antanas_skema       „Tan tin tin tan – atkala čelesta.

       Aš išjungiu elektrą, ir tamsa sugeria mane. Guliu kaip užmūrytasis, kuriam leista alsuoti. Guliu kaip nukryžiuotinas, kurio niekas neprikals prie kryžiaus. Guliu ir laukiu. Sugeriu į save garsus. Mano siela buvo sausa kempinė, čelestos metaliniai garsai pripildo jos duobutes ir kanalus. Siela išbrinksta, ir vėl esu nemirtingas.

       Todėl reikalauju Madonos.”

       

       „Čelestoje” Škėma – visas. Jo nuoširdumas, kada jauti, kad tas ar kitas vaizdas, detalė, jausmas – iš gyvenimo išimti, tikri kūnu ir krauju ir tik truputi, šventiškiau praieškoto sakinio aprengti. Jo nuoširdumas – ir jo poza, kada žmogus pabūgsta savo skausmo ir savo siaubo ir uždengia veidą sarkazmu, meta tyčia nešvankybę, arba dar išraito didelę, painią, intelektuališką metaforą.

       

       Bet nereikia klysti: ir toje pozoje, jos pačiam žmogiškam pagrinde – gyvas žmogus, ieškąs esminių, jam skaudžiai rūpimų dalykų išsakymo, tikslaus ir skrendančio žodžio. Ir poza – nuoširdi, nes pas Škėmą ji kyla iš atkaklaus siekimo – neįprastomis priemonėmis išreikšti tai, kas neįprastai pergyvenama. Škėma neieško paprastumo, nes ir jo dvasinis pasaulis toli nuo pusiausvyros, aiškumo, darnos, vientisumo, o priešingai – skilęs tarp slogaus sapno ir kasdienybės. Ir pati kasdienybė, kada jis bando nufotografuoti ją, pirštu rodydamas į požeminių traukinių stotis, į gatvių kampus ir pavadinimus, į savo namus, į Manhattano siluetą tolyje – visa ta kasdieniškoji tikrovė, nepakeista ir tikra, telpa į siurrealistinį košmarą.

       

       Visas “Čelestos” pasakojimas eina lyg ištemptu lynu tarp tikrovės ir netikro vės, ir nežinia – kas yra kas. Susimaišo laikas, ir į Brooklyno grindinį atlekia pušaitės iš Palangos, vasarnamis Aukštojoj Panemunėj, įsirėžia iš ateities žuvimo nuojautos, ir vėl visu geležiniu tikrovės džeržgesiu įlekia stotelėn požeminis traukinys. Ir nežinia, iš kurių grandinių veržiasi žmogus – iš jo nykios kasdienos į atkeltą kūrybos pasaulį, į tą, kuriame skamba Belą Bartoko čelesta, – ar iš savo dvasinės sumaišties į tvirtą, paprastą žemę po kojom.

       

       “Ji šešerių, metų. Jos rankutės liesos ir purvinos, ji rausėsi šiukšlių dėžėje ir susirado apvytusį gvazdiką. Jos plaukai – erškėčių krūmas. Ji įrėminta peizaže: triaukštis namas nusilupusiu tinklu, “Halo” reklama lange (plaukite galvą stebuklinguoju skysčiu), dangorėžio gotikos akiratyje. Jos akys – sausos ašaros, sūrų skystį sugėrė siela - kempinė, teliko vaivorykštinis šviesos mirgėjimas. Jos bateliai sutrypti, ji pametė skardinę sagą, odinis dirželis velkasi cementu.”

       

       “Čelestai” buvo lemta tapti Antano Škėmos atsisveikinimo žodžiu. Ne ji buvo parašyta paskutinė: vėliau jis baigė vienintelį romaną “Baltą drobulę” (ištisais pluoštais – labai artimą “Čelestai”), vėliau parašė ir dramą “Žvakidę”, ir visa tai, kas liko rankraščiuose. Bet “Čelesta” liko paskutiniu žodžiu, ir jai tinka tas liūdnas vaidmuo, nes joje – Škėma visas.

       

       Čia yra jo buitis, jo šeima (knyga ir dedikuota žmonai); čia jo giesmė – jo kūryba, jo vaizduotės pasaulis; čia jo intelektualiniai interesai; ir tie pusiau-vaizdai, pusiau-idėjos, kurios sudaro jo dialogą su Dievu.

       

       O formine prasme – “Čelesta” yra priešingas polius mūsų konservatyvaus, kaimiško realizmo, mūsų pasimėgavimo suidilinta praeities vizija gimtinėje, mūsų ramaus, lietuviško, gaspadoriško tikrumo savo tiesa ir savo žeme. “Čelesta” yra nervingai ir daugiabriauniškai moderni, siurrealistiška, mozaikinė – lyg sulipdyta iš gyvenimo ir sapnų šukių, muzikali ir – būdama niekuo netikra – skaudžiai ironiška. Ir toje formoje, ir toje tematikoje – Škėma visas.

       

       Jo nuopelnas – intensyvus veržimasis ištrūkti iš provincializmo, pasivyti mūsų dienas, kad ir kokios jos yra chaotiškos, ir suprasti, ir išreikšti – dabar ir čia. Pirmiausia, save dabar ir čia, paskum – aplinką. Jis plėšia langus jaukaus, nevėdinto kambarėlio, kur gyveno kaip senmergė, dėliojanti pasjansus, mūsų tremtiniška literatūra. Jis leidžia įsilieti vidun šios, amerikinės gatvės klyksmui, nes ta gatvė – mūsų dabartinė realybė. Tegu tas jo įnašas kai ką ir susuks, kaip skersvėjis, bet kitas, nesustingęs, įvertins gaivumą ir drąsą.

       

       “Ir mano Madona težino vienintelės pasukos pradžią:
... Gyveno kartą Jimmy Brown. Jis turėjo stambią nosį, aštrų peilį, raudonus batus žvaigždėtinais pentinais. Žymiausias plėšikas Šiaurės Dakotoje, kuris du šimtai metų kaip žuvo...”

       

       Kaip Antano Škėmos paskutinis nusilenkimas, prieš uždangai nusileidžiant, “Čelesta” tinka ir ta prasme, kad savo glaustumu ji tarsi jo visos kūrybos ekstraktas. Kas čia pasakyta atitrauktu sakiniu ar keliais, tas išplėsta į didesnės apimties bei realistiškesni paveikslą “Baltojoje drobulėje”, iš dalies – ir ankstesnėje, čikaginėje “Šventojoje Ingoje”. Tik į romaną įsiterpia ir kitokio tono bei spalvos puslapiai – dienoraštiniai, reminiscenciniai, pavadinti knygos herojaus, Antano Garšvos, užrašais. Savo klasišku išbaigtumu ir vaizdumu tie pluoštai, turbūt, ir bus ligi šiol mums žinomos Škėmos prozos viršūnė. Ten jau nebe ieškojimas, nebe siekimas, o laimingas atradimas. Tie žodžiai – bent jie – turėtų išlikti. Lygiai niekas nebepaverš Škėmos užimtos padėties – žymiausio posruoginės kartos mūsų dramaturgo.

       Taip, jis buvo drauge aktorius, režisierius, dramaturgas – vispusiškas teatro žmogus, profesionalas ta gerąja prasme, kad savo amate gerbė kūrybinę ugnį, o kūryboje, mene – gerbė amato mokėjimą, techniką.  Škėma aktorius įsirėžė atmintin meistriškai, apie kokį vieną taikliai rastą bruožą sukonstruotais vaidmenimis. Režisierius žinojo svarbią ir didelę paslaptį: atmosferos, prisotintos, virpančios kažko laukimu nuotaikos reikšmę. O dramaturgas – apie jį turėtų būti atskira, nuodugni ir kruopšti kalba. Nes šalia gebėjimo pastatyti tvirtą ir augantį veiksmo pastatą, šalia mokėjimo suteikti personažui ir dimensiją, ir gyvybę, šalia pakrauto, intensyvaus žodžio, Antanas Škėma dar turėjo didelę dovaną, retą tarpe tų, kurie ateina rašyti scenai iš kitų literatūrinių žanrų: neklystamą, ritmišką sceningumą. Ir “Živilė”, ir “Pabudimas”, ir “Vienas ir kiti” (bei mažas “Vieną vakarą”), ir paskutinioji “Žvakidė”, ir net pati pirmoji, jaunuoliškoji, Vilniuje pasilikusi uždraustoji scenon įžengti “Julijana” – visi Škėmos veikalai yra tikras teatras, dėkingas aktoriui ir režisieriui, efektingas ir dinamiškas. Visi jie taip pat atžymėti aiškiu rašytojo Antano Škėmos parašu.

       

       Bet apie visa tai kas nors kalbės ne impresijomis, o solidžia analize.

       

       Šiandien mes visi tebesame paskutinio tragiško atsisveikinimo poveikyje. Lieknas ir lengvo žingsnio, labai tamsiais plaukais ir akimis, lyg egzotiškas, lyg kitoks nei visi, atkakliai atsisakęs senti ar kūnu ar dvasia, Antanas Škėma dingo už nepersmelkiamos uždangos.

       

       Mes likome jo vaizduotoje buityje, į kurią dabar neišdildomai įsijungė ir jo šauksmas. Kas jis buvo, daugiabriaunis talentas, kurio proza atsiliejo poezija ir poezija vėl proza? Mes atmenam jo šiltą šypseną, gyvą suinteresuotą kalbą, bet atmenam jo slegiantį ūpą, nervingumą, pereinantį isterikon, jo pasitikėjimą ir jo įtaringumą, jo greičiausiai išmoktinį, teatriškai suvaidintą cinizmą, ir jo negebėtąjį nuslėpti tikrą, nenuduotąjį romantišką, beveik jaunuolišką idealizmą. Atmenam kartais neva arogantišką pašaipą, savim pasitikėjimą, bet drauge – kaip virpėjo sausi pirštai ir balsas, skaitant kam savo kūrybą. Ir jis ieškojo klausytojų, kad galėtų pasitikrinti – kodėl? Ar netikėjo savimi? Pavargusią po duonai dirbamo darbo žmoną keldavo nakčia: – Janina, paklausyk, ką tik parašiau, – na, kaip? (Teatleidžia ji šią savo papasakotą ne spaudai detalę).

       

       Jis buvo, sakytum, kraštutinai nevisuomeniškas, ne veikėjas – individualistas ir kūryboje, ir gyvenime. Bet jisai stvėrė šautuvą ir ėjo partizanu vyti komunistus iš Lietuvos karo pradžioje.

       

       Ar kaip tas didysai modernusis romantikas, taipgi tragiškai baigęs savo gyvenimą kiek ankstėliau, negu Škėma, – Ernest Hemingway, – ar ir jis jautė reikalą gyventi kupinai ir pavojingai ir tarsi įrodyti save vėl ir vėl sau pačiam, kaip šimtaprocentinį, kovingą vyrą?

       

       O kita jo drąsa (mes, bailesnieji, protestavom prieš ją, kaip neskoningumą) buvo – kirsti antausį “padoriai visuomenei” savo knygos puslapiuose ir veikalų scenose, kai, nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo.

       

       Bet jis nebuvo cinikas – t.y. indiferentiškas, nieko nepaisantis, šaltai gyvenimu besimėgaujantis žmogus. Priešingai, buvo karštas ir ūmus, visada pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa – nesvarbu, kad dėl karštumo galėjo ir klysti. Neretai, asmeniškai reikalu visai nesuinteresuotas, puldavo aršion polemikon, nes kažko jam rūpimo vaizdas buvo temdomas ar iškreipiamas, ar bent jam taip atrodė. Nesinori šia proga minėti vardų, nes jo nebėra, o tie, su kuriais kryžiavo kardus, tebegyvena. Bet atmenu, kaip Škėma užsidegė pasipiktinimu, vieno žymaus mūsų memuaristo raštuose aptikęs aprašytą pasaldintai taurų epizodą, o jis tačiau žinojo už to slypėjusią toli gražu ne žavingą tiesą. Ir stojo kovon, nes reikalas lietė seniai mirusio bičiulio atminimą... Sakykit verčiau – donkichotas, bet ne cinikas.

       

       Ir baigiant – dar vienas bruožas, brangus, nes mums retas: didelis, nepavargstantis intelektualinis smalsumas, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausion poezijon, įeiti žvilgsniu ir sąmone į nūdienių dailininkų kūrybą. Kraštutinai priešingas senųjų vertybių archivaro tipui, Antanas Škėma nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška. Savo dvasine struktūra – ne vien forma ar dėl laiko mados – jis buvo mūsų vienas nedaugelio tikrųjų modernios epochos ir modernaus žmogaus dvasios reiškėjas.

       

       Gyvenimas mėgsta simboliais nusagstyti lemiamus momentus, ir paskutinioji Škėmos išvyka buvo pas veržlų jaunimą, su nauju kūrybiniu žodžiu.

       

       O dabar belieka užskleisti “Čelestą” – Antano Škėmos atsisveikinamąjį žodį:

      
        “Ė, jūs, pareigingieji angelai, nutūpkite ant cemento! Mano Madonai reikalingi puošnūs palydovai. Erškėčių krūmas tepražysta apvytusiais gvazdikais, tenuplauna Madonos rankas pats miesto meras, jam paduos sidabrinį indą Jimmy Brown, žymiausias plėšikas Šiaurės Dakotoje.

       Ji vilki melsvu megztinuku. Mano Madona šešerių metų. Ji pagimdys Sūnų dar liūdnesni, nei ji pati.

       Tan tin tin tan – atkala čelesta.”

       

       Aidai, 1961 m. spalis


       antanas_skema_ir_jurgis_blekaitis