Marius Katiliškis

Marius Katiliškis pradėjo ir baigė savo karjerą novelėmis: trisde­šimt septyneri metai skiria pirmąją knygą Prasilenkimo valanda (1948) nuo pas­kutiniosios – Apsakymai (1975). Tame tarpe dar buvo Šventadienis už miesto (1963), rinkinys, kuriame paskartotos septynios novelės iš pirmosios knygos, bet buvo išspausdinta ir dešimt naujų kūrinių. Trys didieji romanai – Užuovėja (1952), Miškais ateina ruduo (1975) ir Išėjusiems negrįžti (1958) – stovi kaip tvirti ąžuolai tarp dailių novelistikos pušaičių, sudarydami harmoningą rašytojo kūrybos visumą – tiek, kiek mes ligi šiol jos esame sulaukę. Mariaus Katiliškio palikime dar yra ir nespausdintų arba tik fragmentais pasirodžiusių kūrinių.


Albinas Marius Vaitkus, vėliau pasivadinęs Marium Katiliškiu, gimė 1915 m. rugsėjo 15 d. Gruzdžiuose. Apsakymus pradėjo spausdinti dar Lietuvoje žurnaluose Karys, Trimitas bei Naujoji Romuva. Dirbo Pasvalyje bibliotekininku, kur plačiau susipažino su pasauline literatūra iš vertimų. 1944 m. buvo paruošęs spaudai rinkinį Seno kareivio sugrįžimas, tačiau karo sąmyšyje šis 300 puslapių mašinraštis, susidedąs iš romano, keleto novelių, apsakymų ir apybraižų, žuvo. Pirmas novelių rinkinys išėjo jau Vokietijoje 1948 m., visos kitos knygos spausdintos Čikagoje, be to, romano Miškais ateina ruduo antra laida pasirodė Lietuvoje 1969 m.

Pasitraukęs į Vokietiją, Marius Katiliškis kurį laiką studijavo meną Freiburge, o paskui emigravo į JAV ir įsikūrė Čikagoje, kur dirbo įvairiuose fabrikuose. Jo knygas čia leido Vlado Čivinsko vadovaujama ,,Terros” leidykla. Rašytojas laimėjo Lietuvių Enciklopedijos leidyklos premiją, Lietuvių rašytojų draugijos premiją ir Santaros-Šviesos kūrybinę premiją. Po ilgų ir varginančių ligų mirė Čikagoje 1980 m. gruodžio 17 d.

Jau Prasilenkimo valandoje išryškėja kai kurios Mariaus Katiliškio, egzodo pro­zos klasiko, mėgstamos temos, pasirodo būdingi jo stiliaus bruožai, formuojasi subtilus psichologizmas, atsiskleidžia rašytojo talentas, kuriam pakluso abu rašymo būdai – tragiškasis ir komiškasis. Čia pasireiškia ir vėlesniems kūriniams charakteringas pasakojimo tonas: lyrizmas, supintas su realizmu (ilgainiui, didėjant gyvenimo patyrimui, šie bruožai susikeis vietomis – atsiras realizmas, supintas su lyrizmu). Vadinasi, debiutuodamas pirmąja knyga, rašytojas buvo ne menininkas neofitas, o lyg koks savo ateities pranašas; čia susiformavo pagrin­diniai būsimos kūrybos daigai, ilgainiui taip vešliai sulapoję. Jeigu sutinkame su tuo, kad kiekvienas rašytojas praeina kelią iš mažiau sąmoningo rašymo į sąmoningesni, tai Katiliškio atveju dar turėtume pridurti, kad šios ypatybės atitiko paties autoriaus charakterį, jam buvo natūralios, ne išgalvotos ir ne forsuotos.

Ir iš tikrųjų, žiūrint į Mariaus Katiliškio gyvenimą ir gvildenant jo kūrybos temas, kyla mintis, jog tai yra tipiškas menininko išeivio variantas. Bet tą variantą sunku tiksliai apibūdinti, ir todėl nebūtina viską išsamiai dėstyti. Užtenka bend­rais brūkšniais nupiešti, kuo Katiliškio nueitas kelias ir patirti jausmai, giliau ir supratingiau išgyventi negu daugelio, yra būdingi ne jam vienam.

Karui baigiantis, rašytojas jau turėjo 30 metų. Ši dantiška gyvenimo pusiaukelė pirštų mintį, kad Marius Katiliškis jau buvo subrendęs ir sąmoningai suvokė bei įvertino tai, ką jam teko patirti. Tačiau galima pažvelgti ir kitu aspektu. Išgyvenęs tris gimtojo krašto okupacijas, bėgimo suirutę (ją matė iš kareivio taško), prasitrynęs pabėgėlių stovyklose, emigravęs į JAV ir čia nelengvai susikūręs naują gyvenimą, rašytojas, dar nepadaręs reikalingos pauzės, neskyręs laiko refleksijai ir savo padėties apmąstymui, „karštai” puola rašyti patyrimų epopėją. Žinoma, ta epopėja kiekvieno individo vis kitokia. Užtenka prisimin­ti, kaip panašų likimą visai kitaip ir filosofiškai, ir meniškai įprasmino Antanas Škėma. O vis dėlto tam tikrų konstantų būta, ir Marius Katiliškis savo kūryboje jas išryškina. Jis nemaištauja nei prieš Dievą, nei prieš visuomenę (nors tokių užuominų ir pasitaiko vėlesnėje jo kūryboje) neieško atramos madingose pasaulinės filosofijos sistemose, kaip tai daro Antanas Škėma. Jo veikėjai neserga neurastenijom ir šizofrenijom, neina iš proto Amerikos didmiesčiuose. Jie tik tyliai kenčia ir geria („Pirmadienio” Kazys). Marius Katiliškis nekuria nei nau­jos kalbos, nei žodžių, nei sudėtingų sąmonės vaizdavimo formų, kaip Škėma Baltoje drobulėje. Katiliškio žvilgsnis iš pradžių (tiksliau – iki paskutinės išspausdintos knygos Apsakymai) krypsta atgal: jis randa būties prasmę, atkur­damas tai, ką patyrė ir pajuto, gyvendamas Lietuvos kaime, jam užtenka kaimo erdvės ir kalbos.

Jeigu operuotume Vytauto Kavolio sąvokomis, turėtumėm pasakyti, kad Mariaus Katiliškio tikslas yra užkonservuoti, išlaikyti ir užfiksuoti pražuvusią egzistenciją – tai, ko nebėra. Buvusi egzistencija gyva tik rašytojo tradiciniame leksikone, jo išsaugotuose padargų ir augalų pavadinimuose, kuriuos jis atsinešė su savim. Vartojimas retų, kitur jau neturinčių „prasmės”, todėl brangių ir gražių žodžių, nuolat mirgančių tekste, yra gyva atmintis, tam tikras paralelinės tikrovės kūrimas. Kartu tai ne mažesnė pastanga pabėgti iš realios tikrovės, negu An­tano Škėmos bepročių pasišalinimas iš aktyvaus gyvenimo (Antano Garšvos šinšiliška egzistencija beprotnamyje). Skirtumas tik tas, kad Katiliškio koncep­cija „normalaus” pasaulio (t.y. visuomenės) akimis atrodo racionalesnė, teigiamesnė, bent jau ne destruktyvi. O iš esmės abu rašytojai nesusitaiko su esama padėtimi, nepritampa prie naujos aplinkos, neįsilieja į amerikietiškąjį „lydymo katilą”. Škėma pasitraukia iš gyvenimo ir pabėga j vaizduotės sukurtą naują tikrove, o Katiliškis irgi pasitraukia iš gyvenimo, pabėgdamas į atminties atkurtą senąją tikrovę.

Abu rašytojai naujoje, išeiviškoje tikrovėje neranda prasmingos vietos. Kai Katiliškis bando parodyti suamerikonėjusį lietuvį novelėje ,,Kaip surandamos žmonos”, jis pereina į šaržą ir farsą, perkuria Amerikos „auksinių vakarų” mitą ir jį lietuviškai demitologizuoja. Vadinasi, sėkmė, laimė, net moters vaisingumas yra traktuojamas komiškai, lyg šie lietuvių herojų laimėjimai už geografinės Lietuvos ribų savaime pasidarytų pajuokos ir absurdo objektai, netektų tradicinių teigiamų atspalvių, lyg apie juos rimtai negalima kalbėti.

Rinkinyje Prasilenkimo valanda, kaip rodo ir pats pavadinimas, autoriui rūpi likimo, atsitiktinumų, išdavystės klausimai. Knyga, išleista praslinkus vos ketveriems metams po tėvynės palikimo, liudija, kad Katiliškis buvo persekio­jamas išdavystės idėjos. Tai galėtų būti paaiškinama rašytojo biografijos duomenimis: jis pats išgyveno savo „prasilenkimo valandą” su pirmąja žmona Elze Avižonyte. Tačiau yra ir rimtesnis paaiškinimas, kodėl rinkinio noveles jugianti tema ne tik literatūriškai pateisinama, bet ir sociologiniu bei psichologiniu požiūriu atspindi išeivių tuometinius rūpesčius – naujai susiformavusią itin skaudžią pasaulėžvalgą. Vieša paslaptimi yra virtęs faktas, jog, pasitraukdami iš Lietuvos, pabėgėliai norom ar nenorom kažką „išdavė” ne tik asmeniniame lygmenyje (paliko žmonas, vyrus, vaikus, tėvus), bet perkeltine prasme „išdavė”, ir tėvynę, palikdami ją pavojams ir okupanto terionei. Tas kaltės jausmas už visokeriopas, tikras ar mažiau tikras išdavystes Katiliškio knygoje ir transfor­muojamas į įvairiarūšes išdavystes, pasireiškiančias novelių fabulomis.

Nors išdavystės visos asmeniškos, bet rinkinyje matome visokius jų varian­tus: vyras išduoda dingusią mylimąją ir susideda su jos geriausia drauge, kuri tampa jo žmona, o paskui jį išduoda su naciu („Nelaimė”); vyras miršta, o jo draugas įsimyli jo sužadėtinę („Epizodas”), dieną prieš sutuoktuves nuotaka dingsta be žinios, jaunasis nebegali jos pavyti, nes bėgiai išsprogdinti („Prasilenkimo valanda”). Visos fabulos paženklintos likimo atsitiktinumu, gyvenimo ironija ir tragiką, įvykiai dažnai vyksta karo fone. Karas tartum pagreitina normalų gyvenimo tempą, duoda kryptį, paaštrina situacijas, kurios gal ir taip būtų neišvengiamos.

Šiame etape rašytojas itin mėgsta klasikinės novelės tipą, kur pradinė situaci­ja pabaigoje pasikeičia į savo priešingybę: netikėti fabulos posūkiai, būdingi Mariaus Katiliškio vystomiems siužetams. Autorius tiki, kad jo kūrybą skaitys bendraminčiai, užtat dažnai kreipiasi į adresatą („vyručiai”), kuria intymaus bendravimo su skaitytoju atmosferą. Gyvenama toj pačioj erdvėj, turima ta pati vertybių sistema, sielojamasi ir džiaugiamasi dėl tų pačių dalykų. Katiliškio romanai irgi turės šią ypatybę, nuo jos nutolstama tik komiškuose kūriniuose, kur ir pats naratorius pasidaro pašiepiantis, ironiškas.

 

Foto Nr55

Freiburge, Vokietijoje, 1948 metais: Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Nilūnas, Marius Katiliškis, už jų – Julius Kaupas.

 

Apskritai kalbant, Mariaus Katiliškio novelisto kreivė atitinka žmogaus bren­dimo modelį. Ji prasideda nuo rimties, idealizmo, iliuzijos, o baigiasi beiliuziniu groteskišku, beveik absurdišku pasaulio suvokimu. Rinkinyje Prasilenkimo valanda tik viena novelė ,,Ponios kiaulytės galas” – humoriška ir satyriška, tuo tarpu Apsakymuose beveik visur suskamba ši gaida. Pirmoje knygoje vyrauja jauno am­bicingo vyruko, energingo dabitos, kartais mušeikos paveikslas. Jaunuolis – konfliktuoja su aplinka, jaučia savo galimybes ir išskirtinumą, nors tikro pagrin­do, išskyrus nebent jo raumenis ir svajones, šiam pranašumui nėra, kaip nėra ir tikro gyvenimo tikslo, išskyrus intensyvios meilės siekį. Meilė bus paskutinė žmogiška iliuzija, bet ir ji žlugs, kai paaiškės, kad vyrų norai vaidina daug mažesnį vaidmenį partnerės pasirinkime, negu moters užgaidos ir jos surežituotas, beveik darviniškas, šaunesnio vyro-patino pasirinkimas (turima galvoje Apsakymų novelę ,,Namelis saloje”, kur Rusnė atmeta tvarkingą, bet nuobodų Rimgą, apsukdama galvą pavojingajam Simui). Savo kūrybos pradžioje Katiliškis favorizuoja tai, kas vėliau taps Agnės-Tiliaus meilės santykių modeliu, jaunatviškai idealizuota, giliai išgyventa emocijų pyne. Bet Miškais ateina ruduo įkūnija ir šiokį tokį iliuzijų praradimą, susitaikymą su tikrove (pvz., Doveikos meilės linija), kurio pirmoje knygoje dar nė kvapo nebuvo. Katiliškio kūryba priartėja prie absurdo ribos, tačiau tikro egzistencinio absurdo pojūčio rašytojas niekad nepasiekia. Apskritai jo pozicija neturi filosofinio credo ypatybių. Tai tik laikmečio sąlygų, sveiko proto ir praktikos padiktuotas rezultatas. Priešingai negu Škėma, Katiliškis sugeba juoktis iš savo egzistencinės situacijos, ir tai jį apsaugoja nuo ašarų bei patoso.

Pirmajame rinkinyje dar yra vaikystės nostalgijos, kuri nesusikristalizavusi į užslėptą tėvynės ilgesį. Pastarasis bus Mariaus Katiliškio didžiųjų romanų užduotis. Novelėse dažnai pasirodo ilgoki peizažai, turintys ir aplinkos atkūrimo, ir grynai meninę objektyvaus koreliatyvo funkciją. Darbo aprašymai, kuriais ypač pasižymės romanas Miškais ateina ruduo, jau irgi panaudojami novelėje „Šulinio istorija” ir kitur. Taigi novelės Katiliškiui buvo kūrybinė mokykla, proga išbandyti įvairias naratyvinės technikos galimybes, psichologinės analizės būdus, eksperimentuoti su temomis. Tai, ką jis tada išmoko, subtiliau, plačiau panaudojo romanuose.

Šventadienis už miesto (1963), susidedantis iš septynių pakartotų ir dešimties naujų novelių, nepasižymi ypatingu išradingumu ar originaliais atradimais. Tiesa, mažiau pavykę pirmojo rinkinio dalykai čia nebepakartoti. Tačiau ir nau­jieji kūriniai dažnai tėra išplėsti anekdotai („Eglaitė pakely”, „Nakvynė pas amerikoną”) arba nugirstos (o ne autoriaus paties skaudžiai išgyventos) keistos istorijos („Apie Jonką čigoną”), kurios primena apybraižas ir skaitytoją mažiau jaudina. Kaip Algirdas T. Antanaitis biografiniame straipsnyje užsimena, Marius Katiliškis tuo laiku dar nebuvo sukaupęs naujų vertingų novelių naujai knygai (kaip vėliau tai matome knygoje Apsakymai), jis tiesiog pasidavė leidėjo raginimui ką nors išleisti. Rinkinys, žinoma, nėra silpnas, bet ne toks įspūdingas, kokio reikėjo tikėtis iš subrendusio rašytojo. Gal tik novelė „Paukščiai” (dypukas senelis nepritampa prie savo vaikų ir vaikaičių šeimos ir, nesulaukęs sugrįžtančių pavasario gervių, miršta) išsiskiria iš tuometinės novelistikos, tartum pranašaudama būsimojo rinkinio Apsakymai stilistiką, kuri originali tuo, kad yra paženklinta Amerikos gyvenimo antspaudu. Apsakymuose neberasime įprasto Mariaus Katiliškio: nėra nei sodraus, gražaus, išpuoselėto lietuviško žodžio, nei turtingo, puošnaus, įmantraus sakinio, nei lietuviškos buities „nepakartojamo­jo liudininko” (taip jį praminė Rimvydas Šilbajoris, sekdamas Liūnės Sutemos žodžiais iš rinkinio Nebėra nieko svetimo), nei „Nepriklausomybės epochos dainiaus” (šio straipsnio autorė). Priešingai, atsiranda šiurkšti, amerikonizmų išmarginta kalba, veikėjai – dypukai ir nepritapėliai, visuomenės atstumtieji, o ne Lietuvos kaimo vaikai, ne kilnūs ir tragiški išeiviai. Jie nebeturi iliuzijų, dvasingumas iš jų išgaravęs, o gal jo ten niekad ir nebuvo. Bėda tik ta, kad drauge su lietuvių valstiečių ir karo pabėgėlių išnykimu Katiliškio kūryboje pražūva ir visa tai, kas buvo žavu, kas išskyrė jo rašymą nuo visų kitų adekvačių išeivijos padėties konstatuotojų. Paskutinėse novelėse Marius Katiliškis nusileidžia iki Algirdo Landsbergio ar net Kazio Almeno (adekvačių, bet toli gražu ne meistriškų rašytojų) lygio. Sunku pasakyti, kas čia kaltas – ar banalus, suamerikonėjęs, išsigimęs išeiviškas gyvenimas, ar paties Katiliškio, kaip rašytojo, tam tikras išsekimas.

O gal teisingiausias būtų visai kitas šio liūdno reiškinio paaiškinimas. Niekas iš išeivijos rašytojų (nebent Pulgis Andriušis) taip nepažinojo Lietuvos kaimo, taip nemokėjo išdainuoti savo meilės jam ir jo aplinkai, jo gamtai ir dvasiai. Bėgimo iš Lietuvos sąmyšį bei tragiką irgi mažai kas taip įspūdingai aprašė kaip Marius Katiliškis. Šie XX a. lietuviui istoriniai momentai Katiliškio buvo išgyventi skaudama širdim, su ašaromis akyse, jis juos, kaip viduramžių alchemikas, pavertė iš šlamšto” į auksą. Čikagoje niekad nepritapęs, išsikėlęs į tais laikais tolimą Lemontą, Katiliškis atsiskyrė ne tik nuo amerikietiško gyvenimo, bet, galima sakyti, tiesiogiai nedalyvavo ir lietuviškame. Jis puikiai pažino ir suprato prieškarinės Lietuvos atmosferą, bet niekad nepajėgė suvokti išeiviško, o juo labiau amerikietiško gyvenimo pulso. O tokia brandi kūryba, kaip pirmosios novelės ir didieji romanai, kaip tik reikalavo gilaus vaizduojamo objekto pažinimo, tikros kančios ir meilės, nes kitaip būtų buvę neįmanoma išvystyti tokią tekstūrą, tokį sudėtingumą, kuriuo anie veikalai pasižymi.

 

Foto Nr56

Gėlės Mariui Katiliškiui, įteikus jam Lietuvių Enciklopedijos premiją už romaną Miškais ateina ruduo premijų šventėje Čikagoj 1957 metais.

 

Šio laikotarpio Mariaus Katiliškio kūrybos paviršutiniškumo pavyzdys būtų novelė „Išsiilgę laukiam”, kalbanti apie kvietimą aplankyti gimines Lietuvoje, kvietimą, kurio kaina – brangus medžioklinis šautuvas. Situacija – vėl anekdotinė, tinkanti nebent Antro kaimo satyriniam pastatymui. Rašytojas čia šiurkštus, nejautrus, nematąs nieko gilaus šioje situacijoje, nepasakąs nieko prasminga. Jaunasis Katiliškis šitaip nebūtų rašęs (beje, kaip keista, jo žmona poetė Liūne Sutema, liečianti išeivių tiesioginius santykius su palikta tėvyne, pasireiškia subtiliausiai iš visų čionykščių rašytojų, bet jos idėjos, matyt, nepersidavė vyrui). Novelės, vaizduojančios čionykštį gyvenimą, stokoja gilios ir savitos psichologinės analizės, būdingos pirmajam rinkiniui ir romanams. Autorius nesiskverbia į savo veikėjų psichiką, nesisieloja dėl jų. Jis laikosi tam tikros autorinės distancijos, pasakojimas yra paviršutiniškesnis, orientuotas į fabulą ir įvykius, o ne j veikėjų jausmus. Rašytojo kūrybos žavesys – plataus diapazono charakteriai – o tai ir buvo svarbiausias bruožas, kiekybiškai skiriantis pirmąjį rinkinį nuo romanų. Ankstyvosiose novelėse Katiliškis geriausiai suprato ir atkūrė jauno vyro – padaužos tipą, o romanuose jis sugebėjo įeiti ir į senesnio vyro (ūkininko Doveikos) galvoseną ir problematiką, atskleisti dviejų gana skirtingų moterų (paauglės Agnės ir subrendusios moters Monikos) slaptas viltis ir pasaulėjautą. Čia buvo vienas iš autoriaus didžiausių laimėjimų.

 

Foto Nr57

1962 m. Montrealyje, Kanadoje, įteikus VI-tąją Vinco Krėvės vardo literatūros premiją Mariui Katiliškiui už jo knygą Išėjusiems negrįžti. Juri komisija ir autorius: Jonas Kardelis, R. Siniūtė, Marius Katiliškis, Ilona Gražytė, Monika Jonynienė ir Henrikas Nagys.

 

Užuovėja (1952) – pirmas stambus Mariaus Katiliškio veikalas, kurio žanras iki šiol kritikų nėra apibendrintas. Kaip rodo šio klausimo aptarimas Alinos Staknienės straipsnyje ,,Užuovėja: prarasto rojaus kampelis – kaimas, kurio nebėra”, vieni kūrinį laiko novelių rinkiniu, kiti – novelių romanu. Kritikus turbūt glumino pagrindinio veikėjo ir nuoseklios fabulos nebuvimas, nors veikalas iš pažiūros ir atrodo romanas. Jo apimtis (361 puslapis) ir struktūra iš tiesų perša romano epitetą. Bet dėmesio centre čia atsidūręs ne personažas, kurio nuotykius sektume per visą pasakojimą, o Gražiškių kaimas, paprastai atliekantis tik fono vaidmenį tradiciniame romane. Kaimas čia tampa veikėju, pasidaro tuo, į ką skaitytojas atsiremia, ieškodamas ko nors pastovesnio. Nesant vieno ar kelių pagrindinių veikėjų, negali būti ir ryškios fabulos, nes nėra žmogiško elemen­to, prie kurio įvykius būtų galima „pririšti”. Bet tai nereiškia, kad kūrinys nepriklauso romanų kategorijai. Tai tik rodo, jog jis – ne tradicinis romanas. Tiesa, išskyrus šiuos kelis struktūrinius pakitimus, Užuovėja vis dėlto nėra perdėm avangardiškas veikalas, bent jau toks, koks kadaise buvo Petro Tarulio „Pava­sario ižas” (1925), taip pat neturintis pagrindinio veikėjo, operuojantis tik sinekdochiškomis jo dalimis (,,trys poros žvilgių akių”), arba demonstruojan­tis išskirtiną autoriaus dėmesį gamtai. Bet konstruodamas savo novelę, Tarulis sąmoningai bandė išvengti įprastinių kategorijų, jam rūpėjo šelmiškai, keturvėjiškai, pažaisti su kalbos ir formos galimybėmis. Marius Katiliškis yra tradiciškesnis rašytojas, jis nesiekia paneigti nusistovėjusių prozos taisyklių, jam tiesiog norisi rašyti apie kaimą – tą specifinę erdvę, kurią pripildo saviti darbai, apeigos ir įvykiai. Jis dar duoda sociologinį kaimo skerspjūvį. Kaime vienas in­dividas negali būti svarbesnis už kitą individą. Čia visi lygūs. Žmones tartum sulygina darbas, nes visi darbai vienodai reikšmingi. Be vieno žmogaus sugriūva bendruomenė. Taigi logiška, kad pagrindinis veikalo personažas pasidaro visas kaimas, o ne vienas jo gyventojas. Žinoma, kai kuriuose romano skyriuose ran­dame ir pagrindinį veikėją (pvz., Kristina ,,Apyaušrėje”), tačiau tie skyriai nėra savarankiškos novelės, nes juos autoriaus labai glaudžiai susieja: pasikartoja veikėjai, apie tam tikrus įvykius kalbama, kaip apie žinomus dalykus, ir t.t. Žodžiu, romano skyriai tarpusavyje santykiauja, o novelių rinkinyje šito daž­niausiai nebūna.

Be minėtų jungiančių elementų, romane esama ir kitų autoriaus pastangų suteikti kūriniui vientisumo. Tam tikslui, sakysime, tarnauja pirmasis skyrius ,,Lietus”, matyt, parašytas arba užbaigus knygą, arba bent ją suplanavus. Jis tartum atlieka įvado funkciją. Iš pradžių neįvardintas „aš” (vėliau paaiškės, kad tai Antaniukas, kadaise išėjęs užkuriom), prisiminęs savo seniai paliktas Gružiškes, svajoja apie jas dažnai cituojamais įvadiniais Užuovėjos žodžiais: „Anų valandų palaima aplankė mane. Ko nebetikėjau ir nebelaukiau, ir tariausi tai visą seniai užmiršęs, kaip sušalusio miškinio obuolio skonį, kai jis, atneštas iš speigo ir atsileisdamas viduje, pakvipo saulėta palauke”. Tačiau ir pasakotojo Antaniuko, ir pasakojimo pirmuoju asmeniu po pirmojo skyriaus atsisakoma ir pereinama prie pasakojimo trečiuoju asmeniu. Vadinasi, šis rėmas buvo reika­lingas tik romanui pradėti, nostalgiškai nuotaikai sukurti. Įvadinis skyrius yra lyriškiausias ir nusako ne tik Antaniuko šiltą, ilgesingą santykį su gimtine, bet ir viso romano pasakotojo ryšį su kaimu.

„Lietaus” pirmoje pusėje ilgimasi Gružiškių, antroje Antaniukas vyksta į jas ir klausosi dėdės Vaitiškio pasakojimų apie tai, kas nutiko šio kaimo gyven­tojams per tuos dešimtmečius, kol Antaniuko čia nebuvo. Įvairūs gandai bei „istorijos” vėliau ir sudarys romano turinį – bus pasakojami atskiruose skyriuose. Įvadiniame duodama tik jų santrauka. Bet šis skyrius tartum anon­suoja visus kitus skyrius, išraiškingomis užuominomis praskleidžia jų turinį, efektingai sulydo juos j harmoningą vienetą.

 

Foto Nr58

Marius Katiliškis skaito savo kūrybą Metmenų žurnalo literatūros vaka­re Maspetho lietuvių parapijos salėje, Niujor­ke. Vytauto Maželio nuotrauka

 

Romano dalis jungia ne tik vientisa erdvė ir prasmingas įvadas, bet ir gam­tos bei darbų ritmas, arba vadinamasis ,,ūkininko kalendorius”, kaip taikliai pastebėjo Alina Staknienė. Veikalas neturi nei pastovios įtampos, nei intrigos, nebent kokios trumpalaikės intrigos paskiruose epizoduose (pvz., ar Kristina pabėgs su Elyzu?), bet užtat subtiliau negu Donelaičio poemoje diferencijuo­jamas laikas (lietus, polaidis, kaitra, delčia, sniegas), ūkio darbai (pupžydis, atuorėtis, linarūtė, apynojus, kūlė), žmogaus gyvenimo konstantos (gimimas, mirtis), įvairios nelaimės (gaisras), ritualai (pabaigtuvės) ir t.t. Visa tai irgi atlieka kompozicinę funkciją. Intrigos nebuvimas sulėtina skaitymo tempą, ir skaityto­jas, žinodamas, kad neatsitiks nieko sukrečiančio, savaime susitelkia ties kūrinio kalba, išradingomis metaforomis, kas sudaro Mariaus Katiliškio stiliaus esmę.

Kaip jau ne kartą kritikai pastebėjo, Katiliškio kaimiškieji romanai rodo pakankamą autoriaus literatūrinį išprusimą. Atrodo, kad rašytojas buvo gerai susipažinęs su klasikiniais Vakarų pasaulio šedevrais: Homero ir Vergilijaus epais, skandinavų impresionizmu (ypač Knut Hamsunu), lotynų proza (Longas). Galima būtų užčiuopti netgi Marcel Prousto garsiojo sausainėlio ,,madeleine” poveikį. Tačiau kritika lig šiol mažai pabrėždavo, kad rašytojas savo kūryboje transformuoja ir vysto lietuvių literatūros tradiciją. Jis savaip interpretuoja įvairiausius topoi – ne tik Donelaičio Metų, bet ir Antano Vienuolio, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Jurgio Savickio naudotus motyvus. Matyt, darbas Pasvalio bibliotekoje nepraėjo veltui – skatino Katiliškį reaguoti ir į pasaulinę, ir į savąją literatūros tradiciją, apmąstyti ir įsisavinti ją. Jis galėjo afišuoti savo paties originalumą, bet jau kitų autorių pasiekimų kontekste. Marius Katiliškis jokiu būdu nebuvo savamokslis menininkas, jis gyvai reagavo į pirmtakų sukurtus literatūrinius modelius.

 

Foto Nr59

Marius Katiliškis ir Liūne Sutema (pačioje dešinėje) Metmenų žurnalo meno ir literatūros vakare 1966.XI.20 Niujorke klausosi latvių poeto Gunars Salins. Gedimino Naujokaičio nuotrauka

 

Tai ryškiai matyti romano skyriuje „Kaitra”. Lietuvių prozos tradicijoje nuo seno labai buvo vaizduojamas suvedžiotos merginos, ypač samdinės, likimas. Ne tik prozininkės moterys (Ieva Simonaitytė Aukštųjų Šimonių likime), bet ir vyrai (Antanas Vienuolis „Paskenduolėje”) jautriai reagavo į mergaitės bėdą, smerkdami ne tik atskiro individo (šiuo atveju suviliotojo) elgesį, bet ir visuomenės nežmoniškumą, tamsumą. Katiliškio aprašytame mažojo Petriuko gimimo epizode nėra nei užuojautos netekėjusiai motinai, nei graudenimų dėl nejautrios visuomenės, kadangi pamokymai jam nebereikalingi. Autorius viską traktuoja kaip linksmybės ir karnavalo apraišką kaimo gyvenime. Senieji Petriuko pribuvėjai džiaugiasi gavę vaiką ir nieko nesmerkia. Jaunoji mama po trejų metų grįžta atsiimti sūnaus su turtingu ir šauniu ūkininkaičiu, vaiko tėvu, kuris pasiruošęs ne tik ją vesti ir priimti savo sūnų, bet dievina būsimąją žmoną. Tiesa, kaimo bobelės norėtų įsikišti su savo apkalbomis, bet jos nuvaikomos kaip įkyrios musės. Tokią linksmą liūdno atsitikimo pabaigą lietuvių prozoje randame ne­bent Jurgio Savickio Šventojoje Lietuvoje (1952), kur laimingas kūdikis krykšdamas važiuoja su savo jaunais tėvais į jų vestuves, nors jis pats yra išprievartavimo vaisius. Sociologai turbūt sakytų, kad šie du atvejai liudija pasikeitusį visuomenės požiūrį į pavainikių problemą, kuri iš tikrųjų buvo labai rimta mūsų konser­vatyvioje visuomenėje, tačiau jie rodo ir nuskriaustos merginos temos transfor­maciją lietuvių prozoje, kai tragiškas traktavimas, praradęs savo galią, pasidaro nebeįmanomas, ir tikram rašytojui nieko kito nelieka, kaip tik griebtis komizmo.

Apskritai Užuovėjoje nupieštas kaimas yra senasis, gerųjų laikų lietuviškas kaimas, pilnas pokštų ir eibių, linksmybių ir pagarbaus požiūrio į darbą. Tai vieta, kur gamta ir žmogaus santykis su ja yra įdomesnis už pačių žmonių psichologiją ir jų individualumą. Galima būtų teigti, kad Kristina, žadanti pabėgti su kalviu, yra sukurta be galo reljefingai ir vaizdžiai – lyg gabaus liaudies meistro išdrožta skulptūra, jos paveikslas visapusiškas ir įtikinantis (ji gyva ir jautri, baikšti ir drąsi, impulsyvi ir išmintinga), bet vis dėlto Mariaus Katiliškio aprašytas lietus ar debesys virš Gružiškių ilgiau išlieka skaitytojo atminty ir sąmonėje, negu jo personažai. Romane viską gaubia šilta, nostalgiška atmosfera, kuri persiduoda skaitytojui, sukelia jam atitinkamą nuotaiką, išliekančią dar ilgai po knygos per­skaitymo. Tai įvyksta todėl, kad pagrindinis veikėjas yra kaimas ir gamta, su kuriais skaitytojas tapatinasi daugiau, negu su veikėjais – laikinais ar pastoviais Gružiškių gyventojais. Matyt, autorius to siekė. Jam rūpėjo apibūdinti lietuvio valstiečio intymų ryšį su aplinka – truputį pagražintu, šiek tiek etnografišku kaimu, be niūraus realizmo, be tragedijų, nelaimių ir vargų. Pastaruosius žmogaus gyvenimo aspektus jis paliko antrajam romanui Miškais ateina ruduo (1957).

 

Foto Nr60

Lietuvių rašytojų draugijos valdyba su 1963 m. LRD premijos laureatu Marium Katiliškiu 1964.IV.5 Los Angeles, Calif., JAV: Bernardas Brazdžionis, Alė Rūta, Marius Katiliškis, Bronys Raila ir Juozas Tininis. L. Kančausko nuotrauka

 

Kaip Užuovėjoje, taip ir romane Miškais ateina ruduo vaizduojamas tas pats Nepriklausomybės laikų kaimas (šį kartą ne Gružiškės, o Virsnės), tiktai čia jis nugrimzta kažkur į gilumą, tampa veiksmo fonu. I priekį išeina keturi pagrin­diniai personažai, kurie lyg kokie konstrukcijos stulpai laiko visą romano pasaulį su jo idėjomis, vaizdais, nuotaikomis, emocijomis ir stiliaus grožiu. Per tų veikėjų tarpusavio santykius ir atsiskleidžia Katiliškio pamėgta tema, kuri, be kita ko, romane pakreipta nauju kampu. Pirmasis romanas siekė užfiksuoti kaimo ver­tybes ir malonumus, gamtos ir darbo prasmingumą. Laikas tekėjo ramia vaga, ne itin svarbu buvo kada kas vyksta – Gružiškės užgožė viską. Antrajame – laikas, likimas, veikėjų individualūs charakteriai, jų savybės, jų psichologinės kolizijos, kaip teigia Ilona Gražytė-Maziliauskienė, atsiduria dėmesio centre. Katiliškio pamėgtas „kolektyvinis veikėjas” randamas tik masinėse darbo arba pasilinksminimo scenose. Miškais ateina ruduo nuo Užuovėjos skiriasi tuo, kad jame atsiranda individualizuoti herojai, susidaro tarp jų įtampa, padidėja fabulos reikšmė. Viskas, ko Užuovėjoje nebuvo ir kas ją išskyrė iš tradicinių romanų, čia autoriaus kaip tik panaudota su kaupu.

Romano struktūros pagrindą sudaro sudėtingas meilės trikampis, kuris išskiria ir vedusią (Moniką ir Doveiką), ir įsimylėjusią porą (Agnę ir Tilių). Veiksmo varomoji jėga yra aistra ir meilė. Šie jausmai Katiliškio vaizduojami kaip galingas, nenumaldomas ir gaivalingas žmogaus poreikis. Spontaniškiausiai ir dažniausiai jie prasiveržia Tiliaus, kiek rečiau Monikos charakteryje. Kitos emocijos – gobšumas, noras pasirodyti prieš kaimyną, išskaičiavimas – kurios ypač būdingos Doveikai, o kartais ir Monikai, taip pat yra svarbūs žmogaus elgesio determinantai, bet jie ne tokie stiprūs ir neturi tiek galios pasiglemžti žmogaus esybę, užtemdyti jo protą, kaip tai padaro seksualinis instinktas. Šiame kūriny Marius Katiliškis pirmenybę atiduota charakteriui ir likimui, todėl šiek tiek prislopina aplinkybių vaidmenį individo apsisprendimuose. Tiesa, aplinkybės irgi vairuoja personažų poelgius (jos atveda Moniką į nuobodžią Virsnių aplinką, neleidžia Tiliui gauti geresnio darbo), bet dauguma juos užklumpančių nelaimių kyla iš jų pačių charakterio polinkių, pasaulio ir vertybių sampratos. Autoriaus požiūriu, jų asmeniškas likimas yra neišvengiamas, kiek­vienas individas savo tragedijos sėklą nešioja savyje. Pagal Katiliškio koncepciją, nė vienas pagrindinių veikėjų nėra morališkai tvirtas. Jeigu juose ir galima įžvelgti autoriaus plėtojamą nepriklausomos Lietuvos potencialo skerspjūvį, tai vis tiek Katiliškis potekstėje norėtų pasakyti, kad Lietuvos žmonės dar nebuvo pasiruošę laisvei ir užtat ilgainiui jiems buvo lemta ją prarasti.

Visi veikėjai turi vadinamąsias „tragiškas ydas”, charakterio defektus, kurie pranašauja nelaimingą lemtį. Petras Doveika ateina pas Striūnas į Basiuliškes bernauti ir, apžiūrėjęs ūkio galimybes, išprievartauja naivią ir bjaurios išvaizdos jų vienturtę dukrą. Po to nekantriai laukia jos mirties, ir tuo pat metu stiprina ūkį. Pagaliau sulaukia ir, trumpai pavarvinęs seilę dėl jaunutės gražuolės pienininkės Monikos, ją veda, sutikdamas užrašyti jai savo ūkį, atsisakydamas savo ir pirmosios Doveikienės sūnaus. Kita vertus, Monika jam atsilygina už visas jo niekšystes: ji teka už Doveikos dėl jo turto. Tiesa, romane pabrėžiama, kad ir jai geresnės išeities nėra: paskirta į užkampį – Virsnes, žadėtos geresnės tarnybos nesulaukia, todėl ir susigundo tekėti už turtuolio našlio. Taigi abu – Petras ir Monika – užvaldyti gobšumo ir kitų išnaudojimo, praranda teisę į asmenišką laimę.

Romano jaunesnioji pora Tilius ir Agnė – jauni, be gyvenimo patyrimo, nesusigaudą padėtyje. Tiliaus ateitis visai miglota: jis neturi nei išsilavinimo, nei dėdės mieste, ko būtinai reikia, norint pakilti į aukštesnį luomą to meto Lietuvoje. Kariuomenė – irgi ne išeitis. Vieną prastą tarnybą pasienio policijoje Tilius jau pražiopsojo per muštynes pas Gužus. Gana ilgu ir meniškai prastai integruotu, galbūt autobiografiniu rakursu į Tiliaus ir jo tėvo praeitį (p. 256-267) Katiliškis pabrėžia savo veikėjo bejėgiškumą: Virsnių (suprask, nepriklausomos Lietuvos) visuomeninėje struktūroje nėra vietos tokiems kaip Tilius. Jis – vyriausias sūnus, išėjęs iš mažažemio ūkio, palikęs jį jaunesniems broliams. Romane nei dėl uždarbio, nei dėl moterų (Agnės ir Monikos) Tilius neparodo jokio ryžtingumo, blaškosi, pats nežinodamas ko, ir greitai pakliūva į Monikos pinkles. O Agnė dar visai jauna, septyniolikos metų, naiviai tikinti į meilę ir gyvenimą, iš anksto pasmerkta nusivylimui. Taigi Tilius ir Agnė lengvai sudorojami Doveikų: Monika pavilioja Tilių nuo Agnės savo plėšrumu ir nuveda jį tiesiai į pražūtį, o Doveika, sužinojęs apie jų meilę iš Agnės, Tilių peršauna.

 

Foto Nr61 

Marius Katiliškis savo namuose Lemonte, IL, JAV. Lietuvių foto archyvas

 

Mariaus Katiliškio plėtojama žmonių ir gamtos priklausomybė nuo aukštesnės jėgos ypač išryškėja dviejuose romano gaisruose, kuriuos abu padegė – kaip duodama suprasti – Krivickas Vargdienis, nes jis pavydi Doveikai turtų ir susipykęs su juo dėl daržinės. Krivickas Vargdienis, savo ,,Everyman” (Kiekvienio) tipo pavarde, apskritai yra aiškiausia romano simbolinė figūra. Jo motyvacija – klasinis pavydas: paskutinius romano gaisrus būtų galima iššifruoti, kaip 1941 ir 1944 metus tautos istorijoje, tačiau Marius Katiliškis visur pasilieka subtilus, jo simbolika niekur nesubanalinta – ji glūdi romano gilesnėje plotmėje ir išsiveržia tik epinių proporcijų monumentalios metaforos forma. Pir­masis gaisras, nors taikstėsi į Doveikos žemes, nusiaubė valdišką mišką ir sumobilizavo visas kaimynų jėgas jj numalšinti. Gaisro priežastis nebuvo tiksliai nustatyta, nors, komisijos nuomone, – „ugnis savaime kilti negalėjo. Ją atnešė iš kitur ir paliko” (p. 436). Sis gaisras lyg užantspauduoja Tiliaus ir Monikos ramybės galą, kadangi jo metu Agnė pastebi jų santykius ir vėliau, atsitiktinai sutikusi Doveiką, jam praneša apie įvykius jo namuose – apie Tiliaus ir Monikos meilę. Antrasis gaisras sudaro foną romano atomazgai. Vargdienis šį sykį sėkmingai padega Doveikos daržinę, kaip tik tą naktį, kai Doveika slaptai grįžta iš miesto, tikėdamas sučiupti Tilių ir Moniką kartu. Dėl to Doveika nušauna Vargdienį, o paskui, taikydamas į Moniką, peršauna ir Tilių. Iš tiesų, miškais ateina ne tik ruduo, bet ir gaisrai, kurie kartu nulemia Doveikos galą ir Basiuliškių pertekliaus žlugimą. Katiliškio veikėjai, sudaryti iš dvejopo savybių komplekso – gobšumo ir „vargdienių” priespaudos, iš vienos pusės, neryžtingumo, apati­jos, nepatyrimo, iš kitos – tampa ne tik likimo aukomis, bet ir nesąmoningais jo įrankiais. Taigi nepriklausomybės epochos išvaduoto žmogaus potencijoms, pagal Katiliškį, nebuvo lemta išsivystyti – ir dėl aplinkybinių, ir dėl vidinių dėsnių.

Trys Mariaus Katiliškio romanai – vieno Lietuvos etapo savotiškas metraštis ar kronika. Užuovėja – tai nepriklausoma Lietuva, kuri egzistavo su savo tradici­jomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, ,,rojaus kampelis”, anot A. Staknienės. Romane Miškais ateina ruduo rojus išsigimsta: atsiranda žaltys ir gun­dymas, nuodėmė ir nuosmukis. O Išėjusiems negrįžti – tai jau išvarymas iš rojaus ir pragaras, kurį lietuviams išeiviams reiškė Antrasis pasaulinis karas. Šis beveik dantiškas autoriaus užmojis – sekuliarinis, atbulinis vyksmas iš rojaus į pragarą – pareikalavo visų autoriaus jėgų, ir, manytume, absorbavo visą jo sukauptą medžiagą. Todėl nenuostabu, kad vėlesnė autoriaus kūryba neprilygo šiam projektui, kuris prasiveržė gana spontaniškai (pvz., Miškais ateina ruduo buvo parašytas per šešias savaites), matyt, ilgai kunkuliavęs ir susigulėjęs rašytojo pasąmonėje. Tai didingas projektas, užfiksavęs XX a. pirmosios pusės lietuvio gyvenimą ir net davęs nuorodų į jo likimą ir to likimo priežastis.

Išėjusiems negrįžti (1958) jau savo pavadinimu įkūnija tai, ką Bronius Vaškelis pavadino ,,išėjimo-negrįžimo” leitmotyvu romane (Kn.: red. Kelertienė, Išėjęs negrįžti, 1986, p. 234-252). Ir iš tikrųjų romanas prasideda pasakotojo išėjimu iš namų, rusų frontui artėjant, ir užsiskleidžia sėkmingu pasprukimu į Daniją, vėliau pasitraukimu per karo nusiaubtą šiaurinę Vokietiją, amžinam negrįžimui į prarastą tėvynę. Tarp šių įvykių aprašytas įsijungimas į savanorių eiles, even­tualus jauno kareivio paėmimas į Reicho tarnybą per visą paskutinių karo mė­nesių sąmyšį. Veikalą įprasta vadinti romanu, nes autorius pats atima jam do­kumento statusą pratarmėje teigdamas: „Kiekvienu atveju meldžiamas kant­rus skaitytojas atsispirti pagundai ieškoti pažinties ir tapatumo knygoje. Viskas čia – ir laikas, ir vieta, ir žmonės joje, netikri, o pramanyti” (p. 8). Tačiau panašiai, kaip rašydamas romaną Užuovėją, Katiliškis ne itin paiso įprasto žanrų skirtumo ir šiek tiek savitai traktuoja tradicines romano konvencijas. Jo romanas sudaro veikiau tam tikro „dienoraščio be datų” įspūdį. Yra liudininkų, kad knygos medžiaga buvo kaupiama įvykiams bręstant, kai kurie epizodai dalyvių lengvai atpažįstami (Broniaus Vaškelio prisiminimai; Antanaitis, Išėjęs negrįžti, 1986, p. 64-65). Tekste paties autoriaus minima užrašų knygelė, kuri esą dingusi (Marius Katiliškis, Išėjusiems negrįžti, 1958, p. 49, 195). O svarbiausias teksto autentiškumo „įrodymas” bene būtų kuriamas istoriškai tikras vaizdas, įvykių įkarštyje šiek tiek ,,uždususio” pasakotojo monologas. Tiesa, epizodai meniškai apdoroti – dienoraščiai, net ir didelių kūrybinių talentų – ne taip atrodo. O vis dėlto kaip romanas, veikalas sau kelia kitus uždavinius: akivaizdus autoriaus noras viską užfiksuoti kuo šviežiau, įvykius atkurti iš tokios perspektyvos, kaip jie atrodė dalyviui, išlaikyti tų dienų nuotaiką ir bendrą karo pabėgėlių pasimetimą. Pragaro įspūdį dar sustiprina romano chronologija, kadangi laikas (kuris, beje, Katiliškio kūryboje visada juda lėtai) čia turi tik vieną dimensiją: jis susideda iš dabarties – veikėjai neturi nei praeities, nei ateities. Praeitis dingusi amžinai, ir veikale nėra autentiškų rakursų į praeitį, kurie išeitų iš romano laiko ribų, yra tik nuorodos į įvykius, vykusius romano pradžioje. O ateities veikėjai taip pat neturi, nes jie gali kiekvienu momentu žūti, ir svajonėms apie ateitį įvykių maišatyje nėra laiko, nė prasmės. Romanas taip pat nėra tikri at­siminimai, kur pasakotojas iš vėlesnio laiko perspektyvos aiškintų įvykių reikšme. Katiliškiui rūpi, kad skaitytojas kartu su juo išgyventų tėvynės palikimo skausmą, kad būtų įsuktas į įvykių sąmyšį, kad pajustų visus pabėgėlio nepriteklius ir baimę, be to, patirtų, kaip buvo bėgama į nežinią, kaip dažnai likimas ir gyvybė kabėjo ant plauko. Romanas – tai įspūdžiai iš karo, rečiau tiesiai iš kovos lauko.

Bronius Vaškelis yra išnagrinėjęs romano struktūrą, apibūdinęs pasakotoją šiais žodžiais: ,,Savita yra paties veikalo kompozicinė struktūra. Skyrelius, kurių daugumas yra savarankiškos novelės, jungia j vientisą kūrinį tampri fabulos pynė ir išėjimo-negrįžimo leitmotyvas. Beveik į kiekvieną skyrelio pasaulėvaizdį įjungta ir tokia medžiaga, kuri nėra susieta nei su įvykio, nei su laiko aplinkybėmis. Tai metaforinio pobūdžio keliasluoksniai įvairios kilmės ir turinio intarpai. Pvz., legendarinio-istorinio pobūdžio tryliktojo šimtmečio nuotykiai įpinami j išeinančiojo iš gimtųjų namų pergyvenimus (skyrelis „Kunigas Žvelgaitis”), išėjusiojo besidiegiančią subtilią meile ataudžia žvejo tautosakiniai atšvaitai („Vaišingas ežeras”), virš likiminių karo nuotykių tvyro antgamtinė jėga (,,Šv. Antanas”, ,,Hexegrund”), absurdiškos išėjusiųjų klajonės gretinamos su prūsų lemtimi („Herkaus Manto pievomis”), išėjusiųjų išgyvenimus dvigubina literatūrinės asociacijos („Vienažindis su akordeonu”, „Theodor Storm”) ir t.t.

Iškirtinas pasakotojo-išėjusiojo vaidmuo. Jis kalba mačiusio ir patyrusio vardu, kaip veiksmų ir veikėjų stebėtojas ir kaip pagrindinis personažas. Tokiu būdu sudaromas įspūdis, kad pasakoja du skirtingi asmenys, kurie stebėtų įvykius ir žmones iš dviejų regėjimo taškų: pasakotojas-stebėtojas ir pasakotojas-personažas. Pirmasis žiūri į bend­rakeleivius, tarsi jis būtų pašalinis, neutralus stebėtojas. Tuo tarpu antrasis atskleidžia pagrindinio veikėjo intymios vidinės būsenos bangavimus. Perėjimai iš intymios vidinės plotmės į išorine arba atvirkščiai yra staigūs, be įvadų ir pauzių. Abu pasakotojai paprastai neišeina iš karo meto ribų, bet retkarčiais viena ar kita pastaba duodami iš 11-12 metų perspektyvos.

Abu pasakotojai skiriasi pasakojimo maniera. Pasakotojas-stebėtojas stengiasi nusakyti išėjusiųjų nueitąjį kelią, fiksuodamas žymesnių įvykių eigą. Jo dėmesys daugiausia sutelktas ties kelionės etapais. Tuo tarpu pasakotojas-personažas, koncentruodamasis ties pagrindinio veikėjo subjektyviais epizodais, atveria išėjimo-negrįžimo leitmotyvo gilumine dimensiją. Kada pirmasis daugiausia pasikliauja tradicinio sukirpimo pasako­jimo maniera, kartais net nukrypdamas į apybraižiškumą, antrasis iš atskirų detalių, išgyvenimų atkarpų bei vaizdinių komponuoja savitą išraiškos priemonių sistemą. Ta sistema atskleidžia, arba dažniau sugestijuoja, ne tik pačius pagrindinio veikėjo išgyve­nimus, bet jų kaitą bei procesą, kuris neatskiriamai susietas su veikalo leitmotyvo rutuliojimu.

Radikaliai skiriasi ir pasakotojų požiūriai į vaizduojamus objektus ir reiškinius. Pasa­kotojas-stebėtojas žiūri į bendrakeleivius su ironija arba tiesiog šaiposi iš jų ir savo elgesio ar susidėjusių aplinkybių. Pasakotojas-personažas fiksuoja kritiškų bei lemtingų situacijų momentus su stoišku rimtumu.

Abiejų pasakotojų dėmesio centre yra žmonių, nelauktai patekusių į nekasdieniškas situacijas, reakcija, o ne įtaigavusios padėtį priežastys. Tačiau duodama tik keletas štrichu, nesukuriant pilno vaizdo. Norima, kad pats skaitytojas įsijungtų į kūrybinį procesą: įsigilintų į tekstą ir potekstę ir savaip viską suvoktų. Tai itin ryšku pasakotojo-personažo atveju. Jis nori atkreipti skaitytojo dėmesį į tam tikrus reiškinius, pateikdamas jam emocinius ir semantinius orientyrus. Tai ir yra Katiliškio kūrybos savitumas, kuris įtaigiai apeliuoja į skaitytojo jausmus, sąmonę ir vaizduotę” (Bronius Vaškelis, Išėję negrįžti, 1986, p. 235-236).

 

 

Mariaus Katiliškio knygų viršeliai. Pirmasis pieštas dail. Algirdo Kurausko, antrasis – dail. Romo Viesulo.

 

Romane išėjimas iš namų susijęs su abejonėmis ir kaltės jausmu, kuris niekada nepalieka pasakotojo. Tėvynės ir namų palikimo tragedija išauga į didžiulę metaforą, kuri rišasi su mamos juoda skarele, – motina simboliškai pasirišo ją pagrindiniam personažui išeinant iš namų. Ar nevertėjo pasilikti su saviškiais, – tai klausimas, kuris kankins jį visą gyvenimą: ,,Ar tik nevertėjo pasilikti su savaisiais? Vaike, vaikeli, verksi, senų tėvų nepaklausęs. Ir vis negaliu užmigti. Ir šmeižiasi vis po akim Žvelgaitis, kunigas su ragotine ir galva, pamauta ant jos.

Gi štai juoda skarelė, lyg pakasynose, užtraukta ant kaktos. Ji didėja, išsiplečia, kaip visa nerami naktis. Ji užkloja mane visą. Prislegia ir palaidoja. Ir žinau gerai, kad to vaizdo niekuomet nebeatsikratysiu. Su juomi gulsiu ir kelsiu. Ir sunkumo valandose šauksiuosi į jį, rankas iškėlęs” (p. 26). Ypač dar dėl to reikėjo pasilikti, nes veikalo rėmuose (kuriuose, kaip jau minėta, ateities nėra) pokario teroras nefigūruoja, knygoje aprašomas tik Antrojo pasaulinio karo paskutinių mėnesių košmaras. Tad būtų logiška, kad pasakotojui, pagautam tų įvykių srauto, reikėjo likti su saviškiais, ,,su tais, kurie nepalenkiamai tikėjo, jog po nakties visad išaušta rytas” (p. 19). Toks požiūris yra ištisai sąlygotas romano laiko dimensijos, kuri neišeina į ateitį, sakykime, nenagrinėja klausimo, o koks ,,rytas” išaušo po stalinistinė saule tiems, kurie pasiliko.

Mariaus Katiliškio tikslas yra užfiksuoti karo meto išeivių tam tikros jų dalies išgyventą baimę, badą, pavojų ir galų gale egzistencinį absurdą, iš tikrųjų vieną pragaro variantų. Kareivio „troškimai ir norai susitraukė į delno dydžio plotelį”, būtent į cigaretes (kurios vaidina neproporcingai didelį vaidmenį), maistą, gėrimą, sausą ir šiltą vietą išsimiegoti. Šitie norai galioja, kai kareivis jaučiasi žmogumi. Priešingybė atsiranda, kai karo auka yra visiškai nužmoginama: „Mes buvome kareiviai. Valkatos, nuplyšę, nuengti, beteisiai ir benamiai. O kareivis ir yra tam, kad lauktų, nežinodamas ko, eitų, nežinodamas kur, darytų, nežinodamas ką, ir mirtų, nežinodamas kodėl. Už tėvynę? Galbūt. Bet šiuo metu šaipėsi iš viso, kas vakar buvo šventa ir neginčijama” (p. 361). Ir iš tikrųjų karo siaubas priveda Katiliškio bevardį pasakotoją prie absurdo pajutimo ir erezijos ribos – sąvokų, kurios artimesnės kitam išeivijos rašytojui, Antanui Škėmai.

Tiesa, savo abejones dėl Dievo buvimo ir Jo esmės pasakotojas įdeda į veikėjo Jonušo lūpas, leisdamas jam kvestionuoti Dievo teisingumo, gailestingumo ir draugiškumo sąvokas (p. 366, passim). Prieš tai veikėjai dar galėjo tikėti, kad „viskas sukasi išmintinga darna, surėdytu ratu, kad nieko nėra tuščio ir betikslio, kad pusiausvyros dėsnio niekas tegul ir nebando sugriauti” (p. 359). Tada galiojo lietuviams tipingas iš pagonybės atėjęs fatalizmas, „kad daug ko [gyvenime] neįmanoma apeiti”, sumaišytas su krikščionišku nuolankumu ir tikėjimu, kad Dievas yra geras ir viskas išeis gerai, tik reikia tikėti ir laukti viso Dievo plano išsipildymo. Karo beprasmis siaubas ir aišku blogio persvara romane išauga iki egzistencialistinio absurdo, savotiško maišto prieš Dievą, kai karo aukos jaučiasi išnaudotos. Mariaus Katiliškio argumento esmė sukasi apie pavydo Kristui ašį: kodėl Kristui teko kaboti ant kryžiaus, kentėti savo žemiškas kančias tik tris valan­das, o romano kareiviams kankinimai ir teroras tęsiasi mėnesiais, jei ne metais? Ne tik kareiviams, bet ir žydaitėms, kurios kaip gyva, košmariška freska praeina pro kareivius ir pabėgėlius, palikdamos juose pasibjaurėjimą vokiečiais (kas akivaizdu ir kitose romano skyriuose, kai kalbama apie žvakes, pagamintas iš žydų taukų) ir pasibaisėjimą Dievu bei žmogum. Tačiau būtų netikslu šiame veikale įžvelgti Katiliškio staigų ar ypatingą ,,sufilosofėjimą”. Jis lieka rašytojas-realistas, kuris vaizduoja tai, ką mato savo akimis. Karo aplinkybės sužadina maištingas mintis prieš Dievą, prieš pasaulio sutvarkymą, bet tai yra situacijos padiktuota, laikina reakcija ir ilgalaikių pasekmių ji neturi nei šio kūrinio veikėjų pasaulėjautoje, nei apskritai Katiliškio kūryboje. (Tuo Katiliškis skiriasi nuo Škėmos, nes Škėmai egzistencializmas buvo esmiška jo sąmoningumo dalis ir persunkia visą vėlesnę kūrybą).

Išėjusiems negrįžti išliks aktualiausiu vieno išeivijos laikotarpio dokumentu ir jo vertė turėtų augti, o ne mažėti. Pirmiausia jis brangus tai kartai, kuri išgyveno anuos įvykius, dabar jau pasitraukianti į amžinybę su savo prisiminimais ir košmarais. Trijuose romanuose Marius Katiliškis įamžino tos generacijos išgy­venimus visiems laikams, nutapydamas platų ir monumentalų tradicinio lietu­viško kaimo, nepriklausomos Lietuvos ekonominės gerovės, išėjimo iš namų ir beprasmiško bei pavojingo klajojimo po Šiaurės Europą vaizdą.

 

VIOLETA KELERTIENĖ

 

BIBLIOGRAFIJA

 

Marius Katiliškis. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (KĘSTAS REIKALAS). Trumpo metrompažo beletristika. Mariaus Katiliškio Apsakymai. -Akiračiai, 1977, Nr. 1; (TITAS ALGA). Rašytojo žvilgsnis j save laiko perspektyvoje. Marius Katiliškis -Šventadienis už miesto. -Aidai, 1964, Nr. 1; Mintys ir pastabos apie Mariaus Katiliškio kūrybinį brendimą. -Metmenys, 1960, Nr. 3; Metmenys Mariaus Katiliškio biografijai ir keli jo paveikslo bruožai. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė. Čikaga, 1986, p. 49-106. BARANAUSKAS ALBINAS. Katiliškis ieškojimo sriaute. Sena ir nauja jo tik ką pasi­rodžiusioje knygoje. [Šventadienis už miesto]. -Draugo kultūr. priedas, 1963.XI.2. BARONAS ALOYZAS. Literatūriški kareivio užrašai. [Kn.: Išėjusiems negrįžti]. -Draugo kultūr. priedas, 1958.XII.20. BRADŪNAS KAZYS. Nuo Žvelgaičio kalno. Rašytojui Mariui Katiliškiui šešiasdešimt metų. -Draugo kultūr. priedas, 1975.XI.15; Prie Mariaus Katiliškio karsto ir kapo. -Draugo kultūr. priedas, 1980.XII.27. BŪTĖNAS VLADAS (VL. RAMOJUS). Šventadienis už miesto – Lemonte. Marius Katiliškis, nostalgiški atsiminimai ir realioji dabartis. -Draugo kultūr. priedas, 1963.IX.28. DUNČIA JONAS. Lietuvių kalbos grožis Mariaus Katiliškio romane Miškais ateina ruduo. -Aidai, 1985, Nr. 6. GRAŽYTĖ-MAZIUAUSKIENĖ ILONA. Likimo žaismas – Mariaus Katiliškio Miškais ateina ruduo. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė, Čikaga, 1986, p. 146-158. GUSTAITIS ANTANAS Mariaus Katiliškio penkios dešimtys. -Ai­dai, 1965, Nr. 7. GUSTAITIS ANTANAS (A. Gst.). Rašytojo 60 metų proga. -Aidai, 1975, Nr. 8. JONYNAS VYTAUTAS ALEKSANDRAS. Šiapus ir anapus miesto. [Kn.: Šventadienis už miesto]. -Met­menys, 1964, Nr. 8; Mariaus Katiliškio Requiem. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė, Čikaga, 1986, p. 183-233. KATILIŠKIS MARIUS. Jo pasipasakojimai Antanui Vaičiulaičiui. -Draugo kultūr. priedas, 1979.111.30; IV.7; IV.14; IV.21. KAUPAS JULIUS (COPPELIUS). Katiliškis įamžina Gražiškių kai­mą. [Kn.: Užuovėja]. KEBLYS KĘSTUTIS. Romanas išeivijoje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 143-145. KELERTIENĖ VIOLETA. Miškais ateina ruduo pasakoto­jas – nepriklausomybės epochos dainius. -Metmenys, Nr. 42. [Naujai perredaguotas straipsnis yra ir knygoje Sėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė. Čikaga, 1986, p. 158-182]. KULBOKAS VLADAS. Mariaus Katiliškio Apsakymai. -Aidai, 1977, Nr. 5. MACKUS ALGIMANTAS. Pirmosios lentynos kny­ga. [Užuovėja]. -Draugo kultūr. priedas, 1953.0.7; M. Katiliškis. Miškais ateina ruduo. -Dirva, 1958.1.20. NAGYS HENRIKAS-VAKARIS). Mariaus Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo. -Aidai, 1958, Nr. 4; A Contemporary Writer Marius Katiliškis. -Lituanus, 1961, Nr. 3. NAUJOKAITIS PRANAS. Marius Katiliškis. -Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, IV. Čikaga, 1976, p. 130-138. NYKA-NILIŪNAS ALFONSAS (L. MIŠKINAS). A. M. Katiliškio Prasilenkimo valanda. -Aidai, 1948, Nr. 21; Šiau­rės Lietuvos kaimo buities freska. Mariaus Katiliškio Užuovėja. -Aidai, 1953, Nr. 2. RAILA BRONYS. Aruodų krūvis. -Kn.: Laumės juosta, I, 1966, p. 269-308; Rudens miškais atėjo Katiliškis. -Santarvė, 1958, Nr. 1; Pašnekesys prie Šv. Juozapo upės. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė. Čikaga, 1986, p. 36-48; Dar vieną sykį... -Kn.: Paguoda, I. Londonas, 1974, p. 372-381; Marius Katiliškis: kaip jis vėl sugrįžo. -Kn.: Kryžkelės. Čikaga, 1989, p. 205-207. STAKNIENĖ ALINA. Užuovėja: prarasto rojaus kampelis – kaimas, kurio nebėra. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė. Čikaga, 1986, p. 117-158. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Nepakartojamo liudininkas – Albinas Marius Katiliškis. -Metme­nys, 1966, Nr. 11; Lietuviška novelė. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradū­nas. Čikaga, 1968, p. 219-223; Laiko upės dugne. [Kn.: Apsakymai]. -Metmenys, 1967, Nr. 31; Binarinės struktūros Katiliškio apsakymuose. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė. Čikaga, 1986, p. 253-271; Man and Nature in the Work of Albinas Marius Katiliškis. -Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perfection ofExile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers. Norman, 1970, p. 252-270. VAIČIULAITIS ANTANAS (AUG. RAGINIS). Marius Katiliškis. Išėjusiems negrįžti. -Aidai, 1958, Nr. 7. VAŠKELIS BRONIUS. Išėjimo-negrįžimo leitmotyvo užuomazgos. -Kn.: Išėjęs negrįžti. Red. Violeta Kelertienė. Čikaga, 1986, p 234-252 ir kn.: Egzodo literatūros atšvaitai. Knygos sudarytojas Liūtas Mockūnas. Vilnius, 1989, p 590-606. VISVYDAS PRANAS. Vyriškų pagundų ir silpnybių heroika. [Kn.: Apsakymai]. -Draugo kultūr priedas, 1976.IV.24. VVILLEKE AUDRONĖ B. Išėjęs negrįžti. Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje Violeta Kelertienė, ed. World Literature Today, Autumn 1987. XERXES. Meilės ir neapykantos aistros [Kn.: Miškais ateina ruduo]. -Lietuvių dienos, 1958, Nr. 1.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.