tekstai.lt

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990: Pulgis Andriušis (1992)

pulgis-andriusis-foto
pulgis-andriusis-foto
Jeigu būtų toks mokslas kaip literatūros geografija, į jo žemėlapį reikėtų įtraukti ir Tauragnų valsčiaus Gaidžių kaimą, kuriame gimė poetai Jurgis ir Teofilis Tilvyčiai ir beletristas Pulgis Andriušis, o gretimame Juknėnų kaime – poetas Antanas Miškinis ir jo brolis literatūros istorikas Motiejus Miškinis.

Gaidžių kaime Pulgis Andriušis praleido savo jaunas dienas, įsišaknijo, suaugo su jo žmonėmis, šnekta ir gamta, ir šiems gimtojo sodžiaus lobiams pasiliko ištikimas ligi paskutinių savo gyvenimo metų. Tėviškės paveikslai ir žmonės jo knygose artimai ir šiltai atgijo visu gimtinės žodžio vešlumu ir spalvingumu. Jo raštų žodingumas gali priminti Vaižganto, Petronėlės Orintaitės ar Mariaus Katiliškio kalbinį tirštumą. Savo prieraišumu prie tėviškės teritorijos ir jos grumsto bei šnektos Pulgis Andriušis gali būti priskirtas prie tų autorių, kurie apšaukiami provinciniais ar regioniniais, o jų kūryba – provincializmu, šiems terminams suteikiant neigiamą dažą. Iš tikrųjų tai nėra kokia piktžolė mūsų Parnaso šlaituose, o mūsų literatūros dorybė – jos gaivumo ir įvairumo šaltinis. Pulgis Andriušis namų židinio žodį, kurį jis vadino sėlių tarme, išsaugojo ne tik sau, bet paliko ir kitiems savo knygose, iš kurių geriausios yra Anoj pusėj ežero, Sudiev, kvietkeli!, Rojaus vartai ir autobiografija, pavadinta Septinton įleidus. Iš jų paskiausiai parašyta yra autobiografija – 1968 metais Adelaidėje. Kadangi joje atsispindi ne tik autoriaus gyvenimo gan įvairus kelias, bet ir jo literatūrinės šaknys bei raida, tai jo raštų apžvalgą geriausia pradėti nuo šio veikalo.

Pulgio Andriušio autobiografiją randame knygoje Rinktiniai raštai, pirmame tome. Jj 1968 metais Bostone išleido Juozas Kapočius. Daugiau tomų nebuvo. Savo gyvenimo vingius rašytojas sklaisto šiltai ir žvaliai, apsakinėdamas ne tik apie Gaidžių kaimą, bet ir vėlesnių metų aplinką ir žmones. Pradeda jis dalykiškai:

 

,,Gimimo data: kovo mėnuo, 18 diena, 1907 metai senuoju kalendorium. Vieta: Gaidžių kaimas, Tauragnų valsčius, Utenos apskritis (gimimo metu – Zarasų).

Geografinė padėtis: šeši kilometrai į pietus nuo Kauno-Zarasų plento, išsukus Daugailių bažnytkaimyje ir prakeliavus Garnių bei Juknėnų kaimus” [. . .]

„Mano kaimas buvo susikraustęs ant kalno, gal ir jo pavadinimas dėl to at­sirado, kad jau per kelias varsneles girdėti gaidžių giedojimas, iš kurios pusės čionai bekeliautum”.

„Gaidžiai turėjo su kaupu visa tai, kas būdinga Aukštaitijai: Grabelio ir Silio ežerus, iškilius gojus, Vaidulės upę, plačius akiračius ir kaip viso to užmokestį – prastą žemelę, jauras, priesmėlį, įmirkusias pievas, sunkiai pasiekiamas dir­vas paskliundose”.


Gaidžių kaime, tėviškės pastogėje, Pulgis Andriušis vaikystės metais įaugo į pasakų ir istorijų pasaulį, o taip pat ir į vietos gamtovaizdį. Namie visa paguoda bei pramogų šaltinis buvo mano tėvas, – rašo jisai.

 

„Nesėkmingai išbandęs laimę Amerikoje, pilnas išmonių, juokų, medžiotojas, muzikantas, žuvautojas, žemietijos teisėjas ir pasakorius. Rudens ir žiemos vakarais, sugulus ant šilto pečiaus pado, jisai atidarydavo pasakų skrynią, išleisdamas pasivaikščioti patamsyje karaliūnus, galvažudžius, kipšiukus, slibinus, lokius, jie visi, atrodydavo, vaikščioja čia pat padaržėse ir mūsų laukuose. Taip jis mums vaizdingai įpasakino visą aplinką, apgyvendino paežeres, raistus, gojus, Sirvydžių mišką ir paupius. Tie vaizduotės gyventojai iš čia nebeišsiveisė ir man suaugus, imdavo veikti, kai, grįždamas iš miestų, tik ką įžengdavau į Gaidžių laukus”.


Iš čia nesunku išvesti Pulgio Andriušio raštų epinį bruožą. O jo knygų lyrinei raidai versmė buvo motina, kurią sūnus aprašo vaižgantišku jautrumu. Tai „vienožindinė siela”, kuri vaikus mokė skaityti ir poteriauti. „Trijų dešimčių kilometrų apskritimu jinai apibėgdavo atlaidus, grįžus namo, linksma stverdavosi namų ruošos. [...] Kita motinos aistra buvo gėlės”.

Pulgis Andriušis rašo, kad jo motinos „graudi, lyriška prigimtis reiškėsi prie ratelio, staklėse, gavėnioj švariu sopranu giedant šventas giesmes ir linksmesniais sezonais – dainuojant dainas. [...]” Tėvas vaikus imdavosi, eidamas vyčiauti į karklyną, grybauti, riešutauti, vantauti, vėžiauti, dėti bučius ar bristi su tinklu paežerėmis. „Per visus keturis metų laikus tėvo visur buvo pilna”.

Sūnui jis parodė ir Silio ežerą. Tą pirmą vaizdą Pulgis Andriušis išnešiojo gyvą ir kerintį ligi amžiaus galo. Kai jis tada pro juodalksnių kamienus pamatė Silio įlanką, įspūdis buvo toks galingas, kad „staiga ėmė suktis galva ir čia pat nualpau, pritrenktas tokios vandenų erdvės. [...] Tas dinaminis ežero poveikis išliko sapnuose visam gyvenimui...” Panašiai atsitiko ir su kaimo liūnu bei piliakalniu, – ir tie grįždavo ir kankin­davo jį sapnuose jau po daugelio metų.

Be tėvo, Pulgis Andriušis turėjo ir kitą pasakojimų mokytoją – kiek jaunesnį pusbrolį Pranciškų. Savo giminaitį jis vadina „neišsenkamu pasakorium ir fan­tazuotojų. Ar gulint su juo ant tamsaus pečiaus, ar nuėjus nakvot daržinėn, ar dienos šviesoje, ar su žaislais, ar dykomis rankomis viskas, ką paliečia jo žodis, bematant virsta pasaka, užburtu pasauliu, žvėrys prabyla, daiktai pajuda, vabalai lenda iš plyšių. Kiekvienas jo gyvūnas šneka atskira kalba, išleidžia atskirus gar­sus, gyvena atskirame pasaulyje, lyg girdėtum patį vyksmą, kaip žodis tampa kūnu” [...]

,,Pranciškėlis buvo mano mokytojas nuo pat kūdikystės iki paliekant Lietuvą 1944 m.” Ne kas kitas kaip šis Pranciškėlis daug vėliau atgims Pulgio Andriušio Ro­jaus vartuose vaiko pasakoriaus paveikslu.

Gaidžių kaime buvo prieinami ir kultūriniai turtai – Tilvyčių namuose, apie kuriuos autobiografijoje skaitome: „Tilvyčių namai buvo man tikra lobių kasykla: knygos, laikraščiai, muzikos instrumentai, paveikslai, visokių amatų įrankiai, išskaptuoti šventieji, be to, nuostabus sodas, didžiulis tvenkinys už klojimo”.

Nors Gaidžių kaimo žmonės ir gamta Pulgio Andriušio raštuose atrodo įšalę ir suakmenėję laike, tačiau retkarčiais ir ten prasiskverbdavo didžiojo pasaulio audros – karas, užėję vokiečiai. Vokietmečio laikais (1916 m.) teta Jadvyga jų namuose suorganizavo slaptą mokyklą apylinkės vaikams. Kai ji išvyko, mokymą perėmė Motiejus Miškinis gretimame Juknėnų kaime. Jis Pulgį Andriušį paruošė ir tolimesniam mokslui Utenos progimnazijoj, kuriai vadovavo kunigas V. But­vilą. Būsimasis rašytojas jį ypač šiltai įvertino savo autobiografijoje. Tas dinamiškas kapelionas, o paskui direktorius ,,keldavo kultūrinį vėją, kviesdavo iš Kauno žymius žmones”, iš kurių ypač laukdavo profesoriaus Juozo Ereto, ,,kuris kiekvienu žygiu mus išmokydavo naujų sportų, žaidimų...” Iš užklys­tančio juodosios magijos profesoriaus Pulgis Andriušis išmoko ir šio meno pa­slapčių. Šiaip progimnazijoj jis nepasižymėjo drąsumu, buvo nuošalios prigim­ties. Nors vyrų bendrijoje sakosi buvęs narsus ir pramuštgalvis, „niekaip ne­pajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite, tiesiog mane ištikdavo stabas...” Nepaisant to, jis gyvai dalyvavo moksleivių veikloje: „Viską priėmiau už tikrą pinigą, dirbau ateitininkuose, skautuose, ypač jų laik­raštėliuose, išmokau tobulai šapirografo purviną meną, piešiau užsklandas [...], kas būdinga, siužetai perdėm kaimiški...”

Dar Utenoj Pulgiui Andriušiui pradėjo aiškėti jo pašaukimas. Nemėgo matematikos ir abstrakčių sąvokų, o domėjosi lietuvių literatūra, pats ėmė rašinėti eiles, bet anksti jas metė – „nesirengiau stvertis dainiaus lyros”. Jo svajonė: „Būti rašytoju, dailininku, pasisakyti visai Lietuvai (ir mane paniekinusiai mergaitei): štai ir aš esu!”

Baigęs penkias progimnazijos klases Utenoj, jis pėsčias iškeliavo į Kauną toliau mokytis, „įsidėjęs kepalėlį duonos”. Mat važiuoti nebuvo pinigų trauki­niui. Kaune jam pavyko: be egzaminų priėmė į šeštą „Aušros” gimnazijos klasę, o pastogę gavo moksleivių bendrabutyje. Iš gimnazijos mokytojų stipriausią įspūdį jam paliko Mykolas Biržiška. Tarp mokinių ten buvo gražus būrys būsimų literatų: Gražina Tulauskaitė, Antanas Miškinis, Petras Juodelis, Jonas Aleksandravičius (būsimasis Jonas Aistis), Jurgis Gliaudą, taip pat teatralas Algir­das Jakševičius, muzikas Konradas Kaveckas, smuikininkas Kazys Matiukas, tautosakininke Gražina Krivickienė. Būdamas gimnazijoje, lankė meno mokyklą ir įsitraukė į esperantininkų veiklą, tarp kitų dalykų patarnaudamas A. Jakštui-Dambrauskui, redagavusiam esperantininkų laikraštį ,,La Litova Stelo”. Sep­tintoj klasėj pats pradėjo leisti šapirografuotą humoro laikraštėlį Sepšelijadą.

1926 metais Pulgis Andriušis peržengė „išsvajotus universiteto vartus”, įsirašydamas į gamtos-matematikos fakultetą, – mat žavėjosi gamta, ,,ypač botanika ir entomologija”. Bet susidūręs su savo „senuoju trigalviu slibinu – matematika, fizika ir chemija”, perėjo į humanitarinių mokslų fakultetą, specialybe paimdamas anglų kalbą ir literatūrą. Kaip iš gimnazijos laikų, taip ir iš universiteto bei meno mokyklos jis savo autobiografijoje pažėrė vaizdingų, trumpų apibūdinimų. Ten randame tokį profesoriaus Leono Karsavino paveikslą: ,,Kad ne juodakraščiai akiniai, sakytum, tiesiog iš bizantinės ikonos nužengęs šventasis”. Universitete jis dalyvavo Balio Sruogos teatro seminare, buvo statistu operoje, rašė teatro recenzijas, reiškėsi studentų dramos draugijos darbuose, rodėsi radijo programose, išvertė porą knygų ir piešė karikatūras, be to dar, kviestas ar nekviestas per balių programas lipdavo į sceną, – dabar jis jau buvo ekstravertas. Gimnazijoj ir universitete mokėsi įvairiausių kalbų – anglų, vo­kiečių, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, švedų, net arabų. Rusiškai pramoko, „bebėgiodamas Kauno patvoriais”, o lenkiškai nesimokė „grynai patriotiniais sumetimais”. Jis sakosi gerai neišmokęs „nė vieno svetimo liežuvio”. Bet tai ne visai tiesa: ispaniškai jis tiek išpruso, kad vėliau išvertė Cervanteso Don Ki­chotą.

Kitas jo pomėgis buvo kelionės ir svetur, ir po Lietuvą, kurią jis lankė „dviračiu ar per pedes apostolorum”. Buvo pasišovęs žemaituku nuvažiuoti ligi Romos, bet kelionę baigė Austrijoje. 1933 metais, tariant jo žodžiais, perskrodė visą Ispaniją. Šioji išvyka jį priartino prie žurnalizmo – buvo pasižadėjęs rašyti įspūdžius naujam laikraščiui 10 centų. Rimtai į laikraštininko darbą įsikinkė, 1934 metais pakviestas Klaipėdon į Lietuvos keleivio redakciją. Vėliau perėjo į dienraščio Vakarai redakciją. Jo vyriausias redaktorius buvo rašytojas Ignas Šeinius, o be jo, ten buvo dar du rašytojai – J. Pronskus – Aklasmatė ir Butkų Juzė. Po kiek laiko Klaipėdon atvyko poetas Henrikas Radauskas.

Jau meno mokyklos dienomis Kaune Pulgis Andriušis buvo kiek apsitrynęs su bohemos žmonėmis. Klaipėdoje jis dar gyviau pasinėrė į naktinį, linksmą gyvenimą. „Gyvas naktinis gyvenimas trukdavo iki paryčių, įdomios smuklės ir kavinės...” Už tokį nerūpestingą gyvenimą jį puolė H. Radauskas, o pagaliau ir pačiam ėmė nusibosti naktinėjimas ir įtemptas redakcinis darbas, „pasąmonėje pasigirsdavo priekaišto balsai”. Tad 1937 metais pasitraukė iš Vakarų redakci­jos, tapo laisvu žurnalistu ir prisėdo prie Don Kichoto vertimo. Kaip žurnalistas, jis rašė dramos spektaklių recenzijas, feljetonus, reportažus iš kelionių po Lietuvą, straipsnelius iš gamtos, ypač iš vabzdžių pasaulio. Apie vabalus parašė straipsnį ir po to, kai užplūdo rusai, taip jį pavadindamas: ,,Vabalų grėsmė žmonijai”. „Redakcijos politrukė, – pasakoja Pulgis Andriušis, – perskaičiusi rašinį, išbraukė raudonu pieštuku kaip keliantį nepamatuotą paniką tarybinių skaitytojų tarpe ir pridėjo gale pastabą, girdi, Sovietų Sąjungoje jokios vabzdžių grėsmės nėra...”

Karui einant prie galo, Pulgis Andriušis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur uoliai dalyvavo literatūrinėse išvykose – „apie šimtą su viršum literatūros vakarų”. Ten 1946 metais pasirodė pirma jo knyga – feljetonų rinkinys Ir vis dėlto – juokimės! Po metų jis paskelbė savo lyrines apysakas Anoj pusėj ežero. Su šiuo veikalu Pulgis Andriušis įsipilietino lietuvių literatūroje ir gavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premiją. Daugiausia jis sukūrė jau Australijoje, kurią pasiekė 1949 metų balandžio mėnesį ir kur jis duoną pelnėsi kaip vagonų valytojas centrinėje Sidnėjaus stotyje, po to ketverius metus kaip troleibusų konduktorius Adelaidėje ir galop kaip raštininko padėjėjas telegrafo įstaigoje. Dar Sidnėjuj sukūrė apysaką Sudiev, kvietkeli!, o derlingiausi jo metai buvo Adelaidėje. Štai jo žodžiai: „Adelaidėje nutūpęs, parašiau 5 knygas (Tipelis, Rojaus vartai, Daina iš kito galo, Purienos po vandeniu ir Vieno išeivio istorija)”. Ten pat jis trečiai laidai peržiūrėjo Anoj pusėj ežero. Ta laida išspausdinta jo autobiografijos knygoje Rinktiniai raštai.

Būdamas Vakarų Vokietijoje, Pulgis Andriušis padarė savo literatūrinių ambicijų sąžinės perkratymą ir apyskaitą. „Baigiau ketvirtąją dešimtį, be Don Kichoto vertimo nieko daugiau neturėjau savo literatūrinėje sąskaitoje, tik tūkstančiai greitomis parašytų straipsnių, vaizdelių, feljetonų, kelionių įspūdžių laikraščiuose, žurnaluose, kurie seniai nustojo ėję, jaunystėj iššauta strėlė kažkur įstrigo”, rašo jisai savo autobiografijoj, paskui pridurdamas: „Šiltomis vasaros dienomis gulėdamas Nekaro paplūdimiuose, turėjau laiko pamąstyti”.

Pirmus žingsnius rimtesne linkme jis buvo jau žengęs. Užuomazgą turime kai kuriuose dalykėliuose, spausdintuose dar vokiečių okupacijos metais, būtent: „...berašydamas vaizdelius iš Gaidžių kaimo, įvedžiau nuolatinius tipus, kaip Dindžioką, Pelūrytį, Maišymą ir kt. Viename rašinėlyje ,Pulkas bitelių po pievą skraido' priartėjau prie novelės, vaizduodamas bitę, kuri pavasarį atzvimbia į Bikelio Darymą, žiūri, senojoj gerojoj pievoj prisėta kultūrinių žolių, nebėra nei kiškio kanapėlių, nei žvagučių”. [...]

Medžiaga knygai rinkosi Vokietijoje, kai Pulgis Andriušis, važinėdamas po literatūros vakarus, šalia feljetonų, programoms parašė ir „apie penkias lyrines apysakas iš pasiilgtojo Gaidžių kaimo...” Taip susiklostė pirmas svarus Pulgio Andriušio veikalas Anoj pusėj ežero, kuris turi devynias apysakas.

 

Foto Nr27
Foto Nr27

Skrajojanti ketveriukė, su literatūros vakarais keliaujanti per lietuvių stovyklas pirmaisiais pokario metais Vokietijoje: Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Antanas Gustaitis ir Pulgis Andriušis. Don Šulaičio nuotrauka


,,Šį rinkinį pavadinau lyrinėmis apysakomis todėl, – pastebi autorius, – kad tam neturėjau kito žodžio”.

Apysaka neturi tokio tikslaus žanrinio apibūdinimo kaip novelė, ir Pulgis Andriušis susirado nuosavą apysakos tipą, kur beveik nėra veiksmo įprastine prasme, kur net ir laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įsižiūrim į tame laike įšalusius žmones, gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų. O vis dėlto gyvenimas nestovi vietoje. Nors skaitome, kad, metų metams slenkant, ,,čionai nieko neįvyko”, bet iš tikrųjų atsitinka ir didelių dalykų, kaip audros, kurios išverčia beržus. Veiklos itin gausu detalėje, kuriai rašytojas turi kone mikroskopinę akį, nemeluotą smalsumą ir šilumą; čia, smulkiajam pasaulėly, eina atkaklios kovos, tragedijos ir grumtynės dėl būvio. Štai kokia spūstis ir varžybos ištinka tarp dviejų mažų vabalėlių:

 

„Nepasidalindamos naktigultu, ant dirsės susipešė dvi sprakšės ir kulvirčiais nukrito žemėn, subraškėdamos savo kietais žvynais, ties paskutiniu koto gunklu užkliuvusios už vijoklio kilpos. Kai jau visi pačiame miego saldume, joms dabar šaltomis papadėmis vėl iš naujo reikės ieškoti sauso guolio. Kol išdžius kojos, kol sušils patalai, bus jau netoli ir rytas. Štai ką daro pavydas ir blogo linkėjimas artimui!”


Ten, kur laikas sustojęs, net ir žmogaus balsas nakties tyloje nuskamba kaip ištisa drama, „įvyko kažkas nepaprasta. Nuo Piliakalnio, iš anapus ežero pra­plyšo oras:

– Moč, kur palikai maišį-i-i?”

Ir dar ši akimirka iš apysakos,,Naktis parugėje”: ,,Paskui sudreba lyg mažas griaustinis. Tai tas pats arklys nusipurtė. Sako, jis taip baido velnius”.

Tokiais vaizdais, kaip sprakšių peštynės dėl guolio, atausta visa „Naktis parugėje”, ir tai yra autentiškas Pulgio Andriušio meno antspaudas. Iš jų skaitytojui darosi aiškesnis autoriaus subtilumas ir akylumas smulkiajai gam­tai, tų gyvūnėlių ar menkos gėlytės atjautimas, ir drauge – dalykinis pažinimas. Ne be reikalo jis anksčiau, rašydamas apie vabalus, rausėsi po prancūzo Fabre'o, praminto „vabzdžių Homeru”, veikalus, o taip pat ir šveicarų botaniko Koerner von Maurilan didžknygę „Pflanzenleben”. Tų autorių faktus jis įsodindavo lietuviškon dirvon ir, kaip pats išsireiškė, „privarstydavau humoro”, kurio apstu ir lyrinėse apysakose Anoj pusėj ežero. Šio rinkinio „Pratarmėje” jis nuogąstauja, kad kai kam „gal kris akin čia paleistas į apyvartą per tirštas botanikizmas ir entomologizmas...” Bet jis negaišdamas čia pat išdėsto ir pateisinimą, kuris nušviečia esminę jo raštų žymę.

Tas bruožas yra gamtos suasmeninimas. Ten visa kas turi asmens savybių – ir vabalas, ir gėlė, ir medis, net ir padange plaukiantis debesėlis. Turi jie savo asmeninį gyvenimą, turi savo rūpesčius, konfliktus, kovas dėl vietos, turi savo pavojus ir džiaugsmus bei pasigėrėjimus. Ir taip vyriausias knygos veikėjas, tariant autoriaus žodžiais, „yra ežeras Silys su savo satelitais: Pagrabiškiu, Kazio Gojum, dirvonėliu, Didžiolaukiais, meldynu ir kt.”. Šio ežero orbitoj bruzda aibės smulkesnių veikėjukų: senis Mykolą, Jonienė, strazdas, Dievo karvutė, žuvis raguolis, kurmis, sprakšės, naktigonės arklys, gėlė, kurios vardas snaudalis, penki beržai, plaštakė, pypkių dirbėjas Ignasius, pagaliau ir nesikeičian­tis laikas, „tylesnis už nebuitį”. Ir ar ne įspūdinga asmenybė yra bitinas:

 

„Sultingu bosu ūbauja visų plėviasparnių karalius bitinas, apsitraukęs savo papilvę dryžuota, sakytum, katorgininko palaidine. Juoda, geltona, daug sidabro. Ir triukšmo. Jo balsas lyg vėjo smūgiai į tuščią statinę. Labai mėgsta svečiuotis pas dedešvas, kurių žiedai turi įrengę asmeniškai jam nutūpti aerodromus”.

 

Arba šis grėsmingas paveikslas:

 

„Štai tuo pačiu koteliu keliauja taškuota Dievo karvutė – amarų siaubas ir negai­lestingas žudikas. Skruzdė atsistoja piestu ir prisipila nuodų į savo švirkštą”.


Gamtos suasmeninimą ir vietomis sudvasinimą Pulgis Andriušis pagrindžia Gaidžių kaimo žmonių psichologija ir galvosena, būtent: ,,...bet tikėki, malonus skaitytojau, rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes”.

Lyrinių apysakų Anoj pusėj ežero yra devynios. Kiekviena iš jų gauna specialų turinį. Taip „Penkių beržų kronikoje”, pirmame kūrinyje, sklaistome dvilypę istoriją – pačių beržų ir Lietuvos. Šios dvi kronikos – medžio ir tautos – yra meistriškai sulydintos.

Apysakoje, kurios vardas ,,Snaudalis dirvonėlyje”, vyrauja gėlės ir jų kvepėjimas. Ir pats snaudalis yra gėlė, ,,mūsų dirvonėlių matuzalis”. Rašytojas dirvonėlio augmeniją vaizduoja kaip gamtos žinovas, tarpais su moksline precizi­ja, tarpais kaip artistas, vietomis net galantiškai ir rafinuotai, pavyzdžiui: „Kaip ten bebūtų, tačiau kerpių plaukelis savo blankiu, svajingu raudoniu gražesnis už viduramžių moterį, išaugintą tamsioje akmens pilyje”. Apysakoj „Santa Lucia” pagrindiniai personažai yra Silio ežero vabzdžiai, ir štai koks spalvingas vienas iš jų: „Kaip stikliaus deimantas, rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės...” Tai idilės paveikslas, o netrūksta ir šiurpulingų: „Kartais tik per atvirą liekną prasliuokia sraujais vingiais dielė kumelinė, persikeldama į kitą pamiškę laimės ieškoti”.

Iš Gaidžių kaimo į apylinkes išeiname apysakoje „Tauragnuos”. „Naktis parugėje” skamba sutemų balsais, nuotaikomis ir atsitikimais, o „Paliūtėje” klausomės senio Sinkio kaimiečio akylumu ir išmone (tai Andriušio žodis) apie avižą. „Aviža avižai nelygu”, samprotauja sau vienas jisai, kai šalimais tą lietingą dieną kiti grimzta į savo dūmas: Jonienė – kaip per tokias liūtis bris į bažnyčią, Jonyčia – apie atlaidus ir jų grožybes, o Jonėnas – kaip jis šoko su Palione ant vejos, net kojos, rodos, nesiekė žemės. Jeigu kas nors tą niūkią dieną ir atsitinka, tai dviem planais, kas sau: senio Sinkio šnektos viename plane, o antrame – visi kiti trobos nariai. Savo vaidmenį čia turi ir musės, nuklojusios sienas, „nuo kurių kyla snūduringas, aptingęs ūkas. Jeigu kuri musė pakelia balsą ir pikčiau subūbia, tai tik tam, kad ją išmetė iš puikios miegovietės plyšyje kaimynė, ir dabar ji nori geruoju ar bloguoju atgauti savo prišildytą guolį”. Tokią bjaurią dieną darosi įspūdingas ir svarbus net katino pasirodymas: „Iš klojimo išlindo Jonienės katinas balta, balta papilve. Staiga nušvito visa kluoniena, lyg saulės spindulys būtų prakirtęs debesų uždangą...”

„Baimės naktys” veda į vaiko svajonių, sapnų ir nuogąsčių pasaulį, o apysakoj „Neįleido” įvykių yra tik tas vienas: karšinčiaus dėdės Mykolos kelionė į laukus perkelti arklio. Štai pora to jo žygio etapų ir samprotavimų:

 

„Prie pirtelės, ties Velnialiepčiu sukurkė varlė, skaitos, šaukia debesį. Nu, tu jau gali šaukt, kol perplyši, mislijau sau vienas, bet ne dėl tavęs debesiai vaikštinėja po dangų, ir ne dėl tavęs skirsto lietų geriems žmonėms katalikams. Turi sau po žilvičiu duobelėj kiek mauruoto vandens papilvei sušlapinti ir valiavokis, – nėra ko čia per daug šūkaut debesį, anas jau pats žinos, kur užpilti. Va, kad ir ant mano miežių...”


Arba vėl Mykolos istorija su kurmiu:

 

„Grįžt galvą, nu gi, daboju, kurmis pečiu kelia mano pievą. Kad tu surūgtum, sakau, negalėjo pasitraukt užu Kryžiakalnio, pūdyman, regis ne ta pati žemė! Bet ne, matai, anas kadneč įsimetė, lakmarmoras, mano pievon, ir ne kokion, sakyč, vilkaplaukėn, ar žliūgėn, bet stačiai dobiliukuos ir rūgštėliuos. Šienpjūvy taip ir muš dalgį iš rankų...”


Čia beliktų pridėti autoriaus žodžius: „Taip kalbėdavo Mykolą, grįžęs iš savo didžiosios kelionės, perkėlęs arklį galilaukėje. Toji kelionė užtrukdavo gerą pusdienį...”

Taip pat verta dėmesio apysakos technika: ji pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu, čia pritaikytu kaimietiškai apyvokai ir šnektai. Tai ir sudaro apysakos originalumą, nes paprastai tokie monologai skiriami pasąmonės sruvenimui. Pulgio Andriušio apysakoj dorojamasi su labai apčiuopiamu pasauliu.

Paskutinė apysaka Anoj pusėj ežero rinkiny yra „Grįžk į Sorento”. Ji išsimuša iš knygos vagos, iš Gaidžių kaimo ir nukelia į bėgimo iš Lietuvos dienas. Kaip užsklanda, ji neturi ryšio su visu veikalu ir tik poroj sakinių grįžta prie Silio ežero. Tai per silpnas atodūsis sujungti visam rinkiniui. O vis dėlto knyga vieninga ir sandari. Ta jungtis ir vientisumas – tai toks artimas rašytojo įsijautimas į tėviškės dirvoną, jo lyrinis daiktiškumas, stiliaus savarankumas ir žodžio bei vaizdo tikslumas. Kaip reiklus menininkas, Anoj pusėj ežero rinkinį jis vis taisė naujoms laidoms, ir tenka pripažinti, kad pagerino.

Savo autobiografijoje Pulgis Andriušis rašo, kad kaip Anoj pusėj ežero, taip ir Sudiev, kvietkeli! ir Rojaus vartai, buvo užplanuoti dar Vokietijoje”. Knyga Sudiev, kvietkeli! buvo išspausdinta 1951 metais Adelaidėje ir apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskyrimo akte pažymima, kad apysakoje „giliai pažintas ir su meile atvaizduotas aukštaičių tradicinio kaimo būvis bei jo žmonių dvasia; sutelktas aukštaičių kalbinis lobis ir didelės kultūros stiliumi sukurti spal­vingi vaizdai”.

Autorius įdomiai ir jautriai pasakoja apie šio veikalo atsiradimą:

 

„Jeigu tikrai yra įkvėpimas, tai jį išgyvenau rašydamas šią knygą. Atsikėlęs nuo stalo, kur prasėdėdavau nuo vidurnakčio, eidamas rytą darbovietėn šiukšlinom gatvelėm [...], lyg nieko pakeliui nepastebėčiau, kaip koks pamenąs, telepatijos bangomis vaikščiojau žaliuojančiais Gaidžių laukais, užsikopęs Kazio Gojun, žvalgiausi į Salako šilų juostą, skambėjo naktigonių dainos, ošė vandenys Pavaidulyje, puškenosi laumės Paliūnėj. To šišo pakakdavo ligi Sidniejaus centrinės stoties...”


Apysaka Sudiev, kvietkeli! yra ištisinis veikalas. Nuo Anoj pusėj ežero ji skiriasi ir tuo, kad pagrindiniai veikėjai yra ne gamta ir laikas, o žmonės, daugiausia – Petrokas ir Taklia. Čia laikas jau kiek greičiau slenka negu lyrinėse apysakose ir atneša į kaimą tokias naujienas kaip gramafonas, miestelėnai, amerikonas, keliavimas į Petrapilį darbams ir veržimasis į mokyklas. Istoriniai Lietuvos įvykiai yra lygiagretūs „Penkių beržų kronikos” istorinei daliai. Tarp abiejų knygų yra ir kitų giminystės pėdsakų, ir nenuostabu: vienur ir kitur beveik neišeinam iš lietuviškojo sodžiaus.

 

Foto Nr28
Foto Nr28

Labiausiai įsimenama Pulgio Andriušio knyga. Viršelis pieštas dail. Prano Lapės.


Foto Nr29
Foto Nr29

Australijoje išleistos Pulgio Andriušio knygos viršelis. Dail. Viktoras Simankevičius.


Sudiev, kvietkeli! Pulgis Andriušis pradeda gamtos vaizdu – panašiai, kaip mėgdavo daryti Žemaitė. Pirmuose puslapiuose rašytojas atrodo kiek atslūgęs, ir jo žodynas nėra toks vešlus kaip lyrinėse apysakose. Bet netrukus jis atgauna savitą, gaivią vagą, jo kalba sustiprėja, ir atsiveria meninis pasakotojo įgudimas. Veiksmas nėra sandarus ir eiklus. Kaip anksčiau, taip ir šiame veikale gyvenimas slenka lėtai, gan statiški ir abu pagrindiniai personažai – jų darbai ir rūpesčiai nepajėgia sudaryti reikiamos įtampos ar ko nors panašaus į gyvesnę vieningą istoriją. Abu juos dažnokai užgožia epizodai, kurie kaip tik paryškina autoriaus originalumą, žvalumą ir jo žodžio tikslumą bei ištikimybę aukštaitiškajai šnektai. Štai keletas tokių scenų: gyvulių ganymas, žiemos vaizdai, Petrokas bažnyčioje, vakarinė malda, moterys pirtyje, kerdžiaus istorija, būgno istorija, arkliavagiai, nakvynė ant šieno, Taklios rūpesčiai, dūmai iš kaminų ir t.t. Dūmų aprašymai yra vieni įspūdingiausių ir išradingiausių visoje Pulgio Andriušio kūryboje. Jie, tie dūmai, iš po jo plunksnos išeina kaip atskiri individai, iš kiekvieno kamino jie rūksta su kitokia charakteristika ir ženklais:

 

„Kančiukais, čiurkšlėmis, kamuoliais, stūgelėmis dūmas skuba palikti kaminus ir, prieš pasileisdamas j aukštą Viščių dangų, melsvu rūku persunkia sodus, patvorių medžius, teletninkų karklus, kurie tuomet atrodo lyg ežero dugnan nugarmėję šešėliai.

„Kiekviena viščiškio pirkia turi savo dūmą, kuriuo permirkę stalo prieskinkiai, pečėros, duonkepės, ažupečiai, kraitinės skrynios ir patys žmonės nuo to laiko, kai kaimas, išsiskirstęs girias, pradėjo gyventi čionai, ant aukšto kalno. Kai Sinklys ateina pas Baikj pasėdėt, dar žengiant per priemene, pirkia jau pasmilksta žalio alksnio žagarų kartėliu; o Grigaliui praėjus ulytkeliu, iš jo kailinių muša suplėkusių tvorgalių maras”.


Tie dūmai, šalia savo vaizdingo įvairumo, yra ir savotiški veikėjai, lyg gyvi padarai:

 

„O, manote, kad pakūrus pečių, šnypščia ir žaliomis putomis verda tiktai malkos, negyvi pagaliai? Tai – namų dvasios, nerasdamos viduje ramybės, pagiežos kupinos, veržiasi su dūmais pro kaminą laukan, pasakodamos kaimui apie Sinklio nesantaikas, kaip jis muša savo pačią labui rytui. [...]”


Jei tu esi pajėgus sugauti Pulgio Andriušio dūmų pavidalo, spalvų ir kvapų semantiką, jie tau atskleis ir kitų savo paslapčių, net ir dorybių. Antai autorius žino tokius dūmus, kurie neša namams ramybę, kaip tai regime Sonaucko pirkioje:

 

„Sausas alksninis dūmas Sonaucko pirkioje kvepia sandora, prieš dieną sukirdus šeimai, suklaupia visi prie stalo, garsiai kalba poterius, po to, valgant sprangius žirninius blynus, susuktus tūtelėmis ir pamirkomus riebiame dažinyje, tėvas sako: ,Tu, Jurgiok, nusikabink dalgį nuo prieklėčio [. . .] Tu, Uršul, iškratysi tuos keturius kupečiokus šieno' [. . .] Sonaucko pirkioje, rodos, net dryžasai katinas žino savo darbą, nes, suėdęs riebaluotą mazeklį, išlakęs šukele pieno, rąžydamasis patsai nukiūtino daržo tarpežiais tiesiai į klojimą”.


Taip nejučiomis nuo dūmų istorijos rašytojas mus nuveda į žmonių buitį, jų papročius ir darbus, kuriuose savo pareigą žino ir namų katinas. Pasakojimą Pulgis Andriušis gaivina ne tik buitiniu tikrumu ir detalės ryškumu, bet ir savo humoro išradingumu:

 

Grigaliaus pavirtusiu kamino vamzdžiu nedaug beišeina dūmų ir jie mieliau sunkiasi stogo skylėmis, skleisdami aplinkui sutrešusių tvorgalių marą, taip kad net tvarte kiaulės čiaudi, o šuva, sukdamas plačiais ratais po kluonieną, pabėga į Pabružakalnio beržyną baidyti varnų”.


Dar viena naujiena Sudiev, kvietkeli! puslapiuose yra psichologiniai momen­tai. Šioj buitinėj apysakoj apie kaimo žmonių triūsą, rūpesčius, vargus ir sva­jones Pulgis Andriušis vietomis giliau žvelgia į Petroko, jo motinos, Taklios ir dar vieno kito sielos pasaulį. Taklia savo išgyvenimais kiek primena Vaižganto Severiutę iš Dėdžių ir dėdienių.

Kaip anksčiau Anoj pusėj ežero, taip ir šioje knygoje autorius kaip pasakoto­jas yra lėtas, o jo menas atsispindi ne patrauklioje akcijoje ar stiprioje konstrukci­joje, o buitiniuose epizoduose, ir ypač – detalėje, kuri yra originali ir nauja, jo paties meninis atradimas ir žodinis įvairumas. Štai kaip nuotaikingai, jaukiai ir tikrai piešia pavakarės paveikslą:

 

„Atšlaime tvyrojo ne tai vakaras, ne tai naktis, kuomet, atrodo, žmogus ir gyviai pakimba belaikėje pertraukoje, darželio levažandžiui neapsisprendžiant, ar jau metas uždaryti dryžas burnas, ant šuniaramunės tyliai renkantis rasai, žiogams perstatinėj ant liežuvėlius savo dūdelėse, liepoje cieksint vis dar nesusitvarkiusiems po motinos spar­nu paukšteliams”.


Ir dar ši žvitri detalė iš kerdžiaus pasakojimo: „...advente, rujų metu vilkai araruodami apgrauždavo net rogių pavažas...”

 

Arba gamtininko pastabumo pavyzdys: ,,Pagurbe bėgta šeškaus, lengvo būta, tik tik siekta žemė, vos įminta pėdų paduškaitės, pradžioje arti viena kitos, o paskui, matyt, kieno pasivykėta, kad kojos mesta plačiai, net sniegas per sieksnį nukapstytas į šalis”.


Rašytojas ir čia suasmenina gamtą ir jos sutvėrimus: ,,Už gurbo, vyšnyne pernykščių kiečių stagarai, iki kaklo nuskendę snieguose, gaudydami orą, tyliai sudreba. [...]” Sunku įsivaizduoti šviežesnį kaip Takliotės piršlių apibūdinimą: „Piršliai, galima sakyti, čiužėjo Vėtrinio atšlaime kaip žiogai sausam šiene. [...]” O citatų pabaigai paimkim šį donelaitišką pavasario linksmybių apsakymą:

 

,,Už Dindų klojimo, kriaušiuose tarp šaltekšnių ir putinų dar dūlint pernykščio sniego paltims, žiūrėk, atskrenda iš kažinkur gandrai skersai pašiauštom plunksnom ir, griebę tvarkyti ant seno tekinio berže ištaršytus vėjo žagarus, išvaikę žvirblius gataviešius, staiga pralinksmėja, pradeda klegėti, sukti plačiais ratais aplink savo gūžtą”.


Maždaug šioj vietoj, 128-129 puslapiuose, Pulgis Andriušis savo pagrindinius veikėjus išveža iš kaimo, ir jo pasakojimas užlūžta, nes didysis pasaulis, į kurį jis mus perveda, neturi tos gaivinančios jėgos kaip tėviškės laukai. To vaisius – knyga darosi blankesnė ir atsigauna tik paskutiniuose puslapiuose, kurių apysaka turi 179. Iš viso kyla įspūdis, kad jei veikalas būtų baigęsis ties 129 puslapiu, jis būtų sandaresnis ir lygesnis, be tos lūžties ir smuktelėjimo antroj daly. Nežinia, ką galvojo pats autorius, bet į amžiaus galą jis buvo užsimojęs perredaguoti savo raštus. ,,Sudiev, kvietkeli! manau ištisai perrašyti, o kitus dalykus tik peržiūrėsiu”, rašė jis 1967 metais Antanui Rimydžiui (Dešimtoji pradalgė, p. 198).

Geriausiu savo veikalu Pulgis Andriušis laikė apysaką Rojaus vartai, išspaus­dintą 1960 metais. Tais pat metais jis savo laiške A. Rimydžiui aiškino tokios nuomonės pagrindą:

 

„Paslaptis, atrodo, ta, kad rimčiausiai dirbau, ypač struktūriniu atžvilgiu. Tema baisiai siaura ir be konstrukcijos visiškai neprabiltų. Be metmenų, reikėjo griebtis ir naujų ataudų. Nebėra jokios lyrikos, jokių ,polėkių', bet pasibaisėtinas stiliaus sutirštinimas (baisiau už Katiliškį), pasąmonės srovės principas, be to, visą laiką – veiksmelis, kurio pas mane pasigesdavo skaitytojas” (Dešimtoji pradalgė, p. 186).


Foto Nr30
Foto Nr30

Pulgis Andriušis 1968 metais, atvykęs iš Australijos, viešnagėja Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Ta proga čia vieno literatūros vakaro programos dalyviai Amerikos rytiniame pakrašty: Antanas Gustaitis, Pulgis Andriušis, Lietuvių Enciklopedijos ir Pulgio Andriušio Raštų leidėjas Juozas Kapo­čius, vakaro programos pranešėja Albina Uknevičiūtė, Stasys Santvaras ir Paulius Jurkus. Vytauto Maželio nuotrauka


Rojaus vartų konstrukcijos problemą sudarė metų laikas, nustatęs rėmus knygos įvykiams, jei iš viso galima tai pavadinti įvykiais, nes pasakojama apie vaikų buitį žiemą, kada beveik nieko neatsitinka. Tą žiemos gyvenimą, kai vaikų centras yra šiltas pečius, paįvairina berniuko Balioko fantazijos ir pasakojimai apie vasarą. Taip knygoje turime du planus: tikruosius žiemos atsitikimus, kurių nedaug, ir Balioko vaizduotės išradimus apie nuotykius vasarą. Didžiausia tų nuotykių ir svajonių teritorija yra kluoniena. Tai sklypas tarp trijų sodybų – mažųjų rojus, kur jie daugiausia žaisdavo. I tą savo rojų jie patekdavo pro var­tus, kuriuos žiemai nuimdavo, o pavasarėjant vyrai vėl įkeldavo. Iš čia atsirado ir knygos vardas.

Savo Rojaus vartus Pulgis Andriušis pradeda su pirmais sniegais ir baigia su pavasario atėjimu, kada kluonienos savininkai paragina vieni kitus: „Kai dabar mes čia visi [. . .], imkim ir įkelkim kluonienos vartus”. Autobiografijoje rašytojas šią užbaigą taip paryškina: „Ankstybą pavasarį, sniegą nuvarius, kai vyrai iš pašalio vėl atneša vartus savo vieton, reali kluoniena (rojus) pradeda egzistuoti, bet kadangi jau visos grožybės skaitytojui žinomos, jis drauge su autorium padės tašką, amen”. Jis čia pat primena ir apysakos dvigubos plotmės – žiemos ir vasaros atsitikimų pravedimą tuo pačiu metu – meninį nuopelną. Pasak jo, „autorius pateikdamas realios žiemos tarpsnius kaip kontrastą Balioko įsivaizduotinei vasarai kluonienoj, suteikia pasakojimui reljefingumą”. Taigi veikalo konstrukcijos problemą jis sutvarkė išradingai ir savitai, dviejų sezonų aprašymus suverdamas „ant vieno siūlo”, tariant jo žodžiais. Kadangi knygoje iš žiemos paveikslų be jokio įspėjimo ar įvedimo įžengiama į vasaros darbus ar žaidimus, tai pradžioje tokia tvarka gali supainioti skaitytoją, kol jis susigaudo, kad visa apysaka vedama dviem plotmėmis, viena po kitos besikaitaliojančiomis.

Svarbiausias knygos veiksnys yra laikas, kuris eina lėtai ir nuobodžiai, bet drauge suteikdamas veikalui vieningumo logiką. Tad paįvairinimo vėl tenka dairytis Rojaus vartų epizoduose. Štai jų keletas: vaikų žaidimai žiemą, tėvo stalčius, senas laikrodis, Narbos sieliai, varlės skerstuvės, vabalų gaudymas, pusnis, žvirbliuko pakasynos, kluoniena, kopimas medin, sula, ežio istorija, Juzos kepurė, Užgavėnių lenktynės per ežerą, gavėnios giedojimai, šuns istori­ja. Kai kurie šių dalykėlių yra tik paskiri vaizdai, o vienas kitas – jau beveik atbaigta istorija. Iš šių pavyzdžių matyti, kad Rojaus vartai savo sudurstymu iš dalies yra mozaikiniai. Jei vienu ar dviem epizodais būtų daugiau ar mažiau, išvidinė knygos sąranga nepakitėtų – ją savo rėmuose tvarko laikas, kuris ten žmonėms kartais nustoja egzistavęs, ir vyrai,,pameta laiką, pasakodamies il­gus atsitikimus”. Pagaliau laikas yra įšaldęs ir tuos žmones: jie savo būdu yra nekintami, su pastoviais bruožais, panašiai kaip to reikalauja klasikinės literatūros mokykla.

Tačiau Pulgis Andriušis Rojaus vartuose turi ir naujoviškų užuominų. Vieną iš jų jisai pavadino siurrealizmu, kurio vienur kitur pasitaiko lietuvių literatūroje. Šioje knygoje iš tikrųjų tai ne siurrealizmas, o tik ilgi sakiniai, kai pagrindinė jo dalis pratęsiama per visą puslapį. Bet tokių vėrinių veikale užtiksim tik poroj vietų. Mat siurrealizmui reikia pasąmonės apraiškų. Tiesa, Pulgis Andriušis vienur užsimena apie pasąmonės srovės principą Rojaus vartuose (Dešimtoji pradalgė, p. 186). Jos, tos srovės, ženklų būtų galima įžvelgti Kasčiuvienės apmąstymuose staklėse, p. 170-171. Bet apskritai Rojaus vartais ir kitais savo raštais Pulgis Andriušis priklauso santūraus realizmo mokyklai.

Šiame veikale, lygiai kaip ir ankstesnėse knygose, jis ypač apsukrus su nau­jais posakiais vietoj senstelėjusių tradicinių frazių. Tai itin spalvingi posakiai, daugiausia atremti į gamtą, ir didelis jų nuopelnas yra tas, kad iš Pulgio Andriušio plunksnos jie išeina visai natūralūs ir taiklūs. Tai geras pavyzdys, kaip galima naujai išsireikšti be gudragalviškų išraitymų, kuriuos vienas kitas laiko savo stiliaus puošmena. Todėl jo raštuose nuskamba lyg kokiu akibrokštu, kai ten pataikome ant tokių įprastinių, nors ir liaudinių posakių, kaip „šaukštai po pietų”. Paprastai tokiems atvejams jis turi savus, autentiškus ir vaizdžius pakaitalus. Kartais jie stebina savo gaivumu ir įžvalgumu, kaip tai: „...obelis subridus iki pažasčių į sniegą...” – „...Balioko motina taip akėjasi liežuviu namuos, įsisprendus, aukštai atsikaišiusi, lyg kielė ant kimšo”. – „Vabalas juodišius zirbia tiesiai per kluonieną, įtraukęs šepečiuotus ūsus...” – „teter­vinas pačiame įsiulbėjime”, – „arklys žeberioja sniegą”. – „Geras šuva atseks gaspadorių pačion peklon”. – „Žvirbliai vyšnyne gula ir kelias”.

Jei kas pageidautų iš Pulgio Andriušio knygos ilgesnio vaizdo, galėtų paim­ti nors ir šį iš pavasario darbų:

 

„Bitėm ant kulnų lipa zirzėlės, kerėpliškai parpsi skėtės, dudena širšinai. Žaliai ugninės muselės, kiek pasilaikę ore, metas žiedan, vėl atšoka, ilgai sukas vilkeliu ir, lyg mėtykle sviestos, šauna prie kito gatavo stalo. Tykiai srebia peteliškės, iš smagumo karpydamos sparnais, jų dabar atsiranda visokių, vėliau tokių niekada nepamatysi. Net ir gyliai žabaliai, – ir ką jiem čia veikt, kraugeriams! – tūpčioja ant žiedų, lyg taip sau skridę pro šalį ir prigulę pasižmonėti, kur toks sujudimas. Geltonais miltais apsivėlę gyvačiukai, viksėdami aukštyn atlaužtom uodegom, zuja aplink žiedų šerdis, ilgam įsitaisę lyg namie. Mašaliukai, sakytum, sotūs tik kvapais, visą dieną tarpušakiuos grūda grūstinį”.


Pulgis Andriušis savo kalbą Rojaus vartuose pavadino tiršta. Ji iš tikrųjų tokia ir yra, tarsi kokia „sėlių tarmė”. Tačiau jo retieji žodžiai sakinin įrašyti su skoniu ir neišsimuša iš vagos, kaip kokie priedai. Skaitytojas, pirmą kartą pataikęs ant tokio neregėto žodžio, dažnai iš sakinio eigos susigaudys, ką jis reiškia. Vietomis betgi tie žodžiai sugriūva per tirštai, kaip štai: „...staiga sukrena korų drungos...” Arba: atneša „paūdrės skverelį”. O čia dar žiupsnis retesnių žodžių tik iš keleto puslapių: kėkauti, prieskinkėly, sucieksi, nugunkluoja, peliažirniai, sriegai, užsibruožei, ištepės, skiedas, abelga, kriklan, tuntuoti, knojasi, vostūlėlis... Tokį žodinį turtingumą, tiesiog – kasyklas, Rojaus vartuose papildo vaikų kalbos pasigavimas. Rašydamas apie vaikus, Pulgis Andriušis suranda vieną retą detalę iš jų pasaulio – berniukas Narba kiekvienai savaitės dienai turi skirtingą spalvą: „pirmadienis – baltas, antradienis – porudis, lyg šviežia duona”, ir 1.1. Tai primena Rimbaud eilėraštį „Voyeiles”, kur garsas – balsės – turi savo spalvas.

Jeigu ieškoti Rojaus vartuose spragų, nėra ko ilgai dairytis – jas susakė pats autorius anksčiau minėtoje citatoje: tai temos siaurumas ir atmosferos tirštumas bei uždarumas. Nors tie dalykai savaime nėra kokia rakštis, bet, skaitydamas šią knygą, tarpais pageidautum kiek daugiau slinkties, meninės erdvės ir tiesiog – fizinio oro.

Didelis jo raštų glėbys pasiliko periodinėje spaudoje Lietuvoje – kelionių įspūdžiai, straipsneliai iš gamtos gyvenimo ir feljetonai. Jie tebedūlija laikraščių puslapiuose, niekieno neperžiūrėti, ar ir iš jų nebūtų galima sudaryti vertingesnę atranką.

Iš jų anuomet buvo populiarūs feljetonai, bet tai pigus žanras, ir dabar rašytojo negalėjo patenkinti. „Feljetonas neduoda autoriui jokio dvasinio pasitenkinimo”, pareiškė jis autobiografijoje [...] – Feljetonas nūnai man buvo kaip raganos šluota, gumbas ir kupra”.

 

Foto Nr31
Foto Nr31

Pulgis Andriušis svečiuojasi pas Arbus 1968 metais Santa Monikoj, Kalifornijoje. Iš kairės į dešinę: Juozas Švaistas, Jurgis Gliaudą, Stasys Santvaras, Alė Rūta, Bronys Raila, Pulgis Andriušis, Anta­nas Gustaitis ir Bernardas Brazdžionis.


Nežiūrint to, feljetonų rasime ir pokariniuose jo rinkiniuose, – juk ir toliau reikėjo publiką juokinti literatūros vakaruose bei kitomis progomis. Iš jų atsirado trys knygos: Ir vis dėlto – juokimės (1946), Siuntinėlis iš Amerikos (1947) ir Daina iš kito galo (1962). Pirmos dvi dorojasi su dypukais Vokietijoje, o trečioji – su jų priepuoliais kitur. Tai kalbos apie jau seniai dulkėmis užklotus nutikimus, bet vienas kitas grybštelėjimas galioja ir nūdienai. Šiaipgi tie feljetonai lėkštoki, ir per dažnai kartojasi juokinančios priemonės, kurių dažna – nugėrimas. Tad iš tų trijų rinkinių vargiai pavyktų išgraibyti ką nors pastovesnio. Užtai ketvir­tame, Purienos po vandeniu (1963), yra keletas tikrai gražių novelių, sakysim, ,,Audros akivaizdoje”, „Paskutiniai motinos žodžiai” ar kūrinėlis, davės šiai knygai vardą. Įdomu, kad visur čia Pulgis Andriušis gaivesnis, kai priartėja prie Gaidžių kaimo apylinkių. Tada ir kalba atgauna jo stipresniųjų veikalų gajumą.

Prie jų negalima prišlieti humoristinio romano Tipelio (1954). Jį Pulgis Andriušis rašė „užsidegęs, net kartais apsiverkdamas”, ir nurodo kodėl: „...mat visa tai lietė mano jaunystėje išmindžiotas vietas”. O knygos medžiagą jis pats taip pavaizduoja:

 

„Niežėjo nagai aprašyti armiją iš vežimo išmestų pusintiligenčių bedarbių ir valkatėlių, kuriais knibždėdavo laikinosios sostinės viešvietės. Jausdamas, jog ta istorija gali sukelti labai „neigiamą” nepriklausomos Lietuvos įspūdį, prikaišiojau lyrinių tiradų apie Kauną ir jo apylinkes, lyg ir atskiedžiant tą tamsų įspūdį”.


Dėl buvimo knygoje yra įdomesnių scenų, iškarpų iš boheminio gyvenimo, smagesnių įvykių, gan simpatingas pagrindinis personažas, tačiau visumoje trūksta visus tuos dalykus vienijančios rankos, ir bendras struktūrinis vaizdas išeina kiek pakrikas. Be to, ir kalba nuslūgusi, neturi to tarminio vešlumo, kurį jis parodė savo knygose, apsakančiose Gaidžių kaimo ir jo apylinkių buitį. Turbūt skirtumą sudaro ir tai, kad Tipelyje autorius nutolo nuo savo mėgstamo žirgelio – vabalų ir kitokių gamtos sutvėrimėlių, kuriuos jis gebėjo su tokiu smalsumu, pažinimu ir virtuoziškumu apsakinėti.

Stambiausias Pulgio Andriušio veikalas buvo Amerikos lietuvių veikėjo Juozo Bačiūno biografija. Tai turėjo būti ne sausas gyvenimo aprašymas, o literatūrinis darbas, ,,kaip kad daro anglosaksai” (Laiškas Antanui Rimydžiui, 1965.IV.3. Dešimtoji pradalgė). Tų pat metų spalio spetynioliktą jis Rimydžiui rašo darbą baigęs ir savo nuomonę taip išdėsto: „Bačiūno biografija įdomi, karinga, linksma, tad buvo smagu rašyti. Tik privargau besikrapštydamas visokiuose lapeliuose, laiškuose, prospektuose, na, ir laiškais tardydamas senį it enkavedistas. Išeis apie 300 puslapių knyga vien teksto...” (ib. 191 p.).

Deja, knyga, Vieno išeivio istorija, liko neišspausdinta, ir jos rankraštis, buvęs pas J. Bačiūną, po jo mirties 1968 metais pradingo ar gal net sunaikintas. Apie šios biografijos likimą Bronys Raila 1980 metais Dešimtojoj pradalgėj pasidarė šią išvadą: „Nes jei nebūtų visai žuvęs ar sunaikintas, tai šis paskutinis Pulgio raštų šedevras per kelerius metus juk kaip nors pagaliau būtų atsiradęs” (p. 183).

O dabar, jeigu kas pabaigai pasiteirautų, kuris dalykas iš visų Pulgio Andriušio raštų man pačiam atrodė geriausias, atsakymas būtų toksai: knyga – Anoj pusėj ežero, o apysaka – „Naktis parugėje”. Ir antra išvada: Pulgis Andriušis savo žodyno turtingumu, stiliaus spalvingumu, buitiniu tikslumu ir artimu įsijautimu į gamtą gali eiti paslaugiu pavyzdžiu ir rašytojams, kaip jam pačiam kadaise „literatūros evangelistais”, tariant jo žodžiais, buvo Donelaitis ir Valančius – apie 1931-1933 metus net vartojo jų stilių, rašydamas kelionių įspūdžius. O prie periodinių, kartais kone barokiškų Pulgio Andriušio sakinių išvinguriavimo galėjo prisidėti ir stilistinė bei žodinė mankšta, beverčiant iš ispanų kalbos Don Kichotą. Savo kaip rašytojo patirtį ir meną jis gražiausiai pritaikė, pasakodamas apie gimtąjį Gaidžių kaimą – jo istoriją, laiką, dirvą, žmones, jų šnektą, beržus, gėles, paukščius ir vabalus.

 

ANTANAS VAIČIULAITIS

 

BIBLIOGRAFIJA

 

Pulgis Andriušis. AISTIS JONAS. Pulgio Andriušio Tipelis. -Aidai, 1955, Nr. 4-5. BARANAUSKAS AL­BINAS. Vaikai aptinka rojaus vartus. Pulgis Andriušis – romanistas. -Draugo kultūr. priedas, 1960.VIII.13. BARONAS ALOYZAS. Kauno tamsesnės pusės vaizdai. Pastabos Andriušio Tipelį perskaičius. -Draugo kultūr. priedas, 1955.11.19. BRAZDŽIONIS BERNARDAS 0- STEBĖKIS). Seksapilis, pagonybė ir balanos gadynė. Pulgio Andriušio Sudiev, kvietkeli. -Gabija, 1952, Nr. 3. DAUNYS STA­SYS. Pulgis Andriušis – laureatas ir sukaktuvininkas. -Draugo kultūr. priedas, 1952.III.29. GUSTAI­TIS ANTANAS. Sudiev, kvietkeli... Pulgį Andriušį amžinybėn išlydėjus. -Draugo kultūr. priedas, 1971.1.9. KAUPAS JULIUS. Pulgis Andriušis ir rojus už vartų. -Metmenys, 1962, Nr. 5. KAZOKAS VIN­CAS. Valandėlė su Pulgiu Andriušiu. -Kn.: Septintoji pradalgė. Red. K. Barėnas. Londonas, 1971, p. 363-390. KEBLYS KĘSTUTIS. Romanas išeivijoje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Ka­zys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 114-115. NAUJOKAITIS PRANAS. Pulgis Andriušis. -Kn.: Pranas Nau­jokaitis. Lietuvių literatūros istorija IV. Čikaga, 1976, p. 72-82; Pulgio Andriušio Rojaus vartai. -Aidai, 1961, Nr. 3. NYKA-NILIŪNAS ALFONSAS (L. MIŠKINAS). Pulgio Andriušio knyga. [Sudiev, kvietkeli]. -Literatūros lankai, 1953, Nr. 2; (ANDRIUS SIETYNAS). Pulgiui Andriušiui 60 metų. -Aidai, 1967, Nr. 4; Pulgio Andriušio Tipelis. -Literatūros lankai, 1955, Nr. 6. RASTENIS VINCAS. Pulgio Andriušio me­tamorfozė. Per žurnalistiką j beletristiką. -Metmenys, 1976, Nr. 31. SANTVARAS STASYS. Impresio­nistiniai paveikslai arba pluoštas įspūdžių apie senus draugus. Pulgis Andriušis. -Kn.: Trečioji pra­dalgė. Red. K. Barėnas. Londonas, 1966, p. 359-386. SIRGEDAS POVILAS. Pulgis Andriušis – kultū­rinis partizanas: gyvenime ir spaudoje. -Draugo kultūr. priedas, 1953.11.28. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Lietuviška novelė. Pulgis Andriušis. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradū­nas. Čikaga, 1968, p. 226-231. ŠOLIŪNAS JONAS. Oi, tas Pulgis... Nauja ir linksma P. Andriušio knyga. [Daina iš kito galo]. -Draugo kultūr. priedas, 1962.VII.7. VAIČIULAITIS ANTANAS. Pulgio Andriušio apysakos Anoj pusėj ežero. -Draugo kultūr. priedas, 1987.IX.19; (AUG. RAGINIS). Pulgio Andriušio Sudiev, kvietkeli! -Aidai, 1952, Nr. 3. ZUBRAS ALBERTAS. Pulgis Andriušis (1907.111.18– 1970.XII.19). -Aidai, 1971, Nr. 3.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.