tekstai.lt

Jonas Papartis. Kazimiero Barėno „Kilogramas cukraus“ (1978)

barenas_kazimieras_gimn
barenas_kazimieras_gimn
       KAZIMIERAS BARĖNAS: Kilogramas cukraus. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicago, 1978.

       

       Savo naujajame novelių rinkinyje Kazimieras Barėnas toliau pildo ir spalvina savo ypatingąjį kūrybinį žemėlapį. Tai Lietuvių salelės Anglijos pramoniniuose miestuose, išeivių buitis, besirutuliojanti plieno liejyklose, tekstilės dirbtuvėse, kukliuose buteliuose ir pensininkų klubuose. Barėnas yra svarbiausias Anglijos lietuvių kronikininkas — jei kas po penkiasdešimties metų panūs susipažinti su jų medžiaginiu ir dvasiniu gyvenimu po antrojo pasaulinio karo, Barėno knygose atras kruopščiai ir pastabiai atkurtą to gyvenimo panoramą.

        Dauguma Barėno novelių veikėjų nešiojasi didžiųjų Europos katastrofų randus. Bolševikų vėtyti, nacių mėtyti, pabėgėlių stovyklose stumdyti, jie yra mūsų laikmečio iracionaliųjų posūkių aukos. Vos gyvastį iš Červenės kankynių išnešusį Kęstutį suima vokiečiai, palaikę jį jo broliu, komunistu Algirdu ("Kęstutis ir Algirdas"). Povilas Dėdelė Anglijoje nuperka kumeliuko kailinius savo Lietuvoje pasilikusiai žmonai, bet jie niekad nepasiekia adresatės ("Karstai"). Išeivijos raštijoje tokie veikėjai dažnai nuslysta į patosą, prie kurio briaunos kartais prisiartina ir Barėnas, bet jį gelbsti ironijos dozė. Jo paties žodžiais, jo veikėjai tie, kurie po karo šoko "kaip pakvaišę 'Lenciūgėlį', 'Malūną'... paseno, ir gyvenimas... daug ko išmokė, vienus užsidirbti duoną ir kiurksoti namie, kai baigiame savo valandas fabrikuose, o kitus vis kažko ieškoti, per neramią galvą vis patekti į bėdas ir surasti nekasdieniškus būdus iš jų išsisukti". Kaip ir kitų tautų išeiviai rašytojai, Barėnas žino, kad emigrantiniai narnai pastatyti ant ironijos smėlio: "Pensininkų klubo" nariai sužino, kad jų susirinkimų buveinėje kadais gyveno Ho Či Minas; "juodnugarių" į klubą nenorintys priimti "inteligentai diskutuoja muses, uodus ir išrūgas Jie nepretenduoja į herojines uniformas, o sukaliojasi pilkoje, dažnai komiškoje kasdienybėje. Vieni viską pragėria, kiti praleidžia uždarbį arklių ar šunų lenktynėse, futbolo loterijose, dar kiti varžosi dėl mirusio lietuvių bendruomenės "garbės nario".

       

       Tačiau "Kilogramo cukraus" personažai nėra vien tik trafaretiniai "maži žmoneliai". Fabrike dirbant buvusi advokatė Ona Karutienė, jaučianti, kad jos misija Anglijoje y: kitataučiams aiškinti apie Lietuvą, prisimenanti savo prie Lenos upės palaidotus vyrą ir dukterį, skaitanti savo į Taškentą nuklydusios kitos dukters rusiškai parašytus laiškus, yra ne tik komiška, bet ir patraukli, savaip tragiška būtybė: "Ji nori, kad Lietuva visiems būtų ir aukština savo kraštą kiekvieno kitataučio akyse, kaip pačią gražiausią brangenybę. Begalinis skausmo didumas prasiveržia pastangomis iškelti Lietuvą, kad ir kiti ją matytų ir suprastų".

       

       Nuo kai kurios mūsų spaudos mitinių lietuvių ir superpatriotinės pseudoliteratūros deklamuojančių statulėlių Barėno veikėjus skiria ir jų žmogiškas nežinojimas, pažeidžiamumas. Vokiečių daliniuose kovoję vyrai Anglijoje pradeda skirtingai vertinti praeitį — ar jie "už Lietuvą, kaip savanoriai" kovėsi, ar "už vokiečius kraują liejo"? ("Draugeliai"). Naujosios jų aplinkos detalės primena jiems karo meto tragedijas; jie negali pabėgti nuo praeities ("Geltonieji jazminai"). Autorius į juos nežiūri iš aukšto, visažinio akimis. Rodos, matai jį savo veikėjų tarpe, akylai stebintį, daug suprantantį ir daug atleidžiantį. Ankstesnių Barėno novelių ironija šiame rinkinyje sušvelnėjusi, autoriaus požiūris primena romėnų dramaturgo Terencijaus žodžius: "Esu žmogus, ir niekas, kas žmogiška, nėra man svetima".

       

       Ypatinga nuotaika Barėno noveles apgaubia savitas laiko traktavimas. Skirtingi laiko klodai — Lietuva, karo pergyvenimai, Vokietija, Anglija — kryžiuojasi, pinasi ir nušviečia vienas kitą. Veiksmas retai tiesioginis, bet matomas per daugialypių prisiminimų prizmes. Tame laiko prizmių ir veidrodžių susikryžiavime smulkmenos iš tolimos praeities Lietuvoje — kapeika, amerikono atvežta kukurūzų varpa — šviesėja ir didėja metams tolstant.

       

       Praeitį Lietuvoje vaizduoja dvi novelės, užsklendžiančios "Kilogramą cukraus". Vienoje pasakotojo mažažemiai tėvai veltui svajoja apie pievas, kurias įsigijus pašviesėtų jų buitis. Tas pievas, kaip ir savo mirusių tėvų svajones, autorius prisimena iš tolimosios Anglijos. "O su manim", rašo jis, "pasibaigs ir tų svajonių atsiminimai".

       

       Ši universalios, bet kartu ir taip tipiškai lietuviškos rezignacijos spalva nudažo visą rinkinį. Tačiau ji neaptemdo Barėno žvilgsnio. Jis myli savo tautą, bet drauge stengiasi atskirti, kas jos simboliuose autentiška ir kas paviršutiniška, kaip tie jo veikėjai rūšiuojantys "popierinius ir metalinius lietuviškus pinigus, pašto ženklų kolekcijas, kortas, tautinius drabužius, klumpes ir vyžas, lazdas, kardus ir purvinus batus, kuriais, sako, po karo partizanas atbrido iš Lietuvos".

       

       Kad jis būtų toks reiklus ir savo stiliaus atžvilgiu . . . Jau po kelių puslapių pasigendi atrankos, novelės elementų balanso. Ir Barėno sakinys, ir visa novelė kartais atrodo neapsisprendę, epizodiški; tai, kas galima aptarti dviem žodžiais, pasakojama šešiais. Kai kur per didelį vaidmenį turi atsitiktiniai anekdotai, nesurišti su pagrindine tema ("Karstas"). Barėnas, atrodo, nori pasakoti mums savo istorijas "natūraliai", be pretenzingo "meniškumo", bet pasiekti tokio stiliaus neįmanoma be "paslėpto meno".

       

       Nežiūrint tų forminių priekaištų, nors autorius kartais primena marias laiko turintį ir paklaidžioti mėgstantį pasakotoją, jo novelės patraukia savo humaniškumu ir blaivumu.

       

       Aidai, 1979 m. lapkritis