tekstai.lt

Jurgita Mikutytė. Kam priklauso Kafka, Rilkė ir Celanas? Austrų literatūra, literatūros mokslas ir tautinė tapatybė

Mikutyte
Mikutyte
      Regis, lietuviai – vieni iš nedaugelio, kurie bent prieš kurį laiką neabejojo austrų literatūros savarankiškumu ir savitumu. Tai įrodo kas ir toks faktas: leidykla “Vaga” 1991 m. išleido knygas “Austrų novelės” bei “Dešimt austrų poetų”. Mūsų Nacionalinės bibliotekos kataloguose austrų literatūra taip pat išskirta, o taip yra tikrai ne kiekvienoje užsienio šalyje. Šis savarankiškumas toli gražu nėra savaime suprantamas Vokietijoje ir netgi pačioje Austrijoje. Austrų literatūros istorijos kūrimas beveik toks pat įdomus kaip ir pati austrų literatūra. Vargu ar yra kita tokia šalis, kuri būtų tiek abejojusi savo literatūros egzistavimu. Tai visų pirma tautinės tapatybės klausimas, todėl nuo jos ir reikia pradėti.

 

       Habsburgų monarchijos laikais austriškų žemių gyventojai save laikė vokiečiais – jau vien dėl kalbos, juk vokiečiakalbiai austrai daugiatautėje imperijoje jautėsi mažuma. Nuo XVIII a. antrosios pusės ėmė ryškėti raidos skirtumai tarp Austrijos ir Prūsijos (ir apskritai Šiaurės Vokietijos žemių) įvairiausiose srityse. Tariamas atsilikimas austrų literatūros raidoje (lyginant su vokiečių) – apšvietos, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio, klasicizmo, romantizmo, filosofijos nebuvimas – gimdė konkurencijos, šiokį tokį menkavertiškumo, bet sykiu ir patriotizmo jausmą.

 

     Nuo 1918 metų, iširus Austrijos-Vengrijos imperijai, Austrijoje gyvavo pangermaniškos nuotaikos ir viltys, kad pagaliau visi vokiečiai susijungs į vieną valstybę. Tačiau po Antrojojo pasaulinio karo Austrijos vyriausybė norėjo atsiriboti nuo Vokietijos bei nacionalsocialistinės praeities, pradėjo statyti ant kojų Antrąją respubliką ir, paskelbusi austrus tauta, ugdyti nacionalinę savimonę. Skatinami naujojo patriotizmo rašytojai, žurnalistai, eseistai (Herbert Eisenreich, Hans Weigel ir daugybė kitų) ėmė kelti klausimą, ar egzistuoja austrų literatūra, ir, atsakydami dažniausiai teigiamai, ieškoti tam įrodymų.

 

 

     Iš pradžių ši diskusija neišvengiamai pavirsdavo apmąstymais, kas yra Austrija, koks yra austras ir kas yra tipiškai austriška. Pagrindiniais liudytojais čia buvo pasitelkiami Franzas Grillparzeris (kuris savo rašinyje „Kuo austrų rašytojai skiriasi nuo kitų?“ austrams priskyrė polinkį į vaizdingumą, meniškumą, vokiečiams – į abstrakciją, dialektiką), taip pat Hermannas Bahras, Leopoldas Andrianas ir kiti, o dažniausiai – Hugo von Hofmansthalis, daugybėje rašinių skelbę „austriškąją idėją“ bei aprašę „austriško žmogaus“ ir „austriškos sielos“ ypatybes (pvz., konservatyvumą, autoironiją, hedonizmą). Net nekreipta dėmesio į tai, jog Hofmansthalis kalbėjo dar ir apie jausmų dualizmą: jautėsi priklausąs ir Austrijai, ir vokiečių kultūros bendrijai. Įdomus Antono Wildganso paaiškinimas, esą austras savo kalba ir pradine kilme yra vokietis, tačiau jo vokiškumas susimaišius įvairių tautybių kraujui tapęs pasaulietiškesnis, europietiškesnis, malonesnis. Kai kurie literatūros istorikai (Josefas Nadleris, Adalbertas Schmidtas, Josephas Strelka bei kt.), remdamiesi panašiais metodais, gvildeno pagrindines visos austrų literatūros savybes bei motyvus, universalaus, belaikio baroko ypatumus priskirdami daugumos austrų poetų kūrybai. Anot jų, tai konservatyvumas, stilizuotas, simbolinis tikrovės vaizdavimas, psichologizmas, liaudiškumas, teatrališkumas, pasakų, stebukliniai, mitiniai motyvai, tarno, valdininko, karininko motyvas, mirties tematizavimas, laikinumo suvokimas, žaidimas galimybėmis ir t.t.

 

       XX a. septintojo dešimtmečio vidury italų germanistas Claudio Magri jau šiek tiek moksliškiau, bet vis dar stengdamasis visus rašytojus sutalpinti po vienu stogu, atrado kitą bendrą austrų literatūros leitmotyvą - nostalgiją Habsburgų dinastijai. Iš tiesų ši tema jaudino Pirmosios Austrijos respublikos ir pokario rašytojus, pvz., Josephą Rothą ar Heimito von Dodererį. Tačiau tuo tarpu išaugusi nauja rašytojų bei literatūros kritikų karta ėmė protestuoti prieš tai, kad visi būtų guldomi į Prokrusto lovą. Tiesa, rimtai austrų literatūrą pradėta tyrinėti tik devintajame dešimtmetyje, kai austrų tautinė savimonė sutvirtėjo ir kai susivokta, kad nacionalinė literatūra turi būti apibūdinama ne abstrakčia „austriška siela“, patriotizmu ir visiems bendromis savybėmis, o istoriniu, politiniu, socialiniu, kultūriniu, literatūros raidos kriterijais.

 

     Pastebėję, kad vokiečiai „pasisavina“ austrų rašytojus savo literatūros istorijoms ir antologijoms, atsirenka ir vertina juos pagal savo kriterijus, austrų literatūrologai ėmė kurti savąją austrų literatūros istoriją. Prieita prie išvados, kad vokiečių ir austrų literatūrų nereikia nuolat lyginti ir pastarosios vadinti neišsivysčiusia, o žiūrėti į ją kaip į savarankišką, išgyvenusią specifinius literatūros tarpsnius. Ištirta, kad protestantiškoji šiaurės vokiečių literatūra perėmė prancūzų klasikos elementus, o pietuose išsivystė katalikiškoji literatūra, kuriai įtakos turėjo Italija ir Ispanija. Todėl suklestėjo baroko teatras, Vienos liaudies komedija, kurios pagrindiniai atstovai – Ferdinandas Raimundas ir Johannas Nestroy‘us.

 

     Apšvietos metas į Austriją atėjo daug vėliau, tik valdant Juozapui II (1780-1790), kuris bandė įgyvendinti ją „iš viršaus“, todėl tas laikotarpis dar vadinamas „juozapinizmu“. Austrų klasikais dabar pripažinti Franzas Grillparzeris, Adalbertas Stifteris, Nikolausas Lenau; Austrijoje ilgai gyvavo bydermejerio epocha, todėl realizmas (Marie von Ebner-Eschenbach, Ferdinandas von Saaras) atėjo pavėluotai. Natūralizmo elementų yra Karlo Emilio Franzoso, Leopoldo von Sacher-Masocho, Ludwigo Anzengruberio kūryboje.

 

       Pasaulinį garsą austrų literatūra įgijo šimtmečių sandūroje bei XX a. pradžioje, kai Viena ir Praha tapo modernizmo centrais. Naujas sroves - dekadansą ir simbolizmą, neoromantizmą ir impresionizmą - plėtojo Arthuras Schnitzleris, Richardas Beer-Hofmannas, Hermannas Bahras, Hugo von Hofmannsthalis, R.M. Rilke, Franzas Kafka, Maxas Brodas, Georgas Traklis, Franzas Werfelis, Stefanas Zweigas, didžiuosius romanus kūrė Robertas Musilis, Josephas Rothas, Hermannas Brochas; negalima nepaminėti įtakingųjų Sigmundo Freudo ir Ernsto Macho, o vėliau – Ludwigo Wittgensteino. Ką jau kalbėti apie tai, kad XX a. antrosios pusės iškiliausią vokiečiakalbę literatūrą daugiausia kūrė austrų rašytojai: Heimito von Dodereris, Elias Canetti, Ilse Aichinger, Ingeborg Bachmann, Friederike Mayröcker, Ernstas Jandlis, Peteris Handke, Thomas Bernhardas.

 

       Vis dėlto keletas klausimų lieka neišspręsti, jie kankina net didžiausius Austrijos literatūros mokslo autoritetus. Pirma, dėl ankstyvosios vokiečių literatūros periodizavimo. Nors didžiuma viduramžių vokiečių raštijos - herojinės lyrikos ir minezango (Walteris von der Vogelweide, „Nybelungų giesmė“, „Gudrūna“, Oswaldas von Wolkensteinas) – sukurta Austrijos teritorijoje, tačiau tai bendras vokiečių literatūros periodas. Juk germaniškoje erdvėje gyvavo bendra kultūra, valstybių sienos nuolat kito. Skirtingai vystytis literatūros pradėjo iš tikrųjų tik XVIII a. pradžioje. Todėl neatrodo logiška, kad ši literatūra figūruotų tik austrų literatūros istorijose, o vokiečiai ją turėtų išbraukti.

 

       Antra, akivaizdu, kad yra rašytojų, kurių „nepasidalija“ bent kelios literatūros. Franzas Kafka – žydų kilmės, gimęs Prahoje 1883-aisiais ir joje gyvenęs - paskutinius metus praleido Berlyne ir mirė Vienoje. Šį rašytoją atrasime ne tik austrų bei vokiečių, bet ir čekų literatūros istorijoje. Rilkė, gimęs 1875 m. Prahoje, paauglystėje keletą metų mokėsi ir studijavo Austrijoje, gyveno Vokietijoje, Prancūzijoje, daug keliavo, galiausiai apsistojo ir 1926 m. mirė Šveicarijoje. Paulis Celanas – žydas, gimęs 1920 m. Černovicuose (Ukraina, dabar Rumunija), nuo 1948 metų iki mirties 1970-aisiais gyveno Paryžiuje, o Austrijoje (Vienoje) 1948 metais tepraleido pusę metų. Elias Canetti, žydų kilmės, gimė 1905 m. Bulgarijoje; 1913 m. su šeima apsigyvenęs Vienoje, 1938 m. emigravo, gyveno Londone, vėliau Ciūriche. Erichas Friedas, žydas, gimęs 1921 m. Vienoje, 1938 m. emigravo, gyveno Londone, aktyviai dalyvavo Vokietijos literatūriniame gyvenime, mirė 1988 m. Baden Badene (Vokietija).

 

     Nors daugumos šių ir keleto kitų rašytojų kūrybos temos, motyvai, kūrinių veiksmo vieta ne specifiškai austriški, literatūrologas Klausas Zeyringeris siūlo remtis politiniu, socialiniu, kultūriniu kontekstu, rašytojų socializacija ir literatūros tradicijos susiformavimu. Todėl autoriai, gimę Habsburgų karūnos žemėse (net ir tie, kurie atėjo į pasaulį po monarchijos žlugimo arba savo kūrybą tęsė emigracijoje), gali būti įtraukiami į austrų literatūrą, nes juos formavo imperijos aplinka ir jie orientavosi į Vieną.

 

       Trečia, ir visų svarbiausia – nacionalinė literatūra pirmų pirmiausia siejama su kalba, kuria ji yra rašoma, o Austrijoje ta kalba – vokiečių, nors ir su savo ypatumais: atskira austrų kalbos gramatika ir žodynu, o ką jau kalbėti apie tarimą ir tarmes. Be to, austrų knygos dažnai leidžiamos Vokietijos leidyklose, aptariamos Vokietijos kritikų kultūrinėje spaudoje, skaitomos vokiečių publikos, kuri gerokai gausesnė nei šalyje, tik dukart didesnėje už Lietuvą.

 

     Vis dėlto austrai ne vieninteliai, turintys kovoti dėl pripažinimo. Yra ir daugiau šalių, kurios vartoja vieną iš didžiųjų kalbų – vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų. Panašios problemos kyla šveicarams, belgams, kanadiečiams ir net airiams bei škotams, kurie, viena vertus, yra dažnai integruojami į prancūzakalbio ar atitinkamai anglakalbio pasaulio literatūras, kita vertus, turi orientuotis į dominuojančius leidybos ir literatūros recepcijos centrus, jei siekia platesnės auditorijos dėmesio. Kur kas paprasčiau šalims, buvusioms kolonijomis (pvz., JAV, Australijai, Brazilijai, Čilei, Argentinai ir kt.), patyrusioms savo „motininių“ kultūrų įtaką, tačiau jau vien dėl geografinio nuotolio ir savarankiškos istorinės bei kultūrinės raidos išvystė savo charakteringas literatūras. Ir atvirkščiai: istorijos peripetijos ne kartą įrodė: valstybinės sienos ilgainiui gali tapti kultūrinėmis sienomis, – taip atsitiko pvz., Vokietijos demokratinei respublikai, ir reikia pripažinti, Austrijai.

 

       Tad pagrįsta atrodo nuomonė, kad kalba nėra vienintelis ir lemiamas kriterijus nacionalinei literatūrai apibrėžti. Gerbiant ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos bei Šveicarijos vokiškai rašančius rašytojus, jau senokai imtas vartoti žodis deutschsprachige - vokiečiakalbė literatūra.

 

      Publikuota: „Krantai“, 2003 m., Nr. 4 (pataisyta 2013 m.)