tekstai.lt

Rimvydas Šilbajoris. Albino Bernoto „Vėžės”: darbo kulto ir gamtos meilės poezija (1992)

bernotas-vezes
bernotas-vezes
Bernoto vėžės suveda į šį rinkinį iš keleto knygų, išleistų tarp 1960 ir 1981 metų: „Lygumos bunda” (1960), ,,Žaibų tyla” (1965), „Karšti lapai” (1968), „Slenkstis” (1972) ir galop „Paglostyk žolę” (1980). Aplanke auto­rius sakosi norįs skaitytojui „atvirai prisipažinti, kad „Vėžėms” atrinkęs senus ir naujesnius eilėraščius, beveik nieko netaisęs”, nes, girdi, garbingiau yra rašyti naujus eilėraščius, negu tobulinti senus, kadangi „nepriversi šir­dies plakti lygiai taip, kaip ji plakė prieš metus, o juo labiau — prieš dešimtį, dvidešimtį metų”.

Išeitų, kad Bernotas ne tik į savo gyvenimą, bet ir į pačią poeziją žiūri kaip į raštaženklių seriją, nelyg į su­vyniotą pergamentą, kur svarbiau išlaikyti praeities bruožo pirmykštį autentiškumą, negu palikti ateičiai pagal talentą įmanomai tobulesnį poezijos žodį. Jis, žinoma, tu­ri tam teisę, bet kartu ir paskatina mus žiūrėti į jo eiles, taip sakant, „archeologiškai”: atsiliepti į jo mintį, jaus­mą, įvaizdį pagal tai, kuriame praeities „klode” jie glūdi. Skaitytojas Bernoto nelyg sutapatinamas su istoriku, nors, objektyviai žiūrint, tai būtų tik vienas iš daugelio būdų nagrinėti meninį tekstą; būdas, tarp kitko, nurodantis to teksto mirtingumą.

Kad ir kaip ten būtų, tapę istorikais, domimės, kas autoriaus tekste keičiasi ir kas išlieka, arba svarbiau: kas išlieka, kaip besikeičiančio žodžio kaskart vis nauji įsi­kūnijimai, taigi sudaro Bernoto poezijos raidą. Visų pirma reikėtų trumpai pažvelgti į kai kurių ideologinių at­spindžių evoliuciją jo kūryboje. Neturime prie rankos ei­lėraščių, rašytų apie 1956 m., to vadinamojo Sovietų Są­jungos „atodrėkio”, o Lietuvos rašytojams — laisvesnio atodūsio metu, bet atrodo, kad net ir 1958 m. Bernotas teberašė, o turbūt ir galvojo, gana ortodoksiškai, pilna burna girdamas ir „vyresnįjį brolį” rusą, ir Sovietų at­neštus pasikeitimus krašte. Štai eilėraštyje „Jos gyvos amžinai” iš rinkinio „Lygumos bunda” šitaip prisime­nami grįžę bolševikai:

 

Girdžiu aš aidą balso gero

Iš tų dienų rūsčių.

Jaučiu glamonę rusų kario

Ant krūpsinčių pečių (p. 27).


Tos rusiškos, glamonėjančios rankos, anot autoriaus:

 

...gyvos amžinai.

Tai jų paleistos upėj trankos

Turbinos — milžinai (p. 28).


Ne tik „socializmo statybos” — po Lietuvos užkariavimo atėjęs jos gamtos užkariavimas — randa Bernoto prita­rimą, bet ir permainos sodžiuje, kolektyvizacija. Naujieji kolūkiai sklandžiai autoriaus įvaizdžiu sujungiami su bi­čių aviliu, vadinasi, ir su seniausiomis, brangiausiomis kaimiškos pasaulėjautos tradicijomis. Eilėraštyje „Lyg nuo kalvos” (1959) skaitome:

 

— Girdėjote? Vėl kaime agitatoriai.

Net į kolchozą šnekino kelis!.. —

Ir nuskambėjo žemėn vietoj atsako

Nepabaigtas obliuoti lentgalys.—

Bet vis dėlto — jis užbaigė tą avilį! —

Sodelin siuva bitės pro egles

Ir dūzgina, tik dūzgina be perstojo

Nematomas vidurdienio stakles.

Alkūne kuštelia jis, lyg bijodamas

Ritmingą bičių ūžesį sudrumst: —

Kolūkyje dabar patsai darbymetis.

Eime pietų. Medonešis ir mums (p. 23).

 

Taip gražiai dūzgia Bernotui vienas iš kruviniausių, tragiškiausių pokarinio- Lietuvos gyvenimo laikotarpių. Iš kitos pusės, lietuviai, stoję nuoga krūtine prieš šią Sovietų atneštą „istoriją”, autoriaus prisimenami kaip neišven­giamai pralaimėsiantys klasiniai priešai. Cikle „Žuvėd­ra” jisai rašo:

 

Rytojų skaitėme kaip knygą mes,—

Šviesi erdvė, bet žodžiai grubūs:

Krauju apkrešę pilkos lygumos

Ir pilkas kolūkiečio rūbas... (p. 79).


Žuvusieji kovose prieš partizanus pagerbiami tipiška so­vietinės retorikos apoteoze:

 

Ilsėkitės, draugai, ilsėkitės...

Kapus gyvųjų dainos lanko...

Sušvitęs dalgyje saulėtekis

Pakils kaip vėliava į dangų (p. 81).


Net ir žymiai vėliau, 1979 m., partizanų kovos dar vis su ypatinga pagieža grįžta j Bernoto eiles:

 

Duonos duok — geros, ruginės.

Kepaliuką kaip mišiolą

Dėk ant aukuro tėvynės! —

 

Nuo to aukuro per žolę

Kraujo pėdsakas lig šiolei.

 

Ligi šiolei: — Melas! Melas! —

Loja juodas vamzdžio galas.

 

Kad ne melas, mano ponai,

Apkabinus jūsų kojas,

Kaip lopšy dar verkia duona,—

 

Želmenėliais dievagojos

Nugalabytas artojas.


(Pokario baladė, p. 240)

 

Dėl pačių komunistų neapsakomų žiaurybių, dabar jau beveik oficialiai jas pripažįstant „klaidomis”, Bernotas jokios atsakomybės prisiimti nenori, viską pateisindamas tuo, kad reikia statyt istoriją, prisiimdamas tik „darbo” (vadinasi, ne „asmenybės” !) kulto etiketę:

 

Užgiję sienoj šūvių žymės kalkėm —

Užgiję pėdsakai mirties ir kulkų.—

Jei ateitis ieškos mus kuo apkaltint,

Apkaltinti galės tik Darbo kultu!


(Darbo kultas, p. 83)

 

Tai toks standartinis sovietiškas Bernotas. Vidinėj pažiūrų evoliucijoj jis niekad iš tiesų nedingsta; atrodo, kažkokia gili, galbūt asmeniška, pagieža per visą jo kū­rybą iš naujo papildo šį, anot autoriaus, „švento pykčio” šaltinį. Tačiau įdomu tai, kad šalia jo palengva auga ir dar kitas Bernotas — mylintis gamtą, gamtoje žmogų, žmo­guje meilę ir pagarbą gamtos reiškiniams, vienybę su visu kuo, kas gyva, ir abejojantis „darbo” ir „progreso” kulto neklaidingumu. Eilėraštyje „Priekaištas” (1968) su piktu skausmu nuskamba, kaip šiandien sakytume, „ekologinės” temos:

 

Beržams dainas dainavot andai —

Ir dantys baltavo tarp lūpų.

Nejau beržynai tie — kaip dantys —

Nejau taip gėlė, kad išlupo!?

 

Suskaldėt kelmus išsijuosę,

l burną šveplas vėjas pučia.

Tai ką dabar mes uždainuosim,

Kada burnoj taip baisiai tuščia? (p. 172).

 

Visu dešimtmečiu vėliau eilėraštyje „Neišeik, pasilik” lygiai taip skausmingai intensyviai ginamas ir gyvybę nešantis vanduo:

 

Nekankink tu vandens, išvaduok

Kurčią — nebylį — vandenį — vabalą —

gandrą...

Ar žinai,

Kad pasemtas vanduo

 

Amžinai

Upės vardą praranda?

 

Vaiko sielą turi, vandenie,

Tu vaivorykštėm žydinčio atspindžio verge,

Ne tave gal žmonių giminė,

O save savo chemijom vergia? (p. 259)

 

Šitokioj šviesoj gali paaiškėti, kad ir visas tas Bernoto tikėjimas į darbą, į progresą, iš tiesų ateina ne iš ab­strakčios, gamtą užkariaujančios, bolševikiškos ar ap­skritai industrinės galvosenos, bet greičiau iš kažkokio nuoširdaus, visą jo kūrybą nušviečiančio poetiško impul­so. Jo pradžios galbūt reikėtų ieškoti štai kokiam posmely:

 

Ir tėviškę darysiu

Iš Lietuvos padangių,

Kur baltas paukštis lekia

Ir supas, kaip lopšys.


(Sakau, darysiu dalgį, p. 170)

 

Lietuvos, gyvenimo, ateities kūrimas prasiskleidžia kaip iš esmės poetinis aktas, atitinkantis eilėraščio gimi­mą ir formavimąsi. Čia mes jau žiūrim į patį Bernoto kūrybos centrą, jo aukščiausią pasiekimą — gebėjimą žmogų ir gamtą išsakyti jų pačių būtyje juos vienijančia, į poetinę būties plotmę pakeliančia kalba. Dabar mato­me, kad per visą Bernoto kūrybą palengva auga poetiš­kai suprastas gyvybės tąsos brangumas gamtoje ir žmo­guje. Siame lygyje tai, kas Bernotui, sovietiškam poetui, brangu, ir tai, kas lietuviui, gamtą mylinčiam ir tikinčiam žmogui, šventa, susijungia į vieną poetinį tekstą:

 

Aš nesakau, kad klauptum, tik sakau:

žiūrėk —

Žolė rasom lyg ašarom tau kojas plauna,

Kaip nusidėjėlė ilgais plaukais nušluosto.

 

Žengi pasaulin kaip šventyklon. SALVE.

Įeidamas nuo sielos nusiimk

Darbų darbuos nudryžusią kepurę.


(Nusiimk kepurę, p. 268)

 

Šis beveik bradūniškas pasaulio prilyginimas šventyk­lai yra ne vienkartinis įvaizdis, bet greičiau ilgo laiko, kantriai iškentėto kūrybinio brendimo vaisius. Jis užsi­mezga Bernotui toje plotinėje, kur palyginimas, kaipo kalbos figūra, įgyja metaforos vertę todėl, kad lygina­mieji dalykai peršoka iš vienos būties kategorijos į kitą, tuo būdu išreikšdami viską vienijančios autoriaus poeti­nės pasaulėžiūros principą. Šitaip iš paprasto palyginimo vinies galva — musė išsivysto pavasaris:

 

Žiūrėk — atokaitoj atšoko nuo tvoros

Ir skrenda surūdijusi vinies galvutė.

Pirmoji musė... Ir nereik antros!

Namai — kalėjimas, o kambarys — vienutė...


(Pavasario dviratis, p. 44)

 

Kitokio polinkio poetas įvaizdžio neaiškintų, paliktų tą vinies galvutę vieną pačią, skrendančią per kažkokią siurrealistinę erdvę. Tuo tarpu Bernoto duotas šios meta­foros raktas („pirmoji musė”) kartu atrakina ir duris į mūsų pačių vaizduotės vidinę erdvę, kur atpažįstame emo­cijų, bundančios gyvybės ir laiko procesų (nuo rūdžių iki pavasario) nenutrūkstantį tęstinumą, eventualų toly­gumą staiga su džiaugsmu suprastoje visatoj. Gana daž­nai autorius išlaiko vieną palyginimą per visą tekstą ir pasiekia to, kad tie du, vienas su kitu lyginti dalykai santykiaudami iš tiesų išreiškia paties poeto emociją. Taip yra eilėraštyje „Atsisveikinimas” (1965), kur senos pir­kios nugriovimas aprašomas tartum avies skerdynės:

 

Paglostyt gal? Apsamanoję sienų rąstai

Kaip avys glaudžiasi ir žiūri į akis.

Bet kas gi glosto gyvulį, kuriam nuspręsta

Rytoj bešvintant peilį po kaklu pakišt? (p. 114)

 

Toliau plėtojant palyginimą, krauju ir atsisveikinimu nu­švinta saulė:

 

Saulėteky raudonai blyksės kirvių ašmens.

Drėgnu langų stiklu saulėtekis varvės.

O aš lyg vaikas, kraujui dubenį atnešęs,

Greit nusisuksiu nuo saulėtekio srovės.


(ten pat)

 

Šioje įvaizdžio vienybėje tarp gamtos, žmogaus ir daikto išsipildo ir laikas, tapdamas, nelyg kokia poetų ketvirto­ji dimensija, apčiuopiamu, žmogaus mirtingumą ir kartu amžinumą išreiškiančiu tekstu:

 

Girdome karves. Grandinė į ajerus pliaukštelia.

Kaip lydeka. Raukšlėjosi kūdroj vanduo.

Raukšlės... Naujaugi galima jausti raukšlę,

Bėgančią veidu lyg vandeniu? Dar ne ruduo

.

Pirštų galiukais per virpantį veidą pervesk —

Lipnūs voratinkliai apipins rankas.

Vėl jau voratinkliai? Ką gi. Girdome karves.

Visą gyvenimą lauksiu, kol jos atsigers.


(Lauksiu, p. 106)

 

Toje plotmėje rašant, Bernotui būna momentai, kada vie­nas tik eilėraštis aprėpia visą laiko, kaip žmogaus sąmo­nes plėtojimosi, esmę, nuo pačios žemės iki mūsų šimt­mečio neįtikėtinų technologiškų pasiekimų. Ypač įtaigus šiuo atžvilgiu eilėraštis „Skalsa” iš rinkinio „Slenkstis”:

 

Laiško sulauksiu ar šaltis atleis,—

Apėmė zylės linksmumas — taip gera...

Žmonės prie šulinio vandenį geria,

Valgę ir dirbę kartu su arkliais.

 

Gyvuliui, paukščiui — vis delnu dosniu.

Betgi žibuoklėms miške pasipylus,

Pulsim ir patys kaip alkanos zylės

Rinkti nuo žemės žydrių trupinių.

 

Žydi prilygstanti duonai skalsa.

Atgulė sniegas numirti be skausmo.

Vaikiškai praviras lūpas prikausto

Žiedo taurelėje saulė salsva.

 

Šitaip dar krūtį lopšy čiulpdami,

Bėgom sapnais mes per motinų miegą.

Augom, bet, niekur pabėgt nepajėgę,

Likom po saulės dosnia krūtimi.

 

Likom kasvakar stovėti kieme,

Žvelgt į žmogaus išpėduotą mėnulį —

Jau širdyje kaip kelionmaišy guli

Girių žibuoklė ir paukščio giesmė (p. 182).

 

Susidaro įspūdis: Bernotas todėl tapo poetu, kad visa­tos slėpinys atsiskleidė jam kaip nenutrūkstama grandis. Jo poetinė vaizduotė turi kaip lik šitą specifinę kokybę. Tai, žinoma, neišskiria jo iš kitų poetų. Greičiau gal at­virkščiai — Bernotas tikrai priklauso prie lietuvių poezi­jos ryškiausių ir geriausių tradicijų, prie „gamtiškosios” lyrikos, jau nuo pat Donelaičio besitęsiančios mūsų lite­ratūros istorijoje. Šių dienų pasaulyje, kur per daug vie­natvės, mums reikia tokio lietuviškos poezijos žodžio, taigi reikia ir Bernoto.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.



Silbajoris virselis
Silbajoris virselis