tekstai.lt

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Pulgio Andriušio „Tipelis” (1955)

tipelis
tipelis
Pulgis Andriušis – vienas įdomiausių fenomenų naujausioje mūsų literatūroje. Dar priešokupaciniais laikais, arba, tiksliau išsireiškiant, čia recenzuojamajame Tipelyje (Pulgis Andriušis, Tipelis: humoristi­nis romanas, Brooklyn: Gabija, [1954]) vaizduojamoje Kauno epo­choje, jis buvo tapęs savotiška institucija, mažuoju Vaižgantu, saty­riniu naujai besiformuojančio valstybinio bei kultūrinio organizmo veidrodžiu. Ten jis buvo tarytum visų tų Zakarkų, Našliūnų, visų aukštaitiškojo kaimo lyrikų ir komikų ambasadorius, neoficialiai pasiųstas į Kauną rūpintis, kad, savąją kultūrą ir savąjį miestą ku­riant, būtų atsižvelgta ir į jų krašto žmogaus temperamentą. Savo pareigas, reikia pripažinti, jis ėjo nepaprastai sąžiningai. Jausdamas savosios misijos prasmingumą, Pulgis Andriušis, kaip ir Binkis, nebijojo „gabaus, bet nerimto” piliečio reputacijos, nevengė juok­dario titulo ir skrybėlės, kurie jam buvo naudingi šios misijos to­bulesniam atlikimui. Visi juo žavėjosi, bet niekas nenorėjo „imti rimtai”, ir jis turėjo juoktis ir kitus juokinti pro ašaras, kaip mėgs­tama išsireikšti. Jau ir tais laikais, nekalbant apie gausybę feljetonų, teatro kritikos straipsnių eta, Pulgis Andriušis buvo paskelbęs laik­raščiuose keletą lyrinių aukštaitiškos buities gabalų, liudijančių ne­eilinį rašytojo temperamentą bei stilistines kvalifikacijas. Mažai kas į tai kreipė dėmesį, kiti net piktinosi, kad Pulgis veržiasi į rimtų žmonių darbo sritį, nes visi jame norėjo matyti Pulgį ir tik Pulgį, vardą, virtusį pavarde, nesamo karaliaus juokdarį. Štai vienas tokio „rimtai neėmimo” pavyzdys. Vokiečių okupacijos metais Pulgiui Andriušiui viešai pasisakius dabar nebeatsimenu kokiu literatūriniu ar kokiu kitokiu klausimu, atsakydamas jam kitas rytų aukštaitis poetas Antanas Miškinis tvirtino, kad Pulgis Andriušis nesąs nei rašytojas, nei kas, o tik šiaip sau pilietis iš kaimyninio Gaidžių kai­mo, ir todėl esą neaišku, su kuo turima reikalo.

Tik emigracijoje Pulgis Andriušis galutinai pakeitė kursą. Visiš­kai neatsisakydamas juokdarybos darbų ir tebevykdydamas savo ambasadoriškus įsipareigojimus, jis nustebino visus, paskelbdamas savo lyrines apysakas, pavadintas lyrišku Anoj pusėj ežero vardu, ir kiek vėliau Sudiev, kvietkeli! – knygas, kurios iš karto jam garantavo vieną pirmųjų vietų mūsų naujausios beletristikos užustalėje. Šioms jo knygoms susilaukus visuotinio kritikos ir skaitytojų pripažinimo net ir didžiausi skeptikai, nežiūrint savo perdėto santūrumo, buvo pasiryžę šaukti: „Juokdarys mirė – tegyvuoja rašytojas!” Ir mums, atvirai sakant, buvo šiek tiek gaila senojo Pulgio, anos viešos ins­titucijos, bendruomeninės nuosavybės. Tačiau nauji jo laimėjimai verčia bent laikinai užmiršti praeitį. Naujojoje mūsų prozoje po Jur­gio Savickio, Petro Tarulio ir Antano Vaičiulaičio (pačius jaunuosius išskiriant) Pulgis Andriušis be jokios abejonės yra realiausias ir autentiškiausias talentas, atėjęs į mūsų literatūrą su savu pasauliu, savu žodžiu ir savais išgyvenimais. Tikrai autentiškų beletristų lūpomis kalba laikas ir gamta. Taip ir Pulgio Andriušio kūriniuose aiškiai girdisi tas žemės ir laiko balsas.

Čia recenzuojamoje knygoje – humoristiniame romane Tipelis – Pulgis Andriušis vėl grįžta prie humoristinio žanro. Jeigu tikėtume knygos pavadinimo parašte, įsakmiai primenančia, jog Tipelis yra humoristinis romanas, tai ši knyga būtų tik antras (po Teofilio Tilvy­čio Kelionės aplink stalą) šios rūšies veikalas mūsų literatūroje. Deja, tuoj pat tenka pastebėti, kad Tipelis mažai ką turi bendra su romanu tikrąja šio žodžio prasme. Į romano žanrą Tipelis gali pretenduoti tik savo fonu ir kai kuriomis laikmečio charakteristikos prielaidomis. Iš tiesų Tipelis tėra didelės apimties lyrinio-humoristinio pobūdžio re­portažas, humoristinė kronika. Jo konstrukcija yra tipiškai repor­tažinė: visuma suskaldyta smulkesniais perskyrimais ne veiksmo lo­gikos, bet perspektyviniu pagrindu. Visus juos į vieną visumą jungia ne tiek intriga, kiek fonas ir nuotaika. Dėl to Tipelis kartais padvelkia satyriniais memuarais, kuriuose tikrieji žmonių vardai ir veidai pri­dengti kaukėmis. Viena yra neabejotinai aišku, kad personažų mo­deliai, su mažomis išimtimis, imti iš tikrovės, vienus daugiau, kitus mažiau sukarikatūrinant, ir kad šie personažai egzistuoja istoriškai, ne estetiškai, o jų gyvybė fatališkai priklauso nuo modelių aktualu­mo ar neaktualumo. Tai yra maždaug tas pats laikas kaip ir Jono Ais­čio atsiminimų knygoje Apie laiką ir žmones, tik žmonės čia yra kiti -tie, kurie sudarė minios foną Aisčio žmonėms, intelektualinė liaudis.

Kaip Anoj pusėj ežero ir Sudiev, kvietkeli!, taip ir Tipelyje Pulgis Andriušis spindėte spindi kaip fono specialistas ir nepaprastai geras savo veikalo dekoratorius. Ir kur nebus geras dekoratorius, jei taip gerai pažįsta buitį su visomis jos smulkmenomis – nuo Žaliakalnio lūšnelės iki Konrado kavinės interjero žemutiniame mieste. Pulgis Andriušis mato ir girdi viską (pabrėžiame: jis pats, ne jo personažai, nes šie prabėga dažniausiai nieko nepamatę ir nieko neišgirdę). Dar geriau negu buitį Pulgis Andriušis pažįsta gamtą. Su gamta jo ryšys yra tiesioginis, betarpiškas: gamtos akivaizdoje kartais sunku pasa­kyti, kur baigiasi gamta ir prasideda pats autorius. Nors Tipelyje vaizduojama miesto buitis, gamta nuolatos prasiveržia į pirmąjį planą, iš pradžių subtiliai ir diskrečiai suskambėdama Žaliakalnio patvoryje žaliuojančio builio ir Nepriklausomybės aikštės levukų motyvais, vėliau išsiliedama plačiomis ir galingomis Nemuno pava­sario ir vasaros ryto simfonijomis. Aprašinėdamas gamtą, Pulgis Andriušis duoda geriausius savo prozos pavyzdžius, stebinančius savo plastiškumu ir kalbinės ritmikos žaismingumu. Gamtos apra­šymuose jis naudoja plačius ir sraunius sakinius, sunkiai suval­domus ir kaprizingus, retai kieno beįkandamus mūsų naujausioje beletristikoje. Pulgis Andriušis lekia jais tarytum šešiakinkėmis ka­rietomis, nežiūrėdamas nei vingių, nei duobių. Štai Kauno sena­miesčio varpai:

 

Kaip ant lėkštės padėtas visas Senamiestis su šimtais bokštų, iš kurių sekmadieniais lyg nuo grandinės paleisti skalikai pasipildavo varpai, kaukdami, iškišę žalvarinius liežuvius, draskydami Aleksoto šlaitus, aidė-dami skardžiuose, verždamiesi į Burneikos langus, čežendami pernykščių lapų puokštes ąžuolų šakose, trenkdami iš lovos liktinį puskarininkį Burneiką (p. 144).


Arba štai Nemunas:

 

Pilkom vasaros dienom, kaip švinas, giedrai nusistovėjus, kaip lino žie­das, vakarais tykus, kaip akis su visais Senamiesčio bokštais aukštyn ko­jom paskendusiais, pro kuriuos skersomis landžioja balti garlaiviukai, naktį pertiestas mėnulio juosta, sidabru išrašyta, auksu apnytyta, iš džiaugs­mo virpančiom laumių ir raganų rankom kilnojama, kad taip gražiai jom pavyko išausti, – saugokis puskarininki Burneika, žiūrėdamas pro savo namų langą (p. 145).


Tipelio personažai, išskyrus patį knygos herojų ir daugeliu atvejų paties autoriaus atstovą Pranciulį, daugiausia tėra šešėliai, tam tik­rų komiškų savybių siluetai bei karikatūros. Inteligentas bedar­bis Varanka, poetas Kvaraciejus, liktinis puskarininkis Burneika ir nekenksmingas valkata Paragis iš esmės yra pirmojo nepriklauso­mybės dešimtmečio Kauno anekdotiniai herojai, karikatūriškai nu­kopijuoti iš tikrovės, bet meniškai negyvi žmonės. Jų vaidmuo kny­goje – kaip tam tikrų šaržuotų charakterių minios scenoje: jie tėra papildomieji žmonės, be šaknų, be ryšio su aplinka, be priežasčių ir psichologinio motyvavimo. Vienu požiūriu jie yra įdomūs – būtent: kaip jau grynai lietuviškos aplinkos ir santykių gaminys. Meniškai gyvi žmonės yra Pranciulis ir Vilkas. Jie išsamiau charakterizuoti, išaugę iš tam tikrų istorinių bei socialinių prielaidų, psichologiškai pagrįsti, sąmoningi savo santykyje su aplinka ir laiku, ypač Pran­ciulis, kuris čia yra mažiausiai sukarikatūrintas. Tačiau tuoj reikia pastebėti, kad ir jų gyvumas didele dalimi pagrįstas panašumo į tiesą, bet ne savo nepakartojamumo principu. Tikro žmogaus at­skleidimas, teigiantis egzistenciją, visais atvejais paneigia ir su­griauna panašumo į tiesą būtinybę estetinės tikrovės plane. Pran­ciulis nėra žmogus absoliutine šio žodžio prasme, bet iliustracija, be visuotinai galiojančios gyvybės ženklų, kokių, pavyzdžiui, turi to paties Pulgio Andriušio dėdė Mykolą iš „Neįleido” arba sker­džius Zakarka iš Sudiev, kvietkeli! Jo galiojimas iki tam tikro laipsnio ribojasi knygoje vaizduojamąja vieta ir laiku.

Dar žodis apie Pulgio Andriušio humoristiką. Kaip žinome, jis iš­tisus dvidešimt, o gal ir daugiau metų beveik išimtinai valgė hu­moristo duoną ir nešiojo juokdario uniformą. Jis yra parašęs šimtus feljetonų, paskleidęs daugybę įvairiausių sąmojų, vadinamųjų mots, ir 1.1. Bet tai buvo daugiausia aktualijos, ir niekam neatėjo į galvą į jo humoristiką pažvelgti iš arčiau, panagrinėti juokdarybos būdus ir priemones. Humoristinis romanas suteikia puikią progą nors pra­bėgomis tatai padaryti. Kokia gi iš tiesų yra Pulgio Andriušio humo­ristiką? Iš karto tenka pabrėžti, kad jo humoristiką pagrįsta išori­nėmis priemonėmis. Tai yra žodinis humoras, kylantis iš kontrasto, hiperbolės ir, kiek rečiau, iš situacijos. Jo humoras nepasižymi švel­numu ar subtilumu: tai grynų spalvų humoras, be pustonių, be komplikuotų ironijos vingių. Pulgio Andriušio humoras yra integra­li jo asmenybės dalis. Atskiras, ne jo paties gyvu žodžiu patiekia­mas, nustoja didelės dalies efektingumo. Beveik visiškai neužtin­kame psichologinio, charakterių humoro, kuriuo remiasi Gogolio didybė, humoro, kurio sekanti pakopa yra ašaros. Sakysim, toks Varanka yra juokingas tipas, bet jo komiškumas nekyla iš jo paties šaknų: tai yra tik jo rolė, kurios tekstą parūpina pats autorius. Jis yra juokingesnis dalimis, bet kaip visuma tuščias, ir jo komiškumas yra beprasmis, nes neangažuoja viso žmogaus: prie jo grįžti nebesinori. Hiperbolės, kontrastai, įvairūs pokštai vargina, nes jie yra pakar­tojami ir, antrą kartą pakartoti, skamba kaip beprasmybė. Didžiųjų šio tipo rašytojų (Cervanteso, Svvifto, Gogolio) komizmo didybė remiasi tragedijos kaimynyste: komiškumu kaip žmogaus likimo problema.

Baigiant vis dėlto neužmirština pabrėžti, kad Pulgis Andriušis visoje mūsų prozinėje literatūroje yra vienas autentiškiausių humo­ristų. Ir jeigu Pulgis Andriušis komikas šioje knygoje daugeliu atve­jų turi nusilenkti Pulgiui Andriušiui lyrikui, tai, mūsų įsitikinimu, kaltas ne kas kitas, o tik ilgametė jo žurnalistinės juokdarybos prak­tika. Rašydamas spaudai, jis ne tik kad šiek tiek atšipino savo humoristikos įrankius, bet ir įsigijo štampų, kuriais per vieną dieną nusi­kratyti neįmanoma.

 

1955

 

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.

 

 

Niliunas Temos ir variacijos
Niliunas Temos ir variacijos