Kralikauskas-JuozasJUOZAS KRALIKAUSKAS (g. 1910), baigęs 1940 m. Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, re­dagavęs žurnalą „Lietuvos mokykla” (1934–1940), mokytojavęs, debiutavęs dar prieš karą novelių knyga „Septyni kalavijai”, kasęs auksą Kanadoje, parašęs du romanus apie emigrantų vargus („Ur­viniai žmonės”, 1954; „Šviesa lange”, 1960), išeivijoje tapo produk­tyviausiu lietuvių istorinio romano kūrėju.

Lietuvos ilgesys Kralikauskui, kaip ir daugeliui kitų egzodo rašy­tojų, buvo stipriausias kūrybos akstinas. „Kanadoje man tolydžio šalta, atgrubu, drėgna. Ir kai tik atsimenu saulėtekį Kareivonyse, Viešpatie, koks ilgesys apkrinta!” – sakė rašytojas. „Senųjų kareivoniškių kultūra” (nespjauk j didįjį akmenį, gerbk namų ugnelę), nak­tigonių dainos mėnesienoje ir ąžuolų ošimas „buvo su manim visad ir visur”. Norėdamas grįžti iš „militaristinės bei techninės civiliza­cijos” į senąją lietuvių kultūrą ir į Vilnių – „brėkštantį bokštų mies­tą”, Kralikauskas ir ėmėsi istorinės prozos – Titnago ugnis (1962), Mindaugo nužudymas (1964), Vaišvilkas (1971), Tautvila (1973), Mar­tynas Mažvydas Vilniuje (1976), Įkaitę Vilniaus akmenys (1979).

Romanų cikle apie Mindaugo epochą panoramiškai vaizduojama XIII a. Lietuvos buitis – kunigaikščių pilys su žvėriena ir midumi apkrautais skobniais, dūminės laukininkų trobos – ant kraigų dvy­niai žirgeliai, o prie durų virpstis su žirgo kaukole, pavasario šven­tės, kur ridenami kiaušiniai, karvės puošiamos gėlių vainikais. Tai gimtojo Kareivonių kaimo atsiminimai, nukelti į tolimą praeitį, kaip ir V. Pietario „Algimante”. Iš ten ir trankūs dialogai, šaižūs posa­kiai, turtinga kalba, protarpiais itin šneki ir folklorizuota pagal dzū­kų kaimo įpročius, protarpiais grąžinama į dirbtinai restauruotas XIII a. lytis.

Kasdieninės buities klodą, vyraujantį lietuvių istoriniuose roma­nuose, Kralikauskas peršviečia pagoniško lietuvių tikėjimo atminti­mi. Į namus grįžusį laukininką skuba pasitikti juodas žaltys – „budįs atgimęs protėvis”, kuris globoja savąją trobą ir rūpinasi, kad nenu­trūktų gyvastis. Moteris meldžiasi vakare šventajai ugniai, kad ji ra­miai pailsėtų pernakt pelenų patale. Šventaragio slėnyje pučiamas ragas patekant mėnuliui. Sūnus klausinėja mirusį tėvą: „Tėve, ar tevei ten gera?”

Pagoniškos maldyklos ir apeigos, panteistinė mąstysena ir mito­logizuota aplinka sudaro specifinę praėjusio laiko perspektyvą, būti­ną istoriniam romanui. Ji lemia psichologinių išgyvenimų priežastis ir turinį. Mirę tėvai sugrįžta į savo namus vaikų sapnuose ir pasako, kaip jiems elgtis. Prie tėvo pilkapio Daumantas prisiekia nužudyti Mindaugą, nurijęs smėlio žiupsnelį nuo jo kapo. Kur nutrūksta mi­tologinės mąstysenos gija, herojai išsineria iš istorinės epochos klo­do, darosi pernelyg šiuolaikiški savo elgsena ir psichologija (ypač moterys – koketės, klastingos ir vilioklės, išdidžiai atsisakančios grįžti į vyro namus), net pakeičia savo autentiškus vardus (Mindau­go sūnūs Ruklis ir Rupeikis perkrikštijami į Replį ir Gerstutį).

Kralikausko romanuose įvykiai išsidėsto vienas paskui kitą hori­zontalioje plokštumoje. Istorija čia neturi vertikalių pjūvių ir netam­pa universalių žmogiškumo situacijų parabole, kaip T. Wilderio romane „Kovo idos”. Tai tradicinio sukirpimo istorinė proza: čia nuosekliai atskleidžiamos tam tikro proceso priežastys (Lietuvos valstybės kūrimosi prieštaringumai) ir iš smulkių detalių lipdomas epochos koloritas. Veiksmas čia nešuoliuoja nuotykių kūliavirsčiais, ramiai slenka į priekį judrių aprašymų virtinėmis. Mindaugo ciklo romanuose veiksmą formuoja du pagrindiniai šios epochos konflik­tai: savarankiškų kunigaikščių, verčiamų vasalais, įnirtingas prieši­nimasis centrinei valdžiai; katalikybės, pagonybės ir stačiatikybės grumtynės dėl viešpatavimo Lietuvoje. Pastarasis konfliktas auto­riui atrodė pats svarbiausias – jis lėmė, ar Lietuva priklausys Rytų, ar Vakarų sferai. Priėmęs katalikybę, Mindaugas atgręžė Lietuvą j Vakarų Europos horizontą. „Lietuva jau pasukta nauju keliu”, – iš­taria jis mirdamas. Ir autorius nebedrįso silpninti šito posūkio reikš­mės, grąžindamas Mindaugą į pagonybę pagal romantinę tradiciją, atsiremiančią į Ipatijaus kroniką: „Jis slapta aukodavo savo dievams, degino mirusiųjų kūnus ir viešai išpažino pagonybę”.

„Svarbu ne tiek įvykių autentiškumas, kiek tikrumas ano meto nuotaikų, jausmų, idėjų, pasaulėjautos bei pasaulėžvalgos”, – rašė Kralikauskas, stropiai išstudijavęs ano meto lotyniškas, vokiškas, ru­siškas, lenkiškas kronikas. Psichologinius herojų išgyvenimus jis piešė trumpais ir greitais brūkštelėjimais, stebėdamas tik pačias vir­šūnes, o ne visą eigą. Stengėsi pamatyti jas ne iš šalies, o iš vidaus. Ypač išraiškingi jo romanuose agresyvių jausmų (keršyti, žudyti) iš­siveržimai, kurių dar neslopina jokie bendražmogiškumo principai. Autorius neidealizavo Mindaugo epochos, permerktos besipjaunančių genčių krauju. Šiurpios Kriavo pilies užėmimo, Tautvilos kerš­tingo sapno ir Daumanto priesaikos, Mindaugo ir jo sūnaus nužu­dymo scenos. Vaišvilkas, vyriausiasis karaliaus sūnus, pavargęs nuo nesibaigiančių kerštų, intrigų, valdymo naštos, vėl išeina į Lauraševo vienuolyną, iš kurio buvo sugrįžęs j Lietuvą atlyginti tėvo žu­dikams. Ekspresyviuose Vaišvilko vidiniuose monologuose jau brė­žiamas krikščioniškos moralės kriterijus: būk visų pirma žmogumi.

Kralikauskas šiek tiek modernizavo tradicinį istorinį romaną, stengdamasis ne tiek atpasakoti įvykį, kiek sukurti jo nuotaiką. Es­kizinis piešinys, poetinė sakinio ekspresija, šokinėjantis pasakojimo ritmas, įtaigūs pakartojimai, vidinio monologo fragmentai, vyksmas esamuoju laiku – būdingos stipriausių fragmentų meninės priemo­nės, priklausančios daugmaž modernizmo arsenalui. Jo kūrinių vei­kėjai daugiau stebi aplinką ir save, ilgisi, kenčia, prisimena praeitį, išgyvena sapnus – pasąmonės balsą negu aktyviai veikia šią akimir­ką kaip karžygiai ar niekšai. Tai psichologinės prozos nuostata, per­kelta į istorinį pasakojimą, kuris neteko dėl to avantiūrų žaismės. Tačiau Kralikausko romanuose – ypač „Martynas Mažvydas Vilniu­je”, „Įkaitę Vilniaus akmenys” – išliko nemaža ir statiško aprašinė­jimo, beletrizuotos informacijos, konstatuojančio žodžio, nepaliesto istorinio dramatizmo siūbuojančios įtampos. Reportažo struktūra ir stilistika ištisai vyravo pirmojo bolševikmečio realijomis pagrįstose apysakose „Po ultimatumo” (1980) ir „Vėlinės” (1988).

Atgaivinęs tautos istorinę atmintį, užgniaužtą sovietinės Lietuvos literatūroje, Kralikauskas savo stipriausiu veikalu „Titnago ugnis” sukūrė gana originalią istorinio romano versiją, grindžiamą modernia psichologine analize, nervinga pasakojimo ritmika ir senosios lietu­vių kalbos stilizacija.

 

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.