tekstai.lt

Titas Alga. Spalvingas lietuvės moters portretas (Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika, 1971)

barenas_kazimieras_gimn
barenas_kazimieras_gimn
       Vienos rankos pirštų būtų per daug suskaičiuoti ne moterų rašytojų egzilyje parašytiems romanams, kurių pagrindinės veikėjos yra moterys. Taigi jau vien dėl to pernai išleistoji ir LRD premiją laimėjusioji Kazimiero Barėno "Dvidešimt viena Veronika" (Nidos knygų klubo Londone leidinys nr. 83, 458 psl., kaina 4.50 dol.) yra reta knyga. Tiesa, pats autorius šiai knygai jokios žanrinės etiketės nepriklijuoja, tačiau romanui ji artimiausia, nors sudaryta mozaikiniu būdu iš dvidešimt vieno atskiro gabalo. Kiekvienas jų yra ne tik pilnai savyje užbaigtas, bet veik visada turi ir atskirą pagrindinį veikė-ją — neabejotiną novelinio pobūdžio įvykio ašį. Tuos įvykius išoriškai jungia visuose dalyvaujanti Kosto ir Veronikos Šventarių pora, o iš vidaus — aiškus Veronikos požiūris, nors iš tikrųjų pasakojama trečiuoju asmenų.

       

       Nesistebėčiau, jei knygos pavadinimu autoriaus buvo sąmoningai norėta skaitytojui sugestionuoti religinį ritualą, jo simbolius ar sudedamąsias dalis, kaip stacijas ar kalvarijas, siekiant, kad žodis Veronika reikštų ne tik pagrindinės veikėjos vardą, se tik aprašomąjį objektą, bet ir pačius aprašymo vienetus, nelyginant amžinus atilsius ar sveikamarijas, rožančiuje simbolizuojamus atskirais karoliukais. Manyčiau, kad šitokį įspūdį sudaryti K. Barėnui pavyko. Dar daugiau: juo iš anksto įtakojamas ir skaitytojo priėjimas prie veikalo, o taipgi ir vėlyvesnis požiūris. Šventariai yra, sakytum, tipiška Lietuvos provincijos inteligentų pora, vėliau — II pasaulinio karo pabėgėliai, perėję išvietintųjų stovyklas Vokietijoje ir pastoviai įsikūrę Anglijoje. Negalėdami gimtajame krašte įgytos mokytojų profesijos svetur panaudoti, jie abu dirba fabrike. Šitokioje padėtyje juos randame jau pirmuosiuose knygos puslapiuose: kiek prasigyvenusius, įsigijusius nuosavą namelį, daugiau ar mažiau susitaikiusius su savo likimu ir lygiu, vienodu žingsniu besileidžiančius gyvenimo pakalnėn.

       

       Tik gana nuodugniai skaitytoją supažindinęs su šiandieninio Šventarių gyvenimo kasdienybe, K. Barėnas keliom trumpom akimirkom nukelia jų artimesnėn praeitin, o antrojoje knygos pusėje ilgesniais epizodais atskleidžia ir Veronikos vaikystę ar jaunystę, pristatydamas tėvus, seserį, brolius, kolegas mokytojus, tarp jų ir Kostą Šventaragį, vėliau tapusį Veronikos gyvenimo nuolatiniu ramsčiu ir palydovu.

       

       Knygos pobūdis netiesiogiai kiek primena šio krašto televizijos programose populiarią seriją This is your life, kurioje įvairių įžymybių gyvenimo svarbesnieji momentai pavaizduojami, scenon įvedant gimines, draugus ar asmenis, turėjusius tam gyvenimui vienokios ar kitokios įtakos. Susitikimuose iškyla ne tik įvairūs pristatomojo asmens praeities epizodai, bet išryškėja jo charakterio bruožai, intymesni santykiai su aplinka, pažiūros ar svarbesnieji principai. Tuo būdu ne tik žiūrovui, bet ir pačiam pristatomajam suteikiama proga pamatyti save kitų akimis. Kiekviename skyriuje K. Barėnas įveda vis naujus personažus, ilgesniam ar trumpesniam laikui patekusius Veronikos gyvenimo orbiton, tartum pavesdamas jiems santykyje su savo heroje atskleisti ir išryškinti dalį jos individualybės kontraste su savąja, kuriai autorius taipgi nepagaili spalvingų ir ilgam įsimenančių bruožų.

       

       Iš tikrųjų K. Barėno beletristinė stiprybė glūdi sugebėjime savo epizodinius veikėjus keliais brūkšniais charakterizuoti taip taikliai, kad jie skaitytojui pasidaro senais pažįstamais, jo paties kažkada sutiktais ar šiandien sutinkamais. K. Barėnas juos piešia paprastai, netgi trafaretiškai, tačiau aplamai jam pavyksta išvengti pigaus šaržavimo ar schematizavimo, taip kad jo veikėjai netampa ydų ar dorybių įsikūnijimais. Kiekvienam jų duodamas kai ką tipiško atstovaujamam luomui, padėčiai ar būdui. K. Barėnas tų universaliųjų bruožų veik niekada nepadaugina, palieka vietos nepakartojamos, asmenį išskiriančios individualybės detalėms, kurių pakanka likti sau žmogumi. Kiekviename kontinente, kiekvienoje valstybėje pirmuosius naujakurio žingsnius žengiantis lietuvis, manau, neišvengė susidūrimų su senosios imigracijos atstovais, naujuosius ateivius matuojančiais savai-žiais senoviškais mastais, kaip ir siuvėjas Liūlys (Protingi lietuviai), ar visas kaltes dėl savųjų nesėkmių svetimšaliams suverčiančiais įtaringais čiabuviais (Mėsininkas Kingas). Kiekvienoje didesnėje įmonėje rasi protiniais sugebėjimais nepasižyminčių geraširdžių stipruolių, kaip Antaniukas Mašalis (Žvirbliai), kiekvienoje lietuviškoje kolonijoje sutiksi savo svetimtaučių žmonų prisibijančių ir jų išnaudojamų kaimynų, kaip Leonas Dievagonis (Kaimynas). Kiekvienos moters gyvenime buvo šiandien senberniais likusių senų laikų simpatijų ar garbintojų, kaip Stasiukas Siesikis (Arivederči, Roma), epizodiškai jas žavėjusių atostoginių gerbėjų, kaip daktaras Matas Lelionis (Saulėtos atostogos), ar paslaptingumu bei erudicija imponavusių idealistų, kaip mokytojas Ignas Marma (Velnias). Kiekvienoje lietuvių stovykloje galėjai sutikti paslaugių senų kareivių, kaip Kostas Rauduvė (Atvirukas su gėlytėmis) ar įsikalbėtai žydų persekiojamų maniakų, kaip (Algirdas) Mocė. Jau vien dėl to dar kartą su jais susitikęs skaitytojas pasijus gana įprastoje aplinkoje, nors taipgi, nežiūrint to, šis susitikimas bus intriguojantis, nes galės juos stebėti nesuinteresuotu žvilgsniu, pats nebūdamas įveltas, Veronikos požiūriu juose atidengdamas naujų, iki tol nepastebėtų bruožų, įgalinančių žymiai geriau juos pažinti, suprasti ar pateisinti.

       

       Visi tie šalutiniai veikėjai, neišskiriant nė Kosto Šventario, kaip saviti ar įdomūs jie bebūtų, atrodo ir patys jaučiasi iš užmaršties sutemų pašaukti vienam tikslui — Veronikos charakterio išryškinimui. Padarę savąjį įnašą, jie kukliai pasitraukia į užkulisius, palikdami ją scenos avangarde didžiųjų prožektorių šviesoje. Šitokiu kiek pakilesniu apibūdinimu tačiau anaiptol nenoriu skaitytojui sudaryti herojiškai plakatinio Veronikos portreto įspūdžio. Atvirkščiai. Istoriškai Veronika yra paprasta pilka moterėlė, iš minios nieku neišsiskirianti. Ji — neturtingų miestelio darbininkų duktė, tėvų (tiksliau: motinos) pastangų ir savo užsispyrimo dėka baigusi mokytojų seminariją, keletą metų mokytojavusi provincijos miestelyje, ten ištekėjusi už kolegos mokytojo, jos dėmesį atkreipusio ne tiek išorine išvaizda ar dideliais žygiais, kiek savo individualybės ar charakterio pademonstravimu laiku ir vietoje (pasisakiusį prieš moralinį spaudimą, verčiant mokytojus pirkti prezidento raštus). Ir iš savo antrąkart bolševikų okupuojamo krašto ji pasitraukia į Vakarus ne tiek dėl savųjų Įsitikinimų, kiek nesibaimindama represijos dėl vyro turėtų šaulių sąjungos būrio vado pareigų. O ir tiesiogiai aprašomajame laikotarpyje, sakytum, amžiaus brandume Veronika neatlieka nieko, kas ją akivaizdžiai išskirtų. Būdama bevaikė (vienintelis, iš prigimties luošas sūnelis Sauliukas mirė difteritu Lietuvoje dar kūdikio amžiuje), ji lygia dalimi su vyru pluša fabrike, kad užsitikrintų saugesnę senatvę; padainuoja chore, pamokytojauja lituanistinėje vargo mokykloje, parodo moteriško (ar motiniško) rūpesčio lengvabū-džiams viengungiams, tiek to jos rūpesčio vertiems, tiek ir nevertiems nuomininkams ar pensininkams, pasilepindama kai kurių jų rodomomis berniškomis simpatijomis ar prieraišumu, pasvajoja, kol pagaliau pati nueina užmarštin, iš esmės savo gyvenimą besąlygiškai išdalijusi kitiems, kantriai ir altruistiškai, nelaukdama už tai nei dėkingumo, nei pagarbos.

Amerikietišką terminą vartojant, K. Barėnas nupieštas Veronikos portretas yra "life size", su visomis žodynuose vartojamų (o dar daugiau: nevartojamų) plačiausių šio termino reikšmių implikacijomis. Tai šiltas, žmogiškas, patrauklus pilnakraujės moters paveikslas, pirmuoju žvilgiu gana neimpozantiškas, tačiau įsižiūrėjus vis stipriau provokuojantis palyginimą (berods, E. Hemingway naudotą gero literatūros veikalo privalumus aptariant) su ledo lytimi vandenyne, kurios, vien paviršių tematydamos, negali nė nujausti tikrosios vandens slepiamos apimties. Veikalo skyrelių sugrupavimas ne biografiškai chronologine, bet Veronikos bruožų žmogiško esmingumo tvarka, spalvas sutirštinant paskutiniuosiuose knygos skyreliuose (Saulėtos atostogos, Karalienė motina, Sapnai, Mūsų laikų didvyris, Nemunas — didžiausia upė) rodo, kad šitokio "ledo lyties" įspūdžio K. Barėnas siekė ir veikalo kompozicija, kurios šviežumas mūsų literatūroje irgi yra viena iš svarbiųjų šią knygą išskiriančių dorybių. Veronikos portretui ryškiausias ir šviesiausias spalvas teikiantys jos gyvenimo epizodai iškyla prisiminimuose, perduodamuose "flash back" forma ir dar giliau skaitytojui įsimenančiuose kontrastuose su kaskart sunkiau senatvės slegiama šiandienine jos buitimi.

       

       Prie kompozicinių dorybių reikėtų skirti ir apskritai itin sklandų paskirų detalių sujungimą, nepaliekant beletristiškai tuščių vietų perėjimuose iš vienos situacijos į kitą, neprikaišiojant retorinės ar gražbylistinės vatos:

       

       Kostas nesipriešina. Jis tik abejoja, ar Veroniką nuovadoje Įsileis, jei jam vienam paskirta. Bet ją Įsileidžia. Gerai, prašom. Ji gali išversti, ką vyras sako. bet draudžiama tarpusavy kalbėtis. (10)

       

       Ir ji išėjo. Pas Skrebučius iš pradžių laikėsi kaip tikra viešnia... (19)

       

       Duotuose pavyzdėliuose iš tikrųjų praeina gana ilgas laiko tarpas, tačiau K. Barėnas susilaiko nu detalių aprašinėjimų, nes per tą laiką, matyt, nieko esminio neįvyksta. Tokių laiko spragų veikale gausu, o skaitytojas jų netgi nepastebi kaip tik dėl to, kad jos nekrinta į akis beletristinėmis seklumomis ar "negyvenamomis salomis". Perėjimai iš dabarties į praeitį, iš realybės į svajones ir atgal, nuolat besikartojantys sakiniuose, poskyriuose ar skyreliuose, ypač yra natūralūs paskutinėse Veronikose: Karalienė motina, Sapnai, Nemunas — didžiausia upė. Tačiau kaip tik juose skaitytojui sudaromas stipriausias įspūdis vieno nedalijamo gyvenimo, formavusio turiningą, be: vienalytį personažą, ne visada savo veiksmuose vienodai logišką, iš anksto įspėjamą ar apspręstą.

       

       K. Barėno stilius nėra ryškus ir lengvai atpažįstamas, kaip, sakytum. V. Krėvės, J. Savickio, M. Katiliškio ar A. Barono, tačiau su kiekvienu nauju veikalu jis įgauna vis daugiau savitų bruožų. Aprašomosiose vietose vartojamas paprastas, tikslus, netgi reportažiškas sakinys, paįvairintas jausminiais veikė; džiaugsmą, pyktį ar šiaip moment nuotaiką išreiškiančiais vidiniais kreipiniais į save ar aplinką, didelis, autentiškumo įspūdį pabrėžiant -dėmesys detalei, tiesus, netgi stačiokiškas dialogas, neretai išmargintas kalbančiam charakteringu.:-priežodžiais ar ištiktukais sudar būdingesnius K. Barėno stiliaus bruožus. K. Barėnui taipgi būdingas :: humoras: saikingas, santūrus, ne nu atveju dialoguose itin vykusiai nušviečiąs kalbančiojo dvasią. Sakykim, kad ir šitokia Veronikos pastaba įsikalbėtai žydų persekiojama.— nuomininkui Algirdui Mocei:

       

       — Ateik, kai grįš Kostas. Kartu išgersim arbatos, pavalgysim. Pas mus nėra žydų, — šypsojosi Veronika. — Mes ne žydai. Jeigu ką gali palaikyti žyde, tai mūsų katę Ingą. Jos, matai, dalis kailio balta, o dalis juoda. Tiesa, jos nosis labai mažytė. (160).

       

       Tik retkarčiais K. Barėnas, tartum perdaug įtikėjęs savo humoristiniais gabumais, visą gabalą kiek per daug sufeljetonina. Prie tokių lėkštokų Veronikų reikėtų skirti: Paskutinę pamoką, bent iš dalies — Skraidančias lėkštes ar Susitikimą su drambliais. Negalima sakyti, kad Veronikos portretui šie gabalai nieko ne-duoda, tačiau visumoje gal daugiau jį nupigina, negu praturtina.

       

       Feljetoniškų atspalvių kiek padauginta ir Testamente, betgi šis skyrelis savo graudžiai ironiška melancholija itin įtaigiai atskleidžiąs pačios Veronikos senatvės ir savotiško suvaikėjimo požymius yra taipgi nepakeičiamai svarbi jos portreto dalis.

       

       "Dvidešimt viena Veronika" mūsų egzilinėje literatūroje yra tematiškai reta knyga dar ir tuo atžvilgiu, kad bent keliose vietose joje užsimenami faktai, apie kuriuos mes čia literatūroje (ar net iš viso spaudoje) dažniau esame linkę nekalbėti, aria juos aptarti perdėm vienapusiškai, sau palankiausia prasme. Turiu galvoje bolševikų ar vokiečių okupacijų laikotarpiais sąmoningus ar nesąmoningus momentų įkarščiuose mūsų tautiečių išpuolius prieš saviškius, juos bereikalingai Įtarinėjant, implikuojant, netgi išstatant bendrųjų priešų — okupantų nemalonei ar kerštui. Nutylėjimais betgi negalėtum užginčyti faktų, kad anomis sąmyšių dienomis ne kartą vieno ar kito lietuvio neapgalvotas pasikarščiavimas, tegul ir kilnaus patriotizmo motyvuotas, netgi kraujo brolį pasiuntė pražūtin. Šitokius faktus K. Barėnas aprašinėja su mūsuose neįprastu objektyvumu, nei vienos, nei kitos pusės aprioriškai nepasmerkdamas, sprendimus daryti palikdamas savo veikėjų ir skaitytojo sąžinėms.

       

       Su "Dvidešimt viena Veronika" Kazimieras Barėnas padarė didelį žingsnį ne tik savo literatūrinio talento subrendimo, bet ir rašytojo paskirties gilaus ir visapusiško supratimo linkme. Mano įsitikinimu, šis veikalas reprezentuoja ne tik K. Barėno ligšiolinės kūrybos viršūnę, bet ir mūsų egzilinės beletristikos vieną iš stambiausių laimėjimų.

       

       Aidai, 1972 m. gegužė