tekstai.lt

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990: Kazimieras Barėnas (1992)

Barenas-Kazimieras
Barenas-Kazimieras
Kazimieras Barėnas (g. 1907) nelabai kam pažįstamas Lietuvoj, kai jis pasirašinėdavo savuosius apsakymėlius bei apybraižas Barausko-Nendrės slapyvardžiu, spausdinamas Kultūroj ir kitoj kairiųjų spaudoj, iškilo išeivijoj į visuotinės pagarbos nusipelniusį kultūrininką. Jo iniciatyva ir rūpesčiu metų metais buvo leidžiamas literatūrinis almanachas – Pradalgė, kurio dėka buvo galima susipažinti su išeivijos rašytojų naujausia kūryba. Ne mažiau pagarbos verta ir Barėno sudaigstyta skaitymų knygelė „augantiems ir suaugusiems” – Sauja derliaus, plačiai naudota lituanistinėse mokyklose. Pagaliau neužmirštini ir jo vertimai. Jų dėka tada dar angliškai nepramokęs skaitytojas galėjo susipažinti su Steinbecko romanu Tarp pelių ir vyrų, su Orwellio Gyvulių ūkiu, su plačiai pokary komentuojama Koestlerio Tamsa vidudieny. Jau pats verčiamųjų tekstų parinkimas liudijo Barėno pastangą sekti vakariečius dominusius dalykus. Labai galimas dalykas, kad kai kurie tų tekstų, kaip, sakysim, J. Steinbecko Of Men and Mice su patetiškuoju Lenny, bus turėję įtakos ir paties Barėno stiliaus susiformavimui. Kaip bebūtų, Barėnas išliks savo kūryboj mažų, bevardžių žmonių stebėtoju ir dainium.

Pirmąją tremtyje išleistą knygą Kazimieras Barėnas pavadino – Giedra visad grįžta (1953). Joje vaizduojama Nepriklausomybės laikų kaimo buitis. Dar jaučiasi apsakymėliuos anuomet vyravęs Lietuvoj kritikinio realizmo priekvapis, et­nografinio aprašo braižas, nors, žinia, daug kas pasimato tėvynės ilgesio poveiky­je elegiškiau. Esama kompozicinio padrikumo.

Antroji Barėno išeivijoj pasirodžiusi knyga – Karališka diena (1957) pateikia gal net negailestingiau, karikatūriškiau nupliektus apskrities miesto Gulbinų in­teligentijos ir miesčionijos portretus. Kone matomus išgaubtam veidrodyje. Tarsi stebima iš tolėliau, iš svetimo krašto perspektyvos, tarsi toji praeitis pasimatytų autoriui groteskiškuos kontūruos, neįtikimo sapno šviesoj. Aptardamas šį rinkinį kolektyviniame leidinyje Lietuvių literatūra svetur, 1945-1967 (1968), Rimvydas Šilbajoris įžvelgė tame Barėno santykyje savitą, specifiškai barėnišką potėpį, primenantį Gogolį ir jo slogius sapnus. Pastaba tikrai įdomi. Kaip vaizdžiai aiškina Vladirnir Nabokov (Lectures on Russian Literature, New York, 1981) Gogolio niekad nebūta fotografo-realisto, kopijuojančio gyvenimą. Paprasčiausiai jis neturėjo kada to vaizduojamo gyvenimo giliau stebėti, praleisdamas daug laiko užsieniuose. Visa, kas stebina Gogolio prozoje detalės pastabumu ir tikroviškumu, yra jutiminės patirties, yra įvairių dokumentų analizės, o užvis labiau košmariškų reginių, regėtų sapnuose, lydiniai. Ar Barėno atveju svetimo krašto tikrovė paskatino tokią jutiminio klodo atodangą, ar kamavo jį fantazmais, sunku pasakyti. Viena tačiau aišku, kad priešingai daugeliui rašytojų, kuriuos tėvynės ilgesys pastūmėjo į „prarastojo rojaus” idilizavimą, Barėnas išlaikė nuosaikumą, šviesotamsos pajautimą. Žinia, šioj knygoj esama ištęstumų, „užsiplepėjimų”, bet dialogai tvirti, natūralūs ir juntama emocinė autoriaus savit­varda. Toji šaltakraujiško perteikimo dovana pravers ir vėliau, Barėnui kuriant savo panoraminius romanus – Tūbotojo gaidžio metus ir Meškos maurojimo metus.

Atsitiktiniai susitikimai (1968) ženklina posūkį Barėno prozoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tuose apsakymuose nesama nieko daugiau kaip gero kalibro žurnalistikos. Ne be reikalo Alfonsas Nyka-Niliūnas, aptardamas tą rinkinį Aiduos (1969, N. 4), sakė kad „autoriaus stiprybė – reliatyvus pilkumas” ir kad jis žinąs „paprasto, neuniformuoto žodžio vertę”.

Atsitiktinių susitikimų pats pavadinimas vykusiai išreiškia knygos pobūdį ir vaizduojamosios buities raibumą. Likimas žmones sujungia, vėl išskiria, ir ateina metas, kada, iš toliau pažvelgus, visi tie suartėjimai, užsimezgusios ir iširusios bičiulystės atrodo tik likimo išdaigos-atsitiktinumai. Bent taip viskas persikošia rašytojui, prisiminusiam sutiktus žmones per ilgoką laiko tarpsnį. Tarpsnį, prasidedantį apsiaustam Berlyne, nusikreivaliojantį per stovyklas bei emigran­tinius nakvynės namus ir užsibaigiantį kažkur naujakurystės rutinoje svetimoj žemėj. Kaip paskutinės ižo lytys pavasarėjančia upe praplaukia pro skaitytoją to primiršto pasaulio gabalai. Tai visų išeivių praeitas kelias. Siužetinė medžiaga, atseit, ne nauja. Pokario sumaištys buvo tyrinėtos margo būrio mūsų rašytojų. Prisiminkim tik Jurgį Jankų (Naktis ant morų), Algirdą Landsbergį, Antaną Škėmą, neskaitant pilnų laktų įvairaus plauko feljetonistų (Romualdas Spalis).

Bet jei iš pirmo žvilgsnio Barėno rinkinys atrodo lyg ir tokių apybraižų samplaika, lyg ir giminingu publicistikai, tenka pripažinti, kad tas įspūdis nėra teisingas. Kas be ko, Barėno novelių audinys nėra vienodai išbaigtas. Kartais tankus, kartais iškorijęs. Bet su dideliu pastabumu detalei autorius grąžina skaitytojo atmintin knibždančio gestapininkais ir visokių bepastogių mailium Festung-Berlin atmosferą, jo griuvėsius ir svilėsių kvapą ir atskleidžia plačiai ir tikroviškai Trečiojo Reicho agoniją, tenai sutiktus bėglius lietuvius; nebūtinai taurius ir dorus.

Tolesnėse novelėse vaizduojami įvykiai mažiau dramatiški. Dažnai net komiški ar trivialūs. Vis dėlto Barėno sugebėjimas rasti psichologinę tiesą net tose banaliose kasdienybės nuolaužose ne mažiau akivaizdus. Aiškiai pastebima autoriaus slinktis į vis gilėjantį žmogaus psichologijos, jo vidinės nesantarvės pajautimą. Taip pat sunku nepastebėti, kad Barėno svajota apie platesnės apim­ties kūrinį. Sakykim, novelinį romaną, jei ne emigrantinę sagą. Šį įspūdį dar padidina Barėno bandymas grupuoti noveles į ciklus, paliekant tuos pačius pagrindinius veikėjus. Taip turim „Tris berlyniškus brūkšnius” ir ,,Gedimino Griauduvės istorijas”.

Tiedu terminai – „brūkšniai” ir „istorijos” – savaip nusako tolesnės Barėno kūrybos pobūdį. Nervingas štrichas, aštri įrėžą (toli gražu ne pastelinių, viena kita padengiančių dažų tepinys) vyrauja Berlyno graviūrose, atliktose aiškiai regima žodžio, neuniformuoto” pasak Nykos-Niliūno, kondensacija. „Istorijų” terminas, iš kitos pusės, sakytų, kad tose novelėse vaizduojami dalykai nebūtinai autoriaus patirti ar pergyventi. Galbūt pramanyti, gal atkeliavę iš antrų trečių lūpų. Tai pasakojimai, kaip kad Jankaus. Su tuo galbūt skirtumu, kad Barėnas nesistengia priblokšti skaitytojo kokia nepaprasta fabulos pinkle. Jis vien perteikia, nuotaikingų vinječių pagalba, aitrų mažo, bevardžio žmogaus tikrovės būvį. Nors nuo pat pirmos knygos, buvo ragintas kai kurių kritikų (Railos) įveik­ti klasiškos novelės reikalavimus, Barėnas lieka ištikimas savo pasirinktai atvi­resnei, nepaisančiai atomazgos staigaus kirčio nuostato novelės sampratai. Iš kitos pusės, išskyrus retus atvejus, jis nelinkęs pamokslauti ar graudenti skaityto­jo. Jo tyrimų centre stovi žmogus. Paprastas, bevardis, benamis. Pilkas kaip žvirblelis. Barėnas nemėgina jo padabinti, paversti poetišku valkata, kaip paverčia savo panašius benamius Jonais Auksaburniais, sakysim, Aloyzas Baronas („Pa­vasario lietus”). Tiesa, jis pakrikštija savo veikėjus (kartais be reikalo) lietuviš­kais vardais. Tačiau karnavalinę jo minią sudaro smulkūs anonimai. Iešką lai­mės mirksnio, užkietėję savo paklydimuose, kažkur palūžę, praradę savo iliuzi­jas, politines utopijas, asmenines svajones, bet nejaučią tų vidinių permainų. Kartais herojiški, bet ir tai kitu, kitiems nepastebimu heroizmu.

Galbūt geriausiu Barėno rašto pavyzdžiu būtų novelė „Atostogos”. Joje autorius vaizduoja nesėkmingą prasigėrėlio Dabišiaus pastangą praleisti padoriai savaitę pajūryje. Moralizaviman linkęs rašytojas būtų tėškęs šaržą, būtų stengęsis feljetoniniu stilium juokinti skaitytoją. Barėno novelė lėtos slinkties. Tarytumei autorius slidinėtų, paviršium, užsigaišdamas ištęstumuose, gamtos aprašymuose... Iš tikrųjų jo mėginta perteikti atostogautojo atokvėpį. Veikėjo portretą jis piešia atsargiu potėpiu. Vaizduoja personažo nesismulkinimą, užmaršumą atsiimti grąžą, nesitvardymą nusiskint riešutą, paglostyt buliuką Rodo jį apimančią, varguoliui būdingą, instinktyvią baimę, išvydus faraonus (policiją). Daug kas galbūt skamba dokumentiškai, bet, nors Barėnas mini Lietuvių Savišalpinės Karčiamą ir Pavandenės šventorių, visi tie dalykai skaitytojui yra antraeiliai, nes autorius užgriebia kur kas visuotinesnį reiškinį: save degradavusio, didmiesčio sutraiškyto, anoniminio piliečio tragediją. Tragediją, kurią išgyvena milijonai panašių, išrautų iš šaknų žmonių šimtuose miestų.

Ši autoriaus galia suteikti visuotinumo, bendražmoniškumo dimensiją banalios kasdienybės fragmentams ryški ir kitose Atsitiktinių susitikimų istorijose. Incidentas „Krikštynose”, kilęs dėl nesutarimo parinkti krikšto vardą, kalba apie kur kas drumstesnę psichologine situaciją – užnuodytos įtaringumu šeimos griuvėsius, iš vidaus pagraužtus žmonių tarpusavio santykius, paverstus priverčiamo ritualo vykdymu.

Aplamai Barėno novelės pasižymi niuansuotumu, prigesintom spalvom ir kažkokiu gailumu, kurį norėtųsi pavadinti čechovišku. Visada jo novelėse yra paliečiama platesnė žmogiška problema, ir Barėnas pajėgia ją atskleisti, tausodamas priemones, o kartais ir dramatiškai. Po šių susitikimų susitinkam jau net su Dvidešimt viena Veronika (1971). Ir dėl to, kad ši K. Barėno knyga turi dvidešimt vieną skyrelį. Jie visi praminti „veronikomis” – sudaro novelinį ciklą. Jį jungia tas pat centrinis personažas Veronika. Jinai, lyg siūlas vėrinį, prilaiko rožinio karoliukus. Visa pajungta, tarsi kulte, tos paprastos lietuvės moters aukštinimui. Netgi pats vardas nėra tuščiaviduris simbolis. Ar ne taip vadinosi toji iš minios iššokusi žydė, kuri nušluostė kraujo krešulius ir prakaitą Išganytojui, vedamam Golgoton.

Iš tikrųjų ši knyga ne be panašumų su Atsitiktiniais susitikimais. Tiesa, čia vaizduojamas jau nusistovėjęs, įėjęs į rutinos vėžes lietuvių gyvenimas Angli­joj, tame pačiame Intrighame, apie kurį yra tiek rašęs Kazimieras Barėnas. Tai Veronikos dienų kronika nuo pat įsikūrimo iki jos vyro mirties. Literatūrologai yra bandę visaip nusakyti, kas yra egzilo savimonė. John Wittlin (Latin American and the Literature of Exile. Hans-Bernhard Moeller, ed. Heidelberg. Carl Winter Universitaetsverlag, 1980) nukalė, naudodamasis analogija su „Destierro” (varguolio, iš kurio nusavino žemvaldžiai žemę) – „Distiempo” terminą, atseit žmogų, iš kurio pagrobtas laikas. Laikas, kurio pagava radikaliai kita, negu gyve­nant savam krašte. Veronikos lūpomis pasigirsta toji „Distiempo” aimana:

 

„Svetimas visas tas pasaulis, kuriame ji gyvena, ir tegu jį velniai! Ne jos tai pasaulis. Arba jinai yra mirusi tai aplinkai, kurioje pati juda, arba ją supa mirusieji, dirbtiniai, vaškiniai žmonės ir daiktai. Lyg pro vatą pasiekia ją tas pasaulis toks tarytum netikras, toks kitoks negu savo krašte.”


Tai būdinga egzilui aimana. Bet knygos nuopelnas, kad nei Veronika nėra „aplinkai numirusi”, nei ją supantys žmonės „vaškiniai.” Tiesa, Veronika dažnai su jais susipažįsta atsitiktinai, nugirdusi kokį gimtą žodį gatvėj, arba užkalbinta. Dažnai knygos skyrelis pradedamas tokiu nelauktu, pripuolamu susitikimu. Tuo pasinaudojama, piešiant visokį vargelį, namų rūpesčius, darbovietės lažą, ben­druomeninio gyvenimo skaudulius, trumpalaikius džiaugsmelius, nepalikusius gilesnio rando apsidrėskimus. Kiti susitikimai su jau primirštais žmonėmis ateina Veronikai, sklaidant senus atvirukus, pageltusių laiškų šūsnis. Visa tai detalu, protarpiais net per daug detalu. Tarsi kokiame pokariniame italų „verismo” filme, skaitytojui atskleidžiami visi įvykiai, įvykėliai nuženklinę ne kažin kaip įvairų išeivio gyvenimą. Kaip kažkada Veronika lydėjo Kostą policijos apklausinėjiman, kai „šventabezdis Kirkilas” įskundė jį kaip skaitantį sovietinę spaudą, kaip Veronika pateko pas skūralupį senlietuvį Liūlį, kaip susikirto su praeities neužmirštančiom poniutėm mokykloj ir šalpos darbe, kaip nusivylė seminarijos kolege, dabar ištekėjusia už piniguočiaus svetimtaučio, kaip kažkada ją baugino akiplėša mėsininkas britas, kaip jai teko guosti Algirdą, visur įžiūrintį žydų pasalas jį nudobti, kaip globojo Anglijoj prieglobsčio nerandantį Candrą Bahadur Menoną. Visos tos empirinės sankaupos stumia skaitytoją palaikyti Veroniką buitine kronika ar reportažiniu romanu. Ir tai būtų taipgi romano porūšis. Argi toks žurnalistinis braižas menkintų beletristo darbą šiandien, kai gyvename žanrų, stilių modifikacijų bei samplaikų laikais? Todėl būtų sunku priekaištaut ir Barėnui už kruopštumą, užsimojant atlikti plačią išeivių gyvenimo freską ir už tam darbui pasirinktas paletės spalvas.

Daugiau rezervų galima turėti tik dėl pasirinktos konstrukcijos. Pasiryžęs nupiešti centrinės figūros Veronikos įtikinimą portretą (ir tai jam pavyksta) Barėnas pastato ją nelyginant žibintą, į kurį atsimuša drugeliai, trumpai sumirguliuodami jos šviesoj ir vėl išnykdami. Nepaįvairinęs savo pasakojimo manieros, Barėnas paverčia savo kūrinį monotonišku. Tarsi toji Veronika būtų veidrodžių salėj, matoma iš priekio, iš dešinio ar kairio profilio, iš nugaros. Jei autorius būtų ieškojęs starto aikštelės kokioj nors konflikto ar krizės situacijoj ir pasinaudojęs savaime išplaukiančiais atsišakojimais, ,,flash-back”, neabejotina, kad veikale būtų išvengta tam tikro statiškumo.

Tai nereiškia, kad Veronikos portretas autoriui nepasisekė. Priešingai, jinai labai įtikinamai tauri, puikiai nušešėliuota. Skaitytojas patiki, kad prieš jį stovi nenugrimuota, nenuperukuota lietuvė. Turtų nesukrovusi, mokytojavusi Vargo mokykloj, dainavusi chore, darbšti, pareiginga, geros, net per jautrios širdies, kone motiniškų polinkių. Gal kartais pasiduodanti keistom nuojautom ir baimėm, bet šiaip visai sėkmingai išvengianti klystkelių ir nesikankinanti nereikalingom graužatimis. Tai idealus lietuvės tipas, kokio kadaise pageidavo kažkuris konkursas. Portretas paprastos moters, tačiau žinančios, kad pakanka priblėsinti savy kovą už artimą, už tautos likimą, ir bematant imtų nykti joje pačioje gyvasties versmės. Visa tai Barėnas sugebėjo papasakoti be verkšlenančio tono ir nesiūbuodamas ant jokių ideologinių ramentų. Netgi su humoro doze.

Aptardamas Atsitiktinius susitikimus (Aidai, 1969, Nr. 4) Alfonsas Nyka-Niliūnas išreiškė nuogąstavimą, kad Barėnui gresiąs pavojus likti birios aktuali­jos registruotojų ir siūlė: „Autorius turėtų imtis romano, nes vienu stilium neat­silaikys prieš ,laiko dantį' “. Tūboto gaidžio metai (1969) ženklina Barėno ryžtą pasukt tokio ,,maštabiškesnio” veikalo link.

Šiuo veikalu grįžta Barėno prozon gimtosios žemės reginiai, Artojėlių Lietuvos buitis, lėta, kaip mūsų upės, pasakojimo tėkmė. Visa tai iššaukė kritikų protuose savotišką sąmyšį. Nežinojimą, kokion kategorijon – romano ar dokumentinės kronikos grupėn – jį priskirti. Tai konstatuodamas Kęstutis Keblys savo recenzijoj apie romaną (Aidai, 1971, Nr., 1) pasiūlė juokaudamas praminti Tūboto gaidžio metus „fantastiniu” romanu. Taip jame atkuriama vizija nepagavi atšipusiems mūsų dienų skaitytojo pojūčiams. Taip viskas sulėtinta, nelyginant filmuose, ir fono piešinys atrodo atkuriąs kažkokią nuskendusią Atlantidą.

Kad romanas nukelia skaitytoją į jam sunkiai suvokiamą erą, galima sutikti, bet ne Atlantida, o veikiau nuskendusio varpo skambesiu ataidi tas istorinis romanas, vaizduojantis dalykus, kurių net ir Lietuvoj nebuvo mėgstama prisiminti – mažažemių pritarimą bolševikams, komunistinių tarybų susitvėrimą Rytų Lietuvoj, vokiečių okupacijos niūrumą. O tačiau tie Nepriklausomybės priešaušrio metai itin svarbūs pažinti, nes iš tikrųjų tada visas kraštas kėlėsi gyventi iš naujo, apsisprendęs už suverenumą ir demokratiją, troškimu, kuris įsižiebė paprastų žemdirbių širdyse. Ta prasme Tūboto gaidžio metai tikrai praplečia mūsų istorinio romano ribas.

 

Foto Nr33
Foto Nr33

Knygos viršelis dail. Danguolės Stončiutės-Kuolienės.


Foto Nr34
Foto Nr34

Romano viršelis, pieštas dail. Vikrutės Siliūnienės.


Savaime suprantama, pasirinktoji tema ne iš lengvųjų. Romane vaizduo­jamas 1914-1918 metų laikotarpis, kada krašte siautėjo vokiečiai su savo rekvizici­jom, grobstymu, mokesčiais, kada sodiečių buitis įvairumu nepasižymėjo. Norom nenorom teko autoriui įvesti savo panoraminin kūrinin galybę šalutinių veikėjų, kurių kitaip nesuindividualizuosi kaip bendrybėmis, daugiau mažiau būdingom luomui arba padėčiai. Tai ūkininkai, samdiniai, grytelninkai, piemenys, kampininkai... Barėnui puikiai pažįstama toji buitis, jos papročiai, moraliniai kodeksai, luominė stratifikacija, gyventojų mąstysena ir jausena. Net ir patį karą jie pasitinka ne kaip Dievo rykštę, bet kaip grėsmę, kad atims arklius. O pačią priespaudą priima kaip neišvengiamybę, fatališkumą. „Gasiūnas pakelia galvą ir žvilgteri į ją pro kaktą. Ką daryti?! Taigi, jei jis žinotų, ką daryti. Gyven­ti – tai ir visas darymas!”

Išsaugoti sartį nuo tų, kurie nešioja įsisegę „tūbotą gaidį”, irgi visas darymas. Barėnas paaukoja daug puslapių, aprašinėdamas, kaip tas sartis buvo slapstomas, ir ilgainiui tas arklys perauga skaitytojo sąmonėj į laisvės simbolį. Tas keturko­jis tampa ne vien Gasiūno nuosavybe, bet kažkuo visiems sava, ką reikia žūtbūt išsaugoti suktybėmis, o, atėjus laikui, ir ginklu. Nesudėtingos tai psichologijos žmonės tie artojėliai ir jų budimas lėtas, bet Barėnui pavyksta perteikti vidines permainas, ištinkančias žmones, patekusius po naujo prispaudėjo letena. Bet gal užvis labiau jam pavyksta išryškinti, kaip per karo ir okupacijos sumaištis ima profiliuotis toje pusiau beraščių Lietuvoj – Ignaco asmenyje – naujas, dinamiškesnis žmogaus tipas.

Nežiūrint gausaus aprašomojo elemento, Barėno romanas remiasi dviem ryškiai nubrėžtais charakteriais: Gasiūno – stambaus ūkininko, ir jo samdinio – padaužos, įsikyrinčio visiems savo šūkalojimu ,,mutar-butar” Ignaco figūromis. Abu jie ieško savęs, ir jų vidinis brendimas yra veikalo centre.

Gasiūnas – tipingas ,,self-made man” savimyla, dabita, nesusitaikąs su senatve, visaip gudraująs, stengdamasis išsaugoti sartį jau vien todėl, kad neprarastų savo statuso žmonėse. Bet kai jis pasisamdo Ignacą, jame pabunda globėjiški jausmai, atsakingumo už žmogų jausmai, kurie įvykių eigoje perauga į atsakomybę už žemę ir laisvę. Panašus sąmonėjimo, pilietiškumo pajautimas atskleidžiamas ir Ignaco, to karo augintinio, sąmonėje. Kaip pastebi K. Keblys, čia jžvelgtina tam tikra simbolika: jei sartis ir kišeniuota eilutė Gasiūnui reiškia pasipriešinimą senatvei materialinėje plotmėje, tai Ignacas tampa dvasiniu laidu į antrą jaunystę. Jų dviejų šilti santykiai atskleisti labai subtiliai ir įtikinamai bei prasmingai. Barėno nuopelnu laikytina tai, kad jis nepasidavė pagundai užbaigti romano kokia nors laiminga pabaiga. Ar todėl, kad jis buvo jau suplanavęs romano pratęsimą, ar kad, vedamas skrupulingos meninės tiesos rūpesčio, jis nesiryžo paneigti gyvenimo dialektikos. Dialektikos, kuri sako, kad Gasiūnui Ignaco „įsūnijimas” nesuteikė sūnaus, bet suteikė galimybę užaugint naują žmogų. Dialektikos, kuri sako, kad ir kaip bebūtų šilti generacijų tarpusavio san­tykiai, kiekviena karta ateina pasaulin, ieškodama savos, tik savos tiesos.

Kitas Tūboto gaidžio privalumas yra tai, kad autorius išvengia priešų šaržavimo ir parodo didelę savitvardą, kai jam prireikia atskleisti lietuvio sielos jautrumą visam, kas gyva. (Epizodas, kur merga pravirksta už poros dienų prisiminus, kaip karvės turėjo kentėti, genamos per ledonešį). Romane prabyla Barėno nemeluota, bet sutramdyta meilė žmogui ir aukštaitiška, lyriška prigimtis. Autorius gerai valdo dialogą, bet nemažesniu spalvingumu ir saikingumu sugeba perteikti gamtą, sukurti nuotaiką. Vietomis jo peizažai primena Jean Giono gam­tos aprašymus.

Barėnas nevengia painių, persisukusių sakinių, kai jam reikia perteikti prislėgto, pavargusio žmogaus mintijimą. Bet skaitytojas nesuabejoja, kad tai personažo, ne autoriaus mintys. Aptardamas Tūboto gaidžio metus ir jų vietą išeivijos romanistikoj, Kęstutis Keblys labai vykusiai pasvėrė Barėno įnašo savitumą: „Literatūrinių naujovių besidairančiam Barėnas neiškils pionieriumi, plėšiančiu kelius į naujus lietuviško romano užgirius. Tačiau, kad ir gerokai išvagotą buitinio romano dirvą ardamas, Barėnas sugeba išarti vieną kitą žemčiūgą. O ir aria jis savitai, išvengdamas daugelio kreivų vagų, būdingų šios pakraipos beletristams” (Aidai, 1971, Nr.l).

Novelių rinkinyje Kilogramas cukraus (1978) Kazimieras Barėnas vėl grįžta prie Anglijoj prisiglaudusių išeivių buities. Tik karo prisiminimų randai jau užgiję, o nostalgijos priepuoliai suremia kaskart vis rečiau. Kilogramas cukraus yra tarsi triptiko, vaizdavusio tremtinių epopėją, šalutinis ,,paneau”. Kaip ir kitose to pobūdžio novelėse, šiame rinkinyje vėl akivaizdus Barėno sugebėjimas pavaiz­duoti kasdieniškus dalykus biliūnišku gailumu. Stiliuj nesivaikoma žodyno raibulių, įmantrių metaforų. Itin lyriškai praskamba vaikystės atsiminimais atausta novelė ,,Pievos”. Iš viso atrodytų, kad Barėnas yra veikiau novelistas, negu romanistas. Sportiniais terminais – sprinteris veikiau, negu ilgų distancijų bėgikas.

Yra buvę priekaištų, kad jis nesistengęs įveikt klasikinės novelės reikalavimų (tarsi toji formulė būtų vienintelė išganinga), kad jo apsakymai užsibaigia daugtaškiais. Kitiems nepriimtinu dalyku atrodė Barėno atsisakymas įvykius dramatizuoti. Jam būdinga žvelgti į žmonių nelaimes liūdnu šypsniu, kartais apsakant jas su humoru. Pagaliau Barėno stilius nepasižymi dažo rėksmingumu. Jis sepijinis, kaip senų nuotraukų. Ar pilkšvas kaip Čechovo, bet užtat to tikro pilkumos atspalvio, kokiu būna sutrūnijus tvora ir žemi debesys.

Daug kas iš tikrųjų Barėno braiže primena Čechovą, ir tai nedažnas reiškinys mūsų literatūroje. Labiausiai galbūt tai, kad Barėnas nepripažįsta staigios atomazgos, palikdamas apsakymą beribiškumo pagairėj, kadangi, kol personažas gyvas, neįmanoma prieit išvados, kokia bus jo siekimų, vilčių ir vargų tolesnė seka. Kaip ir Čechovas, Barėnas neperša jokių moralų ar pamokymų. Jam rūpi vien taupiausiom priemonėm charakterizuoti savo veikėjus.

O tačiau, nežiūrint rašymo manieros santūrumo ir net, sakytumėm, neįvairumo, iš visų šiame skyriuje aptariamų autorių, Barėnas yra pavaizdavęs vientisiausiai išeivijos buitį, išeivio sielos virpesius. Be monotoniškos lamentacijos apie laikų ir žmonių baisumą, be patriotinių ,,Glockenspielių”, o tačiau širdingai ir vaizdžiai. Be abejo, leistina sakyti, kad tai mažos kolonijos, mažo lietuviško getelio kronika. Bet ar laiko korozija (laikas yra pagrindinis Barėno personažas), prisiminimų smilkuliai, meilės trapumas ir begalinės vienatvės pojūčiai nėra visos nūdienės literatūros pagrindinės temos? Ar moderni novelė nepasižymi vinjetėm, greit užbrėžto škico, ūmai pagauto nuotaikos momento fragmentiškumu? Visus tuos dalykus aptinkam Barėno novelėse. Užtat nelaikytinos jos banaliomis apybraižomis, nes per jas atsispindi mūsų amžiaus tikrovė, perlūžusį per tų žmogelių pasaulėjautos prizmę.

Kazimiero Barėno ir vėl stambus romanas Beragio ožio metai (1982) yra lengvai atpažįstama Tūboto gaidžio metų tąsa. Buvęs samdinys Ignacas yra šio naujojo romano pagrindinis veikėjas. Tik jei Tūbotas gaidys aprašo įvykius Lietuvos kaime, vykusius per pirmąjį vokietmetį (1914-1918), tai šiuokart romane vaiz­duojamas Ignaco gyvenimas nusitęsia dvidešimt su viršum metų. Be to, kaimo buitį pakeičia nepriklausomybės laikotarpio miesto darbininkijos vargų atpasako­jimas. Iš viso į tą laikmetį žvelgiama iš kito matimtaškio, to meto tikrovės nedailinant.

Grytelninko sūnus Ignacas, nepriklausomybės kovų laiku glaustęsis su raudonaisiais, yra priverstas ieškoti darbo mieste. Ten jis patiria darbdavių skriaudas ir patyčias, kenčia nedarbą ir alkį, bet veržiasi į mokslą, mokydamasis eksternu. Kurį laiką padirbėjęs mokyklos sargu, kiek prasimuša. Tačiau, atėjus bolševikams, jis nukenčia nuo savų buvusių ,,draugų” už tai, kad buvo įstojęs trumpam į šaulius. Be to, atsisakė jam siūlomos naujoj santvarkoj vietos. Apšauktas „beragiu ožiu”, jis yra verčiamas šnipinėti NKVD naudai, ir tik prasidėjęs karas išgelbsti jį nuo išvežimo į Sibirą.

Nors šiame romane esama kiek platesnių erdvės ir laiko rėmų, ir viskas pasakojama visa žinančio pasakotojo lūpomis, nėra jame plačiau išsišakojusių veiksmo linijų. Savo tonu ir dvasia Beragio ožio metai veikiau primena dialogais pamargintą ,,curriculum vitae” ar dienoraštį, kuriame stropiai (kartais per daug detaliai) sužymėti nekaringo, nemaištingo varguolio gyvenimo džiaugsmai ir nesėkmės. Pernelyg daug mizerabilistinės intonacijos, ataidinčios Antano Venclovos Draugystės atskambiais. Tiesa, knygoj veikėjų nemažai, bet jų charakteriai nėra Ignaco kontrastai, ir psichologinių gilmenų ne kažin kiek. Bent scenų, kuriose skaitytojas pajustų Ignaco nesutilpimą savyje – ar tai estetinio pergyvenimo plane, ar apmaudo proveržiuos – scenų, kuriomis, būtų atsklei­džiamas to veikėjo vidinis pasaulis, lyg ir mažokai. Skaitytojui sunku su juo iden­tifikuotis, nors gal jis, objektyviai pažvelgus, ypač svetimtaučio akimis, ir atro­dytų tikroviškas savo lėtapėdiškumu.

Savaime aišku, jog Barėnui svetimas dalykas skirstyti savo personažus į teigiamus ir neigiamus, ir tokio schematiškumo romane nesama, nors Kęstas Reikalas (Akiračiai, 1983, Nr. 4) įžiūrėjo stoką „įprastinių šviesių spalvų lietuvio ūkininko portretui”, aptikdamas giminingumą su Juozo Baltušio Parduotom vasarom. Iš tikrųjų Beragio ožio metai kur kas labiau primena kitą Baltušio knygą – autobiografinę Su kuo valgyta druska. Bet ir su tuo dideliu skirtumu, kad Barėno romane pažymėtinai mažai autoironijos ir humoro. Viskas baisiai rimta. Antra yda – romano srūvis begaliniai lėtas. Veiksmas rutuliojamas ne mažiau vangiai kaip Petro Tarulio Vilniaus rūbe.

Pažintine prasme veikalas neabejotinai vertingas ir išsiskiria iš kitų rašytojų, vaizdavusių anuometinius laikus, tuo, kad jame atsispindi buities pragiedruliai ir šešėliai. Tačiau, kaip meninis kūrinys, jis naujų horizontų neatveria.

O jis vis tiek išsirutulioja Kazimierui Barėnui j naują romaną Meškos mauro­jimo metai (1990). Šiai knygai pasirodžius, nebelieka abejonių, kad Barėno siekta savo „metų” serija sukurti panoraminį veikalą apie likimo smūgių talžomą lietuvių tautą šiame šimtmetyje. Maždaug 75 metų būvyje. Kaip romanas-upė, knyga primena kitą ,,maštabinį” veikalą – Jono Avyžiaus Sodybų tuštėjimo metus, bet tuo panašumai ir baigiasi.

Iš esmės visa Kazimiero Barėno trilogija yra vienos šeimos kronika. Meškos maurojimo metų centre vėl yra Ignacas Kaušpėdas – paprastas, sukalbamas, jokių sindromų neapsėstas pilietis, kurio gyvenimo peripetijos ir sudarys romano turinį.

Išsislapstęs nuo saugumiečių, bet praradęs šeimą – žmoną, mažametį sūnų ir uošvį, Ignacas lieka gyventi savo Gulbinuose, nuolat baimindamasis, kad bus iššifruotas jo pasižadėjimas šnipinėti NKVD naudai. Gerų žmonių dėka vis dėlto jam pavyks išsiversti, kol karo vėtros nublokš jį su statybos darbams užsiverba­vusių būreliu Vienon. Paskui Berlynan, iš ten britų zonon, o dar vėliau Didž. Britanijon. Laikas, žinoma, pamažu užgydys širdies žaizdas. Kaušpėdui bus lem­ta susirasti Sibire žmoną ir sūnų, su jais susirašinėti ir juos remti. Tuo pačiu pajusti, kaip beviltiškai nusvetimėta, kokiai žūčiai pasmerktos išmėtytos po pa­sviečius Kaušpėdų šeimos atžalos.

Jei romane (ypačiai tradiciniame) paprastai yra operuojama būdingiausių, dramatiškiausių, gerai apmąstytų ir kontrastuojančių scenų-scenelių santalka, kurias tarpusavy cementuoja santraukinis atpasakojimas, tai Meškos maurojimo metuose perdėm vyrauja tiesmukinė, monotoniškos, lėtos slinkties poringė. Jokių čia kūlversčių – fabulos vystymo keliais planais, ,,flash-back” ar nudardėjimų į fantastiką (išskyrus sapnų atpasakojimus). Netgi dialogai ir tie dažniausiai yra pošnekinio pobūdžio, anaiptol neatskleidžiantys personažų psichologijos ir nepastumiantys veiksmo priekin.

Žinia, storame 440 puslapių romane pasitaiko vienur kitur paveikiau sukurtų vinječių ar istorinio fono gabalų (įvairavimų esama ir stilistinėj apdailoj), bet neužginčijamai apstu ir ištęstumų, aprašinėjant įvykių įvykėlių detales. Netgi žvelgiant į romaną kaip į dokumentinės, pažintinės vertės kūrinį, šis susismul-kinimas, vizijos į žmogiškąją buitį susiaurinimas, vargu ar pateisinamas.

Bandant nustatyti Meškos maurojimo metų vietą Barėno trilogijoj ir aplamai visoj jo kūryboj, tektų pripažinti, kad jinai papildo kai kuriomis atodangomis kruopščiai restauruotą lietuvių gyvenimo Anglijoj freską, kurios centriniu ,,pan-neau” būtų Dvidešimt viena Veronika. Iš kitos pusės, vertinant Meškos maurojimo metus kaip išvietintųjų epopėją įprasminantį kūrinį, romanas išskirtinas tuo, kad Barėnui pavyksta pavaizduoti ją bevardžio ,, mažoj o žmogaus” akimis iš prasčio­kėlio (vadinamojo „eilinio piliečio”) perspektyvos. Ta prasme Meškos maurojimo metai gali būti laikomi vienu iš retų proletarinių romanų mūsų literatūroje.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.