškas pasaulis. Bendroj valgykloj, kieme po beržais ir kambariuose, kur gyveno susikimšę po tris keturius, nuolatos vyko liežuvių varžybos, balalaikų koncertai, pasaulėžiūrinės kautynės, rytmečiais skambėjo įtartino padorumo dainos“ [13, 34]. Čia, kaip rašė Julius Būtėnas,... jaunų studentų būryje, didžioji laiko dalis buvo skirta pramogoms, kurių metu didelį vaidmenį vaidino ironija ir parodija: vyko inscenizuoti „teismai“, improvizuoti „literatūros vakarai“ [27, 50–53]. Boleslovas Motuza gailėjosi, kad „Žiburėlio“ gyventojų improvizacijos netapo kūrinių tema: „Suguža, būdavo, čia geras būrys, ir visi minčių, idėjų kupini. Mėlynam tabako dūmų sūkury žaižaruoja sąmojo, juoko kibirkštys. Mintys, posakiai aforizmai, poetiniai posmai“ [21, 131].

     Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje buvo akcentuojama ne tik pačių literatų tarpusavio nesutarimai ir literatūriniai maištai, bet ir literato konfrontacija su skaitančiąja visuomene. Literatai, pirmiausiai avangardistai, ieškodami naujų kūrybos formų, pasirinko tokį kalbėjimo stilių, kuris tapo suprantamas tik siaurame jų rate. Tai galima įvardinti kaip maištą prieš populiariosios literatūros skaitytojų skonį, kadangi ne tik neatsižvelgiama į jų poreikius, bet ir, priešingai, bandoma kurti tai, kas jiems sunkiai suvokiama. Ignas Šlapelis pastebėjo, jog Lietuvos visuomenė šiuo laikotarpiu iš visų kultūros sričių labiausiai domėjosi tik teatru, kadangi atėjus pažiūrėti spektaklio galima buvo susitikti pažįstamų ir draugų. O visuomenės ir literatų santykį jis įvardijo kaip kovą: „Taip tiedvi stovyklos su viena kita ir kovoja kovą. Menininkai iš savo pusės šaudo visuomenę epitetais: storžieviai, neišmanėliai, tamsuoliai ir leidžia stiprias tulžies ir paniekos sroves. O visuomenė taip pat neapsileidžia, šaudydama menininkus karčiais epitetais: maniakai, pamišėliai, girtuokliai ir t. t.“ [50, 163]. Vis dėlto tokia menininkų pozicija nebuvo labai tvirta, vieni pirmųjų, įsitraukę į populiariosios spaudos ir literatūros kūrybą, ir buvo maištingieji avangardistai.

     Maištu prieš skaitytojų skonį galima laikyti Jono Aisčio aprašytą įvykį su Kaziu Binkiu, kuris gerai iliustruoja šio rašytojo požiūrį į skaitančią visuomenę. J. Aistis prisiminė, kaip K. Binkis pasikvietė jį ir Antaną Miškinį tam, kad šie ištrauktų jį iš „bėdos“. Kaip paaiškėjo, bėda buvo ta, kad reikėjo pabaigti K. Binkio feljetoną, kol jis „su mergužėlėmis pakalbės“. Šiems paklausus, apie ką turėtų būti feljetonas, K. Binkis atsakė: „Rašykit, ką tik norite – aš pasirašysiu“ [16, 224]. Tiesa, nors jų feljetonas, anot J. Aisčio, gavosi labai linksmas, tačiau K. Binkis pabaigti jį nusprendė pats.

     Išsiskyrė literatai ir savo apranga, kuri buvo ne tik maskaradų elementas, bet ir jų gyvenimo dalis. Polinkį šitaip deklaruoti savo išskirtinumą aptarė Justina Minelgaitė. Menininkų aprangoje ji pastebėjo 3 tendencingai formuotus menininko įvaizdžius: praeities idealizuotojo, aprangoje naudojusio senamadiškas detales, dendžio – pabrėžtinai puošnaus ir pedantiško – bei maištininko, stengusio išsiskirti neįprasta, ryškia apranga arba sukurti nesirūpinančio savo išvaizda menininko įvaizdį [67, 109–155]. Neįprasto aprangos stiliaus pasirinkimas laikytinas jei ne maišto forma, tai bent tam tikru žaidimu, bandymu pabrėžti savo menininko statusą kaip antikonvencionalų plačiosioms visuomenės masėms. Įžūlus, ekscentriškas elgesys viešose vietose tapo viešojo spektaklio forma, o apranga – tarsi jo dekoracija, kuri ne tik išskyrė rašytoją iš kitų, bet ir sustiprino netikėtumo įspūdį bei traukė dėmesį.

     Literatų karnavališkas elgesys davė keletą rezultatų: pirmiausia tai buvo savo išskirtinumo patvirtinimas ir parodymas kitiems, savireklama, būdas atsipalaiduoti. Būdami kūrybingos asmenybės savo gyvenime bei jo kūryboje lengvai naudojosi literatūrinėmis išraiškos priemonėmis: teatrališkumu, satyra, ironija, parodija. Kaip ir kūryboje, tai buvo puiki žiūrovo poveikio priemonė.

     Bohema prie kavinės staliuko. Literatūrinis sakymas atsiranda perėjus kelias sferas: parengiamąją (skaitymas, diskusijos ir t. t.), rašymo, viešinimo, paskelbimo. Jos neina tarsi kadrai viena paskui kitą, o sudaro struktūrą, kurios elementai tarpusavyje sąveikauja. Kelios „sferos“ gali susitelkti vienoje vietoje, pavyzdžiui, kavinėje, kurioje galima rašyti, susitikti su kitais rašytojais, sužinoti, kaip sekasi kitiems, patikėti savo rankraštį draugams ar perskaityti jį grupei, diskutuoti [66, 39–41]. Menininkų kavinė buvo viena tų vietų, kur jau XIX a. vyko H. Murger romane aprašytas bohemos gyvenimas, kur radosi priešprieša tarp dirbančių miestiečių pasaulio ir principų, kuriuos skelbė menininkai.

     Menininko aplinka, jo privatus gyvenimas bei neformalus bendravimo stilius taip pat neatsiejama kultūrinio meninio gyvenimo dalis. Literato elgesys viešosiose erdvėse yra labiausiai pastebimas, leidžiantis ne tik susidaryti įspūdį apie paties rašytojo vertybes, tačiau taip pat kurti bendrą literatų sluoksnio neretai mitologizuotą gyvenimo įvaizdį. Vienas iš bohemos apibrėžimo dėmenų apibūdina būtent išorinius jos požymius: neįprastą išsiskiriančią išvaizdą, ekscentrišką elgesį bei polinkį burtis tose pačiose erdvėse, pavyzdžiui kavinėse [64, 65–67].

     Pasisakymuose kavinės traktuojamos kaip labai svarbus menininkų, literatų gyvenimo komponentas. Atsižvelgiant į prastą daugumos literatų finansinę padėtį, atrodytų, jog toks gyvenimo būdas buvo neįmanomas, tačiau šaltiniai liudija priešingai. Gyvenimas nusistovėjusiu miesčionišku ritmu literatams nebuvo priimtinas, todėl juos natūraliai traukė alternatyvų paieškos. Vienas iš būdų tam pasiekti – laiko leidimas kavinėje. Gausūs aprašymai liudija tai, kaip miesto gyventojai ateidavo ir išeidavo, sutikdami ir palikdami menininkus prie jų staliukų. Toks gyvenimo būdas kirtosi su įprasto gyvenimo normomis. Sistemingas darbas ar tarnyba nustatytomis darbo valandomis su bohemišku gyvenimo būdu daugumai buvo nesuderinami ar suderinti tik laikinai, aplinkybėms verčiant. Laisvo menininko gyvenimo būdas buvo žymiai patrauklesnis ir atsiskleidė būtent per pasirinkimą ne eikvoti laiką dėl uždarbio, bet kūrybingai jį leisti kompanijoje, kavinėje ar tiesiog mieste. Viešai matomas nieko neveikimas taip pat išskyrė literatus kaip kitokius, prieštaraujančius visuomenės požiūriui, jog materialinė gerovė yra svarbiausia. Be to, bohemos atstovams būdingas maištingumas gali būti išreikštas ir kaip opozicija nuoboduliui, rutinai. Su tuo lengviausia kovoti triukšmingame bendraminčių rate arba, atvirkščiai, ginčijantis su kiek kitokių pažiūrų literatais, o tai tarpukario rašytojai sėkmingai ir darė.

     Antanas Venclova prisiminimuose rašė: „Mūsų gyvenimas nesiribodavo knygomis, studijomis, egzaminais. Buvome jauni, pilni energijos, troškome linksmintis, draugauti, mylėti. Baliai ir baliai – tai „Metropolyje“, tai „Varpo“ salėje Gedimino gatvėje, tai neolituanų rūmuose Vytauto kalne“ [51, 139]. Literatai buvo pastebimi jau Laisvės alėjoje, kuria dažniausiai buvo patenkama į vieną ar kitą kavinę, kurioje vyko svarbi literatūrinio gyvenimo dalis – literatų komunikacija. Antanas Aleksandravičius prisiminė: „Kartais žiūrėk – Binkis plėvėsuoja Laisvės alėja, lyg su vėju lenktyniaudamas“ [13, 2]. Arba: „Žingsniavau po Laisvės alėją. Einu į vieną galą, sutinku Petrą Vaičiūną. Labai ilgi plaukai. Suku į kitą – vėl jis. Taip kelis kartus susitikau su juo... [15, 24]. Juozas Tysliava taip pat sieksniniu žingsniu matavo Laisvės alėją į vieną ir antrą galą, vieną reisą praeidamas šaligatviu, antrą bulvaru, trečią kitu šaligatviu. Rytą, vidūdienį, vakarop Tysliavą Kauniečiai matė šauniausioj Kauno gatvėje“ [8, 46].

     Kavinės, jų aplinka, susitikimai, pokalbiai aprašomi kaip naujų idėjų atsiradimo, kūrybinio įkvėpimo erdvė. Pastebima, jog čia J. A. Herbačiausko improvizuotai gimusios vizijos būdavo netgi įdomesnės negu patys jo kūriniai, o Kazys Binkis, ištisas dienas leidęs kavinėse, pasisėmęs naujų idėjų, staiga dingdavo ir užsiimdavo rašymu. Kavinė galėjo tapti ir netikėtu kalėjimu, kaip atsitiko Vytauto Sirijos Giros atveju: „Dėl prakeikto karo stovio iki keturių be miego turėjau išsėdė prie 1 alaus bokalo. Užsižiopsojęs nepatekau į paskutinį autobusą ir kadangi visi movė namo, o pėsčias nespėčiau, likau karčemoj“ [7, 6].

     Studentai, būsimieji literatai čia susipažindavo su vyresniaisiais, jų pažiūromis. Net vengusi kavinėse lankytis Michalina Meškauskienė pastebėjo, kad įvairios literatų pažintys daugiausia prasidėdavo Laisvės alėjoje ar kavinėse [42, 215]. Pirmasis jauno literato apsilankymas kavinėje buvo mitologizuotas, tarsi įsirašymo aktas į tikrųjų rašytojų gretas. Jonas Aistis prisiminė, kaip jam, su A. Miškiniu dar mokantis gimnazijoje, knietėjo apsilankyti kokioje nors žymesnėje Kauno kavinėje, tačiau tam trūko drąsos. Vis dėlto kartą išdrįso. Pirmą kartą jo klasės draugas nusivedė jį į Perkausko kavinę. Vėliau J. Aistis išdrįso nusivesti ir A. Miškinį. Tai buvo didelis įvykis, išgėrę po puodelį juodos kavos, išėjo „abu pakiliu ir laimingu, kojomis žemės nesiekinačiu“ [16, 238]. Halina Korsakienė taip pat užsiminė, kad pirmą kartą užeiti į populiariąją „Konrado“ kavinę buvo baugu, tačiau ir smalsu, kadangi paprastas studentas nesijautė vertas kišti nosį į sudėtingą intelektualų pasaulį [36, 15].

     Viena vertus, kavinės staliukas buvo literato darbo, naujų idėjų generavimo vieta, tačiau po darbo reikalingas ir laisvalaikis, kuris buvo leidžiamas neišeinant iš „darbo vietos“. Nenuostabu, jog vartant literatų atsiminimus, susidaro įspūdis, jog nemaža dalis pokalbių, vykusių kavinėse, apsiribodavo buitinėmis temomis [22, 254]. Tą iliustruoja ir bohemos kritika „Naujojoje Romuvoje“, pateikiama inscenizuotu radijo pokalbiu, imituojančiu keleto literatų diskusiją, kuri iš esmės sukosi apie buitinius ir nereikšmingus dalykus. Pabaigoje padaroma išvada, kad tokia bohema nieko verta: „Su tokia bohema ir Puccini nieko negalėtų padaryti“ [44, 1040].

     Literatūrinė bohema dažniausiai rinkosi „Konrado“ kavinę, pavadintą jos savininko Makso Konrado vardu. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai mieliau rinkosi kitą populiarų Kauno restoraną – „Metropolį“. Literatai taip pat lankėsi ir kituose Laisvės alėjoje ar nuošaliau įsikūrusiuose baruose bei kavinėse: „Laisvė“, „Central“ (geriau žinomą „Božegraikos“ vardu), „Pale-Ale“ bei „Pas Urboną“ [78, 5065].

     Nors dauguma literatų mėgo kavines, tačiau kai kurie jose praktiškai gyveno. Juozapas Albinas Herbačiauskas turėjo ypatingą polinkį laiką leisti kavinėse. Dar nuo Krokuvos laikų jos tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Kaune jis buvo viena centrinių „Konrado“ kavinės figūrų. Jam išvykus iš Lietuvos „Dienoje“ iškilo reikalas apsvarstyti, kam atiteks jo staliukas: „Kas Konrado kavinėj pakeičia daugel metų buvusį ištikimą klijentą, visiems būsiantį ilgai atminty prof. Herbačiauską? Turbūt galėtume surinkti didžiausią balsų skaičių (tik ne už vieną, bet) už du jo pasekėjus (bent Konrado kavinėj), populiariausius rašytojus – poetus Petrą Vaičiūną ir Faustą Kiršą. Juodu pasikeisdami kasdien užima prof. Herbačiausko staliuką“ [24, 3]. Net ir vėliau, kai 1933 m. vėl išvyko į Lenkiją ir apsigyveno Varšuvoje, būdamas jau pakankamai garbaus amžiaus (g. 1876 10 20), dar beveik dešimtmetį kavinių neatsisakė [69, 460462]. Kavinė, jo teigimu, jam buvo geresne gyvenimo mokykla negu universitetas, kurio jis taip ir nebaigė [30, 399].

     Kaip jau minėta, „Konrado“ kavinė literatų prisiminimuose gana dažnai minima vieta, nors „Metropolį“ galima būtų įvardinti kaip antrąją pagal populiarumą jų lankomą vietą, tačiau informacija apie jį gerokai kuklesnė. Šis, Halinos Korsakienės žodžiais tariant, „senių klubas“ dėl didesnių kainų buvo populiaresnis tarp Vytauto Didžiojo universiteto profesūros, tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tapo universalesnis ir jį pamėgo vis daugiau meninių profesijų atstovų [37, 171]. „Konrado kavinėje“ laiką leido daugiausia jaunieji literatai, tačiau nevengė ir universiteto profesūra. Ją žinojo net paštininkai, o literato adresu galėjo būti ir kavinės staliukas: „Mister'is Kazimieras Kiela. Konrado Kavinė (staliukas kairiajame kampe). Kaunas. Lietuva“ [2, 10]. Beje, staliukai šioje kavinėje buvo tarsi asmeniniai. Dažnai aprašoma, jog skirtingų pažiūrų literatai nesėsdavo kartu, o jų grupelės turėjo „savo“ staliukus [plg.: 53, 102; 46, 4345].

     Pulgio Andriušio teigimu, nuolatiniais „Metropolio“ klientais tapo beveik visas Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinis elitas. Pasak jo, nors „Metropolio“ kavinė buvo visiems prieinama, tačiau ilgainiui ji tapo „profesoryne“ – pasidarė pusiau uždara poilsiaviete, kurios lankytojai turėjo turėti tam tikras kvalifikacijas: būti pažįstami su profesoriais, pasižymėti sąmoju, mokslumu ar originalumutai nebuvo būtina pas „Konradą“ ar „Perkauską“ [18, 266267]. Pasėdėti į „Metropolį“ užeidavo Vincas Krėvė su Baliu Sruoga, prie jų prisidėdavo Kostas Korsakas, Petras Cvirka, Pranas Augustaitis, Juozas Baldžius, Kazys Boruta ir kiti [38, 88]. Juliaus Būtėno teigimu, 1938–1939 m. kairiųjų pažiūrų literatai taip pat pradėjo dažniau rinktis nebe „Konrado“ kavinę, o „Metropolį“ [27, 82].

     Juozas Keliuotis, kalbėdamas apie savo ir Justino Vienožinskio apsilankymą kavinėje „Pale-Ale“, pastebėjo, kad literatų triukšmingumas lenkė net Paryžiaus kavinių atmosferą: „Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią girtą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkalioja, kumščiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane apėmė siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs. Beveik visa prancūzų tauta kasdien išgeria, bet gero vyno ir niekad nepraranda santūrumo ir pusiausvyros jausmo. [...] O čia jau nebėra nei linksmumo, nei draugiškumo, o tik padūkimo siaubas“ [9, 6162].

     Justina Minelgaitė specifiniais bohemos atstovų vartotais gėrimais įvardijo kavą, spaustinę su citrina bei kitus stipriuosius gėrimus [67, 150]. Bet Andrius Zeigis, neneigdamas, jog literatai didžiąją savo laiko dalį leido kavinėse, suabejojo literatų polinkiu vartoti alkoholį, kadangi „kiekvienam piliečiui būtų sunku pripažinti faktą, kad jo šalies kultūra buvo kuriama prie stipraus gėrimo stikliuko“, be to, kai kuriose kavinėse jis nebuvo pardavinėjamas [78, 61]. Prisiminimai bei laiškai šiuo klausimu atskleidžia kitokią realybę. Pastebima, jog neretai patys atsinešdavo į kavinę alkoholio, o kai kurių literatų išreikštas nepasitenkinimas gausiu jo vartojimu nereiškė, jog patys jo atsisakė. Greičiausiai tai buvo tik pastabos sau pačiam. Kazys Binkis net ir turėdamas širdies problemų ir daktaro raginamas atsisakyti šio polinkio to padaryti negalėjo, kadangi, kaip Jonas Aistis perfrazavo jo žodžius, tai buvo vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas ir, atsisakius alkoholio, gyvenimas jam būtų netekęs prasmės [16, 215].

     Kaip teigė L. Jakonytė, profesiniame bohemiečio kodekse alkoholis yra esminis rašytojo atributas, mūzų vilioklis [59, 199]. Juozas Erlickas jam suteikė net profesinio įrankio prasmę: taurelė „toks pat darbo įrankis kaip kitam kastuvas kirvis ar lygintuvas“ [55, 286]. Nors tai šių dienų požiūris, tačiau jis nesusiformavo per vieną dieną, toks menininko įvaizdis nuosekliai kuriamas jau nuo XIX amžiaus vidurio. Dėl alkoholio vartojimo bei paties literato polinkio susikurti aplink save laisvą aplinką ar tiesiog pakvailioti atsirasdavo „konradinės“ ir kitokios istorijos [60; 67; 70].

 

     Išvados

 

     Viešuose ir privačiuose literatų pasisakymuose atsiskleidė požiūris, kad maištas buvo natūrali jų bendruomenių raiškos forma, glaudžiai susijusi su bohemiškumo idėja. Deklaruota konfrontacija su politine santvarka, valdžios institucijomis daugiausia buvo išreikšta per viešą ar privačią jos kritiką, tapusią vienu iš rašytojo raiškos būdų ir savęs, kaip visuomenės autsaiderio, identifikacijos priemonių. Nepasitenkinimas valdžios politika ypač buvo ryškus tarp kairiųjų literatų. Pasinaudodami cenzūros spragomis jie tiek kūryboje, tiek straipsniais spaudoje bandė imtis kritiko vaidmens ir retkarčiais jų maišto rezultatai pasiekdavo skaitytojus. Vykdytos policinės priemonės bei cenzūra literatus ne tik mažai stabdė, bet kai kuriais atvejais tapdavo akstinu patikrinti jos budrumą.

     Viena maišto krypčių pasireiškė konfliktais literatų bendruomenės viduje, atsiradusiais dėl pažiūrų skirtumų, ir buvo išreikšta kartų konflikto vardu, tačiau, apžvelgus šio maišto motyvus, tapo aišku, jog po terminais senoji ir jaunoji karta slypi pasaulėžiūros, kultūriniai, o ne amžiaus skirtumai. Keičiantis kartoms ir atsirandant naujiems literatūriniams stiliams bei sąjūdžiams, natūralu, kad atsiranda tarpusavio trintis. Vyresnieji kritikavo jaunuosius tam, kad išlaikytų savo pozicijas, o jaunieji vyresniuosius, kad įtvirtintų savąsias. Vis dėlto aptariamuoju laikotarpiu ne rašytojo amžius nulėmė didžiausius konfliktus literatūros lauke, bet svarbiausią vaidmenį suvaidino skirtingos politinės bei literatūrinės pažiūros, skatinusios oponentus diskutuoti tarpusavyje, ieškoti būdų įrodyti savo vertę.

     Viešasis teatrališkumas, provokuojanti laikysena, savito gyvenimo būdo pasirinkimas bei įprastojo atmetimas tapo literato kaip išskirtinio visuomenės individo įvaizdžio kūrimo bei maišto prieš visuomenines konvencijas įrankiu. Maištas kaip žaidimas ar karnavalas literatų gyvenime buvo dažnas svečias, reiškėsi privačiose ir viešose erdvėse. Parodijos, anekdotai, pašiepimai, neįprasta apranga ir elgsena tapo saviraiškos priemone ir komunikacijos būdu. Spontaniškiems maišto prieš nuobodulį proveržiams geriausiai tiko Kauno literatų mėgtos kavinės, kurios literatų kasdienybėje tarnavo ne tik kaip kasdienė laisvalaikio leidimo vieta, bet ir kaip požiūrio į gyvenimą išraiškos būdas bei darbo vieta. Toks laiko leidimo būdas bei jo trukmė, atsižvelgiant į literatų finansinę padėtį, liudija jų maištavimą prieš miestiečių nuomonę, kad materialinių išteklių kaupimas ir savo gyvenimo kokybės gerinimas yra vienas svarbiausių žmogaus tikslų.

 

     Šaltiniai ir literatūra

 

     1 1923 Kaunas. J. A. Herbačiausko laiškai Juozui Urbšiui. Lietuvos Nacionalinė Biblioteka (toliau – LNB), f.

     2 1930 01 18 Kensingtonas. Janušytė L. Laiško Kazimierui Kielai vokas. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 30, ap. 1, b. 20.

     3 1931–1940 Kaunas. V. R. M. Kriminalinės Policijos Valdybos Operatyvinės-Žinių sekcijos byla Nr. 4245. Apie Cvirką Petrą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 438, ap. 1, b. 522.

     4 1931 06 05 Kaunas. Ataskaita apie Trečio Fronto veiklą. LCVA, f. 438, ap. 1, b. 522.

     5 1931 06 15 Skuodas. Drazdauskas V. Laiškas B. Railai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (toliau – LLTI), f. 1–4574.

     6 1932 Kaunas. V. R. M. Kriminalinės policijos valdybos ypatingos dalies byla Nr. 4. Apie Kazį Borutą. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 826.

     7 1936 06 21 Kaunas. V. Sirijos Giros raštelis L. Girai. LNB, f. 7–772.

     8 1957–1964. Tilvytis T. Atsiminimai apie rašytojus. LLMA, f. 153, ap. 1, b. 91.

     9 1960 Vilnius. Keliuotis J. Justinas Vienožinskis ir jo epocha. LNB, f. 31–50.

     10 1961 02 02 Vilnius. Keliuotis J. Mano atsiminimai apie J. A. Herbačiauską, Vincą Krėvę, Balį Sruogą ir kt. LLTI, f. 53–1087.

     11 1964 Vilnius. Keliuotis J. Vincas Mykolaitis Putinas. LNB, F. 31–46.

     12 1965 Kražiai. Petrulis J. Atsiminimai apie K. Binkį. LLTI, F. 45–284.

     13 1968 06 01 Kaunas. Keli štrichai apie K. Binkį. Užrašė M. Grigaitytė. LLTI, f. 45–273.

     14 1968 Adelaidė, Andriušis P. Autobiografiniai apmatai. Mokslų akademijos biblioteka (toliau – MAB), f. 269–26.

     15 1969 03 09–13. Liepsnonis A. Kas neįausta į eiles poeto. Poetas mano tėviškėj [Apie Faustą Kiršą]. LLTI, f. 58–30.

     16 AISTIS, Jonas. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius, 1991.

     17 ALANTAS, Vytautas. Tautos Vadas Meno klausimais. Vairas, 1934, nr. 8–9.

     18 ANDRIUŠIS, Pulgis. Šis tas apie milžiną. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. Sudarė V. Sruogienė. Vilnius, 1996.

     19 Apie „Trečiąjį frontą“. Priekalas, 1931, nr. 1–2.

     20 Atsiminimai apie Antaną Venclovą. Sudarė M. Macijauskienė. Vilnius, 1988.

     21 Atsiminimai apie Petrą Cvirką. Sudarė A. Mickienė. Vilnius, 1969.

     22 Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. Sudarė V. Sruogienė. Vilnius, 1996.

     23 BALYS, Jonas. Senoji ir Jaunoji karta. Žodžiai ir darbai. Akademikas, 1934, nr. 3.

     24 BELECKAS, Juozas Kazys. Kaip Kaunas juokiasi ir verkia. Diena, 1934, nr. 2 (757).

     25 BINKIS, Kazys. Vasaris vėjas. Keturių vėjų pranašas. Kaunas, 1922.

     26 BORUTA, Kazys. Drauge su draugais. Sudarė ir paaiškinimus parašė V. Vilnonytė. Vilnius, 1976.

     27 BŪTĖNAS, Julius. Žmonės kuriuos pažinojau. Vilnius, 1978.

     28 DAUGUVIETYTĖ, Galina. Perpetuum mobile. Užrašė I. Liutkevičienė. Vilnius, 2002.

     29 GUSTAINIS, Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1940). Kaunas, 1991.

     30 HERBAČIAUSKAS, Juozapas Albinas. Erškėčių vainikas. Sudarė V. Daujotytė. Vilnius, 1992.

     31 YČAS, Martynas; KELIUOTIS, Juozas ir kt. Senieji ir jaunieji. Naujoji Romuva, 1933, nr. 147.

     32 Justinas Vienožinskis. Parengė I. Kostkevičiūtė. Vilnius, 1970.

     33 KAPSUKAS, Vincas. „Trečio fronto“ tikrasis veidas. Priekalas, 1931, nr. 3–4.

     34 KELIUOTIS, Juozas. Mano autobiografija: atsiminimai. Vilnius, 2003.

     35 KELIUOTIS, Juozas. Menas tautos gyvenime. Naujoji Romuva, 1935, nr. 10–11.

     36 KORSAKIENĖ, Halina. Namas, kuriame gyvenome: atsiminimai. Vilnius, 1991.

     37 KORSAKIENĖ, Halina. Sugrįžusi praeitis: autentiški pasakojimai ir portretai. Vilnius, 1985.

     38 KORSAKIENĖ, Halina. Veidai ir likimai: praeities vaizdai. Vilnius, 1982.

     39 Literatūra ir kalba, t. 15: Kovoje už pažangiąją literatūrą. Redagavo K. Korsakas. Vilnius, 1978.

     40 MACIŪNAS, Vincas. Jakštas bara Vaižgantą. Aidai, 1980, nr. 2.

     41 Mes pasiryžom. Trečias frontas, 1930, nr. 1.

     42 MEŠKAUSKIENĖ, Michalina. Ateities viltys. Vilnius, 1978.

     43 MIKAS, Ašutinis. „Senosios ir jaunosios kartos“ priešingybių baubas. Vairas, 1934, nr. 4.

     44 Radio Romuva. Naujoji Romuva, 1931, nr. 43.

     45 RAILA, Bronys. Kodėl antraip? Literatūrinė kronikos su išgyvenimais. Vilnius, 1991.

     46 SALVATORIS, Džiuzepė. Lietuva vakar ir šiandien. Vertė R. Morkvėnas. Vilnius, 1992.

     47 Susitikimai su Kaziu Boruta. Sudarė E. Borutaitė-Makariūnienė. Vilnius, 2005.

     48 SUTKUS, Antanas. Vilkolakio teatras. Sudarė ir įvadą parašė A. Samulionis. Vilnius, 1969.

     49 ŠLAPELIS, Ignas. Menas ir visuomenės idealai. Logos, 1926, nr. 2.

     50 VENCLOVA, Antanas. Jaunystės atradimas: autobiografinis romanas. Kaunas, 1981.

     51 BACHTIN, Michail. Rabelais and His World. Massachusetts, 1968.

     52 BRAŽĖNAS, Petras. Petras Cvirka. Vilnius, 1998.

     53 CAMUS, Albert. Maištaujantis žmogus. Vilnius, 2006.

     54 EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius, 2012.

     55 ERLICKAS, Juozas. Knyga. Vilnius, 1996.

     56 GUDAITIS, Leonas. Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius, 2011.

     57 GUDAITIS, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius, 1986.

     58 GUDAITIS, Leonas. Plunksna ir ugnimi. Vilnius, 1974.

     59 JAKONYTĖ, Loreta. Rašytojo socialumas. Naujosios literatūros studijos. Vilnius, 2005.

     60 JANKAUSKIENĖ, Jovita. Keli „Konrado kavinės“ bohemiškos kasdienybės štrichai. Kauno istorijos metraštis, 2012, nr. 12.

     61 JURČIUKONYTĖ, Agnė. Keturvėjiška trauktinė. Teatriškas Petro Tarulio eksperimentas. Darbai ir dienos, 2003, nr. 35.

     62 KAVOLIS, Vytautas. Nepriklausomųjų kelias. Sudarė E. Aleksandravičius ir D. Dapkutė. Vilnius, 2006.

     63 KRIVICKAS, Vladas. Jurgio Kunčino bohema ir bohemininkas. Literatūra ir menas, 2002, nr. 21 (2900).

     64 KRUKAUSKIENĖ, Eugenija ir kiti. Menininkas ir valstybė: socialinis psichologinis aspektas. Vilnius, 2003.

     65 MAČIULIS, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius, 2005.

     66 MAINGUENEAU, Dominique. Literatūros kūrinio kontekstas. Sakymas, rašytojas, visuomenė. Vilnius, 1998.

     67 MINELGAITĖ, Justina. Tarpukario Kauno bohemos ypatumai. Kauno istorijos metraštis, 2012, nr. 12.

     68 MULEVIČIŪTĖ, Jolita. Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. Kaunas, 2001.

     69 NARUŠIENĖ, Vaiva. Juozapo Albino Herbačiausko ruduo. Naujasis Židinys – Aidai, 2006 11.

     70 PAKŠTALIS, Arvydas. Bohemos gyvenimo atspindžiai XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaune. Kauno istorijos metraštis, 2008, t. 9.

     71 PIVORAS, Saulius. Tarp klerikalizmo ir liberalizmo: ideologinės alternatyvos universiteto koncepcijoje. Vytauto Didžiojo universitetas. Mokslas ir visuomenė 1922–2002. Kaunas, 2002.

     72 RAČIŪNAITĖ, Vaiva. Miestiškojo romano proveržis. Darbai ir dienos, 2003, nr. 36.

     73 RAŠKAUSKAS, Kęstutis. Dar apie Kostą Korsaką. Darbai ir Dienos, 2011, nr. 56.

     74 RIAUBIENĖ, Arida. Valstybės cenzūros mechanizmas tarpukario Lietuvoje. Knygotyra, 2005, nr. 44.

     75 STRIOGAITĖ, Dalia. Avangardizmas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Prieiga per internetą: . [žiūrėta 2012 03 21].

     76 TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius, 2010.

     77 VAITKEVIČIŪTĖ, Eugenija. J. A. Herbačiausko asmenybė ir kūryba XX a. pradžios literatūrologiniame-kultūrologiniame kontekste. Lituanistica, 2003, nr. 1 (53).

     78 ZEIGIS, Andrius. Laikinosios sostinės kavinių kultūra. Bakalauro darbas [saugomas VDU Istorijos katedroje], Kaunas, 2005.

 

     Jovita Jankauskienė. Maišto kultūra Kauno literatų bohemiškosios savimonės kontekste 1919–1940 m. K.: VDU Istorijos katedra, 2012.

 

     b_600_408_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Binkio_chebra.jpg